SAVAIČIŲ EUROPOS KINAS:
The White Ribbon (2009) – tokį filmą tikrai ne man analizuoti ir jį viešai interpretuoti, nors šiek tiek minčių ir norisi pasakyti. Šį vokiečių ir krūvos kitų Europos šalių kūrėjų filmą, triumfavusį daugybėje festivalių, tiesiog reikia pažiūrėti ir taškas. Toks filmas sukelia tiek interpretacijų ir spėliojimų, jog sunku būtų visus sugaudyti – tai režisieriaus laimėjimas. Filme palikta daugybė klaustukus keliančių detalių, nutylėjimų, kurie priverčia susimąstyti, bet nesuerzina. Kita vertus, filmas sukėlė ir pamąstymų, jog žmonija visgi evoliucionuoja, ir, manau, evoliucionuos toliau. Kalbu apie elgesio su kitais, vaikų auklėjimo, požiūrio į gyvenimą evoliucionavimą. Kai palygini filme matytus dalykus (kurie buvo tik prieš 50 metų ir dabar net pasitaiko), pasidaro baisu. Tegalima džiaugtis, jog dabartiniai tėvai ieško ne kaip nubausti ir suvaržyti vaikus, o kaip su jais susidraugauti ir išugdyti ne baimę, o draugišką pagarbą. Ir kai pagalvoju, tokie santykių tobulinimai, geriausio ryšio tarp auklėjimo ir draugiškumo paieška – tai ir yra žmogaus evoliucionavimas. Dar pats vaikystėje „gaudavau diržo“, mokykloje valgydavau kreidą ar gaudavau per nagus – dabar tokių atvejų girdžiu vis mažiau, o socialiose pažįstamose šeimose visai nežinau.Tai vienas iš aspektų, kuo šis filmas nuostabus – leidžia sugrįžti, pamatyti, koks auklėjimas buvo žiaurus ir absurdiškas ir kas dėl to atsitikdavo, kaip vaikai būdavo sužalojami visam gyvenimui. O jei pažiūrėtume į siužeto užkulisius ir paieškotume svarbiausios minties – ši prarastoji vaikų karta tapo antrojo pasaulinio karo naciais.

Visiškai profesionalus darbas, labai gražus darbas ir privalomas pažiūrėti kiekvienam, kuris sako, jog mėgsta gerą kiną. Nuostabi paprastų žmonių vaidyba. Tam tikros scenos, pavyzdžiui, kaip berniukas ėjo pasiimti rykštės – sukelia visišką katarsį. Staiga sustingusios, įtemptos, be jokio krestelėjimo, kai net visa aplinka namuose nutyla ir laukia, kuo viskas baigsis. Tuo metu susitapatini su berniuku ir jauti tai, ką jaučia jis – nes tai taip pažįstama… Įspūdingos scenos, įspūdingas darbas, įspūdingi vaidmenys. Kiekvienas vaidmuo filme atidirbtas iki paskutinio plaukelio ir žiūrėdamas filmą matai, kaip tai vyko iš tikrųjų, gal tik kitoje vietoje su kitais žmonėmis, matai tikras emocijas, jauti vaikų pyktį, jauti mokytojo džiaugsmą ar būsimos nuotakos drovumą. Matydamas įvairias scenas žavėjausi jų tikrumu ir mačiau daugybę natūralių, tikrovėje dar išlikusių dalykų, nors filmo siužetas sukasi apie paskutinius metus prieš pirmąjį pasaulinį karą. Scenos sukelia tokį tikrumo jausmą, kad net nesistebi, kai ant pietų stalo, valgio, indų matai daugybę judančių musių – kaip tikrame kaime. Filmas yra labai geras išliekamosios vertės kūrinys, sugrąžinantis mus į „senobišką“ kaimą su senoviškais papročiais ir gyvenimo būdu.

Tobulas europietiškas filmas. Nors tikrai buvo keista matyti „Warner Bros“ logotipą, bet tai tik įrodymas, jog ir už amerikietiškus pinigus galima sukurti puikų natūralaus, gražaus, paprasto kino pasididžiavimą. Tik pasiruoškite suglumimui, filmo esmės ieškojimui – tai vėliau atneša įdomių interpretacijų ir noro padiskutuoti apie filmą. O didžiausias režisieriaus laimėjimas yra tai, jog net filmui pasibaigus, siužetas nesibaigia – žiūrovas jį kuria toliau, mąsto, išranda. Tai filmas, kurį žiūrėsiu dar ne vieną kartą. (Jei norite labai teisingos įžvalgos – čia, deja, tik angliškai.)

SAVAIČIŲ SUSUKTOS SMEGENYS:
Mr. Nobody (2009) – laiko dimensija ir alternatyvios realybės grįžta į trasą! Jahūū! Nesuprantate dimensijų teorijos? Filme ir tai paaiškins, galite drąsiai žiūrėti. Bet pabaigoje vis tiek liksite sutrikę ir bus peno diskusijoms – kas gi ten iš tikrųjų įvyko. Filmas apie – nepatikėsite – meilę! :) O jei rimtai, tai apie seną seną seną žmogų ateityje, kuris bando prisiminti savo gyvenimą. O gyvenimas irgi neeilinis, nes žmogus nuo vaikystės sugeba matyti ateitį ir kartais panardo tarp galimų alternatyvių realybių. Ne, tai ne mokslinės fantastikos filmas – tai visiškai šizova ir labai įdomi drama apie žmogaus gyvenimą ir jo pasirinkimus. Visada turi pasirinkti teisingai, nes atgal sugrįžti nebegalėsi. Jei patiko Donnie Darko dėl savo teorijų ir klaustukų – šis filmas turėtų patikti dar labiau. Interpretacijų čia dar daugiau, užsuktų vietų apstu, o viskas pateikiama kažkaip… smagiai ir maloniai. Vienas malonumas žiūrėti, smegenų nespaudžia. Labai neįvertintas ir nepastebėtas filmas – tikriausiai prodiuseriai nepadirbėjo, todėl šis filmas taip niekam ir nežinomas. Žiūrėkite būtinai, tikrai įspūdingas kūrinys. Tik jei žiūrėsite, stenkitės rasti Extended versiją – paprasta versija yra labai supaprastinta ir joje nėra tiek vingrybių ir teorijų :)

SAVAIČIŲ NEHOLIVUDINIS KINAS 2:
The Secret In Their Eyes (2009) – dar vienas neholivudinis šedevras. Argentiniečiai ir ispanai kala į klyną. Tokio pat gero europiečių filmo The White Ribbon konkurentas visuose paskutiniu metu buvusiuose festivaliuose. Lygiai toks pat geras ir prikaustantis filmas, nors ir visiškai kitoks savo stiliumi, žanru, apskritai viskuo. Ar įmanoma kino juostoje perteikti žmogaus akių gilumą? Ar įmanomą perteikti tai, ką tik iš tiesų žiūrėdamas į žmogų gali suprasti? Pasirodo taip. Ar tai režisieriaus darbas, ar aktorių vaidyba, ar visų jungtinis pasiekimas – tačiau filmo pavadinimas puikiai atspindi tai, ką matai žiūrėdamas filmą – „kažką“ jų akyse. Kai kuriuose epizoduose net nereikia dialogų ar paaiškinimų – viską galima įžvelgti personažų akyse, jų išraiškoje, kūno kalboje. Tai yra labai puiki vaidyba. Režisieriaus, operatoriaus ir apskritai visų darbas irgi įspūdingai geras. Įtraukė, užbūrė, patiko be jokių diskusijų. Kova dėl teisybės vertė susimąstyti, teisingumo būdai ir kaina iškėlė diskusiją, kas galima vykdant teisingumą ir kiek galima sau leisti. Labai geras filmas, privalomas pamatyti kiekvienam. Ir tegu kiekvienas susidaro savo nuomonę apie jį.

SAVAIČIŲ ANATOMIJOS PAMOKA:
National Geographic: The Incredible Human Machine (2007) – labai puikus mokslinis-pažintinis filmas apie žmogaus kūną. Net negalvojau, kad bus toks geras – užmačiau jį visai netyčia. Puikiai pateikiama informacija, labai aukštos kokybės vaizdinės priemonės, įdomios animacijos. Pirmą kartą gyvenime pamačiau, kaip atrodo gerklė ir balso stygos. Pirmą kartą pamačiau, kaip iš vidaus atrodo plaučiai. Informacija apie kūną filme pateikiama ypatingai gerai – pavyzdžiui, rodomas kameros vaizdas, kaip ji kišama į plaučius – mažytė kamera įkišama kuo giliau kiek įmanoma, o vėliau vaizdas pakeičiamas į puikiai sukurtą animacinį 3D vaizdą, aiškiai parodantį smulkiausias plaučių vietas. Tikrai verta pažiūrėti, jei norite sužinoti viską apie savo kūną. Aišku, daugumą šios informacijos galima buvo išgirsti biologijos pamokose, bet tai nebuvo taip įdomiai pateikta ir tai buvo seniai :) Todėl vienas malonumas žiūrėti tokius filmus, ir vienas malonumas mokytis ir pažinti savo kūną tokiais vaizdiniais būdais.

SKAITYTI DAUGIAU »