41-45 savaitės (2010) kinoteatras

• 

SAVAIČIŲ DOKUMENTIKA:
Exit Through The Gift Shop (2010) – Banksy filmas apie garsiausius gatvės menininkus, patį gatvės meną, jo tikslą, apie nesąžiningą šlovės vaikymąsi prisidengiant kitų vardais ir apie tai, ar menas yra pati idėja, ar ir į ją įdėtas autorinis darbas. Tai paties Banksy filmas. Komentarų jam nereikia. Taip, taip, aš Banksy sudievinu, jis mano Jėzus Kristus :) Ką čia skaitot, eikit greičiau žiūrėt! Privaloma! (Bonus: įspūdinga šio filmo įžvalga. Man irgi buvo kilę panašių minčių, jog Banksy eilinį kartą mus visus išdūrė ir dabar skaniai krizena į kumštį.)

SAVAIČIŲ ANIMACIJA:
The Animatrix (2003) – ir kodėl aš nepažiūrėjau šių trumpų animacinių filmų Matricos tema tuomet, kai žiūrėjau visą trilogiją ir buvau pagautas azarto? Fantastiški kūriniai, puikiai papildantys Matricos filmus ir netgi labai gerai prisidedantys prie teorinės Matricos dalies. Be to – labai originalūs ir gražiai nupiešti. Sunku išsirinkti Numerį Pirmą. Buvo pora prastesnių, bet visi kiti – puikūs. Negalėčiau išskirti nei vieno. Visgi giliausiai įsirėžė tikriausiai tas apie programinės įrangos klaidas (bug‘us) – tą seną pastatą, kuriame žaidė vaikai. Tai būtų mano svajonė – atrasti tokį pastatą, kuriame matytųsi visos šio pasaulio programinės įrangos „skylės“. Tokie filmukai sukelia pamąstymus, jog visos gamtos anomalijos ir nepaaiškinami įvykiai gal ir yra tik „programavimosi“ klaida? Gal dvasios ir poltergeistai yra ne žmogaus sąmonės sukurti vaizdiniai, o mažyčiai pasaulio bug‘ai, kurie, tarkim, blogai susieja dvi alternatyvias realybes ar supainioja laiko tėkmę, ir todėl galima pamatyti neaiškius vaizdinius ir nerealistiškas būtybes? :) Tikrai verta pažiūrėti, jei nematėte. Labai  graži animacija, labai geri siužetai ir su tokiu malonumu pažiūrėjome, jog net neturiu žodžių. Aš vis dar didis Matricos gerbėjas.

SAVAIČIŲ KALĖJIMAS:
A Prophet (Un prophete) (2009) – vau, prancūzai mane pribloškė. Įspūdingas kūrinys. Atrodo turime naują genialų europiečių aktorių – pagrindinio vaidmens atlikėją Tahar Rahim. Tai tik pirmas jo rimtesnis filmas, o vaidyba momentaliai užburia – ir telieka grožėtis puikiai atliekamu vaidmeniu ir nuosekliai persimainančiu personažu. Šių metų Oskarų užsienio filmų kova buvo įspūdinga – tiek gerų filmų, ir kiekvienas geresnis už visas kitas kategorijas kartu sudėjus. Šis filmas vėlgi apie kalėjimą – populiari tema paskutiniu metu. Bet iš visų kalėjiminių filmų šis tikrai išsiskiriantis. Net sunku pasakyti kuo, nes reiktų vardinti kiekvieną smulkmeną. Gal labiausiai tuo, jog siužetas sukasi apie vieną personažą, kuris su kiekvienu filmo pusvalandžiu atveria vis naują savo asmenybės pusę. Ir kiekvieną kartą vaidmenį atlieka tobulai. Filme rodomi jausmai – prikausto, nes yra tikroviški. Etapas, kai pagrindinis veikėjas mokėsi kaip skustuvo peiliuką slėpti burnoje ir juo nužudyti žmogų – puikus pavyzdys, kaip savotiškai galima perteikti žmogų slegiančius jausmus. O tarkim scena, kai jo „globėjas“ prieš jo akis pažeminamas – fone tuo metu nesigirdi jokių garsų, ir jokių garsų čia nereiktų – įtampa atperka viską. Sunkiai man šiandien dėliojasi sakiniai, tad pasakysiu tik tiek – būtina pažiūrėti. Rekomenduoju visomis šešiomis. Mėgaukitės.

SAVAIČIŲ DOKUMENTIKA 2:
The Yes Men Fix the World (2009) – dokumentinis filmas apie du sveikai nuprotėjusius vyrukus, kurie apsimeta JAV prekybos asociacijos ir įvairių korporacijų viešųjų ryšių atstovais. Pasinaudodami tokia galimybe, jie važiuoja į susitikimus su potencialiais akcininkais, žiniasklaida, žmonėmis ir ten pradeda… visišką kreatyvinį absurdo teatrą :) Tai tikriausiai vieni įspūdingiausių išdūrinėjimų po Borato viešnagės J, A ir Vė. Vienas didžiausių jų pasiekimų – milijonams CNN žiūrovų pranešta žinia apie vienos bendrovės nuodingų atliekų sukeltos žalos problemų sprendimą – tai sukėlė didžiulį ažiotažą, o tos bendrovės akcijų vertė šiek tiek sumažėjo… Tik juokinga tai, jog sumažėjo ne dėl kokios nors blogos naujienos, o dėl geros. Gal mano filmo apibūdinimas skamba ir nepatraukliai, todėl pridursiu žmogiškų žodžių – du vyrukai, kovojantys prieš korupciją, korporacijų savivaliavimą ir bjaurų valstybės elgesį su žmonėmis ypatingai originaliais būdais. Tai Boratas, iškeltas į daug rimtesnį valstybinį ir daug ką apsprendžiantį lygį. Tai filmas apie tiesiai prieš kameras žiauriai išdurinėjamus biurokratus ir kitokius šunsnukius, kuriems rūpi tik pelnas, o ne žmonių gyvybės ir sveikata. Tai du vyrukai, kurie atskleidė valstybinių lėšų, kurios turėjo būti skirtos nukentėjusiems nuo Katrinos uragano,  panaudojimą karo pramonei. Tai vyrukai, kurie parodė visą valstybės pareigūnų „gražų“ elgesį, kai iš bendrabučių iškeldinami neturtingi juodaodžiai ir kitataučiai, o vietoj jų namų statomas uždaras prabangus rajonas. Tikrai verta pažiūrėti šitą filmą, kad pamatytumėte, kaip su tokiais „nenukovojamais“ dalykais šie žmonės kovoja absurdu, idiotišku elgesiu, originaliomis-kvailomis idėjomis ir visišku chamiškumu. Tai žmonės, kurie ne tik pastato filmą apie kažkokias visuomenės ir pasaulio problemas, bet ir kažką daro.

Tik, aišku, nieko jie nepakeis. Taip, tai blogas požiūris, bet toks jau esu. Smagu nors tiek, kad tokiu savo elgesiu jie suteikia kažkokią mažą viltį, galimybę pasvajoti apie gražesnį pasaulį ir sukelia šypseną. Tai tikriausiai ir svarbiausia :) Aš taip susižavėjau jų entuziazmu, jog netgi pasižadėjau juos paremti :)

P.S.: ieškokite torrentuose filmo su papildomomis 10 minučių filmo pradžioje. Ši versija uždrausta JAV, todėl ji platinama tik torrentais. Tos 10 minučių – puikus absurdo teatras.

SAVAIČIŲ SEKSAS SU GILIA MINTIM:
Y tu mama tambien (And Your Mother Too) (2001) – seksas seksas seksas. Visas filmas apie seksą, jo, gaivališko ir juokingai natūralaus, filme taip pat netrūksta. Tad išsiilgę papukų paaugliai skubėkite žiūrėti. Vyresniems šis filmas turėtų būti gan įdomus žvilgsnis į jaunatvišką sekso troškimą. Gal siužetas šiek tiek ir perdėtas, tačiau istorija pasakojama sklandžiai ir paprastai. Įprasta „idiotiška“ jaunų bernų vaidyba, lyg jie nevaidintų, o būtų savimi. Visi (bernai) kartais tampam tokiais dundukais, kai pradeda kalbėti apie aną galą ir krūtis :) Tas idiotiškas juokas ir lėkšti bajeriai – ach, kaip tai pažįstama :)) Tuo šis meksikiečių filmas man ir patiko – natūralumu ir paprastumu, nieko neperspaudžiant, parodant tikrą brendimo veidą. O žinot, kas filme nuostabiausia – pasakotojo tonas, tekstas ir akimirkos, kai įterpiami jo žodžiai. Tai suteikia filmui kažkokią ypatingą aurą, ir negaliu paaiškinti kokią. Tas jo paprastas susijusių ar nelabai aiškių faktų papasakojimas sukelia artumo, žmogiškumo jausmą. Ir tekstai ypatingai geri. O nepatiko filmas nesaugaus sekso propagavimu. Nors tiesioginio propagavimo ir nėra, tačiau kokiam nors jaunam neapsišvietusiam durneliui siunčiama nelabai gera žinutė – pisk viską kas juda ir šauk iškart progai pasitaikius. Apie prezervatyvus ar apskritai saugų seksą jokios kalbos. Beje, skaičiau atsiliepimų, jog dėl natūralumo filme stebėtis nereiktų – jame vos ne identiškai atvaizduojamas Meksikos didmiesčių jaunimo gyvenimas. Baisu, kai pagalvoji, bet iš dalies ir sužavi – visiška laisvė ir savęs neribojimas. Ar tai priveda prie gero? Nežinau. O prie blogo? Jei turi protelio – tikrai ne. Būtinai pažiūrėkite. Po gyvuliškai seksualia filmo išore slypi rimtas, stiprus ir geras socialinis filmas apie Meksikos (ir ne tik) gyvenimą.

Elite Squad (2007) – mačiau prieš porą metų, tačiau pažiūrėjau dar kartą. Rimtas, stiprus ir įsimenantis filmas apie pavojinguosius Rio de Ženeiro priemiesčius ir karinę policiją. Rekomenduoju nemačiusiems.

Winter’s Bone (2010) – šlykštus redneck‘ai. Gal tai ir stereotipas, bet siaurapročiai JAV kaimiečiai man kelia siaubą. Daug baisiau, nei lietuviškieji, mėtantys kūdikius į konteinerius ir pan. Visą tą bjaurumą lengvai galima pamatyti šiame filme. Nuoseklus ir įtemptas pasakojimas apie nepilnametę, kurios motina yra daržovė, sesuo ir brolis dar maži, o tėvas turi sėsti į kalėjimą. Aišku, tėvas dingęs, todėl yra rizika, kad iš jų atims namą ir išmes į gatvę. Visą filmą vis tampomas neramumo nervas, kai mergina ieško tėvo. Vis galvoji, kas jai gali blogo atsitikti ir kiekvieną kartą lengviau atsikvepi, kai situacija baigiasi gerai. Vaidyba – nepriekaištinga. Be kritikos. Net kartais negali patikėti, jog filme vaidina paprasti, normalūs aktoriai, o ne siaurapročiai redneck‘ai ištekėjusiomis smegenimis. Liūdnas, niūrus ir įsimenantis filmas. Džiugu dar tai, jog neperspaustas, kaip pasitaiko šiais laikais, kai vienam žmogui suverčia visas pasaulio nelaimes. Čia viskas skoningumo ribose. Verta žiūrėti, bet nusiteikite niūriai atmosferai.

Max Manus (2008) – sudomino, įtraukė, patiko. Jei neklystu, ever brangiausias norvegų filmas. Ir neveltui tuos pinigus išleido. Herojiškai gražus filmas apie antrojo pasaulinio karo norvegų didvyrius, organizavusius nepriekaištingus sabotažo išpuolius. Žiūrint filmą tiesiog jaučiamas tautos pasididžiavimas savo piliečiais, kurie nebijojo mirti dėl šalies ir paaukojo praktiškai viską. Gražu ir didinga, bet vis spaudė klausimas: ar galėčiau taip pats? Bet dabar ne apie šį klausimą. Filmas labai gražus, pastatytas puikiai, o rimti norvegų vyrai vaidina gerai. Tikrai verta pažiūrėti, nes filmas profesionalus, kaip holivudo, bet gan natūralus, kaip paprastas europietiškas filmas. Rekomenduoju.

Nerutina (2008) – kokybiškas Jūratės Samulionytės darbas, pirmasis Lietuvoje fotofilmas, padarytas iš 80 000 kadrų. Trumpametražis, 15 minučių. Net į kažkokį festivalį pateko. Originalu, gražiai susukta, puikios spalvos, įdomi mintis ir daug daug tualetinio popieriaus. Užskaitau ir reiškiu respektuką.

Toy Story 3 (2010) – ar reikia dar komentarų? Ar kas nors nežino šio epinio animacinio „Pixar“ kūrinio? Stipriai patiko. Daug labiau už antrą dalį. Puikūs bajeriukai, puiki animacija ir linksmas, vaikiškas siužetas. Vaikams tinka tobulai, suaugusiems tinka norint atsipalaiduoti. Nereikia čia komentarų, kam patinka – suvalgys skaniai, kas nemėgsta – tegu nekreipia dėmesio :) Beje, gaila, kad šiai daliai dėl kažkokių nesutarimų nebuvo panaudotas pirminis siužetas: Buzz’as sugenda ir yra išsiunčiamas taisyti į Taivanį; visi kiti sužino, kad ten nieko netaiso, o tiesiog pakeičia naujais; išsisiunčia save į Taivanį ir gelbsti Buzz’ą :) Na bet ši dalis su visokiais ispaniškais šokiais tikrai tam nenusileidžia :)

United 93 (2006) – filmas apie 2001 metų rugsėjo 11-osios išpuolius Amerikoje. Apie lėktuvą, kurio keleiviai vieninteliai, iš visų sudužusių lėktuvų, pasipriešino teroristams. Į sąmokslo teorijas nesivelsiu ir šis filmas to neskatina. Šiame filme atpasakojami tikri įvykiai, kurių priežastys (kas kaltas ir kieno čia sąmokslas) nenagrinėjamos. Nagrinėjamas tik pats įvykis ir pateikiama labai stipri įtampa netgi žinantiems visus to lėktuvo kelionės faktus. Labai geras pasirinkimas, jei norite įtempto filmo. Labai gerai perteiktas žmonių bejėgiškumo jausmas ir bandymas spręsti bėdą. Bomba tikra, ar ne? Jie pavojingi, ar ne? Vis galvojau, kaip pats elgčiausi tokioje situacijoje. Nekeista, jog žmonės iš pat pradžių nepuolė gintis ir atsikovoti lėktuvo – juk niekas netikėjo tokiais baisiais dalykais ir visi galvojo, jog tai eilinis užgrobimas ir jie visi bus laimingai paleisti. Todėl niekas nenorėjo rizikuoti gyvybe gelbėdamasis nuo to, kas, jų manymu, turėjo išsispręsti. Jei žmonės būtų žinoję, jog tai ne eilinis lėktuvo užgrobimas, manau, kad būtų pasielgę daug impulsyviau ir greičiau. Negalvojau, kad šia tema galima pastatyti nors kiek patrauklų filmą, kadangi rugsėjo 11-oji jau tiek eskaluota, jog visiems yra pabodusi. Tačiau režisieriui pavyko. O paskutinės 10 minučių atima kvapą ir prikausto prie ekrano. Beje, prieš žiūrėdami atsiminkite, kad tai visgi holivudinis filmas, tad tam tikrų klišių pasitaiko. Bet jos smulkios. Nors ir nekeista, bet truputį nusistebėjau, jog filme kaip tik pabrėžiama daug JAV gynybos sistemos minusų, o taip pat ir susisiekimo tarp įvairių valstybės padalinių problemos. Tai sveikintinas požiūris į savo valstybės silpnąsias vietas. Taigi – filmą tikrai galima žiūrėti.

Katyn (2007) – lenkai dėjo už tėvynę ir pastatė dar vieną labai profesionalų ir gerą filmą. Man patiko. Puiki istorinė drama apie tai, kokie sovietai buvo iš tikrųjų. Nors istorija giliai nesidomiu, bet apie Katynę buvau girdėjęs. Kaipgi negirdėsi, kai tai yra vienas iš argumentų, jog sovietai neretai buvo žiauresni už nacius. Nesiplėsiu. Geras istorinis filmas. Verta pažiūrėti vien dėl to, jog tai vykęs kaimynų darbas. Jei dar nematėte.

Brokeback Mountain (2005) – gražus, ramus romantinis filmas apie meilę ir ilgesį. Dabar koks nors homofobas suraukęs veidą sakys „fiuuuuj, čia juk apie p***erų meilę!“ Gaila, kad tokie žmonės niekada nepamatys šiame filme puikiai parodomo fakto, jog nesvarbu kas ir kur myli, bet meilė gali būti stipresnė už daug kitų jausmų. Iš tiesų šiuo metu ši tema Lietuvoje jau gan nuobodi. Aš net pavargau apie ją mąstyti ar rašyti. Filmą pažiūrėjau kaip paprastą romantinę dramą ir, iš tiesų, didelio įspūdžio ji man nepaliko. Mačiau ir geresnių, labiau už širdies griebiančių dramų. Aišku, personažų ilgesys ir mėtymasis-vėtymasis minčių pamąstymui suteikė, tačiau kažko ypatingo neradau. Tiesiog gražus, paprastas, gerą žinią nešantis filmas.

Sintel (2010) – trumpametražis animacinis filmas. Graži istorija apie drakono ir merginos draugystę. Lengvai išplėtojama į pilnametražį filmą. Dėlei įdomumo verta pažiūrėti, viena iš tų gražių animacijų, kokios šiuo metu vis daugėja ir daugėja. Pažiūrėti filmą galima čia: http://vimeo.com/16615776

Match Point (2005) – filmas vienu žodžiu: Dostojevskis. Woody Allen sakė, jog šis filmas, jo nuomone, galbūt geriausias jo kūrinys (be to, pirmas po 19 metų pertraukos nepadaręs nuostolio). Aš jam, aišku, visiškai absoliučiai paprieštaraučiau, nes jis yra sukūręs daug stipresnių ir originalesnių filmų nei beveik-eilinė-santykių drama su keliais neblogais aktoriais. Aišku mane eilinį kartą vimdė ir nervino Scarlett Johansson, nes man ji yra labai prasta aktorė, nesugebanti įsijausti nei į vieną vaidmenį ir per daug pasitikinti savimi. Tačiau kiti aktoriai pasirodė neblogai, ir tai filmą šiek tiek pataisė. Iš tiesų pirma filmo dalis buvo gan nuobodoka ir norėjosi daugiau „W. Allen’o ypatybių“. Nes pirma pusė – visiškai eilinis filmas apie žmonių santykius, bet jokių išskirtinų scenų ar labai išskirtinio siužeto. Jei ne filmo pabaiga, būčiau labai prastai įvertinęs šį kūrinį. Pabaigoje atsiskleidžia visi W. Allen’o sugebėjimai – kas neseniai skaitė arba gerai prisimena Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“, tas gerai supras apie ką kalbu. Ta kaltė, savęs graužimas, bandymas netiesiogiai parodyti kitiems, ką padarei. Tai tobulai atskleidžiama scenoje policijos nuovadoje. Buvo tiesiog gražu pažiūrėti. Štai tokie W. Allen’o sugebėjimai ir išskiria jo filmus iš kitų, o ypač kiekvieną filmą iš jo visų filmų krūvos. Tik šį filmą išskirčiau labiau kaip „nusivažiavimą link eilinio holivudo“, nes nedaug trūko, kad tai būtų nenusisekęs projektas. Bet šiaip filmą rekomenduoju, nėra prastas, vaidyba graži, siužetas plaukia nuostabiai, o Dostojevskis vaidenasi ne tik ant knygos viršelio, bet ir pačioje filmo idėjoje ir veiksme. O taip adaptuoti klasikinį kūrinį – labai puikus darbas.

The A-Team (2010) – kai kažkada pamačiau pirmą filmo reklamą, pasibaisėjau, kad tik šitas holivudinis čiulpinukas nesugadintų seno gero serialo vardo. Tikrai kultinio serialo. Pažiūrėjau filmą ir… vardo nesugadino. Visų pirma todėl, kad tai visiškai nepanašu į serialą. Netgi istorija ne apie A-Komandą, o apie jos priešistorę. Iškart galiu pasakyti, kad tai dar vienas absurdiškas bajavykas, kur malūnsparniai skraido apsivertę, o herojai šoka iš lėktuvo įlindę į… tanką. Kas juokingiausia, tai tanko scena teoriškai įmanoma… Praktiškai ji idiotiška :) Apskritai gerų ir juokingų scenų filme tikrai yra. Yra netgi labai gerų sąsajų su serialu, kurios smagiai primena apie tą seniai matytą linksmą nesąmonę. Kaip bebūtų keista, bet man patiko aktorių parinkimas. Gražuolis ir Murdock’as parinkti tobulai. Puikiai įsijautė į personažus ir pateisino senųjų personažų vardą. Hanibalas – normaliai, priekaištų daug neturiu. Barakas, visgi, nuvylė. Nors pagal išvaizdą viskas atitinka, tačiau jis vienintelis neturėjo charizmos, kažkokio kabliuko. O juk tai buvo, galima sakyti, įsimintiniausias personažas senajame seriale. Taigi, apibendrinant – eilinis juokingas bajavykas su keliomis neblogomis scenomis, keliais gerais bajeriukais ir silpnu nostalgijos kvapeliu. Vien dėl tos nostalgijos maloniai susižiūrėjo, ar patiks kitiems – negaliu garantuoti.

Predators (2010) – kaip išsireiškė G. – Adrien Brody (išgarsėjęs kaip Pianistas) netinka tokiems filmams, nes jo veidas per intelektualus. Šimtaprocentinė tiesa. Neseniai pažiūrėjau originalų Predator su Švarcu, nes žinojau, jog greit pasirodys šis. Originalas mane prajuokino iki apsikakojimo, tad ne ką daugiau tikėjausi ir iš šito. Ir buvau beveik teisus… Pirmos 40 filmo minučių yra absoliuti nuobodybė, įvairių karinių filmų mišinys, tik labai nevykęs. Įtampos nulis. Dar 20 minučių jau yra visai neblogos, šiek tiek įdomiau, įvairesnis siužetas. O po to – vėl nuobodybė, bandymas atkartoti Švarcą ir panašios nesąmonės. Nėra jis labai tragiškas bajavykas, galima žiūrėti – ir pasišaudymų, ir gražių vaizdų, ir „atsidavusios“ vaidybos. Tačiau labai nuoširdžiai manau, jog praėjus 23 metams, šis filmas atrodys lygiai taip pat kvailai, kaip dabar atrodo originalas Predator. Apie logines filmo klaidas net nekalbėsiu, nes nėra reikalo. Filmo neverta žiūrėti, nebent esate prisiekęs Predatoriaus arba kosminių-džiunglių bajavykų gerbėjas.

Tron (1982) – spėkit, kodėl pažiūrėjau? Tie, kurie domisi kinu, internetais ir Daft Punk‘ais, tikrai turėtų žinoti, kad jau gan greit pasirodys Tron tęsinys Tron: Legacy. Garsus šis tęsinys tapo tuomet, kai pasklido žinia, kad visą garso takelį kurs Daft Punk. O tai sukėlė didžiulį virusinį efektą ir filmas, dar net neužbaigtas, tapo super garsus ir laukiamas. Dalis garso takelio jau paviešinta, ir, tiesą sakant, labai didelio įspūdžio nepaliko (nors ir nenuvylė). Įdomu, kaip tai atrodys kartu su vaizdais – turėtų būti geras futuristinis filmas :) Dėka šio artėjančio tęsinio išpopuliarėjo ir senasis Tron. Kuris, tiesą sakant, yra lengvo pobūdžio šlamštelis :) Filmas apie „protaujančią“ programinę įrangą, gyvenančią savo pasaulyje, beveik tokiame, kaip mūsų. Senas senas fantastinis filmas su idiotiška vaidyba, scenomis, prajuokinančia įtampa ir pan. Neliūdėčiau, jei būčiau tokio filmo niekada nepamatęs – jis tikrai nekoks. Bet dėlei artėjančio tęsinio pasiaukojau. Beje, jei laukiate tęsinio kaip aš, šį filmą jums reiktų pažiūrėti – kad žinotumėte priešistorę ir viskas būtų aišku. Tad dabar belieka tikėtis, kad niekam nežinomas režisierius nesivaikys holivudo klišių ir neis išmintu takeliu, o sukurs kažką originalaus ir išsiskiriančio. Nes tik to iš Tron visi ir tesitiki.

Get Him to the Greek (2010) – neišvaizdus biuro darbuotojas gauna užduotį atgabenti savo garbinamą roko muzikantą į koncertą. Tipinė holivudinė komedija, kur nereikia jokios logikos, svarbu seksualiniai bajeriai, koksas, alkoholis ir daug nusipezėjimo bei kvailų situacijų. Pradžioje dar buvo šiek tiek juokinga. P. Diddy vaidmuo buvo visai toks nieko, gerai įsijautė šįkart. Tačiau po to viskas pasidarė nuobodu. Tiek kartų matyta, taip nebeįdomu. Kvailus klausimus užduodantis ir „pasimetęs“ neišvaizdus bičas tarp gražių mergų ir žvaigždžių. Situacijos, kurios turėtų būti juokingos, bet jau yra tiek atsibodusios, kad nesukelia susidomėjimo. Filmo neįveikiau. Patariu net nepradėti, nes neverta.

Pineapple Express (2008) – žiūrėjom, žiūrėjom, žiūrėjom, buvo keletas lengvai juokingų vietų, siužetas ramus, lyg ir kažkaip užkabinantis. Žiūrėjom, žiūrėjom, kol akys išvarvėjo. Praėjus pusvalandžiui užkniso negyvai. G. išėjo naršyt internetus, o aš dar bandžiau įveikti filmą. Tuomet pamačiau, kad liko žiūrėti dar virš valandos ir spjoviau. Ir tai kažkas vadina komedija ir dar sugeba gerą atsiliepimą parašyti. Nėra jame kažko absurdiško, kas filmą paverstų idiotišku ir nevertu žiūrėti. Bet nėra jame ir nieko įdomaus ar juokingo. Eilinis šlamštas apie žolę rūkančius juokdarius, kurie ant kažko „užsirauna“. Boring. 1000 kartų matyta ir nebejuokinga.

SAVAIČIŲ NEVILTIS:
August Rush (2007) – man kaip savotiškam melomanui šis filmas buvo girdėtas, rekomenduotas ir daug apkalbėtas. Pažiūrėjau. Holivudiškasis „Nereikalingi žmonės“. Viskas taip susieta ir gražu, kad net lengvai pykina. Filmas apie didžių muzikinių sugebėjimų berniuką ir apie vyrą ir moterą, ieškančius vienas kitų ir meilės. Buvo gražių scenų – pavyzdžiui, kai berniukas gatvėje visur girdėjo muziką. Kadangi pats kiekviename miesto garse girdžiu ritmą, galiu net troleibuso zyzimą mintyse paversti simfonija, tai ta scena man patiko. Bet ji truko tik pusę minutės… Visa kita – absurdai. Vaikis paima gitarą ir jau po kelių valandų puikiai ja groja. Mmm, reiks ir man taip. Visas filmas prikimštas šleikščiai neskoningos romantikos, prastų ir nusibodusių siužeto vingių, dirbtinų personažų „nelaimių“ ir dar labiau dirbtino ir nenatūralaus elgesio. Tikrai nepatariu žiūrėti. Nesuprantu, kuo žmonėms šitas filmas gali patikti. Jis dirbtinas, kičinis, nuobodus, lėkštas ir visiškai neoriginalus.

•