dek pragare, …

„Kol kabės šitas skuduras, aš nekalbėsiu.“
Algirdas Mykolas Brazauskas, apie Lietuvos vėliavą, šiek tiek prieš tai, kai sugalvojo „grąžinti Katedrą Lietuvai“.

**

Jau kokius metus laukiau, kada galėsiu parašyti vieno sakinio įrašą, kuriuo dabar pavadinau šį įrašą. Gal ir būčiau tokį parašęs, bet, lyg specialiai, tą birželio 26-ąją buvau užsieniuose be interneto. O gal per tuos laukimo metus paaugau arba šiaip apsiraminau, nes dabar trečiąjį sakinio žodį nutylėjau. Bet tikrai ne iš pagarbos.

Pasimiro Brazauskas. Pamenu tik tiek, jog tą vakarą Slovakijoj smagiai prigėrėm ir gerai leidom laiką. Tokia naujiena nė kiek nesugadino nuotaikos. Nesigailėsiu asmens, kuris menkino Lietuvą, o pajutęs svylantį savo užpakalį, iškart puolė į kitą barikadų pusę. Kai jį išrinko prezidentu, mano tėvas nešiojo gedulo juostelę. Ir dar beretę megztą nešiojo. Nors dabar jos nenešioja, bet visiškai nesigėdija (kaip ir aš), jei jį pavadina „megzta berete“. Tai šimtą kartų geriau, negu būti pavadintam komunistu, Lietuvos išdaviku.

Brazauskas nebuvo tikras Lietuvos prezidentas, jis buvo apsišaukėlis. Jam Lietuva nerūpėjo. Jis labiau buvo CK pirmininkas, lietuviškųjų komunistų herojus. Juo žavėtis galima nebent dėl to, jog mokėdavo tobulai plauti žmonėms smegenis ir sugebėjo visuose gyvenimo atvejuose pasirinkti tinkamą barikadų pusę ir tokiu būdu pasiekti daug daugiau, nei bet kuris kitas sovietinės ideologijos pripampęs individas. Pamenu, kai pirmą kartą išgirdau apie jo ligą ir kaip jam sunku su ja kovoti, negražiai pagalvojau: „nemirk, kankinkis ilgiau“. Tada sąžinė man pasakė, kad už tokius žodžius gausiu atlygį, bet man nusispjaut – tai vienintelis žmogus gyvenime, kuriam linkėjau kančių. Visgi gyvenimas atlygina kiekvienam už savo darbus, todėl ir AMB gavo labai neblogą dozę. Gal tik per lengvą.

Grįžus į Lietuvą skrandį pradėjo nenumaldomai traukioti televizijos ir žiniasklaidos vėmalai. Dar tikriausiai nesu matęs tokio dirbtino ir šleikštaus mirusio žmogaus užpakalio laižymo. Net bjauru skaityti dėl lankomumo kurpiamus portalų straipsnius. Šlykštu matyti laidas, kur AMB tapo ne tik „daug nuveikusiu Lietuvos prezidentu“, bet netgi „atvedė Lietuvą į Nepriklausomybę“! Tokį brudą išmąsčiusiam žurnalistui norėtųsi spjauti į veidą. Beveik niekas nerašo tiesos, o tik laikosi labai kvailos taisyklės „apie mirusį gerai arba nieko“. Kažkodėl vieno tipo nusikaltėlių (paskutinės Lietuvos „sensacijos“) atveju šios taisyklės nesilaikoma, bet kai pasimiršta Lietuvos progresą stabdęs ir šalį į sovietų gretas bandęs grąžinti asmuo – visi, nesilaikantys taisyklės, paskelbiami amoraliais žmonėmis. Tuomet ir aš pabūsiu amoralus. Negaliu susilaikyti neparašęs kitokios nuomonės, kai matau kaip neskoningai visoje žiniasklaidoje AMB garbinamas ir šlovinamas už tai, ko nepadarė. Kažkoks iškrypėlių šou, naujo „tautos didvyrio“ gimdymas iš mėšlo krūvelės.

Bjauru ir viskas. Būsiu naivus ir tikėsiuosi tik vieno – kad praėjus dešimčiai, dvidešimčiai metų istorija parodys, kur teisybė, ir AMB bus sutrintas su žemėmis, kaip menkiausias Lietuvos prezidentas. Man net neapsiverčia liežuvis jo vadinti prezidentu, nes prezidentas paprastai turi mylėti savo Tėvynę, gerbti ją ir bandyti ją iškelti kuo aukščiau. Ir jokiu būdu nemenkinti.

Sveikinu Bažnyčią su puikiu sprendimu nevelti politikos ir religijos. Ar tai bus pirmas žingsnis politikos ir religijos atskirties link? Abejoju, bet vis tiek palaikau. Nors nenustebčiau, jei po 50 metų jau kiti klerikalai sugalvotų Brazauską paskelbti šventuoju. Šioje organizacijoje visko pasitaiko.

Pabaigai, kadangi visa žiniasklaida atsiklaupusi lyžčioja užpakalius, o tokie politikai kaip Zuokas parodo visiškai nesuprantamą savo veidą (ir dar nupeza apie tai, jog AMB reiktų laidoti valdovų rūmuose),  siūlau pasiskaityti kelis mano atrastus straipsnius ir įrašus; galbūt jie geriau apibūdins požiūrio tašką nei mano pamintyjimai:

Tomas Čyvas – trumpai ir tiksliai.
Uroboras – ką čia tokio pasakyti? Net ir aš prieš kelias dienas grįždamas mąsčiau, ar verta kažką rašyti, kai mirė toks nereikšmingas žmogus. Bet, kaip minėjau, negaliu susilaikyti, kai matau žiniasklaidos poziciją.
Artūras Račas apie 43 Kontstitucijos straipsnį – labai tiksliai apie tai, kodėl AMB neturėtų būti laidojamas Katedroje.
Adreview - žiauriai ir su daug netaktiškų keiksmažodžių (įspėjau!). Dėl šlykščios kalbos neapsisprendžiau, ar nurodyti čia jo įrašą, bet visgi jo mintys atspindi tam tikrą šios istorijos dalį.
Ir aišku vėl priminsiu garsiąsias jo frazes. Dar pasakykit, kad buvo ne toks ir darė ne tai, ką sakė.

Užbaigdamas įrašą pasakysiu labai paprastą ir banalią frazę: darbai, o ne užimamos pareigos ir populiarumas išaukština žmogų. O Algirdo Mykolo Brazausko darbai tikrai nebuvo suteikiantys garbės ar iškilumo.

Artimiesiems užuojauta ir ilgai neliūdėkite.