Kadangi praeitame įraše užvirė diskusija apie filmą The Hurt Locker, parašysiu apie jį atskirą įrašą, o ne paskandinsiu bendrame kinoteatro įraše. Žiūrėdamas filmus dažnai vadovaujuosi pora taisyklių: ar filmas manęs nesunervina, ir ar filmo metu aš nepradedu nuobodžiauti ar miegoti.

Tai ir pradėsiu nuo to, kad The Hurt Locker mane sunervino iki begalybės. Įsivaizduokite, jei ramiai sau gyvenate su savo šeima savo namuose, o staiga į jūsų šalį (prisidengę kovos su terorizmu vardu) įsiveržia kitos šalies kariai, pradeda laužtis į jūsų namus, įsilaužę prie jūsų akių išvarto visą jūsų turtą „ieškodami bombų“, gąsdina jūsų vaikus. Mieste važiuodami automobiliu būnate sustabdyti ir patikrinti penkiolika kartų, o kiekvieną dieną jus seka automato taikiklio akis. Ką jau kalbėti apie tai, jog jūsų miestas yra visiškai subombarduojamas dėl velnias žino kokių priežasčių, vietoj normalių namų visi jūsų draugai dabar gyvena palapinėse, o visoje šalyje apstu skurstančių ir sužalotų žmonių. Kaip pavadintumėte kariuomenę, kuri tai padarė? Be abejonės visi tokią kariuomenę pavadintų agresoriais. Bet tik ne tada, kai tai daro JAV.

Iki šiol stipriai abejojama JAV veiksmų ir Irako karo pradžios teisėtumu. Jungtinės Tautos iki šiol nėra gavusios pakankamai įrodymų, kuriais buvo remtasi pradedant karą. 2003 metais Irake buvo žiauriai žudomi žmonės, sprogdinami miestai, o Bagdadas – praktiškai sugriautas. Ir viskas tik dėl kažkokios šalies užgaidų. Žiniasklaida, kaip bebūtų keista, šį karą visiškai palaikė ir įdėmiai stebėjo, taip skleisdama amerikietiškąją propagandą didžiausiais žiniasklaidos kanalais. Užtenka pasižiūrėti kokį rimtesnį nepriklausomą dokumentinį filmą apie Iraką ir ateina supratimas, kokį šlamštą pateikia žiniasklaida ir kas yra agresorius, o kas yra karo aukos.

Nesiplėsdami apie karą, pereikime prie filmo. Mane jis labiausiai sunervino tuo, kad tai dar vienas filmas, kuriame JAV kariai pateikiami kaip didvyriai, kaip herojai ir kaip vargšai kariai, kuriuos atakuoja iš visų pusių ir jie kiekvieną dieną rizikuoja savo gyvybėmis. Vargšai. Nuo kada žmonėms taip praplautos smegenys, jog garbinami agresoriai? Visas filmas prikimštas sentimentalių paistalionių ir aktorių dvejonių, ašarų, nepasitikėjimo savimi, kad tik žiūrovą labiau paveiktų „faktas“, jog kariai yra vargšai ir jiems labai sunku. Ir aš, tai matydamas, žiauriai piktinausi, nes: JAV kariai yra tokie patys civilių žudikai, kaip ir teroristai, JAV kariai viską pradėjo ir JAV kariai įkišo savo užpakalį ten, kur jų niekas nekvietė ir nebuvo didelio reikalo kištis. Jie įsiveržė į žmonių gyvenimus, juos sugriovė ir dabar apie juos kuriami didvyriški filmai? Manęs taip lengvai nepapirksi.

Kodėl filme neparodoma, ką JAV kariai padarė ten blogo? Kodėl neparodoma, kaip skerdžiami kalti ir nekalti irakiečiai, kaip 2003-2004 metais buvo mėtomos bombos ant viešų vietų, ant turgaus, ant nekaltų žmonių namų? Kodėl niekas nerodo, kaip irakiečiai gyveno iki JAV okupuojant jų šalį ir kaip gyvena dabar? Kiek gatvių, muziejų, namų ir gražių vietų sugriauta? Tam iliustruoti turiu visai tinkamą nuorodą: http://www.slideshare.net/weblover/iraq-before-and-after-war. Tačiau ten esančios nuotraukos dar visai gražios palyginus su tikra realybe.

Ar nepastebėjote, kaip filme pateikiami irakiečiai ir pats Irakas? Miestai-vaiduokliai, kuriuose beveik nėra žmonių, o jei jų pasitaiko – visi jie potencialūs žudikai-teroristai su pilnomis bombų kišenėmis. Kiekvienas vaikas filme pateikiamas kaip grėsmė, kaip baisiausias teroristas. Kokį įspūdį galima susidaryti apie šalį, kai taip vienpusiškai formuojamas įvaizdis? Kiekvienas irakietis, anot filmo, kišenėje nešiojasi bombą ir telefoną, kuriuo galėtų tą bombą susprogdinti ir nužudyti dar kelis karius. Kas tikrai stebina, jog 2007 metais Oskaru apdovanotas dokumentinis filmas Taxi to the Dark Side yra visiška šio filmo priešingybė ir, praktiškai, pasakoja apie tą patį dalyką, tik iš kitos pusės. Tai man ir kyla klausimas, kaip yra balsuojama už Oskarų laureatus? Vienais metais išrenkamas vienoks filmas, o kitais metais – to filmo faktams visiškai prieštaraujantis filmas The Hurt Locker.

Filmas yra visiškas melodramatiškas pigaus papirkinėjimo rinkinys. Pradedant vargšais verkiančiais kariais, kurie skaičiuoja kiekvieną dieną iki tarnybos pabaigos. Kaip jiems sunku dirbti ir kaip jie vargšai žūsta. Tuo tarpu realybėje, ‘agresorių šalių’ (tame tarpe ir Lietuvos) karių Irake žuvo tik 4000, o irakiečių – spėjama, kad virš 100 000. Ir dauguma jų buvo nekalti. Pranešama, jog tūkstančiai vaikų susirgo po didžiulio streso, patirto bombardavimų metu ir per patį karą. Daugybė vaikų ir jaunų žmonių dėl silpnos psichikos tiesiog nusižudė. Tai man paprasčiausiai norisi žmonių paklausti: ko reikia gailėti? Ar gražus holivudinis filmas priverčia mus pamiršti realybę, kurioje tie brangiomis uniformomis apsikarstę kariai yra žudikai ir okupantai? Ar gražus filmas mus priverčia gailėtis žuvusių okupantų, o ne šalies, kuri yra nukentėjusi, piliečių? Ar įtampa neturėtų kilti galvojant apie tikrą situaciją toje šalyje, o ne žiūrint pigų bombioškių filmą?

Ar JAV kine labiausiai keikiame ne saldų savo šiknos palaižymą, “didvyriškumą” ir egocentriškumą? O tai kaip pavadintumėte The Hurt Locker siužeto pateikimo ypatybes, jei ne būtent šiais dalykais? Tai ir reiškia “lengvai paperkamą žiūrovą”, nes pateikiamas štai toks mėšlas, taip apipavidalintos melagystės – o žiūrovas jau sriūbčioja kartu su tais kariais ir galvoja “ojojoj, koks baisus filmas, kokie kariai vargšai”. Filmas papirko daug ką tuo, jog nėra pateikiamas kaip saldus holivudinis šūdas (pavyzdžiui, Saving Private Ryan), o pateikiamas kaip pseudo-dokumentika, netradiciškai parodanti JAV karių gyvenimą. Netradicinis filmavimas, sulėtinami vaizdai, mažai efektų, užtat daug jausmų.

Filme jokios įtampos nejaučiau, visas tas scenarijus buvo labai nuspėjamas ir matytas šimtus kartų, tokiuose pačiuose filmuose. Vienintelė scena, kuri tikrai buvo įdomi ir įtempta, tai scena dykumoje, kur iš tolimo pastato į juos kažkas šaudė. Stipri, natūrali, tikroviška scena. Pasruvusios krauju akys nuo smėlio. Visa kita – nieko įspūdingo. Na gal tik ta pirmoji sprogimo scena padaryta visai gražiai, lėtai, žiūrovas spėja pastebėti visas smulkmenas. Tas dabar populiarus pseudo-dokumentikos stilius gal ir gerai pritaikytas, padaryta viskas gan kokybiškai, bet… Yra daugybė bet. Vien ko verta filmo pabaiga! Vis noriu paklausti tų, kuriems filmas patiko: negi pabaiga jūsų neprajuokino? Didvyris karys, herojiškas per visą savo bambą kiek tik įmanoma, sugrįžęs į savo šeimą, pas gal ir nemylimą žmoną, pas savo vaiką, staiga supranta, kad jis ištekėjęs… už adrenalino! Hell yeah!! Ir grįžta gaudyti to adrenalino, o ekrano viršuje, skambant trankiai muzikai, užrašoma: Liko 365 dienos! Pigi pabaiga kaip niekas kitas – negi yra žmonių, kurių ji neprajuokino? :)

Priartėjame prie Oskarų. Kas nežinojo, filmas laimėjo 6 Oskarus.
* Už režisūrą: nežinau, kokių pasiekimų buvo pasiekta režisuojant šį filmą, bet aš niekada nesuvoksiu, kodėl tai pralenkė Tarantino ekscentriškumą mene ir Camerono didžiulį įdėtą darbą (ir nesvarbu, kad Avatar yra popsas). Kaip rašė kažkuris komentatorius, šįkart balsuota ne už darbą, o už tą darbą atlikusį žmogų. Kad būtų apie ką kalbėti ir rašyti.
* Geriausias scenarijus, parašytas kinui: prieš jį pralošia Inglourious Basterds su fantastiška pasaka ir A Serious Man su įtraukiančia istorija apie vieno žmogaus gyvenimą ir smagias žydų tradicijas. Jei palygintume šių filmų siužetus, pagal logiką turėtų laimėti A Serious Man, galbūt Inglourious Basterds. Bet tik ne karinė drama apie tris karius, kokių pilnos pakampės.
* Už montažą: vėlgi, vieni sudėtingiausių kelių metų filmų, kurie suklijuoti nepriekaištingai, pralošia prieš gan vidutinio sudėtingumo kūrinį.
* Du Oskarai už garso montažą ir darbą su garsu: jei kas nors man paaiškins, kaip suvokti šiuos laimėjimus, laukiu. Nes tikrai nesuprantu. Čia už sulėtintai krentančių kulkų barškėjimą? Už kokybišką garso įrašą dykumoje? Vėlgi, nustumia filmus, kuriuose darbo su garsu daug daugiau ir daug sudėtingesnio.
* Už geriausią metų filmą: čia jau galima ginčytis, nes tai visiškai skonio reikalas. Todėl niekada nepergyvenau dėl šios nominacijos, nes koks skirtumas kas ją laimės. Aš netgi suprantu DĖL KO šis filmas laimėjo – kaip ir sakiau, nes labai lengvai papirko visą auditoriją.

Taigi, aš štai ir nesuprantu, kaip filmas, kuriame vienašališkai formuojama nuomonė apie Iraką; kuriame aukštinami agresoriai-kariai, kuriame pilna seilionių ir visiškai nenatūralių dalykų (kaubojus drąsuolis karys); kuris visiškai diskriminuoja irakiečius; kuriame amerikiečiai pateikiami kaip „didvyriai, išminuojantys bombas ir gelbstintys gyvybes“, nors bombų galbūt net nebūtų, jei jie nebūtų okupavę šalies, galėjo laimėti tiek Oskarų ir kitų apdovanojimų. Niekaip nesuprantu, kaip toks nepakantus ir į akis meluojantis filmas gali būti taip gerai vertinamas. Bet stebuklų Oskaruose būna, ir kuo toliau, tuo labiau jie nebetenka prasmės – praeitais metais vidutiniškas „Lūšnynų milijonierius“, šiais metais visai kokybiškai susuktas paistalų rinkinys. Na ir tegu sau, bet aš tik norėjau paaiškinti, kodėl jaučiu tokį pyktį šiam filmui ir šio filmo siužetui.

War is a drug, kaip buvo parašyta filmo pradžioje. Tikra tiesa, todėl visais laikais „didvyriški“ filmai apie karą buvo labai geras masalas daugybei žiūrovų ir juos lengvai „apsvaigindavo“. Abejoju, ar tikrą realybę parodantis filmas kada nors būtų toks populiarus ir laimėtų tiek apdovanojimų.