Kadangi naujais metais reikia kažką pasižadėti, tai jų proga parašysiu mūsų mėgstama tema, kurią (tikiuosi) šiais metais gvildensime dar labiau. Į šviesų rytojų!

Vieno tokio dėdės trumpa istorija

Norėčiau aš jūsų paklausti, mieli skaitytojai, kas gi nutiktų kokiam politikui, kuris išdrįstų pasakyti, jog Sovietų Sąjungoje buvo gerai? Kad tuo metu taikomos griežtos taisyklės buvo dovana ir laimė? Kad komunistai saugojo mus nuo blogio ir turėtume jiems padėkoti? Kas nutiktų kokiam nors žinių vedėjui? Ar valstybinės mokyklos mokytojui, ar universiteto dėstytojui? Visi gerai suprantame, koks skandalas kiltų ir kaip visi tokį individą suvalgytų pusryčiams pasigardžiuodami klevų sirupu ar kitokia maistine nesąmone. Ans gi šviesoje nebegalėtų pasirodyti ir galėtų pasislėpęs graužti morką kaip koks Paulauskas po rinkimų.

Ir štai prasideda trumpa istorija, kurią noriu papasakoti jums, mieli skaitytojai. Kad perduotumėte iš kartos į kartą, ligi dangaus karalystės. Yra gi toks dėdė, individualistas, entelektualas ir moralistas, Sigitas Tamkevičius vardu. Sako, kad jis tarnauja žmonėms, atiduodamas visą savo esatį Gėriui ir Moralei. Ir dar kitiems labai gudriems dalykams, kurių net storas žodynas neišverstų į lietuvių kalbą. Taigi, šis mielas dėdė apskritu veidu yra ne kartą jau garsiai pasisakęs. Apie dirbtinį apvaisinimą, apie šeimą, apie religiją, apie alkoholį, apie santuoką, apie mediciną, ekonomiką, politiką, įstatymus. Apie viską, ko arba neturėjo, arba neišmano. Apie ką jis tik nepasisako. Jam iki šiol leidžiama kalbėti viešai, nes jis gi labai svarbus šulas Kaune, toje jų organizacijoje, kur nelabai nori mokėti šiaip visiems žmonėms privalomus mokesčius. Mokslininkai dar neištyrė, iki kokio lygio dėdei Sigitui susisuko smegenys, tačiau galiu jums pažadėti: jo smegenų verpetai – dideli ir nesuprantami žmogaus protui. Per viešą kalbą 2011 m. lapkričio 28-ąją skambėjo tokie dėdės Sigito Tamkevičiaus palaiminti ir šventi žodžiai:

„XX amžiaus septintajame dešimtmetyje Amerikoje vykusi seksualinė revoliucija buvo pagimdyta taip pat marksistiškai mąsčiusių žmonių galvose. Universitetai buvo tapę židiniais, iš kurių su marksistinėmis idėjomis plito ir seksualinė laisvė. Ačiū Dievui, tuo metu mes buvome už geležinės uždangos, – nebūna blogio, kuris Dievą mylintiems neišeitų į gera, – neturėdami informacijos laisvės, bent iš dalies išvengėme to, su kuo susidūrėme po Kovo 11-osios.“

Kaip nusistebėtų mano geras draugas, kaip gi toks dvasios invalidas ir neapykantos žmogeliams kupinas vargšas senas žmogus gali užimti tokias dideles arkivyskupo pareigas? Čia gi vos ne kaip koks Kubilius Lietuvos Respublikoje! Kodėl tam dėdei apskritai dar leidžiama kalbėti viešai ir kodėl jo bendruomenė dar nepadavė kokio skundo Bačkiui ar neužmėtė jo akmenimis lyg kokio Jono*?

Tikriausiai dėdė Sigitas pamiršo apie eiles prie bananų, kurių tikriausiai taip jam ir neteko tuomet paragauti. Bonanu NIET! Tikriausiai pamiršo ir didelį batų garderobą, iš kurio galėjai rinktis – netgi iš vieno modelio – beveik kaip ponas Popiežius, besisiuvantis batus pas Pradą**. Pamiršo dėdė Sigitas ir baimę prarasti darbą dėl to, jog leptelėsi kokį netinkamą juoką. Tikriausiai pamiršo ir didelį literatūros, kino ir kitokio meno pasirinkimą. Eh, pamiršo jis ir mažus, patrauklius berniukus, pasidabinusius trumpais šortais ir raudonomis skarelėmis, garsiai deklamuojančius eiles Tėtei. Pamiršo ir pačią Salomėją bei kitus laisvai kuriančius kūrėjus. Pamiršo ir neribotas galimybes pamatyti svečias šalis bei susitikti su bet kokiais draugais – ką jau bekalbėti apie gerą diskusiją prie stalo – apie politiką ir gyvenimo džiaugsmą. Pamiršo dėdė Sigitas ir tai, kad tada ir dievulis tik vienas buvo – toks su ūsiukais ir barzdike, iki šiol užkonservuotas guli. Daug ką pamiršo dėdė Sigitas, bet svarbiausia, jog nepamiršo, kad krikščioniškasis dievulis mus visus apdovanojo didele laime…***

Dėdė Sigitas tokiu pasisakymu įžeidžia ne tą žmonių grupę, kurią labai norėtų įžeisti – gi visokiems gėjams niekadėjams ir palaidūnėms neištekėjusioms kekšėms ant jo nusispjauti! Tokiais žodžiais dėdė Sigitas spjauna ant kiekvieno, kuris kovojo už nepriklausomybę. Taip pat, matyt, ir ant savo kolegų, kitų kunigėlių, kurie buvo aktyvūs nepriklausomybės šalininkai, o dabar yra tik apsibezdėjusios marionetės, nedrįstančios dėt galingą charkę į veidą savo organizacijos nupezusiam atstovui. Įžeidė jis visus iš eilės, tik iš nuotraukos matyti, jam dėl to visiškai da lampački.

Na, bet prieš Karalių nepašokinėsi. Juk visą Kauną valdo. Tačiau kodėl jo neiškeikia paprasti žmogeliai? Niekaip mano maža galvelė neapdoroja tokios sudėtingos informacijos. Kodėl tyli nekaltos avelės, mylinčios Lietuvėlės laisvę? Ir dar labiau mano galvelė neapdoroja tokių kliedesių, kur sako, jog dėdė Sigitas yra sektinas pavyzdys ir geras žmogus. Nepykite, mieli dvasios broliai ir seserys, bet blaiviu protu vadovaujantis matosi, kad šiame dėdulėje beliko tik maaažas maaažas menkysta, kuris dėl nesuprantamo savo nepasitenkinimo visu pasauliu drabsto šūdus į visas puses ir lieja srutas ant ko tik pakliūva. Lyg koks paršiukas Čiukas savo natūroje. Mėšlo baloje. Ar dar ilgai jį sutoleruosite?

—-
* Čia tikras faktas, ir nieko jūs nesuprantate, neišmanėliai. Jokios moters tais laikais niekas neužmėtė akmenimis, nes moterys ten buvo labai gerbiamos ir mylimos. O štai palaidūnus Jonus užmėtydavo dažnai, o šis faktas iš raštų išnyko tik dėl nekaltos klaidos surenkant medžiagą ir ją lipdant į vieną bylą.

** Nu gi ginčytinas faktas yra šitas išgalvojimas apie Prada batus. Bet žinokite aš labai giliai tikiu į jį, reiškia jis tikras.

*** Kad neužpultų manęs koks pikts katakliks, apsidrausdamas noriu pasakyti, kad pats aš to viso nepergyvenau, ką darė rusas mūsų Lietuvėlei. Ale gi man net nereikia pergyventi, kad prisiminčiau. O štai dėdė Sigitas – primiršo…

P.S.: Ačiū Apostazei.

O čia šiek tiek protingų rašliavų, kartėliui užgošti: „Katalikų Bažnyčia, pilietinė visuomenė ir visi neabejingi Lietuvos piliečiai turi susitelkti ir priversti politikus bei valdininkus pereiti nuo demagogiškų kompartijos laikus primenančių lozungų prie daugybės iki šiol neatliktų namų darbų Lietuvos sveikatos, socialinės apsaugos ir vaikystės politikoje.“ – D.Pūras: Katalikų Bažnyčia energiją galėtų skirti ne politinei įtakai, o pakantumui skatinti.