22-25 savaitės (2010) kinoteatras

• 

.

SAVAIČIŲ KINO MAESTRO:
Shutter Island (2010) – ilgai lauktas Martin Scorsese kūrinys. Puikus paslaptingumo pilnas trileris su puikia aktorių vaidyba (netgi Leonardo DiCaprio). Filmas visiškai įtraukė, siužeto vingiai labai nustebino, apskritai visas filmas pliusminus tobulas. Visgi, genialaus kūrėjo režisūra. Tokiam režisieriui, aišku, šiek tiek neatleistina, kai toje pačioje scenoje vieną akimirką veikėjas adatą laiką prie kaklo, o persijungus kamerai – jau toliau nuo kaklo, ir taip kelis kartus. Minimalių klaidų yra palikta, tačiau jos visiškai netrukdo mėgautis šedevru. Nors, aišku, dėl šių klaidų būtų galima ginčytis, ar tai netyčia paliktos klaidos, ar specialiai „pakišti“ kabliukai žiūrovams, priverčiantys galvoti, jog „kažkas čia ne taip“. To puikus pavyzdys – scena, kai DiCaprio apklausia ligonius – atkreipkite dėmesį į moterį, kai ji gauna vandens stiklinę, ir ypač stebėkite stiklinę. Tai filmas, kurį reikia pažiūrėti antrą kartą, kad suvoktum viską, kas įvyko. Antras kartas netgi turėtų būti įdomesnis, kadangi tik filmo pabaiga suteikia visam filmui daug didesnę prasmę, nei atrodė jį žiūrint. Gudrus, tas Scorsese – uždirbs daug pinigų iš tų, kurie eis antrą kartą filmo žiūrėti :) Trumpai sakant – labai geras, nė kiek nenuvylęs ir super susuktas filmas, kurį būtinai reikia pamatyti. Beje, filmo paskutinė minutė sukėlė daugybę diskusijų, todėl pažiūrėjus filmą, verta paskaityti šį straipsnį anglų kalba (nemačiusiems filmo – jokiu būdu neskaityti). Aš, beje, iš pat pradžių pabaigą supratau ne visai tiksliai. Super suktukai užsuktukai. Skubėkit žiūrėti, tuoj pat.

SAVAIČIŲ LIETUVIŠKAS KINAS:
Artimos šviesos (2009) – lietuviškas kinas GYVAS!! Kuo nuoširdžiausiai – paliko labai gerą ir malonų įspūdį. Pažiūrėjus filmo reklamą, galima susidaryti įspūdį, jog filmas bus kažikoks „Greiti ir įsiutę“ padirbinys. Visiškai priešingai! Netgi su gilia mintimi, puikiu operatoriaus darbu, puikiais dialogais, gražiais naktinių Vilniaus gatvių vaizdais ir puikiu garso takeliu. Ir svarbiausia! Pagaliau su normaliu garso operatoriumi ir normalia vaidyba kino ekranams, o ne teatro scenai! Filmo siužetas užkabino. Užkabino pažįstamą jausmą, pažįstamą pojūtį važiuojant naktinėmis miesto gatvėmis be jokios krypties. Labai puikiai pateikti personažai, kurių kiekvieną iškart lengva pažinti. Šis filmas visiškai skiriasi nuo daugumos lietuviško kino filmų – jis yra tikras kino filmas, o ne „kokios nors lietuvių rašytojos nuobodžios knygos-scenarijaus adaptavimas ekranui pagal teatro vaidybos taisykles“. Tai tikras filmas, kuriame nėra absurdiškų sovietinio filmavimo kuriozų, kai nufilmuojama scena, o vėliau garso studijoje visai kitas aktorius ją įgarsina (pasirodo, merginos personažas visas įgarsintas – žiauriai išsidūriau :)) Džiugu, kad nors įgarsintas kokybiškai, ne taip, kaip „Dievų miško“ absurdai. Ir vis tiek smagu, kad filmas panašus į kokybišką europinį kiną, o ne taiko į sovietinio „lietuviško kino“ stilių.) Pagaliau kažkas normalaus! Pagaliau kažkas, ką ne gėda rodyti užsienio festivaliuose – ir netgi įmanoma gauti gerų įvertinimų (o jų gauta). Tikrai verta pažiūrėti, ir ne vien dėl to, kad tai vos atsigaunančio lietuviško kino kūrinys – verta dėl to, jog tai tikrai neblogas filmas. (P.S.: restart’ą vieną kartą ir man padarė – nu blemba, bjaurus dalykas, man nepatinka :) )

SAVAIČIŲ DOKUMENTIKA:
Lessons of Darkness (1992) – nors pats režisierius Werner Herzog teigia, jog mieliau laikytų filmą moksline fantastika, tačiau tai tik režisieriaus žaidimai, nes filmas yra vienas geresnių dokumentinių filmų, pažiūrėtų paskutiniu metu. Ir be jokių diskusijų – ypatingai gražus. Pažiūrėjus šį šedevrą, galima pasakyti: dar niekada nafta nedegė taip gražiai. Nors filmas ir dokumentinis, tačiau netradicinis – jame mažai interviu, mažai kalbų, daugiausia tai yra labai gražiai nufilmuoti vaizdai ir keli pasakotojo (paties režisieriaus) sakiniai. Sulėtintais gražiais vaizdais pasakojama apie 1991 metų Kuveito naftos gręžinių gaisrus. Nors istorija mums visiškai tolima, tačiau verta paminėti, jog Irako kariai traukdamiesi iš Kuveito naudojo visišką naikinimo taktiką ir susprogdino virš 700 naftos gręžinių. Iš jų apie 600 degė, o galutiniais skaičiavimais, išsiliejusios naftos ežerai padengė apie 5% visos valstybės žemės. Filme nepateikiami jokie faktai, jokia istorija ir nenurodomos jokios vietovės. Lėta lėta dokumentika rodo ugniagesių kasdienybę ir tuos baisius naftos gaisrus. Šiek tiek parodoma ir Kuveito, kaip jis atrodė po karo. Filme apstu įspūdingų scenų – kaip sprogmenys nugali ugnį, kaip tyla net pradeda spengti, kai gręžinys užgesinamas, kaip išprotėję ugniagesiai iš naujo padega ką tik užgesintus gręžinius. Beje, dėl pakartotinų padegimų informacijos taip ir neradau. Režisierius pripažino, jog paskutinės filmo frazės yra „priklijuotos“ ir ne visiškai atitinka realybę. Bet kodėl ugniagesiai iš naujo padegdavo tai, ką nugalėdavo, informacijos neradau. Todėl galiu tik prisiminti, jog režisierius tikslą pasiekė – paskutinės scenos sukėlė nesuprantamą jausmą, lyg ir siaubą, ką žmonės daro ir kaip elgiasi. Labai geras filmas, puiki dokumentika, tikrai patariu pažiūrėti.

City Island (2009) – labai smagi, nebanali ir juokingos šeimos santykius nagrinėjanti komedija. Aišku, nepasakyčiau, kad siužetas labai realistiškas – besipykstantys tėvai, dėl storulių pamišęs jų paauglys, nesantuokinis vaikas, užaugęs kalėjime, problematiška dukra, ir visa tai sueina į daug santykių aiškinimosi, visokius kuriozus ir galų gale laimingą pabaigą. Realybėje tai būtų neįmanoma, tačiau čia – komedijos žanro filmas. Ir tikrai vykęs. Nėra jokių bjaurių holivudinių klišių. Nėra jokių idiotiškų bandymų sukelti juoką standartiniais stereotipais apie juodaodžius, gėjus ar blondines. Tiesiog paprasta komedija su juokingais personažais, su pasimetusiu šeimos vyru ir jo bandymu suklijuoti šeimą bei, aišku, laiminga pabaiga. Kaip gi be jos. Tikrai galima žiūrėti, smagus filmas, puiki atgaiva tarp visų idiotiškų holivudo komedijų.

The Science Of Sleep (2006) – tikras, gražus europietiškas (prancūziškas) filmas. Su natūralumo jausmu, be jokio dirbtinumo, kompiuterinių vaizdų ir pan. Tokie filmai labai puikiai atskiedžia įvairiausią holivudo produkciją, kuri, nors ir dažnai būna gera, tačiau išvargina. Tokiuose filmuose, kaip šis, nerasi klišių. Žiūrint iš kitos pusės – kaip ir minėjau, tikras prancūziškas filmas. Meilė, santykiai, sudėtingos moterys, nesuprantami personažų poelgiai. Nors net pagal filmo pavadinimą galima spręsti, jog filmas bus fantazijų ir sapnų mišinys. Bet kartais to buvo šiek tiek per daug – dalis fantazijų atrodė nederančios prie siužeto, o nuprotėjęs personažų elgesys – nepaaiškinamas. Kiekviename tokiame „natūralesniame“ filme visada ieškau to paties natūralumo – tikresnės vaidybos, įprastesnių žmonėms santykių ir kitų panašių buitinių dalykų. Filmas apie sapnus, apie sapnavimą nemiegant, apie netikrą atsibudimą ir kitus miego sutrikimus. Viską apvainikuoja labai smagios personažo vizijos ir puikios pasimetusio žmogaus veido išraiškos. Verta žiūrėti, gražus filmas apie jausmus, meilę, keistuolius ir bendras žmonių fantazijas.

The Imaginarium of Doctor Parnassus (2009) – labai gero ir mano mėgstamo režisieriaus Terry Gilliam darbas. Labai graži pasaka apie stebukladarį senuką, stebuklingą fantazijų pasaulį už veidrodžio ir vaizduotės galimybes. Kuo filmas ypatingas? Kad ir kaip keistai skambėtų, bet vieno iš pagrindinių aktorių Heath Ledger mirtimi. Filmas dar buvo tik įpusėtas, kai aktorius mirė, todėl režisieriui reikėjo rasti sprendimą, kaip tęsti darbą. Tad pasitelkęs vaizduotę jis įrodė, jog filme apie vaizduotę galima daryti bet ką – Heath Ledger personažą filme įkūnijo dar trys aktoriai. Ir viskas, mano nuomone, pavyko puikiai! Jei nežinočiau šio fakto, visiškai neatkreipčiau į šią keistenybę dėmesio. Atrodytų, lyg taip ir buvo sugalvota iš pat pradžių. Tai ir yra režisieriaus profesionalumo įrodymas. Filmas tikrai vykęs, ramus, plaukiantis, ir pilnas gražių vaizdų. Verta žiūrėti, kažkas netradiciško ir nesuprantamai užkabinančio. Daugiau nėra ir ką bekomentuoti, mėgavausi ir net tingisi ieškoti priekabių :)

The Ghost Writer (2010) – prasidėjęs šiek tiek nuobodžiai, vėliau filmas įsibėgėja ir tampa visai neblogas detektyvas. Politika stipriai kvepiantis filmas apie autobiografijų rašytoją, nusamdytą užbaigti knygą apie buvusį britų ministrą pirmininką. Nemaža siužeto dalis atrodo šiek tiek „pritempta“ – nelabai natūraliai, bet susukta taip, jog veiksmas vyktų. Jei neaišku, ką noriu pasakyti – tarkim, scena, kaip jis gauna buvusio rašytojo daiktus – man, asmeniškai, ji labai netikroviška ir dirbtina – „nespėjome sutvarkyti daiktų“, kai patys namai – pedantiškumo viršūnė. Tokių cinkelių yra, bet tai netrukdo žiūrėti paties filmo. Filmo metu netgi nekreipiau dėmesio į įvairius netikslumus – juos prisiminiau tik vėliau. Veiksmo yra, filmas šiek tiek įtraukia ir jį tikrai galima žiūrėti. Nėra kažkuo labai ypatingas, tačiau neblogas darbas. Kol kas vienas iš geresnių filmų, režisuotų man savo darbu neypatingai patinkančio Roman Polanski (išskyrus filmą The Pianist), ir dar labiau nepatinkančio už savo „nekaltą pedofiliją“. Gaila, kad kartais geri kūrėjai būna ir tokie…

The Lovely Bones (2009) – kai pažiūri filmą, paprastai gali lengvai priskirti jį kokiai nors kategorijai, pavadinti jį liūdnu ar linksmu. Su šiuo filmu – sudėtingiau. Jame persipina žiaurūs ir baisūs žudiko vaizdai kartu su vaikišku sentimentalumu, meile, nekaltomis svajonėmis. Vieną akimirką šlykštiesi žudiko personažu, o kitą jau esi persisaldinęs mergaitės nostalgiško balso pasakomis. Prieš žiūrėdamas šį filmą užmačiau, kad net garsusis cinikas qemm’as dėl jo susileido. Galvojau, bus rimtas filmas, jei net jį paveikė. Be to, kaip gali tikėtis kažko prasto iš Žiedų valdovo trilogijos režisieriaus? Pažiūrėjęs filmą šiek tiek nustebau, nes apie jį labai gerai išsireiškė G.: šis filmas labiausiai skirtas 12-16 metų mergaitėms. Ir aš tam visiškai pritariu. Siužetas pasakoja apie nužudytą mergaitę ir kaip ji bando susisiekti su savo artimaisiais. Filmas pilnas labai įspūdingų ir gražių vaizdų iš mergaitės „dangaus“ – kai kurie vaizdai buvo taip gražiai padaryti, jog teliko stebėtis kūrėjų fantazija ir gailėtis, kad tokių gražių vietų niekada ir nepamatysime realybėje. Pats siužetas – labai gerai pamokantis (dėl to tokį filmą vaikams ir paaugliams ir reiktų rodyti). Elementari pamoka – nebendrauk su nepažįstamais, nelipk į jų automobilius, neik su jais neaišku kur. Puikus ir sukrečiantis vizualus pamokymas kiekvienam jaunam vaikui. Visa kita yra graži ir liūdna istorija apie šeimą, tėvo kančias, sunkumus, žudiko paiešką. Tačiau pasakojimo tonas ir siužeto pateikimas vėliau ir man pasirodė šiek tiek per „jaunas“, o nuo scenos, kai mergaitės demonstruoja madas ir laksto rogėmis, filmo sentimentalumas mane pribaigė ir galvojau tik vieną – jaučiuosi, lyg skaitydamas vaikišką ar jaunimo literatūrą :) Užbaigiant – filmą tikrai galima pažiūrėti, vien dėl gražių vaizdų ir estetiško pateikimo. Prastas jis tikrai nėra, jis tik labiau skirtas jauniesiems žiūrovams. O jauniems žiūrovams filmą pažiūrėti tikrai vertėtų – ir įdomu, ir gražu, ir pamoko.

If Drugs Were Legal (2005) – visai neseniai tinklaraštyje užsiminiau, jog pasisakau prieš stipresnius narkotikus. Vienas komentatorius pasiūlė pasižiūrėti filmą apie narkotikų legalizavimą ir kuo tai gali būti gerai. Filmas susideda iš dviejų dalių: 2015 metų Britanija, kur visi narkotikai legalizuoti, o jų prekyba prižiūrima valstybės, ir dabartinė Britanija – persipinantys dialogai su abiejų pusių šalininkais. Iš tiesų, filmas mano nuomonės nepakeitė, gal tik sukėlė daugiau pamąstymų. Niekad nebuvau pagalvojęs apie visus legalizavimo pliusus – prižiūrimą prekybą, nelegalių dylerių gaudymą ir sunaikinimą mažomis rinkos kainomis, licencijuojamą gamybą ir kokybės priežiūrą. Labai puikiai parodyta, kaip galima būtų prižiūrėti beviltiškus heroino narkomanus – išduodant tik po tam tikrą kiekį, tik su leidimais, ligoninėse, kuriose jie būtų prižiūrimi ir nenumirtų perdozavę. Filme parodyta labai daug galimų ir realių teorijų, ką gero duotų legalizacija. Ale, yra ir minusų, o žvelgiant į žmoniją, sunku paneigti vieną dalyką – kai tai būtų oficialu, legalu, prieinama kiekvienam, padidėtų ir vartojimas, „pajaunėtų“ vartojančių amžius. Aš pats teigiau, jog ir dabar narkotikų bet kas gali gauti, kai tik užsinori (ir patys gaudavom). Tačiau faktas tas, jog lengva gauti lengvųjų narkotikų – dėl sunkesnių tektų pavargti. Dabar, žiūrėdamas pagal save, kokso, ratų ir pan. nebandžiau ir neplanuoju bandyti. Jei būtų legalizuoti ir galėčiau nusipirkti parduotuvėje – būtų visai įdomu išbandyti. O tai nėra gerai. Tai mane ir sulaiko nuo tapimo legalizavimo šalininku, todėl ir nardau kažkur per vidurį. Filmą pažiūrėti buvo visai įdomu, įnešė naujų idėjų į diskusijas apie narkotikus. Likau vis tiek per viduriuką, nes matau daugybę minusų dabartinėje kovos su narkotikais politikoje, bet matau nemažai minusų ir legalizavime.

The Tall Blond Man with One Black Shoe (1972) ir The Return of the Tall Blond Man with One Black Shoe (1974) – abu filmus galima žiūrėti kaip vieną. Bus ilga prancūziška komedija, visai neprasta ir vietomis tikrai gerai prajuokinanti kvailu, absurdišku, bet smagiu prancūzišku humoru. Tinka atsipalaidavimui, kai nėra ką veikti, bet nieko rimto nesinori. Kvailas ir paprastas „Gudručio stiliaus“ filmas, juokingos situacijos, „prancūziškai kvailas“ siužetas ir apskritai toks smegenis pravalantis filmas. Nieko įspūdingo nesitikėkite. Tai filmas, kuriame ginklai su slopintuvais išleidžia garsą pffft, o iššaudyti žmonės krenta dramatiškai ir nepalieka nė lašelio kraujo :) Neprailgo, nenusibodo, pailsino, prajuokino, tiek ir tereikia.

Road to Perdition (2002) – nėra tai labai geras filmas apie mafiją. Nėra tai labai geras filmas apie finansų machinacijas. Nėra geras filmas apie santykius. Tai visko mišinys. Ir tikrai nėra blogas mišinys. Mafijos narys tampa jų pačių taikiniu. Bėga su sūnumi ir bando išgyventi. Istorija apie tėvo ir sūnaus santykius. Viskas holivudiškai iščiustyta, todėl tai tik paprastas, gan gražus, ramus filmas. Į geriausiųjų kalną tikrai nepatenka, bet tikrai nėra prastas. Aišku, neskaitant Tom Hanks vaidmens, kurį jis suvaidino labai prastai ir neįtikinamai. Apskritai filmas niekuo neišsiskiria iš daugybės kitų – ir po metų pasimirš. Vietomis lėkštas, vietomis nagrinėjantis atsibodusius ir banalius dalykus. Šviesių, įsimintinų scenų filme labai nedaug, o ir jos – pasikartojančios, matytos, nepaliekančios didelio įspūdžio. Tokia tipinė, eilinė, paprasta, nupoliruota holivudinė drama su vos užuodžiamu mafijos kvapeliu. Žiūrėti įmanoma.

Virtuality (2009) – tai turėjo būti įžanginė dviguba naujo serialo serija – tačiau kažkodėl televizijos serialo nepatvirtino ir jis toliau nebus kuriamas. Gal šiek tiek ir gaila, nes labai trūksta pabaigos, o intriga sukurta visai įdomi. Visai gera fantastinė istorija apie erdvėlaivį, kuris ieško Žemės pakaitalo gyvenimui. Tačiau siužetas nesisuka aplink planetas, visatą, ateivius ir pasišaudymus – istorija yra labiau apie žmones, jų santykius ir virtualaus pasaulio sistemą, kuri padeda žmonėms pasinerti į savo svajones. Sistema sugenda, joje atsiranda virusas – ir prasideda linksmybės. Kas be ko, dar iš gyvenimo erdvėlaivyje „kuriamas realybės šou“, kurį žiūri visi likę žemėje. Kaip atskiras filmas, šis kūrinys būtų labai prastas. Tačiau šįkart taikomi kitokie vertinimai, kadangi tai turėjo būti serialas. Iš tiesų net neverta žiūrėti – nebent bus pradėtas kurti serialas. Gera idėja, gražūs efektai, graži pasiruošimo skrydžiui scena, pusėtina vaidyba, tačiau kelias niekur neveda – nėra pabaigos. Galima tik tikėtis, kad kokia nors televizija užsikabins ir bus pradėtos kurti ir kitos serijos.

Unthinkable (2010) – labai, labai gera vaidyba. Tiek Samuel L. Jackson, tiek paties „teroristo“ Michael Sheen. Pastarasis jau ne pirmą kartą pasižymėjęs kaip daug žadantis gan šviežias aktorius. Pats filmas – šiek tiek lėkštokas. Teroristas grasina susprogdinti daug JAV miestų (dėl musulmoniškų reikalų), super-slaptos JAV karinės organizacijos pradeda gelbėjimosi operaciją, gaudo teroristą, bando surasti bombas. Beveik visas siužetas sukasi apie vieną patalpą – kankinimo kamerą. Filme parodomi daugybė JAV naudojamų kankinimo būdų, kurie buvo naudojami Guantanamo kalėjime. Todėl man šis filmas ir atrodo šiek tiek keistas, nes tokia tema – jau šiek tiek per vėlu… Tokie kankinimo veiksmai jau smerkiami, tiesa atskleista, kalėjimą jau nori uždaryti. Žiūrint filmą kyla toks įspūdis, jog pavėluotai norima „prisiminti“ ir parodyti „kaip buvo baisu“. Nors juk iš tiesų, niekam nerūpėjo ir nerūpi, kaip ten ką kankino ir kankina. Filmas neužkabino. Aišku, Jacksono vaidmuo tikrai įtraukė, todėl ir filmas susižiūrėjo gan greitai. Bet neskirčiau filmo prie gerųjų, nes jis toks… eilinis. Po 10 metų bus vienas iš tų, pamirštų ir niekada nebeprisikelsiančių. Aišku, vieną dalyką filmo kūrėjai pasiekė – jis priverčia pamąstyti, kokie yra tavo teisingumo įsitikinimai, kur baigiasi teisiniai dalykai ir kada atsiranda riba, kai be nužudymo nėra kitos išeities.

Na ir paskutinis dalykas, žiūrint sukėlęs didžiausią juoką – Carrie-Anne Moss personažas. Kad ir koks žmogus turėtų būti geraširdiškas, kad ir koks kovotojas už žmogaus teises, bet… Kai ant plauko kabo milijonų žmonių gyvybės, ar normalus žmogus gailėsis to, kuris tuos žmones gali nužudyti? Aš nesigailėčiau nė per plauką, ir manau, kad daugybė žmonių taip pat. Todėl tas dirbtinis vaidmuo, kad jai vis tiek rūpi žmogaus gėrovė, jo šeima, dar kažkas… Dirbtina ir netikroviška.

Repo Men (2010) – tai yra paprastas, geras ir gerai sukirptas bajavykas. Veiksmo filmų mėgėjams. Visiškai nereali futuristinė ateitis, dirbtiniai organai, organų policija, vienas blogiukas, atsivertęs į gėrį ir gėrio pergalė prieš blogį. Pasišaudo, pasigaudo, parodo raumenis, pasprogdina bombioškių. Nieko netrūksta. Dar netgi pabaigoje turi visai neblogą siužeto vingį, aišku, šiek tiek nuliūdinantį teisingumo ieškotojus :) Būta ir debiliškų dalykų, pavyzdžiui, pseudo-sekso scena, kur vietoj glamonių ir normalių sekso ypatybių, porelė pjaustosi kūną ir kaišioja į kūną barkodų skaitytuvą. Juokiausi tai žiūrėdamas ir galvojau, kokie gi turbo terminatoriai tie filmo herojai, kad jų kūnas ir smegenys neatsijungia nuo tokio skausmo :) Holivudinių veiksmo filmų mėgėjai – pirmyn. Patiks. Norintiems gilaus ir prasmingo filmo – verčiau nežiūrėti. Bum bum, peu peu, didvyriška kietuolio ir silpnosios meilė bei vieno kietuolio atsilaikymas prieš dešimtis kitų kietuolių. Viskas.

Stir of Echoes (1999) – lengvas siaubiakas, kuriame paprastam vietiniam skeptikui hipnozės metu buvo „atverta sąmonė“ ir jis pradėjo matyti vaizdinius. Tuomet ieškojo tų vaizdinių prasmės, kas per mergina jam rodosi, kas čia vyksta, susipyko su šeima, vos neišprotėjo ir galų gale viskas baigėsi tarkim laimingai :) Pliusminus įdomus pasakojimas, vidutiniai aktoriai ir gan prastas ir pigus holivudinis pastatymas. Išvada – tinka neturint ką veikti. Iš siaubo trilerių serijos – vienas geresnių. Ramus, įtraukiantis, nenusivažiuojantis. Nėra nereikalingų kraujaškų ir kitokio absurdo. Tačiau kad ir kaip nesinori peikti filmo, tačiau yra šimtai už jį geresnių, kuriuos daug labiau verta pažiūrėti.

From Paris with Love (2010) – jaunas ambasados darbuotojas suvedamas su JAV šnipu, kad abu sustabdytų teroristų ataką Paryžiuje. Tai būtų Travoltos nuopuolis, bet jis dar pakenčiamai vaidino. Prastas filmas. Nerealistiškas veiksmas, kvailokas siužetas, „perspausti“ personažai. Veiksmo filmas, kurio reiktų vengti – nes jis tiesiog neįdomus. Buvo kelios smagios scenos, bet tikrai ne visas filmas. Tikrai yra geresnių, kuriems verta aukoti laiką.

The Obama Deception (2009) – dar vienas juokingas sąmokslų teorijų filmas. Dabar visi anarchistai ir antiglobalistai gali trinti rankutėmis ir sakyti „va, tai įrodymas, filmas pastatytas“. Viskas jame – apie tai, kaip JAV valdžia, o taip pat ir Obama yra nupirkti tų pačių kapitalistų kiaulių bla bla bla ir kaip viskas blogai bla bla. O filme – apstu demagogijos. Bet taip ir turi būti – juk tai sąmokslų teorijų karaliaus Alex Jones filmas. Jeigu ir yra jo visai įdomių filmų, juose vis tiek apstu demagogijos. Taigi, šio filmo visiškai nesiūlau niekam žiūrėti. Nesugebėjau jo pabaigti. Nuobodybė, ypač kai kalbama net ne apie mano šalį.

Predator (1987) – artėjant šio filmo jaunojo brolio Predators pasirodymui, nusprendžiau, kad reikia sužinoti, kas gi čia per Švarco garsusis šedevras. Komedija, komedija. Juokingi tie senobiniai Švarco filmai :) Apskritai tai šis filmas būtų visiškas niekalas, jei ne Švarcas, vokišku akcentu šaukiantis „kamaan, kamaan, kyl my, dū it, ajm hiėr“. Tik dėl jo akcento ir vaidybos verta žiūrėti :)

Jekyll (2007) – šešių dalių britų serialas apie daktaro Jekilo ir misterio Haido palikuonį. Pasiūlė man jį pažiūrėti, nes ale mistikos jame yra. Mistikos yra, šiek tiek ir įdomybių, bet didelio įspūdžio nepaliko. Daug kas labai giria šį trumputį televizijos serialą, bet man jis toks… eilinis. Net neturiu ką komentuoti, geriau apie jį skaitykite normalias apžvalgas :)

The Langoliers (1995) – gal ir nevertėjo. Sako, kad viena geriausių Stephen King ekranizacijų. Aš pasakyčiau – na ir tragiškas ekranizacijas kuria :) Nors vimčiojau nuo The Mist, šis filmas tiek absurdo jausmo nesukėlė – visgi įtampa šiokia tokia yra, paslaptingumas irgi. Kartais buvo netgi įdomu. Finale kikenau kiek galėjau – kuo toliau, tuo labiau šis filmas vis labiau juokino, o pabaigoje tos minkštos spurgos su šimtais dantų, kramtančių laiko tėkmę… Eh. Tiesiog nėra žodžių. Nežinau, kaip tokie filmai gali kam nors patikti. Nors gal ir žinau – jei žiūri filmą tik dėl to, jog lygintum su knyga, gal ir verta žiūrėti. Tačiau kaip kino darbą… Niekaip. Šlamštas, o ne ko nors vertas kinematografijos darbas :) Pigus pigus pigus, labai pigus kūrinėlis su pigiais pigiais aktoriais ir pusę laiko – stambiais surauktų veidų planais.

SAVAIČIŲ NUSIVYLIMAS:
The Book of Eli (2010) – ar žinot tą jausmą, kai žiūri dominantį ir gerą filmą, veiksmas rutuliojasi, filmas super patinka, o tada po truputį pradedi suprasti, kad viskas čia gerai nesibaigs? Toks jausmas apėmė mane. Laukiau filmo jau seniai, pradžia sudomino visiškai, scenos nuostabiai gražios, postapokaliptinis pasaulis fantastiškas ir viskas tiesiog puiku. Tada siužetas rutuliojasi ir pradedi suvokti, kas čia ta per „Book of Eli“… Tuomet likusi filmo dalis tampa šiek tiek humoristine, vietomis pradedi juoktis, kol galų gale – filmo pabaiga. Tragiška ir viską taip juodai sušikanti, kad net nesinori nieko apie filmą rašyti.

Todėl ilgai galvojau, nuo ko čia pradėti ir ką gero parašyti. Visas filmas persmelktas religinėmis užuominomis. Juk vien Eli vardas žydų ir arabų šventuose tekstuose varijuoja kaip „Dievo“ pakaitalas. O ir pats herojus nuolatos kalba ištraukomis iš biblijos, kai kuriose scenose ant dekoracijų galima rasti skaičius, žyminčius biblijos eilutes. Ir kuo labiau artėjo filmo pabaiga, tuo labiau krikščioniškos tiesos buvo aiškesnės filmo siužete. Kad ir kaip stengiausi nekreipti dėmesio, tačiau pro-katalikiškumo buvo šiek tiek per daug. Nebent, aš kažko nesupratau ir filmą būtų galima vertinti kaip anti-katalikišką – pasišaipantį iš neegzistuojančių vertybių, iš pasitikėjimo dievu ir panašių dalykų, kurie realiame pasaulyje neveikia. Nes kad ir koks uolus katalikas buvo Eli, bet elgėsi visiškai ne pagal bibliją, jo beveik visi veiksmai buvo neatitinkantys Biblijos mokymo – jis tik kalbėti gražiai mokėjo :)

Kaip ir minėjau, filmo pradžia – superinė. Viskas gerai, puikus veiksmo filmas. Pirmoji scena su kate labai graži. Yra filme scenų, kurios yra nepakartojamos ir kuriose puikiai atsiskleidžia Denzel Washington personažas. Tokių, kurios įsimena puikia, beveik tobula vaidyba (ypač scena po susišaudymo name). Tačiau yra daugybė scenų, kurios yra visiškai eilinės arba kelia juoką dėl savo vaidybos. Tačiau nepaisant to, filmą žiūrėjom su malonumu, kol, kaip minėjau, nepradėjo aiškėti tas svarbiausias „siužeto vingis“… O filmo pabaiga nuvylė visiškai, nusivylęs ištariau tik „kas per šūdas“ ir mintyse iškart atgaminau visus įvykius filme – tai padaręs tik dar labiau susinervinau ir pasakiau „nu ir bullšitas“. Ir tai, mano nuomone, yra visiška tiesa – kai gerą filmą visiškai sugadina jo pabaiga, kai dėl pabaigos gali prasikeikti, kam sugaišai tas dvi valandas žiūrėdamas tokį nelogišką absurdą… Kai dar be kitko, siužete yra tokių baisių skylių, jog negali nekreipti dėmesio (pirmas į galvą šovęs pavyzdys – Eli knygos storis).

Šiaip filmą žiūrėti galima, pastatytas tikrai neblogai, gražūs efektai ir muštynės. Veiksmas įtraukia, filmas neprailgsta, o ir pro-katalikiškumas ne toks jau ir labai baisus, kaip aš čia nupiešiau (gal tik sukelia juoką). Skaičiau, jog daug kam filmo pabaiga labai patiko ir siužeto vingiai – puikūs. Tačiau iš savo varpinės galiu pasakyti tik tiek – tai filmas, kurio gyvenime ne už ką nežiūrėčiau antrą kartą, nes visą filmą tik prakrizenčiau, kokia tai nesąmonė :) Jeigu norite filmo su gilia ir rimta mintimi, jei tikitės, kad šis bus kaip tik toks – tikrai ne. Neapsigaukite. Vartysite akis iš nepasitenkinimo :) Šio filmo gilumas kaip kokio dviejų rentinių šulinio. Mažas ir lėkštas.

•