Nors Jurgos Ivanauskaitės kaip rašytojos nemėgstu, o jos kūryba man yra visiškai bevertė ir neįdomi, apie neseniai mirusius žmones esu linkęs kalbėti tik gerai arba nieko. Todėl visada kilus diskusijai apie J. Ivanauskaitę, stengiuosi nediskutuoti. Ir šiandien noriu parašyti ne apie ją – o apie egocentriškus, savanaudžius, nesupratingus ir kitokius žmones, kurie negali nustoti vis iš naujo ekshumuoti mirusio žmogaus.

Jau prieš pat J. Ivanauskaitės mirtį baisėjausi, kaip žmonės su ja elgiasi. Kiek teko girdėti, tas visas išpūstas burbulas ir nesveikas dėmesys nepatiko ir jai. Kaip galima taip elgtis? Suprantu, kad žiniasklaida-purvasklaida kitaip daryti net nemoka – visur ieško kur ką kuo graudžiau parašyti. Tačiau panašiai elgėsi ir jos artimi žmonės, kolegos, rašytojai, muzikantai – tampė ją po visur, šnekėjo, darė renginius ir t.t. Tai žmogui gyvenimo tikrai nepalengvina.

Po jos mirties mane jau pradėjo vimdyti. Na, atminimo renginuką surengti reikia, viskas OK. Aišku, galima buvo nedaryti tokio „pop“ renginio ir galima buvo taip jo nereklamuoti, tačiau yra kaip yra. O vėliau prasidėjo visiška nesąmonė…

Įsteigė žmonės J. Ivanauskaitės kūrybinio paveldo centrą… Ką?? Ar turime Lietuvoje pasaulinio garso menininką? Sugebėjau nepastebėti. Jeigu pradėsime steigti kiekvieno Lietuvos rašytojėlio kūrybinio paveldo centrus, tai gal ir man apsimoka kokią knygą išleisti? Paprastai kūrybinio paveldo organai būna skirti šiek tiek didesnę žymę pasaulyje palikusiems rašytojams ir menininkams, o ne paprastiems mažų šalių rašytojėliams.

Kitas, dar baisesnis dalykas, kurį ir sugalvojo šitas „nesuvokiamai nereikalingas“ paveldo centras – Jurgos Ivanauskaitės vardo premija, kuri prieš kelias dienas pateko į pirmąsias rankas. Su G. išgirdę apie šį apdovanojimą, pasibaisėjome – žmonės Lietuvoje nesuvokia apdovanojimų prasmės. Dabar tiek apdovanojimų Lietuvoje galima gauti, kad tokie trofėjai lieka beverčiai. Visur tik dovanoja ir dovanoja, net neieškodami prasmės ar nepaaiškindami, kodėl sugalvojo įsteigti tokias nominacijas.

Važiuojam toliau – skveras Vilniuje. Kurį taip skubėjo atidaryti, kad net nesugebėjo užbaigti. Tai gal kiekvienam mirusiam rašytojui po skverą – turėsim daug poilsinių vietų mieste, gerai gyventi bus. Toliau – atsiminimų knyga „Jurga“ – skubate rašyti nekrologus nepraėjus net keleriems metams nuo mirties? Man tai atrodo šiek tiek iškrypėliška. Baisiausia yra tai, kad iš šios mirties dalis žmonių labai stengiasi pasipelnyti. Ir tas tiesiog ant kaktos parašyta.

Ir pagaliau tai, kas ir privertė mane parašyti šį pasipiktinimo įrašą – naujas lietuvių kino filmas „Šokis dykumoje“. Žiūrėjau interviu su režisiere Agne Marcinkevičiūte ir Jurgą vaidinančia aktore Birute Mar. Kiek jos abi bekalbėjo, buvo baisu klausytis – toks įspūdis, kad filmas neturi jokios prasmės, režisierė net nesupranta, kodėl stato tą filmą, o aktorė stipriai vaizduoja, kad tai svarbiausias vaidmuo pasaulyje. Uždavus klausimą, kodėl statė šį filmą, A. Marcinkevičiūtė ilgai ilgai mykė, tada išstenėjo, kad „Naaaa, taip gavosi“ ir galų gale taip ir nesugebėjo normaliai atsakyti į šį klausimą ir leptelėjo tik tai, kad „apie tokius žmones būtinai reikia statyti filmus“. Apie Stano gal irgi pastatysi?

Toliau dar juokingiau – Birutė Mar postringauja, kad šis jos vaidmuo yra MISIJA. Tikiuosi, kad ne misija išgelbėti pasaulį. Vėliau pasakoja, kaip rengėsi J. Ivanauskaitės rūbus ir kaip jai buvo keista – na žinote, paprastai nekrofiliniai dalykai visada būna keisti :) O likusį interviu abi „menininkės“ stenėjo, mykė, tylėjo ir šiaip neturėjo ką pasakyti, net vedėjas susinervino. Absurdas, o ne interviu. Kaip ir pati idėja kurti tokius filmus, kai žmogus dar neseniai miręs.

Galiu J. Ivanauskaitės atvejį sulyginti nebent su princesės Dianos mirtim, kai iš mirties buvo padarytas TOKS POPSAS, kad net bloga buvo. Tikriausiai nei vienas žmogus savo vaikų nebevadins Dianos vardu, nes bent man, išgirdus šį vardą, suima nevalingi spazmai ir galvos skausmas – tai yra tiek įgrisusiai įsikirtę, kad net baisu. Ir net praėjus daugybei metų, tai neiškrenta iš galvos. Todėl norėčiau visiems iškrypėliams ir bandantiems pasipelnyti iš mirties pasakyti, kad jie apsiramintų ir paliktų mirusį žmogų ramybėj, tačiau žinau, kad niekas manęs neklausys. Nes tokie žmonės gi labai svarbūs ir labai rūpinasi J. Ivanauskaitės atminimu. Ir dėl to dar svarbesni jaučiasi. Tokie svarbūs, kad net išdidumas per pakaušį lenda. Dabar tetrūksta, kad išleistumėme J. Ivanauskaitės vardinę lito monetą, įkurtume jos vardinę mokyklą ir dar paskelbtume jos gimtadienį valstybine švente. Būtų visai „į temą“ visiems tiems iškrypėliškiems dalykams, padarytiems iki šiol.

Atsimenu, labai bijojau, kad taip atsitiks ir su man patinkančio Vytauto Kernagio atminimu. Bijojau, kad jo mirtis bus taip pat išpopsinta, išnarstyta ir sudirbta – be jokios pagarbos. Ir iki šiol negaliu atsidžiaugti – taip nebuvo! Nors neišvengta šiek tiek nesveiko „nekrologinio“ filmo per LTV, kelių dirbtinų koncertų ir jo sūnaus įkurto fondo. Gerai nors tiek, kad fondo, o ne kažkokio beleko įkurto paveldo centro.

Tikiuosi, kad žmonės, besidarantys pelną iš kitų žmonių mirties, ramiai miegoti naktim negali. Ir kad vietoj išsvajoto populiarumo ir savimeiliško pasitenkinimo („ach, koks aš geras, garsinu jos vardą“) tuos žmones aplanko tik nusivylimo ir tuštumos jausmas. Nesąmones darot, mielieji. Baikite tampyti mirusį žmogų ir palikite jo atminimą ramybėje nors penkeriems metams.