40 mėnesių absoliučios meilės. Tiek laiko man prireikė, kad pribręsčiau šiam įrašui. Nors rašyti pradėjau jau prieš porą metų.
Meilės savo kūdikiui absoliučia net nepavadinsi, nes nėra žodžio, išreiškiančio šį jausmą. Aš jo iki galo taip ir nesuprantu. Nes tai kažkas neišreiškiamo, neapibrėžiamo, kintančio kasdien, kartais nurimstančio ilgesniam periodui, o kartais skyrocketinančio viršun milžinišku greičiu. Tai jausmas, lyg sudėjus visus šilčiausius ir mieliausius gyvenimo momentus į vieną milžinišką masę turinčia juodąją skylę, jos masę padauginus tūkstančius kartų, o tada aštria adata tą juodąją skylę įsivarius tiesiai į krūtinės vidurį. Nuolat spaudžia, susiurbia, nepaleidžia, šildo, nei vieną gyvenimo sekundę neleidžia užsimiršti.
Gal skamba apkraunančiai ar varginančiai – bet tai nuostabiausias nuovargis mano gyvenime. Tobulas, išjudinantis jausmas. Į nieką to nekeisčiau.
Nežinau, gal aš nesveikas, bet nei vieną jos gyvenimo dieną nesigailėjau, kad ji atsirado. 1220 dienas vis iš naujo patyriau atsidavusios meilės jausmą. 29 tūkst. valandų nugalėdavau nuovargį, liūdesį, pyktį ar nusivylimą ir nei sekundei nepamiršdavau, ką turiu visam likusiam gyvenimui. 1,76 milijono minučių nei karto nesigailėjau to, ką atsitiktinai sukūriau su mylimu žmogum. 105 milijonus sekundžių nepamiršau, kad dabar jau egzistuoja mažas žmogutis, kuriam esu pagrindinė pasaulio atrama. Visą šį ilgą, bet per greitai bėgantį laiką žinojau, kad turiu stengtis būti maksimaliai stiprus, įdomus ir atsidavęs. Dažniausiai užmirštantis savo interesus ir atiduodantis savo didžiąją gyvenimo dalį šitam mažam džiaugsmui.
Buvo atvejų, kai manęs klausė, ar manęs tėvystė nedžiugina, nes… nededu nuotraukų ir nieko nerašau apie dukrą į socialinius tinklus. Ir iš tiesų – nuo jos gimimo pirmąsias nuotraukas su ja pradėjau dėti tik po trejų metų. Nemėgstu to besaikio beibių srauto soc. tinkluose. Tačiau mano tylos priežastis buvo ne kažkoks nedžiaugsmas, ne noras neteršti srauto, o būtent noras pasilaikyti šias nuostabias patirtis sau. Dukros augimas, maži stebuklai (matyti kitiems tėvams n kartų), mažos džiuginančios nesąmonytės man sukeldavo didelį pakylėjimą – ir apimdavo daug stipresnis jausmas, kad tai yra tik man ir mano šeimai.
Neišstatinėkite savo vaiko kitiems. Nesididžiuokite juo kitiems. Nerenkite jo gražiai dėl kitų. Nemokykite dalykų, kuriais norite pasirodyti kitiems. Visa tai darykite tik sau. Vaikas yra jums, ne kitiems. Nuo kitų dėmesio meilė didesne netampa.
O apie baisius dalykus, su kuo teko susipažinti tėvystėje, tai universalus vaiko auginimas. Baisiuosi žiūrėdamas į supermamytes, viską pasaulyje žinančias geriausiai. Griežiu dantimis kaskart iš svetimų ar savo bobučių išgirdęs, kaip reikia auklėti ir mokyti savo vaiką. Kraupstu skaitydamas ugdymo ir auklėjimo patarimus, paremtus sovietiniu marozinimu, ant kurio buvo užauginta ne viena sužalota karta, ilgus dešimtmečius nesugebėjusi išauginti savo vaikų – laisvų, kūrybingų, kritiškai mąstančių, vertybinių žmonių. Ir tas žodis – universalus – kelia juoką, nes visiems žinovams tas universalumas skiriasi – kiekvienas jį galvoje susidėliojęs savaip ir paprastai geriausiai “žino”, kaip iš mažo dvikojo užauginti rimtą žmogų.
Iš pradžių šitas, atleiskite už išsireiškimą, visažinių pizdelinimas, buvo vienas sudėtingesnių iššūkių, nes savo vaiką auginome labai laisvai su minimaliomis taisyklėmis. Auginome savarankišką asmenybę nuo pirmųjų dienų. Todėl pizdelinimo susilaukdavome labai nemažai, o kartais iki tokio lygio, kad net patys suabejodavome, ar viską darome gerai. Bet atlaikėme. Užtat dabar turime stipriai išsivysčiusią, JAU savo vertę žinančią trejų metų mergaitę, kuri nenusileidžia pasibučiuoti norinčiam dėdei ar tetai, o pati pasirenka ką nori tam tikrais atvejais daryti ir kas jai pačiai patinka.
Kaip vakar atsimenu, kai su 10-ies mėnesių amžiaus vištele ėjom į parduotuvę Žukausko gatve. Jau tada ji mokėsi vaikščioti, o būdamas ramus tėvas leidau jai griuvinėti ant šaligatvio ir mėginti atsistoti. Pamenu, kaip prie jos, bandančios atsistoti, sustojo 50-metį perkopusi bobelė ir pradėjo man skaityti moralą, koks aš tėvas, kad taip niekinančiai leidžiu voliotis savo vaikui. Pasišypsojau ir paprašiau eiti savais reikalais. O kol Gilė neišmoko vaikščioti, taip nė karto ir nepadėjau atsistoti. Kaip ir nepuoliau imti ant rankų, kiekvieną kartą jai nugriuvus ir nerimtai užsigavus. Ir štai, turiu dukrą su tvirtu pagrindu po kojomis. Kuri nemanipuliuoja skausmu ir tikrai palenkiamomis tėvo emocijomis.
Iš tiesų nėra universalaus vaiko auginimo metodo. Kas sako atvirkščiai, tas arba neturi vaikų, arba turi problemų juos augindamas, arba tiesiog peza. Tapę tėvais pirmais metais ir patys baisėdavomės matydami tam tikrus kitų jaunų tėvų daromus dalykus. Bet laikui bėgant išnyko tas noras moralizuoti – juk kiekvienas daro savo, koks kieno reikalas? Netolerancija išliko tik vienam dalykui – verbalinei agresijai ir smurtui prieš vaikus.
Verbalinė agresija yra atskira tema. Šūdiniausia tėvų kasta laikau žmones, kurie savo vaiką daužo šlykščiais žodžiais, epitetais ar komentarais. Yra kardinaliai netoleruojamų variantų – kaip besaikis rėkimas ir vadinimas durneliais. Vaikas nėra nuosavybė ar daiktas – jis yra žmogus. Tai ir nusipelno elgesio kaip su žmogumi.
Bet yra ir dar viena kasta, nuo kurios mane net purto – gąsdintojai. “Nedaryk to, nes ateis policininkas ir tave uždarys”; “Klausyk manęs, nes ateis teta ir duos tau pylos”; “Nerėkauk, nes ateis dėdė ir duos tau per užpakalį” – tai tik keli variantai girdėti iš žmonių, kuriuos laikau silpnais apgailėtinais žmogeliais, nesugebančiais vaiko laikyti žmogumi ir suvaldyti (ar, galų gale, praignoruoti) savo vaiko užsispyrimų. Vienai tokiai supermamytei atvėmiau moralą, kai vaikščiodamas su šeima viename pažintiniame take, kokį trečią kartą išgirdau jos savo sūnui sakomą frazę apie mane: “Sūneli, prašau neišsidirbinėk ir einam toliau, nes ateis va šitas dėdė ir bus blogai”. O atvėmiau gana paprastai – paprašiau, kad nenaudotų manęs savo vaiko terorizavimui. Užsičiaupė ir gana greitai pasišalino.
Man su savo dukra paprasta ne todėl, kad ji sukalbama, rami ar paklusni (uoj, tikrai ne). Man su ja paprasta todėl, kad nuo pat pirmos jos dienos laikiau ją žmogumi. O atsirandant ir augant jos asmenybei, tas jausmas tik stiprėjo. Ir todėl niekada neturėjau poreikio bendrauti su ja paplonintu meilybiniu balseliu, niekada neprireikė melagingai ja manipuliuoti, niekada nereikėjo jos griežtai bausti. Nes kai tariesi dėl ko nors su žmogumi, gauni žmogišką atsakymą. Kartais su ožiukais, bet kitaip ir neįmanoma. Ir patikėkite manimi, toks sveikas elgesys įmanomas nuo pat pirmųjų mėnesių, kai ta maža susitraukusi dešrelė pradeda suvokti pasaulį aplink save.
Tikrai nesakau, kad tėvystė buvo lengva. Būčiau naivus melagis, jei taip teigčiau. Nemanau, kad apskritai egzistuoja žmogus, kuriam ji būtų lengva, nebent tuo atveju, jei vaikas jam nerūpi ir jis visą darbą palieka savo antrai pusei. Aš buvau tas, anot Rimanto Jono Dagio, bambalinis nevykėlis, kuris metams metė darbą ir išėjo vaiko auginimo atostogų. (Beje, geriausias sprendimas gyvenime – jei tik galite, darykite taip.) Ir netgi tada, nors abu su žmona dalinomės kūdikystės džiaugsmais, vis tiek buvo sunkių momentų, kurie išsunkdavo visas įmanomas jėgas.
Buvo ir periodų, kurių metų praradau tėvystės džiaugsmą ir nebemačiau prasmės niekame. Neslėpsiu, buvo keletas dienų, kai su ašaromis akyse keikdavausi, kad ji išvis atsirado mano gyvenime. Ir kaip būtų lengviau be jos. Būdavo dienų, kai kartu verkdavome apsikabinę ant lovos, nes abiems būdavo sunku. Bet net tomis dienomis bent trumpam atsirasdavo jėgų, kurių metų sugebėdavau visą dėmesį sutelkti į tų besivystančių, pasaulį labai sausai ir naiviai suvokiančių smegenų poreikius. Nes kai jauti tikrą tėvystės jausmą, nei vieną sekundę nepamiršti, ką sukūrei ir ką dabar turi dėl to paaukoti. Nesvarbu niekas – atiduodi visas tuo metu likusias jėgas.
Net sunkiausiomis dienomis visada žinojau, kaip stipriai ją myliu. Love of my life. Tas jausmas neišnyko nei akimirkai.
Nei vienos dienos nesigailėjau. Nei vienos dienos neužbaigiau galvodamas, kad noriu ja atsikratyti. Nei vienos dienos nenustojau mylėti, kad ir kiek stipriai buvau pavargęs ir nusivylęs viskuo. Vaiko turėjimas įspūdingai pakeitė mano požiūrį į gyvenimą. Skamba banaliai, bet pokytis buvo toks intensyvus, jog net pusę paauglystės pragyvenęs su mintimis apie savižudybę, gimus vaikui šias mintis užmiršau visiškai. Tiesiog išnyko lyg nebuvę. Instinktas neleidžia. Ir tada, jausdamas tokią meilę vaikui, suvoki, kas yra ta absoliuti meilė.
Skiriu šį įrašą savo dukrai, kurį, tikiuosi, po daug metų jį perskaitys ir šypsosis. Laukiu visų ateinančių metų, kurie net neabejoju, bus dar labiau nuostabūs nei visi buvę. Ir iš anksto atleisk man už visus kleckinius varginančius bajerius, už visus lėkštus juokelius ar įkyrias išdaigas – tokiam tėvui gimei, deal with it, tokia jau ta žiauri realybė :) Ir nesivesk savo pirmojo vaikino ar merginos į namus susipažinimui, apsisaugok nuo tos gėdos dėl tėvo bajerių :) Bet nepaisant visko, atsimink, kad tave mylėsiu be jokių sąlygų, visada.
- įrašų prenumerata (RSS)
- prenumerata el. paštu
Nu nerealiai čia parašei :D Blem, aš maniau, kad aš esu baisiai bloga mama, nes nepadedu savo mažiui atsistoti. Jis dar tik stovėti mokosi. Aš noriu, kad jis augtų savarankiškas žmogus. Dabar jau turi pats savo grafiką, kurio negaliu griauti baseinais ar vaikų spektakliukais, nes jis tuo metu, kada šitie dalykai vyksta, tiesiog miega :D Linkiu susilaukti dar vaikų. Tokių vaikų labai reikia.