35-40 savaitės (2010) kinoteatras

• 

SAVAIČIŲ FILMAS:
The Fountain (2006) – labai liūdnas filmas. Lėtas, ramus ir labai liūdnas. Hugh Jackman vaidina ypatingai gražiai ir tikroviškai. Užkabina. Skaitydamas apie šį filmą pastebėjau tendenciją – tai „vyrų liūdnas filmas“. Moterų jis taip nepaveikia, kaip vyrų. Tikriausiai todėl, pasikartosiu, jog Jackmanas vaidino ypatingai gražiai. Net nesvarbu, apie ką filmas – nesinori jo nagrinėti. Nei kas yra praeitis, kas ateitis, kas yra tikroji realybė, ką reiškia visko susijungimas ir, galų gale, kas ten buvo pabaigoje. Ne teorijose filmo esmė, o jausmuose. Tai tiesiog jausmų pilnas ir liūdnas filmas. Artimų žmonių ligos, bandymas išvengti mirties ir desperatiškumas. Jei reiktų apibūdinti, tikriausiai pavadinčiau emocine fantastine drama. Įsivaizduoju jo gerklėje stringantį gumulą. Privaloma pažiūrėti, bet patiks tikrai tikrai ne kiekvienam ir nekasdien. Verta nusiteikti iš anksto.

•

SAVAIČIŲ REŽISIERIUS:
Whatever Works (2009) – Woody Allen filmas apie porų santykius ir cinizmą – ir jame nevaidina pats jis! Tai jau kažkas originalaus. Nors tokius vaidmenis savo filmuose Woody Allen atlikdavo beveik tobulai, šįkart neapgavo ir kitas pasirinkimas – serialų aktorius Larry David. Filmo pradžioje atrodė: ech, kaip jo vietoje trūksta paties Woody Allen. Tačiau vėliau filmas įsivažiavo ir negalėjai įsivaizduoti geriau. Istorija labai smagi, apie jauną merginą, ištekėjusią už šio senio. Vėliau pasirodo ir merginos motina, prisiekusi katalikė – provincijos dama, o dar vėliau – provinciškasis siauro požiūrio tėtis. Komedija srūva visą filmą be sustojimo, o ciniški ir žiaurūs pagrindinio personažo kliedesiai – tikra tobulybė. Kartais pagalvodavau, kad noriu mokėti kalbėti taip kaip jis. Fantastiški sugebėjimai :) Apie šį filmą nesiplėsiu – jei mėgstate Allen’o filmus – būtinai žiūrėkite. Jei mėgstate labai geras „inteligentiškas“ suaugusiųjų komedijas – būtinai žiūrėkite. Jei norite smagaus vakaro – būtinai žiūrėkite. Puikus kūrinys.

Zelig (1983) – žiūrėjau viena akimi, tačiau ir tos akies užteko, kad pamatyčiau, koks Woody Allen yra genijus. „Dokumentinis“ filmas apie žmogų, kuris turi nepaprastą sugebėjimą – susitapatina su žmonėmis, su kuriais bendrauja. Bet susitapatina ne šiaip, o tiesiog pavirsta jų antrininkais – ir puikiu psichologijos daktaru, ir juodaodžiu (pakeičia odos spalvą), ir japonu, džiazo muzikantu, naciu ir t.t. Visa tai – labai subtili ir gera komedija. Filme naudojami istoriniai vaizdai su įvairiomis garsenybėmis ir prezidentais, o Woody Allen ten taip gražiai įpaišęs savo personažą, jog tie vaizdai iš tiesų atrodo autentiški. O juk tai 1983-ieji! Kai holivude dar nebuvo jokių rimtų efektų ir panašių dalykų. Puikus darbas. Puikus humoras. Žiauriai puikus filmas, kurį vienas malonumas žiūrėti dėl jo originalumo, nenutrūkstančios istorijos, žiauriai įdomaus ir įtraukiančio siužeto ir puikių Alleno vaidybos triukų. Geras, geras, geras filmas, privaloma pažiūrėti.

•

SAVAIČIŲ BRITŲ HUMORAS:
Four Lions (2010) – tikras britiškas juodas humoras, terorizmo tema ir absurdiški personažai: krizenau nuo pat pirmos minutės :) Jei mėgstate britišką humorą, galite žiūrėti filmą nieko nelaukdami. Turėtų patikti. Komedija smagiam vakarui apie kelis džihado karius, norinčius įvykdyti teroristinį aktą Londone. Vienas tų karių net ne arabų kilmės. O du iš jų – visiški durniai :) Šis filmas – puikus išsišaipymas iš visuotinės panikos dėl teroristų. Tai puikus britiško juodo humoro pavyzdys, kai galima pasijuokti iš dalyko, kuris ne per seniausiai jų šalyje sukėlė daug panikos. Filmo siužetas nenuspėjamas, tačiau jį spėlioti būtų tiesiog neįdomu – situacijos kurioziškos ir nuolatos nustebina savo kvailu absurdiškumu, kuris sukelia juoką. Kas nekeista, filmas prikausto dėmesį ir pralekia labai greitai. Labai geras pasišaipymas iš stereotipų, puikus britiškas filmas apie net neegzistuojantį juokingą idiotizmą. Juk toks tas jų humoras ir yra – situacijos nerealistiškos, bet sukelia užtikrintą juoką. Tikrai verta pažiūrėti.

•

IR VĖL SMAGI PILNAMETRAŽĖ ANIMACIJA:
How to Train Your Dragon (2010) – animacinis pilnametražis filmas apie jauną vikingą, kuris nepritampa savo visuomenėje, nes yra labai silpnas. Bando spręsti savo problemas sumedžiodamas legendomis apipintą drakoną, bet su juo susidraugauja. O toliau – graži pasakaitė :) Labai malonus, smagus ir šiaip teigiamas filmas, kaip ir dauguma gerų animacinių holivudo leidinių. Čia viena iš tų sričių, kur negaliu kažko kritikuoti, nes dažniausiai viskas patinka :) Užtenka vien pasižiūrėti drakoną-katinėlį didelėmis gražiomis akimis ir tai labai lengvai paperka. Viskas šiame filme yra puiku – nes mane lengvai paveikia ta saldžiai žaisminga ir dramatiška animacija. Tai tobulas pasirinkimas rodyti vaikams, bet ne ką prastesnis pasirinkimas ir suaugusiems. Mums labai patiko, juokėmės ir linksminomės, ir tikrai rekomenduojame (P.S.: jei nekenčiate holivudinių animacinių filmų su laiminga pabaiga – nežiūrėkite :) ).

•

Hard Candy (2005) – įtampa, visą filmą trunkanti įtampa. Pirmiausia įtampa nuo klausimo „kas čia dabar bus“, vėliau įtampa nuo to „kas teisus, o kas ne“. Režisierius David Slade iki tol buvo sukūręs tik krūvą muzikinių klipų. Po šio filmo sukūrė dar kelis filmus, bet jie gan prastoki, palyginus su šiuo. Filmas apie keturiolikmetę, kuri susitinka su potencialiu pedofilu ir su juo vyksta į jo namus norėdama išsiaiškinti, ar jis tikrai toks. Puikus filmas kedofilijos apimtai Lietuvai. Iš tiesų prieš žiūrėdamas šį filmą tikėjausi, kad mėgausiuos kiekviena jo akimirka (šiek tiek apie jį buvau girdėjęs anksčiau). Tačiau gavosi kitaip, ir dėl to tikriausiai galima kaltinti gerą vaidybą. Du trečdalius filmo dvejojau, ar vyras yra pedofilas. Dar filmui įpusėjus sakiau, jog norėčiau žinoti pabaigą, kad galėčiau arba mėgautis filmu, arba tiesiog jį žiūrėti kaip įprastą detektyvą. Kadangi pabaigos nežinojau, visą filmą ir dvejojau – ar teisi mergina, o gal vyras nemeluoja, o gal mergina psichopatė, o gal vyras puikiai apsimeta? Tuo šis filmas man, asmeniškai, labai patiko, nes privertė susimąstyti net tokia tema, kuria esu labai kategoriškas. O kalbant apie filmo vidurius – susuktas gerai, įdomiai ir netradiciškai – sunkiai rastumėte antrą panašų filmą. Nors Ellen Page vaidmuo vietomis buvo perspaustas ir labai dirbtinis, bet tai truko neilgai. O štai Patrick Wilson visiškai nustebino – ypatingai įtampą keliančios filmo vietos priklauso jam (neveltui sklando gandas, kad jas filmuojant jis buvo trumpam apalpęs). Geras filmas, žiaurokas, įtemptas, skausmingas vyrams :) Žiūrėti tikrai galima.

Blood Diamond (2006) – G. buvo nemačiusi, tad pažiūrėjom antrą kartą. Mačiau labai seniai, todėl daug ko neprisiminiau. Istorija apie nelegalų deimantų prekeivį, gabenantį „kruvinuosius deimantus“ ir juos nelegaliai parduodantį į išsivysčiusias šalis. Istorija pusiau išgalvota, pusiau tikra, kai kur pagražinta, kad žiūrovą efektingiau paveiktų. Afrikoje vyko tokie dalykai, o dažnai net baisesni. Galima būtų lyginti filmą su kitu filmu apie Afrikos nelaimes Hotel Rwanda, tačiau vien filmo pagrindiniai personažai labai skiriasi – aname filme personažas geras ir rūpestingas, o šiame – savanaudis ir apgavikas, nesirūpinantis kitais. Kai kurios scenos filme tikrai „griebia už širdies“ ir norom nenorom priverčia baisėtis tuo nesuprantamu žmonių elgesiu. Filmas yra vienas iš tų, kuriuos pažiūrėti reikėtų, tačiau nenustebkite, kad kai kurios scenos gali šiek tiek sukelti „meh“ jausmą – filmo herojus (Leonardo DiCaprio), kad ir koks būtų kietas, bet spėja ir paverkšlenti, o pabaigoje labai juokingai užbaigia filmą – nenatūraliai ir netgi humoristiškai. Neatrodo tikroviška, kai bandai įsivaizduoti tokį asmenį realybėje, todėl žinai, kad jis paprasčiausiai taip nesielgtų. Bet ko norėti, juk tai „holivudiniai prieskoniai“ :)

Robin Hood (2010) – versija, kurioje režisierius pabandė sujungti visas Robino Hudo teorijas: didiko, kareivio, puikaus karžygio, miškų plėšiko ir, aišku, silpnųjų gynėjo. Mano nuomone – jam pavyko puikiai! Labai teigiamai sužiūrėjom šį filmą, nors prieš žiūrėdamas baiminausi, kad beveik 3 valandos tokios tematikos filmo gali būti nuobodoka. O taip nebuvo. Personažas labai greit mainėsi ir nepastebimai filme tapdavo kitu – iš kareivio tapo didiku perėmęs karūną, iš didiko tapo plėšiku bandydamas išgelbėti kaimą, ir t.t. Taip filme visos teorijos ir pateikiamos, sumaišant vieną su kita. Man žiūrėti buvo ypač įdomu, nes Robinu Hudu domėjausi tik tiek, kad kartais pažiūrėdavau serialą per LNK, kuriame net pats vaidinau keletą sekundžių :) Tad visada žinojau tik tai, jog Robinas Hudas – geradaris turčių plėšikas. Galima būtų keikti Russell Crowe dėl daug ko, tačiau jis puikiai tiko vaidmeniui ir neįsivaizduoju, kas iš holivudo geriau už jį būtų galėjęs vaidmenį atlikti. Kiti aktoriai irgi parinkti neblogai, ypač Robino Hudo komanda :) Pats filmas susuktas labai gražiai, tikri viduramžiai, didžiulės pilys, vietiniai gyventojai, linksmos smuklės. Viskas tiesiog išvaizdu ir didelių priekaištų nėra, nors tikrai negaliu teigti, kad tai kažkoks šedevras. Ir dar aišku galima pasikeikti, kad filmas apie 13 amžių, o prancūzai puola su Antrojo pasaulinio karo išsilaipinimo technika ir pan. Bet velniop tas smulkmenas, juk tai pasaka, o šis filmas tai geras jos holivudinis perdirbinys ir adaptavimas pagal naujausius šiuolaikinius efektus. Norėčiau antros dalies, tikrų tikriausiai! (P.S.: žiūrėkite „Unrated“ versiją. Kitose versijose kovos scenos labai nerealistiškos, kai peršaunamas žmogus, o nepasirodo nė lašas kraujo.)

She’s Out of My League (2010) – perspėjimas: tai holivudinė tipinė komedija, kurioje einant „gražuolei“ visi vyrai aplink griuvinėja, jiems iš burnos krenta maistas ir jie kitaip akivaizdžiai parodo, kokia ta mergina įspūdinga. Tai tipinė komedija su standartiniais personažais ir standartine istorija – neišvaizdus ir savim nepasitikintis vaikinas sugeba nukabinti įspūdingą ir labai populiarią merginą. Tai trumpai tiek, kad atbaidyčiau jus nuo šio filmo. Kas skaitote toliau – būtinai žiūrėkite šį filmą! :) Nežinau, kas man tada buvo užplaukę, kad apskritai pradėjau jį žiūrėti. Tačiau prabėgus 15 filmo minučių aš jau nebesulaikiau krizenimo ir susižavėjimo, kaip iš eilinio šūdo galima padaryti labai smagią komediją. Kas mane galutinai papirko? Pietų scena, kai jie pietavo pas vaikino šeimą. Daug tokių smagių epizodų, kurie visiškai banalų filmą paverčia smagiai sužiūrima komedija. Nerealistiška, klišinė, visiškai holivudinė istorija –  bet kartais ir tai sueina, nors nebūtinai visiems patiks! Taip ir stebina, kodėl kartais stereotipai kine vimdo, o kartais taip skaniai susivalgo :)

The Expendables (2010) -tikriausiai daug kas girdėjote apie šį filmą. Šių metų hitas, kuriame surinkta visa veiksmo filmų grietinėlė – Stalonė, Stathamas, Jet Li, Riurkė, Lundgrenas, šiek tiek Briusas Willisas ir netgi Švarcas. Kai pirmą kartą išgirdau apie šį filmą, iškart paklausiau ir visur internete beviltiškai rašinėjau – kodėl nėra Chucko Norriso (per kietas?), Van Damo (atsisakė) ir Seagalo (susipyko)??? Kodėl?? Tačiau pažiūrėjęs filmą galiu pasakyti tik vieną – koks skirtumas, ar jie ten būtų buvę, ar ne…

Nes nors ir liūdna pripažinti, bet filmas prastas šlamštelis. Gaila, kad tokią puikią idėją (šiek tiek humoristišką bajavyką su visais žvaigždūnais) režisavo Stallone, nes jis paprasčiausiai negabus režisūroje. Klišių ir nuobodybių kupinas stilius. Jei dar nežiūrėjote šio filmo, noriu paaiškinti, kodėl tikrai neverta jo žiūrėti – įsivaizduokite filmą, suklijuotą iš kiekvieno aktoriaus geriausių sugebėjimų scenų – Stallonė pasidaužo ir myli moteris, Jet Li paskraido ir rodo karatė, Stathamas meistriškai šoka baletą kumščiais, Lundgrenas parodo savo gyvulišką negrabumą, o Riurkė – nepriklausomas prerijų vienišius sužalota širdimi. Ir visa tai matyta visuose jų ankstesniuose filmuose, tik šįkart jie visą tai daro viename. Kovos scenos apskritai buvo visiškai nuobodžios neskaitant kelių išskirtinių akimirkų (pvz., kai Crews (juodaodis) šaudė rūsyje savo didžiule patranka). Visa kita galima trumpai apibūdinti taip: krūva kietuolių gauna užduotį tolimuose narkotikų gamintojų kraštuose, ten Stalonei akin krenta moteris, jie grįžta tos moters vaduoti, o bevaduodami iššaudo visą armiją. That’s all.

Vienintelis tikrai geras dalykas šiame filme tai yra trijų žvaigždūnų scena – bažnyčioje susitinkantys Stalonė, Švarcas ir Willisas. Įvairios užuominos apie „lakstymą džiunglėse“ (Rambo) ir pan. sukelia labai gerą juoką. Tikrai verta pamatyti sceną vien dėl Williso klausimo “What’s wrong with him?” ir Stalonės atsakymo. Nepakartojama :)

Byra Stallone gabalais. Nors niekada, mano nuomone, jis ir nebuvo daug ką sugebantis – visi jo filmai yra stereotipiniai ir stipriai nuobodūs. Tokia holivudinė dirbtina vidutinybė. Byra jis gabalais ir fiziškai – filmavimo metu patyrė 14 traumų – susitrupino kulkšnį, nusiskėlė dantį, susilaužė kaklą ir pan. Vien į jį pasižiūrėjus darėsi baisu, kad sprogs į gabalus :) Beje, planuojamas šio filmo tęsinys. Ir kaip bebūtų keista, nors tikrai nerekomenduoju šio filmo ir patikinu, jog jis yra visiškai eilinis bajavykas – bet tęsinio kažkodėl laukiu ir jį pažiūrėsiu. Gal visgi užkrėtė tas dalykas, jog viename filme surinkta tiek daug grietinėlės, į kurią visai smagu žiūrėti. Tik tikiuosi, kad tęsinyje bus daugiau ironijos ir pasišaipymo iš savęs – tada bus daug linksmiau žiūrėti, nes tokiuose filmuose reikia spręsti ne pasaulio problemas ir meilės vingrybes, o tiesiog reikia daryti gerą komediją.

•

Iron Man 2 (2010) – fantastinis bajavykas su daug bum bum, kur Mickey Rourke vaidina rusą blogiuką, o pikčiausias blogiukų bosas nugalimas labai greit ir pasitelkus draugystę, kad net visas jo baisumas, augintas filmo metu, pasirodo bereikšmis. Tai filmas, kurio metu baisus blogiukas vaikšto lenktynių trasa, naikina bolidus, o ginkluota policija fone nedaro visiškai nieko, tik laksto pirmyn-atgal ir rėkauja – ir tuo metu, be kita ko, niekas neperspėja ir nesustabdo kitų lenktynininkų. Meh. Tai filmas, kur vienas didvyris atneša pasaulinę taiką, bet būtinai atsiranda vienas durnelis, norintis viską sunaikinti. Meh. Tai filmas, kur pagrindinis herojus, pasitelkęs savo nuostabųjį mąstymą ir puikias technologijas, čia pat savo namuose iš kanalizacijos vamzdžių susikonstruoja hadronų greitintuvą ir tuoj pat, griaudamas sienas, sukuria naują, nestabilų ir bais pavojingą cheminį elementą. Tai net nejuokinga. Meh. Pirma dalis įstrigo labiau, buvo įdomesnė, juokingesnė, malonesnė ir visokia kitokia -esnė. Nors gal nereiktų ieškoti logikos tokiuose filmuose, jie visgi fantastiniai. Tačiau nereikia tuomet daryti jų tokių „ale tikroviškų, gyvenimiškų“, kur pagrindinis personažas yra paprastas, jausmus jaučiantis asmuo. Ir negaliu ginčytis – tai labai gera ir kokybiška komikso ekranizacija, nieko geriau ir negalima būtų tikėtis. Veiksmas įtemptas nuo pradžios iki galo, dar pridedama šiek tiek dramos, paslapčių, todėl neskaičiusiems komikso turėtų būti visai įdomu. Trumpai baigiant – suprantu, kad šis filmas yra kokybiškas, tačiau man nelabai patiko. Buvo per daug nuspėjama, nesubtilu ir nejuokinga. O pirmosios dalies kabliukas visgi buvo juokingi epizodai. Lauksim trečios dalies. Nors gal ir nelabai lauksim, nes baisu dar labiau nusivilti :)

Kutenimai (2009) – AXX festivalio kūdikis. Pamenu, kai tik buvo pradėtas AXX, galvojau, jog bus trumpalaikis ir nereikšmingas renginukas. Tačiau pasirodė kitaip, o dabar vis dar atrandu neblogų kūrinių, atsiradusių su AXX pagalba. Filme pasakojama apie merginą, kurios vaikinas pateko į komą dėl neaiškių priežasčių. Ji sugeba surasti kaltininką ir ima įsilieti į jo gyvenimą, bandydama išsiaiškinti, kas nutiko. Nors filmas kai kuriomis akimirkomis ir atrodo prastai susuktas, kai kur trūksta geresnės vaidybos, kai kur aiškesnių scenų (o ne isteriško darkymosi), kai kur vaidyba labai prastai perspausta, o operatoriaus ir montuotojo darbas – ypač mėgėjiškas, bet šiaip filmą pažiūrėjom labai smagiai ir jis pasirodė pliusminus įdomus. Dėl bendro susipažinimo pažiūrėti verta, tačiau nerasite jokio įspūdingo kinematografinio darbo. Visgi tai jaunų, dar nepatyrusių žmonių darbas, todėl nekeista buvo matyti ir pažįstamų veidų :) O filmo pavadinimas ir su pavadinimu susijusi pagrindinė prasmė man irgi užkliuvo, nes „tie keisti kutenimai aukščiau bambos“ man dažniausiai asocijuojasi su ypač maloniais pojūčiais ar gražiomis akimirkomis, o ne su kažkuo blogu. Bet čia tik mano asmeninis pastebėjimas.

Prince of Persia: The Sands of Time (2010) – graži pasakaitė, ir tiek. Nieko labai įspūdingo. Nieko labai prasto. Kažkas daug geriau už The Mummy, bet daug prasčiau už, tarkim, English Patient. Be to, tai žaidimo ekranizacija, o tai prideda daug pliusų – žaidimo ekranizacijos retai kada būna gražiai padarytos, ne kvailos, įtraukiančios. Šiaip nesiūlyčiau šio filmo žiūrėti, jei norite kažko normalaus. Tai klišinis holivudinis filmas pagal pasaką. Viskas jame visiškai matyta ir įprasta, viskas holivudiškai patiekta ant auksinės lėkštės. Trumpai sakant, nes neturiu ką daugiau čia pakomentuoti: jei norite elementarios holivudinės pasakos su pasilakstymais ir pasišaudymais – žiūrėkite. Jei norite kažko rimto – tikrai nežiūrėkite. Čia kiekvienas jausmelis ar emocija taip stropiai suvaidinti, kad net per saldu :)

Exam (2009) – 8 kandidatai viename kambaryje, saugomame sargybinio. 90 minučių, vienas klausimas ir kelios taisyklės. Super-duper svajonių darbo atranka. Kas juokingiausia šiame filme, jog būtinai tie 8 kandidatai yra absoliučiai skirtingi žmonės – indas, juodaodis, kinė, moksliukė, blondinė, amerikietiškas mačo ir dar ten kažkokie. Ir visi tokie nuobodūs, tokie prikimšti stereotipų… Lyg kažkas būtų bandęs padaryti įdomų filmą remdamasis daugiamete nuobodžių filmų holivudo patirtimi. Štai tas „holivudiško rimtumo ir intrigos“ kvapas ir sugadino šį filmą, kuris galbūt turėtų potencialą, jei nebūtų toks stereotipinis. Stereotipai kine „veikia“ tuomet, kai jie arba tobulai paslėpti, arba yra visiškai akivaizdūs ir kišami specialiai. Šiame filme – jie akivaizdūs, bet bandomi užslėpti, o tai neveikia… Siužetas pusėtinai įdomus, intriga filme bandoma kurti ir kartais tai pavyksta, tačiau neužkabina tiek, kad įsirėžtų atmintin. Žiūrėjau šį filmą prieš savaitę, tačiau jau spėjau pusę jo pamiršti. Tai man geras rodiklis, kad tokio filmo neverta rekomenduoti. Galiu tik patikinti, kad žiūrint keiktis nesinori, viskas pakenčiama.

Eagle Eye (2008) – absurdo teatras holivudinio bajavyko kailyje. Labai nuobodokas filmas, ypač pirma jo pusė. Vėliau veiksmas šiek tiek įsivažiuoja, tai dar pakenčiama. Filmas apie du nepažįstamus žmones, kuriems paskambina kažkokia moteris ir liepia daryti tam tikrus dalykus. Jie atsisako, bet būna priversti paklusti, kad neprarastų gyvybės. Daug bėgioja, daug šaudo, policija pradeda juos vaikytis. Standartinė holivudo klišė yra FTB agentas, kuris apklausęs apiplėštus apsauginius iškart nustato, kad nusikaltėliai – patys aukos, nes nemoka normaliai laikyti ginklų ir yra priversti tai daryti. Šiaip filmo idėja labai gera ir netgi įdomi, kaip bajavykui. Tačiau išpildyta nepilnai ir netgi gan prastai. Palikta per daug žioplų klaidų, kad filmą būtų galima vadinti bent geru. Visur trūksta tos „skambinusios moters“ logikos – vieną akimirką ji viską mato, kitą akimirką jau kažko nepastebi, vieną akimirką duris atrakina, o kitą akimirką negali jų agentui užblokuoti. Milijonas tokių paliktų klaidų, kurios paverčia filmą tik dar vienu peu peu pasišaudymo ir pasigaudymo bajavyku. Gaila. Gero režisieriaus rankose toks siužetas galėtų sulaukti didelio pasisekimo.

Nobel Son (2007) – Nobelio laureato sūnus pagrobiamas, bet pats tampa išpirkos reikalautoju. Filmas pastatytas visai neblogai, aktoriai vaidina normaliai, bet… Kažko pritrūko. Netgi daug ko pritrūko. Neišsiskiriantis siužetas, kai žiūri filmą ir galvoji, „kur visą tai mačiau?“. Todėl ir neverta aukoti laiko, nes yra geresnių pasirinkimų. Nors jei tikrai neturite ką veikti, galima šį filmą pažiūrėti nebent dėl gerai atlikto Alan Rickman šūdžiaus vaidmens, ir dėl Eliza Dushku seksualumu trykštančio personažo.

Afterschool (2008) – šis nuobodus, neįdomiai pastatytas ir nevertas gaišti laiko filmas visgi neša dvi-tris žinias, kurias verta išgirsti: kaip neverta eksperimentuoti su narkotikais; kaip paauglių elgesį ir mąstymą veikia pornografija; ir kokį šūdą į pasaulį paleidžia krikščioniškos mokyklos atsisakydamos normaliai šviesti vaikus lytiškai ir supažindinti juos su šiuolaikiniu (pavojingu) pasauliu. Bet žiūrint kaip į kino kūrinį – tikrai nekoks. Niekaip nepavyko pajusti emocinio ryšio su personažu. Niekaip. O ir tas „webcaminis“ stilius toks kažkoks… prastas. Negaiškite, eikite prie geriau pastatytų filmų.

Titanic II (2010) – kadangi tikriausiai daugiau niekas nėra toks išprotėjęs, kaip aš, ir nežiūrės šio filmo, tai atskleisiu jo turinį! Filmą sukūrė kompanija, kurianti įvairių filmų padirbinius (Transmorphers, pavyzdžiui). Garbieji jų siužeto kūrėjai nenorėjo būti banalūs, todėl istorijos nekartojo: Titanikas šįkart į aisbergą neatsitrenkė… Nes aisbergas atsitrenkė į Titaniką!!!!!1! Nerealus filmas. Gerai, kad prasukinėjau, tai nors nusižudyti nesinori :) Globalinis atšilimas, herojaus mirtis, didvyriai gelbėtojai – viskas viename. Įsivaizduoju, jog tokį filmą būtų visai smagu žiūrėti kokiame nors žiburėlyje, su draugais, pavartojus gerų haliucinogeninių narkotikų :))

The Dukes (2007) – šimtąkart matyta, tikrai nuobodu, neįdomu, prastai pastatyta, neverta. Čia kaip kokią meksikietišką telenovelę žiūrėt.

Greta (2009) – jauną, į savižudybę linkusią paauglę išsiunčia vasarai gyventi pas senelius. Ji ten sutinka savo meilę ir bla bla bla. Tai filmas, kuris pradedamas kvailo balso mergos žodžiais: „Ar Sibiras tai ne ta vieta, kur siųsdavo žmones mirti? Iš savo patirties galiu pasakyti, kad miestelis (į kurį važiuoju pas senelius) nelabai skiriasi nuo Sibiro.“ Visas šis sakinys pasako, koks idiotiškas yra šis filmas ir kaip neverta jo žiūrėti. Fui fui fui.

METŲ ŠLAMŠTAS:
Nereikalingi žmonės (2008) –  O jėzaukristaušventojimarija koks šūdelis yra šitas filmas… Visą filmą sėdėjom su G. ir be perstojo keikėmės rusiškais keiksmažodžiais. Vos ištvėrėm iki pabaigos. O buvo taip keista – tiek žmonių šitą filmą gyrė, žiniasklaida ir kritikai kliedėjo, koks puikus lietuviškas filmas (nors ir latvio sukurtas), koks puikus iškilus meno kūrinys. Na bullšitas totalus. Nesu aš kino kritikas, nesu žinovas, visi turi savo asmeninę nuomonę, bet šitas kūrinėlis yra absoliutus mėšlas, pilnas klišių, nuobodžių scenarijaus vingių, prastos vaidybos, perspausto montažo ir apskritai pilnas daug dalykų, kurie turėtų nykti ir išnykti iš kino padangių. Kiekviena scena man kėlė tokį hemorojų, jog negalėjau nusėdėti, kiekvienoje scenoje mačiau absurdo teatrą. Net nežinau, nuo ko pradėti, jei reikia vardinti kas blogai šiame filme. Gal tai, jog vaidyba tokia prasta, kad „geriausios draugės“ šnekasi taip, lyg būtų nepažįstamos, ir nesugeba parodyti nei vieno jausmo? Gal tai, jog vienintelis pakenčiamai atliktas vaidmuo yra Smorigino, o visi žinome, kad alkoholiką vaidinti yra nesunku? Gal tai, jog filmas pilnas nerealistiškų dalykų, kaip, pavyzdžiui, vaikų namų gyventojų elgesys – tai sudaro įspūdį, kad režisierius gyvenime nematęs vaikų namų. Gal tai, jog filme rodoma Airijos ligoninė yra nė kiek nepanaši į išsivysčiusios šalies gydymo įstaigą, o visokios smulkmenos filme yra dar nerealistiškesnės ir „padirbtos“? Gal tai, jog visos temos, nagrinėjamos filme, yra tokios liūdnai banalios, kad net baisu į jas žiūrėti? Gal tai, jog net suvimdo nuo siužeto, kai pradeda „aiškėti visi klausimai“ ir paaiškėja, kad viskas čia taip stipriai ir baisiai susiję? Vėmalai. Režisierius gi remiasi šešių žingsnių atskirties teorija, kuri teigia, kad bet kurį pasaulio žmogų nuo kito bet kurio žmogaus skiria tik kiti šeši asmenys, sudarantys pažįstamų grandinę. Tačiau teorijos jis visiškai neišpildo, nes iš jos padaro tokią absoliučią banalybę, kurią jau galima suprasti per pirmas 10 filmo minučių. Ir tai yra žiauriai nuobodu. Nei viena istorija, nei viena scena filme nesuteikia jokių jausmų – nei gailesčio, nei liūdesio, nei užuojautos ar dar ko. O juk filmas turėtų būti liūdnas ir užgaunantis kiekvieno širdį dėl nelaimingo personažų gyvenimo. Ir tik po filmo, perskaitęs jo aprašymą, sužinojau, jog pasirodo ta Valda vaiko net neturėjo – pradėjau nevalingai juoktis. Kažkoks debilizmas. Atsiprašau už keiksmus :) Tiesiog šio filmo peržiūra man sugadino daug nervų :) Prodiuseriai netgi buvo filmą „prastūmę“ į Oskarų nominacijų atrankas – prodiuseriai dirbo tikrai profesionaliai, tik kad filmą siūlė visiškai neprofesionalų. Kažkokie kritikai lygino šį šūdevrą su filmu Babel. Tuomet aš drįsčiau pasakyti, kad tie kritikai visiškai nieko nesupranta apie gerą kiną. Ir taškas. P.S.: puikusis režisierius, pasirodo, Lietuvoje greitu metu paleis dar vieną filmą su Mamontovu, apie romantiką ir tarptautinę-tarpkultūrinę meilę. Reiks pažiūrėt, tik tikiuosi taip nervų nebegadins :)

Šis filmas mano veidą padaro tokį – :[ . Visiškas liūdesys.

•