SAVAIČIŲ TOLERANCIJOS PAMOKĖLĖ:
Milk (2008) – pasakysiu paprastai – šis filmas mane labai nuliūdino. Nuliūdino dėl to, kad Lietuva tikrai atsilikusi 30-čia metų nuo JAV ir kitų valstybių. Tai, kas dabar vyksta pas mus (Gražulio cirkai ir homoseksualų protestai), ten vyko lygiai prieš 30 metų. Kad kas nors nesuprastų klaidingai – kalbu apie prigimtines žmogaus teises, už kurias šiame filme ir kovojama. Ir visiškai nesvarbu, kas už tai kovoja – ar heteroseksualai, ar homoseksualai, ar juodaodžiai ar pensininkai. Aišku, daugybė lietuvių šio filmo geriau nežiūrėtų – matys tik tai, kad ekrane yra vyras, mylintis kitus vyrus, ir nematys pačios filmo esmės. Juokingiausia, kad amerikiečiai labai visur kiša savo nepriklausomybės deklaraciją, kurioje teigiama, kad visi žmonės yra lygūs. Tačiau yra labiausiai šios taisyklės nesilaikanti šalis. Ką jau kalbėti apie homoseksualų teises, kai tuo tarpu vienoje iš JAV valstijų negalima nešioti apsmukusių kelnių? Žmogaus teisės ten pažeidinėjamos kur tik įmanoma – siauraprotiškumas ir baimė kitokiems ten valdo viską. Panašiai yra ir pas mus, tik ne iki tokio baisaus lygio. Grįžtu prie filmo – dar vienas fantastiškas ir labai įtraukiantis biografinis filmas apie JAV politikos istoriją. Homoseksualus vyras, Harvey Milk, pasitelkęs savo komandą, kandidatuoja į valdžią. Bet filmas ne tik apie tai – filme labai gerai parodoma, kad homoseksualūs žmonės yra lygiai tokie patys žmonės kaip ir heteroseksualai – jie turi jausmus, jie myli, žudosi, nervinasi ir daro gerą. Deja, daugybei homofobų taip neatrodo. Mūsų didžiausiam šalies ligoniui Petrui Gražuliui gal ir vertėtų pažiūrėti šį filmą – prasidėtų jam dar vienas psichozės priepuolis :) Kuo daugiau priepuolių, gal greičiau išprotės ir bus uždarytas :) Bet manau, kad jei šis filmas ir būtų rodomas Lietuvoje, jis didelio populiarumo nesulauktų. Mažiau ar daugiau, bet „gražuliškas“ protelis mūsų šalyje dominuoja, todėl žmonės šiame puikiame, 2 Oskarus laimėjusiame, puikiai kritikų įvertintame filme matytų tik besibučiuojančius vyrus ir nieko daugiau. O gaila. Beje, vieną iš Oskarų laimėjo Sean Penn, atlikęs pagrindinį vaidmenį – jau pirmomis filmo minutėmis supranti, už ką šis apdovanojimas – taip įsijausti į vaidmenį gali tikrai ne kiekvienas aktorius. Be to, personažas jam labai tiko – aktorius realiame gyvenime ne kartą yra kritikavęs valdžią už žmogaus teisių nepaisymą ir kitokius dalykus. Ir paskutinis dalykas, kurį norėjau pastebėti – holivudas tobulėja – atrinkti tokius panašius aktorius į realius asmenis (kai kurie visiškai nesiskiria) ir dar tie aktoriai vaidinti moka – puikus dalykas :) Būtinai pažiūrėkite šį filmą. Nuostabus kino šedevras.
SAVAIČIŲ ROKENROLAS:
The Boat That Rocked (2009) – toks įspūdis, kad jie visi baisiai mėgavosi kurdami šį filmą :) Kiekvieno aktoriaus vaidyboje jaučiasi, kad tai jiems buvo visiška pramoga. Bent man taip atrodo. Filmą pažiūrėjom su didžiausiu malonumu ir seniai nematėm tokio smagaus filmo, kuris susuktas tokioje mažoje erdvėje – laive. Filmas apie radiją, kuri atsisakė nustoti transliuoti savo „revoliucingą“ muziką ir laidas, kurios labai nepatiko britų valdžiai. Istorija iš dalies paremta tikrai faktais, bet tikrai – toks radijas egzistavo. Nėra ką komentuoti apie šį filmą – puikiai susuktas, labai juokingas, su visiškai puikiais aktoriais. O ką jau kalbėti apie garso takelį… Iškart po filmo jį susiradau ir nenustoju klausyti. Visiškai puiki muzika. Beje, man susidaro įspūdis, kad kiekvienas filmas, kuriame pasirodo mano mėgstamasis Philip Seymour Hoffman, būna labai kokybiškas ir geras. Turime naują visiškai profesionalų aktorių, kuris puošia filmus? Apskritai filme visi personažai tokie saviti, kad tai suteikia didelio žavesio – kiekvienas visiškai skirtingas, tačiau visi trinasi vienoje vietoje. Kažką primena :) Būtinai pažiūrėkite šitą filmą – dėl muzikos, dėl personažų, dėl pramogos, dėl maišto prieš idiotiškus valdžios sprendimus jausmo. Visiškai puikus 2009 metų kūrinys, puošiantis kino ekranus.
SAVAIČIŲ JAUSMAI:
Changeling (2008) – ir vėlgi – blogas išankstinis nusistatymas. Tai yra negerai. Nenorėjau žiūrėti šio filmo dėl jo siužeto – pagrobiamas vaikas, o vieniša motina nesustodama kovoja, kad tik jį surastų. Daug kartų girdėta ir matyta, todėl daug noro žiūrėti nesukėlė. Tačiau įsijungęs filmą nuomonę iškart pakeičiau – įtraukia nuo pirmų minučių, istorija tikrai ne tokia banali, vaidyba labai gera. Vaidyba netgi žiauriai gera. Istorija baisi – kai kuriose filmo vietose norėjosi, kad atpildo sulauktų pusė personažų – tarkim psichiatrinės gydytojas ar tie patys policijos pareigūnai. Motinos kova už vaiką – tikras pavyzdys, nors, manau, kiekviena motina taip darytų. O Angelina Jolie atliktas vaidmuo sukeldavo šiurpą dėl puikaus atlikimo ir tikroviškumo. Iš tiesų, holivudas paskutiniais metais labai sėkmingai kepa biografinius arba tikrai faktais paremtus filmus – ir jie labai dažnai būna nepriekaištingi. Šis irgi nepriekaištingas ir labai įdomus. Privaloma pažiūrėti. Liūdnas ir teisingas filmas.
SAVAIČIŲ (METŲ) DISKUSIJA:
Brüno (2009) – tikriausiai kontroversiškiausias šių metų filmas. Joks kitas filmas nesukėlė tiek vienų žmonių pykčio, tiek kitų žmonių džiaugsmo. Aš, beje, esu prie pastarųjų. Sacha Baron Cohen gerbėjas esu nuo pat Ali G laikų, kai dar buvau jaunas ir dar net pilnai nesupratau jo pateikiamo humoro. Borato laideles žiūrėjau dar prieš pasirodant filmui ir žiauriai jas mėgau. Boratas – drįstu teigti, kad geriausias ever humoristinis personažas, kurio personažo išpildymas pralenkė bet kokius lūkesčius – spėju, ir pats aktorius to nesitikėjo. Patekti į tiek daug inteligentiškų vietų, į tiek renginių, kalbėti su tiek įvairių žmonių ir visus juos apgauti, kad iš tikrųjų esi iš Kazachstano – genialu. Bet dabar apie Bruno personažą – jis man iš visų trijų yra tikriausiai prasčiausias ir jį neypatingai mėgdavau. Tiesiog nebūdavo taip įdomu, kaip Ali G ar Boratas. Tačiau šis filmas visiškai pakeitė nuomonę. Savo aplodismentus šiam filmui galiu paaiškinti vienu sakiniu – aš džiaugiuosi, kad pasaulyje dar yra žmogus, kuris daro tokį visiškai žiaurų ir drastišką humorą, kokio aš niekada gyvenime negalėčiau padaryti. Pripažįstu – filme paminamos visos etikos normų taisyklės, žmogiškumo samprata ir pagarba kitiems, tačiau juk tai toks personažo tikslas! Humoras šiame filme – tai spyris tiesiai į veidą nepasiruošusiems žiūrovams. Jis „atviru tekstu“ šaiposi iš žiūrovo. Be to, darydamas tokį baisų humorą, jis atskleidžia daugybę šūdinų žmonijos bruožų. Tarkim ta motina, kur sutiko priversti kelių metų vaiką numesti svorio dėl filmavimo ir net atlikti kelias operacijas – tas pokalbis negali būti nesurežisuotas, tačiau manote, kad tokių mamų pasaulyje nėra? Arba ekstrasensas, kuris apgaudinėdamas žmones dėl pinigų gali ramiai sėdėti žiūrėdamas į Bruno seksą su oru? Visame filme pasitaiko tokių dalykų. Ypač visas pasišaipymas iš madų industrijos – jam nebeleidžiama patekti jokį rimtesnį renginį, nors ant scenos jis pasirodė su lygiai tokia pačia absurdiška apranga, kokias scenoje rodo visi garsiausi dizaineriai – tačiau jam niekas neplojo :)
Kalbant apie filmo siužetą – visai smagus :) Aš juokiausi beveik visą filmą :) Tas jo bandymas atsiversti į heteroseksualą – tie kunigai („gydantys“ nuo homoseksualumo) filme man yra daug baisesnis dalykas už jo personažą – tokie debilai žmonijos tikrai nepuošia, kaip ir bet kokios religijos. Ir kas svarbiausia – Bruno viską daro juokais, o tie kunigai – kuo rimčiausiai. Filme galima atrasti tobulo britiško humoro (juk aktorius – britas) – scena, kur jis filmuojasi teisme kaip aktorius – nereali :)) O tikriausiai visą filmą vainikuoja ir jo puikumą parodo paskutinė scena – daina. Tokia kompanija rimtų žvaigždžių su bet kuo nesifilmuotų :) Ir ypač nedainuotų tokių dainų. Tai ir parodo, kad tiek personažas, tiek filmas nėra kokio debilėlio pasilakstymai su vibratoriumi, o profesionalaus humoro kūrinys. Nepamirškite, kad Sasha Baron Cohen yra išsilavinęs, istorijos daktaro laipsnį Kembridžo universitete gavęs humoristas, gerbiamas ir pageidaujamas bet kokiose festivaliuose. Būtinai pažiūrėkite šį jo kūrinį. Kad ir koks įspūdis liks po filmo – geras ar blogas – bet tokius filmus reikia pažiūrėti :) Tai iššaukia diskusijas, ir neretai labai geras.
Night at the Museum: Battle of the Smithsonian (2009) – pamenu, kad pirmoji dalis paliko malonesnį ir įdomesnį įspūdį. Daugiau subtilių bajeriukų, daugiau įdomesnių dalykų. Šioje dalyje viskas jau persikelia į aukštesnius matmenis. Jei nieko negirdėjote apie šiuos filmus, tai čia filmai vaikams apie muziejų, kuriame naktį visi eksponatai atgimsta. Antrame filme viskas persikelia į JAV muziejų archyvą, kur yra visko – pradedant aštuonkojų iškamšomis, baigiant astronautais. Įdomių personažų gal ir daugiau, bet veiksmas, siužetas ir vaidyba daug nuobodesnė ir ne tokia atpalaiduojanti. Visą filmą galvoji, kad viskas čia kažkokia nesąmonė ir jau darosi neįdomu. Na, bet vaikams turėtų būti smagu ir įdomu, todėl jie tai žiūrėti gali drąsiai.
Garden State (2004) – tai vienas iš tų filmų, kur žiūri ir nesupranti, ar jis tau patinka, ar ne. Bet su kiekviena minute supranti, kad jis patinka, dar ir kaip. Tai vienas iš filmų, kur personažų gyvenimai atrodo tokie nerealistiški, bet su kiekviena minute atrandi vis daugiau panašumų į save. Labai gražus, ramus ir geras filmas. Pasakyčiau, kad privalomas pažiūrėti kiekvienam, bet – ne kiekvienam toks filmas patiks. Ramus, lėtas, apie ne ypač laimingų žmonių gyvenimus. Aišku, yra ir komedijos – Zach Braff yra ne tik puikus aktorius, bet vien savo buvimu sugeba sukelti juoką. Tikrai privalomas pažiūrėti filmas. Nuotaika, pažiūrėjus filmą, pakyla dešimčia laipsnių.
Children of Men (2006) – žiūrėjau antrą kartą, kadangi tai filmas, kuris ir antrą kartą yra tiek pat įdomus. Be jokių komentarų – puikus, nepriekaištingas, labai gerai sukirptas futuristinis filmas. Kiekvieną filmo minutę įdomu, personažai fantastiški, viskas tikrai niekaip neišpeikiama. Labiausiai paveikusi filmo vieta – tuščia, apgriuvusi mokykla ir vaikų žaidimų aikštelė. Tą akimirką suvoki, kad toje realybėje šie dalykai net nebereikalingi – jų niekas nepanaudos. Jei dar yra nemačiusių šio šedevro – pirmyn.
Charlie and the Chocolate Factory (2005) – vaikystę primenanti pasaka (juk skaičiau knygą, pagal kurią pastatytas šis filmas). Pamenu, kad knyga tuomet įspūdžio didelio nepadarė – skaitydavau labai daug knygų ir tikrai galėjau lengvai parodyti daug įdomesnę ir geresnę. Taip ir su filmu. Viskas iščiustyta, Johnny Depp vaidyba vėlgi nepriekaištinga, įsijautimas į vaidmenį – tobulas. Pasakaitė pateikta labai gražiai, viskas tiesiog neapskundžiama. Bet… nėra kažkas tokio, dėl ko prisiverstum pažiūrėti šį filmą antrą kartą. Vaikams parodyti verta, patiems pažiūrėti galima, bet stebuklų nesitikėkite. Paprasta, graži pasakaitė. Būna dienų, kai tik tokių ir tereikia :)
Doubt (2008) – vienas iš pagrindinių personažų vėlgi mano pamėgtasis Philip Seymour Hoffman. Ir dar kartą jis mane nustebina, kaip galima visiškai persikūnyti į kitokį vaidmenį ir taip puikiai jį atlikti. Savo gyvenime bendravau su daugybe kunigų ir tikrai žinau jų elgesio ypatybes. Vaidmuo atliktas net per daug puikiai. O dabar apie filmą – nuostabiausia šiame filme tai, kad jis puikiai atitinka savo pavadinimą – Abejonė. Visą filmą, besivystant siužetui, žiūrovas abejoja įvykių tikrumu, ir ar iš tikrųjų įvyko pagrindinis filmo įvykis. Iki pat paskutinės filmo minutės abejonė išlieka – lygiai taip pat ji išlieka ir po filmo. Šis punktas įvykdytas tobulai ir priekaištų jokių nė trupučio. Siužeto išpildymas – labai geras. Prieš žiūrint šį filmą svarbu nusiteikti lėtam ir labai ramiam filmui. Aš to nepadariau, todėl keliose vietose buvo šiek tiek nuobodu – tačiau tai nesugadino bendro jausmo. Filmas tikrai vertas visų nominacijų ir apdovanojimų, nes paprasčiausiai nerandi nei vieno dalyko, prie kurio galėtum prisikabinti. Žiūrėti tikrai verta.
Lord of War (2005) – Nicolas Cage kaip aktorius man visgi yra labai juokingas ir 90% jo filmų jį tikrai galėtų pakeisti koks nors kitas, labiau tinkantis aktorius. Labai mane juokina jo ta rimta išraiška, ta surauktos kaktos raukšlė ir papūstos lūpos – rimtumo tai scenoms nesuteikia, o tik prajuokina. Na, bet filmas tikrai neblogas, apie paprastą žmogelį, kuris tapo vienu didžiausiu ginklų prekeivių pasaulyje. Lyg būtų ir įdomu, tačiau manęs kažkaip neužkabino. Na taip, yra labai gerų scenų (ypač ta, kur išrenkamas lėktuvas), gerų minčių, tačiau yra ir daug tokios „neskanios“ nerealybės, kurios galėjo filme ir nebūti. Iš tiesų, filmas suteikia nemažai minčių – apie tai, kas teisinga ir kas ne. Pagrindinis veikėjas (Yuri) iš dalies teisus, kad jis nedaro nieko blogo parduodamas ginklus – jei parduos ne jis, parduos kitas. Tačiau tokiai minčiai iškart galima paprieštarauti. Nors būkime realistai – karai niekada nesibaigs ir ginklai niekada neišnyks. O prieštarauti įvairioms filmo mintims galima be galo be krašto, bet niekas dėl to nepasikeis. Apskritai, filmas geras, kokybiškas ir tikrai nenuviliantis. Gal tik Nicolas Cage nelabai man patinka.
Donnie Darko (2001) – dar vienas filmas, kuriam pasibaigus lieki visiškai nesupratęs situacijos ir ilgai apie jį kalbi, diskutuoji. Labai geras filmas, kurio metu klausimų kyla daugiau, nei randi atsakymų. Aišku, dauguma jų atsakoma filmo pabaigoje, tačiau neaiškumų išlieka (pagrindinį pateiksiu šios pastraipos pabaigoje). Tiems, kurie nematė šio puikaus filmo – būtinai žiūrėkite. Rimtas psichologinis draminis šiek tiek fantastinis trileris. Visatos dimensijomis (matmenimis) paremtas filmas. Kiek bandžiau suvokti, tai filme įlendama ne tik į 4 dimensiją (laiko linijos matymą), bet net ir į 5 bei 6 dimensijas. (Nesuprantantiems dimensijų, siūlau pasižiūrėti šį filmuką – nors po jo vis tiek nieko nesuprasite, kaip ir aš :)) ). Puikus siužetas, gera vaidyba. Ką jau šnekėti apie pagrindinio aktoriaus šeimą – kažkoks neurotikas tėvas, „inteligentė“ žmona. Puikiai papasakota istorija, įtraukianti nuo pat pradžių, krūva gerų personažų, o pagrindinio personažo vizijos – tokios, jog ilgai nesupranti, apie ką jos. O dabar klausimas filmą mačiusiems (visi kiti neskaitykite, nes šiek tiek atskleisiu turinį) – ar jis žuvo nuo to paties dalyko (to krentančio), nuo ko žuvo jo motina, tik kitoje realybėje, t.y. dimensijoje? Ar tas krentantis daiktas buvo kažkaip perkeltas iš motinos žūties dimensijos į jo dimensiją? Nes juk jo žūties dimensijoje jo motina lieka visiškai sveika, tai reiškia, kad tas daiktas egzistuoja abiejose dimensijose, nors jo žūties dimensijoje jis net neturėjo kristi :) Visiškai nesupratau šio režisieriaus fantazijos žingsnio. Jei kas supratote ir rašysite atsakymą, pridėkite prieš tekstą „ATSKLEIDŽIAMAS TURINYS“.
Les Choristes (2004) – atradau šį filmą visai netikėtai ir net nustebau, kad nieko apie jį nebuvau girdėjęs. Na, visgi kartais apie Europos kiną išgirsti sunkiau, negu apie gerai reklamuojamą JAV kiną. Labai džiaugiuosi, atradęs šį filmą. Tai Life is Beautiful, The Sound of Music ir kitokių gražių filmų mišinys. Filmas apie sunkių vaikų internatą ir naują jų mokytoją, kuris vietoj žiaurių bausmių vaikams sugalvojo įkurti jų chorą. Nesuklyskite – čia labai gera prancūzų komedija, o ne koks žiaurus filmas. Jis nėra ilgas, žiūrisi labai smagiai ir labai maloniai nuteikia. Siužetas gan paprastas – gėris nugali blogį, tai labai aiškiai ir paprastai parodoma, tačiau tai nėra kažkokia banali holivudiška istorija. Be to, ir vaidyba visiškai kitokia – natūralesnė, ne „saldi“ ir nekelianti šleikštulio. Tikrai verta pažiūrėti – garantuoju, nuteiks maloniai.
Monsters Vs Aliens (2009) – labai smagus, lengvai susižiūrintis ir šiaip paprastas animacinis filmas. Iki Pixar animacinių šedevrų jam dar šiek tiek trūksta, bet apskritai filmas tikrai smagus. Vaikams tai turėtų būti be jokių išlygų įdomu ir linksma, suaugusiems – būna ir smagiau. Bet pažiūrėjom su malonumu. Mėgstantiems tokią animaciją – be stabdžių pirmyn, o norintiems lengvo žiūralo – irgi pirmyn :)
Observe And Report (2009) – pala pala. Ką tik turėjome filmą Mall Cop – apie prekybos centro apsauginį. Dabar turime šį. Bėda viena – jie visiškai vienodi! Šiek tiek skiriasi siužetas ir, aišku, aktoriai – bet filmai visiškai vienodi! Labai nemėgstu filmų, kur pamatęs visus filmo veikėjus, tą pačią minutę gali pasakyti, kaip filmas baigsis, ir kokie santykiai tarp veikėjų bus filmo pabaigoje. Nuobodu. Dar vienas absurdo pilnas debiliškas holivudiškas filmas apie stereotipinį eilinį JAV darbuotoją – prekybos centro apsauginį. Žiūriu, pas juos dabar tai populiaru. Pasišaipykim iš prastų profesijų ir bus smagu, o dar ir pinigų uždirbsim. Kas liūdniausia, iš tokių dauniškų filmų pinigų jie tikrai uždirba :) Nežiūrėkite jokiais atvejais – jei tai vadinama komedija, tai aš humoro jausmo neturiu. Vienintelis geras šio filmo dalykas – gan banaliai, tačiau parodoma, kad „maximos kasininkės irgi turi jausmus“ (sulyginimas su amerikietiškuoju prekybos centro apsauginiu). Gaila, bet daug debilų Lietuvoje to nesupranta, tad savo nepilnavertiškumą lieja ant niekuo dėtų kasininkių.
Frost/Nixon (2008) – nominuotas krūvai Oskarų, tačiau nieko nelaimėjęs. Nors filmas tikrai geras, užkabinantis ir po truputį auginantis įtampą, tačiau kažko jam pritrūko. Bet skųstis negaliu. Prieš filmą pasidomėjom Nixon‘o biografija ir garsiaisiais Frost’o ir Nixon’o interviu (siūlau ir jums tai padaryti, bus įdomiau žiūrėti filmą). Filmas ir yra apie šiuos interviu, kuriuos po Nixon’o atsistatydinimo iš jo ėmė pramoginių laidų vedėjas David Frost. Vaidyba – nepriekaištinga. Frank Langella sukūrė tokį „stiprų“ prezidento vaidmenį, kad viso filmo metu nebuvo įmanoma pagalvoti, kad tai tik vaidyba. Siužeto pateikimas labai įdomus – filmo pradžioje buvo lyg ir nuobodu – vis galvojau, kad šis filmas turėtų būti labai įdomus patiems amerikiečiams, nes tai jų istorija. Tačiau filmui įpusėjus pasidarė įdomiau. Istorijos pateikimas tuo metu, kai jau ėmė interviu, visiškai įtraukė – įtampa kilo, ir taip nenuslūgo iki pat filmo pabaigos. O paskutiniai Nixon’o žodžiai interviu, kai jį „pričiumpa“… tikriausiai tobuliausia filmo akimirka ir viena geriausiai suvaidintų minučių kino istorijoje. Vien dėl tos minutės verta pažiūrėti šį filmą.
Juokingiausia tai, kad tą patį vakarą prieš žiūrėdami šį filmą pažiūrėjom kitą – Saving Private Ryan. Abu filmai apie JAV istoriją. Vėliau lyginom abiejų filmų sukeltus jausmus – pirmasis sukėlė tik pasišlykštėjimą, o antrasis – vien tik susidomėjimą ir pasitenkinimą, kad amerikiečiai dar sukuria gerų, kontraversiškų filmų apie savo istoriją. Prieš žiūrėdamas šį filmą tikrai negalvojau, kad jis bus toks geras. Galvojau, „kaip galima padaryti įdomu filmą apie 20 valandų interviu?“ Pasirodo galima. Ir labai puikiai.
SAVAIČIŲ PRASTAS TĘSINYS:
Banlieue 13 – Ultimatum (2009) – pirmoji filmo dalis buvo labai gera ir aš ja labai džiaugiausi. Šįkart visiškai nusivyliau. Jei nematėte pirmos dalies, šią geriau meskite šalin ir žiūrėkite pirmą. Visų pirma, tai vėl istorija ta pati – gelbėjamas rajonas. Visų antra, viskas tas pats – vaidyba, siužetas, bajeriai, absoliučiai viskas. Visų trečia – viskas DAUG prasčiau. Parkour‘o scenos visiškai neįdomios ir daug nuobodesnės už praeito filmo scenas – tokius bajeriukus jau vaikai daro gatvėse. Jei kuri scena įdomesnė – ji visiškai nerealistiška. Kitaip sakant – nieko įspūdingo, ką matėme pirmoje dalyje. Toliau – siužetas ir jo išpildymas – nuobodu. Jau toks stereotipų pripildytas filmas, kad net vimdo, bet dar be ko, visi tie stereotipai staiga pasikeičia į „dievo avinėlius“. Turiu omeny sceną, kai vienas šalia kito stovi mafijozas, juodaodis afrikietis, prisiekęs nacis, kompiuterinė kinė ir kiti stereotipiniai personažai – ir, nepaisant jau esamos nesąmonės, visi kaip geri piliečiai prašo prezidento būti geru ir pasigailėti jų. Daaah, kaip absurdiška! O ir filmo pabaiga idiotiška ir visiškai be ryšio, prieštaraujanti visam filmui. Kažkokia nesąmonė. Tikrai prastas filmas su keliomis neblogomis veiksmo scenomis (kurių norėjosi įspūdingesnių, bet ką jau padarysi). Aš sakyčiau, kad žiūrėt neverta.
SAVAIČIŲ ŠŪDELIS:
Saving Private Ryan (1998) – po tokių filmų kaip Platoon ir tuo labiau Full Metal Jacket (bene geriausio visų laikų filmo apie karą), šio filmo tikrai nereikėjo. „Gelbstint eilinį Rajaną“ yra visiškai šlamštiškas filmas apie amerikiečių karių didvyriškumą, apie šalies iškėlimą aukščiau už kitas ir apie visapusiškus karo absurdus ir šlykštumus. Vienintelis geras dalykas šiame filme (manau, kad tai nebuvo režisierių tikslas) yra parodymas, koks karas yra absurdas. Žiūrint šį filmą kyla tik pasišlykštėjimas bet kokio tipo karu ir bet kokio tipo aukštais karo pareigūnais. Reikėjo sugrąžinti vienintelį likusį gyvą sūnų motinai (taip, motinos gaila), tačiau tikslas buvo ne motinos laimė – tikslas buvo valstybės geras vardas, tarsi valstybė labai rūpintųsi savo kariais ir piliečiais. Bullshit. Ir vien dėl to kad valstybės vardas būtų išlaikytas, visas būrys karių turi rizikuoti savo gyvybėmis, ir, kaip pasirodo, beveik visi mirti. Taip, atskleisiu šio filmo turinį, nes šio filmo visiškai neverta žiūrėti – beveik visi mirs. Šitas filmas sukėlė tokią panieką JAV karinei vyriausybei, kaip dar nebuvo sukėlęs nei vienas kitas filmas apie karą. Vokiečiai parodyti kaip gyvuliai, tuo tarpu visi amerikiečiai – kaip didvyriai ir vargšai. Aišku, Prancūziją okupavo naciai, todėl jie kalti dėl tų mūšių, tačiau kare nekaltų nėra. Visi yra lygiaverčiai žudikai.
Tikrai nemeluoju sakydamas, kad po filmo buvo šleikštu ir pasibjaurėtina. Sėdėjau ir keikiausi, kaip amerikiečiai gali sukurti tokį šlykščiai „didvyrišką“ filmą, ir dar jis taip gerai įvertinamas kritikų bei labai gerai už jį balsuojama. Neprieštarauju – filmas susuktas labai kokybiškai, karo vaizdai sukrečiantys. Tačiau nei vaidyba, nei siužetas, nei visas tas vimdantis „didvyriškumas“ nesuteikia visiškai jokio malonumo. Viskas labai prastai. Gal toliau nebesiplėsiu, tik pasakysiu trumpai – tikrai nežiūrėkite šio filmo, jei dar nematėte. Tai yra absoliučiai prastas filmas, visiškai neužkabinantis ir visiškai nesuteikiantis malonių jausmų. Filmas apie perspaustą amerikiečių karių „didvyriškumą“, lyg jų kariai vieninteliai turėtų šeimas ir jausmus. Bjaurus filmas. Gailiuosi beveik 3 prarastų gyvenimo valandų. Žinau, kad atsiras krūva man prieštaraujančių tokių filmų mėgėjų, tačiau nuomonės apie šį šlamštą nepakeisiu niekada. Nes tai mano nuomonė.
STABDYMAS.
Kinoteatrai neribotam laikui (tikriausiai iki vasario pabaigos) stabdomi. Priežasčių neaiškinsiu. Jei ką ir parašysiu, tai apie kokius prastus filmukus, kurių žiūrėti neverta. O šiaip džiaugiuosi, kad pagaliau sudėjau šią krūvą filmų – lygiai 99 filmus :)
Gerai, kad beigės. Jau pats laikas parašyt kažką įdomaus, bo šitie kino komentariukai baisiai silpni, vienodi ir nelabai vertingi.
Tai vat bėda, kad vertingi. Man. Būtent todėl ir pradėjau juos rašyti.
http://www.vlkk.lt/lit/7771 (tikiuosi nuoroda veiks)
Aaarrggghhh, įraše apie eltoną johną nesuklydau ir dar tikrinausi ten pat! O čia pasimoviau :)
Tai kad kaip tik labai vertingi komentarai! Jau imsiu darytis sarašėlį filmų kuriuos reiks pažiūrėt :)
ATSKLEIDŽIAMAS TURINYS
O dėl Donnie Darko, tai aš, nors filmą žiūrėjau tris kartus(puikus filmas), taip giliai po visas tas dimensijas nesikapsčiau. Pabaigą labiau priėmiau kaip dar vieną keistenybę visame tame keistenybių katile. Juk Donio stogas ir taip buvo pavažiavęs, tai galbūt ir įvykį su “tuo krentančiu” reiktų priimt kaip jo fantazijos padarinį? Gali būt, kad katik nusišnekėjau, nes filmą žiūrėjau senokai ir siužeto taip gerai neprisimenu.
ATSKLEIDŽIAMAS TURINYS:
Ne, jo žūtis buvo “tikras įvykis” siužete. Ir įvykis taip ir įvyko, kaip minėjau – tas daiktas kažkaip buvo perkeltas iš motinos žūties dimensijos, į jo žūties dimensiją. Nes gi filmo pradžioje dar buvo aiškinama, kad iš kur daiktas atsirado, taip ir nerado :)
“Gelbstint eilinį Rajeną” verta pažiūrėti pirmas 20 minučių, kur parodytas amerikonų išsilaipinimas Omahos paplūdimyje, kad suprastum, kokio ten pragaro būta.
Visiška tiesa, pritariu.
Night at the museum yra tikrai tikrai pats blogiausias mano matytas filmas ever! :) Ziurejom su draugais tai nebuvo kaip pabegt, bet kokiu kitu atveju buciau isjungus po pirmu 10 min :)
ATSKLEIDŽIAMAS TURINYS:
Filmą žiūrėjau labai senai, tai gali būti kad čia nusišnekėsiu:
Kiek atsimenu aš sumąsčiau taip, kad atseit tas lektuvo variklis buvo artefaktas iš kitos dimensijos, kurį per 28 dienas reikėjo grąžinti į pirminę padėti, kitaip bus galas visai dimensijai. Dar atsimenu, kad skaičiau šitą “knygą”: http://www.alchemicoblu.it/pdf/philosophy_time_travel.pdf
Ei, ačiū už knygos nuorodą!!! Gal aiškiau pasidarys :)
Reiks dar kart pažiūrėt Donį tuomet. Beje katik pabaigiau žiūrėt Watchmen. Po visokių spidermen’ų, Halkų ir kito jovalo, tai tokio gero filmo apie tokį banalų dalyką kaip superherojai nesitikėjau!
“Donnie Darko” tai man tokia depresiją sukėlė… Nemėgstu tokių filmų, kur nesuvoki nieko, man kažkaip iš to nesuvokimo netgi baimė kyla kažkokia… Neišžiūrėjau jo iki galo. Ir taip, visi sakė, kad gale visa esmė, na bet kažkaip neįstengiau:)
O “Lord of war” man tai labai patiko. Turiu net DVD kažkada nusipirkęs:))
Tai kad tikrai pabaigoje paaiškėja viskas – ir triušis, ir jo kraujuota akis ir apskritai beveik viskas :)
ATSKLEIDŽIAMAS TURINYS:
Ok, aš tas keliones laiku interpretuočiau taip: Donis numatė ateitį ir įvairūs dalykai iš ateities atkeliaudavo į jo esamąjį laiką. Taip jo gyvenime atsirado žudikas kiškis Frenkas, nors jį jis pamatė tik jau “baigiantis pasauliui”, taip jis numatę ir lėktuvo variklį, todėl jo išvengė. O lėktuvo variklis, buvo aiškiai parodyta, keliavo laiku, todėl ir atsirado tas mėnesio tarpas tarp variklio nukritimo ir Donio šeimos kelionės. O paskui kai jis pamatė, jog dėl jo kaltės žuva jo mergina, nutarė viską atitaisyt. O kaip jis tai padarė, tai nesuprantu :D
Beje, Justai, bent jau man, tai visa šita makalynė su laiku, tai yra neesminė detalė. Mane filme labiausiai žavi dialogai, veikėjai, vaidyba, atmosfera ir t.t. Išbaigtas filmas, labai smagiai žiūrisi.
Stanley Kubrick, Oliver Stone ir dar į kompaniją Francis Ford Coppola, bet tikrai ne Steven Spielberg :)
goodnight, kaip tik Labai vertingi komentarai!(nebent visiskai nesidomi kinu). nors didziaja dali cia aprasytu filmu esu macius, butent tai ir yra idomu- palyginti nuomones, pasidziaugt kai liaupsinamas mylimas filmas ir sudirbamas nemylimas :)
ASKLEIDŽIAMAS TURINYS: Tadai, tačiau juk “tikroje realybėje” jo motina nemiršta, tad reiškia ir neskrenda lėktuvas. Tai iš kur tas jo kritimas? Jo “susikurtoje realybėje” jis nežūva, tačiau nukrenta lėktuvas. Todėl nemanau, kad čia kažkas iš ateities ir praeities – manau, kad čia sulietos dvi realybės. Kaip jis atitaisė tą viską ir aš nesupratau, tačiau, manau, tai neesminis dalykas :)
dpd, nesupratau komentaro? :)
buržujus, paantrinau :)
dėl Saving Private Ryan (1998) ir papildžiau tavą
Platoon ir Full Metal Jacket kolekciją Apocalypse Now (1979)
Tiesa, visai apokalpisę buvau primiršęs :)
Gaila, kad baigėsi. Turi panašų skonį į mano taigi visi buvo informatyūs ir padedantys apsisprest ką žiūrėt ir ko nežiūrėt. Kaiptik dabar siunčiuosi kaikuriuos nematytus ir tavo gerai įvertintus filmus, nors kolkas mačiau tik boondock saints, bet turiu pripažint, kad tikrai nenusivyliau (nors pradžioje gal kiek ir nuobodoka buvo…). Dėkui, Buržujau ir tikiuosi kadanors išvysti dar panašių review’ų ;)
Donnie Darko siuzetas neblogai paaiskintas wikipedijoj man atrodo. Apie visas tas dimensijas isdestyta. Trumpai tariant karts nuo karto pasauli istinka kataklizmai – susiduria kelios dimensijos. tada reikia vieno isrinktojo, kuris tas dimensijas atitaiso atlikdamas koki tai zygdarbi. Donnie ir yra tas isrinktasis.
Beje mane absoliuciai veza DD soundrackas yra ypac Gary Jules Mad World.
Mikai, ačiū, kitais metais aprašymų bus, tiesiog dabar dėl tam tikrų priežasčių nežiūriu filmų.
komentatoriau, ačiū už info!
galiu idomu dalyka papasakoti apie donnie darko. ji turejo isleisti 2001 metu rugseji, taciau del 9/11 ataku jo neisleido, nes amerika isfryking outino. tad teko ta filma paleisti tyliai, kiek veliau. ir isleido tik dvd visokius, o atkapste ji is emses paaugliai. tas filmas tapo tokiu tipiniu vos ne siaubo vakareliu filmu, kuri visi ziuredavo. vienzo, paaugliu atradimas.
Dėl 9/11 amerikonai ne tik šitą filmą išspyrė, o dar bent 5 :))
oi kiek daug filmų.
dėl “Milk” visiškai pritariu. apskritai labai įkvepiantis filmas (visad jį prisimenant man galvoj suskamba “My name is Harvey Milk and I’m here to recruit you!”), o Lietuvoj jis kurį laiką buvo rodomas Vingyje ir Skalvijoje :). pati pažiūrėjau prieš seansus, tai nelabai žinau kiek žmonių susirinko, bet turbūt nedaug. išvis buvo keista, kad jis pas mus rodomas.
Angelina “Changeling” tiesiog tobula. Man patiko jos visiškai kitoks amplua, jokio išryškinto seksualumo, daug rimtesnis ir sudėtingesnis vaidmuo su kuriuo ji puikiai susitvarkė. Dar vienas dalykas patikęs filme Clint’o Eastwood’o soundtrack, main theme gal dar mėnesį galvoj skambėjo (http://www.youtube.com/watch?v=rTX9bMm8bX4).
o Bruno visiška tragedija.
Na tiek filmų nesu pažiūrėjęs. Bet dėl “Bruno” ir “Changeling” visiškai pritariu autoriaus nuomonei.