Na štai, pagaliau pribaigėm savo nostalgiškąją sieną :) Ant sienos kabo ~60 nuotraukų. Daugiau vertų spausdinimo ir kabinimo neberadom. Dabar atsekinėjam, kokie mūsų draugai dar nekaba, reikės kada nors gražiai pafotografuot :)
Gražu. Ir malonu prieš miegą užvertus galvą paspoksot į nuotraukas :)
Per daug švenčių! Užvakar “įvaldėm” tokį smagų, labai smagų vakarėlį, tai prisgėriau kaip kiaulė…
Nusprendžiau, kad daugiau nebegersiu! Iki kitų metų.
Šį vakarą mūsų “kvartale” buvo dingusi elektra. Pradžioj šiek tiek nustebino, bet po to namuose pagavom tokį “kaifą” :) Prisidegėm žvakių ir ramiai leidom vakarą, be jokių kompiuterių ir kitokios technikos. Supratau, kad dingus elektrai man trūksta vieno dalyko – arbatos. Daugiau nieko. Nei kompo, nei interneto, nei nieko kito :)
Juokingiausia pasidarė tada, kai ėjom į parduotuvę ir koridoriuje sutikom kaimynus. Tai jie tokie nepatenkinti buvo, tokie nelaimingi… Ir labai pikti. O kai elektra atsirado, pažiūrėję pro langus pamatėm, kad pusėje butų iš karto įjungtas televizorius. Štai kodėl jie buvo pikti ir ko jiems labiausiai trūko. Baisu.
O mes su drauge nusprendėm, kad vis kartkartėmis pažaisim, jog namuose nėra elektros. Labai jaukus jausmas, kai ramiai leidi vakarą ir apie nieką negalvoji.
Jau rašiau porą sakinių apie dovaną tėvui, kai skelbimuose radau pigiai parduodamus kelis kubus rusiškos fantastikos, todėl su broliais ir sese nupirkom kubą – 400 knygų :) Žiauriausia tai buvo jų tampymas, bet tikslas buvo svarbus :) O efektas ir tėvuko reakcija atpirko viską. Sesuo pasakojo, kad jis jau nujautė kažką ir bėgo žiūrėti prie eglutės, įėjo į kambarį ir, pamatęs tą visą krūvą, sustingo ir išsižiojo :) Pirmąją knygą tą pačią dieną ir perskaitė. Super, pavyko dar viena maksimalistinė dovana (aš visada mėgstu viską daryti maksimaliai) :) Taigi rodau, kaip viskas atrodė:
Vaizdas realybėje įspūdingas :) Kalėdų senio dovanos buvo sėkmingos :) O pats pirmą kartą gavau tiek praktiškų dovanų (esu praktiškas žmogus ir nereikalingų šūdelių nemėgstu :) ). Ir be kita ko, iš tos pačios sesės gavau nerealų, norėtą ir labai kislotną daiktą (net nesitikėjau, kad turėsių tokį gerą):
Matęs paparstų rinkinių, metalo spalva, taurelė, šaukštelis. O čia – super! Šaukštelis taip pat yra ir šiaudelis, žnyplės, ir pats indas labai gerai išsiardo, o kur dar kislotna spalva! Tik niekaip neišsiaiškinam, kam skirtas tas dalykėlis su spyruokle. Nustatėm, kad ant jo gerai įsistato indo viršus, bet ką toliau daryti – nežinom :) Gal kas žinovas ir gali paporinti? :)
The Orange Box – firmos Valve penkių žaidimų leidinys. Jį sudaro Half Life 2, Half Life 2 Episode One, Half Life 2 Episode Two, multiplejerinis Team Fortress 2 ir nerealusis Portal.
Pirmiausia apie Half Life 2. Team Fortress tai net nežaidžiau, tai apie jį nieko ir nerašysiu. Taigi, Half Life 2 – nerealu!!! Žaidimo istorija, eiga – nerealu, įdomu, fantastika. Jaučiausi kaip žiūrėdamas gerą fantastinį filmą. Viskas atrodo apgalvota iki smulkmenų. Tik kartais prajuokindavo, jog Freeman’as (valdomas personažas) yra prisiekęs nebylys :) Bet čia tik smulkmena, nes visas žaidimas veža, nors pačioje pradžioje ir atrodė kažkoks keistas. Grafika – paprasta ir nepridaryta jokių nereikalingų pričindalų - todėl žaidimas pakraunamas greitai, be didelių trukdžių ir nereikalauja labai super galingų kompiuterių. Viskas tiesiog idealu. Šiek tiek buvo užknisęs lygis, kai reikia važiuoti su vandeniu čiuožiančia, vėju varoma transporto priemone, nes tas lygis labai ilgas, veiksmas vienodas ir šiaip nuobodokas. Bet perėjus šį lygį priekaištų nebeliko :)
Žaidimo pabaigoje vos nepridėjau į kelnes iš baimės, kad mirs Alyx. Tačiau baigus žaidimą taip ir neaišku, ar ji mirė, ar ne. Gerai, kad iškart turėjau Half Life 2 Episode One – tai pratęsimas. Tada viskas ir paaiškėja. Istorijos nepasakosiu, nes taip neįdomu, tačiau noriu pasakyti tai, kad šis žaidimas yra labai nerealus tuo, jog tęsiasi per keturias dalis (kurios visos yra beveik normalaus žaidimo ilgumo), bet vis tiek yra labai įdomus ir nenusivažiuojantis. Beje, Episode Three dar, deja, neišleistas, todėl teks laukti. Labai ilgai laukti :/ Žaidimas fantastiškas, čia rašant vis pasirodo, kad rašau apie filmą :) Gaila, kad nesu žaidęs pirmo Half Life – kartais nelabai supratau, kas tas Freemanas, kas tas G-man. O pasiskaityti apie pirmąjį Half Life sugalvojau tik baigęs žaisti :)
Geriausias ginklas – Crossbow – arbaletas, šaudantis įkaitintais metaliniais strypais. Smagiausia būdavo smaigstyti ateivukus prie sienų, kai jie lipdavo nuo stogų :) Ir šiaip, jau rašiau ne vieną kartą – kovoti prieš ateivukus man daug labiau patinka, nes šaudyti žmones, kad ir pieštus, malonumo nejaučiu. Taigi žaidimas – super. Manau, kad žaidžiantiems žaidimus net nereikia sakyti, kad pažaistų Half Life – jie ir patys žino, kad jį reikia pažaisti.
Dabar apie Portal - NEREALU. Dar niekad nesu matęs tokio žaidimo. Tai ne šaudyklė. Tai naujos kartos loginis žaidimas (vaikystėj žaisdavom visokius, kur reikia pelei sudėti kelią iki sūrio :) ). Žaidime turite įrenginį, kuris paviršiuose (su išimtimis) atidaro portalus – įėjimą ir išėjimą. Galite išeiti pro sieną ir įeiti pro lubas, kur tik nurodote. Ir tokiais visokias būdais reikia logiškai mąstyti ir perkelinėti daiktus, save ir t.t. Vėliau, perėjus visus lygius, prasideda linksmybės :) Bet apie žaidimą nereikia pasakoti, nes iš pasakojimo jis atrodo kvailas ir juokingas. Jį reikia pamatyti ir pabandyti. Pristatymą galima pamatyti čia. Žaidime yra juodo humoro ir šiaip linksmų dalykų – tas dirbtinis intelektas bendrauja labai smagiai :) O taip pat, žaidimo pabaigoje gaunate žadėtąjį pyragą :)
Tai nerealiausias žaidimas, kokį esu žaidęs. Kadamgi labiau “imponuoju” loginiams, o ne veiksmo žaidimams, tai šis žaidimas man labai patiko. Ir šiaip, jį pažaisti tikrai verta. Orange Box – užvaldė mane visiškai :)
P.S.: jei būčiau kompiuterinis žaidimas, norėčiau “nukabinti ” Alyx. Mmmm, kompiuterinė gražuolė. Bet tikriausiai nieko nepešiu, nes ją nukabins Duke Nukemas.
SAVAITĖS FILMAS:
Thank You for Smoking – Aaron Eckhart su šiuo vaidmeniu mane labai nustebino. Super duper! Mačiau jį seniau, bet šiandien vėl prasukdamas pasižiūrėjau. Labai smagus filmas, tinka ir tiems, kurie kardinaliai prieš rūkymą (aš jau irgi tokiu darausi :) ). Šitas filmas labiau net ne apie rūkymą, o apie žmogaus sugebėjimus “knisti” protą, išsisukti iš situacijų ir šiaip nepakartojamą liežuvio miklumą. Tokio tipo filmo dar nesu matęs, o gal ir nėra gero pastatyta, taigi, šitas filmas visiškai sužavėjo ir įtraukė. Superinė pabaiga ir šiaip viskas OK. Priekaištų nėra jokių.
SAVAITĖS DOKUMENTIKA:
Run Granny Run – jeigu visos Lietuvos bobulkos kovotų už žmogaus teises, demokratiją, gerą gyvenimą ir savo pažiūras tokiu būdu kaip Granny D, o ne rėkautų autobusuose kaip viskas blogai, tai Lietuvėlėj būtų gražu! Filmo (dokumentinio) pradžioje pasakojama, apie 90 su viršum metų močiutės kovą už teisybę – ji pasirinko ėjimo būdą – perėjo peščiomis visą ameriką, pasisakydama žmonėms ir keikdama apsivogusius bei žudikus politikus. Vėliau Granny D nusprendžia bolatiruotis į senatą, tai rodoma antroje filmo dalyje. Politiką nelabai mėgstu, nes ten daug proto knisimo ir nesąmonių, bet filmas buvo įdomus. Deja, Amerikoje žmonių praplautomis smegenimis apstu, todėl rinkimus laimi jos konkurentas Judd Gregg, kuris yra dar vienas eilinis pusprotis Bush’o šuo. Be to, jis yra pasakęs, kad “islamietiškoms šalims reikia parodyti, kad Vakarai jiems gali būti kaip galimybė“. Nuo kada “galimybė” brukama per jėgą? :))) Prajuokinai, Gregai, iki šiol galvojau, kad galimybes žmogus apsvarsto ir pasirenka arba ne :)
Filmą pažiūrėti verta, ypač jei mėgstate dokumentiką. Žiūrėdamas eilinį kartą įsitikinau, kiek šūdo pilna Amerikoje ir kaip ten viskas “neskanu”. Be to, labai smagu žiūrėti į tą senučiukę, į jos kovą su malūnais ir į žmones, kuriems dar rūpi žmogiškumas ir pasaulio ateitis. Kaip sakė Granny D – kad patektum į politiką, reikia arba būti milijonierium, arba primeluoti visokių grožybių. Taigi, Lietuvos bobutės, sukilkit, bolatiruokitės, o mes jus išrinksim ir galėsite sutvarkyti Lietuvą! :)
Shadowboxer - net nežinau, kaip apibūdinti šį filmą. Nuobodžiai įdomus. Šiek tiek įtraukianti istorija, bet toks įspūdis, kad per skubiai darytas filmas – vaidyba neišdirbta, tam tikros scenos irgi. O nuogas pimpalas su prezervatyvu tikrai nepuošia plačiųjų ekranų. Pimpalus rodykit naktimis per TV arba išvis nerodykit – galima ir į savo pasižiūrėti. Tokia samdomų žudikų istorija jau iki skausmo žinoma – tiek filmų apie jų “atsivertimą” pastatyta, kad net per daug. Ir ta banali pabaiga, kad jo įvaikis pataps tokiu pačiu kaip jis – juokinga. Filmas įtraukia, bet kažko nuostabaus nėr.
Jackass 2.5 – kadangi prifilmavo per daug, o į vieną filmą netilpo – išleido antros Jackass dalies papildymą. Tegu sako žmonės ką nori – bet jackass’ai mane žavėjo, žavi ir žavės, nes jie buvo pirmieji, ir jie tai daro kokybiškiausiai. Dirty Sanchez – idiotai, Dudesons - nuobodu, o va Jackass - jie turi savo stiliuką, savo unikalumą :) Kai prieš pusę metų pamačiau jų antrąjį filmą, nurovė stogą. Antrasis, palyginus su pirmuoju ir kitkuo – nerealus. Taip smagiai padarytas, taip gerai, tai nerealiai. Labai patiko ir pridėjo jackassams dar daug pliusų. BET. Vienas didelis BET. Šito papildymo (na ir kas, kad jis tik internete) tikrai nereikėjo… Kaip sakant, užsimanė dar pinigų ir sukišo visą šlamštą, kurį išmetė dėliodami Jackass Number Two. O tas visas šlamštas – neskanus, vulgarus, bjaurus ir kažkoks ne toks. Jei žiūrėdamas antrąjį filmą žvengiau kiekvieną minutę, tai žiūrėdamas antrojo filmo papildymą krizenau gal tik kelis kartus. Prastai. Yra smagių vietų, ypač King Kongas, bet visas filmas pilnas vėmimų, šikimų ir t.t., ko būdavo daug mažiau ir gražiau. Jackass gerbėjams tinka, bet nemėgstantiems Jackass ir šiaip davatkoms – tik nežiūrėkit šio filmo, nes dar labiau piktinsitės :)
The Invasion – Nicole Kidman vaidyba – gerai, istorija – neblogai, idėja – nebloga, kitų vaidyba – prastai, pateikimas – prastai, režisūra – labai prastai. Vienu žodžiu – gera idėja, prastai sukurta. Bet man vis tiek visai patiko. Neblogas fantastinis filmas vėl apie molekulinius ateivius, o ne kokius skraidančius kosminiais laivais. Jie po truputį užkariauja pasaulį, bet kaip visada atrandamas vaistas – ir tas vaistas, kaip jau tapo įprasta – žmogus :) Iš tiesų, labai patiko viena iš filmo idėjų – kai kūną užvaldo, tu tampi kaip ir nebe žmogus, bet vis tiek dar išlieki savimi. Bet užtat žemėje nelieka jokių nusikaltimų – prievartavimų, žudymų, karų. Ir tie karai labai pabrėžiami! Jau pabodusi tema, bet visgi opi – žmogus naikina ir savo rasę, ir savo gyvenamąją planetą. O kai ateiviukai užgrobia ir praplauna smegenis – viskas keičiasi į gerą, tik kad “laisvų” ir nuoširdžių žmonių nebelieka. Taigi, kaip ir sakiau idėja šauni, bet pateikimas prastas.
Storm Warning – hehe, tą mergičką tai Hannibalas Smitas galėtų priimti į savo A Komandą! Ji irgi moka iš vamzdžio padaryti tanką! Aišku, šiame filme sugebėjo tik iš meškėrės padaryti žudymo mašiną – tikriausiai scenos darbininkai suvartojo visus vamzdžius nevykusiam dirbtinam lietui. Baisiai juokingas ir idiotiškas filmas. Porelė pasiklysta ir užeina į kažkokį namą, kuriame, kaip ir turi būti, gyvena baisulingi, nešvarūs, geltonais dantimis, trokštantys sekso, smirdantys kaimiečiai atsiskyrėliai. Na, ir prasideda veiksmas. Mergiotė dar ir spąstus pasigamina, jei ją bandytų prievartauti – metaliniame dangtelyje išpjauna dantukus – įkiši, nebegalėsi ištraukti :) Kažkada girdėjęs istoriją apie tokius spąstus, kaip vienas prievartautojas užkibo :) Juokingas filmas. Jau geriau kokį Pjūklą žiūrėti ar panašiai.
Zatoichi - paprastai manęs visokie samurajų ir geišų filma nežavi, bet šitas taaaip smagiai susivalgė! Labai geras filmas. Sakyčiau net komedija. Ir tas visas dirbtinis kraujas ir galūnių pjaustymai – net tai padaryta su tam tikru humoru. Istorija tai paprasta – apie aklą dieduką, kuris nerealiai valdo savo kardą. Na ir aišku jis yra varganas gėrietis :) Bet visai smagus filmas. Ir šiaip, netradicinių vaizdų pilnas, galima DAR truputį pamatyti kitos kultūros. O kitos kultūros gražu. Taigi, filmui daug pliusų.
Smiley Face – nuostabus, vienintelis, nepakartojamas ŠLAMŠTAS. Kai baigėsi visokių nevykusių juodaodžių filmų apie žolę ir apsipūtimą epidemija, galvojau jau niekas ir nebestatys tokių nesąmonių, bet vis tiek atsirado gudruolis, kuris pagalvojo, kad bus išskirtinis. Neduočiau filmui nė dvejeto – nė kiek nejuokingas, prastas, idiotiškos vaidybos, prastos režisūros filmas. Visų pirma, tai apsipūtę žmonės tikrai taip nesielgia. Gal režisieriui reikėjo pabandyt žolės, kad nors kiek suprastų, kaip reikia statyti filmą apie lengvuosius narkomanus? Visų antra, kas per komunistų partijos, kažkokios vizijos ir kitos nesąmonės? Na ir dar daug viso kito. Dar vienas šlamštas iš streikuojančio holivudo, dar viena be prasmės praleista valanda. Per šią “komediją” nė karto nesusijuokiau.
An Inside Look – Cuba – dokumentinė neilga laida apie Kubą. Gan nuobodokas ir beveik nieko naujo nepasakantis, bet vis tiek savotiškai žavus kūrinėlis. Juk apie nepažįstamus kraštus visada įdomu ką nors girdėti :) Laida gera tuo, kad neprifarširuota nieko apie politiką. Cigarai, tradicijos, automobiliai, miestai – ir daug naudingos informacijos besiruošiantiems važiuoti į Kubą.
Seven Swords – kadangi sensėjų ir samurajų kraštų filmų žiūriu nedaug, šio irgi nesiruošiau, bet sudomino komentaras, kad jame labai nepakartojamos kovų scenos. Taigi, antras charakiri filmas šią savaitę. Tai ką galiu pasakyti – filmas visai žavus ir gražus, kovos neblogos, bet tai kad nieko naujo nepamačiau. Įprastos kovos, kai kurios net prastai nufilmuotos, nes viskas susimala ir nesupranti kur ten kieno ranka ir kardas. Vienintelė tikrai graži ir įtraukusi kova buvo tame siaurame praėjime, kur kardais braižė sienas. Ten labai gražiai. Tie septyni kardai tai tikrai neblogi – visai gerų prigalvojo. Bet jau to blogiečio mečetė – juokiausi iš širdies. Su tokia medžius kirsti galima :) Filmą žiūrėti galima, visai gražus, bet Zatoichi – daug kartų geresnis.
Shrek the Halls – na štai, Šrekas ir nusivažiavo. Neįdomus, beveik nejuokingas, lyg “iš reikalo” padarytas filmukas apie Šreko kalėdas. Negi toks prastas bus ir ketvirtas filmas (kuris, manau, bus)? Aišku, kiauliukai su šnitzeliais nepakartojami, ir pati istorija man primena mano požiūrį į Kalėdas, bet vis tiek – nieko labai ypatingo. Madagaskaro pingvinų Kalėdos buvo šimtą kartų geresnės ir juokingesnės :)
SAVAITĖS ŠLAMŠTAS:
Grizzly Man – dar vienas pusprotis, lakstantis paskui gyvūnus. Šįkart paskui lokius. Na gerai, jo misijos idėja tikrai buvo LABAI gera, tačiau vėliau viskas išsigimė. Vyrukas išgarsėjo ir staiga visu gražumu pražydo narciziškumas, savimyla ir sunki dėmesio stoka. Net šleikštu buvo žiūrėti šį filmą, kaip jis vis sako prakalbas ir ten taip viską vaidina, taip apsimeta piktu, kad net bloga. Filmo prasmės tai net nesupratau – nei palaikantis, nei sudirbantis filmas. Žmogelis tai tikrai durnas – ko lįsti prie ėdančio lokio sveikintis? Man vaikystėj net šuo įkandęs yra, kai lindau prie ėdančio, tai ką jau kalbėt apie laukinį gyvūną? Tai ir mirė nuo lokio letenos… Ir dar su savim pražudė niekuo nekaltą moterį.
Nesuprantu, kuo jis taip išgarsėjo ir kodėl jį taip visi liaupsina, nes jo misija išsigimė į “pažiūrėkit koks aš nuostabus ir geras, o jūs visi civilizuotieji lochai”. Tai jau nebe misija, tai briedas. Ir jo kalbos maniera… Šleikščiai saldu. Vienas prasčiausių mano matytų dokumentinių filmų. Šlamštas apie psichologiškai sergantį žmogų.
TRUMPAI:
Simon Says – Simon says: this film about Simon is total CRAP. No further comments.
Open Season – dar vienas žavus animacinis šedevras. Šįkart ne Pixar, bet vis tiek nuostabus ir būtinas pamatyti.
Showdown at Area 51 (arba Alien vs Alien) – haha, seniai taip nesijuokiau. Be proto juokingas ir idiotiškas “fantastinis” filmas. Šlamštas.
Keeping Mum – dar vienas fantastiškas Maggie Smith vaidmuo ir visai gera, juokinga ir juodahumoristiška komedija. Smagus filmas savaitgalio vakarui.
Oh my god! Vos spėjau parašyti įrašą apie paieškų frazes, kuriomis googlininkai patenka į mano puslapį, ir staiga gaunu kalėdinę dovaną! Paiešką “Buržujaus papai“! Kažkas jais domisi! Ačiū tau nepažįstamasis, mano visi kompleksai dėl krūtinės staiga išnyko!
Kadangi jau atėjo šventės, visi kur nors, ką nors švenčia, kažkaip susimąsčiau apie šventės pavadinimą. Ir išmąsčiau, kad iš posakio „šventos Kalėdos“ turėtų būti ištrintas žodis „šventos“. O kodėl taip manau, pabandysiu paaiškinti šiame savo naktiniame įraše.
Visų pirma, pradėkime nuo istorinės dalies. Kūčių ir Kalėdų pagrindinių tradicijų pradas yra tikrai ne Jėzaus gimimas ir ne krikščionybė. Šios tradicijos kilusios iš daug seniau, tačiau religijos tai labai gerai priderino prie mesijo gimimo šventės („stebuklo“) ir turime gaminį: šventas Kalėdas. Ką mes veikiame per Kūčias, Kalėdas? Kardinaliai tvarkomės, taikomės su žmonėmis, grąžinam skolas, apsivalome, atsiprašinėjam už kaltes – vienpusiškai išpirkinėjam savo nuodėmes, blogus darbus ir šiaip bandome būti „nauji“ ir „švarūs“. Praktiškai visos šios tradicijos kilusios iš seniau, kai kuriuose kraštuose, pavyzdžiui, labai priimtina prieš Kūčias praustis pirtyje – apsivalyti iš vidaus. Pagonys turi ne vieną tokią apsivalymo šventę, geriausiai žinoma yra Lygiadienis. Religijos pridūrė tik sau būtinus elementus – maldą prieš Kūčias, maldą Kalėdų rytą, bernelių mišias, plotkelių laužymą ir t.t.
Su kuo jums asocijuojasi žodis „šventas“? Man tai su religija arba tam tikra žmogaus, aktyviai veikiančio religijoje, savybe. Taigi, kodėl Kalėdos pavadintos šventomis? Yra daug teorijų, tačiau įtikinamiausia man yra ta, kad Kūčių naktis laikoma stebuklingu, šventu metu, kada įvyko stebuklas, o kitas dvi dienas tą šventą stebuklą švenčiame, todėl šios šventės ir vadinamos šventomis.
Dabar pažiūrėkime kitaip: atminkime, kad daug Kalėdų tradicijų kilę ne iš religijų. Taip pat, labai daug žmonių šiais laikais jau nebetiki dievais ir religijomis (ar tai gerai, kitas klausimas). Mano supratimu, Kūčios ir Kalėdos daugumai šiuolaikinių žmonių yra tos progos, šventės, kai jie būna su savo artimaisiais, kai susirenka prie bendro stalo, kad pajaustų bendrą jausmą ir šilumą, kad atleistų vieni kitiems visokias kiaulystes ir visaip kitaip susitaikytų ir gražiai pabūtų drauge. Dauguma žmonių per Kūčias ir Kalėdas net negalvoja apie jokį Jėzų, jo gimimą, šiaurinę žvaigždę – jie tiesiog būna su šeima, švenčia ŠEIMOS šventę ir mėgaujasi ramiu metu. Taigi, klausimas – prie ko čia tas šventumas? Kodėl tokie žmonės šias šventes vadina šventomis? Juk buvimas su šeima, susitaikymas nėra šventas stebuklas - tai tiesiog malonus laikas drauge.
Visą tai mąsčiau, nes jau juodai pabodo tas dirbtinas „sveikinu su šventomis Kalėdomis!”. Man daug gražiau skamba „sveikinu su Kalėdomis!” arba dar geriau “su Kalėdom!”. Anksčiau apie tai nesusimąstydavau, nes buvau jaunas kvailas nihilistas – dabar gyvenimas keičiasi ir pradedu apie tokias šventes galvoti. Iš tiesų, tai čia tik mažytė smulkmena, tas žodis “šventos”, bet kartais labai norisi tokias temas plėtoti.
Tai tiek naktinių pamąstymų. Tikrai manau, kad turėtų būti ne šv. Kalėdos, o Kalėdos, kad galėtume ramiai švęsti šeimos ir ramybės šventę, o ne galvotume, kad švenčiame kažką religiško ir vis prisimintume “tai pala, per Kūčias čia tas kažkoks Jėzus gimė?”.
P.S.: jeigu įžvelgėte šiame įraše ką nors anti-religiško, tai perskaitykite įrašą dar kartą. Kalėdos – šventė ne tik katalikams.
Tai dar vienas įrašas apie asmeninius kalėdinius potyrius. Bet tiek to, juk niekas neduos per galvą, kad ir aš apie tai rašysiu :)
O viskas, kaip ir visada, prasidėjo dideliais nervais tik atsikėlus. Na, man taip visada būna :) Vakarop – jėzulio kūnas be kraujo pas tėvus namie. Kaip ir nieko ypatingo, viskas kaip visada, tik džiugu, kad senelis atsigavęs po miokardo infarkto (metinės), o vyresnysis brolis užsičiaupė, kai buvo “suvartytas”, ir kūčios buvo gan ramios :)
Šiokią tokią diskusiją sukėlė LTV laida apie Vytautą Kernagį. Na, kiek galima?? Pati laida tai atrodė kaip koks mirusio žmogaus nekrologas. O ir šiaip, Kernagio vėžio išaukštinimas man jau pabodo. Džiaugiuosi, kad Kernagis pagijo, bet viskas ta tema tiesiog PERSPAUSTA. Na gerai, žmogus sukūrė daug gero, grodavo žmonėms, taip ilgai džiugino tautą. Bet kodėl nerenkame aukų kokio nors neturtingo žmogaus ar vaiko operacijai? Kodėl neorganizuojame jiems paramos koncertų? Aš kažkaip nemanau, kad Kernagis neišsisuktų su pinigais, jei nebūtų buvę jokių paramų… Juk ne neturtuolis jis yra. Mane piktina tai, kad kasdienės mirtys nerūpi niekam, o jei suserga kokia nors “žvaigždė” – visi baisiausiai pergyvena. Tačiau tiek to, reikia džiaugtis, kad tauta gali padėti nors vienam žmogui. Tik prašau – nebeperspauskit viso šito “Kernagio reikalo”, nes jau bloga. Per kūčias rodyti visą tą nekrologą – tai jau virš visko (o man teko žiūrėti, nes seneliams buvo labai įdomu).
Kita tema: pabaigėm su dovana tėvui. Kažkada jis man buvo užsiminęs: “Ką aš veiksiu senatvėj, neturėsiu ką skaityti”. Reikalas tas, kad jis skaito tik fantastiką ir nieko daugiau. Ir staiga, prieš porą mėnesių, atradau skelbimą, kad pigiai parduodami keli kubai fantastinių rusiškų knygų :) Paėmėm kubą – 400. Žinokit, po nediduke eglute visas tas knygų kubas atrodo NEREALIAI :) Ir dar visą krūvą perrišom raudonu kaspinu :)) Tik gaila, kad nepamatysiu jo reakcijos :)
Tai tiek tų potyrių. Aaaa! Dar turiu VIEŠAI atsiprašyti motinos, kad pagalvojau, jog JOS GAMINTAS maistas yra pirktas mūsų draugėje maximoje. ATSIPRAŠAU, motin, tavo maistas LABAI SKANUS.
O dabar einu su savo moterimi puošti eglutės jos keptais meduoliais. Gal pagaliau pamėgsiu eglutės puošimo procesą? :)
Kadangi jau švenčiau pirmąją savo sukaktį (2 mėnesius), prisiminiau, kad neparašiau apie vieną smagiausių dalykų tinklaraščio statistikoje – paieškų frazes, pagal kurias žmonės pasiekia mano tinklaraštį. Pradžioje kažkaip neatkreipdavau dėmesio į tuos dalykus, nes buvo neįdomu, bet vėliau tai pasidarė vienas smagiausių dalykų, dėl kurio dažniausiai įsijungiu statistiką.
Pagal paiešką “artūras klumbys” buvau pirmas, bet dabar pralenkė naujienų puslapis. Pagal paiešką “smilgeviciute ir skyle” ir “povandenines kronikos” irgi sėdžiu aukštai. “Sirvydyte” – irgi mano draugė :) Taip pat “skype supernode” ir “Stomp Lietuvoje” (pirmas!). Dar kartais mane randa pagal rūkymo frazes ir labai dažnai pagal kokius nors “rašinėlius” :) Pagal šias paieškas į mano tinklaraštį kasdien ateina dešimtys žmonių. Nežinau, ar gerai užklystantys skaitytojai (nes kartais palieka nemalonius komentarus), bet ypatingai jie netrukdo.
Taigi, linksmiausia šio įrašo dalis – labiausiai įsimintinos frazės:
Kartai pamatai, kokių dalykų žmonės ieško gūglėje, ir tai taip prajuokina :) Aišku, pagal kai kurias frazes tai nesuprantu, kaip mane randa, nors bandžiau keliose paieškos sistemose.
Tai tiek. Vis daugiau linksmybių rašant blogą. Rašykit ir jūs ;)
- įrašų prenumerata (RSS)
- prenumerata el. paštu
blevyzga