SAVAIČIŲ VISO GYVENIMO GAMTOS DOKUMENTIKA:
Planet Earth (2006) – pamenu vaikystėje savaitgalio rytais per pigesnius kanalus buvo rodomi dokumentiniai filmai apie gyvūnijos pasaulį. Būdavo ten visokių sulėtintų ir stambiu planu nufilmuotų vaizdų, kaip liūtai užpuola savo auką, kaip tūkstančiai paukščių išskrenda į šiltus kraštus, o visokie ožiai mušasi dėl patelių. Bet niekada ta dokumentika man nekabino akies ir nekėlė susidomėjimo. Pažiūrėdavau penkias minutes ir eidavau skaityti knygų. Taip niekada gamtos dokumentika nesusidomėjau, kol pernai netyčia nepataikiau (net neatsimenu kaip) užlipti ant šių, 2006 metais išleistų 11 serijų apie gamtą. Ir likau ABSOLIUČIAI apstulbintas.
Išnaudodami visas įmanomas naujausių technologijų galimybes, šio filmo kūrėjai peržengė visas gamtos dokumentikos ribas. Kitas dalykas – toks jausmas, jog šiuos vaizdus filmavo ir klijavo tikras menininkas. Neįsivaizduoju, kiek kadrų reikėjo padaryti, kad pagaliau pavyktų visi tie tobuli, nuostabūs, nepakartojami, įspūdingi, fantastiški vaizdai, esantys šiose 10-yje valandų. Ah. Aš net nežinau ką rašyti – sustingau prie klaviatūros ir nerandu žodžių. Sunku kažką pasakyti, kai esi visiškai apžavėtas. Vaizdai šiuose filmuose – nematyti, nesuvokiami, fantastiški. Pasakotojas pasako daug įdomių dalykų, o jo balsas lyg tobulai pritaikytas šiems filmams. Tačiau bet kokie jo žodžiai nublanksta prieš tai, ką operatoriai užfiksavo ir montuotojai sudėliojo. Kartais nufilmuoti vaizdai atrodo visiškai netikri, sukurti kompiuteriu, nerealūs. Kartais matydamas filmavimo būdą, techniką (ne fizinę, o meninę), negalėjau suprasti, kaip viskas buvo nufilmuota. Viename kadre net nesugebėjau suvokti, kokia įranga buvo naudota ir nesuvokiau iki šiol. Nemažai vaizdų buvo nufilmuoti taip įspūdingai, kad iki šiol dar nebuvau matęs tokiu būdu nufilmuotos gamtos. Visi kiti vaizdai, nors ir įprasti, tačiau buvo nufilmuoti naudojant super kokybišką įrangą; tikriausiai dėl to šios serijos ir atrodo išskirtinės, nes tokios kokybės dokumentiniuose filmuose dar neteko matyti. Atvirai pasakysiu, nenorėjau, kad serijos baigtųsi. Noriu dar tokių penkiasdešimties, kad galėčiau žiūrėti ilgai ilgai. Šias 11 serijų žiūrėjome beveik metus – taupėm, mėgavomės. Kiekviena serija padarydavo didžiulį įspūdį.
Absoliučiai rekomenduoju ir netgi liepiu pažiūrėti. Gaila, bet jei gerai nesuprantate British-English dialekto, bus sunku suprasti tekstą. Tačiau užteks ir vaizdų :) Tik jokiu būdu nežiūrėkite amerikietiškos versijos, kurią įgarsino Vaiduoklių medžiotojų draugė. Visgi David Attenborough turi tobulai tokiam žanrui pritaikytą balsą, todėl patariu žiūrėti tik jo įgarsintas serijas. Fantastiškas kūrinys. Privalomas. Pažiūrėkite pirmas 10 minučių ir užsikabinsite. Tai vienas iš tų kūrinių, kur be galo nori atsidėkoti kūrėjams kokiais nors gražiais būdais. Bet kadangi gražūs būdai nelabai įmanomi, teliks standartiškai užsisakyti patį produktą.
Ant viršelio užrašyta: „as you’ve never seen it before“ (kaip dar niekada jos nematėte). Tai yra labai tiksliai šį šedevrą apibūdinantis sakinys.
••
SAVAIČIŲ SEILIONĖ:
Hachiko: A Dogs Story (2009) – šitas filmas yra tobulas detektorius, kiek sentimentalumo turi kiekvienas :) Ir kiek pasiduoda paperkami visokiomis papirkimo formomis. Turiu omenyje tai, kad mane visiškai papirko ši labai labai saldžiai suvaidinta istorija apie šeimininką ir jo šunį, kuris kantriai laukė savo šeimininko devynerius (!!!) metus. Istorija paremta tikrais faktais. Tikrasis Hachiko gimė 1923 metais Japonijoje ir po dviejų metų, mirus jo šeimininkui, nepaliovė jo laukti. Dabar Japonijos mieste Odetoje, toje pačioje vietoje, kur Hachiko laukė savo šeimininko iki mirties, stovi bronzinė statula. Iš tiesų ši istorija sukirbina kažką viduje kiekvieną kartą apie ją išgirdus. Devynerius metus… Žiūrint šį filmą ir apskritai mąstant apie šį šunį, taip ir tegalvoji, jog žmogaus didžiausia svajonė yra turėti tokį draugą, tokį augintinį. Iki filmo apie šį šunį buvau girdėjęs tik viena ausim, tai net nežinojau, kokioje šalyje gyveno šis stebuklas. Tai ant Holivudo šiek tiek pykstu – dėl to, kad filmą geriau pirktų, jie pastatė jį su tipiniais holivudiškais aktoriais ir žiauriu žiauriu žiauriu žiauriu saldumu. Taip, filmas yra nepakeliamai saldus ir iščiustytas. Bet nepaisant to baisaus saldumo, negalėjau nuo jo atitraukti akių. Verta filmą pažiūrėti dėl to, jog tai daug geriau už kokį Wikipedios straipsnio paskaitymą. Vis tiek kažkiek realybės filme pateikiama, vis tiek, nors ir labai gražiomis ir graudžiomis formomis, parodoma tikra šuns ištikimybė. Paskutinės 10 minučių tai išvis tokios šleikščiai graudžios, bet negali susilaikyti neliūdėjęs ir nebraukęs ašaros. Tie prakeikti holivudiniai režisieriai turi sugebėjimų papirkti žiūrovus. Ir nors juokinga, bet man visiškai ne gėda, kad šitas filmas mane papirko. Nors pradedu kartotis, na bet neapsakomai graži istorija. Tikrai rekomenduoju pažiūrėti. Ypač su antra puse. Dviese maloniau, jaukiau ir filmas toks… šeimyniškas. Tikriausiai geriausia iki šiol matyta holivudinė seilionė.
SAVAIČIŲ ŽVENGAS:
Jackass 3 (2010) – kai jau atrodo, kad Jackass vyrukai išsisėmė… Jie deda dar vieną raundą :) Super! Patiko labai. Praėjus valandai jau buvo pasidarę šiek tiek nuobodžiau, tačiau viskas OK! Įkalbėjau ir G. žiūrėti kartu, nors ji sakė, kad jai Jackass nepatinka. Pasirodo – patinka, nes pusę filmo pražvengė garsiau už mane. Kitą pusę prasipiktino, kad jie nuolatos žiaukčioja ir vemia :) Jackass fanams net neturiu nieko sakyti, o neturintiems jokių emocijų apie šiuos piliečius – kviečiu pažiūrėti bent pirmą pusę filmo. Daug kas sako, kad tai geriausias iš jų filmų – aš tam neprieštarauju. Atrodo, kad originalumo jie dar turi, o humoro jausmo – iki valiai. Vien ko vertas bajeris su reaktyviniu lėktuvu ar milžinišku delnu… :) Kažkada sakiau, jog žiauriai norėčiau turėti tokią chebrą. Po šio filmo pagalvojau, kad tikriausiai negalėčiau su tokiais ramiai gyventi, na bet vis tiek turėtų būti visai smagu. Po antro Jackass filmo sakiau „jėga, viso, vyrukai“, po šio filmo sakiau „plyz, grįžkit dar su vienu filmu“. Tikrai patiko. Krūva originalių, niekur kitur nesutinkamų bajerių. Aišku, nemažai jų labai žiaurūs. Bet kuo žiauriau, tuo linksmiau. Juk save, o ne mane jie žaloja. Šimtas karmos taškų, rekomenduoju.
Never Let Me Go (2010) – nesugalvoju, kaip apibūdinti šį filmą. Įsivaizduokime, kad tai alternatyvus pasaulis, kuriame viskas beveik taip pat, kaip šiame. Tie patys žmonės, tos pačios vietovės, ta pati visuomenė. Tik sveikatos sistema išsivysčiusi šiek tiek kitaip, o humaniškumo principai yra šiek tiek pakitę. Nors filmas apie paprastus žmonių santykius, meilę ir liūdesį, bet pažiūrėjęs negalėjau nustot galvoti apie alternatyvų pasaulį. Taip atsitinka, kai japonų knygą ekranizuoja britai. Ir tai yra žiauriai gerai.
Filmas prasideda kaip kelių draugų paprastas gyvenimas internatinėje mokykloje. Kai jie užauga, supranta, kad jų laukia visiškai kitokia ateitis, nei jie norėtų. Žiūrovui irgi ateina suvokimas, kurį apibūdinsiu vienu trumpiniu: WTF. Jau tik filmui įpusėjus siužetas priverčia susimąstyti apie humaniškumą ir požiūrį į gyvybę. Ar visi esame lygiaverčiai ir turime tuos pačius jausmus? Čia tik vienas iš pagrindinių klausimų, kylančių pažiūrėjus šį filmą. Spėju, kad kiekvieną žmogų šis filmas turėtų paveikti labai skirtingai. Kiti gali jo išvis nesuprasti ir galvoti „meh, neįdomu“. Mane paveikė stipriai. Tikriausiai dėl to, jog filmas padarytas labai profesionaliai, siužetas sudėliotas nuostabiai (pradžioj filmo galvoji apie vieną, o po to siužetas absoliučiai persimaino), o aktoriai – vis labiau tobulėjantys jauni britų talentai. Įsivaizduoju, kad daug kur galima surasti panašumų su šiuo pasauliu, tai kas dabar vyksta pas mus, bet visa tai bus tik nereikšmingos diskusijos. Nes tokių situacijų, kaip filme, dabartiniame pasaulyje nėra. Bent legaliai.
Labai rekomenduoju pažiūrėti šį žiauriai liūdną filmą. Jausmų kibiras, ir tikrai ne teigiamų jausmų. Tikras kino šedevras, iš visų pusių. Filmas, po kurio pagalvoji „blemba, kaip gerai, kad tikrame pasaulyje dar turime sveiko proto“.
••
The Fighter (2010) – apie šį filmą savo subjektyviai objektyvios nuomonės neparašysiu. Tai buvo filmas, kuris padėjo paskutinį tašką ir nulašino paskutinį lašą į kino teatrų nekentimo taurę. O atsitiko taip, kad prie mūsų atsisėdo labai stipriai kompleksuotas „prasimušęs pardavimų vadybininkas“ su plius-minus išvaizdžia mergina. Matėsi, jog žmogui labai trūksta pasitikėjimo savimi, todėl tai kompensuoti jis bandė VISĄ LAIKĄ BE PERSTOJO KOMENTUODAMAS KIEKVIENĄ KRUSTELĖJIMĄ EKRANE. Nutilo tik per sekso sceną, kur net nebuvo sekso. Jis kalbėjo absoliučiai visą laiką, nutildavo daugiausiai 10-čiai sekundžių. Pasakydavo ką nors ale juokingo ir žvalgydavosi į šonus, ar aplinkiniai reaguoja. Neištvėrę po pirmų 15 minučių persėdom toli nuo jo, tačiau visa filmo pradžia jau buvo prarasta… Nekenčiu tokių žmonių. Jį girdėjom netgi persėdę į tolimiausią salės kampą. Nesuprantu, ko tokie žmonės eina į kiną? Tai buvo paskutinis filmas, po kurio pasakiau: „daugiau jokių rimtų filmų kino teatre“. Užtenka. Viskas.
Mėginome kažkiek žiūrėti filmą, vietomis pavyko šiek tiek susikaupti, tačiau po pradinio erzelio nieko gero nesigavo. Mačiau tik tiek, jog filmas tikrai geras. Christian Bale tikrai ne veltui gavo padorią krūvelę apdovanojimų už savo vaidmenį – jis dar kartą įrodė, kad yra super talentingas aktorius. Ne tik svorio metime ir priaugime, tačiau ir vaidyboje, atsidavime vaidmeniui. Amy Adams irgi neatsiliko, savo vaidmeniu įtikino. Kiek teko skaityti, režisierius turėjo problemų dirbti su tokia aktorių komanda. Kur neturėsi, kai Christian Bale yra vienas didžiausių kakariekuotojų (suprask, gaidžiukų) holivude – su juo visi turi problemų dirbti :) Bet nepaisant to, darbas atliktas puikiai ir filmas atrodė tikrai neblogai. Visiškai nemėgstu bokso ar panašaus „sporto“ (nemanau, kad snukių daužymas yra sportas), bet filmą tikrai žadu pažiūrėti dar kartą. Kada nors. Ir tada galėsiu parašyti normalius pamąstymus. Nes dabar galvoje plaukioja tik tas nepilnavertiškas, gražiu kostiumu apsirengęs vyras, kuris tą naktį (sprendžiant iš merginos veido pasibaigus filmui) tikrai nieko negavo :))
••
In The Loop (2009) – o viskas prasidėjo nuo televizijos šou, kuris labai panašus į „The Office“. Ir štai gimė šis filmas – nepriekaištinga britiška komedija apie britų politiką. Ką geriausiai moka britai? Pasišaipyti iš savęs. Įsivaizduokite Lietuvoje išleidžiamą filmą, kuriame Lietuvos politikai pavaizduojami kaip nepraustaburniai, korumpuoti, melagingi ir veidmainiai sukčiai, kuriems terūpi savo interesai. Kaip sureaguotų lietuviški politikai? Keltų skandalus ir piktintųsi tokiais išsišokimais. O kaip pasielgė britai? Jie buvo taip suinteresuoti susitikti aktorius, kurie vaidina juos pačius, jog nemažai filmo scenų iš tiesų nufilmuoti tikrame D. Britanijos Ministro Pirmininko biure. Britiško humoro galia.
Pats filmas turėtų būti tobulai juokingas britams arba bent jau jų politika besidomintiems. Tačiau turėtų tikti ir kitiems. Aš pats britų politika nesidomiu, tačiau filmą sužiūrėjau labai patenkintas. Netgi supratau viską, aišku ko čia nesuprasti – siužetas (o gal tikrovė) apie artėjančius karinius veiksmus, Pirmininkas karo nori, o yra svarbių politikų, kurie to nenori, ir netyčia išleidžia antį į viešumą. Visas filmas apie tai, kaip šios viešųjų ryšių problemos bandomos išspręsti. Jas sprendžia labai charizmatiški personažai, kurių iškalba net sunku patikėti. Garbinu filmo rašytojus, nes tokių išsireiškimų seniai neteko girdėti :)) Keiksmažodžių, aišku, apstu, tačiau kai jie įpinami į tobulus apvarymus ar nusišnekėjimus, viskas gaunasi labai gerai.
Puikus politikos virtuvės atvaizdavimas ir kritiškai pašaipus požiūris į ją. Kaip ir sakiau, taip sugebėtų tik britai. Jie tai atliko puikiai ir išleido labai įdomų ir subtilų filmą. Juk politinės komedijos – vienas sunkiausių žanrų ir retam filmui pavyko pakilti aukščiau vidutinio lygio. Šis tikrai pakilo. Rekomenduoju. Jei tobulai nemokate angliškai, ieškokite titrų, padės sugaudyti frazes. Tik nežiūrėkite vertimo, nes filmas praras visą žavesį :)
••
Tangled (2010) – dar viena animacinė pasaka visai šeimai. Apie pagrobtą princesę, įkalintą bokšte, didvyrį neprincą, na ir šiaip visokias pasakų smagybes. Dar vienas iš tų „gerai perkamų“ ir gražiai nupieštų animacinių filmų. Ne veltui tokius filmus vadina šeimos filmais, nes tik žiūrint visai šeimai turėtų būti ypač smagu. Nors iš tiesų kritikos turiu. Kai žiūrėdamas filmą suvoki, kad be poros personažų filmas būtų visiškai prastas, pagalvoji, kad kažkas blogai. O blogybių daug. Vien filmo pradžia, t.y. supažindinimas su princese, jau tokia nuobodybė, kad net sunku žiūrėti. Dainavimas irgi… Labai prastai, toks neskanus ir lėkštas . Lyg klausytum kokios pop žvaigždelės. Vėliau situacija pasitaisė, ypač kai pasirodė žirgas-skalikas. Tikriausiai jis visą filmą ir išgelbėjo. Vikingai irgi buvo įspūdingi, bet jų buvo tiesiog per mažai. Išimkite vikingus, žirgą ir driežiuką iš filmo ir turėsite žiauriai nuobodų ir saldų filmą, prastesnį už daugumą animacinių kūrinių. Tai toks pamąstymas. Šiaip žiūrėti tikrai galima, ypač nuo tada, kai prasideda „veiksmas“. Daug smagių bajeriukų, nuobodaus padainavimo, saldžių meilės scenų ir, kaipgi be jos, laiminga pabaiga. Dar ir „Utenos“ alaus reklamą pamatyti galima :)))
Nanny McPhee (2005) ir Nanny McPhee and the Big Bang (Nanny McPhee Returns) (2010) – puikūs filmai visai šeimai! Dar puikesni filmai vaikams. Tikrai rodyčiau saviškiams. Apie neklaužadas vaikus, nusibaigusią motiną/tėvą ir iš niekur atsiradusią baisią baisią auklę McPhee. Kuri su kiekviena vaikų išmokta pamoka tampa vis gražesnė. Na, tokia smagi pasakaitė, labai gražiai susukta. Primena vaikystės knygas. Antroji dalis man patiko labiau, nes buvo kažkokia smagesnė, ne tokia banali (nes pirmojoje pabaiga tai banalumo viršūnė). Bet šiaip abi dalys geros ir teigiamos. Apskritai, tai vieni iš tų filmų, kurie turi būti rodomi vaikams vietoj visokių betmenų ir transformerių. Daug daugiau pamokų galima išmokti iš tokių filmų. Bet jeigu jau esate visiškai išaugę iš vaikiškų pasakų ir apskritai vaikystės, šie filmai gali pasirodyti nuobodūs. Todėl pataupykite kokiam žiemos rytui, kai jau turėsite vaikų, nenorėsite keltis iš lovos – galėsite labai smagiai pažiūrėti visi kartu. Tokie filmai tam ir skirti. Pakelia nuotaiką, suteikia gerų emocijų ir šiaip geras ir neįpareigojantis laiko praleidimo būdas. Įdomu, kada pats išaugsiu iš tokių filmų? :)
Public Enemies (2009) – prabangiai atrodantis vidutinis filmas. Apie vieną garsiausių JAV bankų plėšikų John Dillinger, kurio veidą atstovauja puikus aktorius Johnny Depp. Gaila, bet jo aktorystės sugebėjimams nebuvo leista atsiskleisti, nes visas filmas atrodo lyg „apribotas“ ir labai greitai susuktas. Aišku, mintis apie greitą susukimą skamba tikrai juokingai, kai vien paskutinė pašaudymo scena buvo filmuojama… 220 kartų :) Tačiau žiūrint filmą neapleidžia mintis, jog viskas padaryta kažkaip ribotai, skubiai ir kuo paprasčiau. Čia kalbu apie siužetą. Nors jis ir visai įdomus, tačiau visą tai galima pasiskaityti Wikipedijoj. Kas tikrai atrodo ne paprastai ar ribotai, tai kostiumai, automobiliai ir visa aplinka. Kalbu apie tai, jog siužeto metai – 1930, todėl sukurti gerą autentiką labai sunku. Žinote, kai būna tokių filmų, kai atrodo viskas autentiška, sena, o staiga ekrane pamatai naujovišką Coca-Cola buteliuką, kokių tais laikais dar negamino. Tai šis filmas ne iš tokių. Sugebėjau pastebėti tik vieną minusą – tai super greičiu lakstantys automobiliai. Tačiau daugiau negaliu priekaištauti, nes autentikos įspūdį sudarė labai gerą. Vien dėl to tikrai verta pažiūrėti šį filmą. Operatoriaus darbas visai neblogas, nors „kameros vaizdas“ tikrai netradicinis. Nežinau, kokia technologija buvo tam naudota, bet toks vaizdas gan retai sutinkamas. Toks, kur viskas atrodo truputį nenatūraliai, lyg būtų filmuojama su pažangesne buitine kamera. Tik jokiu būdu nesakau, jog buvo kažkas blogai – ne, tikrai nėra kuo labai skųstis. Be to, gal tai toks režisieriaus sprendimas. Apskritai filmą tikrai galima žiūrėti, neblogas veiksmo ir dramų filmas apie garsius nusikaltėlius. Filmas nenuobodus, turi visai neblogus personažus, o aktoriai neblogai atlieka savo darbą. Galima žiūrėti, nors būta ir geriau.
P.S.: Johnny Depp kaip visada „parodo klasę“: kadangi filmavimo metu kažkoks 11-metis berniukas pasakė jam, jog norėtų turėti tokią skrybėlę kaip jo, Johnny, baigęs filmavimus, savo skrybėlę jam nusiuntė paštu :) Tai dar vienas puikus jo draugiškumas per pastaruosius metus – paskutinis buvo tada, kai jis atsakė į mažos mergaitės laišką ir jos prašymu apsilankė pas ją mokykloje. Iškart iš „Karibų piratų“ filmavimo :)
••
Tron: Legacy (2010) – meh. Prieš metus svaigau sužinojęs, jog garso takelį šiam filmui darys Daft Punk. Atrodė, kad tai bus kažkas neįtikėtino. Kai gruodį pasirodė garso takelis, su didžiu džiaugsmu jį įsijungiau. Ir tuomet pasigirdo pirmasis meh. Na takelis toks neblogas, bet be filmo – visiškai nesiklauso. Todėl visai apsidžiaugiau, kai šiandien pamačiau, jog filme muzika visai dera ir vietomis labai gerai skamba. Šiame senojo kvailojo Tron (1982) tęsinyje tėra du geri dalykai, kurių liežuvis nesiverčia vadinti prastais – tai efektai (kartu su kostiumais ir aplinka) ir garso takelis. Na gerai, dar veiksmo scenos tokios visai neblogos, tačiau jos pasimeta tarp daugybės nuobodžių dialogų ir banalių pasimylavimų. Ir visa kita taip nuvilia, kad net liūdna. Tiek tikėjausi, tiek vilčių sudėta, o iš tiesų čia visiškai lėkštas ir verksmingas bajavykas, kur vietomis net vimdo nuo netikroviškų perdėtų jausmų. Kartais ir juoką sukelia, ypač kai personažai elgiasi visiškai nelogiškai ir nenatūraliai. Nors rašydamas apie pirmąjį Troną gailėjausi jį pažiūrėjęs, arba tiksliau pasakius, juokiausi iš jo, turėjau omenyje siužetą (nes efektų tada nebuvo ką žiūrėt). Tai iš šio filmo galėčiau taip pat pasijuokti – iš tokios visai originalios idėjos padaryti tokią baisią holivudo klišę… Baisumėlis!
Beje, kur tikrai buvau nustebintas, tai jauno Flynn’o (Jeff Bridges) ir Clu veido kompiuterine grafika. „Jaunai atrodantis“ aktoriaus veidas buvo sukurtas tik su kompiuterine grafika. Mane nustebino kokybė, tikroviškumas. Nors ir matėsi, kad veidas kompiuterinis, bet iki kokio lygio ištobulintas! Aišku, kurį laiką mąsčiau, kodėl jie tiesiog nepanaudojo jauninančio grimo, kurio galimybės puikiai parodytos daugybėje Holivudo filmų? Bet tai nelabai svarbu. Rodos tik ką tik turėjome Beowulf (2007), kuriame kompiuteriniai veidai buvo tragiškai blogi, o dabar jau turime puikiai išdirbtą produktą. Čia didžiulis pliusas.
Linkiu šį filmą pažiūrėti tik efektų mėgėjams. Visiems kitiems – tikrai yra geresnių filmų. Šis fantastinis filmas bus vienas iš tų, kurių po 10 metų niekas neprisimins. Nes jis eilinis. Jo laukia tas pats, kas ir pirmtako – niekam nebus įdomus. Jis originalus tik tuo, ką pasiėmė iš pirmojo filmo, ką šiek tiek perspalvino ir paryškino linijas. Viskas. Palakstymo motociklais ir pasidaužymo galima pamatyti bet kuriame šiuolaikiniame filme, skiriasi tik spalvos ir apranga. Gaila, kai visai išvaizdžiai atrodantį darbą sugadina jo išvirtę supuvę viduriai. Na, bet nors Daft Punk’ų paklausiau ir juos pačius pamačiau.
••
A Serbian Film (Srpski film) (2010) – nežinau, kaip aprašyti šį filmą. Praėjo jau beveik mėnuo nuo jo peržiūros, ir tik per prievartą sėdau prie šio aprašymo. Tai buvo vienintelis filmas mano gyvenime (tikrai, nemeluoju, vienintelis), po kurio jaučiausi taip šūdinai. Dar nei vienas filmas nesuteikė tiek šlykščių minčių ir taip nesugadino nuotaikos ne vienai dienai. Reikėjo savaitės, kad apsiprasčiau su šiuo filmu ir išmąstyčiau ką nors blaivaus apie jį. Iš pat pradžių noriu pasakyti – nežiūrėkite šio filmo. Aišku, toks pasakymas tikrai sudomina ir paskatina pažiūrėti, tačiau noriu paaiškinti, kodėl šio filmo žiūrėti neverta. Vienu sakiniu: paprasčiausiai visiškai nieko neprarasite šio filmo nepamatę.
Būna tokių prastų filmų, kur pasižiūri ir supranti, kad ką tik pažiūrėjai šlamštą. Tai šis filmas net toks nėra. Pažiūrėjęs tuos šlamštus vis tiek iš jų kažką gauni – kažkokį suvokimą, kas kine gerai, o kas blogai. Tuo tarpu šis filmas yra toks, kur tikrai nieko, visiškai nieko neprarasite jo nepamatę. Kinematografiniu atžvilgiu jis nėra blogas, bet jis neturi nieko savyje, ką būtų verta išlaikyti sąmonėje ar kas turi prasmę suvokimo lavinimui. Šis filmas turi vienintelį tikslą ir tegu neskiedžia visokie kino žinovai, kad filmas turi kitų tikslų. Vienintelis jo tikslas yra šokiruoti. Jokios meninės prasmės (nors operatoriaus darbas puikus), jokios psichologinės prasmės, nieko. Vienintelis dalykas, dėl ko buvo sukurtas filmas, tai žiūrovų šokiravimas. Jeigu norite žiūrėti šūdo upę apie moterų, vaikų ir lavonų prievartavimą ir žudymą, tai žiūrėkite. Jūsų pasirinkimas. Aš perspėjau.
Tačiau yra tokių, kuriems mano nuomonė apie šį filmą įdomi, tad pasistengsiu ją aprašyti. Filmas apie pornografijos žvaigždę (vyrą), kuriam pasiūlomas paslaptingas ir keistas pasiūlymas. Bet labai gerai apmokamas. Jis, aišku, sutinka, ir taip įsivelia į iškrypimų ir šlykštynių vingrybes, iš kurių kelio atgal nebėra. Tiek apie siužetą. Filmas pričiumpa žiūrovą tiesiai „už kiaušinių“: pradžioje rodomos kažkiek seksualios scenos, galima smalsiai stebėti tas scenas, netgi pradeda kilti fantazijos, viskas atrodo labai įdomiai. Paimama aktuali ir privati tema – seksas, kai žmogus tampa praktiškai pažeidžiamiausiu savo gyvenime. Tačiau pirma filmo pusė labai kažko blogo neparodo. Todėl jautiesi atsipalaidavęs, galvoji, kad tos scenos visai nieko, per kurias netgi galima pajausti kažkokį minimalų susijaudinimą. Ir tada tokiam žiūrovui įspiriama tiesiai į kiaušinius ir sukeliamas dvigubas šleikštumas – ir dėl pačios scenos šlykštumo, ir dėl to, kad jis atsivėrė sekso temai ir mėgavosi su seksu susijusiais dalykais filme. Ir tada pasijunti tikrai kaltas – kaip galėjai galvoti, mėgautis ar grožėtis sekso dalykais filme, kai tie dalykai staiga tampa tokie šlykštūs. Tas šlykštumas sukeliamas žiauriausiu būdu – visiškai subjaurojant sekso aktą. Suteikiant aktui tokį šlykštų beprasmišką elgesį nesveikais vaizdiniais, jog… Net sunku apibūdinti. Aišku suprantama, kad šlykščiais vaizdiniais niekas nesimėgavo. Tačiau čia ir yra filmo žiaurumas – nors žiūrovas mėgavosi plius-minus normaliais vaizdiniais, jie labai stipriai susiejami su šlykščiais, ir todėl viskas atrodo lyg viena visuma. Todėl nevalingas kaltės jausmas atsiranda nenorom – tai ir yra didžiausias filmo baisumas, vienas stipriausių poveikių. Visa antra filmo pusė yra tokie sekso akto iškreipimai, jog kartais net pagalvoji, kokia turi būti žmonių fantazija, kad tokius dalykus sugalvotų? Ir apskritai, ar tai dar vis vadinama seksu? Nes visas tolimesnis elgesys ir vaizdiniai yra visiška beprasmybė ir nesuvokiamas dalykas. Dažniausias klausimas filme buvo ne kodėl personažai taip elgiasi, o kodėl kažkam reikėjo tokį siužetą sukurti?
Filme paliečiamos jautriausios temos, labiausiai paveikiančios bet kokį šeimą ir vaikų turintį arba jų norintį žmogų. Nesvarbu, ar vyrą, ar moterį. Lyg sapnuotum baisiausią košmarą gyvenime. Galbūt filmas vyrus turėtų paveikti labiau. Mane paveikė ypatingai, tikslą jie pasiekė. Iš tiesų pažiūrėjęs filmą suvoki, kokį šūdą gali padaryti karas. Kalbu apie Serbiją. Juk tai žiauriai karo sužalota šalis ir žmonės. Tai puikiai psichologiškai atsiskleidžia šiame filme – joks nepaveiktos psichikos žmogus negalėtų sukurti tokio „humoro“ filmo. Taip, supratote gerai – parašiau „humoro“. Kaip skelbiama daugybėje šaltinių, čia toks serbų humoras. Serbai sukūrė filmą, kuriame atskleidžiamas juodas jų tautos humoras. Iš tiesų, galvodamas blaiviai, galiu suprasti, kas turima omenyje – paskutinė scena apie lavonų prievartavimą iš tiesų yra stiprus juodas humoras. Tačiau po viso filmo tai jau būna visiškai nebejuokinga.
Kodėl kažkam reikėjo tokį siužetą sukurti? Galima spėlioti, jog režisierius norėjo kažką įrodyti savo šaliai ar visam pasauliui. Bet iš tiesų nieko neįrodė. Šis filmas yra absoliučiai beprasmis. Jei nori sukurti kažką įrodančio, turi sukurti prasmę. Kas nors pasakys, gal režisierius ir norėjo parodyti tą beprasmybę? Aš manau, kad ne. Jie tiesiog sukūrė šlykštų, šokiruojantį, netoleruotiną, pyktį keliantį beprasmį filmą. Tiesiog. Tiesiog ėmė ir kūrė negalvodami apie nieką. Mano tokia nuomonė. Nekeliu šio filmo į kinoteatrų apačią – kaip matote, po juo yra dar keli prastesni filmai. Negaliu paaiškinti šio reitingavimo, nes suvokiu, jog filmas yra išskirtinis ir iš dalies nėra blogas, tačiau tuo pat metu jis yra visiškas šūdas ir labai blogas psichologinis mėšlas. Toks, be kurio šiame pasaulyje nieko blogiau nebūtų. Toks tuščias.
Žinau, kad šis „aprašymas“ neatskleidžia nė pusės to, kas sukosi ar sukasi mano galvoje. Apie tokį dalyką sunku susisteminti mintis, nes jas sisteminant ima siaubas. Be to, jau praėjo beveik mėnuo, o visą tą laiką aš tik stengiuosi filmą užmiršti. Neabejoju, kad bus tokių, kurie pasakys „ką čia myžčioji, eilinis filmas, nieko baisaus“. Tai tokiems tik palinkėsiu ir toliau vaizduoti kietuolius ir abejingus. Man tokia poza neįdomi.
••
If I Want To Whistle I Whistle (Eu cand vreau sa fluier, fluier) (2010) – čia geras pavyzdys, kai filmo viršelis visiškai sutrikdo. Pagalvojau, kad bus filmas apie meilę, pasirodo ten pavaizduota visai ne meilė :) Rumunų filmas apie pataisos kolonijos gyventoją, kuriam liko kelios dienos kalėti, tačiau jis praranda sveiką protą ir pradeda išsidirbinėti. Iš tiesų filmas visiškai neužkabino. Neįtikino nei vaidyba, nei pats filmas. Visų pirma personažo elgesys atrodė ne visai logiškas, nes dėl ne visai baisaus dalyko jis pradėjo savęs nebevaldyti. Visų antra, ta pataisos kolonija kažkokia… nebaisi. Nors gal Rumunijoj jos tokios? :) Pamenu, lietuviai yra pastatę kažkokį filmą apie pataisos koloniją. Tai jame pasimato visas „gražumas“, neapykanta, vienas kito engimas. O čia toks gan švelnus filmas apie liūdną vaikiną. Laimėjo filmas keletą neblogų apdovanojimų, bet aš manyčiau, kad yra daug geresnių europietiško kino pavyzdžių. Daug daug geresnių. Arba čia aš išpuikęs nuo visokių Adam’s Apples arba 4 Months, 3 Weeks, 2 Days. Nemačiau šiame filme ir tos žadėtos įtampos, ir tų įsimintinų scenų. Tikrai nenustebino, žiauresnių vaizdų galime kasdien per žinias prisižiūrėti. O išgyvenimai – neįtikino. Vidutinis filmas. Prisiekusiems Europos kino garbintojams aišku patiks, bet aš leisiu sau šįkart pabūti snobu :)
The Green Hornet (2011) – šiame filme – keletas juokingų bajerių ir kelios kovos scenos, kur įdomūs efektai susimaišę su šlakeliu absurdo. Daugiau nežinau, ar yra čia kažkas įdomaus. Aišku, susižiūrėjo gan greit ir paprastai (gal dėl to, kad labai nuobodžias vietas prasukau), tačiau neduodu šitam filmui nė vieno pliuso. Lyg kažkuo originaliu kvepėjo, tačiau tas kvapelis labai greit išsisklaidė. Nepamatysite nieko labai užkabinančio. Nepatariu žiūrėti, nors jei kada nors, kokį sekmadienį, plaunant indus pamatyčiau per TV3 – žiūrėčiau. Čia toks televizinis šlamštelis, kuris kartais visai susižiūri (bet labai retai). Seth Rogen po truputį tampa vedliu tokių filmų, kuriuos verta apeiti iš tolo.
Funny People (2009) – pusę šio filmo galvojau: „ei, žmonės, juk apie antrą galą galima daug geresnių bajerių prigalvoti…“ Taip ir yra su šiuo filmu. Daug bajerių apie antrą galą, ir jie praktiškai visi nejuokingi. Ir apskritai labai nejuokingas filmas. Apie visiškai nejuokingus žmones. Neatitinka savo pavadinimo. Gal juokingumas čia tame, jog pagrindiniai Holivudo kvailų vaidmenų atlikėjai bando vaidinti plius-minus rimtus vaidmenis? Gal. Tačiau nieko gero nesuvaidina, nes viskas gaunasi labai lėkštai. O dar ir filmas trunka dvi su puse valandos… Filmas, beje, atrodo lyg suklijuotas iš trijų dalių. Jau atrodo, kad baigsis, jau galvoji „įveikėm“, o tada šast ir prasideda naujas siužeto posūkis. Nors ir tie posūkiai tokie… nuobodoki. Jei tai būtų buvęs pusantros valandos filmas, gal dar būčiau ir geriau vertinęs. Tačiau dabar tikrai nepatariu žiūrėti, nes šis filmas paprasčiausiai nuobodus. Ir visiškai nejuokingas, nors priskirtas komedijos žanrui. Žiūrėti galima tik visiškai neturint ką veikti arba jei tai pasaulyje likęs vienintelis filmas. Tikrai yra geresnių laiko praleidimo būdų.
a man patiko funny people:D labai prisijuokiau. ir buržujau, su tokiu aprašymu, filmui “a serbian film” pritrauksi daugiau dėmesio nei norėjai
Mačiau Serbski film. Jo, tikrai šlykštus ir tikrai nepatartinas žiūrėti. Nebent žiūrėdamas visiškai visiškai nemastai(nes tik tokiu atveju po filmo galėsi sakyt “ką čia myžčioji, eilinis filmas, nieko baisaus”) arba jeigu tiesiog mėgsti šlykštynes ir lengvas psichologines traumas. Panašaus “kalibro” man buvo Martyrs, Salo, Man behind the Sun(pagal tikrus įvykius), Traces of Death, Earthlings(paskutiniai du dokumentika). Čia tokie kur pažiūri ir savaitę negali atsigaut.
Kazuo Ishiguro (“Neleisk man išeiti”) praktiškai joks japonas – gyvena Anglijoje nuo vaikystės, turi pilietybę ir rašo angliškai, taigi jokia čia „japonų knyga” :)
Maciau ir pritariu del: Hachiko, Jackass, Public enemies, funny people.
Jau nudziugau atrades kritika savo filmu skoniui, bet paziurejus praeita irasa persigalvojau. Pirma del 127 hours, o antra del Into the wild titulavimo sedevru. Nekenciu to filmo. Tiesiog dar idomu pasiteirauti kaip patinka tau Coen’u filmai? Kaip tau Siame pasaulyje nera vietos senukams?
Giedre,
žinau, kad taip gali būti. Nors gali ir nebūti. Bet nors neužsiraus netikėtai. Manau, kad savo tokiu filmo “subaisinimu” iš anksto nuteiksiu žmones ir jiems nebus tokio šoko, kaip buvo man.
Tadai,
Salo man nepaliko jokio įspūdžio, net viso net neperžiūrėjau. Nors bjaurokas. Traces of Death (jei čia apie tą trumpų video rinkinį) – tai tikrai šlykštu. Bet ten tiesiog baisūs realybės faktai. O čia dar perteikta kuo šlykščiau, tai gal dėl to labiau paveikia.
Earthlings susižiūrėjo nesunkiai, nes +- viską žinojau iki filmo.
vonioje,
nežinojau šių faktų. Anyway, filmas vis tiek geras, o knyga – pirktinų sąraše :)
vks,
Coen’ai kala į klyną :) Ypač No country for old men. Ne ką prastesnis nesenas A Serious Man. Tikrai puikūs režisieriai.
Beje, kuo blogai Into the Wild?
Na tiesiog Into the wild ne mano skonio. Coenu filmai taip pat. Nors kitiem filmam musu skoniai sutapo ;)
Sorry uz lietuvisku raidziu trukuma, androide neturiu po ranka lt raidziu;)
didelis DĖKUJ už aprašymus. žinot ką man pasako draugai, kai paprašau, kad parekomenduotų kokį filmą? “pažiūrėk vą tą, nieko toks visai, ten apie tokią mergą, šiza biški, nu ką aš žinau, o tu matei ką gero?”
Nėr užu ką :) Kad tik naudinga būtų :)
Dabar žinau, kad gerai padariau išjungus serbišką filmą kai jau pamačiau kad jis tikrai šlykštus.
kokie jus visgi jautruoliai. nemaciau A Serbian Film, paziuresiu. bet kazka sokiruoja http://en.wikipedia.org/wiki/American_Psycho, kazka http://www.imdb.com/title/tt0847880 tik ar tie zmones uzsiduoda klausimu kodel. o gal jus visgi manote, kad ramybes, humaniskumo ir politkorektiskumo laikmetis yra amzinas? gal kazkas nezino, nemate ir nenori zinoti, bet pries 500 metu buvo tiesiog norma viesai gurmaniskai mesineti prasikaltusius zmones http://www.google.lt/images?um=1&hl=lt&biw=1024&bih=585&tbm=isch&sa=1&q=midages+torture&aq=f&aqi=&aql=&oq=
budu mesineti kokiu tik neprigalvota http://amazingdata.com/10-most-frightening-torture-techniques-from-the-middle-ages arba http://en.wikipedia.org/wiki/List_of_methods_of_torture
visi tie mesinejimo budai buvo iteisinti ir kai kur galiojo ir 20a. antroje puseje ar net siandien galioja. pvz. Treason Act 1351 Airijoje galiojo iki 1983, NZ iki 1962 http://en.wikipedia.org/wiki/Treason_Act_1351
o galvu kabinimas ant pagaliu per velykas grazus krikscioniskas paprotys :) http://en.wikipedia.org/wiki/Hanged,_drawn_and_quartered
Laba diena, siūlau pažiūrėti dokumentini filmą rusišku pavadinimu “dom”, kieno kurtas nežinau. 2 serijos. Žiūrėjom verstą rusų kalba, labai patiko. Iš Discoveri serijos.
Atleiskit už klaidas, komentuoju pirma kartą.
Skaitau šį puslapį mielu noru. Visada randu kažko įdomaus.
Ieva,
tikrai gerai padarei :)
sim,
yra racijos tavo žodžiuose :) Bet nemanau, kad visi taip visada tuo ir mėgavosi. Daugybė tavo paminėtų kankinimų vykdavo uždarai ir toli nuo visuomenės akių. O vieši kabinimai – tai būdavo arba tik žioplių “pramoga” arba per prievartą suvestų žmonių. Niekada nebuvo didelio pasitenkinimo tokiais “renginiais”. Taip manau ir su šiuo filmu – bus tų, kuriems jis – pramoga. Tačiau labai mažai. O šiaip tai taip – jautruolis :)
Alijosiau,
nieko tokio dėl tų klaidų :) Ir malonu, kad galiu pateikti kažką įdomaus.
Beje, tikriausiai žiūrėjote filmą “Home”, visai neseniai išleistas labai gražus filmas apie žemę. Bet kol kas mačiau tik ištraukas, neprisiverčiu pažiūrėti viso.
Ne ne “dom” o “Home” http://www.imdb.com/title/tt1014762/ :)
Taip šitas.
Mykolai, o Baraka matei? :) Ne apie gamtą. Apie civilizaciją, bet tikras fotografijų albumas.
reiktu dar nepamirsti, kuri visuomenes dalis buvo tokiu bausmiu “kurejai” ir laimintojai. taip taip tai tie vienintelio dievo saukliai su kryziais, monarchai ir kilmingieji. visi kiti nerastingi, neisilavine “ziopliai”, kuriems sekmadieninis mesinejimas tokia pat pramoga kaip eurolyga lietuviui apsikabinus alaus bonke. idomu tas rumu ponias languose prie zioplu turbut priskirti http://2.bp.blogspot.com/__SWIfHAU3bM/TP8CGbJH8nI/AAAAAAAAAHU/2JarobDrTEw/s1600/torture_580x.jpg
beje, Mykolai, kuo ne puiki tema postui “jezusas kristosas laimina waterboarding’a” http://nynerd.com/wp-content/uploads/2007/11/waterboarding.jpg na o cia ikvepimui paskatinti, kad gimtu ilgas ilgas postas. this is reality, not a serbian film http://forum.davidicke.com/showthread.php?t=152858
p.s. o cia siap kai turesiu savo dideli dideli nama outdoor’a pasikabinsiu http://coto2.files.wordpress.com/2010/12/poland-cia-torture.jpg
scoutaz,
nemačiau. Jau užsibookmarkinau :)
sim,
ačiū, kad pasidalinai nuorodomis. Priešpaskutinė sudomino.
Mielieji, jeigu norite pamatyti iš tikrųjų šokiruojantį filmą…
Irreversible – filme yra 9 minučių išprievartavimo sceną. Viena kamera, vienas planas.
Salo – tiesiog labai keistas ir iškrypėliškas…
The Human Centipede – su pačia šlykščiausia ir nesveikiausia idėja, kada nors nufilmuota ir paversta filmu… Jeigu kada nors norėjot kokiam žmogui sugadinti aptetitą, tai yra TAS filmas papasakojimui… :D
Men Behind The Sun – Apie žiaurius japonų eksperimentus su žmonėmis, kuriant biologinį ginklą… Tikrai labai žiaurūs vaizdai.
Funny Games – nupasakot sudėtinga. Tiksliausiai tinka nelietuviškas žodis – creepy.
Bet iš tikro nepatariu žiūrėt. Va nebent tik Irreversible – tikrai geras filmas.
Irreversible kad ir kaip keltų nemalonius jausmus, bet nė per kur neprilygsta serbų filmui.
O Funny Games (1997 metų versija) yra tikrai stiprus ir geras filmas. Paliekantis įspūdį ilgam.
Hičiko nepatiko, pati filmo idėja visai nieko, bet daugiau tai nieko (žinoma, mano požiūris subjektyvus, cukrinei kino produkcijai aš alergiškas) tačiau perskaitęs apie serbišką filmą (nematęs aš jo, bet l.suprantamai apibūdinote, ir to visiškai užteko), pamaniau, kad jau geriau pirmasis :)
keista, kad nanęs visiškai nebekamuoja smalsumas pažiūrėti serbišką filmą. buvo kiek užėjęs po Kiro aprašymo, bet pamažu nublanko. dar man keista, kad daug kur randu sakoma, kad jis panašus į Martyrs. Man Martyrs tikrai patiko, geras filmas, su įdomia idėja, ir ten kankinimas kaip ir nėra beprasmis, filmo pabaigoj paaiškinama, kas ir kodėl tai darė. c’mon, net pjūklai turi “prasmę”. o čia kaip suprantu tiesiog šlykštūs vaizdeliai ir bejėgis kankinamas žmogus, nebent tikrai filmo kūrėjai Tokiu Būdu nori parodyt, kaip vargšus serbus dulkina valdžia. įdomus būdas pasirinktas :)
beje, labai geras aprašymas.
Ačiū. Kai labai stengiesi, tai ir gaunasi kažkas neblogo :))
O minties tame filme tikrai nėra. Pjūklas turi šimtą kartų stipresnę mintį, tu čia visiškai teisi.
Beje, Martyrs nemačiau, reikės tikrai pažiūrėt, kad jau taip visi mini.