SAVAIČIŲ EUROPOS KINAS:
The White Ribbon (2009) – tokį filmą tikrai ne man analizuoti ir jį viešai interpretuoti, nors šiek tiek minčių ir norisi pasakyti. Šį vokiečių ir krūvos kitų Europos šalių kūrėjų filmą, triumfavusį daugybėje festivalių, tiesiog reikia pažiūrėti ir taškas. Toks filmas sukelia tiek interpretacijų ir spėliojimų, jog sunku būtų visus sugaudyti – tai režisieriaus laimėjimas. Filme palikta daugybė klaustukus keliančių detalių, nutylėjimų, kurie priverčia susimąstyti, bet nesuerzina. Kita vertus, filmas sukėlė ir pamąstymų, jog žmonija visgi evoliucionuoja, ir, manau, evoliucionuos toliau. Kalbu apie elgesio su kitais, vaikų auklėjimo, požiūrio į gyvenimą evoliucionavimą. Kai palygini filme matytus dalykus (kurie buvo tik prieš 50 metų ir dabar net pasitaiko), pasidaro baisu. Tegalima džiaugtis, jog dabartiniai tėvai ieško ne kaip nubausti ir suvaržyti vaikus, o kaip su jais susidraugauti ir išugdyti ne baimę, o draugišką pagarbą. Ir kai pagalvoju, tokie santykių tobulinimai, geriausio ryšio tarp auklėjimo ir draugiškumo paieška – tai ir yra žmogaus evoliucionavimas. Dar pats vaikystėje „gaudavau diržo“, mokykloje valgydavau kreidą ar gaudavau per nagus – dabar tokių atvejų girdžiu vis mažiau, o socialiose pažįstamose šeimose visai nežinau.Tai vienas iš aspektų, kuo šis filmas nuostabus – leidžia sugrįžti, pamatyti, koks auklėjimas buvo žiaurus ir absurdiškas ir kas dėl to atsitikdavo, kaip vaikai būdavo sužalojami visam gyvenimui. O jei pažiūrėtume į siužeto užkulisius ir paieškotume svarbiausios minties – ši prarastoji vaikų karta tapo antrojo pasaulinio karo naciais.
Visiškai profesionalus darbas, labai gražus darbas ir privalomas pažiūrėti kiekvienam, kuris sako, jog mėgsta gerą kiną. Nuostabi paprastų žmonių vaidyba. Tam tikros scenos, pavyzdžiui, kaip berniukas ėjo pasiimti rykštės – sukelia visišką katarsį. Staiga sustingusios, įtemptos, be jokio krestelėjimo, kai net visa aplinka namuose nutyla ir laukia, kuo viskas baigsis. Tuo metu susitapatini su berniuku ir jauti tai, ką jaučia jis – nes tai taip pažįstama… Įspūdingos scenos, įspūdingas darbas, įspūdingi vaidmenys. Kiekvienas vaidmuo filme atidirbtas iki paskutinio plaukelio ir žiūrėdamas filmą matai, kaip tai vyko iš tikrųjų, gal tik kitoje vietoje su kitais žmonėmis, matai tikras emocijas, jauti vaikų pyktį, jauti mokytojo džiaugsmą ar būsimos nuotakos drovumą. Matydamas įvairias scenas žavėjausi jų tikrumu ir mačiau daugybę natūralių, tikrovėje dar išlikusių dalykų, nors filmo siužetas sukasi apie paskutinius metus prieš pirmąjį pasaulinį karą. Scenos sukelia tokį tikrumo jausmą, kad net nesistebi, kai ant pietų stalo, valgio, indų matai daugybę judančių musių – kaip tikrame kaime. Filmas yra labai geras išliekamosios vertės kūrinys, sugrąžinantis mus į „senobišką“ kaimą su senoviškais papročiais ir gyvenimo būdu.
Tobulas europietiškas filmas. Nors tikrai buvo keista matyti „Warner Bros“ logotipą, bet tai tik įrodymas, jog ir už amerikietiškus pinigus galima sukurti puikų natūralaus, gražaus, paprasto kino pasididžiavimą. Tik pasiruoškite suglumimui, filmo esmės ieškojimui – tai vėliau atneša įdomių interpretacijų ir noro padiskutuoti apie filmą. O didžiausias režisieriaus laimėjimas yra tai, jog net filmui pasibaigus, siužetas nesibaigia – žiūrovas jį kuria toliau, mąsto, išranda. Tai filmas, kurį žiūrėsiu dar ne vieną kartą. (Jei norite labai teisingos įžvalgos – čia, deja, tik angliškai.)
SAVAIČIŲ SUSUKTOS SMEGENYS:
Mr. Nobody (2009) – laiko dimensija ir alternatyvios realybės grįžta į trasą! Jahūū! Nesuprantate dimensijų teorijos? Filme ir tai paaiškins, galite drąsiai žiūrėti. Bet pabaigoje vis tiek liksite sutrikę ir bus peno diskusijoms – kas gi ten iš tikrųjų įvyko. Filmas apie – nepatikėsite – meilę! :) O jei rimtai, tai apie seną seną seną žmogų ateityje, kuris bando prisiminti savo gyvenimą. O gyvenimas irgi neeilinis, nes žmogus nuo vaikystės sugeba matyti ateitį ir kartais panardo tarp galimų alternatyvių realybių. Ne, tai ne mokslinės fantastikos filmas – tai visiškai šizova ir labai įdomi drama apie žmogaus gyvenimą ir jo pasirinkimus. Visada turi pasirinkti teisingai, nes atgal sugrįžti nebegalėsi. Jei patiko Donnie Darko dėl savo teorijų ir klaustukų – šis filmas turėtų patikti dar labiau. Interpretacijų čia dar daugiau, užsuktų vietų apstu, o viskas pateikiama kažkaip… smagiai ir maloniai. Vienas malonumas žiūrėti, smegenų nespaudžia. Labai neįvertintas ir nepastebėtas filmas – tikriausiai prodiuseriai nepadirbėjo, todėl šis filmas taip niekam ir nežinomas. Žiūrėkite būtinai, tikrai įspūdingas kūrinys. Tik jei žiūrėsite, stenkitės rasti Extended versiją – paprasta versija yra labai supaprastinta ir joje nėra tiek vingrybių ir teorijų :)
SAVAIČIŲ NEHOLIVUDINIS KINAS 2:
The Secret In Their Eyes (2009) – dar vienas neholivudinis šedevras. Argentiniečiai ir ispanai kala į klyną. Tokio pat gero europiečių filmo The White Ribbon konkurentas visuose paskutiniu metu buvusiuose festivaliuose. Lygiai toks pat geras ir prikaustantis filmas, nors ir visiškai kitoks savo stiliumi, žanru, apskritai viskuo. Ar įmanoma kino juostoje perteikti žmogaus akių gilumą? Ar įmanomą perteikti tai, ką tik iš tiesų žiūrėdamas į žmogų gali suprasti? Pasirodo taip. Ar tai režisieriaus darbas, ar aktorių vaidyba, ar visų jungtinis pasiekimas – tačiau filmo pavadinimas puikiai atspindi tai, ką matai žiūrėdamas filmą – „kažką“ jų akyse. Kai kuriuose epizoduose net nereikia dialogų ar paaiškinimų – viską galima įžvelgti personažų akyse, jų išraiškoje, kūno kalboje. Tai yra labai puiki vaidyba. Režisieriaus, operatoriaus ir apskritai visų darbas irgi įspūdingai geras. Įtraukė, užbūrė, patiko be jokių diskusijų. Kova dėl teisybės vertė susimąstyti, teisingumo būdai ir kaina iškėlė diskusiją, kas galima vykdant teisingumą ir kiek galima sau leisti. Labai geras filmas, privalomas pamatyti kiekvienam. Ir tegu kiekvienas susidaro savo nuomonę apie jį.
SAVAIČIŲ ANATOMIJOS PAMOKA:
National Geographic: The Incredible Human Machine (2007) – labai puikus mokslinis-pažintinis filmas apie žmogaus kūną. Net negalvojau, kad bus toks geras – užmačiau jį visai netyčia. Puikiai pateikiama informacija, labai aukštos kokybės vaizdinės priemonės, įdomios animacijos. Pirmą kartą gyvenime pamačiau, kaip atrodo gerklė ir balso stygos. Pirmą kartą pamačiau, kaip iš vidaus atrodo plaučiai. Informacija apie kūną filme pateikiama ypatingai gerai – pavyzdžiui, rodomas kameros vaizdas, kaip ji kišama į plaučius – mažytė kamera įkišama kuo giliau kiek įmanoma, o vėliau vaizdas pakeičiamas į puikiai sukurtą animacinį 3D vaizdą, aiškiai parodantį smulkiausias plaučių vietas. Tikrai verta pažiūrėti, jei norite sužinoti viską apie savo kūną. Aišku, daugumą šios informacijos galima buvo išgirsti biologijos pamokose, bet tai nebuvo taip įdomiai pateikta ir tai buvo seniai :) Todėl vienas malonumas žiūrėti tokius filmus, ir vienas malonumas mokytis ir pažinti savo kūną tokiais vaizdiniais būdais.
The Sea Inside (Mar adentro) (2004) – vieno žmogaus viena liūdna istorija. Tikra, kino ekranui pritaikyta istorija apie ispaną laivo mechaniką Ramon Sampedro, kuris po nelaimingo atsitikimo liko paralyžiuotas ir norėjo eutanazijos, tačiau teismas tam leidimo niekaip nedavė. 28-erius metus jis kovojo už savo teisę mirti garbingai, o ne kaip nusikaltėlis, pažeidęs įstatymą. Teismas tokios teisės per tiek laiko vis tiek nesuteikė ir Sampedro su kitų slapta pagalba nusižudė išgerdamas kalio cianido. Iš tiesų filmas ramus ir gražus, priverčiantis pamąstyti apie eutanaziją. Nors aš esu visiškai už ją ir nesuprantu, kaip galima tai drausti, tačiau kai kuriose filmo scenose mąsčiau ir priešingai – juk iš tikrųjų, artimiesiems turėtų būti sunku atsisveikinti. Iš mirties nebesugrįši, kad ir kaip norėtum. Tačiau tai kiekvieno žmogaus pasirinkimas, o Sampedro ir panašių nelaimingųjų atveju – net neetiška drausti jiems užbaigti savo gyvenimą, kai jie net nemato jokio gyvenimo džiaugsmo ir prasmės. Galima juk sukurti sistemą, kuri padėtų eutanazijos norintiems to noro atsikratyti – taikyti kažkokią psichologinę pagalbą, neleisti eutanazijos iškart, leisti tik praėjus tam tikram laikotarpiui nuo prašymo ir t.t. Tačiau valstybės niekaip neatsibunda ir neleidžia žmonėms patiems pasirinkti. Pats filmas nėra kažkuo stipriai įspūdingas – visas jo stiprybė yra istorijoje. Jei reiktų lyginti su panašiu filmu, The Diving Bell and the Butterfly, pastarasis man paliko daug didesnį įspūdį ir daug stipriau paveikė. Šis filmas buvo ne toks paveikiantis, tačiau tikrai nemažiau savaip gražus ir liūdnas. O paskutinė scena prikaustė dėmesį ir tikrai sukėlė nedidelį šiurpą. Tikrai verta žiūrėti, tiesiog graži vieno žmogaus gyvenimo kova.
Blade Runner (1982) – praeito įrašo komentaruose trumpai padiskutavome apie Švarco filmą Predator. Aš sakiau, jog jis yra visiškai prastas, zemaitux sakė, kad nereikia filmo „pritempinėti“ prie šių laikų filmų. Štai ir puikus pavyzdys: Blade Runner sukurtas 5 metais anksčiau nei Predator, tačiau yra tūkstantį kartų geresnis, normalus ir kokybiškas fantastinis filmas. Nesvarbu, kurį dešimtmetį filmas kurtas – jei jis sukurtas gerai, tai ir po 30 metų nepraras savo vardo ir kokybės. Pažiūrėkime į Kubricko 2001 metų Odisėją – prieš 42 metus pastatytas filmas, o tai yra vienas geriausių ir gražiausių mano matytų fantastinių filmų, kuriam neprilygsta joks šiuolaikinis filmas. Apie Blade Runner – jis man tokio gero įspūdžio nepaliko, tačiau mažai kas gali lygintis su Kubricku. Aišku, grožėjausi ir stebėjausi, jog tų laikų technologijomis sukurti efektai atrodo taip gražiai. Bet tikriausiai didžiausią įspūdį šiame filme palieka atmosfera – niūri, rami ir paslaptinga. Veiksmo filme nedaug, o net ir jis atrodo tarsi sulėtintas. Visas filmas plaukia ir panardina į tų laikų vizijas apie ateities pasaulį. Man iš tiesų keista, jog tais laikais dažnai buvo įsivaizduojama, jog ateities pasaulio miestai bus nešvarūs, purvini, nejaukūs ir prikimšti reklamos, kaip parodyta filme. Dabar gi, rodos, progresuojame kita kryptimi, ir miestai vis švarėja ir darosi jaukesni. Filmo siužetas – neįspūdingas, paprastas, bet nenuobodus. Labai puikiai dera Fordo vaidmeniui. Taigi, iš tiesų filmas palieka įspūdį kaip labai geras seniai pastatytas fantastinis filmas – juk tuo metu buvo statoma daugybė prasto lygio filmų su visokiai švarcais, todėl toks tų laikų kūrinys tikrai išsiskiria ir turi išliekamąją vertę. Įdomu dar tai, jog nors filmavimo komanda nuolatos pykosi su režisieriumi, o režisierius net buvo trumpam atleistas, filmą jie pastatė visgi labai gerą. Verta pažiūrėti, ne lėkštas bajavykinis, ramus ir įdomus kūrinys.
Alice In Wonderland (2010) – jei įvestumėte imdb.com paieškoje „Alice“, pamatytumėt daugiau nei 30 rezultatų – ekranizacijų ir įvairių interpretacijų. Gal todėl nuo pat pradžių ši dar viena Alisos stebuklų šalyje ekranizacija buvo pasmerkta nepašokti į pirmas vietas ir netapti kažkuo ypatingu. Iš Tim Burton visada buvo galima tikėtis kažko ypatingo, tačiau ne šį kartą – šis jo (visai gražus) kūrinys yra gan vidutiniškas. Kažko trūko. Vaizdai tikrai gražūs, lyg skaitytum knygą ir pats įsivaizduotum. Tačiau blogiausias dalykas yra personažų neišbaigtumas. Trūko katino manierų, trūko smulkesnių personažų ypatybių, kiekvienas personažas atrodė suvaidintas (nupieštas) paskubomis. Gal tik abi karalienės puikiai įkūnijo ir pateikė savo personažus. Šis filmas puikus kaip vizualinis kinematografijos kūrinys. Siužetas, pasakos interpretacija – visiškai prastai ir Tim Burton šįkart smarkiai pralošė. Niekaip neužkabino ir nesuteikė jokių jausmų. Kažkokios problemos, vestuvės, kažkokia karalienė, drakonas, bum, peu, trakšt ir viskas. Tikėjausi daug geriau, o teko labai nusivilti – gaila, kad tai būna taip dažnai, kad net pabosta. Liūdna tai, kad net 1951-ųjų metų animacinis filmas yra daug įdomesnis ir smagesnis už šį, bent kiek jį prisimenu. Reziumuojant: galima žiūrėti, gražus pasaulis, labai geri aktoriai (bet ne vaidyba), tačiau galimai nusivilsite – netvirtas filmas. Neišbaigtas, neužkabinantis, tik šiaip gražus.
Earthlings (2005) – filmas, kurį reiktų rodyti mokyklose ir televizijose, kaip pažintinį filmą apie žmogaus elgesį su gyvūnais ir apskritai gamta. Na ir kas, kad sukrečiantis – šiais laikais tik sukrėtimai gali padėti. Pavyzdžiui, aš besimokantiems vairuoti rodyčiau ištryškusius smegenis ir ištaškytas žarnas – gal nors tai pamatę bijotų lakstyti kaip avigalviai. Nors šiame filme apstu propagandos, neaiškių hipotezių, netgi pezalų apie tai, jog žmogui nevalia turėti naminių gyvūnų, bet joks šokiruojantis dokumentinis filmas be to neapsieina, ir tai nėra labai blogai. Tuo labiau, kad šiame filme labai daug tiesos ir tų tikrai baisių dalykų. Nors apie gyvūnų teises kažkada žinojau daug, tačiau atradau šiame filme ir šiek tiek naujų faktų. Tikrai verta pažiūrėti tiems, kurie nori sužinoti, kaip su gyvūnais elgiamasi cirkuose, kaip gyvūnai išnaudojami karo pramonei, iš ko gaminami kailiai ir, galų gale, kaip prekybos centruose atsiranda mėsa. Nors aš pats ir esu mėsėdis, tačiau laikausi tvirtos nuomonės, kad kiekvienas, valgantis mėsą, turėtų pamatyti tokius vaizdus ir žinoti, iš kur mėsa atsiranda. Tada dingsta noras išmesti pusę kąsnio į šiukšliadėžę, o maistas imamas vertinti šiek tiek kitaip. Taigi, tikrai verta pažiūrėti kaip pažintinį filmą. Nes 75 % populiacijos tai tikrai būtų pažintinis filmas apie dalykus, kurių jie gyvenime nematę. P.S.: jei manote, kad nešioti kailį yra viskas OK, kviečiu pažiūrėti štai šį vaizdo įrašą iš kinų fermų. Tai mane paauglystėje labiausiai paveikęs vaizdas. Kai pasigrožėsite gyvais judančiais gyvūnais nudirtu kailiu ir nukapotomis galūnėm, lauksiu jūsų komentaro.
Youth in Revolt (2009) – filmo pradžia visai smagi, juokinga ir kažką žadanti. Tipinė Michael Cera komedija. Tačiau po 15 minučių pasidaro visiškai nuobodu ir nebeįdomu. Laksto tas jaunuolis, nesąmones daro ir viskas. Sakyčiau, kad standartinė holivudinė komedija, kur vaikinai slepiasi merginų bendrabučiuose, kur visi tokie drovūs, kad net nedrįsta kalbėti apie seksą ir pan. Tik dar pridėkime Michael Cera absurdiškas situacijas ir naiviai kvailą elgesį. Gaunasi šiek tiek kitokia komedija, nei visi įpratę gauti iš holivudo. Šiek tiek subtilesnė, bet ne tiek, kad būtų kažkas labai įsimenančio. Paprastas filmas atsipalaidavimui, kai norisi pravalyti galvą. Jei lygintume filmą su kitu panašiu, Juno, tai Juno buvo šimtąkart juokingesnis ir subtilesnis. Jei nematėte abiejų – rinkitės Juno, nes Youth in Revolt – nelabai išskirtinis. Nors spjaudytis noras nekilo.
In the Shadow of the Moon (2007) – dokumentinis filmas apie pirmąjį ir kol kas vienintelį (vienintelį taip garsiai nuskambėjusį) žmonių išsilaipinimą Mėnulyje. Pamirškime dabar visas sąmokslo teorijas (kuriomis jaunystėje ir aš labai tikėjau). Filme tos teorijos net beveik nepaminimos, ir tai yra gerai. Jame pasakojama apie pačius astronautus, jų pojūčius, visą pasiruošimo procesą, skrydį ir pan. Iki mažiausių smulkmenų, apie kurias net nebūtum pagalvojęs. Astronautai patys pasakoja savo patyrimą, pavyzdžiui, iki tokių detalių, kai astronautams teko apsispręsti, kurie leisis ant Mėnulio paviršiaus, o kuris liks suktis orbitoje. Išties buvo įdomu klausytis žmogaus, kaip jis nuskrido prie pat Mėnulio, bet neturėjo galimybės jame išlipti, nes reikėjo atlikti savo pareigą. Tokių ir dar įdomesnių pasakojimų filme daug daugiau. Viską apvainikuoja super gražūs ir įspūdingi vaizdai, filmuoti skrydžio metu. Tikrai neblogas filmas, nors vietomis šiek tiek vimdė JAV aukštinimas ir panašūs dalykai. Na ir aišku tai, jog astronautai visur be išimties kišo dievą, religiją, dėkojo dievui už operacijos sėkmę, kai už darbą ir sėkmę reikėjo dėkoti tik sunkiai dirbusiems žmonėms. Na, bet į tai galima nekreipti dėmesio. Įdomi informacija ir gražūs vaizdai visai neblogai susuktoje dokumentikoje.
Ghost Dog: The Way Of The Samurai (1999) – juodaodis, samurajus, mafijos samdinys ir dar augina balandžius. Och… Na, bet nuo pradžių. Pamenu iš jaunų savo dienų, kai brolis ar tai koks vyresnis draugas pažiūrėjo šį filmą ir pradėjo apie jį kalbėti. Reperių ir reiverių laikai. Tada, jei buvai doras reperis, privalėjai pažiūrėti šį filmą ir klausytis jo garso takelio. Nebuvau reperis, todėl ir filmo, tikriausiai dėl reivo susuktų smegenų, nepamačiau. Nors tokiame amžiuje tais laikais filmas tikriausiai būtų labai patikęs, kaip patiko visiems. Juk tai buvo laikai, kai bet koks kino kūrinys, kad ir koks nors pigus holivudo šlamštas, būdavo suvalgomas iki pat raidžių. Šio filmo šlamštu nevadinu, tačiau neturiu už ką jo girti. Nėra blogas ar nuobodus darbas, bet… Viskas taip kvailai dirbtina ir netikroviška, kaip pirmas mano sakinys. Neužkabino niekas – nei personažo rimtumas ir vienišumas, jo atsidavimas savo išgelbėtojui, neužkabino juoką keliantys mafijozai, apskritai viskas šiame filme pasirodė taip neišbaigta… Personažai neišbaigti, scenos neišpildytos, idėja ir pamokslai – įkišti keistai ir atrodo nerimtai. Vienintelis smagus dalykas filme buvo prancūzas. Visa kita – kažkokia lėta ir nuobodoka pasaka apie neaišku ką. Ir čia tik mano nuomonė, jei ką :) Aš vos velnių nuo G. negavau už tai, jog burnojau ant šio filmo :)
Australia (2008) – koks prakeiktai ilgas ir ištemptas filmas! Keturis kartus jau galvojau, kad bus pabaiga, ir tik ketvirtą kartą ji pagaliau buvo. Tas ir blogai su šiuo filmu – kai jau sėdi ir galvoji „na va, viskas baigėsi laimingai, štai ir pabaiga“, o tada supranti, kad filmas dar tik įpusėjo… Vos iškenčiau. Paskutinį pusvalandį jau nebegalėjau nusėdėt. Tai tokia gan nuobodoka, bet vietomis graži romantinė holivudinė komedija. Nors iš tiesų filmas prasidėjo kaip komedija, peraugo į romantinę dramą, o užsibaigė kariniu siužetu, perpintu desperatiška meile. Jei turite beveik 3 valandas ir norite pasakaičių apie meilę – galite žiūrėti. Bet jei tokie filmai nėra jūsų mėgstamiausi, tai gal net nerizikuokite. Nors Nicole Kidman ir neblogai atliko savo aristokratiškos ir kvailokos moters vaidmenį, bet net ir jis laikui bėgant pabodo. Apskritai visos filme pasakojamos personažų istorijos pabodo, nes viskas buvo tempiama iki begalybės. Pabaiga pasirodė tokia lėkšta ir nuobodi, jog sunku buvo neburbėti. Laisvai galima būtų kirpti filmą per vidurį ir žiūrėti kaip dvi atskiras dalis apie skirtingus dalykus. Taigi – per ilgas, nuobodokas, nelabai prastas, holivudinis sentimentų filmas.
Il Divo (2008) – nežiūrėkite, nebent esate italas arba ruošiatės tokiu tapti. Nesakau, kad filmas blogas. Pastatytas labai puikiai, sukirptas be priekaištų, vaidyba visiškai nepriekaištinga, o pagrindinis aktorius, Toni Servillo, savo vaidmenį atliko labai įtikinamai ir profesionaliai. Tai kodėl nežiūrėti? Nes bus neįdomu. Bent man ir G. buvo visiškai neįdomu, nes filmas apie buvusį Italijos ministrą pirmininką, kuris galimai siejamas su mafija, o valdžioje išbuvo labai ilgai – išrinktas pirmininku net 7 kartus. Ir visas filmas toks – tik apie politiką ir apie jo asmenį. Daug pokalbių ir diskusijų, kurie nesuprantami Italijos politika ir istorija nesidominčiam žmogui. Geras filmas, bet pasisekimo kitose šalyse nelabai turi – dėl savo siauro pritaikymo tik tam tikrai publikai.
Crazy Heart (2009) – filmas, puikiai tinkantis Teksaso pensininkams, alpstantiems dėl country muzikos. Man jis buvo visiškai nuobodus. „Nenupirkau“ aš nei vargšo muzikanto istorijos, nei jo meilės reikalų, nei jausmų dėl mokinio, pralenkusio jį patį. Tiesiog jo gyvenimo istorija manęs visiškai neužkabino, buvo nė kiek neįdomi, o pats filmas perspaustas. Tokių filmų, kuriuose nagrinėjami įvairių nelaimingų žmonių gyvenimai – apstu. Ir šis filmas yra tik vienas iš tūkstančio, visiškai neišsiskiriančiu niekuo iš kitų. Vaidyba visiškai vidutinė – Jeff Bridges atliktas Lebowskio vaidmuo buvo tūkstantį kartų stipresnis. Siužetas netgi nuobodus, muzika – patiks tik mėgstantiems country. Jei lygintume filmą su panašios idėjos kitu filmu – Walk the Line, apie Johnny Cash gyvenimą – pastarasis yra šimtu žingsnių priekyje, nes jame yra ir drama, yra ir įtampos, tikrai sunkaus gyvenimo ir pan. O šiame filme tai tik eilinė sukurta istorija, dirbtina, neįdomi, šimtą kartų matyta. Ne veltui filmas nufilmuotas tik per 24 dienas – tas ir matosi, kokybės ir išliekamosios vertės jame nerasta. Neverta žiūrėti, nebent esate didis country gerbėjas.
El Mariachi (1992) – antrasis Robert Rodriquez (Tarantino draugelio) filmas. Desperado priešistorė. Tik dėl to šį filmą ir pažiūrėjau. Kad susidarytumėte įspūdį, tai lyg meksikietiška telenovelė, tik čia daugiau pasišaudo ir visi labai rimti. Vaidyba tragiška, bet yra kelios visai neblogos savotiškos scenos, kur tikrai yra iš ko pasijuokti. Šiaip filmas tikrai nėra vertas žiūrėti, bet dėlei pramogos – galima. Siužetas visai neblogas. Bet gailėčiausi, jei tektų žiūrėti dar ką nors panašaus, nes visgi pigus ir prastas kinematografinis darbas gadina visą reikalą.
Britney: For The Record (2008) – prieš tai galvojau, kad Britney Spears šiaip eilinė žvaigždelė-kvailelė. Pridarė nesąmonių, pasitraukė rūsin, vėliau grįžo į pasaulį. Bet pažiūrėjęs šį filmą dabar galvoju, kad ji beviltiškai durna. Užsakytas filmas apie save turėtų paveikti žiūrovus atvirkščiai, tačiau nežinau, kas gali nesibaisėti žiūrėdamas šitą nesąmonę. Pusę filmo Britney postringauja, kokia ji faina ir kaip jai sunku ir smagu dirbti, o kitą pusę filmo verkšlena, kaip jai sunku gyventi ir kaip bulvarinė žiniasklaida griauna jos gyvenimą. Oh… Visko pilna – ir juoko, ir ašarų, ir dramatiškų scenų. Bet vieną nušvitimą šis filmas man davė: tai supratimą, koks baisus yra tokios žvaigždės asistento darbas. Visiškas savęs žeminimas. Britney asistentė (čia tokia ale „draugė“, kuri visada būna su ja ir tvarko jos reikalus) visų pirma yra parinkta negražesnė už ją, o visų antra – visada lenda į subinę, idiotiškai kvarksi kokia Britney nuostabi ir graži ir nuolatos dirbtinai žvengia, kai Britney pasako kokį bajerį. Baisus darbas. Dar baisesnis gyvenimas, jei tau reikia tokio „asistento“, kuris keltų tavo moralę ir nuomonę apie save. Baisybių pilnas filmas. Tuštybės bazaras.
Malice In Wonderland (2009) – britiška Alisos stebuklų šalyje interpretacija. Visiškai neverta gaišti laiko. Nors iš pirmo žvilgsnio pigiai neatrodo, tačiau yra visiškai nieko vertas dalykas. Tragiška vaidyba, neįdomus siužetas, lėkšta pabaiga. Vos sugebėjau įveikti, bet ir tai prasukdamas nuobodžias vietas.
Undisputed III: Redemption (2010) – šis filmas vėlgi yra geras pavyzdys, kaip imdb.com reitingai gali atstovauti tik vienos visuomenės grupės nuomonę. Todėl, kai matote mažą balsų skaičių – nekreipkite dėmesio į vertinimą :) Apie filmą: jei mėgstate bushido, boksą, kitokį panašų šlamštą ir ypač kovas be taisyklių – būtinai žiūrėkite. Daužo ir daužo snukius visą filmą. Personažai be galo be krašto krūti iki pat širdies gilumų. Net raumenys nevalingai įsitempia, kokie jie krūti. Filmas – pigus, mažo biudžeto ir labai prastai padarytas. Vaidyba – tragiška. Nors, tiesą sakant, negaliu prieštarauti – kovos scenos, visi paskraidymai ir snukių daužymai padaryti tikrai gražiai ir vietomis netgi įspūdingai. Bet, mano kuklia nuomone, filmas yra visiška nuobodybė, sukelianti juoką dėl savo personažų „krūtumo“. Būtinai žiūrėkite, jei mėgstate visokį kovinį ir kitokį agresyvų sportą. Kitu atveju – ne.
2012 (2009) – tai yra toks varganas filmas, nuo pat pradžių iki pat galo… Vos ne kiekviena smulkmena šiame „šedevre“, tiksliau pasakius – šūdevre, yra tokia… Apgailėtina. Nuo menkiausios smulkmenos, iki bet ko. Net gražūs griūvančio pasaulio efektai nepadėjo. Atrodo pusiau neblogi aktoriai, pakenčiamas siužetas (tiksliau, idėja), daug pinigų – bet kažkas visgi buvo ne taip ir filmo kūryba pasuko ne tuo keliu. Visiškas šlamštas ir neturiu daugiau žodžių. Išmėtė pinigus į balą.
Buržujau, vienintelis išsilaipinimas mėnulyje..? dah? :) mėnulyje jau įvyko 6 misijos po du žmones. Daugelyje šaltinių rašoma, kad išsilaipino 12 (6*2), oficialiuose, bet ne taip paplitusiuose šaltiniuose rašoma, kad mėnulyje buvo 12, o paviršiumi vaikščiojo 8 žmonės.
Ačiū, kad vėl pataisai :) Tuoj įsigysiu redaktorių būrį :) Neįdėmiai rašau. Norėjau parašyti “vienintelį garsiai nuskambėjusį į kurį žmonės atkreipė dėmesį, nes buvo stipriai išreklamuotas ir visur eskaluotas”, ale, pamiršau kelis žodžius :)
http://www.g-taskas.lt/nori-akreditacijos-i-visus-vdff-vilniaus-dokumentiniu-filmu-festivalio-filmus/
:)
Bandžiau didvyriškai pažiūrėti tą vaizdelį, nes “pažintinis”, bei eiktusau – nu negalėjau žiūrėti! Ir susi***au nuotaiką žiauriai… :/
Baisu, neįmanoma atrodo įsivaizduoti, bet…tu teisus reiktų turbūt visiems bent jau žinoti, kas vyksta.
nu bet buržujau, ir kaip tau šovė į galvą žiūrėt dokumentinį filmą apie Britnę:D
Man užkliuvo pasakymas, kad The secret in their eyes yra Europos šedevras. Ar tikrai Europos? Aš tai jį laikau grynai argentinietišku filmu, ir oskarą jis gavo kaip Lotynų Amerikos atstovas. Žinoma, imbd rašo dvi šalis, bet kaip suprantu filmuota Argentinoje, o ir Campanella argentinietis. Tai va, norėjau pasakyti, kad čia daugiau Argentinos šedevras, o ne Europos :) O, kad filmas labai geras, tai neabejotinai. Labai paveikė, sukrėtė, ‘įlindo giliai’. Visa galva aukščiau už holivudą.
Aiste, aš tai pamenu, žiūrėjau tą filmuką kokių 15-16-os ,tai verkiau kaip pridera. Po tos priekabos pilnos gyvų nudirtų judančių gyvūnų (jei žiūrėjai iki to), teko sustabdyti ir eiti “pailsėt”. Bet tai mane paveikė visam gyvenimui, suformavo mano tvirtą nuomonę apie kailius, todėl ir rodau kitiems :)
alkoholikairnieksai, aš gi nesveikas :) Vieną dieną Švarcas, kitą – Britnė. O po to skundžiuos, kad laiko neturiu.
Vigilija, pataisiau, ačiū. Kažkodėl maniau, jog prirašiau abi šalis. Tiek klaidų iš eilės – reiks pradėt įdėmiau rašyti :)
blem, oks baisus tas video, pveikė dabar ir mane.
Mr.Nobody – Labai geras, 2 kartus per 2 dienas peržiūrėjau, bet nesutikčiau, kad panašus į Donį Darko, nes tą vos dabaigiau žiūrėti, žiūrint apima jausmas, kad matai kažkieno minčių vėmalus… Šizofrenija nekitaip, o Mr.Nobody nors ir mindfuck, bet nepersūdyta.
Blade Runner – Nuobodybė, bandžiau prieš kelis metus žiūrėti – užmigau, o Predator yra jėga, nes – ŠVARCAS!!!! Bent jau man Švarcas, Willisas ir kiti yra nostalgija, žiūrint filmus su jais apima toks keistas kvailas pasitenkinimas, juk žinai, kad viskas nelogiška, kvaila ir pompastiška, bet juk – ŠVARCAS!!!! Čia kaip Monster Truck’ai – dideli, kvaili, nelogiški, teršia gamtą, bet visvien… So fucking owsom…
Earflingų nežiūrėsiu nes užteko to vaizdelio kur gyviems padarams kailius lupa. Mačiau jį prieš kokius 5 metus… Šlykštynė, man nuo to laiko išsivystė kažkoks chroniškas žmonių rasės neapykantos ir pasišlykštėjimo ja sindromas kurio iki dabar negaliu atsikratyt…
Apie “Il Divo” tamsta tikrai drąsiai. Europietiškas kinas nėra ekspansinis, tad kalbėti apie jo populiarumą kitose šalyse nevertėtų (nors savo biudžetą jis atidirbo, kas pasiseka ne visiems), bet… Kaip ten bebūtų, tai Kanų kino festivalio žiūri prizą pelnęs filmas prie ko imdb dar prirašo “Nominated for Oscar. Another 16 wins & 22 nominations”. Aš filmą mačiau bent du kartus ir tikrai negalėčiau atpasakoti visų peripetijų, bet tai kaip viskas padaryta. Kiek dar yra režisierių, kurių filmą žiūrėdamas galėtum atpažinti, jog žiūri jo filmą, net nematęs titrų? Paolo Sorrentino atveju dažnai prie stiliaus prisideda tas pats operatorius, bet vis tiek… Taip stilingai filmus ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje dabar kala vos vienas kitas režisierius. Toni Servillo kaip visada be priekaištų, o pats filmas, atmesk, jog yra pagal tikrus faktus, ir turėsi labai kokybiška darbą apie politines machinacijas ir mafiją – visišką itališką detektyvą. Aišku, tokio daikto žiūrėjimas kino teatre rekomenduotinas, bet kiek pamenu, man jis vienu metų geriausių tapo jau po peržiūros per TV. Beje, jeigu pasisekė kažkokiu stebuklingu būdų būt nemačius, būtinai pažiūrėk Le conseguenze dell’amore. Tas pats aktorius ir režisierius.
Mikai, aš tą video siūlau žiūrėti tik mėgstantiems kailius :)
pauliau, gal ir drąsiai, bet visiškai tiesiai. Nepudrinau. Visiškai neaktualus filmas nesidominčiam Italija. Tas pats, kaip pastatytų kokį aukšto lygio filmą apie Landsbergį ar Kubilių, ir rodytų jį Portugalijos žiūrovams. Kaip ir minėjau, filmas iškeptas tikrai puikiai ir negalėčiau nieko (kinematografiško) kritikuoti. Tačiau joks filmo puikumas nebus priimtinas, jei to filmo visiškai nesuprasiu :) Aš filmą supratau tik vėliau, kai jį pažiūrėjęs perskaičiau keletą straipsnių ir wiki biografiją.
Už Le conseguenze dell’amore ačiū, mėginsiu :)
“Il divo” gal ir nebus filmas, kurį norėsiu pasižiūrėti, kai man sunku, bet jeigu tik kas susuks tokio lygio filmą apie atominės elektrinės uždarymą Portugalijoj, pranešk – būsiu pirmas :) Man regis, nepatinka filmas, tai nepatinka, bet tas neaktualumas vis tik yra pudrinimas. O Batmanas gali būti nors kam nors aktualus (nepritempinėjant taip, kad net prakaitas liejasi)? Pats permesk galvoj mylimiausius filmus ir pasakyk ar tikrai jau jie tau kažkuo aktualūs? Keista, kad tau Crazy Love vidutiniška vaidyba, kai tarp aktorių fantastiška chemija, turint omeny, kad žiūrint jų metus ant popieriaus to niekaip negalėtų būti. Nuostabiai šiltas filmas. Apie Šuo vaiduoklis net kalbėt nesinori, o El Mariachi galima ir kiek kitu kampu užkabinti – tai filmas-etalonas, kaip už mažus pinigus (šiuo atveju nepilnus 10 000 $) galima padaryti padorų kiną. Šiaip tavo vertinimuose keisčiausias yra nenuspėjamumas :) Atrodo nu va, šitą sudergė, tai ir tas nepatiks, bet kur tau – giri. Gal dažniau paskaičius ir atkasčiau sistemą :)
Neatkastum :) Sistemos nėra. Man kaip užplaukia, kaip nuotaika būna, taip ir priimu filmą. Aišku, tam tikros taisyklės yra, bet nežymios. Dar kartais atsižvelgiu, kur filmas gamintas: ar nepriklausomas, ar holivude, ar lietuviškas ir pan. Todėl Betmenas man yra tobulas etalonas holivudinio bajavyko pagal komiksą :)
Crazy Heart nebuvo kančia žiūrėti, tačiau priminė bet kokį seną meilės filmą, kokius rodo per visokius BTV. O tokie jau pabodę :)
Pritariu dėl Australia. Dantim griežiau filmo (kaip aš galvojau) pabaigoj, kai ta pabaiga vis nusikėlė ir vėl ir vėl. Mėšlo krūva. Blade runner – nesenstanti klasika, tik reikia nusiteikt žiūrėt (ne greitas 2val pašaudo-pagaudo), atmosfera perteikta tobulai. Alice, 2012 – nėra ką ir pridurti, nuvylė abu. Kokiam lietingam vakarui rekomenduoju Must Love Death (http://www.imdb.com/title/tt1329410/), nu ir dar vardan “senų gerų laikų” The Expendables, su visa bajavykų gvardija :)
Expendables tai planuoju :) Labai laukiau :)
Dar, tiesa – Banksy filmas, “Exit through the gift shop” – !!
Irgi eilėje, pirmutinėse vietose :)
Gal aš ką praleidau? O kur komentaras apie “Inception”? Juk buvo toks. Ir yra:) Man padarė įspūdį! Kaip jums?
Kaip tik įdėjau paskutinių vasaros savaičių kinoteatrą :) Nelabai didelį įspūdį paliko :)