Prieš du mėnesius pardavėm automobilius, išnuomavom namą, susikrovėm 1/30 turto į pusantros kuprinės ir visa šeima emigravom į Rytų Aziją. Be atgalinio bilieto. Be jokių planų kada sugrįžti.
Apgailėtinas valstybės valdymas, didžiuliai mokesčiai, prasta miestų priežiūra, didėjančios maisto kainos bei pikti ir nelaimingi žmonės privedė iki to, jog emigracija liko vienintelė viltis gyventi gražiai. Šovėm lauk iš Lietuvos neatsisukdami.
Jeigu perskaitėte šią pastraipą ir linksėjote galva, tai arba visiškai nesate matę pasaulio, arba jūsų kaklas sutrauktas skersvėjo, todėl nesugebate apsižvalgyti aplinkui.
Lietuva tik prieš kelias dešimtis metų startavo iš tokio paties taško kaip Ukraina ar Baltarusija. Lietuva yra neįtikėtinai pažengusi nuo pradinio 1990-ųjų taško. Pilnai tai supratau tik iš jos išvažiavęs.
Nuvažiuokite į Ukrainos mažesnius miestelius, ir netgi į tą patį Kijevą, kuriame be kelių sutvarkytų elementų galite pamatyti Lietuvą 2000-aisiais. Startavę vienodai, jau esame 20 metų priekyje – tiek pragyvenimu, tiek visuomenės moraline sveikata, tiek infrastruktūros ir miestų būsena, tiek baisia bendra atmosfera, kai tavo šalį užiminėja priešas, tačiau nemaža visuomenės dalis tuo džiaugiasi.
Nuvažiuokite į Rusiją. Pavyzdžiui, Maskvos priemesčius, kad galėtumėte juos palyginti su Fabijoniškėmis ar Šančiais. Ir tada skundai apie nelopytas gatves, apgriuvusius daugiabučius ir apleistus sklypus atrodys verti pajuokos. O ten infrastruktūra yra maža bėda palyginus su tuo, kad žmonės neturi elementarios žodžios laisvės ar balso teisės, todėl net negali išreikšti pykčio.
Nuvažiuokite į Baltarusiją. Švarią, sutvarkytą, gražią šalį. Tačiau kuri nevalingai primena bet kokį Lietuvos bažnytkaimį 1993-aisiais, kai žmonės dar bijojo kalbėti, gyvenimas buvo žvėriškai nuobodus, parduotuvės buvo apytuštės, žmonių bendravimas buvo apribotas tik degtinės bonkos kilnojimu namuose, o vaikams geri vaikystės prisiminimai susidėjo tik iš važiavimo į kaimą, kur vienintėlė pramoga buvo ravėti daržus. Kiekvienas, gimęs ne vėliau 1988, tai prisimenate ir labai gerai žinote, kaip nuobodu buvo gyventi.
Verslas yra vienas geras pavyzydys, kaip toli pažengėme. Ne lietuvių įmonės ir startupai keliasi į Rusiją ar Ukrainą, o jie pas mus. Ne lietuvių statybininkai važiuoja tuntais pas juos, o jie pas mus.
Bet tai nereiškia, jog Lietuvoje algos nėra mažos ir žmonės negyvena vargingai. Taip, tokių žmonių daug ir valstybei būtina augti, kad šie žmonės galėtų palipti aukščiau. Tačiau faktas yra tai, jog badauti Lietuvoje yra neįmanoma – nebent tą pats pasirenki. Lietuvos mažieji stebuklai, pavyzdžiui, Maisto bankas ar kitos labdaros organizacijos, padeda šiuos baisius nepriteklius efektyviai išnaikinti.
Kai didesnė Rusijos ar Ukrainos visuomenės dalis gyvena taip, kaip Lietuvoje “Maisto banko” pagalbos gavėjai – nežinau aiškesnio rodiklio, kaip toli nubėgome nuo pradinio taško ir kaip sustiprėjo pati valstybė, nes augdama sugeba į viršų temptis ir vargingiausią visuomenės sluoksnį.
Čia specialiai neminiu kitų valstybių, tik kaimynines. Jei atvyktumėte iki mūsų, arba į kokią Afrikos šiaurę, pamatytumėte tikrą skurdą ir neviltį. Kiekvienam regione, kiekvienam mieste, beveik kiekvienoje gatvėje. Tada net ir lietuviškos kalbos apie skurdą atrodytų juokingos.
Iš sovietinės šiknaskylės tapome valstybe, kur vis daugiau žmonių pripažįsta esantys laimingi, kur žalingi įpročiai mažėja drastiškais kiekiais, kur rūkymas pasiekė dugną, kur alkoholizmas ir be kvailų politinių sprendimų pats gydosi, ir pati visuomenė yra suinteresuota, kad daugiausiai begerianti visuomenės klasė atrastų kitų užimtumo būdų ir išliptų iš duobės. Kas vyksta šiuo klausimu kaimynynėse valstybėse, kurias palikom 20 metų už nugaros? Niekam niekas nerūpi.
Mes galim keliauti kur norim ir beveik visame pasaulyje esame laukiami. Mes galime gatvėje reikšti bet kokias savo pažiūras ir niekas už tai mūsų nepasodins į kalėjimą. Mes galime į akis pasiųsti bet kokį žinomą politiką ir už tai nesulauksime nė menkiausio susidorojimo. Nes paprasčiausiai pagaliau tam turime laiko. Pragyvenimo lygis pagaliau leidžia nieko neveikti prie TV arba tiesiog rašinėti komentarus portaluose.
Komentaruose galime kliedėti apie skiepus ir autizmą, galime reklamuoti, jog rankomis išgydome vėžį, galime rėkti, kad Žemė plokščia, galime metai iš metų sėdėti prie Seimo rūmų su plakatais apie neteisybę, galime rašinėti, jog socialdemokratai yra vagys ir komunistai, galime eiti gatvėje susikabinę su savo lyties žmogumi ir įžuliai į akis aiškinti apie savo meilę, galime restoranuose burnoti ant mėsą valgančių žmonių, galime rėkti, jog liberalai vakarais prievartauja vaikus, galime užsisėsti ant bet kokios visuomenės grupės – ir nors šitos temos nėra pačios gražiausios ir duodančios teigiamo postūmio visuomenės vystymuisi, tačiau tai yra labai svarbi žmogaus laisvės dalis. Ir niekas už tai su mumis slapčia nesusidoros.
Galime bėgioti gatvėse su tympomis ir niekas už tai neduos galvon. Galime nešiotis naujausią Iphone ir niekas neišplėš jo iš rankų pirmoj tarpuvartėj. Galime pamiršti užrakinti automobilį ir didesnė tikimybė, kad rasime viską vietoje. Galime ekscentriškai rengtis ir pagaliau tai beveik niekam (be kelių niurzgų) nerūpės. Galime dviračiu apkeliauti Lietuvą ir niekas mūsų neapiplėš. Galime būti perdėm religingi, galime niekinti religijas ir niekas už tai mūsų niekur neuždarys. Galime ir didelį šviečiantį pimpalą ant lango pasikabinti ir net to lango niekas neišdauš.
Ir čia tik maža maža dalis visko, ką galime. Esu visiškai tikras, kad net Lietuvos vatnikai, virkčiojantys apie ES priespaudą ir kaip viskas teisinga buvo prie sovietų, giliai širdyje vis tiek žino, kiek daug gauna šiuolaikinėje Lietuvoje. Ir žino, kaip jiems tai patogu ir patinka.
Nepraraskite vilties žiūrėdami į tą infantilų debilizmą, kuris šiuo metu vyksta politikoje. Politika – tik maža valstybės dalis. Kad ir kokie klounai nuolat patenka į Seimą, koks sugedęs yra valstybės aparatas, kaip neefektyviai dirba valstybinės įmonės, bet net turėdami tokį išklerusį vežimą jau nuvažiavome daug kilometrų ir dėl to reikia padėkoti išlaisvėjusiai, moraliai stiprėjančiai ir versliai visuomenei. Manau, kad lietuviai gali dar stipriau ir ateinantys metai tai tikrai parodys.
Toks tas mūsų šeimos šimtmetis. Šis įrašas turėjo būti apie mus ir mūsų gyvenimo kelionę, bet gavosi apie tai, kas užimą nemažą vietą galvoje – Lietuvą. Ir tai – vienareikšmiškai svarbiau. Su gražiu jubiliejumi!
- įrašų prenumerata (RSS)
- prenumerata el. paštu
Ačiū už parodymą, kad Lietuvoje dugnas jau seniai apsemtas.
Ar bent vienas perskaitėte straipsnį iki galo? Ar kažką gyvenime suprantate? Ačiū straipsnio autoriui. Už tikrumą.
Propoganda?
Biski nemazai primeluota apie tai ka “galime”. Tu zinoma gali daryti ka nori, bet gali tuo paciu gauti i galva nuo praeiviu. Lietuva vis dar turi ta sovietini mastyma ir nereikia cia pudrint smegenu kokie mes esame laisvi.