SAVAIČIŲ FILMAS:
The Consequences of Love (Le conseguenze dell’amore) (2004) – apibūdinsiu šį filmą kaip labai inteligentišką. Nuostabūs, dėmesį prikaustantys monologai, fantastiškos pauzės vaidyboje, nutylėjimai, sustingimo akimirkos. Puikus operatoriaus darbas. Puikus garso takelis ir jo montažas. Dabar pripažįstu, Toni Servillo yra įspūdingas italų aktorius. Jo vaidyba sukelia kažkokį pasigerėjimą – ta povyza, rimtumas, šaltas veidas, o jau iškalba ir tonacija… Filmas labai įdomiu siužetu. Pasakojimas pradedamas nuo vienišo vyro monologo. Pagrindinis personažas, tas vienišas vyras, iš pradžių sukelia daugiau klausimų, nei kokio nors supratimo. Iš tiesų nepasakosiu nieko apie šio filmo siužetą, nes didžiausias malonumas jį žiūrėti nieko apie jį nežinant. Net nežinant apskritai apie ką filmas. Pats filmas mainosi daug kartų, nuo paprasčiausių pamąstymų, dramų, iki bajavykinio lygio scenų. Kiekviena scena padaryta nepriekaištingai. Labai patiko garso takelio pritaikymas – lyg ir nedera prie filmo stiliaus, tačiau tas nesuderinamumas tėra tik iliuzija. Nėra ką pasakoti, kai negaliu atskleisti nė gabalėlio siužeto. Todėl rekomenduoju būtinai pasižiūrėti, negaištant laiko. Labai kokybiškas darbas, vertas kiekvienos sugaištos minutės. (Ačiū Pauliui Rymeikiui už rekomendaciją.)
SAVAIČIŲ GYVENIMAI:
Amores Perros (2000) – verčiamas kaip „Love’s a Bitch“ ir puikiai atitinka tokį pavadinimą. Liūdna drama apie daugybės žmonių gyvenimus, kurie susieina viename lemtingame taške, tačiau daugiau niekada nesusitinka. Visas veiksmas vyksta Meksiko mieste – meksikiečiai dar kartą spjauna savo kaimynams iš aukščiau ir sukuria fantastiško stiprumo dramą, paliekančią žmogų daugybėje apmąstymų. Toks įspūdis, jog filmas suklijuotas iš visai skirtingų trijų filmų – ir kiekvienas iš jų būtų labai geras ir be kitų. Būna pavyzdžių (Australia), kai toks suklijavimas yra labai prastas sprendimas, tačiau ne šį kartą. Šį kartą viskas susisieja, gražiai sugula vienas šalia kito ir neleidžia nuobodžiauti ir atitraukti akių. Beveik dvi su puse valandos žiauraus ir netikėto gyvenimo, kuris, atrodytų, turėtų būti paprastas ir neiššaukiantis. Daug kas lygina šį filmą su geruoju Crash (2004), kai kas dar su Babel (2006), dviem didžiulį įspūdį palikusiais filmais, tačiau visi šie filmai yra unikalūs ir panašūs tik savo nuotaika: gyvenimo netikėtais posūkiais, ramiu liūdesiu, nenoru susitaikyti su atsiradusiais sunkumais. Filmas stiprus psichologiškai. Labai gražus. Vienas iš tų, kurie priverčia pamąstyti apie savo gyvenimą. Rekomenduoju visomis keturiomis – 2,5 valandos tikro kinematografijos meno.
The Illusionist (L’illusionniste) (2010) – pamenate nuostabiausią pasaulyje animaciją The Triplets of Belleville? Jei nepamenate, dar kartą primygtinai reikalauju pažiūrėti. Meno šedevras. O čia – to paties režisieriaus Sylvain Chomet ir dalies tų pačių komandos narių darbas. Irgi toks pats nuostabiai gražus, išskirtinai nupieštas. Tiesiog neapibūdinamas. Žiauriai mėgstu tokią natūralią, šiltą animaciją. Visiškai ramus, lėtas filmas apie dviejų žmonių pažintį ir visiškai skirtingus gyvenimus. Jei nemėgstate holivudiškos animacijos, nebijokite, čia jos nėra. Personažai tikroviški, nuoširdūs, neperspausti. Ranka piešti vaizdiniai labai gražiai gula vienas šalia kito ir kartais negali atsidžiaugti, kaip puikiai viskas suklijuota. Labai gražu, 10 balų, daugiau nekomentuosiu, tik rekomenduosiu pažiūrėti.
Princess Mononoke (1997) – kuo mane žavi japonų anime, jog iš pirmo žvilgsnio tai būna gan paprasta pasaka, apie kokį nors paprastą pilietį. O tada prasideda visiška šyza… Mane žavi visa ta fantazija, tos pasakiškos būtybės, kurias jie sugeba įtraukti į pasakojimo pasaulį, lyg tai egzistuotų ir mūsų pasaulyje. Šis filmas apie žmonių ir miško dvasių kovą. Daug tiesios jame yra – apie tai, kaip žmonės naikina gamtą, kaip niokoja miškus. Nors tokių fantastinių būtybių realiame pasaulyje nėra, tačiau galima surasti daug alegorijų. Daug pasakoti apie tokį filmą nereikia – tai animacija, kurią turi pamatyti kiekvienas gero kino mėgėjas. Anksčiau buvau anime skeptikas, kol manęs neprivertė pažiūrėti kelių rekomenduotų filmų. Taip ir atslinko mano susižavėjimas :) Šis filmas susižavėjimą tik sustiprino. Gražu ir labai įdomu.
The Troll Hunter (Trolljegeren) (2010) – trololo lolo lolo! Kiekvienas save gerbiantis interneto trolis turi pažiūrėti šį filmą! Norvegų humoras – į trasą! Pseudo-dokumentinis filmas (kai vaizduojama, jog filmuojama dokumentika, nors visiems aišku, kad ne) apie kelis filmų gamintojus, kurie surandą keistą dėdulę ir su juo pradeda medžioti tikrų tikriausius trolius :) Trololo. Ką aš galiu daugiau pasakyti? Tai, kad filmas tikrai žiūrėtinas! Tai, kad norvegai pastatė labai juokingą ir unikalų filmą. Tie troliai tokie… charizmatiški. Nors trolių grafika vietomis prastai padaryta, bet tai nublanksta prieš pačių trolių išvaizdą – lyg iš pasakų knygų išlindę. Apskritai, tiek režisieriaus, tiek grafikos kūrėjų fantazija superinė. Nenuvylė nė trupučio. Trolių garsai – irgi tobuli, vien dėl jų norėtųsi tokį filmą pažiūrėti kine. Ir dar trolių medžiotoją vaidinantis aktorius – įspūdingas. Sutikęs tokį gatvėje pagalvočiau, kad jis iš tikrųjų medžioja tokius trololo gyvius :) Tikrai rekomenduoju šį puikų norvegų filmą. Vienas geresnių pseudo-dokumentikos kūrinių, šimtą kartų pralenkiantis daugumą savo pirmtakų. P.S.: dėka filmo sužinojau žiauriai gerą metal-hardcore grupę Kvelertak. Superinis energijos užtaisas.
Boogie Nights (1997) – kai žiūrint filmą užsinori krutinti užpakalį pagal skambantį ritmą, reiškia viskas gerai :) Filmo pavadinimas puikiai atitinka patį filmą – gal tik dar nepatrukdytų žodis „disco“. Dabar klausau garso takelį ir linguoju :) Siužetas apie 1970-1980 pornografijos industriją. Apie pačią industriją filme pasakojama nedaug, gal tik kaip keitėsi žiūrovų pomėgiai ir patys filmai. Filme pasakojama apie toje industrijoje besisukančius žmones ir apie pagrindinį personažą – „nuostabų, nerealų ir nepakartojamą“ žvaigždūną dideliu peniu. Vakarėliai, pramogos, seksas, narkotikai, degradavimas labai žemyn ir atsitiesimas. Spalvotas, linksmas, išskirtinis ir užkabinantis filmas. Tad jeigu kas nors bijote net paties žodžio „porno“ ar raudonuojate ekrane pamatę beveik nuogus žmones, tai filmo jokiu būdu nežiūrėkite. Tie, kas į tokį žodį ir nuogybes nekreipia dėmesio, matys smagų filmą su daug neblogų ir juokingų scenų. Toks nuotaikingas kūrinys, nors ir apie kontraversišką subjektą. Nuteikia smagiai, pamoko nevartot kokso, elgtis gražiai ir gyventi linksmai :)
Red (2010) – šį filmą galima skirti į dvi dalis: 1 – anbelyvibli nereali prajuokinanti komedija su fantastišku supažindinimu su personažais; 2 – paprastas holivudinis bajavykas su gražiomis pasišaudymo scenomis ir kai kur neblogais bajeriukais. Tiesą kalbant, pamatęs šio filmo anonsą, žiauriai užsinorėjau jį pamatyti ir tikėjausi daug geriau ir daugiau. Tikrai nesakau, kad filmas prastas! Oj ne, jam iki tokio dar toli :) Tai puiki komedija labai geram laikui praleidimui. Tobulas filmas pramogai. Tačiau antra filmo pusė man nelabai įtiko, kadangi pasidarė toks eilinis bajavykas, kur daug šaudo ir gudriai visus apgaudinėja. Žinote, būna ir gudriau, todėl tikriausiai nepatiko. Bet šiaip nesiskundžiu. Prabėgo momentaliai. Kaip gi neprabėgs, kai filme apstu gerų juokelių tiesiai iš Bruce Willis, Morgan Freeman ir John Malkovich lūpų :) O Willis’as dar nepaseno – jo scena, kai jis išlipa iš besisukančio automobilio ir ima šaudyti – wawavyva kaip susileidau! Žiauriai gražiai padaryta, nors ir netikroviška. Šiaip vertinčiau filmą tikrai neblogai, puiki veiksmo komedija. Be baimės sakau, kad žiūrėti galima. Yra keletas nuobodesnių vietų, bet jos nelabai pagadina bendrą vaizdą. Smagus filmas paprastam vakarui.
Kramer vs. Kramer (1979) – na gi reikėjo pasižiūrėti filmą, kurį daugybę kartų cituoja kituose filmuose :) Tai ir pasižiūrėjom. Citatų neišsirankiojom, bet visai pasimėgavom geru, tvirtu, įdomiu filmu. Gaila, kad dalis jo buvo gan liūdna, ypač teismo procesai ir visokie skausmai, bet, kaip sako, realus pasaulis būna dar žiauresnis. Jei kas nematėte, filmas apie išsiskyrusius tėvus, tėvo vargus auginant vaiką, o vėliau pykčius su buvusia žmona dėl vaiko auginimo. Filmas įdomus tuo, jog gėrio-blogio pusės filme gan aiškios (savaime norisi palaikyti tėvą), tačiau bandoma apsukti viską 180 laipsnių ir parodyti, kad gal motina teisesnė? Tačiau visas motinos teisumas pagrindžiamas tik motiniško instinkto egzistavimu. Gal tai rodiklis JAV teismų sistemoje, tačiau žmogiškumo sampratoje – nemanau. Iš tiesų tai dar vienas neblogas filmas, padedantis susipažinti su JAV teismų sistema. Kas gražiau pakalbės, tas laimės. Ji mums atrodo gan idiotiška, bet iš kitos pusės – mūsiškė yra tokia biurokratinė ir lengvai paperkama, jog irgi turi krūvą minusų. Su kažkuo esame kalbėję, kokį būtų galima išvesti „aukso viduriuką“, bet taip nieko doro ir nesugalvojom. Ne teisininkai esame, galima tik pasvajoti ir papezėti. Anyway, nuklydau: filmas labai gražus, jausmingas, prikaustantis dėmesį dėl suaugusių žmonių išgyvenimų. Jaučiamas kažkoks „artumas“. Nors labai juokingai atrodo pradinis tėvo nesusitvarkymas su vaiku, bet tolimesnis pasiaukojimas ir santykių pagerėjimas – labai gražu :) Būtinai pažiūrėkite. Senas, geras filmas.
Solo con tu pareja (Love in the Time of Hysteria) (1991) – kelis neblogus filmus pastačiusio meksikiečio režisieriaus Alfonso Cuaron puikus filmas. Nors pavadinimas verčiamas „Tik su savo partneriu“, bet angliškai rinkai pritaikytas pavadinimas daug tikslesnis. Isterija, isterikai, ir labai mažai meilės. Komedija apie vyriškį, kuris miega su belekiek moterų ir nejaučia dėl to jokių problemų. Naudojasi moterimis kaip daiktais ir, kaip ir turi būti, vieną kartą gauna labai stiprų kerštingą atlygį. Tai tikrai nebloga komedija apie lakstymą tarp kelių ekscentriškų moterų, kuriozus, visokias kvailystes. Nors tokie pasakojimai skaityti daugybėje romanų ir matyti daugybėje komedijų, tačiau ši visai smagiai susižiūrėjo. Tikriausiai dėl to, jog aktoriai, išsireikšiu, labai atsipalaidavę ir sukuria labai smagią nuotaiką. Netgi laimingas finalas išskirtinis – turėtų būti visiškai nuobodus savo banalumu, tačiau visokios smulkmenos, kaip, pavyzdžiui, girti japonai, labai pataiso situaciją ir net priverčia pakikenti. Tikrai galima žiūrėti, smagus kvailas filmas apie kvailas ir juokingas situacijas.
Rare Exports Inc. (2003) ir The Official Rare Exports Inc. Safety Instructions (2005) – trumpametražiai suomių filmai apie kelis didvyrius, medžiojančius didžiausią blogį pasaulyje – Kalėdų Senius žudikus. Susukti labai smagiai ir juokingai, ir juos lengvai galima rasti youtubėje. Seniai aišku, kad šiauriečiai turi humoro jausmą, o šitie du kūriniai įrodo, kad dar ir labai subtilų ir neblogą :) Nėra ką daugiau kalbėt išskyrus vieną naujieną (man tai buvo naujiena) – šie trumpametražiai filmai susilaukė sėkmės ir pernai pasirodė pilnas filmas! Kūrėjai susilaukė dėmesio ir jiems pavyko gauti pinigo pilnam filmui. Reikės būtinai pažiūrėt ir tuomet parašysiu komentarą. Bet kol kas tikrai siūlau pažiūrėti tuos du trumpesnius. Smagūs.
127 Hours (2010) – iškart užbėgsiu ir iškart prisipažinsiu: man, asmeniškai, labai vidutinis filmas. Kažkas aukščiau vidutinio lygio buvo James Franco vaidyba. Bet irgi ne stebuklas. Manęs šis filmas tiesiog neužkabino, nors kritikai ir leipsta, koks nuostabus filmas. Tikra istorija apie visokį laipiotoją po uolynus ir kalnus – Aron Ralston, kuriam vieną dieną akmuo prispaudė ranką. Prabuvęs šimtą valandų, draskydamasis, daužydamasis, kankindamasis, galų gale buvo laimingai išgelbėtas. Vienas šio filmo pliusas yra – nesikoncentruojama į svarbiausią įvykį pabaigoje, nekuriama intriga, ir tai neblogai pavyksta. Kai filmo siužetas žinomas iš anksto, dažniausiai labai sunku būna sukurti kokybišką filmą. Šįkart pavyko ir už tai galiu pagirti. Tačiau bendrai pažiūrėjus – vidutinis lygis. Gražu, įdomu, labai didelis nuobodulys neėmė, tačiau… trūko kabliuko. Palyginus šį filmą su kitu „vieno aktoriaus filmu“, nuostabiu šedevru Into The Wild, staiga net nebesinori lyginti, nes pastarasis yra daug pakopų aukščiau. Gal šis filmas man nepasirodė įspūdingas dėl to, jog tokios istorijos kine dažnos? Šlapimo vartojimas, virvės, laipiojimas, nelaimės kalnuose ir panašūs dalykai tikrai dažnai vartojami įvairiausiuose nelaimių filmuose. Šio filmo tvirtumą palaikė tik vienas faktas – jog filmas paremtas tikra istorija. Tačiau jei to fakto nežinočiau? Tikriausiai žiūrėti būtų buvę nuobodžiau. Na bet filmą galite žiūrėti, viskas padaryta gražiai, juk režisierius Danny Boyle pagarsėjęs kaip estetiškų filmų su ypač gražiais vaizdiniais darytojas. Tačiau siužetas, kaip daugumoje jo paskutinių filmų, neišdirbtas iki galo. Visada trūksta kažkokių klijų, suklijuojančių viską į gerą vientisą kūrinį. Tų klijų nebuvimas paverčia šiuos filmus tik vidutiniais.
Closer (2004) – santykiai, santykiai, santykiai. Daug nesuprantamų santykių tarp vyrų ir moterų, kurie man tokie tolimi… Nesakau, kad nenatūralūs, kad tokių nebūna. Manau dar ir kaip būna. Tačiau ne mano pasaulyje – visos tos problemos, kurių prisikuria šio filmo personažai, man kažkaip labai tolimos. Pats filmas neįsiminė. Išskyrus kelias smagias vietas, nepaliko tokio įspūdžio, kad po filmo dar ilgai apie jį mąstytum, prisimintum ištraukas. Praėjus savaitei net neprisimenu pusės scenų. Bet nėra prastas filmas – susižiūri lengvai, neužtrunka. Be to ir personažai geri – vienu metu ir visiškai įprasti, tačiau kitą akimirką – netradiciniai, išskirtiniai, keistai besielgiantys ir sudominantys savo asmenybėmis. Aktoriai paprasti, be priekaištų, vietomis net labai įdomiai atlieka vaidmenis, viskas nufilmuota gražiai, vienu žodžiu, toks paprastas ir ramus filmas, skirtas atpalaiduoti smegenis žiūrint į kitų žmonių juokingas santykių problemas.
The Messenger (2009) – filmas, prasidėjęs kaip tikriausiai vienos iš liūdniausių profesijų pasakojimas – apie kareivius, kurie praneša žuvusių kareivių artimiesiems apie jų žūtį. Pirmas filmo trečdalis prikaustė prie ekrano ir leido pajausti tą baisią, baisią emociją, kurią patiria žmonės sužinoję tokias naujienas. Vaidybą šioje vietoje visi atliko puikiai, įtikinamai. Buvo gaila stebėti artimuosius, tiek pat buvo gaila stebėti kareivukus, kuriems per smegeninę kala toks nuolatinis darbas. Man irgi kaltų. Jau geriau matyti lavonus, negu kasdien dirbti tokį darbą. Amerikos karinių „pasiekimų“ šiame filme niekas nešlovina. Beveik apie tai net nekalba, išskyrus tai, kad parodo, kokia visgi baisi yra ta karinė sistema. Visur tik statistiniai vienetai, žingsniai pagal protokolą, sisteminimas, visiškai nusispjaunant ant paties asmens.
Ir tuomet filmas pasidarė nuobodus. Viskas peršoko į šiek tiek romantinę-ilgesingą-pusiau liūdną temą, kuri nebepapirko taip, kaip pirmasis trečdalis. Susidarė toks jausmas, jog kažkas sukūrė neblogą scenarijaus idėją, bet nesugebėjo ištobulinti idėjos iki galo. Todėl pradėjo klijuoti viską gabalėliais, kūrė papildomas situacijas, kurios filme buvo visiškai nereikalingos ir personažams nesuteikė jokio stiprumo. Bet nepaisant šių nelabai reikalingų siužeto posūkių ir kitų smulkmenų, filmą galima žiūrėti. Toks neblogas paprasto kareivio savijautos paanalizavimas, vietomis perspaustas, tačiau gražiai pateiktas. Na ir banalu, bet tai dar vienas filmas į daržą, jog karas tik žaloja žmones ir neatneša nieko gero. Kuo šitas daržas bus didesnis, tuo bus tik geriau.
The Iron Giant (1999) – smagi animacinė istorija vaikams apie berniuko ir didžiulio roboto draugystę. Šįkart tikrai vaikams – šis filmas nepanašus į Pixar kuriamus filmus šeimai, kadangi suaugusiems šį filmą žiūrėti turėtų būti nuobodoka. Bent mums buvo. Trūko kažkokios atmosferos, prie kurios mus pripratino (ir išlepino) Pixar filmai. Bet vaikams turėtų tikti puikiai – draugystė, liūdesys, vėl laimė, dar visokiausi jausmai ir mažos gyvenimiškos pamokėlės. Toks klišių pilnas, bet sveikai mokomasis veiksmo animacinis filmas. Savo vaikams rodyčiau. Bet tik vieną kartą.
Faster (2010) – nuliūdino mane šitas filmas, labai nuliūdino. Nors jau seniai mačiau, kad pagrindinį vaidmenį atlieka labai juokingas aktorius-raumenatorius Dwayne Johnson, bet vis tiek dėl siužeto tikėjausi, kad bus neblogas bajavykas. Uoj ne, tikrai ne. Tikrai ne. Siužetas nors ir galėtų būti įdomus, bet visiškai supaprastintas statistiniam kvailų bajavykų mėgėjui. Apie vaidyba tai net nekalbėsiu, nes traukydavo mėšlungis žiūrint į perspaustą liūdesį ar rimtumą veide aktoriaus, kuris suraukdamas veidą atrodo labai juokingai. Raumenys nesueina :) O jau kokios frazės, kokios iškalbos… Beje, dar labai prastas garso takelis – visą filmą kažkoks įkyrus foninis dramatiškas garsas. O dramos nėra, nes viską nuspėti galima nuo pat pradžių. Ypač lengva nuspėti personažo veiksmus, nes viskas sukurta pagal holivudinių bajavykų klišes. Ir dar kažkoks ne į temą samdomas žudikas, kurio siužete visiškai nereikėjo. Na trumpai sakant, tikrai neverta žiūrėti. Kartais mėgstu kvailus bajavykus, bet tikrai ne tokius – kuriuos bando pateikti kaip labai rimtus filmus, o iš tiesų nieko ten rimto.
Kitam įraše garbingoj pirmoj vietoj bus Serbskas filmas, hihi.
Žinok, kuo daugiau mąstau apie tą filmą, tuo daugiau jame atrandu gilios minties ir režisieriaus tikslų įgyvendinimo. Na bet vis tiek būtinai parašysiu, jog niekam neverta žiūrėti.
Amores Perros – pažiūrėjęs šitą dar ir kitos to režisieriaus filmus pamačiau. Vieni geriausių mano matytų.
Ar pirmas filmas yra apie kultūringą vyruką tvarkantį pinigus Šveicarijos bankuose?
Labai keistas bet prikaustantis filmas!
Vilmantai,
aš jo beveik visus filmus matęs. Nuostabūs kūriniai.
Duvi,
būtent tas pats :)
Amores peros – vienas geriausių filmų, kuriame puikiai supinami vaizdai, smurtas, emocijos, išgyvenai. Štai paskutinis šio režisieriaus darbas Biutiful mane labai labai nuvylė.
O Serbiškas filmas labai geras filmas (klausimas kaip apskritai tokį filmą kažkas sukūrė?), kuris gali stipriai paveikti jautrios psichikos žmones, sukelti šleikštulį ir pasibjaurėjimą. Asmeniškai man, tai metų filmas.
Puiku, kad pažiūrėjai Trololius. Kaip rašė Kiras savo bloge, man irgi gaila, kad lietuviai negali sukurt ko nors tokio apie laumes, aitvarus ir panašias būtybes. O norvegai šaunuoliai, ir Kvelertak kieti :))
127 valandos – aš šitą filmą priskiriu prie survival žanro – Into the wild nepriskirčiau prie to. Man patinka tie visi survivalai – kur žmones užstringa, nepraeina, užklimpsta ir bando išsikapanoti. Dažnai jie būna pusėtini, tie filmai, bet vistiek žiūriu. Taigi 127 valandos man vienas iš geriausių matytų survivalų, nes visiškai nebuvo nuobodu, ir šiek tiek moralinių aspektų, ir super gražus operatoriaus darbas/kompiuterinė grafika (prisimeni scenas su lietaus lašais ir limonadais?:), ir personažas kietas su savo bairiukais ir humoro jausmeliu.
o šiaip iš visų šitų tavo rekomenduotų daug esu nemačius, ačiū, žiūrėsiu :)
benami,
nenene. Nepritariu tau visiškai :) Aš netgi savo psichiką gan nejautria laikau, bet filmas mane labai paveikė.
alkoholikairnieksai,
na taip, scena su limonadu buvo labai gera :) O šiaip, aš gal survivalų nemėgstų, todėl taip. Man jie tokie vidutiniški, kai kurių net išvis neplanuoju žiūrėt.
http://www.imdb.com/title/tt0410730/ šitą skirčiau prie psichiką veikiančių :)
Man, asmeniškai, Taxidermia tai puikiai susižiūrėjo :)
JIs geras (man ir labai patiko), bet manau ne visiems :)
Sukau galvą, apie ką tie paskutiniai du, tai niekaip negalėjau prisiminti. „Faster“ tai bent snukelį atsimenu – šmėžavo ekrane, o animacinio… nors su kuolu daužyk – niekaip.
O topų topas šį sykį mūsų visiškai sutampa (dabar kaip tik kažkuris gabalas iš to filmo galvoj skamba. tas kur su džrrrr garsais).
Aš tau priminsiu :)
Princess Mononoke tikrai geras.
O žmonės tuos didelius žvėris išžudė ir todėl dabar tik mažus tematom :/
kazkaip kuo daugiau ziuriu (25-30 filmu per menesi), tuo dazniau pagalvoju, kad jau geriau koki seriala paziureti – vis vien slamstas. cia tai kas uzsiliko harde, nes dazniausiai buna delete now.
El método http://www.imdb.com/title/tt0427582/
Notre jour viendra http://www.imdb.com/title/tt1651328/
Pusher http://www.imdb.com/title/tt0117407/
Gruz 200 http://www.imdb.com/title/tt0847880/
Das Leben der Anderen http://www.imdb.com/title/tt0405094/
Enter the Void http://www.imdb.com/title/tt1191111/
sim, ačiū už rekomendacijas :)
ačiū už “amores perros” anonsą “crash” ir “babel” buvo palikę gilų įspūdį, tą patį dbr galiu pasakyt apie pirmąjį, meksikiečių (tai, beje, trbt pirmas mano matytas jų filmas)
Nėr už ką, malonu :)
Apie Princess Mononoke tai siūlau susirasti ir daugiau Hayao Miyazaki filmų. Šiaip anime nelabai mėgstu, bet Miyazaki dievinu. Visi jo filmai kažkuo traukia, yra šilti ir sužavi.