SAVAIČIŲ TEISINGUMAS:
Taken (2008) – jau esu rašęs apie vieną filmą apie prekybą žmonėmis – Trade. Tai yra žiauriai bjauri tema, ir kiekvieną kartą žiūrint tokį filmą, man pradeda kilti blogi vaizdiniai. Fui, bjauru. Šitas filmas, nei Trade, daug profesionalesnis, geresni aktoriai, tačiau abu yra lygiavertiškai paliečiantys svarbią ir žiaurią temą. Žavėjausi šio filmo pagrindiniu veikėju, mergaitės tėvu – visą filmą svajojau, kaip norėčiau turėti tokius sugebėjimus ir patirtį, kaip jo. Tai vienas iš tų retų filmų, kur žiūri kaip šaudo žmones – į krūtinę, į galvą, peršauna kojas – ir jauti absoliutų malonumą. O šaudymo šiame filme daug – tėvas, gelbėdamas dukrą, iššaudo dešimtis blogiukų ir juos kitaip naikina. Toks malonumas aplanko su kiekvienu kadru, kuriame ištykšta kokio šiukšlės smegenys! Visiškas katarsis. Moterų pardavinėjimo nekenčiu dar labiau, nei pedofilijos. Už pedofiliją galėčiau nupjauti pimpalą ir išdurti akis, tačiau už moterų pardavinėjimą neskaudėtų ir žudyti. Aišku, dabar taip kalbu apimtas pykčio po filmo, tačiau tikrai visa širdimi neapkenčiu tokios blogio šaknies. Manau, kad taip ir daryčiau. Grįžtam prie filmo: filmas įtemptas ir visiškai nė akimirką nenuobodus. Pažiūrėjus filmą jausmas buvo toks, kad jis tęsėsi tik kokį pusvalandį. Labai profesionaliai susuktas ir puikiai nufilmuotas. Labai džiaugiausi, kad tokio tipo filmas holivude labai populiarus ir dabar skinasi kelią per pasaulį (įdomu, kodėl Lietuvoje jo nerodė/nerodo? Nors pas mus aišku niekas jo nežiūrėtų – visiems patinka tik bajavykai arba dauniškos rusiškos komedijos). Džiaugiuosi filmo populiarumu dėl to, kad suprantu, jog filmą apie šią temą pamatys daugybė žmonių ir, tikriausiai, susimąstys. Visada džiaugiuosi, kai pastatomas geras filmas apie žiaurius dalykus – kinas pasiekia daugybę žmonių ir tokiu būdu galima perduoti žinią. Taigi, linkiu visiškos sėkmės šiam filmui kelionėje per pasaulį, aš režisieriaus vietoje jausčiausi gerai – jo dėka tikrai nors kelios (jei ne daugybė) mergiočių susimąstė, nesielgė kaip tos filme, ir galbūt išgelbėjo save nuo visiško pragaro. Priimkite ir jūs filmo žinią ir būtinai šį kūrinį pažiūrėkite. Privaloma parodyti savo paaugliams vaikams.

Madagascar 2 (2008) – teko žiūrėti šį paprastą, linksmą ir nuostabų kūrinėlį kino teatre. Kriokiau iš juoko su visa sale kartu :) Dar vienas animacinis kūrinys, pranokstantis lūkesčius ir visiškai pateisinantis pilnametražių animacinių holivudo filmų vardą. Trumpai ir drūtai – puiku! Ypač bobutė-skautė :)

Carlito’s Way (1993) – kadangi mano draugė labai mėgsta filmus apie mafiją, stengiuosi vis dažniau tokių jai pasiūlyti. Šis taip pat tinka šiai kategorijai. Puikus senas filmas su dar puikesniu pagrindiniu aktoriumi. Žiūrėdamas šį filmą pagalvojau, kad režisieriai anksčiau sugebėdavo sukurti nebanalias ir nenuobodžias meilės istorijas. Šitas filmas gan stipriai paremtas meilės istorija, tačiau tai tikrai nebuvo seilė – ši istorija labai puikiai susižiūrėjo ir paliko malonų įspūdį. Dabartinės „meilės-seilės“ tikriausiai neįdomios būna todėl, kad jas kurdami režisieriai visiškai neatsižvelgia į nuoseklų istorijos pasakojimą ir realius santykius – tiesiog suverčia kelias sekso scenas, kelias šabloninių pykčių scenas ir laimingą pabaigą. Tai yra labai neįdomu. Bet grįžtam prie šio filmo. Filmas apie mafuką, išėjusį iš kalėjimo ir nusprendusį užbaigti blogą gyvenimą. Tačiau reikia intrigos – jam reikia surinkti pinigų, o legaliai jų surinkti negali. Aišku, jis patenka į visokias kuriozines situacijas ir taip grįžta prie blogo mafijos gyvenimo. Tikrai įdomus filmas su puikiais siužeto vingiais ir puikia vaidyba – nors ir senas, bet labai geras kinas. Būtinai pažiūrėkite, jei norite pamatyti gan ramų ir įdomų filmą apie žmogaus bandymą sutvarkyti gyvenimą ir šio bandymo nesėkmes. Vienas geresnių šiom savaitėm matytų filmų.

Trinity and Beyond (The Atomic Bomb Movie) (1995) – dar vienas dokumentinis filmas. Šįkart apie atominės bombos istoriją. Pateikiamos istorijos ir įrašai nuo pat pirmųjų bandymų iki stipriausių atominių bombų sprogimo. Man, asmeniškai, nepatiko. Gal ir gražūs vaizdiniai, tačiau, kai suvoki, kiek tai kenkia mūsų planetai, tai pasidaro baisu. Ir dar kai išgirsti faktą, kiek tūkstančių atominių bombų susprogdinta per visą istoriją… Baisu. Mėgstantiems ginklų istoriją filmas patiks, bet manęs visiškai nesužavėjo.

Death At A Funeral (2007) – ne, tai ne britiška muilo opera. Ir ne kvailas britų filmas su visiškai nesuprantamu humoru. Tai labai juokingas ir nuotaiką pakeliantis kūrinys, kurį žiūrint laikas prabėga nepastebimai. Aišku, jei esate rusiško humoro prisiekęs mėgėjas, tai galite dalies filmo juokų ir nesuprasti, nes dažnai pasitaiko, kad žmonės nesupranta britų humoro :) (pažįstu daugybę žmonių, kurie nesupranta Monthy Python humoro – o juk tai viena geriausių pasaulyje humoro laidų!). Taigi, trumpai sakant, kokį ramų vakarą paskirkite šiam filmui ir smagiai pasijuokite.

Metal – A Headbanger’s Journey (2005) ir Global Metal (2008) – šiuos filmus žiūrėjau kažkiek prasukdamas, nes metalas nėra mano labiausiai mėgstama muzika. Sugalvojo kažkoks studenčiokas sukurti filmą apie metalo muziką pasaulyje. Ir padarė didžiulį atradimą! Aš visada žinojau ir tikėjau, kad muzika gali suvienyti visiškai skirtingus žmones, pateikti žmonėms gerą ideologiją ir netgi užbaigti karus. Tą šiuose filmuose atranda ir jų autorius. Jis keliauja per pasaulį, kalbina grupes ir grupių gerbėjus ir taip pasakoja istoriją, kaip metalo muzika visuose pasaulio kampeliuose (net ir labai suvaržytuose valdžios) suvienija žmones ir skleidžia teigiamą propagandą. Mums, patyrusiems cenzūrą ir represijas (aišku, aš dar buvau tik vaikas), turėtų būti pažįstamos istorijos, kurias pasakoja filmuojami žmonės. Pavyzdžiui, kaip Irane jaunuolis buvo suimtas už tai, kad nešiojo metalo grupės maikę. Filme taip pat atskleidžiama metalo istorija, ypač tai, kas šią muziką ypatingai išgarsino – kovojimas prieš ją. Tikriausiai daug kas esate girdėję apie Amerikos mamyčių asociacijas, kurios sudarinėja „šėtoniškų“ dainų sąrašus ir juos platina, kad kitos bukagalvės mamytės žinotų, ko negalima groti savo vaikams. Tiesiog juokinga :) Tai trumpai sakant tiek. Jei esate metalistas – filmus pažiūrėti privaloma. Jei prijaučiate metalistams – pažiūrėkite. Jei šiaip įdomu – pirmyn. Nebloga dokumentika.

Wanted (2008) – tai buvo vienas iš laukiamiausių filmų 2008 metais, nors aišku tų filmų buvo kelios dešimtys :) Lūkesčių nepateisino, tačiau ir nenuvylė. Labai kokybiškas bajavykas, su labai neblogu siužetu. Labai puikiai tam tinkantys aktoriai – Angelina Jolie traukė žvilgsnį kaip niekas kitas :) Iš tiesų, tikrai puikų vaidmenį sukūrė, tik labai keista buvo žiūrėti į jos normalaus dydžio krūtinę (nes filme Tomb Raider jos krūtinė buvo padidinta n kartų). Visi kulkų užlenkimai, puikūs ginklai, žudikų armija, verpimo staklės, tėvo paieškos, skraidantys traukiniai – tiesiog puikiai susižiūrėję efektai ir siužeto vingiai. Tik gaila buvo, kad su Andželina taip nutiko. Faina ji bobikė :) Norit gero bajavyko – būtinai žiūrėkit, jei dar nematyta.

Barely Legal (2003) – manęs neprajuokino. Nė kiek. Prasto humoro komedija. Nėra ką daugiau pasakyti.

Street Kings (2008) – nuvylė. Labai neįdomus, neužvežantis ir tuštokas filmas. Ir dar vaidyba pasibaisėtina. Tokios prastos vaidybos jau seniai nemačiau profesionaliame holivudo filme. Siužetas – nuobodybė. Nuo filmo vidurio jau buvo aišku, kaip viskas baigsis. Šis filmas dar vienas įrodymas, kad imdb.com reitingai dažnai klysta. Filmas labai kažkuo panašus į Oskarą laimėjusį filmą Training Day (apie jį rašiau anksčiau). Tačiau yra šimtą kartų prastesnis, nes Training Day – rimtas filmas apie gatvės gyvenimą ir „susitepusius“ policininkus. Šį filmą bandyta padaryti panašų, istorija taip pat apie purvinus ir nepurvinus policininkus. Tačiau viskas taip prastai… Nei veiksmo filmas, nei drama, nei dar kažkas. Tiesiog nevykęs kūrinys. Jei kažkam šis filmas labai patiko – atleiskite, bet tokio lėkšto ir nuobodaus filmo tikrai negirsiu. Nuobodžiavau jau po 10 minučių žiūrėjimo. Mano patarimas – nežiūrėti, nes nieko įspūdingo ir įdomaus tikrai nepamatysite. Tik dar vieną eilinį ir prastai susuktą filmą. (P.S.: mano draugei jis visai patiko :)) ).

Nerdcore Rising (2008) – dokumentinis filmas apie naują populiarėjantį muzikos stilių – nerdcore. Iššifruoti labai paprasta – moksliukų muzika :) Hip-hop’o atmaina, kurią kuria moksliukai su savitu stiliumi. Filmas gan nuobodokas, tačiau tikslą pasiekė – sudomino. Pats muzikos stilius visai įdomus, jau gaudau kelis albumus. Garsiausias nerdcore atstovas, apie kurį ir filmas – MC Frontalot. Jo vaizdo įrašų galite pasižiūrėti čia.

The Terminal (2004) – ir kodėl aš nemačiau šio filmo anksčiau? Puikus kūrinys! Praeitame įraše Spielbergą keikiau. Šiame įraše – žaviuosi. Atrodo, filmas vienoje erdvėje neturėtų būti sėkmingas – retai kam pavyksta ribotoje erdvėje susukti gerą filmą. Tačiau šis filmas apie žmogų, strigusį oro uoste – nepakartojamai geras ir juokingas. Labai priminė Arthur Hailey knygą „Oro uostas“. Nesiplėsiu, o pasakysiu trumpai ir drūtai – jei norite geros komedijos ramiam vakarui – žiūrėkite šį filmą.

In Bruges (2008) – dar vienas filmas, kuriame daugybę kartų pasakomas keiksmažodis „fuck“. Dėl šio filmo kilo baisiausias Bruges miestelio gyventojų pasipiktinimas. Pagrindiniam veikėjui šis miestelis labai nepatinka ir jis jį visame filme keikia. Na ir ką? Visi lietuviai baisiausiai piktinosi, kai Jonathan Franzen savo knygoje „Pataisos“ prastai aprašė Lietuvą ir lietuvius. Ko čia piktintis?! Juk tai meno kūrinys, o mene viskas galima. Nežiūrint to, kad tiems, kurie tuo keikimu susidomi, tai būna akstinas pasidomėti ta šalimi ir galbūt į ją net nuvykti. Taip yra ir su Bruges – mes su drauge taip užsinorėjom nuvykti į tą miestelį! Kad ir kiek jį ten keikė, tai mūsų nepaveikė – tai tikriausiai paveikia tik to miesto gyventojus, nes kitiems keikimas tiesiog nerūpi – jie tiesiog žiūri filmą su siužetu, ir tikrai garantuoju, dauguma žiūrovų net nepagalvoja „O taip, Bruges tikrai yra šūdas“. Taigi, todėl ir nesuprantu, ko čia piktintis tokiu filmu. O filmas, beje, tikrai neblogas. Istorija apie du žmogžudžius vyrukus, kurių gyvenimas labai stipriai pasikeičia, sužinojus naują savo užduotį. Susuktas gerai, siužetas įdomus, vaizdiniai gražūs. Aktoriai vaidina puikiai. Verta žiūrėti, ir net tų „fuck“ beveik nesigirdi :) Geras filmas.

Frag (2008) - dokumentikos metas man. Dar vienas dokumentinis filmas, apie kompiuterinių žaidimų pasaulį, istoriją ir dabartį. Labiausiai akcentuojamas žaidimų organizatorių sukčiavimas. Įdomu gali būti nebent prisiekusiems žaidimų fanams. Man tai buvo visiškai neįdomus filmas – apie sukčiautojus ir taip turiu kur domėtis, o čia dar tokioj srity, kuri man visai neįdomi. Jei kasdien nežaidžiate žaidimų ir neaukojate miego dėl jų – nesivarginkite ir pažiūrėkite ką nors įdomesnio.

Star Wars – The Clone Wars (2008) – cha cha, žmonės sugalvojo kaip lengvai užsidirbti pinigų :) O tai paprasta – užsimoki už teises naudoti kūrinį, nupaišai gan prastos kokybės filmą ir pateiki jį žiūrovams. Vis tiek visi žiūrės ir mokės pinigus, nes filmo pavadinimas – epinės sekstologijos vardas! O šis animacinis filmas, kurio istorija vyksta lygtais tarp antros ir trečios Star Wars dalies, tikrai prastai nupieštas. Kai Pixar šiuo metu daro neįtikėtinos grafikos stebuklus, o kiekvienas studentas animacijos kursuose sugeba sukurti transformerių robotus, tokios prastos animacijos kūrinys kaip šis filmas yra neleistinas. Pateikdami tokį neišvaizdų filmą žiūrovams, kūrėjai užsidirbo sau didelį minusą. Dabar pasakysiu tiesą – iš tiesų, man šis filmas visai patiko. Nuo pat pirmos dalies žiūriu tokiu pačiu pavadinimu leidžiamą animacinį serialą, ir jis man visai patinka. Žvaigždžių karus visada mėgau ir šis kūrinys nėra toks neįdomus, kad nemėgčiau. Istorija visai nieko, geriečiai kovoja prieš blogiukus, viskas tvarkingai. Nė per plauką neprilygsta originalioms Žvaigždžių karų dalims, tačiau žiūrėti galima. Tik ta animacija kiša koją, nes nesugebėjo net burnos judesių su kalba susinchronizuoti :) Žinau, kad visada atsiras ir nemėgstančių šios dalies žmonių („kaip jie galėjo taip sudirbti tokį gerą filmą!“), ir mėgstančių („geras animacinis filmas, kai nieko per daug nesitiki ir žiūri atsipalaidavęs“). Todėl lieku per vidurį – ir neblogas filmas, ir daug minusų uždirbęs filmas. Bet pinigų visiems reikia, tad ir leiskime juos jiems uždirbti :)

Before the Devil Knows You’re Dead (2007) – štai jums, vaikučiai, pamokėlė, kaip nereikia vogti. Ypač iš artimųjų. Labai neblogas filmas apie broliukus, kurie sumanė apvogti juvelyrinę parduotuvę. Tik pavadinimo nelabai susiejau su filmu, tačiau tai nelabai svarbu – filmas tikrai geras ir įtraukiantis. Siužetą bandyta mėtyti, kaip dabar populiaru – viskas rodoma nenuosekliai, tačiau susiejama tam tikrais vaizdiniais ar įvykiais. Tačiau nors siužetas ir sumaišytas, didelių problemų viską suprasti nėra. Nepakartojamo įspūdžio filmas nepalieka, tačiau ir nenuvilia. Įdomi istorija, įdomiai papasakota. Žiūrėti galima.

Larry Flynt The Right To Be Left Alone (2007) – niekada nepamiršiu, kai būdamas dar vaikas kino teatro kasoje paprašiau bilieto į People vs. Larry Flynt, ir kasininkė pažiūrėjo į mane kaip į stebuklą. Aišku, pirkdamas bilietą dar nelabai suvokiau, į kokį filmą einu. Ir niekada nepamiršiu, kaip su kiekviena nuoga scena vis nepatogiau jaučiausi salėje ir gėdingai žvalgiausi, ar niekas manęs nemato. Jausmas buvo nemalonus – norėjosi pranykti iš tos salės :) Ypač, kai išeinant po filmo, į mane buvo įbesti nesuprantantys suaugusiųjų žvilgsniai :)) Šis dokumentinis filmas, kaip supratote, yra apie Larry Flynt, tikriausiai pirmąjį žmogų Amerikoje ir pasaulyje, kuris viešai pradėjo leisti pornografinius leidinius ir už tai sulaukė daug bėdų – sėdėjo kalėjime, buvo nekenčiamas ir netgi apšaudytas – ir dėl to dabar sėdi vežimėlyje. Tas senas filmas – biografinė drama. Šis filmas – atvira dokumentika. Abu filmai vienodai geri, parodo tikrąją „žodžio laisvės“ esmę – suvaržymą. Aš palaikau Larry Flynt, nors gyvenime nemačiau garsiojo jo žurnalo – Hustler. Tiems, kurie domisi kontraversiškais pasaulio asmenimis, šis filmas patiks. Gera biografinė dokumentika apie įdomų ir stiprų žmogų.

SAVAIČIŲ ABSURDAS:
Journey To The Center Of The Earth (2008) – kaip džiaugiuosi pažiūrėjęs šį filmą! Labai mėgstu kvailus ir juokingus filmus, kuriuose logika visiškai kertasi su visomis fizikos ir kito mokslo taisyklėmis, bet viskas daroma rimtai ir „tikroviškai“. Pasakysiu iškart – tikrai nežiūrėkite šito filmo, nes tai yra absoliutus šlamštas. Tuo savo filmo apžvalgą ir baigiau :) Tačiau negaliu neaprašyti kelių faktų, kuriuos pastebėjau ir kurie labai prajuokino. Visų pirma, filmo pradžioje į mūsų herojų pradeda trankyti žaibai, vienas po kito. Kiek aš žinau, žaibai taip dažnai vienas po kito netranko, nes jiems reikia „įsikrauti“. Tačiau tokiame filme viskas galima :) Žengiam toliau – kai jie numeta neoninę plastmasinę diskotekų lazdelę į šachtą – geros neonkės pas tuos holivudininkus – taip ryškiai šviečia :) Toliau – susikalbėjimas laisvai krentant ore – mitų griovėjai jau seniai ištyrė faktą, kad krentant laisvu kritimu susikalbėti neįmanoma jokiais būdais, kad ir kaip rėktum. O mūsų herojai ne tik rėkia, bet ir ramiausiai susikalba. Kitas dalykas, susijęs su šia scena, yra toks, kad nesvarbu kokiu kampu ar ant ko tu nusileisi krisdamas kelis kilometrus oru – tavo kaulai vis tiek išsitaškys kaip ploni pagaliukai. Na ir dar vienas mano pamąstymas apie šią sceną – logiškai paskaičiavus, jie žemyn krito kelis kilometrus, na gal kelias dešimtis – kritimas užtruko keliasdešimt sekundžių. Tai pasakykite man tada, kodėl filmo viduryje herojai teigia, kad jie yra tūkstančius myliu po žeme? :)) Nelogiška man kažkaip. Toliau klausimų sukėlė tas stiprus ir galingas vėjas – ar vėjas uždarose patalpose įmanomas? Negaliu tvirtinti, bet keistai atrodo. Taip pat juokingai atrodė ir tie neoniniai paukščiai – gražu, bet kvaila – kodėl pagal holivudą, bet kas gyvenantis po žeme, turi būti neoninis? :) Taip pat ir Lochneso pabaisų kompanija, taip pat ir kiti gyviai – kodėl viskas, kas gyvena kitame pasaulyje, turi būti taip baisu? Taip pat daug netikslumų – vienam kadre numeta kuprines ir bėga, kitame kadre jau su kuprinėmis. Taip pat scena, kai berniukas apsikabinęs akmenį kabo žemyn galva – jo plaukai nukreipti į viršų, į priešingą pusę nei turėtų. Na ir tada grand finale, kai pasinaudoję garų srove, jie iškyla į žemės paviršių (vėlgi, į viršų lėkdami tik kelis kilometrus, o ne tūkstančius) – tokiu greičiu lėkdamas žmogus išsitėkštų ant to pagrindo :) O jie ne tik sugeba pasišnekėti tuo metu, bet sugeba ir išlėkti aukštai į orą, tada iš aukštybių nusitėkšti ant žemės, paslysčioti nuo kalno ir likti nesusilaužę nė vieno kaulelio. Absurdas, ir tiek. Nekenčiu tokių filmų dėl to, kad jie vaikams į galvas įkala visiškas nesąmones, ir vaikams tai nepadeda lavinti vaizduotės – vaikams tai trukdo normaliai ir logiškai suvokti pasaulį. Na, bet nebūčiau aš, jei nepagirčiau šio filmo – tikrai prajuokino scena, kai tam diedukui filmo gale vaikas davė deimantą. To dieduko veidas ir reakcija buvo fantastiška :) Ir privalau pakartoti – jokiu būdu šito Š nežiūrėkite!

SAVAIČIŲ NESĖKMĖ:
The X Files: I Want to Believe (2008) – muahaha, tokios nesąmonės jau seniai nemačiau. Žiūrėdamas net netikėjau, kad tai yra garsieji X-Failai :) Vidury filmo net sustabdėme ir ėjom prasiblaškyti, kad tik neužmigtume. Visiška nuobodybė. O dar girdėjau, kad rašytojai šio filmo scenarijų rašė penkerius metus! Cha! Tikriausiai daug gėrė berašydami, nes tokio standartinio, banalaus nuobodaus ir net juokingo filmo net nebuvo galima tikėtis. Istorija pasakojama neįtikėtinai nuobodžiai ir ištemptai, dialogai – tragiški, toks jausmas, kad aktoriai vaidint nemoka. Tokio filmo pabaiga mažų mažiausiai turėtų nustebinti – o čia tiesiog buvo juokinga ir nuobodu. Blogai, kai filmas būna daug prastesnis už patį serialą, pagal kurį jis statomas. Neverta žiūrėti, negaiškite laiko. Tik prisiekusiam fanui šis filmas gali būti įdomus.