Mėnesio archyvas: 2008 Spalis

per daug tinklaraščių!

2008-10-29
21:37 Komentarų: 5 buržujus | Kategorijos: dayafteryesterday, internetai

Kadangi ir taip beveik neturiu laisvo laiko, šį vakarą nusprendžiau savo brangiąsias valandas paaukoti užprenumeruotų tinklaraščių skaitymui, į kuriuos nepažvelgiau per visą šį savo tylos periodą. O tų tinklaraščių tikrai nemažai… Esu užsiprenumeravęs visų pažįstamų tinklaraščius, be to, visada užsiprenumeruoju visų savo skaitytojų tinklaraščius, kurie man parašo nors vieną komentarą. Grįžtamasis ryšys, t’sakant :)

Supratau, kad negalima taip daryti, nes po dviejų valandų skaitymo smegenys jau ima kaisti, o akys kryžiuotis :) Iš tiesų Lietuvos blogosferoje labai daug šlamšto. Be šlamšto dar yra tinklaraščių įrašai, kurie skirti mažam pažįstamų ratui – tokie lyg ir įdomūs, tačiau nieko gero iš jų nesužinai. Yra tik keli tinklaraščiai, kurių kiekvieną įrašą perskaitau nuo pradžios iki pabaigos. Kai vartoju tokį kiekį įrašų per tokį trumpą laiką, pradedu įrašus atsirinkti pagal antraštę ir pirmąją pastraipą – jei pamatau, kad ši tema mano neįdomi, tai ir pereinu prie kito įrašo.

Dar supratau, kad nuo per didelės informacijos dozės, kokią šiuo metu gaunu, viskas gali suvienodėti ir tapti neįdomu. Visą neskaitytą turinį reiks peržvelgti dalimis, nes Lietuvos blogosferoje sklando tikrai įdomių ir gerų įrašų, kuriuos netyčiukais galiu pražiopsoti.

Ar yra blogai rašyti šlamštą arba įrašus, skirtus mažam pažįstamų ratui? Aš tai tiesiai šviesiai sakau, kad ne. Mano tinklaraštis kaip tik toks ir yra – keli įdomūs, beveik publicistiniai ir geresnę informaciją pateikiantys įrašai skęsta daugybėje nerimtų, asmeninių ir dažnam žmogui neįdomių įrašų. Ar man dėl to blogai? Tikrai ne :) Mane skaito ir prenumeruoja žmonės, kuriems tai įdomu, ir todėl aš esu laimingas, kad ir kiek skaitytojų turėčiau.

Eh. Na, visi mano skaitomieji, laukite ir mano akių savo tinklaraščiuose :) Anksčiau ar vėliau pasieksiu, kad Google Reader nebeliktų neskaitytų įrašų. Vargas daryti tokias bloginimo pertraukas. Nepatariu niekam :)

O čia kad vakaras būtų linksmesnis:

apolitiškas? tikiuosi.

2008-10-27
04:24 Komentarų: 12 buržujus | Kategorijos: dayafteryesterday

Mano savaitgalis išties buvo neeilinis. Praeitos dvi dienos pilnos nuotykių, bet nors šiandien išsisukau nuo bendravimo su pareigūnais. Tačiau! Turbo apolitiškasis Buržujus, kuriam politika yra visiškai nė motais, praleido šį ramų rinkimų vakarą konservatorių štabe! :))

Na, tik vakaro dalį. Nepakartojamojo įplasnojimo su balta vėliava, kurį atliko maestro Valinskas, neteko pamatyti, tačiau pamačiau smagesnių dalykų. Bet apie viską nuo pradžių.

Pats balsavau. Prieš pusę metų sakiau, kad eisiu balsuoti, bet ant biuletenio pripaišysiu pimpalų ir taip išreikšiu savo nuomonę, kad visas seimas yra cirkas. Balsuočiau už konservatorius, kaip ir visada, tačiau praeitą kadenciją man labai nepatiko jų žingsnis su socialdemokratais, todėl principas neleido šįkart už juos balsuoti. Tačiau tada sužinojau, kad į mūsų Lietuvėlės gražiausiąjį cirką sumanė kandidatuoti ir geriausi Lietuvos cirkininkai – šoumenai su Valinsku priešaky. Taigi, nusprendžiau balsuoti už profesionalų cirką, nes prorusiškas cirkas jau buvo pabodęs.

Taip, aš balsavau už Valinsko partiją, bet tikrai ne jį patį. Jis pats man neypač patinka, tačiau jo partijoje atsirinkau visai išsilavinusių ir kultūringų žmonių penketuką. Kai kurie draugai iš manęs juokėsi, o vienas net sakė, kad pasigailėsiu savo šio žingsnio. Bet niekad netikėjau paskalomis, kad Valinskas yra socialdemokratų „projektas“, todėl ramia galva balsavau už jį. Tikėjau, kad jis eis į koaliciją su konservatoriais.

Kaip maniau, taip ir atsitiko. Kai atvažiavau į vakarėlį, kaip tik Valinskas, Kubilius, Zuokas ir Steponavičius sėdėjo užsidarę konferencijų salėj ir tarėsi. Pasitarė, tada padarė greitą pasirodymą žurnalistams ir prikalbėjo daug išdavikių frazių: „Mes norėtume, kad koalicija būtų marga“, „Į koaliciją galėtų jungtis ir save išsikėlę kandidatai“ ir t.t. Smagybė!

Smagu tai, kad konservatoriai su pajėgomis vėl imsis tvarkyti Lietuvą. Kitais metais, įsivažiavus krizei, sulauksime daugybės nepopuliarių sprendimų, už kuriuos Kubilių su visa jo partiją nulinčiuos. Kaip sakė politologai – kas dabar eina į politiką, tie yra tikri savižudžiai. Žinau, kad bus daug man nepalankių sprendimų, kad gyvensiu sunkiai, tačiau žinau, kad viskas bus daroma dėl mūsų Lietuvos ir kad po to liks daug daug mažiau šūdo šitoje šūdo baloje, kurią paliko socialdemokratai.

Po pirmojo rinkimų turo labai džiaugiausi, kad Seime nebematysiu šlykštaus Paulausko veido, kad į Seimą nepateko nei vienas rusas, kad lenkų partija irgi nepateko ir kad visokie Paleckiukai negavo nei vienos vietos. Tačiau po šio turo negaliu atsidžiaugti – pagaliau miledi Prunskienės fizionomijos nebematysime Seime!!! Niekada neįsivaizdavau, kad sulauksiu tokios dienos, kai prakeiktus komunistus po vieną mėtys iš valdžios. Pažadu už šią pergalę išgerti, nes šiandien negalėjau to padaryti, kadangi vairavau.

Viskas, baigiu politikuoti. Tik noriu „papilietikuoti“ kaip Lietuvos Respublikos pilietis – dedu minusą tiems, kurie nebalsavo. Neiti balsuoti yra blogai. Jei nežinote už ką balsuoti, geriau pripaišykite pimpalų biuletenyje, nes taip išreikšite savo požiūrį, kad nėra iš ko rinktis. Vis augantis sugadintų biuletenių skaičius aiškiai rodo, kad žmonėms atsibodo tokia politika ir jiems visos partijos vienodai blogos. Nebalsavusiems linkiu irgi taip daryti, nes, kaip dainuojama populiarioje tautosakos dainoje, – „Kas nebalsuos, kas nebalsuos, kas nebalsuos, tas gaidyyyys!“ :)) (Prašau neįsižeisti). Tai tiek.

kaip mes brolį iš policijos gniaužtų traukėm

2008-10-26
03:14 Komentarų: 9 buržujus | Kategorijos: dayafteryesterday

Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ ansamblis

Taip, taip, mano savaitgalio nuotykiai nesibaigė. Šiandien vakare skambina jaunesnysis brolis (neturintis vairavimo teisių). Ir puola pliurpti: „Klausyk, ką daryt, mes čia pramoniniame rajonėlyje šalia fabijoniškių važinėjom su drauge, treniravomės kažkokioj aikštelėj, o ten pasirodo stebima kameromis, čia pasirodo šalia policijos komisariatas, atėjo trys apsaugininkai ir aš pasakiau, kad mokomės vairuoti, jie dabar kvies kelių policiją, ką daryt??“

Pasakė, kad mokosi vairuoti! Graudžiai juokinga, ypač kai šalia sėdėjo mergička ir jis laisvai galėjo pasakyt, kad atvarė su mergička nuošaliai „mašinoje pasibūti“ :)) Na ką, pasiėmiau 150 LTL „ant bonkės“, pasakiau, kad lauktų manęs, jie dar pasakė, kad laukia draugės motinos (automobilio savininkės), šokau į automobilį ir nulėkiau į kitą miesto galą.

Gan greit suradau tą vietą, atvažiuoju ir iškart susigaudau aplinkoje ir pradedu keiktis – tie apsaugininkai yra budintys policininkai… O brolis su drauge iš visų aplink esančių aikštelių išsirinko Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ stovėjimo aikštelę!! Jibitute, kaip keikiausi. Policininkai jau buvo sulindę į šį policijos skyrių, tai į vidų nėjau, nes siūlyti kyšį policijos skyriuje neatrodė labai žavu. Ponai budėtojai pasakė, kad laukia draugės motinos, taigi nuvažiavom jos pasiimti.

Atvykus jai, pasirodė ir ponai budėtojai, nusivedė mus į pastato vidų, pasikvietė motiną, mums liepė palaukti, tai mes ir pasišalinom į lauką, kad nebūtų liudininkų kyšio davimo metu. Po penkių minučių pasirodė motina, aprėkė savo dukrą ir mano brolį, aš juos n-tąjį kartą išvadinau visaip ir patraukėm link automobilių. Pasirodo, ponai budėtojai buvo visai neblogai nusiteikę, norėjo tik pamoralizuoti, pinigus imti atsisakė ir paleido į laisvę. Na taip, kyšininkavimas yra blogai, bet su juo daug paprasčiau.

Taip viskas ir baigės, dabar liko tik linksmi ir gan graudžiai juokingi prisiminimai :) Dar pagąsdinom savo gimdytoją, nes grįžom naktį namo, ji nustebo mane pamačiusi ir dar prikūrėm jai baisių istorijų, kokių nusikaltimų brolis pridarė :)

Istorijos moralas paprastas – neturi teisių, nevažinėk, nes brangiai mokėti teks :) Tikiuosi ryt reikalų su policija jau nebeturėsiu :)

kaip mes gaudėm „krasnūchos“ pacaniukus

2008-10-25
19:05 Komentarų: 33 buržujus | Kategorijos: dayafteryesterday

Vakar apie 22.20 gavau žinutę iš savo moters: „Ateik pasitikti į stotelę už penkių minučių, troleibuse labai nemalonūs vaikinai“. Greit apsirengiau, intuityviai pagriebiau savo skautišką peilį ir išdūmiau. Laukdamas stotelėje mačiau, kad atvažiuoja troleibusas, bet labai ilgai užtruko ankstesnėje stotelėje. Apėmė kažkoks nemalonus jausmas. Troleibusas privažiavo, draugė neišlipo ir iškart gavau žinutę, kad ji šiek tiek užtruks, nes kvietė policiją.

Uh, kaip buvo neramu. Greit šokau į mašiną, gatvelėje, kur leidžiama tik 40, pralėkiau 90-čia ir lėkdamas dar pamačiau tris budulius, šlitinėjančius šaligatviu. Per šią trumpą kelionę supratau – vairuoti tikrai pramokau :))

Iššokęs iš mašinos nubėgau į stotelę. Ten paaiškėjo, kad 10-15 budulių ištempė iš troleibuso vyruką ir jį suspardė bei pavogė mobilų. Policija buvo iškviesta, tačiau perskambino ir pasakė, kad nevažiuos, nes jie jau išsilakstė. Tada paskambinau aš ir paaiškinau, kad mačiau juos nueinančius. Mane juodai užknisa tas pagalbos telefonas 112. Jau ne vieną kartą buvo, kai paskambinu ir iškart sakau, kad greitai sujungtų su policija. Tai jie dar pradeda klausinėti kodėl, kas yra, kas tokie, kaip apsirengę ir kito šūdo. Nervina. Per tokius klausinėjimus mūsų kieme kažkada vagies ir nepagavo. Taigi, po ilgų diskusijų sujungia su policija, aš paaiškinu situaciją, jie greit susisiekia su patruliais, patruliai atlekia, sodinam vyruką į jų mašiną, mes su drauge į savo ir varom į skirtingas puses. Apvažiavom pusę rajono ir draugė tada prie vietinės parduotuvės pamatė kelis iš jų. Iškart liepiau skambint 112 ir sakyt, kad jungtų su policija. Ir tada vėl prasidėjo… Kol aš apsisukau, nuvažiavau kelis šimtus metrų, pasistačiau mašiną ir dar viską išjungt spėjau, tik tada per diskusijas ir mano rėkimus fone jie pagaliau sujungė su policija. Tada atlėkė tie patys patruliai, susėmė vyrukus, kurie po mušimo ir vagystės nusprendė su draugeliais prie parduotuvės pagerti, ir visi draugiškai išvažiavom į komisariatą.

Bet!! Kaip mes važiavom!! :)) Viršiausias patrulis paprašė manęs paimti į savo mašiną sumuštą vyruką, bet prie jo dar kartu pridėjo ir papildomą prizą – ponią patrulienę! Taip, taip, pirmą kartą (ir, kaip ji sakė, tikiuosi paskutinį kartą) važiavau su policininke sau iš dešinės! Ir dar greitį viršijau :) Va čia tai penktadienis :)

Nuvažiavom į komisariatą, aš iškart pasakiau, kad nenoriu, jog pacaniukai matytų merginos veidą ir ją pačią. Pakartojau jiems visiems po tris kartus. Sergu tokia gan sveika liga – protinga baime, kad nereikia vaidinti didžiulio pasaulio gelbėtojo, nes po to tave gali susirasti ir tau atkeršyti. Taigi, per veidrodinį stiklą auka ir mano draugė apžiūrėjo pacaniukus, 5 atpažino, tada juos gražiai po vieną uždarė į kameras, po to po vieną išrenginėjo, galų gale vienas palūžo ir atsirado pavogtas mobiliakas. Iš vieno dalyko tai ypač juokiausi – kaip tokie ereliai areštinėj tampa liūdnais, mindžikuojančiais ir išsigandusiais ėriukais :) Iš tiesų gerbiu tuos smulkiuosius tvarkos drumstėjus, kurie areštinėj elgiasi kaip gatvėj – jei jau esi erelis, tai juo ir būk. Nekenčiu asilų, kurie kieti tik prieš silpnesnius.

Labai juokiausi, nes sėdėjau areštinėj su peiliu kišenėje! :)) O tada prasidėjo nuobodybė. Jau taip eilinį kartą nusivyliau policijos darbu, kad motyvacija būti doru piliečiu vėl krito. Areštinėje praleidom tris valandas! Visą tą laiką prasėdėjom kažkokiam kambariuke. Gerai, kad nors patruliai buvo linksmi – ateidavo, bajerių mesteldavo, paplepėdavom. Po pusantros valandos pagaliau nusprendė mus apklausti. Pasikvietė sumuštąjį ir jį tada visą valandą apklausinėjo, o mes nuobodžiavom toliau. Gerai nors tiek, kad turiu mobiliake žaidimą, kur žaidi boulingą ir jei laimi, tau nusirenginėja mergos :))

Tada apklausinėjo mano draugę. Tas tyrėjas, kuris buvo visai linksmas, nes vakar šventė savo 17-ąsias darbo metines, nusprendė, kad jam reikia įsitikinti, ir nusivedė mano draugę dar kartą apžiūrėti pacaniukų. Aš dar bandžiau kažką aiškinti, kad noriu, jog jie nematytų nei jos veido, nei jos pačios, bet jam buvo truputį nė motais. Sustatė visus pacaniukus ir tada mano draugė turėjo į jų kiekvieną žiūrėti ir parodyti, kurie mušė, kurie ne. Va tau BLIAT ir liudininkų apsauga Lietuvoje. Šitas dalykas nežmoniškai sunervino, nors ir žinau, kad nieko baisaus, nes pacaniukai buvo tokie girti, kad nieko šiandien jau nebeatsimena. Mano draugei tai buvo didelis stresas ir ji po to kelias valandas kalbėjo, kaip nori persidažyt plaukus ir kaip bijos vakarais grįžt viena. Štai kodėl aš ypatingai nusivyliau policijos darbu, nors jie visi buvo visai malonūs ir linksmi. Aišku, labai gerai suprantu, kad ne jų kaltė, o mūsų policijos sistema supuvusi kaip niekas kitas. Nors tiek, kad kitą kartą žinosim, jog reikia griežtai atsisakyti rodytis nusikaltėliams ir niekas mūsų neprivers. Negerai taip.

Tai tokia štai istorija. Nieko labai didvyriško, bet smagu tai, kad patys pacaniukus pamatėm ir kad nors šiandien apsaugosim kokį nors nekaltą žmogų nuo sudaužymo ir apvogimo. O pacaniukai pasėdėjo naktelę areštinėj, apmąstė gyvenimą, gal nusiramins dabar kelioms dienoms. Vakar jaučiausi kaip visai geras pilietis, tačiau nesijaučiau, kad mane kas gerbtų už tai ir kad atsižvelgtų į mano norus. Žvelgiant iš kitos pusės, tai labai gerai suprantu, kad šitas sulaikymas tiems pacaniukams nieko baisaus. Apskritai aš tai esu už tai, kad tokius reikia atidaužyti ir po to išsiųsti juos į sušiktą gimtąją Rusiją. Daug kas sakys, koks aš nehumaniškas, kad taip negalima, t.t., bet man nusispjaut, nes jau bloga nuo šito debilyno. Gerai vakar sakė tas tyrėjas – kaip mes būsim kultūros sostine, jei tokių debilėlių pilnos gatvės?

Taigi, nuostabus penktadienis praėjo. Dėl savo pilietinės pareigos vykdymo matau daugiau minusų, nei pliusų. Pliusai tai paprasti – reikia sodinti tokius dalbajobus, reikia juos gaudyt ir tegu greičiau jie visi emigruoja. Kuo daugiau žmonių elgsis taip, kaip mes, tuo labiau buduliai bijos gatvėse išsidirbinėti. O minusų – daugybė. Dar gerą mėnesį draugė bijos grįžt viena, bus nerami, aš dar kartą nusivyliau policijos darbu ir dar turėsiu išleisti šimtinę dujų balionėliui, kurio draugė griežtai užsinorėjo. Vieni nuostoliai :)

Bet – skatint vis tiek skatinsiu. Atlikite pilietinę pareigą, padėkite sumuštiems, skambinkite policijai dėl visų tokių budulių ir dalbajobų. Jei turite galimybę, geriau gaudykite tokius imbecilus ir juos atidaužykite kaip dera. Kuo daugiau žmonių rūpinsis šiais dalykais, tuo švariau bus mūsų gatvėse.

Nežmoniškai laukiu antrosios emigracijos bangos.

vasaros kinoteatras: Fast Forward*

2008-10-25
16:26 Komentarų: 1 buržujus | Kategorijos: kinoteatras

*Fast Forward reiškia greitai (paskubomis) persukti filmą.

Na štai ir paskutinis nuobodusis vasaros kinoteatro įrašas. Šįkart sudėjau visą šlamštą, tarp kurio yra ir pora neblogų filmų :) Ir nepamirškite, kad norėdami būti tokie kieti, nuostabūs ir nerealūs kaip aš, turite peržiūrėti tiek daug filmų ir aprašyti juos savo tinklaraštyje!

The American Mall (2008) – wawawywa! Visas pusantros valandos ilgumo filmas apie tai, kaip smagu praleisti savo gyvenimą akropolyje! Tiesiog nuostabu, gilu, neapsakoma ir fantasmagoriška! Pažiūrėjus tokį filmą (tiksliau skubiai prasukus), taip ir norisi keliauti į akropolį ir gyventi ten su savo draugais ir pažįstamais. Ach! Žiūrint iš techninės pusės, tai garsistai ir režisieriai galėjo nors garsą ir dainuojamus žodžius priderinti prie judančių lupų. Nes kažkaip kreivai atrodo.

Hot for Teacher (2006) - rytiečių kinas arba būna visiškai nerealus ir fantastiškas, arba visiškas absurdas. Vidutinio nebūna. Taip ir su šiuo filmu – visiškas absurdas. Aišku čia korėjiečiai, tai jie prastesnius filmus daro. Bet trumpai tariant – nevertas laiko.

Superhero Movie (2008) – nėra taip prastai, kaip tikėjausi. Galvojau, kad bus dar vienas eilinis holivudo parodijų filmas. Tai taip ir yra, tačiau ne taip nuobodu ir idiotiška. Yra netgi labai neblogų bajerių, juokiausi keliose vietose.

Moscow Chill (2007) – niekuo neypatingas rusų filmas. Netgi neįdomus. Eilinį hakeriūkštį „priglaudžia“ rusai ir liepia daryti visokius baisulingus darbus, o tada juos pričiumpa. Dar aišku pripainiojama visokios meilės. Paprastas, nebjaurus, neypatingas ir nuobodokas filmas. Prastai.

305 (2008) - mėgau visas praeitų metų mano geriausio filmo parodijas. Iki šios. Arba aš nejuokingas, arba man nejuokinga, bet lėkšti juokai, visiškai prasta “vaidyba” ir absurdiškas filmo apipavidalinimas verčia verkti. Sparta šiuo metu verkia.

Mutant Chronicles (2008) – ateitis, zombiai, mutantai, susiskaldęs pasaulis, naujovės. Dar vienas filmas iš šios fantastikos srities. Ir gan prastas. Efektai lyg būtų ir neblogi, bet kažkas su jais ne taip. Kažkur perspausta ir dėl to atrodo labai neskoningai. Istorija gan kvailoka ir šabloninė – būrys keliauja gelbėti pasaulio ir visi po vieną žūva. Filmo pabaiga tai priminė žaidimą Quake 4, kai žaidimo herojus buvo pagrobtas ir paverstas mutantu, bet išliko savimi. Bla bla bla. Neverta gaišti laiko, yra daug geresnių ir įdomesnių šio žanro filmų.

CSI: Grave Danger 1 & 2 (2005) – atrodytų, kas čia per CSI, tačiau čia neįprastos serijos. Šias dvi serijas, iš kurių susideda vienas filmas, statė Quentin Tarantino, ir visai neblogai pastatė. Nebuvau matęs, todėl suvalgiau visai skaniai. CSI stilius išliko, tačiau pakeitimas šiek tiek kitoks ir man labiau priimtinesnis. Geras kūrinys.

The Ruins (2008) – oh, kokia nuobodybė! Dar vienas holivudo „šlamštevras“ su saujele durnų jaunuolių ir šiek tiek įtampos. Neįdomu. Prasukau šį filmą turbo greičiu, nes nesugebėjau iškentėti vientiso vaizdo ilgiau nei vieną minutę. Nuobodu, neįdomu, matyta, kvaila.

Nim’s Island (2008) – filmas vaikams ir visai šeimai. Dar vienas šios srities prastas kūrinys. Tikrai savo vaikams nerodyčiau šio filmo, nes jis tiesiog… neįdomus. Šizofrenikė mergaitė, kažkokia moteriškė, superseksovasirnuostabusvisagalis bičas ir dar ruonis (!) gyvenantis namuose ir miegantis ant (!) kilimėlio prie lovos!! Tiesiog nepakartojama. Vienintelis gan neblogas dalykas buvo driežiukai, bet ir jie kartais nusišnekėdavo :) Ne pats geriausias kūrinys vaikams. Nieko ypatingo, bet žiūrėti galima, nesusivemsite :)

Red Eye (2005) – iškart sakau, kad filmas neblogas, idėja pateikta visai skaniai. Tačiau manęs niekaip neužkabino. Nejaučiau nei įtampos, nei susidomėjimo. Toks nuobodokas trileris su gražiaveidžiu blogiuku ir keistai vaidinančia auka. Girdėjau, kad jį neseniai rodė per vietinę televiziją – tai ir gerai, toks filmas televizijoms ir skirtas, kai nerodo debilų-publicistikos laidų.

Big Dreams Little Tokyo (2006) – visiškai nepatiko, neužkabino ir nesuteikė jokio malonumo. Jei šiuo filmu norėta perteikti kitos kultūros ypatybes, tai tas visiškai nepavyko. Lėkštas humoras, padrikas istorijos pasakojimas, nuobodūs dialogai ir visiškai prastas pagrindinis aktorius. Nepatiko.

How to Kill Your Neighbor’s Dog (2000) – neblogas filmas, kaip tik snobo kinui. Labai neblogai ciniškai pašnekantis pagrindinis aktorius – rašytojas. Puiki scena, kai iš jo ėmė interviu televizijoje. Tačiau prie viso to, yra ir nuobodus siužetas, nuobodokas filmas ir visiškai į scenarijų neįsipaišantis kaimynų šuo. Gal aš kažko ir nepastebėjau, nes filmą prasukinėjau – labai jau nuobodžiavau jį žiūrėdamas.

Touching the Void (2003) – filmas apie mitu tapusį dviejų keliautojų kopimą į kalnus. Manęs visiškai neužkabino, nes tokiais dalykais nesidomiu. Kalnų mylėtojams ir tyrinėtojams turėtų patikti, gerai susuktas filmas.

Super High Me (2007) – pažiūrėkit į mane, koks aš kietas narkomanas! Visa filmo (dokumentinio) esmė. Filmo aprašyme skelbiama, kad filme nagrinėjama daug opių klausimų, diskutuojama apie medicininės marihuanos uždraudimą, tačiau visi šie „svarbūs ir rimti“ klausimai tėra kelios minutės filmo gale, kai parodoma vietinė parduotuvė, kurioje konfiskuojama visa medicininė marihuana, o aplink ją stovi saujelė žmonių (90% visiški narkomanai) ir labai protestuoja. Ajajaj, kaip baisu! Debilų šutvė. O pats filmas tėra kažkokio dalbajobo komiko svaičiojimai ir nusipezėjimai, kaip marihuana nėra nieko blogo ir t.t. Papasakok mano jaunystės geriausiam draugui, kuris irgi taip sakė, o dabar yra tik supistas narkomanas. Filmas padarytas Super Size Me filmo formatu (pastarasis filmas buvo labai vykęs). Net viršelis nukopijuotas. Vienu žodžiu, filmas apie kažkokį debilą, kuris visur vaikšto apsipūtęs ir tuo didžiuojasi (ar yra čia kuo didžiuotis? Rūkai, tai rūkyk sau), o kai negauna marihuanos, tai verkia, kaip jam sunku. Šlamštas, o ne kūrinys. Suprasčiau, būtų juokinga, bet kad juoko ten nelabai daug, tik apsipūtusio debilo sapalionės. (Šiais sakiniais nenorėjau visų, pučiančių žolę, pavadinti debilais :) Man tik šitas filmas debiliškas.)

Manhunt (2008) – būtų šį filmą padarę lietuviai, tai tikriausiai džiaugčiausi. Bet kadangi ne tautiečių kūryba, o norvegų, tai galima ir pakritikuoti – eilinis šlykštynių siaubiakas apie medžiojamus žmones ir daug perpjautų gerklių. Nieko ypatingo ir nieko nematyto. Neįdomu, o dar gi ir šlykštu.

The Hammer (2007) – nieko nėra nuobodžiau už filmus apie boksą. Net nepamenu, apie ką šis filmas. Nepaliko jokio įspūdžio.

Nas Ne Dogonish (2007) – oh, kas per nesąmonė. Vienas iš rusų prasto kino pavyzdžių, kokių galėtų pasaulyje ir nebūti. Režisieriai tikriausiai per daug degtinės pergėrė. Padarė bajavyką, kuris iš tiesų atrodo kaip prastas seilionių filmas. Neįdomu, nuobodu, neverta ir kvaila.

Flakes (2007) – nuobodu, neįdomu, matyta. Eilinis filmas apie žmogeliukus, jie įkuria kavinę (nors idėja nebloga – sausų pusryčių kavinė), jiems ten nelabai sekasi, dar prie visko prisideda meilės-seilės, tada kapitalistai juos sutraiško, tada daug nesąmonių, kalbų ir teismų. Bla bla. Nuobodu. Nors tokioj kavinėj tikriausiai apsigyvenčiau dėl sausų pusryčių įvairovės :)

vasaros kinoteatras: šedevrai

2008-10-24
17:36 Komentarų: 12 buržujus | Kategorijos: kinoteatras

The Butterfly Effect (2004) – wow. Trumpai sakant – nerealu. Jau praėjo du mėnesiai, kai aš pažiūrėjau šį filmą, bet iki šiol negaliu atsitokėti, koks jis nerealus. Manau, kad artimu laiku vėl jį pažiūrėsiu. Filmas absoliučiai fantastiškas, nepakartojamas ir dar niekur nieko ir niekaip panašaus nematyta. Niekada netikėjau, kad Ashton Kutcher gali sukurti tokį rimtą vaidmenį. Plojimai. Net sunku komentuoti, nes šį filmą tiesiog privaloma pažiūrėti. Ir žiūrėti reikia ypač įdėmiai, nes filmo vingrybės taip susuka smegenis, kad sunku viską atsiminti ir suvesti galus. Po filmo su drauge labai ilgai diskutavom apie tam tikrus niuansus, ar režisierius teisingai sudėliojo laiką laiko juostoje ir panašius dalykus. Diskutavom kokias dvi valandas ir skaitėm daugybę atsiliepimų ir straipsnių apie filmą. Tikrai nuostabus ir vertę turintis kūrinys. 12 balų ir nemažiau. (P.S.: ar žinojote, kad filmas turi keturias pabaigas? Youtubėje galima rasti jas visas. Trys gan neįdomios, tačiau versija su gimdymu – pateikia labai įdomių vaizdų pamąstymui.)

Once Upon A Time In America (1984) – mafija, mafija! Ir dar su jaunučiu Robert De Niro. Net neapsisprendžiu, ar šis filmas nebūtų geresnis net už Krikštatėvio trilogiją, jei nebūtų toks ištęstas. Šiek tiek ištemptas siužetas, lėtai vykstantis veiksmas ir truputis nuobodulio kažkiek gadina bendrą vaizdą. Bet iš tiesų, pagalvojus logiškai, ko gi trūksta šiuolaikiniams filmams? Ramybės! O šiame filme, tarp visų gaujų karų ir žudymo, tos ramybės labai daug ir ji visiškai nebanali. Puiki meilės istorija nuo pat jaunų įsimylėjėlių dienų. Puikūs aktoriai, nuostabiai atliekantys savo vaidmenį. Tiek vaikus vaidinantys aktoriai, tiek suaugusius žmones, savo darbą atliko nepriekaištingai, beveik tobulai. Nors filmas ir trunka 3 h 40 minučių, nė akimirką nenorėjau jo išjungti, persukti arba eiti į virtuvę arbatos. Aišku, kelių pertraukėlių žiūrint tikrai reikia :) Taigi, jei norite gerų gyvenimo istorijų, puikių aktorių, nuostabaus režisieriaus darbo ir tikrai daug minčių paliekančio filmo, šitas filmas jums kaip tik. Ir ypač, jei mėgstate filmus apie mafiją.

The Dark Knight (2008) – dar nebuvau matęs filmo, kai pamačiau, kad imdb.com topuose jis užėmė pirmą vietą!!! Per savaitę?? Pralenkė visus šimtmečio kino šedevrus ir atsisėdo topo viršuje. Man tai buvo niekaip nesuvokiama, nors labai mėgstu Betmeno filmus ir labai laukiau šio. Taigi susiruošiau ir po metų pertraukos patraukiau į kinoteatrą. Ir tai buvo… Išėjęs po filmo neturėjau žodžių, kaip reiktų apibūdinti šį nerealų filmą. Apie jį kalbėti net nereikia – jį reikia pamatyti, ir užjaučiu tuos, kurie jo nematė kinoteatre – žiūrėjau jį kompiuterio ekrane, tai efekto ne tiek ir daug. Visų pirma, filmas neperspaustas efektais, kaip praeitas, kuo jis man ir nepatiko. Visų antra – nauji aktoriai, kurie nesveikai gerai įsisavino savo vaidmenis ir nesveikai gerai atliko juos. Toliau: labai idealiai perteikta komiksų dvasia. Nuo pat vaikystės Betmeno komiksus prisimenu kaip tamsius, niūrius komiksus, kur veiksmas vyksta žiauriame ir tamsiame mieste, kur pilna šizofrenikų ir viskas vyksta kažkaip ne taip, kaip mūsų pasaulyje. Šiame filme tas atvaizduota nepakartojamai gerai. Tai tikrai geriausia visų laikų komikso ekranizacija, nes dar jokiame panašiame filme viskas nebuvo padaryta taip puikiai.

Toliau. Didysis, svarbusis ir nesuvokiamasis Džokeris. Jo vaidyba – nepakartojama. Atvirai pasakius, tokio šiurpaus personažo kine dar gyvenime nemačiau. Vien žiūrint į tą šizofrenišką psichodelinį psichą, kuris elgiasi nesuvokiamai ir nenuspėjami, krečia šiurpas. Ta fantastiška puspročio vaidyba, tas nepakartojamas įsijautimas į vaidmenį ir toks geras vaidmens perteikimas, kad net bijot jo pradėjau. Neturiu žodžių. Jei kas dar nežino, tai dar nebaigus filmuoti filmo, aktorius Heath Ledger, atliekantis Džokerio vaidmenį, mirė perdozavęs vaistų. Deja, dėl šios mirties, kad ir kaip būtų neetiška, filmas pradėjo kopti į savo šlovės viršūnę ir ši mirtis buvo didelė pagalba filmo reitingams. Daugybė žmonių žinojo apie aktoriaus mirtį prieš žiūrėdami filmą, todėl žiūrėjo į Džokerio asmenį kaip į paskutinį aktoriaus darbą (ir labai gerą darbą), todėl balsavo aukščiausiais balais ir labai gailėjo žuvusio aktoriaus. Man tai bjauru tokie dalykai. Iš tiesų, tai spėjau, jog filmas tik dėl šios mirties ir užkopė į imdb.com topo viršūnę, nes visi suskydo ir sudėjo aukščiausius balus. Tačiau tikrai nenuvertinu filmo! Manau, kad jis vertas būti dešimtuke, tačiau tikrai ne pirmame penketuke (dabar jis jau nukrito į 4 vietą).

Bet nekreipiant dėmesio į šituos mano pamąstymus, galiu vėl pakartoti – taip puikiai ir taip šiurpiai atlikto vaidmens dar gyvenime nemačiau. Žinojau apie tą mirtį, ir filmo pradžioje laukiau, kas gi ten bus tokio su tuo Džokeriu. Ir iš pradžių jis man net nepatiko, bet įpusėjus filmui, žiūrint į jį, pradėjo šiurpti kūnas :) Skaičiau labai gerą komentarą apie šį puikų vaidmens atlikimą: jei kas pamenate senąjį Betmeno filmą, kuriame Džokerio vaidmenį atliko Jack Nicholson (ir jį atliko labai puikiai), tai „Nicholsono Džokeris“ prieš šį naująjį Džokerį atrodo kaip kūdikėlis su čiulptuku. Vienu žodžiu – nuostabu.

Ir nekreipiant dėmesio į šį nepakartojamą Džokerį, atsiminkime, kad yra ir visas kitas filmas. Su visais nuostabiais dalykais, kuriuos jau minėjau, ir su daugybe smulkmenų, apie kurias galėčiau rašyti ir rašyti. Vienas geriausių dešimtmečio filmų. Kas nepažiūrės, kas nepažiūrės, kas nepažiūrės – tas betmenas!

Juno (2007) – tuo metu, kai jaunimas debilėja nuo kvailų filmų ir visokių amerikietiškų pyragų parodijų, aš žaviuosi tokiais kaip šis. Jei būtų daugiau tokių filmų kaip šis, aš būčiau daug laimingesnis žmogus. Ah, kaip seniai su tokiu malonumu nežiūrėjau filmo apie moteriškas bėdas :)) Na, tiksliau ne moteriškas, o mergaitiškas. Juokauju – ne tokia filmo esmė. Labai gerai nuteikiantis ir vakarą praskaidrinantis filmas. Labai nerealus pagrindinės aktorės humoro jausmas, labai superiniai jos dialogai ir atsikirtinėjimai suaugusiems. Išvis, jos vaidmuo – fantastiškai sarkastiškai ironiškai ir ciniškai nuostabus. Labai man tokie patinka :) Žiūrėkite – nepasigailėsite.

No Country for Old Men (2007) – žinot, kuo šitas filmas fantastiškas? Tuo, kad aktoriai taip įsijautė į savo vaidmenis ir buvo taip gerai aprengti ir nugrimuoti, kad aš jų net nepažinau. Buvau net susiginčijęs, kad šiame filme vaidino nežinomi aktorėliai. O pasirodo klydau. Filmas nurovė galvą. Nerealiaipuikiainuostabiainepakartojamai. 2007 metai holivudui buvo tikrai sėkmingi, nes dar niekad nemačiau tiek šedevrų, kepamų vienas po kito. Aišku, pažiūrėjęs filmą pagalvojau, kad visos istorijos nebūtų, jei tas gerasis pagrindinis aktorius per kvailą galvą nebūtų sugalvojęs tam meksikiečiui nuvežti vandens. Kvailys. Tačiau nepaisant to, filmas yra tikrai neapsakomai geras ir stebinantis. Ką jau kalbėti apie tą žvėrišką žudiką, kuris žmones žudo kaip avis fermose – tokių psichologiškai bjaurių žudikų holivude dar nedaug buvo, neveltui šis aktorius gavo oskarą už šį vaidmenį. Tai filmas, kuriame parodomas visas pasaulio šlykštumas, nes toks teroras pasaulyje vyksta kasdien. Siužetas visada verčia mąstyti – kas mirs, kam atėjo laikas mirti? Net pasibaigus filmui vis galvoji, kas dar mirs? Nes mirties filme labai daug, kadangi tam žudikui skersti žmones yra įprastas dalykas. Taigi, kraupiai puiki vaidyba, nuostabūs vaizdiniai ir geras visos komandos darbas – būtina pažiūrėti šį filmą.

Seven Years In Tibet (1997) – nebuvau matęs šio filmo. Nesuprantu kodėl, bet nenorėjau jo žiūrėti, nors ir buvo girdėtas. O dabar pažiūrėjęs buvau visiškai abstulbintas. Nuostabus filmas, ir gal net gerai, jog žiūrėjau jį sulaukęs vyresnio amžiaus ir turėdamas daugiau protelio. Labai nuostabus filmas. Vienas iš tų šedevrų, kurie puikiai perteikia tam tikrą (šiuo atveju Tibeto) kultūrą – šaknis, tradicijas, požiūrį ir visokiausias smulkmenėles. Puikiai tinka norintiems pažinti Tibetą ir norintiems sužinoti nors lašelį žiauriosios Tibeto istorijos. Beje, filmas biografinis – apie alpinistą Heinrich Harrer, kuris, pabėgęs į Tibetą, susidraugavo su jaunuoju Dalai Lama. Ir, pasirodo, jie draugai iki šiol, nes kol kas abu yra gyvi ir sveiki. Labai įtraukiantis, stiprus ir liūdnokas filmas. Jei dar atsiras nors vienas nematęs (aš tikriausiai buvau likęs vienintelis), būtinai pažiūrėkit :)

Iron Man (2008) – greita, profesionali, įspūdinga ir nepriekaištinga komikso ekranizacija. Holivudas vis stebina kokybiškomis komiksų ekranizacijomis, ir jų vis daugiau ir daugiau. Šis filmas man net patiko daug labiau už komiksą, nes aktoriai parinkti turbo gerai. Negalėjau atsižiūrėti, kai jis kūrė savo kostiumą, ir kai galų gale jį sukūrė. Tas pirmasis pilnai pabaigto kostiumo vaizdas buvo taip audringai sutiktas, kad net kaimynai išgirdo :) Net nežinau ką sakyti – pamatyti privaloma. Puikus veiksmo, humoro ir fantastikos mišinys.

The Nightmare Before Christmas (1993) – taip, tai tas filmas, kurį privalo pamatyti kiekvienas vaikas ir kiekvienas suaugęs žmogus. Taip, tai tas filmas, kur garso takelio gali klausytis nesustodamas. Taip, tai tas filmas, kur gali sustabdyti kiekvieną kadrą ir jį kabinti ant sienos kaip paveikslą. Tim Burton‘o šedevras, visų laikų tobuliausias lėlių filmas. Jokių efektų, jokių nesąmonių, tik natūralus iš širdžiai mielas filmas. O lėlės – jei rasčiau, kur nusipirkti šių lėlių, tikriausiai būčiau labai laimingas. Tobuli menininkų kūriniai, kuriems filme suteikiama gyvybė ir savitas charakteris. Net nėra žodžių apibūdinti šį filmą, nes jį reikia tiesiog pa-žiū-rė-ti.

V For Vendetta (2005) – filmo pradžia labai suintrigavo. Big brother is watching you. Labai panašu į „1984-ieji“, tik šiek tiek demokratiškiau. Stebimi žmonės, visiškai pavaldi šalis, komendanto valanda ir kiti apribojimai. Ir atsiranda išsilavinęs, džentelmeniškas ir paslaptingas anarchistas. O jis dirba nepriekaištingai ir visi jo sugalvoti dalykai labai stebino – vien idėja, kai visiems buvo išsiuntinėtos kaukės. Dar vienas Matricos kūrėjų parašytas šedevras, kuriuo neįmanoma atsidžiaugti. Labai kokybiškas, geras, puikiai susuktas ir nenuobodžiai sugalvotas filmas. Draudžiama nepažiūrėti ir nesidžiaugti šiuo kūriniu. Būtina mokytis džentelmeniškumo ir kalbos sugebėjimų iš pagrindinio aktoriaus. Ir būtina tikėti, kad Wachowskiai parašys arba pastatys dar vieną ne ką prastesnį šedevrą.

Cars (2006) – dar vienas Pixar animacijos studijos šedevras, su didžiausiu malonumu sužiūrėtas ir įrašytas į kolekciją. Be proto mėgstu animacinius filmus. Aišku, daug kam tokie filmai nepatinka, daug kas sako, kad jie vaikiški, bet man tai nerūpi – jei filmas geras, tai aš jį ir žiūrėsiu. O šitas labai geras. Ypač žavėjo kiekvienos mašinos charakteris – Pixar visada tuo pasižymėjo, kad sugeba sukurti nerealius charakterius, ir kiekvienas jų yra labai skirtingas. Taip ir šiame filme – daugybė mašinų ir daugybė skirtingų asmenybių. Dar pridėkime puikią grafiką, labai gerą piešimo stilių ir kokybę ir daug bajeriukų – ir gausime puikų animacijos šedevrą :) O nerealiausias dalykas, kurį pastebėjau tik žiūrėdamas HD (high definition) filmo versiją – ar matėte, kokios filme skraidžiojančios musės? Tai mažos mažos mašinytės!! :))

Michael Clayton (2007) – puikus aktorius puikiame filme. Nors vietomis ir nuobodokas, kažkiek ištemptas filmas, tačiau įtraukiantis, įdomus, puikiai susuktas ir su puikiais aktoriais bei jų vaidyba. Neturiu nė menkiausių nusiskundimų šiuo filmu, nes žiūrėjau ir džiaugiausi, kad tokių filmų vis dar būna. Vingrybių pilnas filmas, ypač geros pagrindinio aktoriaus vingrybės. Nepriekaištingai šizofreniko vaidmenį atliekantis Tom Wilkinson – labai nejaukus personažas. O pagrindinio personažo darbas, elgesys, pasiekimas tai, ko jis nori – labai gražu žiūrėti. Tiesiog idealas :) Geras filmas įdomiam vakarui. Ramus, sudominantis ir tikrai geras.

There Will Be Blood (2007) – bijau apsimeluoti, bet tikriausiai geriausias šiais metais matytas filmas. Jau nuo pat pirmos minutės užbūrė filmo ramybė ir susikaupimas. Nuo pat pirmos minutės filmas privertė pradėti mąstyti. Nuo pat pirmos minutės pradėjau grožėtis nuostabiu operatoriaus darbu ir filmuojamomis vietovėmis. Aktorių vaidyba – taip pat nuostabi. Žiūrėdamas šį filmą, pasijaučiau kaip gyvendamas tais laikais ir išgyvendamas tų personažų gyvenimus. Nuostabus pasakojimas apie naftos verslininką, apie aukso paieškas užbaigusią „juodojo aukso“ karštligę. Beveik pasibaigus filmui suvokiau, kad šis filmas neturi garso takelio. Tai pritrenkė, nes suvokiau, kad šiam filmui jo visiškai ir nereikia. Scenos sudėliotos taip tobulai, vaizdiniai tokie pritrenkiantys, o operatoriaus darbas toks nepriekaištingas, kad visas bendras vaizdas nustelbia bet ką ir jam absoliučiai nieko netrūksta. Tai jau tikras kino menas. Kurį privaloma pažiūrėti, nes kitaip prarasite labai daug.

The Lives of Others (Das Leben der Anderen) (2006) – Europos kinas iš visų jėgų spiria holivudui ir pataiko tiesiai į tarpukojį. Paskutiniu metu Europoje kepami šedevrai, vienas po kito. Šis – nė plaukeliu nenusileidžiantis geriausiems holivudo kūriniams. Laimėjo Oskarą. Laimėjo dešimtis kitų apdovonojimų. Pažiūrėjus šį filmą, gali suprasti, kodėl vakarų Vokietija buvo atskirta nuo rytų Vokietijos. Socializmas yra absurdas. Šlykšti sistema, kurios esmė pateikiama šiame filme. Pagrindinis aktorius yra socialistinės rytų Vokietijos valstybės policijos (Stasi) darbuotojas, stebintis nepakančius valstybei žmones ir juos sodinantis už grotų. Mane žavėjo, kaip puikiai jis atliko savo darbą, nors tas darbas ir buvo bjaurus. Iš tiesų tai jei ne tokie vokiečiai, kaip jis – pedantai, atsakingi, darbingi – tai Vokietija nebūtų taip greitai atsistojusi ant kojų. Bet filme pasakojama tik apie rytų vokiečius ir apie jų „idealią ir veiklią“ valstybę. O kaip visada, tokios sistemos pradeda pūti iš vidaus. Filmo siužetas dar apipinamas meilės scenomis, nes pagrindinis aktorius yra visiškai vienišas. Nors mano pažįstamai pasirodė, kad scena su prostitute buvo visiškai nereikalinga, tačiau aš nepritariu – ši scena kaip tik parodė, kad jis, nors ir dirba idealiai, yra visiškai nelaimingas ir nulis. Filmo pavadinimas tai ir pasako – jis gyvena kitų gyvenimus, todėl neturi laiko savam. Niūri filmo nuotaika, žiaurios realijos ir puikūs aktoriai idealiai perteikė tų laikų realybę. Puikus filmas. Tikram europiečiui būtina jį pamatyti.

21 Grams (2003) – dar vienas filmų Crash (2004) ir Babel (2006) tipo kūrinys, kai visų personažų gyvenimai persipina, susipina ir užsipina. Aišku, šiame filme labai stipriai žaidžiama žmonių nelaimėmis, ir visas siužetas paremtas artimųjų žūtimi ir gyvenimų griuvimu. Tačiau, jei tai padaryta meniškai ir pateikta gražiai bei nebanaliai, tada man tai patinka. Šio filmo režisierius po truputį vis labiau stebina. Pastatęs du puikius filmus iš eilės (Amores perros ir minėtąjį Babel), jis mesteli dar ir šį. Tikiuosi, kad bus daugiau. O šis filmas man labai patiko, nes žiūrėdamas tokius filmus vis supranti, koks esi laimingas gyvendamas tokį ramų gyvenimą. Labai gražus, liūdnas ir priverčiantis susimąstyti filmas. Visiškai neprailgo. Vertas kiekvienos žiūrėjimo minutės.

Se7en (1995) – trečią ar tai ketvirtą kartą pažiūrėtas siaubo ir psichologinio šlykštumo šedevras. Net ir ne pirmą kartą žiūrint, vėl ir vėl jis mane sukrėtė. Bjaurus, žiaurus, šlykštus, bet labai geras filmas. Jei yra dar tokių, kurie jo nematė, būtinai pažiūrėkite. Patariu žiūrėti šviesiu paros metu, nebus taip nyku.

The Assassination of Jesse James by the Coward Robert Ford (2007) – ooo Bradai Pitai! Kaip aš vis labiau tave mėgstu. Puikus aktorius. Nuostabiai persikūnija į bet kokį vaidmenį. Nustebino ir Affleckas jaunesnysis – nesitikėjau, kad jis taip gerai pakeis savo vaidybą ir įsijaus į vaidmenį. Visų pirma, filmas neapsakomai gražus ir nuostabiai perteikiantis senus laikus. Nepriekaištinga scenografija, dekoracijos, kostiumai kalba ir kalbos maniera. Visų antra, visi aktoriai nepriekaištingai atlieka savo vaidmenis, o operatoriaus ir garsisto darbas – jokios kritikos. Visų trečia – filmas šiek tiek nuobodokas. Gal padariau klaidą, kad nusprendžiau jį žiūrėti vėlai vakare (nes filmas netrumpas), tačiau jis man tikrai prailgo, ir artėjant pabaigai, vis norėjau kad jis baigtųsi. Tačiau pabaiga atpirko visą laukimą. Ir apskritai, filmas labai įdomus savo istorijos pasakojimu. Viskas pradedama nuo paties pavadinimo – Džesį Džeimsą nužudys Robertas Fordas. Tada filmo pradžioje žiūrovai supažindinami su šiais piliečiais ir paaiškinama, kad žmogžudystė bus įvykdyta. Ir tada tu žiūri visą filmą ir spėlioji, kaip čia kas bus ir kada jau žudys. Fantastiškas būdas! Man tai labai patiko ir labai stebiuosi, kaip režisieriui tai pavyko. Nes paprastai filmuose paslaptį stengiamasi išlaikyti iki pat filmo pabaigos. Tačiau, kai istorija pasakojama šiuo būdu, žiūrovas gali labiau įsigilinti į kiekvieną smulkmeną ir į kiekvieno personažo charakterį. O charakteriai šiame filme – tikrai verti gilinimosi. Visa tai parodo, kad rašytojas ir režisierius ne iš kelmo spirti ir išmano savo darbą – todėl ir sukūrė štai šį puikų filmą, kurio holivudui nė kiek nereikia gėdytis.

O ir filmo pabaiga priverčia susimąstyti. Vis galvojau, kodėl žmonija visada buvo tokia – žudikus ir nusikaltėlius garbina ir šlovina, o į teisuolius nekreipia dėmesio? Ir šiame filme, pabaigoje, tai aiškiausiai parodoma. Jei dar nematėte – pažiūrėkite. Jei norite fantastiškai gražaus filmo su nuostabiomis scenomis ir judesiais ir išraiškomis (o ne žodžiais) pasakomomis mintimis – žiūrėkite. Tai režisieriaus, scenaristo, aktorių, garsistų, operatorių ir visų kitų šedevras.

vasaros kinoteatras II

2008-10-23
17:38 Komentarų: 4 buržujus | Kategorijos: kinoteatras

Tęsiu ilgą ir nuobodžią visos vasaros (ir daugiau) filmų beletristiką! Bus dar įrašų, tad jei jums neįdomūs mano menki filmų aprašymėliai, tai net nesigadinkite akių, nes šiuos aprašymus dedu tik dėl to, kad parodyčiau, koks aš kietas, nuostabus ir nerealus, kad peržiūriu tiek daug filmų!!!

GĖRIS:
Letters from Iwo Jima (2006) – tvirtas, tamsus ir liūdnas filmas. Nors ponaičio Clint Eastwood ir nemėgstu, tačiau šitas jo kūrinys labai nustebino. Du metus jo nepažiūrėjau dėl režisieriaus. Filmas apie JAV-Japonijos karą, viskas rodoma japonų akimis. Eastwoodas pastatė šia tema dar vieną filmą, tik viskas jame rodoma amerikiečių akimis. Atrodytų labai geras duetas, tačiau pirmasis filmas, Flags of Out Fathers, yra visiškas amerikietiškas šlamštas, kurio neverta net akies krašteliu žiūrėti. Taip atsitiko, kad jį pirmąjį ir pažiūrėjau, todėl net nesiruošiau žiūrėti antrojo, šio filmo. Bet pažiūrėjau ir – tikrai nepasigailėjau. Žiaurus, realistiškas kūrinys apie vargšus japonų karius ir debilišką jų valdžią. Eidami į karą jie visi žino, kad mirs. Jei grįši iš karo gyvas, niekas tavęs negerbs, nes tu nemirei dėl savo tėvynės. Daug kraujų ir lavonų (kaip įprasta šių laikų filmams) nepamatysite, nes visas šio filmo baisumas yra psichologinis, kai žiūri ir šlykštiesi, kai sėdi ir galvoji, kaip jie tai išgyvendavo. Tačiau be visų pagyrų, yra ir minusų. Per daug ištemptas filmas, nes vietomis buvo labai nuobodu. Per daug geras tas aukštas karininkas – jo gerumas tiesiog trykšte tryško, ir tai atrodė gan nenatūraliai. Ir tikrai per ilgas filmas, nes pabaigoje jau buvo pasidarę nuobodoka. Tikriausiai, todėl oskarų ir nelaimėjo – kai kuri filmą – neperspausk, nes žiūrovui gali ir pabosti :)

GĖRIS 2:
Banlieue 13 (13 Rajonas) (2004) – puikus veiksmo filmas! Netgi per daug puikus! Prancūzai vėl parodo, kaip jie moka „daryti“ gerą kiną. Daug veiksmo, geri efektai, nerealūs judesiai, gera idėja, įdomus scenarijus, nuos-ta-būs aktoriai, fantastiškas parkour‘as ir visa kita. Nebuvo nuobodu nė sekundę. Geras prancūziškas humoras, geras „holivudiškas“ veiksmas ir dar netikėtumo cinkelis, kai pasakai „vau, ir taip galima?!“. Be to, šiame filme yra ir puikioji parkour‘o scena, kurią prieš kelis metus suradau internete. Ach, negaliu atsidžiaugti, kokį smagų ir įtraukiantį filmą pažiūrėjau :) Siūlau ir jums.

The Wicker Man (2006) – Mykolas Keidžas vėl! Nesuprantu šito aktoriaus, tai jis vaidina tragiškai tragiškuose filmuose, tai jis vaidina neblogai įdomiuose filmuose. Šis filmas priklauso antrai klasei, nes prie siužeto ir istorijos padirbėta tikrai smarkiai. Pats Keidžas tai vaidina gan prastai, bet pakęsti galima, nes istorijos vingiai labai įdomūs. Ypač nurauna stogą avilių laukas, kurio forma kaip korio. O kaip tik rugpjūtį teko pirmą kartą gyvenime kopinėti medų :) Filmas šiek tiek psichodelinis, labai nejauki sala su dar nejaukesniais gyventojais, labai nejauki aplinka ir saloje vyraujantis absoliutus feminizmas :) Vien dėl tokių dalykų šitą filmą ir verta pažiūrėti, nes jis tikrai neįprastas ir gan keistas. Neblogai.

The Bank Job (2008) – neseniai n-tąjį kartą pažiūrėjau The Italian Job, o štai ėmiau ir sulaukiau dar vieno apiplėšimų šedevro! :) Labai pradžiugino. Ir labai patiko. Vėlgi pasikartosiu – šiuos mėnesius mane valdo bajavykai, o šitas užvaldė ypatingai. Net komentuoti nereikia – puikus filmas! Laukiam trečios dalies.

Futurama: The Beast With A Billion Backs (2008) – Futurama dar kartą įrodė, kad jeigu moki kurti pilnametražius animacinius filmus, jie nebus nuobodūs. Ir tai įrodė mestelėdami dar vieną nerealų filmą, kurio nepažiūrėti negalima. Todėl trumpai sakant – pažiūrėkit!

Dantes Inferno (2007) – visiška pagarba dekoracijų kūrėjui. Visiška pagarba dailininkui ir virvučių tampytojui. Super. Filmas, tiksliau teatras-filmas-neaišku kas, yra karpinių spektaklis. Na kaip vaikystėje visi turėjom knygų, kur atverti ir traukdamas už virvutės gali judinti visokius žmogeliukus. Tai čia panašu :) Vaizdas – labai superinis, kokybiškai ir gerai. Tačiau dėl siužeto nesu tikras. Niekaip negaliu apsispręsti, ar gerai čia padarė, ar blogai. Iš „blogai“ pusės tai galima drąsiai sakyti – kas per debilai turi teisę išsišaipyti iš vieno nuostabiausių šedevrų Dantės „Pragaro“ ir pagal jį padaryti kažkokią bezdančią, šikančią, vemiančią, besidulkinančią banalybę? Pirma mintis tokia ir buvo, tačiau po to pagalvojau – o gal visai nieko? Sušiuolaikinta senoji ir sudėtingoji literatūra, pateikta pagal „šiuolaikinius standartus“ (t.y. šikimą, vėmimą, pornografiją, nudebilėjimą ir t.t.), pasakojama jaunimui priimtinu būdu :)). O jaunimui tas ir patinka – skaičiau labai daug komentarų, kad filmas labai patiko ir dabar nori perskaityti knygą :) Manau, kad stipriai nustebs, nes šikalų ir pimpalų knygoje neras. Taigi, taip ir neapsisprendžiu, ar gerai čia, ar blogai. Labiau linkstu prie „blogai“, bet filmo visiškai nepeikiu. Įdomus.

Run Fat Boy Run (2007) – ehehei, dar vienas geras britų kūrinys ir nebloga britų humoro dozė. O pagrindinis aktorius Simon Pegg – stipriai kylanti žvaigždė :) Labai smagus ir lengvas filmas apie nupezusį vaikiną, kuris laksto paskui savo meilę. Istorija tradicinė, tačiau pateikimas įdomus. Ir dar su britų humoro cinkeliu, kuris vis priverčia nusišypsoti arba nusijuokti. Tinka ramiam vakarui. Su kompanija.

Beowulf (2007) – na taip, parodėt ką sugebat sukurti su kompiuterine grafika, viską padarėt idealiai, vaizdui priekaištų nėra. Tai ką? Viskas? Išvaizda ir kompiuterinės galios yra niekas, jei nėra turinio. O turinys atrodo tuoj užkabins, tuoj bus kažkas gero, bet… Nusivylimas. Turinys kažkaip priminė senus Asterikso ir Obelikso animacinius filmus, kur jiedu laksto po vikingų gyvenvietes. Sakyčiau nuobodoka, neįdomu, neįspūdinga. Ir Andželinos Žoly nuogu kūnu manęs nesuviliosit.

Mes iš ateities/My iz Budushchego (2008) – prieš pažiūrint filmą teko perskaityt jo recenziją. Ir pagalvojau, kad tai bus dar vienas nuobodus kūrinys apie keliavimą laiku. Dar sudėjęs kartais pasitaikantį rusų nuobodumą kine ir tokią temą, net nenorėjau žiūrėti filmo, tačiau prisiverčiau. Ir visai nenusivyliau! Iki Oskaro tokiam filmui dar milijonas metų, tačiau apskritai filmas labai neblogas. Profesionalus, įdomus, vaidyba nebloga. Aišku vimdė tai, kad visas filmas šleikščiai sukasi aplink meilę, bet tokios šių laikų tendencijos. Jei mėgstate kinų rusą, šis visai turėtų patikti, nes yra neblogas ir gan nenuobodus. Žiūrėti įmanoma.

Noise (2007) – dar vienas filmas tokiu pačiu pavadinimu. Ir daug prastesnis už pirmąjį - labai nuobodus ir neįdomus. Žiūrėti įmanoma, tačiau nieko gero jame nėra, o detektyvinė istorija yra visiškai nuobodi, tik pateikimas savotiškas, tačiau nieko naujo neparodantis. Viskas matyta. Dar nežiūrint į tai, kad vaidyba prastoka, kokia tinka tik situacijų televizijos laidoms.

Step Up 2: The Streets (2008) – niekada man nepatiko tokie filmai apie vargšus vaikus iš gatvės (dažniausiai juodaodžius), kurie labai mėgsta R’n'B ir hiphopą, daug šoka visokių gatvės šokių ir šiaip nusipeza visada. Trumpai sakant, Eminemo stiliaus filmai. Šitas ne ką geresnis. Visų pirma visi tie šokiai manęs nė kiek nestebino, nes juos gali pamatyti per bet kokią realybės šou „So you think you can dance“ atranką. Tie šokėjukai atrankoje net geriau pašoka. Kitas dalykas – siužetas. Vargšė mergaitė iš gatvės ieško savo kelio gyvenime. O jau tokia vargšė benamė, kad net mobiliaką turi labai vargšą – beveik naujo modelio Nokia. Net tingiu pasakoti – visas filmas šviečia nelogiškumu, absurdu ir neapmąstytomis režisieriaus klaidomis. Prisėsta, per kelias dienas parašytas scenarijus ir greitai sukeptas filmas (ir dar antra dalis – buvo pirma? Tikriausiai tokia prasta, kad net negirdėjau). Tai ar toks filmas gali turėti išliekamąją vertę? Tačiau prisipažinsiu – paskutinis tų geriečių šokis įspūdį paliko. Tikrai stipriai ir neblogai padaryta. Aišku reikia nepamiršti, kad visas šokis buvo filmuojamas po judesį ir gražiai suklijuotas. Tačiau galutinis variantas gražus ir pagirtinas. (P.S.: dar labai juokiausi iš filmo plakato – jame pagrindinės veikėjos krūtinė keliais dydžiais didesnė nei iš tikro, o pilvukas stipriai mažesnis. Bandau įsivaizduoti, kiek daug jaunuolių eidami į filmą tikėjosi pamatyti tą seksbombą iš viršelio, o pamatė tik paprastą “vargšę” ir negražią mergaitę. Smagu :) )

Dead or Alive: Hanzaisha (1999) – tokie rytiečių filmai manęs nedomina. Na taip, kovų ir žudynių scenos tikrai įspūdingos ir nematytos, bet visa kita buvo labai neįdomu. Anksčiau buvau didelis rytiečių kino nemėgėjas, vėliau pamėgau rimtus jų filmus, bet bajavykai vis tiek nepatinka. Įspūdžio nepaliko, nors apie filmą girdėjau daug gerų atsiliepimų.

Criminals Gone Wild (2007) – didesnio absurdo tikriausiai gyvenime nemačiau. Šokiruoja! Šokiruoja savo debiliškumu, kai žmonės nebežino ką kurti, tai sukuria vaidybinį filmą, kuriame “realybėje” plėšikai apiplėšinėja žmones ir juos muša. Vau. Nepakartojamai šokiruoja. Visiškas absurdas, verkiu dėl savo prarastų gyvenimo minučių žiūrint šį filmą.

Awake (2007) – filmas nuobodokas, bet savotiškai įdomus. Gan neblogai perteiktas siaubas, kurį veikėjas patiria operacijos metu. Filmo pradžia meilės-seilės nuobodybė apie gražios porelės gyvenimą. Vėliau prasideda veiksmas, kuriam šiek tiek trūksta logikos – kodėl jis išėjo iš kūno? Kodėl nieko nedarė išėjęs? Negi nebuvo galima to kažkaip susieti su filmo pabaiga? Kvailokų dalykų filme yra, tačiau filmas visai netradicinis, įdomiai pateikiamas ir gan neblogas. Pabaiga tik nepaliko įspūdžio – neišdirbtas kūrinys. Bet žiūrėti galima.

Jumper (2008) – Hayden Christensen paskutiniu metu valdo situaciją. Išleidžiami vienas po kito filmai, kuriuose pagrindiniai vaidmenys priklauso jam. Ir su kiekvienu filmu jis vis labiau tampa panašus į gerą aktorių, nes anksčiau baisėjausi jo vaidyba. Šiame filme – labai gerai. O ir filmo tipas geras – tokie filmai man prie širdies :) Atrodo, kad fantastikos srityje, įvairių netradicinių žmonių galių srityje jau nieko negalima sugalvoti naujo, tačiau šis filmas visai nustebino, nes personažo sugebėjimas nėra naujas kino filmuose, tačiau pateiktas visai kitaip, nei anksčiau. Filmą žiūrėjau su dideliu susidomėjimu, nenusivyliau nė kiek ir rekomenduoju pažiūrėti. Lengvas fantastinis, paprastas filmas apie visai smagius nuotykius.

Mission Impossible 3 (2006) – net nežinojau, kad yra trečia dalis, todėl labai nustebau radęs šį filmą. Atsimenu, kad pirmoji dalis buvo vienas iš pirmųjų filmų, kuriuos mačiau kinoteatre. Paliko didelį įspūdį, nes gerų bajavykų tais laikas buvo nedaug. Antra dalis gan stipriai nuvylė ir nesužavėjo. O ši trečia trilogijos dalis užkabino, įtraukė ir paliko gerą įspūdį. Kadangi paskutinius mėnesius žiūrėjau daug bajavykų (nes nieko rimto nesinorėjo, kaip ir rimto darbo prie tinklaraščio :) ), tai suvalgiau šitą filmą su pasigardžiavimu – mano bajavykiniai poreikiai buvo patenkinti ilgam. Daug veiksmo, geri efektai ir nešleikštus scenarijus. Geras filmas gero vakaro praleidimui.

Jack Brooks Monster Slayer (2007) – na, toks pusėtinas filmas. Atrodytų, lyg ir mažo biudžeto, bet nėra visiškai prastas. Netgi neblogas. Tik maža bėda – visiškai nieko naujo, nieko labai įspūdingo ar išsiskiriančio. Pasakojimas apie vaikinuką, tada atsiranda kažkokie monstrai, jam „pakyla“ didvyriškumas ir jis pradeda skerst visus. Yra gerų bajeriukų, yra smagių vietų, bet šiaip nieko ypatingo.

NESUSIPRATIMAS:
10,000 BC (2008) – negalėjau šio filmo žiūrėti ramiai – baisiausias absurdas. Vien režisierių sugalvotas faktas, kad mamutus naudojo piramidžių statybai – kąąą??? Jie gi nuo karščio per 10 minučių numirtų, tai net mažas vaikas supranta. Veiksmo vietovė – labai keistai atrodė, kad nedideliam žemės plotelyje yra ir Islandijos lygumos, ir Alpių kalnai, ir Amazonės džiunglės, ir Sacharos dykuma. Gal veiksmas vyko kitoje planetoje? Genties apranga, buities reikmenys, elgesys, gyvenimas tiesiog absurdo kupini dalykai. Net nebūtų nustebinę, jei būčiau pamatęs naudojant degtukus, nes panašių nesąmonių ten buvo pilna. Istorija visiškai neįdomi, kvaila ir beveik nukopijuota nuo Apocalypto. Aktoriai prasti, aktorių “atributai” juokingi, o vaidyba visiškai nepriimtina. Vienu žodžiu, visiškai prastas filmas, veltui sugaištas laikas ir dar vienas įrašas šlamštiškų ir brangių filmų sąraše.

BRIEDAS:
Funny Games U.S. (2007) – ar norite pamatyti blogą gero filmo holivudinę versiją? Holivudas visada pasižymėjo visiškai prastu Europos ir Azijos kino perdirbimu. Šis JAV kūrinys tai dar kartą tikrai įrodo. Atsimenu, kai dar būdamas paauglys pamačiau originalią šio filmo versiją, Funny Games (1997). Tai buvo filmas, kuris jaunystėje mane sukrėtė labiausiai iš visų matytų ir po kurio naktį negalėjau miegoti, o dvi dienas buvo bloga. Žiaurus psichologinis trileris apie du nesuvokiamo elgesio maniakus, kurie paima įkaitas mažą šeimą ir juos kankina. Žiaurus psichologinis teroras veikia net per ekrano stiklą, o personažų patiriama baimė labai greitai persiduoda žiūrovui. Brrr, net šiurpas krečia. Tačiau pažiūrėjau JAV versiją, šiurpas nė kiek nekrečia, tik ima šleikštulys, kaip buvo visiškai sudirbtas šis unikalus kūrinys. Ir spėkit, kurią versiją pusė pasaulio žiūri? Tikriausiai originalios versijos (vokiečių) niekas net girdėjęs nėra. Nors iš dalies gal ir gerai – tegu žiūri bambukai savo holivudą, o aš džiaugsiuos unikaliu Europos kino kūriniu. Esu šiek tiek pasipiktinęs ir įsižeidęs, kad JAV taip sudirbo gerą kino meno egzempliorių.

vasaros kinoteatras I

2008-10-23
01:49 Komentarų: 7 buržujus | Kategorijos: kinoteatras

Pradedu ilgą ir nuobodžią visos vasaros (ir daugiau) filmų beletristiką! Bus daug įrašų, tad jei jums neįdomūs mano menki filmų aprašymėliai, tai net nesigadinkite akių, nes šiuos aprašymus dedu tik dėl to, kad parodyčiau, koks aš kietas ir nerealus, kad peržiūriu tiek daug filmų!!!

GĖRIS:
Gone Baby Gone (2007) – didžiausias šokas buvo pamačius, kad šį filmą parašė ir režisavo Benas Affleckas!! Kažkas nesuprantamo! Visada įsivaizdavau, kad jis tiesiog holivudo vaikelis-durnelis, o pasirodo jis ima, ir surezga štai tokį labai gerą filmą, kuriame dar ir jo brolis triumfuoja pagrindiniame vaidmenyje. Sakyčiau, puiki šeimynėlė. Pats filmas labai geras. Visas siužetas apie pagrobtą vaiką ir jo paieškas. Labai daug žmonių, daug policijos, daug nesusipratimų ir visokių veiksmo posūkių. Ir viskas sudėliota labai nepriekaištingai ir gražiai. Filmo pabaiga – pritrenkia. Niekada nesuprantu, kaip režisieriai sugeba tiek visko sukurti, tada visko pripainioti, tada viską rodyti ir tada išpainioti. Bet visa tai atlikta labai puikiai! Šiek tiek nesupratau, ką visą filmą veikia pagrindinio aktoriaus mergina, nes ji tik maldavosi bendrame vaizde, tačiau tai netrukdė mėgautis filmu. Ir aišku, nuostabiausia tai, kad filme dar kartą pasmerkiami pedofilai. O viena frazė įsiminė ilgam, nes pritariu jai šimtu procentu: „You gotta take a side. You molest a child, you beat a child, you’re not on my side. If you see me coming, you better run, because I am gonna lay you the fuck down!“

House of Wax (2005) – labiausiai gąsdina tai, kad aktorių sąraše – Paris Hilton. Su ja mačiau jau ne vieną filmą, todėl tikrai gąsdino, tačiau realybė ne tokia baisi, kaip maniau :) Siaubiakas – ir tikrai neblogas. Šiuo metu leidžiama daugybė siaubo filmų, kurių net viršeliai atrodo tragiškai, tai ką jau kalbėti apie filmus. Filmo pradžia tai apgailėtina – Paris Hilton ir dar keli debilėliai daro nesąmones. Galvojau, kad bus eilinis, nuobodus holivudinis šlamštas, bet taip baisiai nebuvo. Idėja puiki, išpildymas neblogas, siaubo – pakankamai. Visas tas vaškinis namas tai išvis nurovė stogą, o kai paaiškėja visos siužeto vingrybės – super. Iš tiesų labai norėčiau pamatyti tokį vaškinį muziejų, kuris net pats būtų padarytas iš vaško. Aišku tai realiai neįmanoma, nes būtų labai sunku jį išlaikyti neištirpusį, bet filme viskas pateikta labai gražiai. Mėgstantiems siaubiakus ir šlykštekus šitas filmas turėtų visai patikti, bet nieko įspūdingo nesitikėkit. Šiaip pramogai.

Pathology (2008) – dar vienas pavyzdys, kodėl po mirties noriu būti iškart sudegintas. Filmas apie grupelę dalbajobų, kurie pjausto lavonus ir tyrinėja juos. Būtų viskas gerai, jeigu jie nesidarkytų, nesišaipytų iš lavonų ir jų neniekintų. Bet žaidimas nesibaigia tik tuo – jie dar ir žmones žudo, visaip įmantriai, kad žaistų žaidimą „Atspėk mirties priežastį“. Nesąmonė, bjauru, žema ir dar kartą bjauru. Filmas iškeptas neblogai, bet pati idėja visiškai nežavi.

Penelope (2006) – graži pasakaitė apie negražią mergaitę. Yra kur pasijuokti, yra kur paliūdėti. Panašu į ekranizuotą vaikystės pasaką suaugusiems :) Mano draugei filmas labai patiko, taigi vėl, laimingos meilės pasakos skirtos tik moterims :) Nors filmas tikrai neblogas, paliko gerą įspūdį, vertė pakikenti. Ir vaidyba gan nebloga. Trumpai sakant, geras filmas ramiam vakarui.

Southland Tales (2006) – jau rašiau apie šį filmą. Žiūrėjau jį antrą kartą, nes nelabai jį supratau, o filmo vertinimai labai kraštutiniai. Pažiūrėjęs antrą kartą galiu pasakyti, kad filmas yra labai geras, labai įdomus, tik reikia ištverti iki pabaigos (ko nepadarė dvi filmo žiūrėjimo kompanionės, todėl filmo visiškai nesuprato). Istorija visiškai padrika, kartais sunku suprasti, kas kur kaip ir kada, tačiau įdėmiai žiūrint supranti, kad filmas – tikra šedevras. Ir visi tie tragiški aktoriai labai gerai atrinkti, net timberleikas labai puikiai tinka šiame filme. Taigi, mano nuomonė – privalomas pamatyti filmas. Net jei jis jums nepatiks, suteiks tam tikrų nesusipratimo jausmų :) O jei filmas suteikia jausmų, nesvarbu kokių, reiškia tai dažniausiai yra geras kūrinys.

Right At Your Door (2006) – filmo pradžia suintrigavo, galvojau bus dar vienas postapokaliptinis filmas. Beveik taip ir buvo, tik veiksmas vyko viename name. Blogiukai užnuodijo orą, todėl visiems liepta užsandarinti namus ir juose pasilikti. Mūsų herojus taip ir padarė, palikdamas savo žmoną už durų. Aš tai jo nesupratau, nes jei jau susituokei su kažkuo, tai ir mirk kartu. Tai tas egoizmas jį ir pražudė :) Šiaip filmas tikrai neblogas, gal kiek mažoka veiksmo. Pabaiga kai kuriems gali ir nepatikti, nes šiek tiek juokinga, bet apskritai visas bendras vaizdas neblogas. Vidutinis filmas, žiūrėti galima, akys neištekės.

The Alibi (2006) – klubo Gravity naujienlaiškių autorės Godos mylimiausias filmas. Nekeista, nes tokioms kaip ji toks filmas ir skirtas :) Bet šiaip kūrinėlis neblogas, juokingas, tik labai jau nuspėjamas. Tokio tipo filmus geriausiai daro prancūzai – olandams ir JAV pavyko pusėtinai. Filmo esmė – agentūra, padedanti vyrams ir moterims slėpti savo nesantuokinius santykius nuo savo sutuoktinių. Pirma filmo pusė tikrai gan nuobodi, neįdomios situacijos, durnelis turtingų tėvelių vaikelis, kuris nužudo savo meilužę. Fek. Tačiau antra dalis, ir ypač pabaiga situaciją pagerina ir filmas įgauna vidutinio filmo vertę :) Galima žiūrėti, gan smagu, juokinga ir visai neblogai atpalaiduoja. Nekeliu filmo į aukštumas tikriausiai todėl, kad vyrai, nenulaikantys pimpalų kelnėse, ir moterys, besiskečiančios kiekvienam, man niekada nekėlė didelio žavesio.

Good Will Hunting (1997) – žiūrėjau antrą kartą, nes draugė buvo nemačiusi, o ir man vertėjo prisiminti. Šį filmą verta pažiūrėti vien dėl dialogų! Fantastika! Vaidyba gera, scenarijus geras, tačiau dialogai! Nepakartojama. O koks man buvo šokas, kai sužinojau, kad šį filmą parašė du holivudo gražuoliukai durnuoliukai, abu atlikę vaidmenis šiame filme, Matt Damon ir Ben Affleck… Tikrai buvau prastesnės nuomonės apie juos, ir dabar tikrai tą nuomonę atsiimu :) Filmas labai geras ir vertas pažiūrėti. Jei dar yra nemačiusių – pirmyn. Man neužteko ir dviejų kartų.

Planet Of The Apes (2001) – Tim Burton. Jei ieškote jo, tikrai nerasite. Ne jos stilius, ne „burtoniškas“ filmas. Negalima sustabdyti kiekvieno kadro ir juo grožėtis. Bet nėra taip baisu! Vis vengdavau pažiūrėti šį filmą, nes kažkodėl įsivaizdavau, kad jis didelė nesąmonė. Tikriausiai todėl ji taip neblogai ir vertinu, nes tikėjausi nesąmonės, o gavau visai neblogą fantastinį filmuką. Visiškai užkabino istorija. Mmmm, kaip mėgstu kosmosus ir po to visokias nelaimes ir pasikeitusius pasaulius. Nors jau filmo pradžioje buvo galima suprasti, iš kur ten tos beždžionės ir kodėl žmonės vergauja, bet filmu vis tiek mėgavausi. Aišku, buvo ir juokingų epizodų, ypač kai mūšio metu nusileido tas kosminis laivelis. Na, tikrai juokinga. Tačiau kaip fantastikos sričiai, šis filmas tikrai neblogas, neprastas ir netgi geras. Nemačiau originalaus senojo filmo, todėl negaliu lyginti, bet dažnai žmonės nuvertina „perdirbinius“ todėl, kad tikisi pamatyti kažką panašaus į originalų filmą, o to neradę, labai nusivilia ir nesimėgauja nauju kūriniu. Nežinau, kaip šioje situacijoje, bet filmas tikrai neblogas. O ir pabaiga gerai sugalvota ir palieka daaaaug klaustukų. Daug pamąstymo.

The Thing (1982) – uuu, senų laikų siaubiakas! :) Tais laikais tikiu, kad buvo geras šedevras ir tikrai baisus. Bet šiais laikais išpindėjusį jaunimą mažai kuo nustebinsi, taigi šis filmas manęs nenustebino :) Įtampos yra, baimės yra ir siaubiakų mėgėjams turėtų patikti, bet jeigu žiūrėjote visus pastarųjų penkerių metų filmus, tai nieko nematyto nepamatysite. Beje, pagal šį filmą buvo sukurtas vienas baisiausių kompiuterinių žaidimų tokiu pačiu pavadinimu.

Bigger Stronger Faster (2008) – laaabai gera ir ironiška dokumentika apie steroidų vartojimo kultūrą JAV ir visame pasaulyje. Niekada nesupratau, koks tikslas prisipumpuoti silpnus, bet didelius raumenis ir jais grožėtis. Kai vaikščiojau į sporto klubą dėl nugaros stiprinimo, visada juokiausi iš sporto klubų „žiurkių“, kurie visus vakarus sėdi ir neišmatuojamai didina raumenis ir mažina protą. Filme pasisako ir pats Gregg Valentino, kurio raumenys nuo steroidų kiekio ir dydžio net suplyšo. Filme kalbama ir apie maisto papildus, už kuriuos nieko juokingesnio nežinau :) Pati geriausia scena, kai jie sugalvojo išleisti savo maisto papildus, sukūrė gražią etiketę, prigamino reklamos ir supylė į buteliukus vos ne paprastus miltus. Labai vykęs ir smagus dokumentinis filmas.

The Butterfly Effect 2 (2006) – labai dažna taisyklė: filmų tęsiniai būna šlamštas. O taaaaaip! Net nesinori kalbėti apie šį šūdevrą, kuris visiškai gadina pirmojo filmo gerą vardą. Pirmasis buvo nepakartojamas, o šis… nepakartojamai prastas. Meilės seilės, sugadinta filmo idėja, prastas siužetas, labai daug nelogikos ir šiaip nesąmonė. Neaukokit laiko šiai nesąmonei.

My Big Fat Greek Wedding (2002) – och kaip seniai taip nesijuokiau. Tiksliau, krizenau. Labai daug krizenau. Nors šį filmą per vietines televizijas rodė kokių 10 kartų, bet niekad nepavykdavo pažiūrėti. O vis norėdavosi, ypač po to, kai du kartus pabuvau Graikijoje. Na, žinokit, labai geras filmas, puikiausiai perteikiantis graikų kultūros ypatybes. O dar visi juokeliai… :) Labai smagus ir puikus filmas, kurį tikrai verta pažiūrėti.

The Happening (2008) – labai nuliūdau, kai pamačiau, kad režisierius – M. Night Shyamalan. Po tokių šedevrų kaip Sixth Sense ir Unbreakable, jis pastato tokį sodrų šlamštą. Idėja, atrodytų, lyg ir nebloga, tačiau pateikimas… Vaidyba visiškai prasta, aktoriai parinkti labai prastai. Patys aktoriai nėra blogi, bet jie šiame filme netinka. Pusę filmo tąsoma ta „baisi“ intriga, kad visi miršta ir neaišku kas čia vyksta. Absurdas. Po to iškart duodama užuomina – medžiai – ir vėl užmirštama. Tada vėl tąsoma ta juokinga intriga. Žiūri filmą ir juokiesi. Prie viso didžiulio ir juokingo bumo dėl klimato kaitos ir žmonių įtakos gamtai, šis filmas prideda ir savo dalį – visiškai absurdišką. Medžiai? Negali judėti, tai tobulina savo chemiją? Priešas – vėjelis ar žmogus? Ką??? Sėdėjau ir juokiausi. Ir dar kai viskas apipinama tokia prasta meilės istorija, tai išvis nesąmonė. Pradžioj filmo net nesupratau, kad jie vyras ir žmona, o filmo gale jau nebegali vienas be kito gyventi. Fek. Neskanu, neįdomu ir neverta.

Speed Racer (2008) – kai tik sužinojau, kad bus statoma mano vaikystės animacinio filmuko ekranizacija, net spiegti pradėjau. Kai sužinojau, kad jį statys Matricos broliai Andy ir Larry Wachovskiai, pradėjau rėkti. Fantastika! Ir… visiškai nusivyliau tuo, ką gavau. Nesąmoninga kvailybė. Nors mano vyresnis brolis ir giria šį filmą, aiškina, kad viskas čia buvo daroma specialiai ir tokiu stiliumi, mano nuomonės tai nė kiek nekeičia. Nesuprantu, kodėl broliukai, sukūrę stogą raunančius efektus Matricos trilogijoje, padarė juos tokius neskoningus šiame filme. Nes efektai visiškai absurdiški – ar būtina daryti juos tokius netikroviškus ir netgi bjaurius? O jau įgarsinimas – taip ir girdisi, kad „važiuodami“ mašinose jie sėdi didesnėje erdvėje ir viską įrašinėja. O jau visas tas spalvingumas, tas kičas ir „pritaikymas“ vaikams – nesąmonė. Aš tikėjausi, kad šį filmą statys 18-27 metų žmonėms – tiems, kurie kultinį animacinį filmuką žiūrėdavo kasdien ir jį gerai prisimena. O dabar padarė idiotišką filmą vaikams, kuris nė kiek neveža. Tos bjaurios ir nesuderintos spalvos, absoliučiai prastai pateiktas scenarijus, idiotiška vaidyba, rožinis malūnsparnis (!!!) ir visos kitos nesąmonės. Tiesiog buvo liūdna žiūrėti. Vienintelis neblogas dalykas buvo ta beždžionė. Dar neblogai parinktas aktorius tėvelio Pops vaidmeniui – labai puikiai. Bet visa kita – juokingai graudu. Net neturiu žodžių. Tiek laukiau, tiek sudėjau vilčių, o visiškai nusivyliau. -30 dešimtbalėj sistemoj.

Sex And The City (2008) – lygiai taip pat kaip ir su Simpsonų filmu, taip ir su šiuo – ilgesnė serija. Tačiau kaip ir Simpsonų filmas, šį ilgesnė serija irgi yra labai nebloga! Aš matęs tik keletą sekso ir miesto serijų, tačiau mano draugė – ekspertė. Ir ji sakė, kad filmas puikus ir serialo stilius išlaikytas. Taip pat manau ir aš. Filmas nenuvylė, pasijuokiau, paliūdėjau ir visa kita. Labai teisingų dalykų šiame filme pasako. Tokių tikrai vyriškų vs. moteriškų. Smagus kinoteatras ramiam vakarui. Tik vaikams nerodykit :)

Terminator 3: Rise of the Machines (2003) – pasirodo yra ir trečia dalis! Ir aš jos nematęs. Nebuvo didelio noro, bet pažiūrėjau šį filmą. Švarcas kaip visada puikiai tinka šiam vaidmeniui. Bajeriukai – tikrai terminatoriški, žudo vietoj :) Efektai puikiausi ir labai kokybiški, veiksmo pakankamai, istorija – postapokaliptiškainuostabi, na tik gal pabaiga šiek tiek nustebina ir prajuokina (mano draugė iškart paklausė – o ką jie valgys? :) ). Na, jei dar kas nematęs šio filmo, tai pažiūrėkit. Senos geros mitinės trilogijos trečioji dalis. Tikėjausi, kad bus ketvirta dalis – ir taip! Ji bus!

The Art Of Travel (2008) – pigokas filmas. Nors aišku pradžia labai gera – štai kaip reikia pasielgti su neištikimais partneriais, bet po to viskas pasidaro kažkaip nuobodu ir neįdomu. Pusę filmo šlykštėjausi, kaip amerikiečiai visgi yra nesusipažinę su pasauliu ir jo kultūromis, ir dar sugeba tuo tarsi didžiuotis. Gėdytis čia reikia, o ne didžiuotis. Filmui įpusėjus, kai jie įlenda į džiungles, išvis pasidaro nuobodu ir neįdomu. Briedas toks. Tik filmo pabaiga yra gan įdomi, parodoma nemažai vietovių ir pasakoma keletas neblogų frazių. Džiaugiuosi, kad turiu galimybę prasukti nuobodžias vietas, kitaip nebūtų verta aukoti laiko šiam filmui :)

ABSURDAS:
You Dont Mess With The Zohan (2008) – niekada gyvenime nesupratau, kam kuriami tokie filmai, ir niekada gyvenime nesupratau, kiek smegenų reikia neturėti, kad tokius filmus mėgtum. Absurdas kažkoks. Net nesuvokiu, kodėl apie šį filmą yra parašoma nemažai gerų atsiliepimų. Čia gi absurdas. Pigūs juokeliai, bobučių dulkinimas, švaistymasis pimpalu, idiotiški judesiai ir visa kita. Net tingiu vardinti. O dar tas nepakartojamai bjauriai suvaidintas kalbos dialektas. Fek. Net negaliu patikėti, kad šiame filme vaidina ir jį parašė (!) aktorius, taip puikiai ir nepakartojamai atlikęs vaidmenį filme Reign Over Me. Absoliučiai visiškos priešingybės. Net liūdna tokius filmus pažiūrėjus.

NEVILTIS:
Young People Fucking (2007) – pamiršo į filmo pavadinimą pridėti žodį Boring. Young Boring People Boring Fucking Boring Boringly Boringfull. Kaip nemėgstu tokių filmų! Visi daug šneka, sprendžia „svarbias psichologines problemas“, dar aišku įtraukiamas seksas ir tarp visų nuobodžių įmantrių pašnekesių ir kitokių nuobodybių dar įkišama viena porelė (trijulė), kurie šiaip nesąmones daro. Absurdas! Visiškai tuščias ir kvailas filmas, kurį apskritai reiktų visur uždraust rodyt. Įdomu, kiek jaunimo ėjo į filmą dėl pavadinimo? :) Teko nusivilti tikriausiai. Nes išvis nesuprantu, kas galėtų tokiu filmu nenusivilti. Tuštokas filmas. Jau geriau būtų darę pornografinį šlamštą.

prenumerata el. paštu

2008-10-22
15:34 Komentarų: 2 buržujus | Kategorijos: dayafteryesterday, internetai

Taip, taip, mane jau galima užsiprenumeruoti net tik RSS, bet ir el. paštu! Nežinau, kodėl to anksčiau nebuvau padaręs, taigi darau dabar :)

Norintys kas rytą (jeigu rašysiu kasdien) gauti mano naujus įrašus į savo elektroninį paštą, spustelėkite viršuje esančią eilutę „Prenumerata el. paštu“ (arba tiesiog spustelėkite čia), į pirmą eilutę įveskite savo el. pašto adresą, o antroje eilutėje įveskite nurodytą kodą. Tada į savo el. paštą gausite patvirtinimo laišką, spustelėkite jame esančią nuorodą ir viskas. Vuolia!

taip, taip

2008-10-21
21:09 Komentarų: 18 buržujus | Kategorijos: dayafteryesterday, linksmiiibės, pykšt

Mano tinklaraščio vienerių metų gimtadienio išvakarėse spyriau sau į užpakalį ir pagaliau liepiau sau grįžti į blogosferą. Užteks tų atostogų! :) Pirmasis įrašas, dar sename tinklaraštyje, kadangi neturėjau savo puslapio, buvo parašytas 2007 metų spalio 22 dienos ankstų rytą. Tada geras ir išsamus pusmetis, o tada ši bjauri ir nesmagi tyla. Bet grįžau.

Kas yra geras blogeris? Man geras blogeris yra tas, kurį visada įdomu skaityti, net jei aprašoma tema tavęs nedomina. Geras blogeris yra tas, kuris niekada nenustoja pildyti savo tinklaraščio ir džiuginti savo skaitytojų. Lietuvoje galėčiau tokių išvardinti ne vieną, tačiau vieną vėl noriu paminėti – nežinau.lt. Tai blogeris, kurį laikau praktiškai idealiu blogeriu, net kai jis nustojo rašyti tais baisiai didžiuliais tempais ir nesuvokiamais kiekiais.

Ką aš čia pezu? Ogi tą, kad niekada nebuvau ir nebūsiu geras blogeris pagal savo apibūdinimą. Ir tai jau minėjau ne vieną kartą. Esu blogeris, rašantis visiškai asmeninį tinklaraštį. Visada sakiau, kad bus ir neįdomių temų, ir betikslių temų, ir didžiulių tylos pertraukų. Bet, kaip ir bet kokiam blogeriui, man svarbiausia skaitytojai. Todėl juos vis ir perspėju, kad galiu dingti savaitėms, ir net mėnesiams. Skaitytojai – ne daiktas, ir save gerbiantis blogeris neturėtų nusispjaut ant jų. Aš ant jūsų tikrai nespjaunu :) Labiausiai tinklaraščio man reikia tam, kad, kai prireikia, turėčiau kur išsakyti mintis, ar išdėstyti savo nuomonę, kad ją galėtų pamatyti tam tikri žmonės, o taip pat ir kiti skaitytojai. Tačiau mano gyvenimo tempas toks, kad kartais būna ilgi tarpai, kai nieko niekam dėstyti nenoriu ir susikaupiu ties darbu ar kitais dalykais. Savaime suprantama, tada rašyti mažiausiai norisi, o ir laiko būna ne per daugiausiai.

Iš tiesų labai džiaugiuosi, kad mano tinklaraščio RSS per šiuos tylos mėnesius užsiprenumeravo dar 30 žmonių. Niekada negalvojau, kad kas nors gali užsiprenumeruoti užšaldytą tinklaraštį. Ir vien ta pareiga skaitytojams daugiausiai ir vertė mane sugrįžti ir rašyti vėl. Atvirai sakant, labai džiaugdavaus kiekvieną kartą, kai atsidarydavau Feedburner‘io statistiką ir pamatydavau kiekvieną naują skaitytoją :) Aišku, pats blogosferoje visiškai nebesigaudau, nes savo Google Reader‘į buvau atsidaręs senokai ir mačiau, kad jame virš tūkstančio neskaitytų įrašų. Reiks kada pasistengti ir sugrįžti į savo draugų ir nepažįstamų žmonių tinklaraščius.

Kodėl sustojau? Atostogos. Kaip ir praeitais metais, taip ir šiais, atostogauti pradėjau nuo vasaros pradžios iki rudens vidurio. Atostogų pradžioje dar stengiausi rašyti, tačiau laiko buvo vis mažiau, kol galų gale prasidėjo įvairios kelionės ir kitokie reikalai. Grįžęs namo vis atsidarydavau savo šiuos namus ir vis norėdavau ką nors parašyti, bet suprasdavau, kad tai bus tik mažas įrašėlis ilgoje tyloje. Todėl ir nusprendžiau netrikdyti tylos, nes geriau nieko, negu briedas :)

Bet štai, guess who’s back :) Per vasarą ir visas atostogas nuveikiau nežmoniškai daug ir netgi gyvenimas smarkiai pasikeitė. Viskas prasidėjo nuo to, kad pervargę nuo buto paieškos, pagaliau per pažįstamus jį suradome! Ir visai neblogą, dviejų kambarių, gan tvarkingą, prie Vingio kinoteatro. Tik su elektra čia prastokai, kartais trūkinėja, bet išgyvenam :) Atsikrausčius buvo labai juokinga ir tuo pačiu graudu – prieš mus šiame bute gyveno keturi vaikinai. Tą dieną, kai pradėjau tvarkytis, supratau, kokie vyrai yra nevalos ir kokiame mėšlyne jie gali gyventi. Bjauriausiai atrodė siena, esanti šalia klozeto – ji buvo visa geltona… Fek. Apie dulkių ir purvo sluoksnį net nėra ką kalbėti. Virtuvė – košmaras. Linksmiausiai atrodė balkonas, kuriuo jie tikriausiai nesinaudojo, nes ant rankenos buvo 1cm dulkių. Atidarius balkoną, beveik nieko nematai, nes viskas buvo apaugę vijokliais. O pats balkonas iki kelių pilnas pernykščių vijoklių lapų, kurie ten tikriausiai krito ne vienerius metus. Po tais lapais dar atradome papuvusių spintelių ir kitokių šiukšlių. Trumpai sakant, tvarkydami balkoną sunaudojom apie 10 šimtalitrinių šiukšlių maišų :) Užtat dabar ten labai gražu – foteliukas, dvi kėdės, gražiai apkarpyti vijokliai. Ir jokio purvo :)

Buvau Belovežo girioj. Tiksliau prie girios. Taip ir nepavyko į ją įlysti, kad ir kaip norėjome. Tačiau visai smagiai pasitūsinom mūsų kaimyninėj Lenkijoj ir smagiai pasibuvom su draugais. Nuotraukoje esančiam briedžiui buvo kažkas negerai su liežuviu, nes jis vaikščiojo jį iškišęs ir labai kvailai baubė :) Daugiau info apie girią čia.

O tada išlėkiau į seniai lauktą renginį – Lietuvos skautijos tautinę stovyklą, grandiozinį skautų tūsą, kurio laukiau pusę metų. Šioje stovykloje mano skautavimas dar kartą buvo „įprasmintas“ ir visiškai netikėtai pasiekiau bene vieną iš svarbiausių skautavimo viršukalnių – tapau vyčiu. Tie, kurie nėra šios puikios šeimos nariai, gal ir nesupras, kaip pasikeitė mano gyvenimas, tačiau tie, kurie mane pažįsta ir viską žino apie skautus – jiems net nereikia aiškinti, koks buvau laimingas :)

Tuo pat metu spėjau sudalyvauti ir viename geriausių Lietuvoje įvykusių koncertų. Björk. Tai buvo kažkas neapibūdinamo, kad ir ką šnekėtų kritikai. Vingio parke tokio garso technikos sprendimo dar nebuvo – visame parke garsas buvo nepriekaištingas. Kas yra buvęs kokiame koncerte šiame parke, turėtų prisiminti, kad už kelių šimtų metrų nuo scenos jau nieko nebesigirdi. Apie koncerte naudotą šviesos techniką net nežinau ką pasakyti. Tai buvo visiškas kosmosas. Muzikantų naudojama technika – wawawyva! Visokie didžėjaus naudojami aparačiukai, kurios valdo pirštais, buvo ne naujiena, tačiau tas koncerto pabaigoje naudotas skritulys buvo kažkas nesuvokiamo. Ant jo žmogus dėliojo kaladėles, kiekviena kaladėlė turėjo savo atskirą garsą, tuos garsus buvo galima jungti stumdant kaladėles, o jas sukant, buvo keičiamas garso tembras ir tempas. Kažkas nesuprantamo. Tai visiškai nurovė stogą. Visa komanda taip puikiai dirbo, taip gerai viską pateikė, kad pajaučiau tokį katarsį, kokį buvau jautęs tik per Gotan Project. Neįmanoma nupasakoti, koks buvo jausmas, kai užgrojo fantastišką gabalą Declare Independence ir visi žmonės (na, dauguma) pradėjo šokinėti pagal melodiją, visai kaip dainos vaizdo klipe. O Björk tuo metu visa užkimusia gerkle šaukė „Lithuania, rise your flag!“ Beje, ji tikrai buvo užkimusi, nes prieš koncertą susirgo, ir netgi Lisabonoje (atrodo) atšaukė savo koncertą. Pas mus koncertavo, nors ir labai trumpai. Bet man tikrai užteko, nes koncertas buvo fantastiškas. Ir niekas nepakeis mano nuomonės.

Beveik pusę vasaros gyvenau vienas. Tokios nuobodybės dar nebuvau apturėjęs :) Po to, kai nebebuvau vienas, iškeliavom pasivažinėti po Lietuvą. Jau kelis mėnesius turime savo transportą, kuris anksčiau buvo vadinamas Bitute, mes pervadinom jį Kamane (nes labai jau sunkiai juda). (Beje, prieš kelias dienas jis patapo Meška arba Tanku, nes prakirtom duslintuvą :) ). Dar aplankėm senelius, vėliau apturėjom kaimiško gyvenimo, kai vaikštai po laukus, o tave vejasi 20 broilerių, 5 vištos ir 1 kalakutas. Visai smagu buvo. Dabar, kai žiūriu į lėkštę, kurioje guli broilerio šlaunelės, kartais pasidaro labai gaila vargšo durno padarėlio :)

Ilgą laiką gyvenau karo nuotaikomis. Vos tik prasidėjo karas Gruzijoje, įnikau į viso pasaulio žiniasklaidą, o per naktis žiūrėdavau BBC ir CNN. Buvo neskanu. Labai nemėgstu karo. Nenoriu į šią temą gilintis, tačiau sėdėjau, ir kiekvieną dieną galvojau: „kai mus okupuos, ar eit gint, ar saugoti savo šeimą ir bėgt?“. Taip ir neapsisprendžiau, bet labai nurimau, kai Vakarai pasitrynė rankas, prispaudė Kremlių ir grėsmė Lietuvai vėl nutolo kokiai dešimčiai metų. Tuo laikotarpiu apturėjau daug diskusijų, daug pamąstymų, daug gerų pašnekesių ir išgirdau daug įdomių nuomonių. Bet vieno niekada nesuvoksiu. Kaip žmogus, tikras lietuvis, pergyvenęs visą sovietų košmarą paskutiniais Lietuvos priklausomybės metais, gali pateisinti Kremliaus veiksmus ir vadinti rusų armiją didvyriais? Net aš, kuriam buvo tik penkeri metai viso to siaubo metu, suvokiu situaciją ir žinau, kas yra rusų armija ir Kremliaus žvėriškumas. O suaugę žmonės, kurie prieš beveik 20 metų viską matė ir prisimena, vis tiek mano, kad Rusija vargšai, nukentėję ir elgiasi teisingai… Ir dar padariau vieną klaidą – po metų ir daugiau pertraukos paskaičiau delfi.lt komentarus. Užteko 10 minučių, kad „atsiskaityčiau“ jų dvejiems metams į priekį.

Gavau kelias žinutes, kuriose žmonės domėjosi, kaip gi sekėsi sterilizuoti katę. Sekėsi visiškai puikiai, be jokių komplikacijų. Nuvežėm, palikom, po kelių valandų pasiėmėm visą mieguistą ir su satelitu ant galvos :) Satelitas (tai toks piltuvėlis, dedamas ant kaklo, kad gyvūnai nekramtytų žaizdos) mūsų Kačiui buvo visiškas košmaras. Netgi buvau pradėjęs daryti marškinėlius (kartais vietoj satelito dedami marškinėliai, uždengiantys žaizdą), bet kadangi Kačius labai prieštaravo, tai teko gyventi kaip palydovinei antenai. Bet išgyveno. Po sterilizacijos ji tikrai pasidarė meilesnė! Valgė irgi tikrai daugiau. Pirmos savaitės buvo košmariškos – ji VISADA prašydavo valgyti. Bet mes buvom kantrūs ir neduodavom daugiau maisto, todėl po kiek laiko ji visai priprato ir nebeprašydavo. Tad jeigu nenorite nušerti savo katės, teks kelias savaites pakentėti tą įkyrų meeeeeeeeeeeuuuuuu :)

Katės šlapinimosi problema – nežinau ar ją išsprendėm. Man atrodė, kad išsprendėm. Tačiau po sterilizacijos, kai katė tapo mielesnė, pradėjo reikalauti ir daugiau dėmesio. O kartais jo negaudavo, todėl pradėjo piktybiškai šlapintis ant kilimo. Vėliau ir balkone, ant fotelio. Vos tik namuose pasirodo koks svečias, mes su juo bendraujam, jau galima eiti ieškoti balutės. Nepadėjo niekas – nei davimas į kailį, nei smėlio keitimas, nei visiškas ignoravimas dvi savaites, nei maisto padėjimas į vietą, kurioje šlapindavosi – padėjom ant kilimo, tai ji pradėjo myžčioti ant fotelio. Daug kas rekomendavo pabandyti purškiklius, kurie skleidžia katėms nepatinkantį kvapą, tačiau atsisakėm – geriau apsisiotas kilimas ir fotelis balkone, negu kuprinės, daiktai ir ypač miegamojo lova. Visai neseniai išaiškėjo, kodėl mūsų katė taip elgdavosi. Kai tik ją priglaudėm, uošvė juokėsi iš mūsų – sakė „Bus jums laukinę katę auginti“. Taip ir buvo – kadangi katė ilgai buvo ignoruojama, o po to buvo su ja stipriai pykstamasi, tai ji ėmė ir išėjo (gyvenam antrame aukšte). Po to sugrįžo, kai išalko, dar spėjo myžtelt ant fotelio. Po to vėl išėjo. Sugrįžo. Išėjo. Ir nebegrįžta. Kartais matom ją apačioje pas kaimynę bobutę, bet ši laukinė katė pasirodo ir miaukia tik tada, kai išalksta, o šiaip tai jai tie žmonės nė motais. Va tau ir katės. Visada sakiau, kad mano gyvūnas bus šuo, o ne katė. Mėgstu patikimus ir pasitikinčius augintinius.

Na, daugiau nieko ypatingo gal ir nebuvo, arba neprisimenu. Aišku, visokių važinėjimų prie ežerų, į gamtą, įvairiausių pramogų ar šiaip pagėrimų su draugais tai buvo apsčiai, bet nėra ten ką aprašinėti. Dar per visas atostogas peržiūrėjau beveik 100 filmų :))) Šio tinklaraščio laukia ilgi ir nuobodūs filmų aprašymai :)

Taip, taip. Vėl mano tinklaraštis kentės nuo mano buržujiško briedo, o skaitytojai švaistys savo laiką skaitydami mano blevyzgas :) Lauksiu komentarų, nes komentarai mano duona! (O sveikinimus priimu į sąskaitą LT457044000964610650) :)

Mėnesio archyvas: 2008 Spalis

per daug tinklaraščių!

apolitiškas? tikiuosi.

kaip mes brolį iš policijos gniaužtų traukėm

kaip mes gaudėm „krasnūchos“ pacaniukus

vasaros kinoteatras: Fast Forward*

vasaros kinoteatras: šedevrai

vasaros kinoteatras II

vasaros kinoteatras I

prenumerata el. paštu

taip, taip

prenumaracyja

naujas briedas

pabučiuok mane feisbuke

blevyzga

Follow me on Google+

tekagorijos

retrospektyva

Mėnesio archyvas: 2008 Spalis

prenumaracyja

naujas briedas

pabučiuok mane feisbuke

blevyzga

Follow me on Google+

tekagorijos

retrospektyva

nekreipkite dėmesio