4 lygiai. Taip bus paprasčiau, nes filmų daug. Pirmasis – puikių ir gerų filmų lygis.
Julie & Julia (2009) – niekaip nesuvokiu, kokių sugebėjimų turi Meryl Streep. Pamenu ją iš vaikystės filmų (visokių Dalmantinų ir kitų nesąmonių) – tokie vaidmenys nepuošia jokio aktoriaus. Tačiau šis filmas… Niekaip nesuvokiu, kaip galima taip įsikūnyti į savo personažą. Iš pradžių net netikėjau. Toks fantastiškai ypatingas vaidmuo. Tie visi ausį rėžiantys klykavimai, kurie tobulai dera prie vaidmens. Kiekviena smulkmenėlė, kurią ji padaro ir prajuokina iki ašarų. Uh. Pamatęs tokius savo srities genijus, negali atsidžiaugti holivudu, kuris sugeba išauginti tokius aktorius. Apie filmą net nereikia kalbėti – jį privaloma pažiūrėti vien tik dėl Meryl Streep vaidmens. Visa kita tiesiog nublanksta. Aišku, nepezėsiu – filmas labai smagus ir geras. Vienas malonumas tokius žiūrėti. Be to, jis paremtas tikrai faktais ir yra apie kolegą blogerę – kuri rašydama receptų tinklaraštį išgarsėjo. Aišku, prisipažinsiu – kai filme buvo kalbama apie techninius tinklaraščių dalykus, tai kelis kartus suprunkščiau. Bet atleistina, nes filmas ne apie tai. Taigi, užteks bereikalingų kalbų – pirmyn žiūrėt. Filmas kokį tūkstantį kartų pralenkia savo pavadinimo prastumą :)
Up (2009) – ar galima ką nors blogo pasakyti apie Pixar filmus? Dar nė karto nesugebėjau surasti kokio nors priekaišto. Tuo tarpu šis filmas, kaip ir visi prieš tai buvę, eilinį kartą geresnis už buvusius :) Trumpai sakant – vėlgi, privaloma žiūrėti šitą nuostabią animaciją. Paukštis – nerealus. Neįsivaizduoju, kokių grybų jie ten užvalgė, bet paukštuką sukūrė nepakartojamą ir sugebėjusį prajuokinti iki skausmo. Apskritai labai gražus filmas, labai puikios pamokėlės vaikams ir neginčijamai graži fantazija ekrane. O ir moralas teisingas.
American Psycho (2000) – pavadinimas visiškai atspindi personažą. Tobulai. O personažas užpildo filmą. Narciziškas, persismelkęs nesveiku snobizmu, inteligentiškas, bet visiškai iškrypęs. Filmą verta pažiūrėti dėl dar vieno puikaus Christian Bale vaidmens. Kad ir koks pats aktorius būtų durnas, bet jo vaidmens tai nesumenkina. Vizitinių kortelių scena – kažkas nepakartojamo. Jei nežinojote, kas yra durnoji snobizmo atšaka, tai ši scena yra geriausias pavyzdys. Pabaiga stipriai nustebino. Teko netgi atsukti filmą, kad suprastume, kas gi įvyko. Iki galo taip ir nesupratome, tačiau interpretacijų prigalvojom visokių – tuo filmas ir geras, nes priverčia pamąstyti. Taigi, jei dar yra nemačiusių šio ramaus, niūraus ir gerai susukto filmo, pažiūrėkite. Nepasigailėsite.
500 Days of Summer (2009) – tobulas, nepakartojamas, fantastiškas ir žiauriai gražus romantinis filmas. Puikiai tinkantis tiek moterims (ypač), tiek vyrams. Labai graži, įdomi ir smagiai juokinga meilės istorija su puikiu moralu filmo pabaigoje. Turbo kieta pagrindinio aktoriaus sesutė :) Dar vienas turbo puikus Zooey Deshanel vaidmuo. Turbo puikios apsipirkinėjimo Ikea’oj scenos. Ir apskritai visiškai turbinis filmas. Paliekantis žiauriai smagų jausmą jį pažiūrėjus. Mirtinai būtinas matytų filmų kolekcijoje. Be jokių abejonių – pirmyn žiūrėt :)
Ice Age: Dawn of the Dinosaurs (2009) – pirma apie filmą – daug geresnis už antrąją dalį, kuri man nelabai patiko (tokia pusėtina buvo). Labai smagus, geras ir puikus animacinis šedevriukas. Skundų neturiu (ale nors „riešutų mylėtojų“ porelė galėjo gyvent laimingai :) Nors suprantu, meilė riešutams nerūdija :) ). O dabar antra – apie lietuvišką įgarsinimą. Dažnai vengiu tokius filmus žiūrėti su lietuvišku įgarsinimu, nes dažnai aiškiai nesigirdi žodžių, kartais prastai parinkti balsai personažams. Šįkart surizikavau ir… Likau apakęs. Tokio gero įgarsinimo dar niekad nebuvo. O vertimas? Tobulas! Scena su kiaušiniais – Edma, Robkė ir Lulu… Apsisisiojau iš juoko :) Arba scena, kai jie prisiuostė juoko dujų – fantastika. Įgarsinimas tobulas ir kartais prajuokinantis daug labiau, nei pats filmas. Taigi, jei žiūrėsite šį smagų kino kūrinį (o pažiūrėkite būtinai) – susiraskite lietuvišką įgarsinimą. Labai gerai padirbėta. Tikiuosi tokia kokybė bus ir kituose filmuose.
Nitro Circus 7 – Country Fried (2009) – mano labai mėgstamos MTV laidos „Nitro Circus“ komandos darbas – iiiilgas filmas apie jų triukus. Jei nežinote kas tai – rasite daugybę jų video įrašų youtube.com svetainėje. Tai žmonės, darantys geriausius (kvailiausius?) triukus pasaulyje – tai jie šoko iš lėktuvo be parašiuto, tai jie motokroso motociklais šokinėjo per lėktuvus, traukinius, tarp devynaukščių pastatų, važinėjo per vandenį ir darė kitokias nesąmones. Tai jie su vaikišku triratuku skraidė ant didžiausios pasaulio rampos, tai jie per dieną pasiekė dešimtis Gineso knygos rekordų, ir jie padarydavo triukus, kurių niekas nesugebėdavo ir net nebandydavo atlikti. Pusę jų darbų aš jau net pamiršau. Ar aš šiek tiek juos garbinu? O taip :) Nes be viso šito išprotėjimo, ką daro jie, jų laidas žiauriai smagu žiūrėti, nes tai kompanija, kurioje norėtum būti – su labai sveiku ir smagiu humoro jausmu. Niekada negalvojau, kad žiūrėsiu tokio tipo laidą – motokrosas, lenktynės, skraidymai su motociklais – toks sportas man nepatinka. Bet kaip tai padaro ir parodo jie – tiesiog gražu žiūrėti. Labai smagus filmas ir dar smagesnė laida. Jei kas norite pramogų – pamėginkite pažiūrėti :)
9 (2009) – gražus, šiek tiek niūrus ir greitai pralekiantis animacinis filmas vaikams. Suaugusiems irgi galima. Nėra ką pasakoti – filmas apie keletą lėlių, kurioms jų kūrėjas suteikė gyvybes. Jos atsibunda post-apokaliptiniame pasaulyje ir bando išgyventi. Filmas gal ne patiems mažiausiems, nes gali juos išgąsdinti. Jei mėgstate Pixar animaciją – turėtų patikti ir šis filmas, nors jis šiek tiek skiriasi nuo dabar populiarių animacinių filmų. Galėčiau pastebėti ir keletą klaidų – dažnoj scenoj visas dėmesys buvo sutelktas lėlių grafikai, o foninės detalės pasirodydavo nupieštos gan prastai. Be to visas tas siužeto tragizmas – šiek tiek buvo jo perdaug. Bet šiaip viskas normaliai. Smagiai susižiūrinti pasaka.
Orphan (2009) – siaubiakų paprastai nežiūriu. Šis suviliojo tuo, kad yra ne tradicinis „pigaus siaubo“ filmas, kai visas gąsdinimas tėra staigūs klyksmai ir iš kažkur išnyrantys lavonai su baisia styginių muzika. Labai geras psichologinis trileris. Stiprus, įtempiantis, prikaustantis ir labai greitai prabėgantis. Mergaitės – Isabelle Fuhrman – vaidmuo toks geras, kad net kelia šiurpą. Atrodo, užgimė puiki ateities aktorė. Vien dėl jos vaidmens verta žiūrėti šį filmą. Žiūrėdamas filmą mąsčiau – ar nepadarys šis filmas blogos įtakos vaikų įsivaikinimui? Nes silpnų nervų amerikietis, pažiūrėjęs tokį filmą, gali pradėt paniškai bijoti bet kokių globos namų auklėtinių :) Na, bet tikėkimės, kad nusišneku. Trumpai tariant – tikrai verta pažiūrėti filmą. Nėra labai baisus, bet įsimena ir yra bjaurus tuo, kad labai žaidžiama gražiausiais žmogaus jausmais – meile, atsidavimu, pasitikėjimu. Pažiūrėjęs filmą supratau vieną – tikiuosi niekada nebūsiu toks vyras, kaip tas filme, kuris visiškai nesiklausė savo žmonos. Pamoka išmokta.
*
Antrasis – neblogų, tačiau niekuo ypatingu neišsiskiriančių filmų lygis.
Pandorum (2009) – fantastinės literatūros mėgėjams turėtų labai patikti. Man irgi visai skaniai susižiūrėjo. Nėra pats geriausias fantastinis-siaubo filmas, tačiau tikrai neblogas – į atrastą gyvenamą planetą išsiunčiamas kosminis laivas su 60 000 užmigdytų žmonių, kurie ten sukurs civilizaciją. Pirmoji filmo siužeto skylė – kaip gi galima palikti laivo valdymą trims žmonėms? :) Tikrovėje būtų kvaila. Na, bet tokios klaidelės nesutrukdo žiūrėti filmo. Laive nutinka kažkas blogo ir viskas pakrinka – kapitonų pamaina nesikeičia, elektros nėra, po laivą laksto kažkokie zombiai. Ir, kaip visada, atsiranda vienas didvyris, kuris nusprendžia viską pataisyti (ir, galima sakyti, pataiso). Dar nepamirškim didžiapapės moters jam į kompaniją ir gero mušeikos šalia. Taip ir kuriam siužetą. Filmo pabaiga visai smagi, nors ir nuspėjama. Tobulas ateities išradimas, kurį pamačiau filme – lazerinė (ar kokia tai) barzdaskutė – nereikia net priliesti odos, o plaukai dingsta. Būtų tobula :)
Addicted To Plastic (2009) – filmo pirma dalis man nieko naujo nepasakė – žemė teršiama plastiko šiukšlėmis, vandenynai „skęsta plastike“, neperdirbant plastiko, jis visiškai užterš žemę. Galvojau, kad bus nuobodu. Tada – kalbos apie plastiko perdirbimą. Pasakė kažką naujo, kažką seno, bet apskritai įdomu nebuvo. Ir tada trečioji filmo dalis – apie ekologišką plastiką. Net nepatikėjau. Taip, jau gaminamas pigus plastikas, kuris suyra netgi daug greičiau, nei mediena. Buvau kažką apie tai girdėjęs (juk maximos maišeliai iš suyrančio plastiko), tačiau niekada negalvojau, kad suirimo laikas yra toks trumpas. Taigi, filmą tikrai verta pažiūrėti tiems, kurie ką nors suvalgę ar išpakavę, meta šiukšlę per automobilio langą, veža pilnas šiukšlių priekabas į mišką ar papramogavę prie ežero, visas šiukšles suverčia kur už medžio. Nors, tikriausiai, tokiems bambukams ir toks filmas nepadėtų. Kitiems verta jį pažiūrėti dėl bendrų žinių ir daug žadančios ateities – gal visgi nepaskęsim plastiko jūrose ir šiukšlių kalnuose.
The Hangover (2009) – jei nusiteiksite visiškai paprastai ir be gilios minties holivudinei komedijai – filmas patiks. Toks smagus, vietomis juokingas ir gerai susuktas kūrinėlis. Aktoriai pakenčiami, juokeliai – nelėkšti, nevulgarūs ir neatsibodę. Ir siužetas neblogas, o pabaiga – tokios nesitikėjau :) Filmas visiškai tinka kokiam penktadienio vakarui, kai norisi pasėdėti prie televizoriaus, pagerti alaus ir ramiai praleisti vakarą ilsinant smegenis. O ir Mike Tyson’as visai prajuokina, ypač, kai esi susipažinęs su jo agresijos protrūkiais. Žiūrėti galima.
King of California (2007) – taaaip, kinai su plastikiniais maišais, plaukiantys jūroje ir skubantys į Kaliforniją :)) Labai juokingas filmas. Vietomis nuobodokas, vietomis kvailokas. Bet apskritai labai žiūrėtinas. Per viduriuką. Komentarų neturiu, nes nėra nei ką labai peikti, nei ką labai girti. O informaciją apie siužetą galite pasiskaityti paspaudę nuorodą.
Gamer (2009) – pagrindinis aktorius parinktas tobulai :) Neįsivaizduoju nieko geriau jo vietoje. Labai neblogas bajavykas. Gražūs pasišaudymai, sprogimai, efektai. Siužetas – pusėtinas. Idėja gal ir nebloga – ateities žaidimai, kai tikrus žmones valdo tikri žmonės (ir nekalti Sims’ai tampa ištvirkėlių rojumi, o CS – skerdynių irštva). Tuomet atsiranda vienas valdomas žaidėjas, kuris bando pasprukti ir gelbėti savo mylimąją iš Sims’ų. Siužeto išpildymas labai pigus ir „holivudiškas“ – viskas pateikta neskoningai, tuštokai, kvailai ir be jokios prasmės. Tiesiog paprastas pasišaudymų filmas su daug efektų, kuriame prasmės visiškai ieškoti nereikia, nes ten tokios ir nėra. Vien reginiai ir daugiau nieko. Net veiksmo scenų įtampa neegzistuoja. Filmas, skirtas paprastam bukam žiūrėjimui, kai nesinori mąstyti. Ale, kartais ir tokių labai reikia. Tad galima žiūrėti, bet kažko nuostabaus jame nerasite. Eilinis bajavykas.
The Butterfly Effect 3: Revelations (2009) – pirma dalis buvo labai fantastiška. Antra dalis, kažkada rašiau, buvo visiškas šlamštas. Trečia dalis… Viduriukas tarp anų, nors labiau linksta į prastumą. Mintis išlaikyta, siužetas pakenčiamas. Neblogai išnaudota filmo idėja – savo gebėjimą keliauti jis išnaudoja nusikaltėlių paieškai ir sodinimui už grotų. Tačiau kaip ir anuose filmuose, veikėjas praskysta, nulekia praeitin ir „užmina ant drugelio“. Nieko naujo šioje dalyje nepamatysite – po pirmosios mažai kuo nustebins toks neypatingai geras kūrinys. Bet jei neturite ką veikti – galite žiūrėti. Nors pabaiga šiek tiek ir nesužavinti, bet viskas pakenčiama. Pusėtinas kūrinys.
*
Trečiasis – prastų filmų (arba tiesiog nesuprastų filmų) lygis.
Salo o le 120 giornate di Sodoma (1975) – eikit jūs nafik su tokiais filmais. Vieni tai vadina šlykštynėmis, kiti didžiuliu meno kūriniu. Aš, tikriausiai, esu prie pirmųjų. Aišku, pritariu – surežisuoti tokį šlykštų filmą, kur žiūrėdamas net netiki, kad smurtas ir baisybės suvaidintos – didis darbas. Režisierius pasiekė savo tikslą – šleikštulį sukėlė kaip reta. Tik man įdomu, kaip jokie įstatymai jam neuždraudė tokioms scenoms išnaudoti vaikų. Šiais laikais taip neprasisuktų… Bjauru. Nežiūrėkit. Ir taip pilna šlykštybių šiame pasaulyje, o dar šitie „meniškame kūrinyje“ psichologiškai ir fiziškai prievartaujami vaikai… To paprasčiausiai žmogui nereikia matyti. Galima ramiai gyventi ir be to.
G.I. Joe: The Rise Of Cobra (2009) – eilinis holivudo bajavykas, toks žemesnio lygio netgi, tačiau su labai gražiais efektais, kurie visiškai nesutaria su fizikos taisyklėmis ir šiaip sveiku protu. Dar – amerikiečiai didvyriai su didesniu didvyriu priešaky, kuris nusprendžia stoti į elitinių karių grupelę, ir tik JAV turi tokius elitinius karius, kurie slepiasi giliai po nežinoma dykuma ir ten mušasi bei kitaip praktikuojasi nugalėti priešą. A, pamiršau dar futuristinius ginklus, kurie yra tokios baisybės, kad nugalės juos tik didvyriai. Tiesa užmiršau dar paminėti, kad mūsų herojus turi debilą draugą (kuris kituose filmuose tokį ir vaidina), o jo didžiausias priešas yra jo buvusi mergina, kurią jis vis dar myli ir neleidžia sau jos nuskriausti. Ką dar čia pamiršau… Kietą kaip nagą pagrindinį kareivių vadą, kurį sužeidžia klastinga priešo ranka, tačiau jau po kelių kadrų jis vėl sveikas kaip ridikas! Hm… Dar gi baisiausią pasaulio ginklą, kuris tuoj tuoj tuoj sunaikins gražiausią Europos miestą, ale, mūsų didvyris sugeba paskutinę akimirką apsaugoti miestą nuo pragaištingo sunaikinimo. Aj tiesa, dar lėkštus bajeriukus veiksmo scenose, dešimtis metrų žemyn šokantį ir rankomis už lėktuvo kampo užsikabinantį nindzę, ir nepakartojamai kvailas mūšio scenas po vandeniu (ten slėpėsi blogiukai), ir dar didžiulę nerimastį sukeliančią pabaigą, kadangi eiliniui Džo mūšis dar nebaigtas! Jei norit tokio filmo – pirmyn žiūrėti. Tokios šūdo dozės bet kur nerasi :)
Crude Impact (2006) – viso šio dokumentinio filmo neįveikiau, nes apėmė baisus nuobodulys. Niekaip nesuvokiu, kodėl dar yra taip kovojančių žmonių prieš naftos pramonę, jei nafta dabar naudojama visur ir mes visi kažkaip susiduriame su naftos produktais arba bent produktais, kurių gamybos procese nafta panaudojama? Neužmirštant to, kad nafta jau greit baigsis ir visi galės gyventi ramiai? Kova su vėjo malūnais, ir tiek. Aišku, filmas šiek tiek atvėrė akis – niekada nežinojau apie „Shell“ skerdynes Nigerijoje. Tai puiki priežastis niekada iš principo nesipilti degalų „Shell“ degalinėse. Bet kaip ir sakiau – viso filmo neįveikiau, nes man jis pasirodė labai nuobodus. Gal kam ir patiks.
Earth 2100 (2009) – vienas nuobodesnių tokio tipo dokumentinių filmų. Apie tai, kas mūsų laukia ateityje – skėrių antplūdžiai, gamtos kataklizmos, naftos trūkumas, epidemijos, cunamiai ir t.t. Filmas padarytas gan pigiai – viskas perteikiama eiliniais dokumentiniais vaizdais, paprastais piešinukais ir labai nuobodžiu moterišku balsu. Dėl bendro išsilavinimo pažiūrėti galima… Kad galėtum turėti savo nuomonę diskutuodamas apie planetą ištinkančias problemas ir netolimą ateitį. Bet kiek visų tų pranašysčių įvyks – tai jau geras klausimas. Juk daugybė „pranašų“ tik ir kalbėjo, kad iki 2010 mūsų planetai jau bus šakės ir ragai. O kas dabar? Gyvenam toliau gan ramiai. O šiame filme tų pranašavimų – apstu. Taigi, filmas gan nuobodokas, bet pažiūrėti galima. Bet didelio įspūdžio nepaliko.
The Last House On The Left (2009) – vienas iš tų šlykščių trilerių-siaubiakų, kur skerdžiami žmonės, daug kraujo ir bjauri įtampa. Šis šiek tiek kitoks tuo, kad daugiausiai skerdžiami blogiukai. Buvau skaitęs apie šį filmą – tėvai atkeršija iškrypėliams-žudikams, kurie nuskriaudė jų dukrą. Todėl ir norėjau pažiūrėti. Filmas labai šlykštokas, bet kai tėvai skerdžia tuos šūdus, labai malonu žiūrėti. Tikriausiai dėl to, kad tokiu atveju (tpfu tpfu tpfu) daryčiau lygiai taip pat. Tačiau pažvelgus iš kitos pusės, filmas neturi visiškai jokios vertės ar prasmės. Eilinis bjaurus siaubiakas. Ir dar su labai absurdiška pabaiga – ta scena su mikrobange… Visas filmas dar atrodytų šiek tiek logiškas, kodėl reikėjo įkišti tą su bet kokiomis fizikos taisyklėmis prasilenkiantį absurdą? :)
The Tournament (2009) – daug šaudynių, begalės kraujo, pusėtinas siužetas ir prasti aktoriai (arba jiems duoti personažai). Žudikų rungtynės, į kurias netyčia patenka kunigas. O jį vaidina Robert Carlyle. Niekaip nesuprantu, kas šovė režisieriui į galvą – Trainspotting‘o žvaigždei duoti tokį vaidmenį :) Tai viską ir sugadina – na nepavyko jam suvaidinti natūralaus, gero kunigėlio. Viskas atrodė, lyg John Travoltai būtų labai užkietėję viduriai. Ir kiti vaidmenys buvo juokingi – bejausmė gražuolė ir už žmoną keršijantis didžiulis vyras. Nuobodu. Yra daug geresnių skerdynių ir šaudynių filmų.
Drag Me to Hell (2009) – vėlgi siaubiakas, kadangi moters nėra šalia ir galiu juos ramiai žiūrėt. Nežinau, kaip apibūdinti šį filmą. Iš vienos pusės jis neblogas, smagus (bet nelabai „stiprus“) siaubiakėlis apie merginą, kurią prakeikia čigonė ir po trijų dienų ji turi prasmegti į pragarą. Tačiau iš kitos pusės, tai toks durnas filmas… Juk mergina, kuriai gresia būti nutemptai į pragarą piktosios dvasios, išgirdusi, kad reikės paaukoti kokį gyvūnėlį dėl to, kad ji liktų gyva, tikrų tikriausiai puls tikinti, kad yra vegetarė ir dirba gyvūnų globos namuose, tad kaip gi ji galės nužudyti gyvūnėlį??? Nesvarbu gi tas pragaras, vargšai gyvūnėliai gi! O po to staiga pakratyta už kojos ir padaužyta į spintas, visiškai nenatūraliai ima peilį ir apsitaško litrais gyvūnėlio kraujo. Tiesa, padaužyta į spintas – tranko ją, mėto, vėto, o jai nei kraujas bėga, nei kokia mėlynė atsiranda. Apsirengia sau ramiai kuklią vakarinę suknelę ir eina pietauti. Lyg namai nebuvo sugriauti, langai neišdaužyti, ji netvota į didelę spintą, kuri sulūžo nuo smūgio… Negaliu pakęsti tokių nelogiškumų. Ypač, kai jie rodomi ne humoro forma. Pabaiga, kai ji draskėsi tam kape, ir taip buvo aiški ir, manau, kiekvienam žiūrovui taip pat bus. Trumpai sakant – man nepatiko. Šlamštelis toks, nors žiūrint akys neišvarvės.
The Taking of Pelham 123 (2009) – labai nuobodus ir nuspėjamas veiksmo filmas. Pavadinčiau jį „Vašingtono ir Travoltos pašnekesiai apie gyvenimą“. Nuobodybė. Siužetas labai nuspėjamas – galima nuspėti kada kas ką nušaus, kada snaiperis iššaus, kada traukinys sustos, kada vėl pariedės, kada kas ką pasakys, kas atsitiks automobiliui su pinigais ir kaip visi vienas kitą vaikysis. Tokio nuspėjamo siužeto seniai nesu matęs. O ir vaidyba juokinga, perspausta, nenatūrali. Tikriausiai režisierius bandė iškepti kažkokį labai rimtą filmą su labai giliais dialogais – ale, nelabai pavyko. Be to jau pabodo Denzelį Washingtoną matyti besiderantį su kokiu blogiuku. Prastas filmas, nesakyčiau, kad verta gaišti laiką. Yra beeegalė geresnių.
*
Ketvirtasis lygis – absurdo magija. Niekas kitas taip nesugebėtų. Filmai, kurių niekada neverta žiūrėti.
Star Quest: The Odyssey (2009) – imdb.com įvertinimas – 1,6. Žinojau tai žiūrėdamas šį filmą. Žiūrėjau dėl lažybų, už kurias turėčiau būti pavaišintas. Gailiuosi, kad praradau pusantros valandos gyvenimo. Jokios vaišės nevertos tokios kančios žiūrint šį pigų, absurdišką ir neįdomų filmą. Kuris net nejuokingas.
Before Sunset (2004) – džyzus kraist, vos nenumiriau iš nuobodulio per šį filmą! Bet nuo to tikro, gryno, jaučiamo nuobodulio. Daug kritikų leipo dėl šio filmo, koks jis nuostabus ir koks nuostabus režisieriaus bandymas. Iškepti filmą, kuriame tiesiog kalbasi du žmonės. Nieko daugiau nedaro, tik kalbasi, dar kažkur eina, pasėdi, paplaukioja, bet visada kalbasi įvairiomis temomis. Taigi, lyg ir būtų tikrai kažkas neįprasto, bet… Jų dialogai tokie nuobodūs. Skaičiau daug atsiliepimų, kokias puikias temas jie gvildena, kaip jie atveria minčių pasaulį, kaip sukelia diskusijas. Ką? Apie kokį čia filmą šnekam? Apie šį, kuriame dialogai yra visiškai be jokių gilių minčių ar įdomių temų diskusijoms? Pakalbėjo kažką apie ekologiją, apie gyvenimą, meilę, laužėsi pusę filmo vienas prieš kitą… Bla bla bla. Su G. nusprendėm, kad šis filmas taip gerai įvertintas tik dėl to, kad tūlas amerikietis tikrai yra tuščiagalvis ir jam šios temos pasirodė labai įdomios ir nagrinėjančios opias problemas. Tuo tarpu normaliam europiečiui… Toks filmas turėtų būti nuobodybės viršūnė. Nes tos temos, kuriomis jie šneka – tokios išdiskutuotos ir nebeįdomios. Puikiai snobo kinui tinkantis filmas – kai žiūrimas visiškas šlamštas, tačiau vaizduojama, kad tai besąlygiškas meno kūrinys. Beje, pasirodo dar yra pirmoji šio filmo dalis, čia tęsinys. Kažkaip jaučiu, kad jo nežiūrėsiu – tokios nuobodybės antrą kartą neištversiu. Jei norite išbandyti savo kantrybę – pirmyn. Mes sugebėjom ištempti iki pabaigos, nors filmas tetrunka 1:20 val. Ir tai, tikriausiai, buvo vienos nuobodžiausių 80 minučių mūsų gyvenime.
Hannah Montana: The Movie (2009) – dabar nors žinosiu, kas čia per nauja „disnėjaus jaunimo“ dievaitė. Visa kita – gailiuosi paaukojęs tiek laiko šiam filmui. Nežinau, kokią gerą žinią šis filmas galėtų perduoti vaikams? Būk savimi? Nemeluok savo mylimajam? Kažkaip visa tai būtų labai iškreipta. Tikiuosi, kad mano (ateities) vaikai niekada nežiūrės ir nepamėgs tokio šlamšto. Ir niekada nebus tokie idiotai, kaip filmo pagrindinė jaunoji vištelė. Baisu, o ne kinoteatras. Geras dalykas iš filmo – country stiliaus daina, kurią jaunos vištelės šeima dainavo susėdę už stalo (kurios originalas (Rascall Flats – Backwards) pasirodė labai prastoka daina).
Year One (2009) – tikėjausi daugiau iš šio filmo. Ale, iš pigių holivudo komedijų tikėtis nėra ko. Baisu. Net nejuokinga. Du gal kažkiek į juoko pusę kreipiantis dalykai buvo merginos, atrodančios kaip emo, vardas Eemo ir scena, kai „herojai“ pirmą kartą įlipo į vežimą ir nuo „tokio greito važiavimo“ net apsivėmė. Visa kita – visiškas absurdas, prastos klišės, nebejuokingi bajeriai, graudūs dialogai ir visiškai neįdomus siužetas. Lyg žiūrėtum „Kalnietį“, sumaišytą su „Ksena“, ir dar pridėta nepakartojamo „Be namų negerai“ humoro.
Nuodėmės užkalbėjimas (2007) – kai pamatėme filmo pradžioje, kad scenarijaus autorė – J. Ivanauskaitė, sutartinai pasakėm: „O ne…“ Ir tikrai, o ne. Scenarijus labai pusėtinas. Ivanauskaitės pomėgis „žudyti“ žmones visiškai be prasmės – nesąmonė. Tada tas visiškai nenatūralus vyras, apsimetantis paršu. O tada viską vainikuoja moterų ėjimas į apleistą namą ir siekimas, kad jas išprievartautų bomžai. Oooo taip, genijaus idėja! Moterys juk nesisaugo ligų, joms nerūpi, kuo užsikrės ir išvis joms nesvarbu, ar liks gyvos. Ooo taip. Ar čia aš durnas, ar kažko nesuprantu? Toliau – režisūra, operatoriaus darbas – pusė velnio. Ir dar toliau – vaidyba. Štai prieiname didžiausią lietuvių aktorių problemą – jie nemoka vaidinti kino kameroms. Jie to ne-mo-ka. Jie vaidina kaip teatre. Teatre jie vaidina nuostabiai, puikiai ir kartais net neįtikėtinai. Tačiau prieš kameras… Retas lietuvis sugeba gerai atlikti vaidmenį ir neperspausti emocijų ar normaliai ištarti sakinius. Ir štai todėl, žiūrėdamas filmą, nesuprantu, ką jie ten apsispjaudę rėkia ir nenatūraliai skeryčiojasi. Teatre tas galima – teatras ir turi būti teatrališkas veiksmas. O štai kine… Norisi natūralesnių emocijų ir ne tokios kvailos vaidybos, kai tik užėjus silpnumui kūnas krenta, moteris sukniumba ir pradeda šliaužioti po grindis rėkdama. Nesąmonė. Totali nesąmonė. Taip galima tik teatre. Gerai, apibendrinu – filmas, mano nuomone, yra visiškas šlamštas, nes: siužetas yra absurdiškas ir kvailas, aktoriai nemoka vaidinti kino filmams, nes vaidina per daug teatrališkai. Tai tiek. Mano nuomone – žiūrėti visiškai neverta, nes tai vienas nenatūraliausių, kvailiausių, prasčiausių ir labiausiai žiovulį keliančių lietuviškų filmų.
Jennifers Body (2009) – durnas filmas, kaip reta. Siužetas visiškai kvailas (be to ir visiškai niekuo nenustebinantis). Visas filmas paremtas tik vieninteliu dalyku – nauja holivudo lėlyte Megan Fox. Jei jos šiame filme nebūtų, tikriausiai niekas šiuo filmu net nesidomėtų ir jis tikrai nebūtų sulaukęs tokio populiarumo. Nes net nesupratau, ko aš tą filmą žiūrėjau – kadangi Megan Fox man kažkokių jausmų nesuteikia, tai apskritai visas filmas buvo didelis ir nuobodus šlamštas. Kažkokie satanizmai, velnio apsėstoji. Nuobodu. Bet! Filmas privertė pasidomėti žemėje pranykstančiu kriokliu – Devil’s Kettle. Mokslininkai nesugeba atrasti, kur dingsta vanduo, išnykęs krioklio oloje.
Harold and Kumar Escape from Guantanamo Bay (2008) – šioje „komedijoje“ (tarp kabučių, nes čia greičiau tragedija) yra keletas neblogų juokelių, tačiau visi smaukymaisi, narkotikai, seilėjimasis dėl papų, absurdiškos scenos ir kitos nesąmonės verčia šlykštėtis tokiais filmais. Nesuvokiu, kodėl jis taip neblogai įvertintas? Ypač, kai jame šaipomasi iš visai nejuokingos temos – Gvantanamo kalėjimo, kur žmonės žiauriai kentėjo. Visa Haroldo ir Kumaro serija, mano nuomone, yra debilų filmai, tačiau šitas jau peržengia ir tam tikras etikos ribas. Iš tokių dalykų šaipytis negalima, ypač dar taip lėkštai. Šlykštus ir tuščias filmas.
Green Street Hooligans 2 (2009) – pirmoji dalis buvo labai nebloga, parodanti tikrą sporto idiotų gyvenimą. O antroji… Taip ir galvojau, kad tęsti šio filmo neapsimoka, nes antra dalis paprasčiausiai nesugebės pasivyti pirmosios. O dar kai pastatoma taip juokingai… Pirmieji kadrai prajuokino – sportuojantis vyras kalėjimo vienutėje, dideli raumenys, prakaituotas kūnas, didžiulė „erelio“ tatuiruotė. Tada tas vyras po truputį atsisuka, o žiūrovas iš juoko tik suprunkščia, nes to „baisaus personažo“ veidas toks juokingas :)) Ir visas filmas toks – personažai atrodo lyg smėlio dėžėj žaidžiantys paaugliai, visi rūstūs aktoriai atrodo labai juokingai, o visa vaidyba – visiškai prasta ir nenatūrali. Nuobodus filmas. Nežiūrėkite jokiu būdu. Nieko panašaus į pirmąjį.
Pats Geriausias Filmas 2 (Samy luchshiy film 2) (2009) – dar vienas apgailėtinas rusų „humoro“ kūrinėlis, nevertas visiškai nė minutės jūsų laiko. Net šlykštu darosi pažiūrėjus, iki ko nusirito rusų kinas.
Twilight (2008) – aš tikrai nieko nesakysiu apie šį filmą, nes mano nešališka nuomone jis yra visiško šlamšto krūva ir apie jį jau prisakyta tiek, kad net bloga darosi. Įdomesnis dalykas, susijęs su šiuo filmu, yra imdb.com balsavimai. Kaip žinia, ten gali balsuoti visi užsiregistravę žmonės. Ir šis filmas yra ta retenybė imdb.com vertinimuose, kuri sukėlė tikrą lyčių karą, kai visos moterys iki 45 metų amžiaus duodavo maksimalų įvertinimą, o visi vyrai – minimalų. Ir apskritai – lyčių kovų po šio filmo atsiradimo tik padaugėjo. Priežastis aiški – vyrus tikrai nervina konkurentai, kurie žavi tokią daugybę moterų. Ypač, kai tie konkurentai, vyrų akimis, tokie lėkšti ir juokingi. Beje, pamenu vieną įdomų pastebėjimą apie kažkokią moterų grupelę „Twilight Moms“ – kai dėl jaunučio gražuoliuko alpsta ir klykauja moterys – viskas normalu. Jei dėl jaunos mergiotės taip klykautų ir alptų vyrai, tai jau visi laikytų iškrypimu. Smagu :)
Paranormal Activity (2007) – ir šitas šlamštas uždirba milijonus? Niekada nesuvoksiu, kodėl. Kažkada visi taip pat garbino „Bleiro raganą“. Dabar visi iš jos juokiasi ir sako, kad „Bleiro ragana“ yra šlamštas, palyginus su šiuo filmu. Kažkodėl jaučiu, kad po 5 metų apie šį filmą bus kalbama taip pat. Ir niekaip nesuvokiu, kodėl visi prisimindami „Bleiro raganą“ ir suprasdami, koks tai buvo šlamštas, eina žiūrėti šio šimtą kartų didesnio šlamšto? Kam gali būti įdomus buitine kamera nufilmuotas filmas, kur visas veiksmas – lovoje miegantys žmonės? Kažkokia nesąmonė. Įtampa? Kokia dar įtampa? Juokas ėmė, ir tiek.
Dragonball Evolution (2009) – nesiginčysiu, ar serialas buvo daug geriau už filmą, ir ar filmas sugadino gerą serialo vardą. Kiek žinau, filmas dėl to ir įvertintas taip prastai – kad sugadino serialo vardą. Nes serialas turi begalę gerbėjų. Kurių aš niekada gyvenime nesuprasiu: tiek filmas, tiek serialas, mano nuomone, yra visiškas šlamštas. Kai seniai rodydavo tuos songokus ir kitus debilus per LNK, dėl bendro pažinimo pažiūrėjau kelias serijas. Visas tas absurdas su iškrypusiu seniu ir skraidančiomis kovos scenomis, kai vienas smūgis užtrunka pusę serijos ir visa tai palydi begalė vaikiško balso klyksmų… Kas tai gali žiūrėti? Todėl ir nelyginsiu filmo ir serialo vieno su kitu. Abu yra visiškas šlamštas. Net nenoriu gilintis, kodėl filmas yra šlamštas – nors, tiesą sakant, tas žaliais vėmalais apvemtas blogietis buvo visai smagus :)
Šokis Dykumoje (2009) – apie šį filmą jau rašiau anksčiau, kai sužinojau apie jo kūrimą. Cituoju save:
„Ir pagaliau tai, kas ir privertė mane parašyti šį pasipiktinimo įrašą – naujas lietuvių kino filmas „Šokis dykumoje“. Žiūrėjau interviu su režisiere Agne Marcinkevičiūte ir Jurgą vaidinančia aktore Birute Mar. Kiek jos abi bekalbėjo, buvo baisu klausytis – toks įspūdis, kad filmas neturi jokios prasmės, režisierė net nesupranta, kodėl stato tą filmą, o aktorė stipriai vaizduoja, kad tai svarbiausias vaidmuo pasaulyje. Uždavus klausimą, kodėl statė šį filmą, A. Marcinkevičiūtė ilgai ilgai mykė, tada išstenėjo, kad „Naaaa, taip gavosi“ ir galų gale taip ir nesugebėjo normaliai atsakyti į šį klausimą ir leptelėjo tik tai, kad „apie tokius žmones būtinai reikia statyti filmus“. Apie Stano gal irgi pastatysi?
Toliau dar juokingiau – Birutė Mar postringauja, kad šis jos vaidmuo yra MISIJA. Tikiuosi, kad ne misija išgelbėti pasaulį. Vėliau pasakoja, kaip rengėsi J. Ivanauskaitės rūbus ir kaip jai buvo keista – na žinote, paprastai nekrofiliniai dalykai visada būna keisti :) O likusį interviu abi „menininkės“ stenėjo, mykė, tylėjo ir šiaip neturėjo ką pasakyti, net vedėjas susinervino. Absurdas, o ne interviu. Kaip ir pati idėja kurti tokius filmus, kai žmogus dar neseniai miręs.“
Pažiūrėjau ir patį filmą. Tokio durno lietuviškos dokumentikos filmo dar nemačiau. Nors rezultatas nebuvo toks prastas, koks maniau būsiant, tačiau klausytis to nekrologinio šlamšto ilgai negalėjau. O ką jau kalbėti apie meninius intarpus, kai aktorė su J. I. rūbais šliaužioja po smėlį ar laksto tarp medžių. Kažkoks postmodernistinis iškrypimas. Ir tai vadinama menu? Neturiu žodžių šiaip. Kvailas filmas, kaip reta. Ir nekreipiant dėmesio į tai, apie ką jame kalbama.
na, o man Jennifers Body visai patiko. Tik ten filmas iš tikro visai ne apie Megan Fox buvo, o apie tą kitą merginą, Needy :)
ir šiaip gyvenime dažnai būna tokių šunsnukių “draugių”, kurios maitinasi svetimais vaikinais ir “draugių” savigarba. O draugių vaikinai patys skaniausi :)
ir Amanda Seyfried man patiko kaip aktorė.
Na, kažkaip nemanau, kad filmo mintis buvo apie tai, kad drauges „maitinasi“ draugių vaikinais. Manau, kad tai filmas visiškai be jokios minties. Todėl, tikriausiai, ir nepatiko :)
gal gali apšviest, dėl ko visi sako, kad ch. bale kvailas? tyngiu guglint.
o tas rusiškas filmas, dieve. taip jau nutiko, kad žiūrėjau. reikėtų stipriai pamąstyt, kad sugalvočiau labiau išgąsdinusį reiškinį. ta prasme, kaip galima būt sveiko proto ir sukurt tokį mėšlą. neparišu
Tinginiai gūglint yra baisūs tinginiai :P
http://en.wikipedia.org/wiki/Christian_Bale#Controversies
Klausiau tą įrašą, kur jis keikia tą darbuotoją. Kaip susireikšminęs debilas skambėjo.
500 Days of Summer reikes paziuret :) mano sarashiuke jis guli jau koki menesi jei ne daugiau.. issirinkau pagal imdb reitingus, bet pavadinimas toks banalus.. Reikes per kaledas perziuret :)
Beje, geimeris visai pakenciamas. Is panasios operos yra ir surogatai.
p.s. as tiek filmu perziuredavau tik tada.. kai Anglu kalba mokiaus :) Beje, kiek tu ju per para prasuki ?
Gamerį, kai žiūrėjau, tai nuotaikos tokios buvau, tai visai skaniai suvalgiau. Ten visiškai paprastas bajavykas, kurį žiūrint mąstyt nereikia. Atpalaiduoja taip :)
Nežinau, kiek prasuku. Kartais 5, kartais 0 :) Anksčiau daugiau pažiūrėdavau, dabar apmažėjo tempai, nes laiko tiesiog trūksta.
aš nesuprantu kodėl blogų filmų yra daugiau nei gerų?? pvz., man užtenka pažiūrėti į Twilight crew ir galiu iš karto pasakyt kad bus peace of crap.. ar tu taip nemoki atsirinkt ar tiesiog skiniesi kelią į kino kritikus?
Paprastai žiūriu taip: atsirenku pagal imdb reitingus arba tiesiog kažkur išgirstu apie filmą. Kartais dėl bendro išsilavinimo paimu kelis žinomesnius prastus filmus. Taip ir su Twilight gavosi – reikėjo gi sužinoti, dėl ko alpsta šiuolaikinis geemo (got-emo) jaunimas :) Taip pat su Hanna Montana, Paranormal Activity. Lietuviškus filmus žiūriu be išimčių, net jei prastai atsiliepia kritikai. Kai kuriuos filmus, kurie yra prasti, turiu nuo seno, tai kažkaip ir žvilgteliu prieš ištrindamas :)
O šiaip, kaip ir rašiau priešpaskutiniame kinoteatre – šis kinoteatras turėjo būti vien tik apie šlamštiškus filmus. Nes gerus taupau, kol turėsiu su kuo žiūrėt :) O kino kritikas iš manęs nekoks – vaizdžiai filmų aprašyti nemoku, subtilybių aptarinėti nesugebu. Šitie kinoteatrai labiau dėl archyvų – kad žinočiau, ką jau matęs, ir kad rasčiau kokį gerą filmą pakartotiniam seansui.
pristosiu dabar – kas tau iš to žinojimo, dėl ko alpsta geemo?? :D
Buvo įdomu, kodėl tokias bangas kelia kažkoks prastas filmas. Gal ir man staiga patiks. Tai štai ir pažiūrėjau :) Mėgstų žinojimą :)
Mūsų nuomonės dėl “Nuodėmės užkalbėjimo” pilnai sutampa. Totalus shit. Na, nesu aš didžiai kino kritikė ar žinovė, bet po pusės filmo galvojau, kad apsivemsiu kaip šlykštu..
Šiaip smagu, kai pasidalini savo matytais filmais. Tada atsirenku į savo vis ilgėjantį Must see sąrašą..
Ačiū :)
Nėr už ką, smagu, kad kažkam tai naudinga :)
dabar supratau, kodėl nenorėjau žiūrėti Hangover. klaida kažkokia, ne komedija. Funny People, ten, tai komedija (to pee in your painties)
Labai malonus komentaras apie filmą Paranormal Activity. Kodėl malonus? Todėl, kad jei dar tamsta būtų parašęs, kad “tokio gero siaubo filmo nesų matęs”, tai tada nebežinočiau kur dėtis. Su draugas prisiskaitę apie jo “gerumą”, pagalvojom pažiūrėti. Su viena drauge pusę filmo plyšom juokais, o draugas mus tildė sakydamas “aš vis dar laukiu siaubo”. Taip ir nesulaukėm. Būtų daugiau kvailų dialogų, tai išeitų poprastė komedija – vis ne tragiškai neva siaubo filmas.
Aš čia truputį užvėlinau, bet pažiūrėjau ką tik Orphan, sakyčiau vienas geriausių mano matytų siaubiakų ;)
Jei tu užsivėlinai, tai aš kaskart užsivėlinu su daug senesniais filmais :)
Ta prasme užsivėlinau nuo tavo rekomendacijos, atsisiunčiau paskaitęs, bet tik dabar prisiruošiau pažiūrėt :)
Tai čia nieko baisaus. Turiu man rekomenduotų filmų, kurių peržiūra jau porą metų atidedu :) Vis atsiranda koks geresnis. Ir šiaip, 600 filmų priešaky, tai LM gali uždaryti, aš net nepajausiu :))
Maža pastabėlė – “101 Dalmantine” vaidino Glenn Close, ne Meryl Streep. O šiaip super tinklaraštis. Skaitau skersai išilga ir draugams reklamuoju. :)
Ačiū :)
Geras pastebėjimas. Kažkodėl buvau mirtinai įsitikinęs, kad ten ji :)