Buržujaus rašinėliai

Ar žinote, kad panaudoję vienos savaitės JAV kariuomenės išlaidas, visame pasaulyje išnaikintume badą? Panaudoję visas karo Irake išlaidas galėtume visame pasaulyje pastatyti pakankamai normalių mokyklų ir ligoninių? Būtų gražu, bet šiandien ne apie JAV.

Prieš kokį pusmetį vienoje interneto svetainėje turėjau begalinę diskusiją. Aišku, diskusija išsigimė į eilinį apsilojimą. Diskutavome apie kariuomenės reikalingumą ir Lietuvos kariuomenę. Aš esu tas, kuris keikia bet kokius karinius veiksmus, tuo pačiu ir bet kokią kariuomenę. Suprantu, kad pasaulyje be kariuomenės niekada nebus išsiverčiama (kaip ir be karų), tačiau jau ilgą laiką esu labai tvirtos nuomonės – Lietuvai kariuomenė yra visiškai nereikalinga. Mes turime NATO ir ES. Kariuomenės mums reikia tik tokios, kad patenkintume šių sąjungų reikalavimus. O reikalavimai – diplomatinių sugebėjimų menas.

Ta tema šiandien atradau labai puikų Ą. Bagdono straipsnį. Jame yra auksinių minčių, kurias skaitydamas tik linksėjau galva. Autorius rašo: „Išlaidos kariuomenei mažina investicijas į civilinę pramonę ir skatina nenašų darbo jėgos panaudojimą. Lėšos kariuomenei iš esmės „pavagia“ lėšas, kurios galėtų būti skirtos švietimui ir sveikatos apsaugai.“ Iš tiesų vienas didžiausių pasipiktinimų man užėjo tada, kai Lietuvos valstybė prieš metus pirko mums visiškai nereikalingų karinių laivų už 190 mln. Lt. Tuo tarpu kaip tik artėjo krizė, visur buvo karpomi biudžetai, žmonės gyveno baimėje, bet pinigai ir toliau buvo švaistomi tokiems bereikšmiams dalykams.

Toje diskusijoje labiausiai buvau kaltinamas tuo, kad kaip aš toks, tikru lietuviu save laikantis, galiu nepagarbiai šnekėti apie savo tėvynę ir aiškinti, kad jos nereikia ginti? Oponentai puikiai perfrazuodavo mano mintis, nors aš turėjau omenyje visai ką kita – jei mes turėtume ir dvigubai didesnę kariuomenę, nei dabar, užpuolus mus ji būtų visiškai nereikšminga. Kol ji būtų mobilizuota, kol kažkas kažkur susivoktų – miestai jau seniausiai būtų subombarduoti, o valstybė užimta. Kaip rašo autorius: „Akivaizdu, kad Lietuvą užpuolus ji būtų užimta per labai trumpą laiką ir jos likimas tikėtinai, o ir pageidautinai, spręstųsi diplomatinėmis, o ne karinėmis priemonėmis. Nei terorizmas, nei partizaninis karas tam neturėtų reikšmingos įtakos.“ Tuo tarpu visi rezervo karininkai ir kariuomenę palaikantys žmonės mane kaltina tėvynės išdavimu ir kartais silpnaprotyste. Kadangi strateginiuose veiksmuose nenusimanau, visada klausiu: ką mūsų kukli kariuomenė su trim tankais ir 10 000 automatų galėtų padaryti prieš, tarkim, šiuolaikinę Rusijos kariuomenę? Ar temptume ilgiau nei keletą valandų?

„Kartą įkurtos institucijos labai sunkiai panaikinamos net tada, kai jos nebeatlieka jokios prasmingos funkcijos. Pavyzdžiui, kas dabar pasigenda pasieniečių prie sienos su Latvija ar Lenkija? O prieš tai atrodė – kaip gi čia be pasieniečių, juk visos valstybės turi.“ Ir vis tiek aš tikiuosi, kad kada nors gyvensiu Lietuvoje, kurioje pinigai nebus švaistomi tokiems bereikšmiams dalykams. Kai dabar iš pensininkų atimami paskutiniai pinigai, už kuriuos jie ir taip nepragyvena, kai visiems mažinamos pašalpos, o susirgti mūsų šalyje paprasčiausiai negalima, nes vėliau nesusimokėsi už komunalines, šimtai milijonų litų yra švaistoma kariuomenei.

Ir galų gale, koks tikslas mums turėti savo kariuomenę, jei net ilgametis kariuomenės vadas V. Tutkus, žmogus, turintis pasiaukojamai mylėti savo tėvynę, pasuka į Kremliaus pusę? Ar karo atveju neatsitiktų taip, jog pusė mūsų visokių vadų ir leitenantų pasuktų tuo pačiu keliu, kad tik išsaugotų savo užpakalius? Kam Lietuvai reikia tokios kariuomenės – kuri neatlieka jokios naudingos funkcijos, nerodo jokio gero ir lavinamojo pavyzdžio ir, galų gale, tik ryja taip trūkstamus pinigus neatnešdama jokios realios naudos? Vaikų, jaunimo ir vyresnių žmonių valstybingumą ugdyti galima daug pigesniais, veiksmingesniais ir gražesniais būdais.

Būtų labai įdomu pažiūrėti, kaip atrodytumėme tarptautiniuose vandenyse, jei nuspręstume kardinaliai sumažinti savo kariuomenės išlaidas ir sumažinti kariuomenę iki minimumo. Tada ir galėtume naudoti šūkį „Drąsi Lietuva“, nes taptume išskirtiniais Europoje. Bet ne šiame gyvenime. Jei tai padarytų kitos valstybės, gal tada, kaip tikri „drąsuoliai“, ir nusektume iš paskos.

Praėjus pusantrų metų po paskutinio žaisto žaidimo pagaliau vėl atradau šiek tiek laisvo laiko, kad galėčiau paspaudyti klaviatūrą ir pašaudyti visokius nacius, zombius ir ateivius. Žaidimų per tą laiką susikaupė tikrai nemažai, tačiau iš jų atsirinkau tik nedidelę dalį. Kol kas visų pažaisti nespėjau, tačiau apie kelis kažką tarstelti jau galiu. Kadangi taupau laiką, žaidžiu su trainer‘iais (šiuolaikinis kodų pakaitalas): žaidimo eigą vykdau ir viską atlikinėju kaip reikia, tačiau taupau laiką nemirdamas ant kiekvieno kampo ir sudėtingesniuose lygiuose „lengviau nugalėdamas priešus“. Beje, niekada nežaidžiu multiplayer‘io. Tik single. Gaila laiko. Labai apsidžiaugiau pamatęs, kad ką tik pasirodė naujasis ir puikusis Bioshock 2 – tačiau pasižadėjau sau užbaigti šį įrašą ir tik tada jį žaisti.

Taigi, po kelis sakinius apie šį puikų laiko švaistymo išradimą – kompiuterinius žaidimus:

Skaityti daugiau »

Ar vaikystėje rašydavote laiškus į ateitį, slėpdavote juos kur nors ir pažadėdavote juos atplėšti tik prabėgus tam tikram laikui? Aš tai darydavau nuolatos. Žiauriai džiaugiausi, kai prieš kelis metus iš buvusios mokytojos gavau laišką, rašytą, kai buvau dvylikos metų. Paskutinį tokį laišką rašiau pernai – bet abejoju, ar jis bus išsaugotas.

Todėl noriu pristatyti gan seną interneto tarnybą, kurią ką tik atradau: Future Me. Jei esate tikri, kad po ilgo laiko vis dar naudositės tuo pačiu el. paštu, viską padaryti labai paprasta: parašote laišką – įvedate savo adresą – siunčiate – gaunate laišką, kuriame turite patvirtinti pašto adresą spustelėdami ant nuorodos – ir viskas. Kai ateityje jau būsite pamiršę apie tokį dalyką, netikėtai gausite savo laišką :)

Vėliausia data, kuria galima siųsti, yra 2060 metai. Stipriai abejoju, ar ta tarnyba tada dar veiks, bet kokį penketą-dešimtį metų gal ir galima tikėtis. Visgi tarnyba turi šiokį tokį vardą, veikia nuo 2003 metų ir išsiuntė/dar saugo virš milijono laiškų. Aš tikiuosi, kad jie neišduos savo vartotojų ir tuoj pat siunčiu krūvą tokių laiškų :)

.
Gėris PRIEŠ Blogį. Ar gėris abiejuose? :)

SAVAIČIŲ GROŽIS:
Where The Wild Things Are (2009) – ar buvot kada užpykę ant filmo? Aš ant šio užpykau. Bais susinervinau, kai jis pasibaigė. Ta 101 minutė prabėgo kaip 20, ir visiškai nemeluoju. Nežinau kodėl, bet šitas filmas mane užbūrė nuo pat pirmos sekundės. Nuo pat pradžių susigyvenau su berniuku, pergyvenau kartu su juo, susinervinau, kai sugriuvo jo sniego pilis, bėgau su juo kartu tolyn nuo namų ir vėliau grįžau atgal. Fantastiškai gražus filmas. Ne, ne gražus, o neapsakomai nuoširdus ir sukeliantis labai malonų jausmą viduje. Sukėlė panašius jausmus kaip Son of Rambow. Užuojautą su liūdesiu, bet ir džiugesį, jog net nelaimingi vaikai moka linksmintis. Šis sugeba susikurti sau didžiulį gražų pasaulį su nerealiomis asmenybėmis meškinų kailiuose. Net neapsisprendžiu, kuris iš jų patiko labiausiai – tikriausiai bulius :) Apie filmo gražumą net nėra ką kalbėti – jei mėgstate ypatingai gražias pasakas ir nuoširdžius filmus – nerkite. Nepasigailėsite. Šitas filmas yra gerų jausmų bedugnė. Net neturiu žodžių, koks jis nuostabus. Apsiseilėsiu net!

James Gandolfini (Soprano) balsas erzino tik pradžioje – vėliau pripratau :) Nesuprantu, kodėl tokiam gražiam filmui buvo parinktas tokio baisaus personažo (Soprano) balsas. Gal todėl, jog režisierius, Spike Jonze, kaip bebūtų keista, prieš šį filmą nieko panašaus nenuveikė, o dirbo tik su tokiomis laidomis kaip Jackass ir įvairiais riedlentininkais (Fully Flared) bei muzikos grupėmis. Niekaip nesuprantu, kaip jis sugebėjo taip persikūnyti ir sukurti visiškai su jo ankstesniais darbais nederantį kūrinį? Beje, pažiūrėję filmą, nepamirškite filmo garso takelio – jį jau išsiuntinėjau visiems draugams. Imkite ir jūs (ir tai bus pirmoji nelegalaus torrento nuoroda mano tinklaraštyje) :) Tai toks gražus darbas, toks nuotaikingas albumas, jog klausau jau ketvirta diena be sustojimo, ir visiškai neatsibosta. Kiekvieną kartą puikiai pakelia nuotaiką. Nuostabus filmas, dar nuostabesnis albumas. Tikiuosi, kad tokių filmų ateityje dar bus. Gražiau gyventi, ir tiek.

SAVAIČIŲ ORGAZMAS:
Inglourious Basterds (2009) – neapsakomas malonumas kiekvieną filmo minutę. Gal Tarantino paskutiniu metu ir buvo paklydęs į populiaresnį holivudinį stilių (kuris man vis tiek ypač patiko), tačiau dabar su didžiuliu trenksmu grįžo į senąsias, Pulp Fiction vėžes. Ir tai visiškai veža. Juokiausi, kai linkomanijoje paskaičiau komentarus apie šį filmą. Paaugliai vaikai purkštavo, kad filmas prastas ir nuobodus, „vien tik plepa ir dar vokiškai“. Pažiūrėjus filmą šie komentarai sukelia daug juoko, kadangi Tarantino vėl sugrįžo prie to, ką moka tobuliausiai – ilgų, ilgų, labai ilgų dialogų ir inteligentiškų ginčų scenų, kuriose veiksmo nėra, dialogai vystomi labai lėtai nepamirštant puikios vaidybos ir nuotaikų perteikimo, ir įtampa tose scenose išlaikoma ypatingai stipri. Nei vieną filmo minutę nesugebėjau atsipalaiduoti – kartais dėl juoko, kartais dėl scenos įtampos. Tradicinė Tarantino vizitinė kortelė – scena, kai visi nutaiko vieni į kitus ginklus, didelio žavesio nesukėlė, tačiau tai visiškai nesvarbu. Bet kurios filmo scenos finalas buvo visiškai puikus, scenos užbaigiamos labai laiku ir absoliučiai niekas šiame filme neatrodė pigiai.

Visą filmą meldžiausi, kad Tarantino išdrįstų „pakeisti istoriją“ ir sukurtų savo mums gerai žinomų istorinių įvykių versiją. Džiūgavau, kai supratau, kad taip ir bus. Nežinau, ar tai jo drąsa rizikuoti tokia slidžia tema, kai visas pasaulis vaikosi faktų ir kiekvieną klystantį režisierių karia ant šakos. Aišku, čia ir durniui aišku, jog filmas specialiai toks, tačiau nesupratingų žmonių dažnai pasitaiko. Tarantino nacių nekenčia tikriausiai tiek pat, kiek aš – tos tobulos nacių skerdimo scenos, tos nuostabios juodo ir žiauraus humoro scenos… Eh. Jei būčiau filmo apie Antrąjį Pasaulinį karą personažas, tikriausiai norėčiau šokti polką ant nacių lavonų. Nacių žudymas šiame filme buvo toks gražus! Dar filmas bais gražus savo kalbų įvairove. Aišku, jos tik keturios (plius papildomas Brad Pitt naudojamas dialektas), tačiau visos pateiktos visu savo tvirtumu. Vokiečių kalba tikriausiai dar nei viename filme neskambėjo taip gražiai. O perėjimas iš vietinės prancūzų kalbos į anglų – fantastiškas. Tikriausiai geriausias nei kada nors perėjimo problemos išsprendimas :)

Vaidyba. Brad Pitt mane dar kartą, dar vieną eilinį kartą visiškai nužudė. „Gorlomi – Arivederchi“ sceną galėčiau žiūrėti šimtus kartų ir jaučiuosi kaip jauna mergaitė, pirmą kartą pamačiusi pusnuogį Twilightą Edward Culleną. Spiegiau iš laimės. Brad Pitt pradeda pasižymėti (tiksliau, jau ryškiai pasižymėjo) kaip vienintelis aktorius holivude, sugebantis kalbėti bet kokiu amerikiečių dialektu. Jo sugebėjimai tokie unikalūs, jog sulyginus kelių jo filmų personažų kalbėjimo manieras, negali patikėt – jos visiškai skirtingos ir autentiškos. Kaip kažkuriame įraše jau minėjau ir minėsiu dar daug kartų – kuo toliau, tuo Pitt’as puikesnis. Visų aktorystės sugebėjimų (vaidybos, kalbos, ekspresijos, veido išraiškų) jam galėtų pavydėti bet kas. Tačiau šiame filme jis visgi nusileido vienam aktoriui – eiliniam ir tik šiek tiek žinomam vokiečių serialų aktoriui Christoph Waltz. Jei jis šiais metais negaus Oskaro už vaidybą – aš nebetikiu Oskarais (nors niekada ypatingai jais netikėjau, bet vis tiek jie yra gan neblogas rodiklis). Jo personažo neapibūdinsi – tai reikia išvysti. Scena prie stalo filmo pabaigoje („Uuuuh, that’s a bingo!“) – puikiausias filmą vainikuojantis dialogas. Ir apskritai, visame filme negalėjau atsistebėti tokio eilinio aktoriaus persikūnijimu. Tobulas vokiečių karininkas, sergantis sveiku pedantizmu, mėgstantis žudyti žydus ir apgaunantis visus savo veido išraiškomis bei manieromis. Ir dar, su labai smagiu humoro jausmu. Tobulai atliktas vaidmuo.

Ir apskritai, jei šių metų Oskarų išrinktas geriausias filmas bus koks Avatar, o ne šis filmas, visiškai supyksiu. Avatar – gražus ir malonus popsas. Čia gi, drąsiai sakau, puikiausias meno kūrinys. Man buvo gaila, jog jo trukmė tik 2,5 h. Buvo gaila, kai filmas baigėsi ir žinojau, kad tikrai žiūrėsiu jį dar kartą. Beje, pabaigoje tryniau rankas ir džiūgavau – kaip tik to ir tikėjausi. Puiki ir džiugi kerštinga antifašistinė pabaiga, kuri, labai gaila, bet nesipildė tikrovėje. O būtų buvę taip smagu! Būtinai privaloma žiūrėti, nelaukit nė minutės. Vienas geriausių 2009 metų filmų, be jokių konkurentų. Tarantino vėl įspyrė visiems į klyną.

Skaityti daugiau »

.

Kaip pasakė Jaron Lanier, toks gudrus vyrukas, jei kelias savaites vidinis balsas tave graužė ir vertė ką nors parašyti tam tikra tema, tuomet rašyk. Šiek tiek perfrazavau, bet mintis ta pati. O ir pats dažnai galvoju, kad bus blogiau, jei neparašysi. Juk nieko blogo nenutiks, jei po 5 metų pasikeis nuomonė arba kai kuriuose dalykuose suklysi. Tuo labiau tai nesvarbu, kai aptariama tema – tik pamąstymai ir retoriniai klausimai :) Šia tema nenorėjau rašyti ir ilgai save atkalbinėjau. Parašyti paskatino trys dalykai: pokalbis su G. ir suvokimas, kad net artimiausi žmonės nesigaudo garsiojo seksualinių mažumų parado/eitynių Vilniuje prasmėje ir žmonių teisėse; laidos „Be grimo“ apie eitynes/paradą pažiūrėjimas; ir Dovilės įrašas apie socialinių garantijų užsitikrinimą ir paprasčiausią dviejų žmonių laimę. Na, ir dar John Dalhuisen („Amensty International“ atstovo) tikslus pasakymas, jog homofobiją stiprina tolerantiškų žmonių tyla ir abejingumas.

Ar tavo kaimynas (pažįstamas ar nepažįstamas) turi teisę nurodyti, ką tu gali kalbėti? Ar turi teisę liepti tavo žmonai/vaikui/broliui/tėvams rengtis tik taip, kaip patinka jam ir ne kitaip? Ar turi teisę nurodyti, ką tu gali daryti ir ko ne? Ar turi teisę kištis į tavo lovos reikalus ir nurodyti, kokiomis pozomis tau mylėtis? Ar turi teisę nurodyti tavo vaikams ar giminėms, ką mylėti? Manau, kad visi atsakysime – ne. Ir apskritai sutiksime, kad joks žmogus neturi teisės mums taip nurodinėti. Tai kodėl tokia daugybė mus supančių žmonių nori taip elgtis su homoseksualiais žmonėmis? Kodėl žmonės jaučiasi turintys teisę nurodyti kaip elgtis kitokiems nei jie? Galų gale kas labiau pažeidžia visuotinę moralę ir etiką – ar viešai skleidžiama diskriminacija, neapykanta ir bandymas riboti žmonių teises, ar ultra-konservatyvioje visuomenėje nepriimtinas, tačiau visiškai normalus, gamtai neprieštaraujantis elgesys?

Šiame įraše nebus diskusijų apie tai, ar homoseksualumas liga, ar homoseksualumas yra iškrypimas, ar homoseksualumas prieštarauja gamtai – jei iki šiol dar tuo esate įsitikinęs, tai puikiai tiktumėte Gražuliui į kompaniją. Apie tai jau pridiskutuota tonos puslapių ir komentarų, pasaulinės medikų asociacijos per tris paskutinius dešimtmečius yra paskelbę pakankamai savo tyrimų ir įrodymų, o homoseksualių žmonių ir šeimų tyrimų gausumas jau gali būti laikomas pagrįstu, todėl kartotis yra tiesiog neįdomu. O jei pavėlavote į diskusiją – patys esate kalti, juk gyvename nebe 15 amžiuje, nesame nosies iš savo trobos neiškišantys žmonės. Nors jeigu ir nespėjate į traukinį, neliūdėkite – net išsilavinę, protingi ir visai gerbiami politikai nustebina savo kritišku požiūriu į homoseksualumą. Taigi, nebijokite, jūs ne vieni :)

Daug kam gali kilti klausimas – kas čia per nuotraukos ir kodėl tokios? Kai Facebook tinkle pradėjo kurtis grupės už ir prieš homoseksualų (bei biseksualų ir transeksualų) eitynes/paradą, buvau labai nemaloniai nustebintas, kai pamačiau, kas iš draugų prisijungė prie prieštaraujančių grupės. Pats nesijungiau nei prie vienos grupės. Suprantu, kad taip mano draugai ir pažįstami išreiškia savo nuomonę, tačiau vis tiek tai buvo nemaloni naujiena man, kadangi galvojau, jog gyvenu tarp labai tolerantiškų žmonių. Pasirodo, ne, nors guodžiau save tuo, jog tai tik mitų ir stereotipų pėdsakas, kadangi žmonės galvoja, jog eitynės/paradas bus pimpalų šou su sekso elementais. Buvo kraupu skaityti prieštaraujančios grupės komentarus – ten savo „nuomonę“ pareiškiantys žmonės atrodė tokie buki ir trumparegiai, jog netgi darėsi nuoširdžiai liūdna dėl savo tautos. Gerai nors tiek, kad tarp tų rašiusių nepamačiau nei vieno savo draugo. Taigi, nuotraukos ir susijusios su tokiais žmonėmis: kai įsiveliu į diskusiją su kokiu nors nenorinčiu_nieko_girdėti žmogumi, kuris tesugeba pasakyti „Pyd**us reikia žudyti“, „Pyd**ai gaidžiai“ ir panašiai, mano pagrindinis klausimas jam būna labai paprastas – „Ar žiūri lesbiečių pornografiją?“/„Ar tau gražu dvi besibučiuojančios pusnuogės merginos?“ Spėkite, kokį dažniausiai atsakymą išgirstu? Taip, atspėjote.

Kažkodėl mūsų visuomenėje kairioji nuotrauka yra visiškai priimtina ir kokie 90% procentų žmonijos pasakytų, kad ji yra visiškai graži ir normali. Daugumai vyrų ji yra netgi labai seksuali. Tuo tarpu dešinioji nuotrauka – „du pyd**ai, žudyt tokius“. Kuo šios nuotraukos iš tiesų skiriasi? Niekuo. Jos yra visiškai vienodos, tiesiog vienoje yra viena homoseksuali pora, kitoje – kita homoseksuali pora. Kai tie asmenys, kuriems užduodu klausimą, supranta, ką norėjau pasakyti – jie dažniausiai nebeturi ką man atsakyti. Suveblena ką nors panašaus į „čia viskas kitaip, kai merginos, tai normaliau“ ir daugiau neturi ką pasakyti. Nuo kada dvi viena kitą bučiuojančios/masturbuojančios/besimylinčios merginos yra normalu, o du tą patį darantys vaikinai – iškrypimas? Aš įžvelgiu elementarų prieštaravimą sau, kadangi tai yra visiškai vienodi ir normalūs seksualiniai veiksmai, tik juos atlieka skirtingos lyties asmenys. Kažkodėl esame už sistemą, kurioje moters ir vyro atlikti veiksmai būtų vertinami vienodai ir lygiavertiškai, tačiau kai tai susiję su seksualiniu gyvenimu – viskas pasikeičia. Beje, jei esate tas kategoriškas pilietis, kuriam abi nuotraukos yra nepriimtinos – sveikinu jus su tvirta nuomone ir neveidmainiavimu.

Toks mano smulkus pastebėjimas. Dar galima kalbėti apie didįjį šurmulį, kuris kilo, kai visi sužinojo apie gegužės 8 dieną organizuojamą seksualinių mažumų ir jų draugų bei giminių paradą/eitynes. Kai sužinojau, kad jos vyks, nereagavau niekaip – man iš tiesų buvo vienodai, ar jos bus, ar ne, nes turiu nuomonę, jog Lietuvoje homofobiška situacija nėra tokia bloga, kokia yra tarkim Rusijoje ar Ugandoje, kur dėl savo seksualinės orientacijos žmonės yra žudomi. Ar pasieks ir mūsų šalis tokį siauraprotiškumo ir nesuvokiamo idiotiškumo lygį, kai žmonės bus žudomi už savo asmeninį požiūrį ar gyvenimą? Manau, kad ne. Situacija nėra tokia bloga, manau, kad viskas tik gėrės, nors ir ne tokiais tempais, kokiais norėtų homoseksualūs žmonės. Juk moterys balsavimo teisę irgi ne per dieną išsikovojo, o juodaodžiai vergavo ne vieną šimtmetį? Visuotinis aklumas užtrunka ilgai, todėl nereikia norėti per dieną nuversti trūnijančių ir smirdančių dogmų kalnų. Praplėsti akiratį nori toli gražu ne kiekvienas – didžiajai masei žmonių yra daug paprasčiau gyventi savo mažame pasaulėlyje ir nekvaršinti savo galvos „kitokiais dalykais“. Taip juk lengviau ir ramiau, o ir smegenys neperkaista.

Tačiau vis klausiau eitynėms/paradui prieštaraujančių žmonių: kodėl homoseksualai neturi teisės daryti eitynių ir žygiuoti gatvėmis? Kodėl heteroseksualai tai daryti gali, kodėl pensininkai tai daryti gali, netgi fašistai tai laisvai gali daryti – o štai visiškai tokiems patiems žmonėms, su dviem rankom, kojom, ir galva – to daryti nebegalima? Kodėl aš galiu nueiti į savivaldybę ir paprašyti leidimo surengti valentino dienos paradą su daug širdučių – ir jį gausiu? Kodėl leidimą gavo lietuviška radijo stotis ir galėjo vidury miesto surengti bikinių paradą?

Atvirai pasakius, man šie vaizdai sukelia pasišlykštėjimą tais besistaipančiais vyrais su pampersais, ko nesulyginsi su visai gražiu seksualinių mažumų paradu Latvijoje. Taigi, kodėl homoseksualiems asmenims parado štai rengti ir negalima? Kodėl bikinių paradas nesulaukia jokios kritikos, o seksualinių mažumų paradas (net neįvykęs!) pateikiamas kaip blogiausias ever dalykas, įvyksiantis Lietuvoje? Atvirai pasakysiu – neišgirdau dar nei vieno normalaus argumento, kodėl to daryti jiems negalima. Gal kas turite kokį?

Kuo daugiau diskusijų atsirasdavo visuomenėje, tuo mintys vis labiau kaupėsi. Buvo ir smagių dalykų, kurie kėlė nuotaiką. Buvo labai juokinga stebėti, kaip susivienija ir į vieną barikadų pusę stoja žmonės, prieš tai buvę nesutaikomais priešais. Forsai bičiuliavosi su visokio plauko fašistais ir nacionalistais (kaip visada sakiau, jie vieni nuo kitų skiriasi tik apranga), pensininkai su jaunimu, politikai su oponentais, ir netgi tikrai protingi žmonės susilygindavo su bukapročiais savo nekorektiškais viešais pasisakymais ir neetišku diskriminacijos skleidimu. Prasidėjo visuotinis cirkas ir nenumaldomas parado/eitynių maišymas su purvais, kai renginys dar net neįvykęs. Visi bijo nuogų pimpalų ir daug riebių storų vyrų su odiniais diržais.

K’mon, žmonės! Negi jūs tokie užsidarę savo būdelėse ir taip stereotipiškai mąstote? Nebus tam parade jokių pimpalų ir riebių nuogų vyrų. Visi priešininkai kalba apie kažkokias nuogybes, pimpalų demonstravimą ant platformų, sekso scenas gatvėse – atsibuskite, žmonės! Tokių dalykų čia tikrai nebus ir nemanau, kad Lietuvos seksualinės mažumos nusiristų iki tokio žemo lygio. Aš labai tikiuosi, kad paradas bus labai gražus gražių žmonių pasivaikščiojimas, be jokių kvailų plakatų su kvailais lozungais, be jokių pasipiktinimų valdžia ir be jokių kitų nesąmonių. Aš tikiuosi, kad bus daug šypsenų ir daug gražių, spalvingų žmonių, draugų, vaikų, kurie savo nuotaika parodys tai „neapsisprendusiai visuomenės daliai“, kuri nežino į kurią pusę eiti, kad homoseksualūs ir biseksualūs žmonės yra normalūs ir paprasti piliečiai. Ir kad nėra nei jokie pedofilai ar zoofilai. Apskritai, jei manote, kad homo=pedo/zoo, nežinau, ką čia veikiate. Išjunkite internetą ir persismeikite galvą.

Į diskusijas apie paradą/eitynes ir apie homoseksualus šįkart stengiausi nesivelti, nors kartais ir nepavykdavo. Išsidiskutavau jau seniausiai, viskas pasakyta, protingi žmonės išgirdo ką reikėjo. Esu „prareginęs“ ne vieną žmogų šiuo klausimu, esu apturėjęs daug gerų diskusijų, ir savo indėlį jaučiuosi įdėjęs – dabar lieka tik pasvarstymai ir kartkartėmis lakoniški pasiginčijimai. Aišku, labai norėčiau paklausti kiekvieno, kuris prieštarauja homoseksualumo rodymui gatvėse: kodėl mergina su vaikinu gali bučiuotis gatvėje ir taip demonstruoti savo seksualinę pakraipą, o vaikinas su vaikinu – jau nebe? Kodėl pirma pora visuomenės nuomone elgiasi normaliai, o antroji – iškrypėliškai? Ar tai ne tas pats seksualumo ir jausmų demonstravimas? Ar tai ne lygiavertiškas elgesys, tik jį atlieka skirtingi žmonės?

Man vis kildavo klausimas – nuo kada žmonijoje nenormalūs yra tie, kurių mažuma (nors drįsčiau teigti, kad homoseksualių ir biseksualių žmonių yra tikrai ne mažuma)? Kodėl tada taip visi nenorime lygiuotis į tas „žmonių mases“, kuriuos vadiname bukais, kurių pomėgius (televizorių, tinginystę, siauraprotiškumą) laikome prasčiokiškais ir skirtais „tik bandai“? Tačiau kai kyla diskusija apie homoseksualumą, drąsiai puolame į tą „bandą“ ir su visais buduliais, fašistais, piktais pensininkais ir durnais politikais, išsižioję rėkiam ir purkštaujam nepagrįsdami savo nuomonės. Be jokių argumentų, be jokios logikos, bet rėkiame ir jaučiamės teisiausi. Ir moksliniai tyrimai bei apskritai mokslas mums staiga tampa nebepatikimas šaltinis ir prastas argumentas.

Homoseksualūs, biseksualūs žmonės yra visiškai tokie patys kaip mes, jie gyvena tarp mūsų, ir tikriausiai jūsų darbovietėse/tarp kaimynų/tarp draugų tikrai rastumėte jų. Kodėl nerandate? Nes visuomenė yra dar taip sukaustyta savo myžaluose, jog bijo išlipti iš smirdančio kevalo ir atmerkti akis ir suprasti, kad  BŪNA kitaip mąstančių ir besielgiančių žmonių. Būna kitaip mylinčių žmonių. Būna jums nesuprantamai besielgiančių žmonių. Susitaikykite su tuo, nes anksčiau ar vėliau teks tai padaryti. Ar spjautumėte savo ilgamečiui geram draugui/draugei į veidą, jei sužinotumėte apie jo/jos homoseksualumą? Ar išsižadėtumėte savo vaiko/brolio/sesers, jei sužinotumėte apie jo/jos homoseksualumą? Jei taip, tai problema tikrai ne juose – problema tik tai jūsų ribotame požiūryje.

Homoseksualius vaikus tėvai išmeta iš namų. Homoseksualius žmones palieka draugai, jie išmetami iš darbo. Homoseksualai yra smerkiami ir žeminami. Ar tai normalus visuomeninis elgesys? Kodėl homoseksualūs žmonės turi vaidinti heteroseksualius žmones ir apskritai apsimetinėti kažkuo kitu, kuo nėra? Paradu/eitynėmis niekas nenori sukelti karo ir iškviesti heteroseksualių šeimų į kovą – tai būtų kvaila. Žmonės tiesiog nori būti pastebėti, suprasti, priimti į visuomenę. Turite kitokį būdą, kaip to pasiekti? Daug kas pasakytų, kad to nereikia, kam čia viešinti savo seksualumą. Aš iš dalies pritarčiau šiai nuomonei, nes pats to nedaryčiau (nors pritariu, jog kiekvienas turim tam lygias demokratines teises). Tačiau yra didelė tokių paradų nauda: daugybė žmonių, dėl susiklosčiusios bendros visuotinės homofobiškos nuomonės, bijo prisipažinti, kad yra homoseksualūs, todėl visą gyvenimą pragyvena baimėje, būna nelaimingi ir savimi nepasitikintys. Liūdna statistika vis dažniau praneša, jog paaugliai pasaulyje, o jau ir Lietuvoje, žudosi dėl to, jog bijo prisipažinti tėvams ir aplinkiniams, kad yra homoseksualūs. Visuomenėje yra sukelta tokia panieka homoseksualiems žmonėms, jog tokie paaugliai, jei tik yra silpnesni psichologiškai, puola žudytis, nes nebežino ką daryti. Jie nežino į ką kreiptis, nes bijo būti pasmerkti. Ar tai yra normalu, jei dėl savo meilės kitam asmeniui žmogus, nerasdamas palaikymo, atima sau gyvybę? Ar tai normalios visuomenės požymis? Tokios mirtys krenta ant pečių kiekvienam, kuris diskriminuoja homoseksualius, biseksualius ir visus kitaip gyvenančius žmones.

Tikiuosi, kad eitynės/paradas nors keliems procentams Lietuvos žmonių atvers akis, apšvies protą ir sugriaus kelias užpelijusias sienas. Tikiuosi, kad eitynės/paradas bus toks gražus, jog spauda nesugebės apie jį parašyti nieko blogo, o visas blogis kris ant budulių, fašistų ir homofobų, susirinkusių kitoje barikados pusėje.

O kaip bus iš tiesų – pamatysime gegužės 8-ąją. Būsiu ten, fotografuosiu ir čia smulkiai aprašysiu viską, ką manau. Ačiū, jei kas nors įveikėte šį įrašą iki galo :)

Pabaigai: straipsnis apie homofobišką retoriką iš delfi.lt. Cituoju: „…kartais ir labai artikuliuotai išsakoma, kad homoseksualas negali būti doras, negali turėti moralės ir apskritai nepriklauso (lietuvių) tautai (nuoroda į kilmės grynumą ir „švarumą“) ir yra antitautiškas (suprask, grėsmingas tautos ir valstybės priešas)“. Smagus ir teisingas skaitalas.
* Dar skaitalų iš komentarų: keturi lietuviams baisūs klausimai apie homoseksualus. Cituoju: „homoseksualai reikalauja ne išskirtinių, bet įprastų žmogaus teisių, todėl tos teisės turi būti užtikrintos, nes jie yra tokie pat žmonės, kaip ir visi kiti – lygūs tarpusavyje“.

Užsimanėte trupučio kokso (suprask, kokaino, narkotiko)? Jūsų dylerį (suprask, prekeivį narkotikais) uždarė kaliūzėn? Nesirūpink! Tau į pagalbą ateina draugiškas internetas!

Apsilankyk kokso stumdymo puslapėlyje! (Perspėjimas: išjunkite garsą, nes berankiai puslapyje paliko bjauriai garsią muziką). Naršyk tarp puikaus naujausių vonios druskų (!) meniu ir pasirink, ką tik nori! Norite pusgramio vonios druskų? O gal 100 pakuočių po gramą? Tik 7500 litų, ir šis malonumas jūsų! Tik nepamirškite – turite būti sulaukęs 18-ojo savo gimtadienio. Ir be to, parduotuvė jums garantuoja visišką konfidencialumą! Tik 40 litų už vieną vonios druskos dozę – ir tuomet keliaujate į paštą, pasiimate savo voką ir mėgaujatės puikia, raminančia ir „įkraunančia“ karšta vonia.

**

Kyla keli klausimai:

1. Jie čia rimtai?
2. Po įvairių panašių atvejų nesinori žiūrėti skeptiškai, bet kažkodėl kirba mintis, kad tai kažkoks piaras, suprask – reklaminis triukas.
2. Įdomu, kiek temps neuždaryti, jei prekės tikros.
3. Ar sugebės pareigūnai juos pasodinti? Ar užteks kompetencijos padaryti pasalūnišką pasalą?
4. Jie čia rimtai?? :)

P.S.: kad nekiltų pamąstymų, jog aš čia reklama užsiimu: nepatariu pirkti tokių produktų, net jei mėgstate svaiginamąsias medžiagas. Jų kokybė gali nebūti tokia, kokios tikitės. Be to, kad dar labiau įrodyčiau savo nekaltumą, jau tuoj pat, po minutės, rašau laišką pareigūnams, kad patikrintų šį nekaltą ir dorą puslapėlį.

Nuobodžiaujant ir laukiant savo eilės Omnitel salone akys užkliuvo už artėjančių dviejų „įspūdingų“ merginų šviesiais plaukais, su aukštakulniais bateliais ir ekscentriška apranga. Rudas įdegis – įskaičiuota. Prisiartinusios prie vitrinų, kuriose išdėlioti mobilieji telefonai, jos iškart pasuko prie didžiausių modelių. Rodydamos 5 centimetrų ilgio nagais jos kalbėjosi:

- Ė, pažiek, šitas gal geras, čia tikriausiai su pirštu galima skambint, čia kaip tas Ajfonas.
- Ne, gal va anas, pažiek koks didelis, naujausias modelis bus, tikriausiai ir plejeris, ir žaidimų yra.

Ir taip toliau. Paklausite, kuo ši situacija tokia ypatinga ir verta paminėjimo buržujaus rašinėliuose? Dėl vieno paprasto dalyko: merginos diskutavo apie du nešiojamus saulės baterijų įkroviklius.

**

Ar pastebėjote, kad Apple dar kartą iškreipė rinką? Anksčiau, dar visai neseniai, kuo telefonas labiau sumažėdavo, tuo jis būdavo „krūtesnis“ ir novatoriškesnis. Gamintojai buvo išleidę tokių minimalistinių modelių, kad net nerasdavai jų kišenėse. Tuo tarpu kas darosi dabar? Kuo telefonas didesnis – tuo jis, tarsi, geresnis. Ir visi vėl perka dideles plytas (plyteles), kurios neretai yra daug prastesnės už mažesnius modelius.

Tinklaraštis man vėl uždirba pakvietimą į šį renginį (tai jau antra piniginė suma, kurią sutaupiau savo blevyzgų dėka!), todėl įsipareigojau parašyti gerą (arba blogą) žodį apie šiais metais, kovo 18 d. vyksiantį „Login 2010“. Su bais bais gražiu puslapiu.

Labiausiai, kaip blogerį (po praeitų metų nusivylimu programa ir blogerių užmiršimu), mane domina sesija „Ignite“. Tai pranešimų formatas, kuriame blogeriams skiriama po 5 minutes. Jokių „brangių“ pranešėjų ir skambių užsienietiškų vardų. Vien tik savi žmonės ir kolegos blogeriai. Tikiuosi, kad turėsime smagybių ir įdomybių, visai kaip buvo „Blogin 2008“.

Tačiau nenuvertinu ir skambių užsienietiškų vardų bei lietuviškų stambių „šulų“. Sakiau, kad į „Login 2010“ eisiu tik tuo atveju, jei rasiu sau 5 įdomius pranešėjus. Taigi, penketukas:

1. Bene įdomiausi. Labiausiai mano ausų pageidaujama istorija. Pet Punk duetas. Lietuviai dizaineriai-reklamščikai-kūrėjai ir dar bile kas, nustebinę ne mane vieną.
2. Matthew Fraser. Tikiuosi gerų pamąstymų apie socialinius tinklus. Kad pasisemčiau peno, kai kam nors reikės įrodinėti, kodėl soc. tinklai griauna žmonių gyvenimus.
3. Tada Lingaitis. Aukok.lt įkūrėjas. Labai įdomu išgirsti šio projekto istoriją bei (jei pasitaikys proga) paklausti, ar įmanoma įrodyti projekto skaidrumą.
4. Tomas Ramanauskas. Pagarsėjęs kaip labai „pasikėlęs“ snobas. O tokių mėgstu paklausyti, nes tada, jei jie iš tiesų yra tokie, galiu iš jų tyliai pasijuokti.
5. Penktą vietą dalinasi du pranešėjai: Walter de Brouwer, kurio tema apie Lietuvos pavertimą pažangiausiu centru Europoje turėtų būti žiaaauriai nuobodi, nes ji labai nerealistiška, kad ir kaip to norėtume. Tačiau noriu paklausyti, ką jis pasakys ir pasiūlys. Antrasis – Thomas Jestin, Facebook programų kūrėjas. Labai noriu išgirsti ir pamatyti žmogų, kuris kuria tas nesveikas ir visiškai betiksles bei jokios naudos neduodančias programėles, kurios atima iš žmonių begales jų laiko, kurį jie galėtų paaukoti daug geresniems ir naudingesniems darbams.

Taigi, pasimatysim. Lūkesčių nedėstysiu, nes praeitais metais nei su vienu norimu asmeniu nepavyko susipažinti :) Kas bus, tas bus, bet blogerių ir pažįstamų veidų šiose konferencijose visada pakankamai.

Kadangi labai prajuokino, dalinuosi. Labai smagus pasiskaitymas apie galimus giminystės ryšius su savimi pačiu :) Ir tai įmanoma realybėje!

Radau pas Pirštą iš Lietuvos.

SAVAIČIŲ SMAGYBĖ:
The Horribly Slow Murderer with the Extremely Inefficient Weapon (2008) – geriausias trumpametražis filmas evar. Sugaiškite 10 minučių ir jį pažiūrėkite jutubėj spustelėję čia. Seniai taip smagiai nesijuokiau iš „siaubo“ filmo apie baisius žudikus :) Genijaus darbas. Ir jokių argumentų nereikia.

S. Darko (2009) – neseniai pažiūrėtas filmas, Donnie Darko, buvo žiauriai geras, sukėlęs daug pamąstymų ir diskusijų komentaruose. Čia – tęsinys. Kurio galėjo nebūti. Režisierius – pagarsėjęs kopijuotojas, kartais net paimantis dialogus iš kitų garsių filmų ir įdedantis į savo filmus – Chris Fisher. Tai ko norėt iš tokio režisieriaus, kuris paima puikaus filmo idėją ir ją sudirba? Šis filmas visiškai prastas, vaidyba – tragiškai erzinanti. Visa filmo pradžia yra tik lėkštos seksualinės užuominos, visiškai vimdantys dialogai ir fantazijos neturinčio režisieriaus klejonės. Kai žiūri į pagrindinę aktorę ir galvoji – kodėl ji ekrane?? Kas tuos „aktorius“ įleido į filmavimo aikštelę. Įvairūs pirmojo filmo niuansai šiame filme sugadinami – pavyzdžiui, ta „permatoma želė“, išlendanti iš kiekvieno žmogaus krūtinės. C’mon, ten juk bet kam buvo aišku, kad ja bandoma parodyti, kaip Donnie mato ketvirtą dimensiją, t.y. žmogaus ateitį – kokia trajektorija jis judės. O šiame filme tai tapo kažkokiu ale gyvu padaru, kuris rodo žmogui kelią ir veda jį kur nors. Ir dar pabendrauja visaip atsukdamas savo slieko galvą. Nesąmonė kažkokia. Galų gale, Donnie Darko žavėjo tuo, kad buvo kuriama lyg ir baisulinga pasaulio pabaigos istorija, o pasirodė, kad viskas ten buvo šiek tiek paprasčiau ir realistiškiau. Šiame filme – ateiviai? Meteoritai? Kas per bullšitas? Net nejuokinga, kaip graudu. Eilinis, šimtasis pavyzdys, kodėl prastiems kūrėjams nereikia daryti gerų filmų tęsinių. Vienintelis gan neblogas dalykas šiame filme buvo tik garso takelis. Daugiau nieko gero.

G-Force (2009) – du teigiami dalykai šiame filme: 1 – džiaugiuosi šiuolaikiniais efektais, kai sumodeliuoto gyvūnėlio neatskirsi nuo tikro (kai kurios scenos filme buvo filmuojamos su tikrais gyvūnais, o netikri – pripaišyti). Gražu pažiūrėti. 2 – žiurkėnas ir jo asmenybės sutrikimai :) Daugiau šiame filme nieko įdomaus. Jei kažkas ir būtų, tai jau seniai parodyta kokiam nors Stuart Little ar panašiuose filmuose. Net vaikams nerodyčiau tokio filmo, nes tai nuobodokas ir kvailas apsipūtusio rašytojo fantazijos vaisius :) Nors kai pagalvoji – visokie senais laikais rodyti „Bethovenai“ nelabai nuo šio filmo ir skiriasi. O gi žiūrėdavom ir neatlipdavom nuo ekrano.

Vilniaus Getas (2009) – o jetau košmariškas, kaip man nepatiko šitas filmas. Tas perdėtas nelaimingas patosas vimdė nuo pat pirmos filmo minutės. OK, pradėkim nuo pradžių – filmo režisierius Audrius Lelkaitis, kažkoks ten žurnalistas ir pusė velnio fotografas. Filmas apie čigonų taborą ir nelaimingus jo gyventojus. Kodėl filmas man nepatiko? Nes nuo pat pirmos minutės pilami šūdai ant valstybės, o „vargšai čigonai“ guodžiami ir rodomi kaip baisiausios aukos. Pačioje filmo pradžioje režisierius rodo mums puikius Turniškių gyventojų namus. Dar parodo kitos kažkokios gyvenvietės gražius nuosavus namus ir sutvarkytus jų kiemus. Ir pradeda prisišikinėti prie tų žmonių, kodėl štai jie gyvena taip prabangiai ir viskuo apsirūpinę, o va čigonėliai taip vargsta ir neturi normalių namų? Ei, pala pala! Kaip tai kodėl? C’mon! Tie žmonės su nuosavais namais tuos namus iš kažkur pavogė? Jiems tuos namus prezidentas nuleido su lėktuvu ir leido ten gyventi? Gal vienas kitas vagis ir pasitaikys, bet atsiprašant – tie žmonės patys dirbo, patys užsidirbo ir turi teisę gyventi už savo pinigus taip, kaip jie nori. Nors ir namuose su auksiniais takeliais per sodą. Todėl mielas Audriau Lelkaiti – susikišk savo graudžią dokumentiką į vieną vietą.

Važiuojam toliau. Kai baigiasi patosiškas šūdo pylimas, prasideda įdomesnė filmo dalis. Filmas susuktas gan gražiai, parodo tikrai visą brudą, kuriame tenka gyventi čigonams. Į diskusijas, ar čigonai turi teisę ten gyventi, ar juos reikia iškeldinti – veltis nenoriu. Mano nuomone, jau geriau jie tegu ten gyvena, negu išvaryti ir išsklaidyti pradėtų trintis visuose miesto rajonuose. Ačiū, to tikrai nenorėčiau, o to čigonų taboro – na kam jo ten reikia? Statyti kažką norite? Tegu sau gyvena.

Kita mano nuomonė, kurią parašyti pastūmėjo filmas – kodėl valstybė turi rūpintis čigonais? Visą filmą pezama, kaip valstybė jais nesirūpina. Atsiprašau, bet nesuprantu – kodėl valstybė, kuriai ir taip nepyragai, turi už savo piliečių pinigus rūpintis kažkokiais atklydėliais, kurie savavališkai užima žemę, vagia iš valstybinio miško, pažeidžia visus įmanomus įstatymus, pardavinėja širkes kiekvienam ir kitaip rodo savo visišką asocialumą? Kodėl valstybė turėtų būti suinteresuota ne juos deportuoti, o jais rūpintis?

Ir paskutinis, įstrigęs vaizdas – moteris skundžiasi, kaip nėra pinigų ir kaip sunku gyventi. Tuo tarpu fone matosi prie teliko (!) sėdintis vyras, išvertęs pilvą ir nieko neveikiantis. Kai senais laikais mūsų šeimai trūko pinigų ir buvo sunku gyventi, mano tėvas ėjo dirbti antrą darbą ir dar savaitgaliais važiuodavom neoficialių darbelių į vieną sodybą. Tad nereikia sėdėti išvertus pilvą prie teliko (!) ir pezėti, kaip sunku gyventi.

Kvailas filmas. Ir visiškai netikslingas. Amerikoje mėgsta žmonės statyti tokius filmus – užslėptos melagystės, pateiktos kaip drama, patosas, brudo pylimas ant kiekvieno turtingesnio – kaip sakant, pigus populiarumas. Ale, kaip suprantu, lietuviai dar ne tokie durni, kad tokį šlamštą labai pripažintų.

Saw 6 (2009) – hehe. Che che. Ką čia pasakyti… :) Nenoriu net komentuoti. Po filmo galvojau – žinot, bus ir 7, ir 8, ir gal net 9. Septintame tas pagrindinis bičas keršys to senio žmonai. Žmona jį pribaigs. Tuomet 8-oje dalyje atsiras dar „neužbaigtų darbų“ ir žmona imsis jų. 9-oje dalyje žmona jau bus užverbavus kokį nors išgyvenusį jauniklį iš 8 dalies. Ė, tai tada bus ir 10 – joje tas jauniklis jau dirbs darbą. Toliau jau sunku numatyt, bet manau dar kelias dalis išspaustume. Ir nepamirškime, kad būtinai visose dalyse tas seniokas vis dar bus įrašęs kokių kasečių ir nurodymų. Jis gi viską numato į ateitį, ir viską tobulai teisingai. Beje, kuriant filmą, aktoriams scenarijus buvo duotas dalimis ir kodiniu pavadinimu, kad istorija nebūtų nutekinta prieš filmui pasirodant ekranuose. Tai man toks klausimas kyla – jūs ką juokaujat? Kam dar gali būti įdomi ta istorija? :) Ale, aš iš dalies ir teisus – dar nei vienas Saw filmas neuždirbo tiek mažai, kiek šis. Atsibodo visiems. Man irgi atsibodo, bet pažiūriu. Ir pažiūrėsiu tas visas dalis, kurias jau aprašiau. Ką jau darysi :) Bet jei yra žmonių, nuoširdžiai susižavėjusiu paskutiniais Saw filmais, tai aš tų žmonių visiškai nesuprantu.

The Shining (1980) – taip taip, nesijuokite, nebuvau matęs. Gi pripažintas geriausiu siaubiaku, o aš siaubiakų paprastai anksčiau vengdavau. Patiko. Tikrai kad geras ir baisus. Labiau psichologiškai baisus, nes Jack Nicholsonas psichopatą vaidinti besąlygiškai moka :) Jei atsiras dar tokių, kaip aš – pažiūrėkite. Bet jei Pjūklas ir Skambutis jums yra geriausi siaubiakai visame pasaulyje- abejoju, ar sugebėsite per šį neužmigti. Jis visiškai kitoks.

Red Planet (2000) – vėl nostalgijos susigrąžinimas :) Kai pasirodė šis filmas, kino beveik nežiūrėdavau. Bet užtat tais metais domėjimasis visata, ateiviais, planetomis – pats gazas. Todėl šis filmas taip žiauriai ir patiko – buvo vienas pirmųjų tokio stiliaus fantastinių filmų, kai kosminiais laivais juokingi holivudo aktoriai skrenda į kosmosą, nusileidžia kokiam Marse, ten pasivaikšto, pasimuša ir dar vabaliukų suranda. Dabar šis filmas pasirodė kiek nuobodokas, per „sausas“. Eilinis fantastinis filmelis, visiškai niekuo neypatingas, jei nors kiek domitės kinu. Susuktas gražiai, efektai kaip visada, bet tiek to ir grožio. Apie logiškumus ir fizikos taisykles net nėra ką kalbėti – tad ir nekalbėsiu. Jei niekad negirdėjot apie šį filmą ir nenorite jo pasižiūrėti dėl prisiminimų – net nebandykite. Abejoju, ar patiks :)

Universal Soldier: Regeneration (2009) – labai neturėjau ką veikti ir nebuvo sveikatos jokiam darbui – tad žiūrėjau. Žiūrėjau nemąstydamas ir negalvodamas, koks šis filmas yra mėšlas :) Jei mėgstate Van Dammo filmus, tai nekreipkite į mane dėmesio. Beje, šiame filme buvo ir įdomių dalykų. Visas filmas filmuotas Bulgarijoje. Filmo veiksmas vyksta Černobylio elektrinėje. Nepaisant visokių absurdų, kai šalia senojo reaktoriaus ramiai vaikšto žmonės ir jiems nuo radiacijos ausys nekrenta, visas bendras vaizdas, dekoracijos… Super. Esu matęs daug Černobylio nuotraukų ir negalėjau patikėti, kaip tiksliai atkurta dabartinė aplinka. Visi pastatai, jų apšiurusi apdaila, užžėlę medžiai ir krūmai. Vienu metu galvojau, jog Černobylio mieste filmas ir filmuotas – pasirodo ne. Bet tai tik filmo dekoracijos. Visa kita filme yra šlamštas.

Interview with the Vampire: The Vampire Chronicles (1994) – visada vampyrų filmus apeidavau didžiuliu ratu, nes niekada jie man neteikė jokio žavesio. Nekeldavo jokio susidomėjimo ir būdavo netgi nuobodu. Prisiverčiau pažiūrėti šį filmą, kurį daug kas tituluoja kaip geriausią filmą apie vampyrus („Twilight“ fanai – eikit žiūrėt teletabių). Filmas didelio įspūdžio nepaliko, netgi prailgo – iškirpus bent 20 minučių iš filmo, nieko neprarastumėm. Filmas geras, aktoriai puikūs, scenarijus įdomus. Geras ir paprastas filmas. Nieko labai blogo negaliu pasakyti, todėl patylėsiu :)

The Devil’s Rejects (2005) – muzikanto ir kraujuotų siaubiakų režisieriaus Rob Zombie filmas. Vėlgi, du požiūriai. Pirmas – vienas rimtesnių ir labai puikiai susuktų kraujuotų siaubiakų. Spalvos, vaizdai, aktoriai, vaidyba – viskas tiesiog tobulai tinka tokiam filmui. Daug siaubiakų gamintojų galėtų iš šio filmo pasimokyti. Balansavimas tarp idiotizmo ir originalumo. Puikus balansavimas, sakyčiau. Tikrai prikaustė dėmesį, o aš netgi tokių filmų nežiūriu, nes jie man nuobodūs ir betiksliai.  Trumpai sakant – pavyzdinis savo žanro filmas. Antras požiūris – šlykštu, bjauru ir nesuprantama, kam to reikia. Keliose filmo vietose net suėmė šleikštulys. Psichopatai žudikai suvaidinti net per bjauriai gerai. Kelią siaubą net žinant, jog jie tik personažai. Nesuprantu tokių filmų esmės, kuriuose rodomas tikras žmonių išgyvenamas siaubas, kokio patirti nenorėtų nei vienas sveiko proto žmogus. Gal mano vaizduotė per smarkiai veikia ir bando viską sieti su realybe, bet apskritai po šio filmo gerai nesijaučiau. Juk ir taip turim tokių šlykštybių realiame pasaulyje, todėl nesuprantu, kam kurti tokius filmus, kurie netgi aukština tokius žudikus. Tačiau jau gi seniai aišku, kad Rob Zombie turi kažkokių psichologinių problemų. Filmą siūlau žiūrėti tik kraujuotų siaubiakų mėgėjams.

The Descent (2005) – nors filmas prasideda liūdna, bet visiškai nuobodžia gyvenimo istorija, vėliau pasidaro įdomiau. Kelios nuotykius mėgstančios merginos nusprendžia leistis į urvus ir juos patyrinėti. Pirma filmo pusė – tikras siaubiakas. Jaučiau tą mažų erdvių įtampą, jaučiau, kaip turėtų būti nemalonu, kai užstringi ir nesugebi praslysti pro mažą urvą, o oro tik mažėja, mažėja… Uf, šiurpas nuo to jausmo įsivaizdavimo tikrai krėtė. Vėliau visa ta tamsių urvų baimė, o dar vėliau – panika, baimė neišvysti dienos šviesos, suvokimas, kad kelio atgal nebėra. Tikrai geras siaubiakas! Tačiau… Antra filmo dalis prasideda vienu veiksmu – pasirodo kažkokie zombiai-monstrai ir prasideda skerdynės. Nuo tada filmas pasidaro visiškai nuobodus ir eilinis. Kraujaškos, lavonai, puvėsiai, smegenai ir kitas eilinis, šimtą kartų matytas briedas. Visiškai gore stiliaus skerdynės, kai svarbiausia – kuo šlykščiau ir kuo daugiau trykštančio kraujo. Nepamirškime maudymosi kraujo ir puvėsių baseinuose. Taigi, trumpai sakant – filmas būtų buvęs tikrai geras, jei ne tie zombiai ir visos su jais susijusios nesąmonės. O dabar tai tik eilinis ir nuobodus (išskyrus tuos nemalonius jausmus keliaujant per urvus) siaubiakas, kai žmonės gąsdinami eiliniais „iš niekur išnyrančiais ir garsiai suklykiančiais“ zombiais.

Ladrón que roba a ladrón (Apvogti vagį) (2007) – jei negalite nesusivėmę pažiūrėti į meksikietiškas telenoveles, tai šio filmo jokiu būdu nežiūrėkite. Jis visiškai toks pats, kaip tie santabarbariški serialai :) Aktoriai baisūs, filmavimas dar baisesnis. Siužetas… Sakyčiau, vogtas. Kai apie tobulus vagis pristatyta tiek filmų, pastatyti tokį su vagimis-kvaileliais (kurie nors viską ir padaro gan įdomiai)… Pavojinga. Jei matėte Oušeno trilogiją, čia nepamatysite nieko originalesnio. Na, bet bendras vaizdas nėra labai blogas, filmą žiūrėti įmanoma, netgi šiokia tokia meksikietiška egzotika po viso holivudinio šlamšto ir europinio subtilumo. Bet pasauly yra daug vertingesnių filmų žiūrėjimui nei šis.

Smokin Aces 2: Assassins Ball (2009) – pirma dalis buvo tikrai nebloga, ši – šlamštas. Nuobodu ir nuspėjama. Visiškai nuspėjama nuo pat pirmų filmo minučių. Be to, nėra nieko panašaus į praeitos dalies žudikus – ypač, brolius Tremorus. Šios dalies psichopatai buvo visiškai nuobodūs, nors ir pašaudė liliputus iš patrankos :) Filmas pigus, neįdomus ir visiškai eilinis. Žiūrėti neverta. Jei nematėte pirmos dalies – geriau pažiūrėkite ją. O jei matėte pirmą – nesigadinkite nuotaikos. Jei neturite ką veikti – galite žiūrėti, bet kažko stebuklingo nebus. Išskyrus paskutines 10 filmo sekundžių. Neeilinė pabaiga ir staigūs nutrūkimas be jokių skrupulų – retas dalykas, bet labai veiksmingas.

*
Kitomis savaitėmis – pagaliau bus gerų filmų!!