Ir vėl apie politiką. Susėdo mūsų konservatoriai su kitais šeimų mylėtojais ir nusprendė tautai pateikti „Nacionalinį susitarimą dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo“. Aišku, šis dokumentas nebūtų įstatymas, tai būtų lyg gairės valdžios politikai šeimos atžvilgiu. Noriu pateikti kelis punktus iš to susitarimo:

1.1. plėtoti kompleksinės paramos šeimai sistemą – šeimoms skirtos socialinės, edukacinės, psichologinės pagalbos ir kitų paslaugų (ikimokyklinio ugdymo ir popamokinio užimtumo, bendruomenės centrų ir kitų įstaigų) tinklą ir gerinti jo prieinamumą;

2.4. įvairiomis priemonėmis stabdyti visuomenės svaiginimąsi, skleisti sveikos ir prasmingos gyvensenos kultūrą;

3.1. palaikyti ir skatinti įvairias šeimos ir darbo įsipareigojimų derinimo formas, skatinti lanksčių darbo formų kultūrą, sudaryti palankias sąlygas šeimos verslui;

3.6. sudaryti sąlygas, padedančias užkirsti kelią smurtui, o jeigu to padaryti nepavyko, – užtikrinančias poveikio priemonių smurtautojams taikymą ir pagalbos nukentėjusiesiems teikimą.

Perskaitai ir nusistebi – fantastika! Puiku! Stiprus žingsnis į gražesnės ir geresnės visuomenės ateitį. Pagaliau kažkas tiesiogiai gero žmonėms ir socialinio pilnaverčio gyvenimo stiprinimui. Stipresnė visuomenė – gražesnė šalis.

Bet staiga ateina nušvitimas. Palaukit, palaukit… Ar čia ne ta pati valdžia, kuri atsisakė paskelbti kovą smurtui prieš vaikus, nes „diržo davimas vaikui tai kultūrinis lietuvių palikimas“? Ar ne brangių konservatorių dauguma susilygino su visokiais liurbiais gražuliais ir nenubalsavo už įstatymą, kovojantį už vaikų apsaugą nuo smurto? Ar čia ne tie Seimo nariai, kurie sumažino išmokas už vaiko auginimą? Ar čia ne tie Seimo nariai, kurie jaučia, jog po truputį artėja nauji Seimo rinkimai? Juk visa jų politika per šiuos kelis metus buvo nukreipta tokia nesuprantama „vaikų kankinimo ir teisių varžymo“ kryptimi, jog net mano pažįstami jų palaikytojai pradėjo jais abejoti.

Ir tuomet skaitau tą jų „Nacionalinį susiperdimą“ ir galvoju, koks man šleikštus yra toks veidmainiškumas. Gaištamas laikas dar vieno gražiai atrodančio dokumento kūrimui, kai tuo metu nedaroma niekas tu šeimų su vaikais labui. Kuriami tokie gražūs pirdaliavimai, o tuo metu vieniši tėvai ar nesusituokusios poros diskriminuojami, ir išvadinami visokiais bambaliais ir panašiais epitetais.

Skaitome toliau:

1.4. diegti pasirengimo santuokai ir šeimai sistemą, ugdyti pozityvios šeimos patirties neturinčių asmenų gebėjimą kurti šeimą įsipareigojant santuokai; - Jeigu tokia sistema bus visiškai savanoriška ir neprivaloma, man tai netrukdo. Tačiau, jei norėdamas susituokti turėsiu klausyti įvairaus bullšito, kaip dabar klauso bažnyčiose – man tai labai nepatiks. O taip pat frazė įsipareigojant santuokai. Nuo to galima ir pradėti, jog šį dokumentą teikia valdžia, kuri vienišus tėvus, nesusituokusias poras ir pan. laiko antrarūšėmis valstybės galvelėmis, kurie neverti jų dėmesio. Tai ta valdžia, kuri diskriminuoja bet kokį vienišą žmogų, kuris nusprendžia (dėl įvairiausių priežasčių) auginti savo vaiką vienas. Tai valdžia, kuriai nesusituokusios poros, auginančios vaiką ar net kelis, yra tas pats kaip du paaugliai užsimanę padraugauti. Apie homoseksualias šeimas dabar net nekalbu – situacija Lietuvoje dar vis graudžiai liūdna ir reikės daug metų, kad žmonės sugebėtų pripažinti kitokį, nei jų, gyvenimo būdą ir meilę.

1.5. diegti privalomą konsultacijų prieš skyrybas sistemą; – konservatoriai, nors padaro ir daug labai gerų dalykų, bet visada pasižymėjo vienu šlykščiu dalyku – jie labai mėgsta kištis į žmonių asmeninį gyvenimą. Mėgsta kišti savo pirštukus ten, kur kiekvienas turi teisę būti neliečiamas. Dabar nori nurodyti, kaip žmonėms tuoktis ir skirtis, vėliau norės nurodyti, kaip gyventi, kaip pramogauti ir kaip mylėtis. Viskas po žingsniuką, palengva stumiantis į priekį. Skyrybos, kaip ir kitas gyvenimas, yra kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas.

2.1. palaikyti pastangas, ugdančias kritišką nepilnamečių mąstymą ir juos saugančias nuo neigiamos viešosios informacijos; – Nuo pat garsiojo ir juokingo įstatymo, kuris, kaip ir sakiau, bus praktiškai betikslis, vis galvojau, jog šį įstatymą sugalvoję ir štai šį sakinį parašę žmonės pykstasi su logika. Kaip galima ugdyti kritišką nepilnamečių mąstymą, jei valdžios politika dėl paauglių gyvenimo visiškai naikina bet kokią galimybę paaugliui pamatyti ne tik rožinį barbių pasaulį, bet ir normalius žmonių santykius? Jei augintume vaiką laikydamiesi dabartinio apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymo, išaugintume visišką daržovę, nesugebėsiančią mąstyti šiuolaikiškai, blaiviai atskirti blogą nuo gero ir apskritai nesugebėsiančią išgyventi šiuolaikiniame greitame pasaulyje.

3.3. sudaryti geresnes sąlygas šeimoms, ypač auginančioms vaikus, nuomotis arba įsigyti pirmąjį būstą; – Kuo skiriasi žmogus su vaiku ir žmogus be vaiko? Normaliame pasaulyje tuo, jog vienas turi vaiką, kitas ne. Pagal šį dokumento sakinį galima spręsti, jog auginanti vaiką pora yra visomis prasmėmis „aukščiau“ už kitus. Atsiminus žiaurias Lietuvos realijas, ar tokios paramos labiau reiktų ne vienišai motinai arba vienišam tėvui su vaiku? O kodėl nepagalvojama, jog gal bevaikės šeimos vaikų neturi tik dėl to, jog dar neturi kur įsikurti? Trumparegiškas, diskriminuojantis ir visuomenę suskaldantis pasiūlymas.

4.1. įgyvendinti Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programą; – Atkreipkite dėmesį į pavadinimą, kuriame stipriai jaučiamas lietuviškosios Bažnyčios kvapelis. Ką apie šeimą gali kalbėti Bažnyčia, kurios visi darbuotojai šeimos neturi? O ką apie lytiškumą gali kalbėti valdžia, kurios valdomoje valstybėje lytinis švietimas yra apgailėtinas, yra labai vienpusiškas ir kupinas tabu? Kodėl griežtai vengiama kalbėti apie tiek daug jauniems žmonėms aktualių temų? Gal paprasčiausiai užtektų pafinanstuoti elementarią televizijos laidą apie seksą, kur būtų kalbama apie lytinį švietimą be jokių tabu, o ji būtų rodoma be jokių draudimų, nepaisant ką pagalvos ir pasakys kokia nors sustabarėjusi katalikė bobutė? Bėda ta, jog dabartinės valdžios supratimu seksas neegzistuoja – egzistuoja tik vienas didelis apvalus TABU, apie kurį kalbėti draudžiama. Tad pirmiausia reikėtų jaunus žmones išmokyti, kas yra seksas, koks būna seksas, tarp ko būna seksas, kokios sekso pasekmės ir kaip apsisaugoti nuo įvairių netikėtumų ir nelaimių – tada bus galima kalbėti apie lytiškumo ugdymą.

4.5. diegti priešabortinio konsultavimo sistemą bei šviesti visuomenę apie gyvybės vertę ir abortų žalą. – Apie tai kalbėti ne valdžiai, kuri dar tik prieš nepilnus metus norėjo paversti Lietuvą viena iš retų Šiaurės Amerikos, Europos ir Azijos šalių, kurioje būtų draudžiamas laisvas moters pasirinkimas gyventi kaip ji nori. Tiesiog neramu, jog tokia „konsultavimo sistema“ pavirstu milžinišku biurokratiniu barjeru, kurio įveikimas pareikalautų tiek daug jėgų, jog moteris tikriausiai pati natūraliai patirtų persileidimą.

Galima būtų nagrinėti be galo.

Apskritai, kiekvienas iš šių ir kitų mano nepaminėtų punktų yra pasmerkti savaime, nes kaip gali rimtai žiūrėti į tuos visus gražius žodžius, kai už jų matai paprastą dalyką: kitokios šeimos (nei susituokę tėtis ir mama + vaikai) šios valdžios yra visiškai diskriminuojami, todėl visi šie žodžiai nebūtų taikomi jiems. Jokiu būdu netvirtinu, jog ta konservatorių suidealizuojama šeima neturėtų būti sveikintina. Taip, sveikintina – bet neiškeliama aukščiau kitų. Pažįstu vieną vienišą motiną ir keletą pavyzdinių šeimų, kurios nėra susituokusios ir net neplanuoja. Bet jie, atsižvelgiant į valdžios nuomonę, yra niekas. Todėl šis Nacionalinis susitarimas yra niekinis dokumentas ir vertas tik tualetinio popieriaus gamybai. Visada pigus bandymas užsidirbti karmos taškų iš rinkėjų ir įvairiausia kitokia propaganda turėtų būti suvartojami šluostyti užpakaliui.

Savo nuomonę apie šį gražiai parašytą dokumentą iki spalio 1 d. galite išreikšti tiesiogiai jo kūrėjams paspaudę šią nuorodą. Tereikės pažymėti atsakymą ir įrašyti vardą ir pavardę. Nieko baisaus nenutiks, jei šį dokumentą patvirtins – turėsime tik dar vieną spindinčiais šūdukais apipiltą dokumentą. Kad ir kokia būtų jūsų nuomonė, pabalsuokite – visada smagu išreikšti savo nuomonę tiesiai valdžiai.