c
TEIP, We Can

Įrašai su žymėmis filmai

9-16 savaitės (2012) kinoteatras

2012-05-06
23:00 Komentarų: 24 buržujus   |   Kategorijos: kinoteatras

DEŠIMTMEČIO FILMAS:
The Intouchables (Intouchables) (2011) – geriausias metų filmas. Iki ašarų privedantis meno kūrinys. Pusę filmo „praverkėm“ iš juoko. Tikriausiai dar nebuvo nei vieno filmo, kurio metu taip atvirai ir garsiai juokčiausi. Neskaitant nuolatinio malonaus krizenimo. Kaip kažkas rašė, iš `tų šimtų šio filmo apžvalgų, tik tikras kinematografijos genijus gali iš tokio iki negalėjimo banalaus siužeto sukurti tokį fantastišką filmą. O dargi pats siužetas sukurtas pagal tikrų žmonių istoriją. Aišku, kiek tai tikra istorija, dar klausimas, nes dalis istorijos gali būti pagražinta dėlei meninės vertės. Tas gali trukdyti priekabesniam žiūrovui. Netgi žinau tokių, kuriems filmas nepatiko. Ir, atvirai pasakius, absoliučiai nesuprantu šių žmonių. Tikriausiai kaltę galima suversti blogai jų nuotaikai. Nes šis filmas yra absoliučiai nuostabus. Nuolatinis humoras filme – nenuvalkiotas ir drąsus. Jokios baimės pasijuokti iš nelaimės, iš savo bejėgiškumo. Filme atspindima draugystė ir jos priešistorė – tai lyg istorija iš pasakų knygų. Paprasčiausiai negali patikėti, kad taip būna.

Aj, bet ką čia pasakoti. Jei nepažiūrėsite šio filmo, nepamatysite vieno nuostabiausių šio dešimtmečio kūrinių. Nuostabi vaidyba, iki paskutinės sekundės. Istorija taip įtraukia, jog pasibaigus filmui, būna iš tiesų liūdna. Norisi, kad ta valanda ir 52 minutės būtų dešimtkart ilgesnės. Tai filmas, kurį galima žiūrėti penkis kartus iš eilės. Jeigu atsitiko taip, kad nematėte, viską meskite ir eikite žiūrėti. Kuo greičiau.

• •

SAVAIČIŲ DRAMA, MEILĖ, MUZIKA, VISKAS: SKAITYTI DAUGIAU »

1-8 savaitės (2012) kinoteatras

2012-04-02
00:11 Komentarų: 25 buržujus   |   Kategorijos: kinoteatras

SAVAIČIŲ KINO BOMBA:
A Separation (Jodaeiye Nader az Simin) (2011) – 52. Tokį skaičių imdb.com rodo prie šio filmo apdovanojimų. Ir jis vertas kiekvieno iš jų. Daugiau apie šį filmą komentuoti kaip ir nereikėtų, bet žodžiai patys liejasi.

Kai pamačiau Augustos skambią frazę apie šį filmą – iranietiška kino bomba – suintrigavo. Kadangi Augusta prilygino šio filmo sukeltus jausmus tokiems patiems, kaip pažiūrėjus man ypatingai patikusį Incendies, nusprendžiau, kad reikia būtinai pažiūrėti ir šį. Ir taip, tikra tiesa – sprogo. Ypatingai stipri drama apie dviejų šeimų santykius, kurių viena yra skyrybų eigoje, o kita – pasimetime ir nelaimėse. Stipriausia šio filmo dalis yra aktorių sukuriama įtempta drama, nė minutei nepaleidžianti ir nuosekli istorija. Ko niekada nepadarys Holivudas ar Bolivudas, bet padaro tokie kūrėjai – tai natūralumas. Žiūrint filmą net nekyla minčių, jog veiksmas gali būti netikras ar suvaidintas. Žiūrėdamas prieš akis matai elgesį ir emocijas lygiai tokias pat, kokias įsivaizduoji (ar netgi matei gyvai) realiame pasaulyje. Toks jausmas, kad filmavimo aikštelėje tie aktoriai iš tiesų pykosi, tikrai verkė, prakaitavo iš jaudulio. Kai kurios scenos tokios realistiškos, jog įtampa priverčia užmiršti, kad žiūri tik filmą. Kitos scenos iki tiek natūralios, jog jose pateikiamos visiškai įprastos žmogui emocijos ar smulkūs būdo bruožai, kokių kino ekrane vengiama. Ir tik pažiūrėjęs visą filmą supranti, kodėl režisierius negailėjo žiūrovo laiko ir parodydavo nemažai buitinių smulkmenų, pavyzdžiui, didelės reikšmės neturintis personažo elgesys po pykčio ar šiaip namų tvarkymas. Tačiau tokiomis smulkmenomis režisierius sukūrė tobulai atvaizduotą realistišką žmonių gyvenimą, lyg pats gyventum jų bute.

Galima diskutuoti, ar filmo siužeto istorija kuo nors ypatinga. Iš tiesų tai tik eilinis įvykis, santykiai tarp dviejų stovyklų, kokių pasitaiko tūkstančiai kasdien. Būna netgi labiau įtemptų, kurie kino juostoje atrodytų įdomiau. Bet tuo šis filmas ir įdomus – paprastų santykių situacija pateikiama įtraukiančiai. Aktoriai papasakoja istoriją, kuria tiki. O kai pasakoti jiems pavyksta, tuomet net tokia istorija tampa įdomi. Tuomet žiūrovas pats negali apsispręsti, kas kaltas, o kas ne. Iki pat filmo pabaigos žiūrovas nė akimirką nebūna visiškai įsitikinęs, nes sunku pastebėti tas mažas smulkmenas, kurios parodo kaltę ar melą. Pažiūrėjau su dideliu malonumu. Su dideliu malonumu pasižiūrėčiau dar n tokių. Tokie filmai yra puikus praskiedimas visoms siurrealistinėms ar veiksmo istorijoms, kurios nors ir būna labai įdomios, bet neretai išvargina savo netikroviškumu. Taigi jei norite ypatingai gero filmo, lyg stebėtumėte savo kaimynų gyvenimą, žiūrėkite. Puikus filmas, gera istorija, fantastiška vaidyba. Privaloma kiekvienam gero kino mėgėjui.

• •

SAVAIČIŲ NEĮPRASTI JAUSMAI:
Contagion (2011) -
Doctor: So, uh…despite all our efforts, she failed to respond. And her heart stopped. And unfortunately she did die. I’m sorry.
Husband: Okay. So, can I go talk to her?

Gąsdinantis filmas. Stipriausią neramumo jausmą perteikė ne tik puiki aktorių vaidyba, bet ir garso takelis – nejaukus, niūrus. Kai pagalvoju, kokiuose idiotiškuose filmuose yra vaidinęs Matt Damon ir kokius vaidmenis kartais sugeba atlikti dabar, man niekaip nesusiveda galai – kaip tas pats žmogus sugeba vaidinti taip kardinaliai skirtingai? Arba Kate Winslet – aktorė, nuo kurios pavardės aktorių sąraše anksčiau lengvai supykindavo, o dabar ji „skelia man antausį“ ir suvaidina vaidmenį, atperkantį visas jos nuodėmes. Karjeros atsigavimas, šuolis aukštyn? Gali būti. Filme netrūksta ir kitų: garbių senių, kaip Laurence Fishburne, ir dabar „ant bangos“ esančių aktorių kaip Jude Law, kuris suvaidina tokį tobulą noliferį sąmokslo teorijų kūrėją, jog jame pamatai ne tik dalį savęs, bet ir visų pažįstamų interneščikų jungtinį personažą.

Bet pradėjau ne nuo to. Šis filmas, lietuviškai pavadintas „Užkratu“, pasakoja apie naują epidemiją pasaulyje, kaip kad turėjome kiaulių ar paukščių gripą. Pasakojimo būdas nėra originalus – siužetas lipdomas rodant viruso plitimo eigą po tam tikro dienų skaičiaus ir parodoma, kaip keičiasi pasaulis. Toks pasakojimo būdas panaudotas daugybėje filmų. Tačiau šio filmo išskirtinumas yra tas, jog žiūrėdamas pasijauti, lyg čia būtų atpasakojami realiai įvykę dalykai. Pasakojama su visokiomis techninėmis smulkmenomis, kurių dalis žiūrovų gali net nesuprasti. Pasakojama be didelių pagrąžinimų ar dramatiškų scenų – viskas parodoma taip, kaip yra. Nieko nepasigailima, mirtingi visi. Gerai nors tiek, kad nemiršta visi filmo personažai – tada iš tiesų būtų niūru. Mirtis ir baimė lydi visą laiką. Tai filmas, kurio siužetas nebanguoja „gerai-blogai“. Tai filmas, kurio siužetas kardinaliai krenta žemyn bloga kryptimi, todėl jį gali būti sunku žiūrėti negatyvumo nenorintiems žiūrovams. Bet aš labai rekomenduoju pažiūrėti. Bus daug tokių, kuriems filmas pasirodys nuobodus ir pan., tačiau jame yra tikrai stipraus užtaiso. Vien ko vertos scenos, kuriuose miršta žmonės, ir kurios atrodo taip baugiai, kad nevalingai galvoji „o kad tik taip neatsitiktų iš tikrųjų“. Stipru. O pažiūrėjus tokį įtikinantį filmą netgi nesunku įsivaizduoti, kad taip gali nutikti.

• •

SAVAIČIŲ MIAILĖ: SKAITYTI DAUGIAU »

41-52 savaitės (2011) kinoteatras

2012-01-08
21:00 Komentarų: 30 buržujus   |   Kategorijos: kinoteatras

SAVAIČIŲ BE ŽODŽIŲ:
Incendies (2010) - po šio  filmo ilgam laikui lieki apšalęs ir susimąstęs apie tai, kokio sudėtingumo gyvenimus žmonės sukuria filmuose. Tai toks filmas, kur žiūri ir negali nė sekundei atitraukti akių, o supratęs, kad jis artėja prie pabaigos – nori iškart susirasti „kažką panašaus“ – ko aišku nerandi, nes tokie filmai yra retenybė. Jeigu jums neužteko šių dviejų sakinių, kad eitumėte žiūrėti šį filmą – skaitykite toliau, tik žinokite, kad nuomonę savo rašliavomis galiu ir sugadinti :)

Kiekviename (gerame) filme būna kulminacija, iki kurios žiūrovas auginamas visą filmą, o kai kulminacija įvyksta, jei filmas labai geras, žiūrovas paliekamas lengvame šoke ar tiesiog giliuose apmąstymuose. Šiame filme tokios kulminacijos – bent trys-keturios. Kai atrodo, kad jau siužetas nebegali niekur rutuliotis, kai jau nieko labiau paveikiančio negali įvykti, filmas pakrypsta kita linkme ir norom nenorom žiūrovas yra nustebinamas. Reikia paminėti, kad tai žiaurus filmas, labai žiaurus. Šlykščių, atvirų scenų jame nėra daug, tačiau tikroviškai nufilmuoti karo vaizdai paveikia psichologiškai. Kas įdomiausia, filmas pagal režisieriaus ir scenaristo idėją nėra pastatytas pagal tikrus įvykius ir vyksta išgalvotoje visuomenėje ir pasaulio santvarkoje, jų žodžiais maždaug „jis apie karą, gali vykti bet kur“. Tačiau daugelis kritikų ir filmą nagrinėjančių žiūrovų sutinka, jog filmas garantuotai yra apie ilgametį ir ypatingai žiaurų Libano pilietinį karą, kilusį dėl nesutarimo tarp religinių grupių (Marijos paveiksliukai ant automatų labai gerai atrodo). Filme yra scenų, kurios lengvai susiejamos su realiais įvykiais (autobuso scena, miesto užėmimas ir pan.). Bet atsekti paraleles filme nėra būtina – filmo siužete karas yra tik sudėtinė dalis. Pagrindinė siužeto linija sukasi apie šeimą – motinos praeities prisiminimus ir dabarties dvynių kelionę pildant motinos prašymus. Daugiau apie siužetą nepasakosiu – dėl to, jog negalima – tačiau prieš žiūrint filmą pasiskaityti bent kelias pastraipas apie Libano pilietinį karą apsimoka. Bendram išprusimui, bus įdomiau žiūrėti.

Ne veltui šis kanadiečių šedevras susišlavė virš 30 tarptautinių apdovanojimų. Operatoriaus darbas – tobulas, kadangi aktoriai savo vaidmenis atlieka taip pat tobulai. Stambaus plano scenos – paveikiančios, nes susidaro įspūdis, kad veiduose atsispindi tikri jausmai ir išgyvenimai. Sunku kai kurias scenas žiūrėti dėl to, jog aktoriai labai gerai dirba. Nejučia taip įsijauti į filmą, kad kartais atrodo, jog žiūri dokumentinį, o ne meninį kūrinį. Kaip ir minėjau, karas tik viena iš siužeto dalių, nes filmas – apie šeimą. Pasakojimas pakerta iš pat apačios. Nepaleidžia ir ilgą laiką po peržiūros – vis prisimeni vieną kadrą, vieną nelaimę, vieną šoko jausmą sukeliančią sceną. Ir negali užmiršti. Radiohead garso takelis filmui suteikia nežmoniškos jėgos – scenos su jų muzika sukelia šiurpą. Stiprus pasakojimas apie žmones, taip pat ir stiprus pasakojimas apie „neegzistuojančius“ istorinius įvykius. Toks ir turi būti kinas – užsmaugiantis ir švelniai laikantis už pavadėlio, jog niekaip negali ištrūkti, nors ir neskauda. Be jokių abejonių rekomenduoju, kaip vieną geriausių 2010 metų filmų.

• •

SAVAIČIŲ GENIJUS: SKAITYTI DAUGIAU »

35-40 savaitės (2011) kinoteatras

2011-10-08
19:50 Komentarų: 22 buržujus   |   Kategorijos: kinoteatras

.

Vieni paskutinių kinoteatrų šiais metais. Nieko baisaus – tiesiog pradėjome žiūrėti ever geriausią pasaulyje serialą Lost, todėl filmams nėra laiko :) G. žiūri pirmą sykį, aš su didžiu pasimėgavimu – antrą. Iki Kalėdų gal baigsime :)

SAVAIČIŲ, MĖNESIŲ, METŲ NESUPRANTAMAS GENIJUS:
Synecdoche New York (2008) – gaila, kad prieš žiūrėdamas šį filmą, neužvartojau daugybės narkotikų. Išversiu kažkieno komentarą apie filmą: „Nuostabus, išraiškingas, linksmas, tragiškas, pilnas emocijų, jautrus, sąmojingas, keistas, gražus, ciniškas, absurdiškas. Didingas pasakojimas, visas gyvenimas dviejų valandų filme. Ačiū Charlie Kaufman. P.S.: jei filmo nesupranti, grįžk vėliau.“

Štai kas atsitinka, kai keisčiausias ir labiausiai nuprotėjęs Holivudo rašytojas (Adaptation, Being John Malkovich, kuriuos žiūrėjau ir aprašiau visai neseniai) sugalvoja ne tik parašyti naują scenarijų, bet ir… jį režisuoti. Viskas gaunasi net ne kvadratu, o kubu! Šito filmo nesupras niekas. Nei vienas iš jūsų. Nei vienas jo žiūrovas. Šito filmo, matyt, nesupranta net pats Kaufman’as, nes scenarijų galima taip interpretuoti, jog užsiinterpretuosi iki gyvenimo galo. Kodėl pedantiškumo protrūkis? Kodėl filme nuolat pypsi automobiliai, visiškai ne vietoje? Ką reiškia žalios išmatos? Kodėl visą filmą taip ir neaišku, kuo serga pagrindinis personažas, o simptomai varijuoja nuo slogos iki vėžio simptomų? Ką reiškia „Vaiduoklių medžiotojų“ aktorės pasirodymas koridoriuje su raktu? Kodėl fakin degantis namas?? Interpretacijų gali būti tiek daug, jog jų nesupaisys niekas. Taip nutinka, kai scenarijuose nevaldomas rašytojas nesivaldo filme. Viskas padrika, bet tuo pačiu ir tolygu. Viskas prasideda kaip paprastas filmas apie kūrėją, o pasibaigia, jog kūrėjas nebevaldo kūrybos ir pats tampa valdomu aktoriumi.

Kiekvienas turim būti savo gyvenimo aktoriais. Ir nevaidinti kitų gyvenimo. Bent tokią mintį iš ten pasigavau. O grožėtis kitų aktorių darbu – būtina. Kaip ir tikrame pasaulyje, taip ir filme. Philip Seymour Hoffman – kaip visada tobulas.

Ar veiksmas filme egzistuoja iš tiesų? Ar tai tik sapnas? Sunku susivokti, ypač kai „tarp kitko“ pateikiamos frazės apie 13 milijonų žmonių pasaulyje arba viso filmo metu taip ir nesupranti, ar pagrindinis personažas – Camden ar Ellen (trūkinėjantis pokalbis telefonu ir jo kaltinimas, kad nuo jo sklinda menstruacijų kvapas). Be to besikeičiančios datos, atjaunėjimas-pasenėjimas, degantis namas, nepaaiškinamos ligos ir televizijos programos, susijusios tik su mirtimi. O psichologė su savo knygomis? Tatuiruotės? Keistų motyvų filme (Wiki info) – apstu, o Wikipedijoj jų surašyta tik dalis. Visus kitus reikia pastebėti pačiam, o jų tiek daug, ir jie tokie visur iškaišioti, kad kartais net pasimeti realybėje ir išsigalvojimuose ir pradedi įžvelgti  užslėptas prasmes ten, kur jų galbūt net nėra.

Tai filmas, kurį garantuotai žiūrėsiu dar kartą, nes visiškai jo nesupratau. Jei nesuprasiu, žiūrėsiu ir trečią kartą. Ir jis nuostabus ne dėl to, kad sunkiai suprantamas. Jis nuostabus tuo, kad jį galima interpretuoti BET KAIP, ir visuomet būsi teisus. Be to, jis toks „nurautas“, jog negali nustot žavėtis Kaufman’o fantazija ir sugebėjimais išeiti iš proto. Galvojau, jog Adaptation – išprotėjusių žmonių filmas. Galvojau, kad Being John Malkovich – labai keistas ir šizovas filmas. Dabar galvoju, kad tie du filmai tebuvo uogelės, Kaufman’ui besiruošiant šio filmo kūrybai. Tik stipriai išprotėjęs žmogus gali sukurti tokį šedevrą. Labai keistas filmas, kuris palieka didžiulį nesusipratimo jausmą, kuris persekioja tave kelias dienas. Jei tokio jausmo nenorite – turite labai daug apie šį filmą pasiskaityti ir tik tuomet jį žiūrėti. Tik tokiu būdu suprasite, kas ten vyksta. Absoliutus genijaus šedevras.

• •

SAVAIČIŲ ŽIAURI REALYBĖ:
The Class (Klass) (2007) – žiauri, tikroviška, baisi ir labai nemaloni kasdienė vaikų visame pasaulyje realybė. Visame pasaulyje, kiekvienoje mokykloje yra bent vienas skriaudžiamas vaikas, iš kurio šaipomasi, jis mušamas, engiamas ar kitaip terorizuojamas. Kiekvienoje mokykloje atsiranda lochas ar lochai, kurie užgniauždami savo kompleksus ir/arba nelaimingą gyvenimą, išsilieja ant silpnesnių vaikų. Šiame kolegų estų filme tai parodyta labai aiškiai. Rodau pirštu ir juokiuosi iš tokių žmonių, kurie galvoja, kad tokia problema neegzistuoja arba galvoja, jog tokie dalykai „tik lengvas vienkartinis atvejis, nieko baisaus, praeis“.

Kaip supratote, filmas apie klasę, kurioje yra engiamas vaikas. Nuo pat pirmos filmo minutės žiūrovas įtraukiamas į nervingą ir nesibaigiančią kelių žmonių tragediją. Viso filmo metu vaizdai ar vaikų elgesys priverčia susiraukti ir kartais tyliai ištarti „nu blemba...“. Vaikai vaidina taip gerai ir taip realistiškai, jog kartais norisi susirasti tuos aktorius ir duoti jiems į snukį. Vienintelis dalykas, kuris šiame filme atrodė prastai padarytas, buvo mokytojų nepastabumas ir visiškai neadekvati ir labai bloga reakcija į tam tikrus dalykus filme. Taip, mokytojai šiame filme visiškai nepastabūs. Aišku, baisiausia, jog tokių mokytojų pilna tikrame pasaulyje, bet gerai nors tiek, kad jų – maža dalis. Visa kita šiame filme, kaip ir sakiau, skausmingai realu ir baisu. Ir tai tikrai verta pažiūrėti, kad žinotumėte, kas gali vykti bet kurioje mokykloje. Juk yra bent mažytė tikimybė, kad tokio filmo pažiūrėjimas kai kuriems žmonėms padės pamatyti tokias problemas ir gal jas išspręsti kol dar ne per vėlu. Tereikia tikėtis, kad šis filmas padės nors vienam tokius šūdus kenčiančiam vaikui atsiverti reikalingiems asmenims. Taip gal šiame pasaulyje atsiras nors vienu laimingesniu vaiku daugiau.

Engimas ir terorizavimas mokyklose yra žiaurus dalykas. Ne tik engiamam vaikui. Jei galėčiau, kiekvienam vaikigaliui, kuris skriaudžia ir terorizuoja savo bendraklasius, norėčiau pasakyti, koks jis debilas. Norėčiau jam pasakyti, kad engimas palieka žymę ne tik engiamam vaikui. Jis palieka gilią žymę ir engiančiajam. Pats vaikystėje trumpą laiką buvau toks debilas, kokie pavaizduoti filme – paveiktas dalyvių masiškumo ir „vienos aukos“ situacijos, šaipiausi iš bendraamžio, laužiau jo rašiklius, stumdžiau, etc. Tada atrodė juokinga – juk taip darė visi. Tačiau dabar tai atrodo labai žema, lyg visiško menkystos elgesys. Iki šiol atsimenu tai labai aiškiai ir iki šiol man gėda dėl to, ką dariau. Kol kas taip ir nesugebėjau to žmogaus atsiprašyti. Ir tai, žinokit, labai slegia, kad ir kokia smulkmena tai buvo.

Šis filmas sugrąžino tokius prisiminimus ir sukėlė pyktį. Pamenu, kaip būdami vyresni, mokykloje suradom tris debilus, kurie vertė savo silpnesnį klasioką daryti visokias nesąmones. Sukilo toks pyktis, kurį po to tie trys debilai ilgam atsiminė. Toks pyktis kilo žiūrint filmą ir tikrai norėtųsi, kad šie aiškiai ekranuose pateikiami vaizdai pasiektų kuo daugiau žmonių. Problema niekada nebus išspręsta, bet vieną kitą šikną išspardyti galima. Todėl žiūrėkite filmą ir įsiminkite jame esančius vaizdus. Jei turite paauglių vaikų, parodykite jiems šį filmą, kad žinotų. Visame pasaulyje vaikai savo mokykloje ima kerštauti ne šiaip sau. Žiaurus, liūdnas, nemalonus, bet labai reikalingas filmas. Įsimenantis ilgam laikui.

• •

SAVAIČIŲ SIMBOLIZMO DOZĖ:
SKAITYTI DAUGIAU »

33-34 savaitės (2011) kinoteatras

2011-09-01
01:01 Komentarų: 20 buržujus   |   Kategorijos: kinoteatras

SAVAIČIŲ PRIVALOMA PAŽIŪRĖTI:
BBC: Human Planet (2011) – 8 serijos. 8 valandos dingusio pasaulio. Turiu omeny mano pasaulio, nes visas pasinerdavau į šias stebuklingas 8 serijas apie mūsų pasaulį ir žmogaus prisitaikymą jame. Visiškai įtraukdavo ir sukeldavo malonų lengvą katarsį.

Ar jau peržiūrėjote anksčiau mano išreklamuotus ir neapsakomai išgirtus Planet Earth? Jei ne, tai dabar net nežinau, kurį pasiūlyt žiūrėti pirmąjį. Kaip ir sakiau, Planet Earth yra nuostabiausia gamtos dokumentika, kokią teko matyti. Priversdavo išsižioti. Negalėdavau patikėti, kaip ta dokumentika nufilmuojama. Nesuvokiau, kokia ten technika naudota. Trumpai sakant nuostabus meno kūrinys, kurį verta pažiūrėti net nemėgstantiems gamtos dokumentikos.

Kai pareklamavau Planet Earth, komentaruose man nurodė būtinai pažiūrėti Human Planet. Susidomėjau – ir labai tuo džiaugiuosi. Iš tiesų šie du serialai vienas nuo kito ženkliai skiriasi. Human Planet yra labiau apie žmogų ir kaip jis sugeba prisitaikyti mažiausiai svetingose pasaulio dalyse ir sudėtingiausiose situacijose. Žiūrint Human Planet neišsižiodavau ir nesistebėdavau, kaip serialas nufilmuotas, nes kažko ypatingai stebuklingo jie nedarė. Tačiau nors ir nedarė nieko stebuklingo, bet darė viską neapsakomai gražiai. Tai tikrai fantastiško grožio kūrinys. Kiekvienos serijos gale parodydavo, kaip filmavo sudėtingiausius kadrus. Tai labai geras kūrėjų sprendimas, nes šios dalys buvo ne ką mažiau įdomesnės už pačią dokumentiką. Netgi būdavo įdomu sulyginti – štai rodo kaip visokios gentys prisitaiko prie tam tikrų gamtos sąlygų, o čia rodo, kaip šiuolaikiniai žmonės bando prisitaikyti su šiuolaikine įranga. Gaudavosi visai gražus palyginimas. Spėju, jog filmuojamiems žmonėms visi operatoriai ir darbuotojai dažnai atrodydavo juokingai. Pavyzdžiui, tikrai humoristiškai atrodė, kai džiunglių čiabuviai karstėsi į milžiniškų medžių viršūnes tiesiog rankomis, o šalia į medį sunkiai kėlėsi operatorius, apsiraišiojęs krūva virvių ir užsidėjęs visokiausias apsaugas.

Apie šį serialą galima šnekėti valandų valandas, kaip ir apie Planet Earth. Jie abu tokie žiauriai įdomūs, kad po to nevalingai priverčia domėtis tomis tautelėmis, gentimis – viskuo, ką parodė. Norite įspūdingų vaizdų? Žiūrėkite. Norite turiningai praleisto laiko prie televizoriaus/ekrano – žiūrėkite. Turiningiau neįsivaizduoju. Nemanau, kad egzistuoja koks nors paprastas žmogus (ne mokslininkas), kurio bent kas nors šiame seriale nenustebintų. Man irgi atrodė, jog apie pasaulio gyventojus žinau daug ką, bet po kiekvienos serijos suprasdavau, kad žinau absoliučiai mažai. Geriausios pasaulio pažinimo pamokos, kokias esu turėjęs. Po jų teliko vienas noras – į didžiąją dalį tų vietų nukeliauti ir viską pamatyti/patirti savo kailiu. Gaila, kad per mažai galimybių tą padaryti… Taigi, ačiū rekomendavusiems ir kviečiu visus – žiūrėkite ir džiaukitės.

Serialo puslapis pasinaršymui BBC – Human Planet Explorer.

• •

SAVAIČIŲ MEILĖS IR ŽMOGAUS ISTORIJA:
Barney’s Version (2010) – kelias minutes bandžiau prisiminti nors vieną neseniai matytą dramą, kuri paliktų tokį gerą ir malonų įspūdį. Šis filmas yra drama iš didžiosios D. Ta tikroji drama, kurioje netrūksta visiškai nieko – yra visos sudedamosios dalys, kokių gali prireikti bet kuriam žiūrovui. Išskirtinis intelektualas, hipių neštas ir pamestas, krūva žmonų, besikeičiantys draugai, mirtys, išsiskyrimai, ligos, nelaimės, liūdesys ir džiaugsmas. Man buvo sunku patikėti, kad šio filmo trukmė tik 2 valandos su trupučiu. Nesupratau, kaip buvo galima tiek visko sutalpinti į vieną filmą ir taip puikiai viską išpildyti – neskubinant, atidirbant, pateikiant ne paviršutiniškai, o kaip tik labai aiškiai ir subtiliai. Mėginu suprasti, kas šiame filme mane taip sužavėjo. Gali būti, kad vaidyba – Paul Giamatti buvo įspūdingas ir įsimenantis kaip niekad. Nors mačiau jį daug kur, bet neatsimenu nei vieno jo vaidmens. O šį prisiminsiu ilgam. Gali būti, kad siužetas – tiek visko sudėta, ir viskas pateikta taip gražiai ir nuoširdžiai, jog negalima neįsimylėti šios istorijos. Gali būti, kad išskirtinumas – šis filmas labai ramus, tačiau vis tiek kupinas įdomybių ir įtraukiančių scenų. Gali būti, kad dėl išpildymo – filmas taip įtraukė, jog net norėdamas nepastebėjau jokių kvailų smulkmenų ar nelogiškų siužeto posūkių. Žiūrint šį filmą stebėjausi: kaip gali taip viskas sklandžiai eiti? Galbūt tai buvo Paul Giamatti sugebėjimas tempti visą filmą aukštyn savo puikia charizma. Galbūt tai buvo mano nuotaika ar tiesiog nusiteikimas – gal kiti atras užkliūvančių dalykų, bet man retas filmas (ypač drama) susižiūri taip maloniai. Tai vienas geresnių šių metų filmų. Ypatingai nuoširdus filmas. Labai gražus. Ir visi kiti teigiami epitetai. Skubėkite žiūrėti.


SAVAIČIŲ GRAUDŽIAI JUOKINGA TIESA: SKAITYTI DAUGIAU »

30-32 savaitės (2011) kinoteatras

2011-08-24
01:23 Komentarų: 13 buržujus   |   Kategorijos: kinoteatras

O gi malonūs stebuklai šių savaičių kinoteatruose! Jeigu norite ilgo sąrašo, ką galėtumėte žiūrėti likusias vasaros dienas – šis įrašas puikiai tinka. 80% iš šių filmų – rekomenduoju žiūrėti, galima drąsiai. Per kitus kinoteatrus nusimato irgi panašiai :)


SAVAIČIŲ VEIKSMAS, SIUŽETAS, KABLIUKAS ir PUIKUS TĘSINYS:
Elite Squad 2 (Tropa de Elite 2) (2010) – jei dar nematėte, būtinai žiūrėkite pirmą dalį. Pusiau išgalvoti, pusiau rimtais faktais paremti filmai apie Rio de Janeiro sukarintos policijos dalinį, užsiimantį narkotikų valymu iš Rio lūšnynų ir paties miesto. Pirmoje dalyje buvo daug veiksmo, šaudynių ir kenčiančių narkodilerių. Kitaip sakant, pirmame filme visi užsiėmė nusikaltėlių gaudymu ir situacijos Rio gerinimu. Antras filmas – daugiau politikos. Kai nusikalstamumas pagaliau sumažintas ir karinis dalinys nudirbęs daug juodo darbo, atsiranda terpė korupcijai – korumpuotiems policininkams ir juos remiantiems politikams. Ir tuomet viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Antrasis filmas ne ką mažiau įdomus už pirmąjį. Aišku, jie gan stipriai skiriasi savo siužeto intensyvumu, tačiau vis tiek labai įdomu žiūrėti pilną istorijos išpildymą. Verta buvo laukti pabaigos – plojau katučių kaip mažas vaikas, nes žiauriai džiaugiausi ten vykstančiais įvykiais :)

Dar paminėsiu, jog tai sėkmingiausias visų laikų brazilų filmas. Vos jam pasirodžius, jį rodė beveik 700 kino teatrų. Na bet nėra ko stebėtis, nes filmas padarytas visiškai profesionaliai ir įdomiai. Įtraukė nuo pat pirmos minutės. Vienas geresnių paskutiniu metu matytų veiksmo filmų su įdomesne istorija ir potekste. Kartais tokių įdomesnių filmų mesteli ir Holivudas, bet labai dažnai jiems pritrūksta tokios išskirtinės vaidybos, kaip šiame filme. Kartais net atrodo, jog aktoriai iš tiesų dirbo tuose darbuose ir buvo tie kariai. Bent žiūrėdamas pirmą dalį taip galvojau nuolat. Jeigu norite išskirtinio veiksmo filmo – pirmyn žiūrėti. Jei nenorit – vis tiek pirmyn žiūrėti, nes tai tikrai aukštumoje esantys du brazilų filmai. Ir nors režisierius sakė, jog trečios dalies nedarys, bet aš jos vis tiek labai lauksiu.

••


SAVAIČIŲ „VESTERNŲ IRGI BŪNA GERŲ“:
True Grit (2010) – vesternas! Tikrų tikriausias. Prasidėjęs labai nuosekliai ir išsamiai išpildant personažų asmenybes. Bet pasibaigęs labai intensyviai, per greitai ir kažkaip suplaktai. Na bet nieko tokio. Prisimenant mano „meilę“ vesternams, šiame filme aktoriai vaidino„nevesterniškai gerai“. Charizmos, labai stiprios charizmos! O pats filmas kvepia tokia gera autentika, jog negali atsigrožėti. Bet ko tikėtis, kai režisieriai – broliukai Coen’ai, o aktorių komanda – Jeff Bridges, Josh Brolin ir netgi labai nustebinęs Matt Damon. Anksčiau buvo galima juoktis iš Damon’o, kad jis tik saldus berniukas, vaidinantys lengvuose bajavykuose, bet žiūriu, jog jis užtikrintai žengia Brad Pitt pėdomis – kuo toliau, tuo geriau vaidina vieną į kitą nepanašius vaidmenis. Tai kaip ir bebūtų keista, bet Damon’ui šiame filme visiškai neturiu ką prikišti. O Coen’ai – vieni iš retų režisierių Holivude, kurie neregresuoja. Kepa vieną filmą po kito, tvarkingai kas metus. Kartais pastato kokį vidutinišką kūrinį, matyt pinigų uždirbimui, tačiau kitais metais ateina su penkiskart stipresniu kūriniu, nei kada nors iki tol. Keturi paskutiniai metai, keturi filmai, visi absoliučiai skirtingi, bet visi žiauriai geri. Tikiuosi, kad jie nesustos ir dirbs taip dar mažiausiai 5 metus.

Apskritai visi personažai filme gerai išdirbti (kaip ir visada Coen’ų filmuose – prisiminkime paskutinį jų šedevrą A Serious Man). Vaizdai gražūs, siužetas smagus ir nėra čia ką daugiau kalbėti. Tiesą sakant, šis filmas tikriausiai bus iš tų, kuriuos laikui bėgant pamiršiu ir po kelių metų jie išsitrins iš mano rekomendacijų smegenų dalies. Bet tai gali būti dėl to, ką ir sakiau – labai suplaktai užbaigtas filmas, kuriame nebuvo išsiskiriančios pabaigos. O tokios pabaigos labai norėjosi ir buvo tikėtasi. Bet gal tuo šis vesternas ir geras – tikroviškas, paprastas ir nemalantis iš tuščio į kiaurą. Viens du, nušovė, viens du, pakorė. Jokių tep-lep. Visiems gerų filmų mėgėjams tikrai rekomenduoju. Jei būtų daugiau tokių filmų, būčiau daug laimingesnis.

••


SAVAIČIŲ „NORS IR TRUPUTĮ PERSPAUSTA, BET PUIKU“:
Biutiful (2010) – kai pirmą kartą pamačiau Javier Bardem filme No Country for Old Men, jau tada buvau apstulbęs, kokio gerumo aktorius jis yra. Tai buvo pirmasis rimtas susidūrimas su jo vaidyba. Nuo to karto laukiu kiekvieno filmo su juo. Ne išimtis buvo ir šis. Neįmanoma ignoruoti šio filmo, kadangi tai Babel, 21 Grams ir Amores Perros režisieriaus darbas. Ispanakalbės šalys visuomet sugeba pastatyti tokius niūrius filmus, jog ilgam palieka įspūdį. Paprastai apie kokį nors sunkiai besiverčiantį žmogų ar šeimą, kuriam ne tik kad nesiseka, bet dar ir visokios nelaimės pradeda kristi ant galvos. Taip ir šiame filme – na jau tokio šūdino gyvenimo nesinori linkėti niekam. Aišku, galima būtų pasiginčyti, jog personažo gyvenimas buvo dar visai nieko – turėjo už ką pavalgyti, kur gyventi. Bet kai ant jo galvos pradėjo kristi visos nelaimės, to jau buvo perdaug. Išties – perdaug. Žiūrėdamas vieną akimirką net galvojau, jog scenaristai šiek tiek perspaudė – tiek mėšlelio vienam žmogui – šiek tiek neįtikima. Ir tikrai iš siužeto buvo galima išimti tuos dvasių dalykus, nes jie atrodė nenatūraliai, kai tuo pat metu buvo bandoma perteikti sunkią gyvenimo realybę. Tačiau šias scenaristų klaidas ištaisė nepriekaištinga Javier ir kitų aktorių vaidyba. Vienas iš tų filmų, kurie pateikti ir suvaidinti taip gerai, jog visiškai įtraukia, įtikina ir net pagauni save užsimiršus, kad žiūri išgalvotą istoriją. Filmo herojus turi tikrai stiprią psichiką. Nes visą filmą matai tik vieną žinutę – „reikia nepasiduoti“. Ir nors kai kuriomis akimirkomis net žiūrovas turėtų suprasti situacijos beviltiškumą, bet herojus sugeba iš visur išspausti kažką gero. Eh, kad aš taip mokėčiau su savo šimtą kartų mažesnėm problemom…

Kitas dalykas – bendras filmo vaizdas. Kaip tik šiais metais pirmą kartą buvau Barselonoj (filmas joje filmuotas). Mačiau tuos visus imigrantus, gatvėse pardavinėjančius pigų šlamštą ir žaibo greičiu susipakuojančius savo paklodes, kai tik pasirodydavo pareigūnai. Bet niekada nepagalvojau, kas vyksta visos šios prekybos užnugaryje. Šis filmas – labai puiki galimybė pažvelgti į kitokią Barseloną, ar tiesiog kitokį didmiestį. Tikrai rekomenduoju kaip labai gražų, liūdną ir puikiai atliktą filmą.

SKAITYTI DAUGIAU »

25-29 savaitės (2011) kinoteatras

2011-08-10
01:01 Komentarų: 18 buržujus   |   Kategorijos: kinoteatras

SAVAIČIŲ EPO PABAIGA SU GRAND FINALE:
Harry Potter and the Deathly Hallows: Part 2 (2011) – prieš tris mėnesius, pažiūrėjęs pirmą dalį, rašiau, jog šis paskutinis septintasis HP filmas yra ta riba, po kurios HP filmai tapo nebe vaikams, o suaugusiems. Kaip supratote, filmas padalintas į dvi dalis, ši – antroji ir paskutinioji HP epo dalis, daugiau nebebus tų filmų (kai kurių skeptikų džiaugsmui :) ). Jei rašiau, kad Part 1 buvo niūri ir nevilties pilna dalis, tai Part 2 – daugiau veiksmo. Tiksliau pasakius čia veiksmo belenkiek. Akys nespėjo lakstyt po ekraną, o aplink visi žiūrovai išsižioję nevalgydavo spragėsių. Tikrai. Tiek įspūdingas šis filmas, tiek gerai padarytas, jog kad ir kokia prasta būtų Hario Poterio ir visų jo draugų vaidyba, bet tai pasimiršta žiūrint į tobulą šios pasakos išpildymą. Apie efektus ir fantaziją net nenoriu kalbėti, nes tam duodu tvirtus du šimtus balų – kaip kažkada grožėjausi Žiedų valdovo vaizdiniais, taip ne ką mažiau grožėjausi scenomis šiame filme. Gerai, kad žiūrėjome kine – vien ko verta mokyklos puolimo scena, kai apsauginis skydas nušvinta visomis spalvomis. Žiauriai gražu. Tyliai juokiausi iš tų, kurie šį filmą žiūrėjo 3D – ir taip tamsus filmas nuo 3D akinių turėjo tapti dar labiau tamsus kaip tamsioji žarna :)

Visiems HP skeptikams tegaliu pasakyti, kad į šį filmą nereikia žiūrėti kaip į „tą atsibodusią HP pasaką, apie kurią pristatyta krūva filmų“. Šitie du filmai, ypač antrasis, yra išskirtiniai šių metų Holivudo kūriniai, išsiskiriantys savo įdomumo ir profesionalumo. Jokių vidutiniškų vaizdų, kaip anksčiau. HP gerbėjams šis filmas apskritai turėtų būti neapsakomas džiaugsmas. Vienas iš rimčiausių šių metų filmų, mažai kuris jį galėtų nurungti. Mėgstama istorija, įspūdingas išpildymas, nerealus kūrinys. Šimtas balų iš dešimties. Nebuvo galima tikėtis geresnio finalo. Po tokio finalo net neliūdna, kad epas dar sykį baigėsi (pirmą kartą teko paliūdėt užvertus paskutinį 7 knygos puslapį). Taigi, dar turite progą – lėkite į kino teatrus ir žiūrėkite, rodys iki vasaros pabaigos. Aišku, jei nematėte nei vieno HP filmo – gal ir neverta…

P.S.: J.K. Rowling Poterio gerbėjams ruošia kažikokį siurprizą. Ne, knygos pratęsimo nebus. Tačiau nuo rudens bus kažkoks super-duper interaktyvus žaidimas-soc. tinklas-pasaulis internete: Pottermore . Jame bus galima „kitaip“ pamatyti visą pasaką ir sužinoti įvairiausių nežinomų faktų ir knygose nepanaudotų epizodų. Ir dar kažką veikti bei daryti įtaką kažkokiems veiksniams.

Nors ir kvepia mėginimu papildomai užsidirbti, bet velniop. Bus įdomu, visai laukiu.

• •

SAVAIČIŲ ANIMACIJA:
Rango (2011) – užjaučiu tuos, kurie žiūrėjo šį filmą pergarsintą lietuvių aktorių. Keli draugai žiūrėjo, sakė „na ir nuobodus filmas“. Originalo kalba šitas animacinis filmas nerealus. Tas, kurį tikrai kažkada žiūrėsiu antrą kartą. Kad patirčiau tą mažą malonumą matydamas neapsakomai gražiai nupieštą kūrinį su puikiais animatorių vaizduotės šedevrais – įvairaus plauko, tipo ir charizmų gyvūnais. Negalima žiūrėti šio filmo ne originalo kalba, nes kitaip neišgirsite kiekvieno personažo – kaip tobulai prie jų išvaizdos priderinti jų balsai ir intonacijos, visi dialektai ir skirtingos kalbėjimo manieros. Aktorių samdytojai šįkart padirbėjo iš peties – balsus parinko tikrai gerus. Animatoriai padirbėjo ne tik iš peties, bet ir pažasties – seniai bemačiau, ir dabar niekaip neprisimenu, taip nerealiai nupieštų personažų. Didžiulė pagarba tiems, kurie juos sugalvojo. Nes kiekvienas iš Rango draugelių – toks charizmatiškas, jog galima būtų apie kiekvieną jų sukurti po filmą.

Antras dalykas dėl ko šis filmas nuostabus yra tai, jog šis filmas – tikrų tikriausias animacinis vesternas (priminsiu, jog senųjų vesternų – nemėgstu). Pastatytas bene pagal visas senų vesternų taisykles. Su pasišaudymais, tuščiomis prerijomis, apšiurusiais miestais ir kitais pribumbasais. Ir pasakysiu pagrindinę mintį, dėl ko esu šiuo filmu taip susižavėjęs: kaip išsireiškė G. (o ir man panaši mintis buvo šovusi), labai labai labai įdomu žiūrėti pieštą vesterną, kuris yra šimtą kartų įdomesnis už visus tikrus vesternus. Taip, tai tik mūsų asmeninės nuomonės, bet jos tvirtos kaip prerijų arklio kanopa. Palyginus su šiuo pieštu vesternu, matyti senieji vesternai buvo neprofesionalios nuobodybės. Visapusiškai geras animacinis filmas. Ne toks, kaip visi. Tuo dėmesį ir patraukia – kad jame yra kažkoks cinkelis, įdirbis, kokybiškas produktas. Labai smagus ir rekomenduotinas filmas. Jei siužetas ir pasirodys per daug „holivudinis“, personažai, jų išvaizda ir savybės tikrai neturėtų apvilti.

SKAITYTI DAUGIAU »

19-24 savaitės (2011) kinoteatras

2011-07-24
12:04 Komentarų: 23 buržujus   |   Kategorijos: kinoteatras

SAVAIČIŲ DRAMA:
Black Swan (2011) – prieš pamatydamas šį filmą spėjau prisiklausyti daugybės komentarų apie jį: koks jis stiprus, užkabinantis, įdomus, neįprastas ir net šleikštulį sukeliantis filmas. Viskas, išskyrus paskutinį apibūdinimą – tiesa. Nors filmas tikrai rimtas ir ne „iš lengvųjų“, tačiau nesupratau, kodėl skaičiau tiek atsiliepimų, jog žmonės dengdavosi akis ar net išeidavo iš salės. Bet nurašysiu tokius dalykus į nesusipratimų pusę. Siužetas apie baleriną, kuri aukoja savo sveikatą ir asmeninį gyvenimą dėl šokio ir karjeros. Nors Natalie Portman nėra mano mėgstamiausia aktorė, bet turiu pripažinti – šį vaidmenį ji suvaidino tobulai. Neįsivaizduoju nei vienos kitos aktorės šiame šizofreniškame ir kartu droviame personaže. Nepaisant niūrios ir stiprios filmo nuotaikos, be Natalie Portman filmas būtų buvęs daug silpnesnis. Iš tiesų labai džiaugiuosi tokiais filmais, kurių siužeto tema man neįdomi, bet filmas vis tiek įtraukia (baletas, man asmeniškai, yra visiškai neįdomi sritis). Todėl filmas apie baletą mane domino mažiausiai. Pasirodo, nesvarbu kur vyksta filmo siužetas ir apie ką jis – daug svarbiau, kiek asmeniškumo ir personažų dramos įdedama į filmą. Labiausiai filme paveikia pagrindinio personažo drama, krizė, sunkumai ir dar šiek tiek neįprasta psichologinė būsena. Tikrai žiūrėkite šį filmą, bet pasiruoškite rimtai mistinei dramai. Filmas iškelia kelis didelius klausimus „Kodėl?“, tačiau nieko labai sudėtingo ar neišmąstomo čia nėra. Čia tiesiog geras kūrinys su geru siužetu – ir nėra jokių šlykštumų ar bjaurių scenų, kur reiktų užsidengti akis.

P.S.: per šį filmą Latvijoje buvo nušautas vienas žiūrovas, per garsiai valgęs spragėsius. Na kad ir koks įtemptas filmas būtų, šaudyti žmonių nereikėtų… Nors aš vis dar prisimenu, kai kine mėginom žiūrėti The Fighter – tuomet aš vienam piliečiui norėjau nurauti galvą, užkimšti burną ir įmesti ją į vienutę už 3 garso izoliacijos sluoksnių. Išties, rimtų filmų kino teatruose žiūrėti tiesiog negalima.

• •

SAVAIČIŲ ANIMACIJA:
Howl’s Moving Castle (2004) – kiek esu čia gyręs anime žanro filmų, dauguma jų – japonų režisieriaus ir rašytojo Hayao Miyazaki. Ši ypatingai įdomi ir fantazijų pilna pasaka – taip pat jo kūrinys. Niekada nežinojau, kaip vertinti ir komentuoti anime filmus. Manau, kad nekomentuosiu ir šįkart. Ilgą laiką buvau anime skeptikas, kol manęs neprivertė pažiūrėti kelių gerų kūrinių. Ir užsikabinau. Visiškai. Pasakysiu, kad tai vienas iš tų animacinių filmų, kuriuos privaloma pamatyti. Įspūdingų fantazijų istorija, labai gražiai nupiešti vaizdai, lyg super gera vaikystės pasakų knyga. Patartina, tikrai verta ir ypač rekomenduotina! Jau netgi galėčiau sudaryti sąrašą, kokius anime filmus turi pamatyti kiekvienas save vadinantis „kino mėgėju“. Šis filmas tikrai būtų arti sąrašo viršaus.


SAVAIČIŲ MUZIKINĖ GRUPĖ:
Beastie Boys – Fight For Your Right (Revisited) - Beastie Boys ne tik išleido naują albumą, bet ir nustebino jo pristatymu – trumpametražiu pusės valandos filmu su krūva komikų ir kitokių aktorių. Filmas buvo patalpintas youtubėje, visų džiaugsmui. Šis muzikinis klipas-filmas labai puikiai primena, kas yra Beastie Boys, ir ką jie gero nuveikė per 3 dešimtmečius. Geriausia šiame filme, savaime suprantama, muzika. Ir dar tai, jog surinkta garbinga krūva gerų ir ne tokių gerų aktorių. Visada smagu matyti žinomus aktorius netradiciniuose projektuose, suvaidinančius nereikšmingus praeivius ar kitus personažus. Kažkodėl man labai patinka tie aktoriai, kurie sutinka daryti tokius juokelius ir nusifilmuoti visokiuose trumpuose epizoduose. Sudaro tokį įspūdį, kad yra linksmi, mėgsta nesąmones ir nedirba vien dėl pinigų (nes už tokius vaidmenis dažniausiai niekas nemoka). Paskutiniai tokie labai įsiminę vaidmenys buvo „I’m f***ing Matt Damon/Benn Affleck“ (jei nesuprantate, naudokite tetą Googlę). Siūlau šį muzikinį klipą-filmą pažiūrėti – paspaudžiant ant nuorodos aukščiau. Nuteikia maloniai. Jei kada nors klausėte Beastie Boys muzikos (ir nebūtinai buvote didūs gerbėjai) – pažiūrėkite būtinai. Jei nekenčiate kvailų formų humoro, geriau nežiūrėkite, gali nepatikti.

SKAITYTI DAUGIAU »

15-18 savaitės (2011) kinoteatras

2011-05-08
23:38 Komentarų: 19 buržujus   |   Kategorijos: kinoteatras

SAVAIČIŲ FILMAS:
The King’s Speech (2010) – puikus filmas, puikūs aktoriai, puikus siužetas, puiki vieno žmogaus nelaimių ir laimių istorija. Filmas apie Didžiosios Britanijos istoriją (apie kurią beveik nieko nežinau), apie dabartinės karalienės tėvą karalių Džordžą VI. Viskas su juo buvo gerai, išskyrus mažą smulkmenėlę – jis mikčiojo. Apie tai ir filmas, kurio siužetas paremtas tikrais faktais ir atpasakojimais. Filmas sukirptas labai gražiai. Tikra graži autentika, gražūs vaizdai, atmosfera, pagauta nuotaika. Aktoriai – profesionalūs, įtraukiantys į filmą ir nepaleidžiantys iki pabaigos, tikri grandai, kurių vaidybos net nedrįsčiau kritikuoti. Atlikimas buvo nepriekaištingas. Colin Firth, pagrindinio vaidmens atlikėjas, man niekada neatrodė labai rimtas aktorius, tačiau po šio filmo visiškai pakeičiau nuomonę. Taip stipriai suvaidinti mikčiojantį žmogų – tikrai sunkus uždavinys. Kai kuriose filmo vietose tas jo mikčiojimas net kėlė tikrą gailestį – galvojau, kaip sunku turėtų būti žmogui, kokia desperacija, kai privalai kalbėti normaliai, bet nepavyksta. Ir jis tai perteikė ypač gerai. Tiesiog tobulai atliktas vaidmuo, be abejo, įvertintas krūva prestižinių apdovanojimų – kurių jis tikrai nusipelnė. Tos 2 valandos pasakojimo apie vieną žmogų prabėgo labai greitai ir lengvai. Ne tik kad sužinojau istoriją apie tai, kaip mikčiojantis karalius tapo vienu svarbiausią D. Britanijos oratoriumi karo metu, bet dar ir apturėjau puikią pramogą žiūrėdamas smagų filmą su geru humoro gabalėliu. Filmas tinka tiek norintiems rimto istorinio filmo, tiek norintiems lengvo pobūdžio pramogos. Tiesiog manau, kad šis filmas subalansuotas įvairiai publikai – dėl profesionalumo jis patiks rimtesnei publikai, o dėl savo „lengvumo“ – paprastesnius filmus mėgstančiai publikai. Tikrai siūlau pasižiūrėti.


SAVAIČIŲ PRAMOGA NEBE VAIKAMS:
Harry Potter And The Deathly Hallows: Part 1 (2010) – tai filmas, kuris buvo paskutinė riba, dėl kurios Hario Poterio filmus drąsiai galima vadinti suaugusiųjų filmais. Tikrai ne vaikams. Šiurpus, baisus, nevilties pilnas filmas. Niekur nebeliko to vaikiškumo, kuris visose knygose išliko. Bet tai nereiškia, kad kažkas blogai. Kaip tik – super turbo gerai! Filmas žiauriai patiko. Labai. Taip gailėjausi, kad iki liepos vidurio reikės laukti antros (ir, deja, paskutinės) dalies. Iš tiesų buvau Poterio knygų gerbėjas nuo tada, kai perskaičiau pirmosios knygos pirmąjį skyrių. Iki šiol manau, jog tai viena iš geriausių pasakų. Išpildyta iki galo. Daug kas sako, kad per daug ištęsta – bet aš, asmeniškai, norėčiau, kad būtų dar 7 knygos. Skaityčiau su malonumu. Na, bet čia apie filmą. O filmas – bene tobuliausias iš visų. Tamsus, niūrus, labai gerai atspindintis knygos nuotaiką. Neviltis ir baimė. Ties muzika, efektais, aplinka padirbėta taip puikiai, kad negali atsižiūrėti. Aišku, Hario Poterio filmai turi vieną didžiulę blogybę ir nesugeba jos niekaip atsikratyti – tragišką vaidybą. Visiškai tragišką. Kai kurie vyresni aktoriai vaidina gerai, tačiau patys trys herojai… Košmaras. Jų vaidyba tokia šūdina, kad dažnai net nervas ima, kodėl jie gadina filmą :) Bet tenka nusispjauti ir toliau mėgautis puikios knygos puikia ekranizacija. Žiauriai laukiu antros dalies. Ir labai gaila, kad paskutinės. Taigi, rekomenduoju pažiūrėti. Ne vien dėl to, jog dar vienas filmas apie Poterį, bet ir dėl to, jog tikrai kokybiškas ir labai profesionaliai pastatytas. Kaip Haris Poteris nuo pasiskraidymų šluotomis perėjo prie rimtų kovų, taip ir ekranizacijos nuo vaikiškų pasakų išaugo į rimtus fantastinius filmus. Ir dar labai su vizualiai labai gražiais vaizdais. Rekomenduoju. Bet pasikartosiu – tai jau filmas nebe vaikams. Ypač netinka mažiesiems.


The Social Network (2010) – cha, tik dabar pastebėjau, jog nieko nesu parašęs apie šį Feisbukinį kūrinį. Pažiūrėjom visai netikėtai, kelios dienos po premjeros, o po seanso kažkaip pamiršau jį užfiksuoti čia. Tai jau bus prabėgę beveik pusė metų, tačiau kažką vis tiek prisimenu. Bent tai, kad filmas visai neblogas. Tikėjausi daug prastesnio kūrinio (kaip nesitikėsi, kai filmas statomas pagal šiek tiek pagražintus ir perdirbtus Facebook istorijos faktus). Kai eini į filmą tikėdamasis šlamštelio ir gauni daaaug geriau, tuomet produktą nenorom vertini netgi per gerai. Kas geriausia šiame filme, tai pagrindinio aktoriaus, Jesse Eisenberg vaidyba. Jis vežė visą filmą. Toks tobulas moksliuko vaidmuo. Beje, įdomus faktas – nors šis aktorius paprastai vaidina juokingus paauglius, tačiau jam, pasirodo, 27-eri metai :) Grįžtant prie filmo, scenos sukarpytos labai gražiai. Muzika parinkta puikiai, visų aktorių vaidyba įtikino – vien ko verti dvyniai, kurie, pasirodo, buvo vienas aktorius. Talentingas aktorius, sakyčiau. Dėl siužeto, tai net buvo gaila, jog žinojau kai kuriuos faktus, t.y. žinojau, kad dalykai filme pagražinti arba išsigalvoti. Tačiau labai patiko ir tikrų faktų puiki integracija ir „sudraminimas“ – iš nuobodžios istorijos (faktų, atsiliepimų ir gandų kratinio) filmo komanda, pasitelkdama vaizduotę, sukūrė labai neblogą, intrigų pilną filmą. Pakeistum kelis pavadinimus, sudarytum įspūdį, jog filmas ne apie garsų socialinį tinklą – ir būtų labai įdomus ir gerai pastatytas filmas apie jaunus verslininkus.

Šiame filme yra daug išskirtinių ir ypač gerų scenų. Tokių trumpų, bet įsimenančių. Tai ir užkabina. Vien ko verta pirmoji scena (išsiskyrimo), kuri per tokį trumpą laiką sugeba taip išsamiai ir aiškiai supažindinti žiūrovą su pagrindiniu personažu ir jo būdo bruožais. Galbūt net niekur taip nesu matęs. Ne veltui šią sceną filmavo 99 kartus.

Verta pažiūrėti, juk tai filmas apie vieną įspūdingiausių ir didžiausių šio šimtmečio išradimų, kuris gan žymiai pakeitė žmoniją ir jos elgesį bei įpročius. Galima tai stengtis bet kaip neigti, tačiau Facebook padarė didžiulę įtaką kultūrai, pramogoms, laisvalaikiui ir apskritai žmonių gyvenimo būdui. Bet: patariu šį filmą žiūrėti ne kaip tinklalapio, kuris suvalgo begalę mūsų laiko ir smegenų, istoriją, o kaip kokybišką filmą apie idėjas, verslą, pinigus ir santykius. Tikrai rekomenduoju.

SKAITYTI DAUGIAU »

9-14 savaitės (2011) kinoteatras

2011-04-10
19:28 Komentarų: 26 buržujus   |   Kategorijos: kinoteatras

SAVAIČIŲ VISO GYVENIMO GAMTOS DOKUMENTIKA:
Planet Earth (2006) – pamenu vaikystėje savaitgalio rytais per pigesnius kanalus buvo rodomi dokumentiniai filmai apie gyvūnijos pasaulį. Būdavo ten visokių sulėtintų ir stambiu planu nufilmuotų vaizdų, kaip liūtai užpuola savo auką, kaip tūkstančiai paukščių išskrenda į šiltus kraštus, o visokie ožiai mušasi dėl patelių. Bet niekada ta dokumentika man nekabino akies ir nekėlė susidomėjimo. Pažiūrėdavau penkias minutes ir eidavau skaityti knygų. Taip niekada gamtos dokumentika nesusidomėjau, kol pernai netyčia nepataikiau (net neatsimenu kaip) užlipti ant šių, 2006 metais išleistų 11 serijų apie gamtą. Ir likau ABSOLIUČIAI apstulbintas.

Išnaudodami visas įmanomas naujausių technologijų galimybes, šio filmo kūrėjai peržengė visas gamtos dokumentikos ribas. Kitas dalykas – toks jausmas, jog šiuos vaizdus filmavo ir klijavo tikras menininkas. Neįsivaizduoju, kiek kadrų reikėjo padaryti, kad pagaliau pavyktų visi tie tobuli, nuostabūs, nepakartojami, įspūdingi, fantastiški vaizdai, esantys šiose 10-yje valandų. Ah. Aš net nežinau ką rašyti – sustingau prie klaviatūros ir nerandu žodžių. Sunku kažką pasakyti, kai esi visiškai apžavėtas. Vaizdai šiuose filmuose – nematyti, nesuvokiami, fantastiški. Pasakotojas pasako daug įdomių dalykų, o jo balsas lyg tobulai pritaikytas šiems filmams. Tačiau bet kokie jo žodžiai nublanksta prieš tai, ką operatoriai užfiksavo ir montuotojai sudėliojo. Kartais nufilmuoti vaizdai atrodo visiškai netikri, sukurti kompiuteriu, nerealūs. Kartais matydamas filmavimo būdą, techniką (ne fizinę, o meninę), negalėjau suprasti, kaip viskas buvo nufilmuota. Viename kadre net nesugebėjau suvokti, kokia įranga buvo naudota ir nesuvokiau iki šiol. Nemažai vaizdų buvo nufilmuoti taip įspūdingai, kad iki šiol dar nebuvau matęs tokiu būdu nufilmuotos gamtos. Visi kiti vaizdai, nors ir įprasti, tačiau buvo nufilmuoti naudojant super kokybišką įrangą; tikriausiai dėl to šios serijos ir atrodo išskirtinės, nes tokios kokybės dokumentiniuose filmuose dar neteko matyti. Atvirai pasakysiu, nenorėjau, kad serijos baigtųsi. Noriu dar tokių penkiasdešimties, kad galėčiau žiūrėti ilgai ilgai. Šias 11 serijų žiūrėjome beveik metus – taupėm, mėgavomės. Kiekviena serija padarydavo didžiulį įspūdį.

Absoliučiai rekomenduoju ir netgi liepiu pažiūrėti. Gaila, bet jei gerai nesuprantate British-English dialekto, bus sunku suprasti tekstą. Tačiau užteks ir vaizdų :) Tik jokiu būdu nežiūrėkite amerikietiškos versijos, kurią įgarsino Vaiduoklių medžiotojų draugė. Visgi David Attenborough turi tobulai tokiam žanrui pritaikytą balsą, todėl patariu žiūrėti tik jo įgarsintas serijas. Fantastiškas kūrinys. Privalomas. Pažiūrėkite pirmas 10 minučių ir užsikabinsite. Tai vienas iš tų kūrinių, kur be galo nori atsidėkoti kūrėjams kokiais nors gražiais būdais. Bet kadangi gražūs būdai nelabai įmanomi, teliks standartiškai užsisakyti patį produktą.

Ant viršelio užrašyta: „as you’ve never seen it before“ (kaip dar niekada jos nematėte). Tai yra labai tiksliai šį šedevrą apibūdinantis sakinys.

••

SAVAIČIŲ SEILIONĖ:
Hachiko: A Dogs Story (2009) – šitas filmas yra tobulas detektorius, kiek sentimentalumo turi kiekvienas :) Ir kiek pasiduoda paperkami visokiomis papirkimo formomis. Turiu omenyje tai, kad mane visiškai papirko ši labai labai saldžiai suvaidinta istorija apie šeimininką ir jo šunį, kuris kantriai laukė savo šeimininko devynerius (!!!) metus. Istorija paremta tikrais faktais. Tikrasis Hachiko gimė 1923 metais Japonijoje ir po dviejų metų, mirus jo šeimininkui, nepaliovė jo laukti. Dabar Japonijos mieste Odetoje, toje pačioje vietoje, kur Hachiko laukė savo šeimininko iki mirties, stovi bronzinė statula. Iš tiesų ši istorija sukirbina kažką viduje kiekvieną kartą apie ją išgirdus. Devynerius metus… Žiūrint šį filmą ir apskritai mąstant apie šį šunį, taip ir tegalvoji, jog žmogaus didžiausia svajonė yra turėti tokį draugą, tokį augintinį. Iki filmo apie šį šunį buvau girdėjęs tik viena ausim, tai net nežinojau, kokioje šalyje gyveno šis stebuklas. Tai ant Holivudo šiek tiek pykstu – dėl to, kad filmą geriau pirktų, jie pastatė jį su tipiniais holivudiškais aktoriais ir žiauriu žiauriu žiauriu žiauriu saldumu. Taip, filmas yra nepakeliamai saldus ir iščiustytas. Bet nepaisant to baisaus saldumo, negalėjau nuo jo atitraukti akių. Verta filmą pažiūrėti dėl to, jog tai daug geriau už kokį Wikipedios straipsnio paskaitymą. Vis tiek kažkiek realybės filme pateikiama, vis tiek, nors ir labai gražiomis ir graudžiomis formomis, parodoma tikra šuns ištikimybė. Paskutinės 10 minučių tai išvis tokios šleikščiai graudžios, bet negali susilaikyti neliūdėjęs ir nebraukęs ašaros. Tie prakeikti holivudiniai režisieriai turi sugebėjimų papirkti žiūrovus. Ir nors juokinga, bet man visiškai ne gėda, kad šitas filmas mane papirko. Nors pradedu kartotis, na bet neapsakomai graži istorija. Tikrai rekomenduoju pažiūrėti. Ypač su antra puse. Dviese maloniau, jaukiau ir filmas toks… šeimyniškas. Tikriausiai geriausia iki šiol matyta holivudinė seilionė.

SKAITYTI DAUGIAU »

1 puslapis iš 41234

pabučiuok Buržujų

Tu balsuoji už mane, o aš iš laimės šoku breiką:

seksas feisbuke

Follow me on Google+

tekagorijos