Marokas: informacija norintiems vykti (3 dalis)

• 

Šiuose dviejuose įrašuose (antrasis rytoj) pasistengsiu pateikti kuo tikslesnę informaciją apie šalį. Jei turite gidą-knygą (geriausia – Rough Guides), tai čia galite tik paskaitinėti, nes čia rasite apibendrintą tų gidų ir patirtų dalykų informaciją. Aišku, dalies dalykų gide nerasite, nes kiekvienas šalį supranta savaip :) Visiškai informacija pasitikėti nepatariu – daug kas Maroke gali keistis, be to, daugybę smulkmenų jau esu pamiršęs arba jos tiesiog atgulė į prisiminimų dėžes :) (Jei dar neskaitėte ir norite paskaitinėti mano kelionės prisiminimus, juos rasite 1 dalyje ir tęsinį 2 dalyje.)

Nusprendžiau šiuos informacinius įrašus parašyti vien dėl to, kad pats labai ilgai internete ieškojau informacijos apie Maroką. Lietuviškai jos beveik nėra – yra keli straipsneliai, keli kelionių įspūdžių pasakojimai ir daugiau nieko. Pabuvęs šalyje supratau, kad į tokią šalį nepasiruošus keliauti negalima, todėl pasimėgausiu rašymu, prisiminimais ir tuo pačiu padėsiu besiruošiantiems keliauti į Maroką :) Tikiuosi, informacija bus naudinga. Norėdami pamatyti nuotraukos antraštę, užveskite ant jos pelės žymiklį ir atsiras užrašas. Norėdami pamatyti didesnę nuotrauką, paspauskite ant jos.

TRANSPORTAS ir EISMAS
Oro uostai. Oro uostai Maroke labai puikūs, atitinkantys ISO standartus ir labai tvarkingi. Neturėjome jokių problemų. Tiek atvykstant, tiek išvykstant nepamirškite užpildyti turistų lapų (juos galite rasti bele kur). Muitinėse galioja tokios pačios taisyklės kaip ir kitur. Gal kažkas skiriasi, bet su sunkumais susidurti neteko. Atvykome su Ryanair lėktuvais su persėdimu Frankfurte (atgal Londone). Girdėjau, kad vasarą būna užsakomųjų skrydžių tiesiai iš Lietuvos, bet atitinkamai ir kaina didesnė.

Miesto autobusai. Miestuose pagal grafikus važinėja vietiniai autobusai, kurių bilietėlių kaina yra apie pusę lito. Dažniausiai į autobusus reikia įlipti pro galines duris ir ten susimokėti prie kasos. Taip, autobusuose įrengtos kasos ir jose sėdi malonūs dėdės :)

Petit Taxi. Kainos graudžiai juokingos – kokie 5 litai už pervežimą per visą miestą. Tai daugiausia seni Fiat automobiliai, kurių galiojimo laikas seniai pasibaigęs, o detalių nemažai trūksta (pavyzdžiui, nebūna šoninių veidrodėlių).

Petit taksi daugelyje miestų galite atpažinti iš keturkampio rėmo ant jų stogų – šiame rėme jie veža lagaminus, todėl turėdami lagaminus ir sėsdami į taksi, kraukite juos ant stogo (dar nemačiau, kad būtų kam nors iškritę, jie ten stebuklingai laikosi ). Kai kuriuose miestuose, taip pat ir Marakeshe, rėmų nėra, todėl lagaminus galima dėti į bagažinę. Šie taksi privalo naudoti skaitliukus. Tik El Jadidoj nepavyko susitarti dėl skaitliuko. Dažnas jų nenori jungti skaitliuko, bet prieš važiuodami pareikalaukite, o jei atsisako, tiesiog išlipkite. Pasigausite kitą, nes šių taksi – pilni miestai. Atsiminkite, kad jei važiuosite su neįjungtu skaitliuku ir iš anksto nesusitarsite kainos – turėsite daug nemalonumų, nes iš jūsų bandys nuplėšti daug pinigų. Ir svarbus dalykas – Marakeshe (nežinau kaip kituose miestuose) kelionė į oro uostą yra fiksuota – 50DH. Mums pavyko susitarti už 40, nes buvo ankstus rytas ir vairuotojas neturėjo ką veikti. Petit taksi automobilių spalvos skiriasi kiekviename mieste. Taip padaryta todėl, kad šie taksi negalėtų važiuoti į kitus miestus, kadangi jiems tai neleidžiama. Tarpmiestinis taksi yra visai kitoks.

Grand Taxi yra tarpmiestinis taksi, kuris veža keleivius tarp daugybės miestų. Visi Grand Taxi yra didžiuliai seni Mersedesai, dažniausiai balti, kuriuose talpinami 6 žmonės be vairuotojo – du ant priekinės sėdynės ir keturi gale. Beveik 100 km kainuoja apytiksliai 20 dirhamų žmogui. Galite išsipirkti visą mašiną arba kelias vietas – bet teks sumokėti už pasirinktą vietų skaičių. Jei jums įsėdus dar nebūna surinktas pilnas ekipažas, gali tekti palaukti, kol atsiras kitų keleivių. Nepaisant nepatogios kelionės, su Grand Taxi važiuoti visai smagu ir tą patirti tikrai reikia :)

Grand Taxi galima nuomotis. Jei iš Meknes norėsite nuvažiuoti į graikų griuvėsius Volubilį ir šalia esantį miestelį Moulay Idriss, nuomotis teks, nes kito transporto ten nėra. Maksimali kaina už tokią kelionę yra 300 DH. Mes važiavome į Volubilį, ten mūsų laukė valandą, Vėliau į Moulay Idriss, ten mūsų laukė dvi valandas, ir tai kainavo 300 DH. Galite ir kitur nuomotis šį taksi, ypač jei keliaujate su visa kompanija ir norite tiesiog pasivažinėti.

Traukiniai. Geležinkelių sistema pas juos išsikerojusi po didelę šalies dalį. Traukiniai yra pigiau nei autobusai. Šiuo metu visos stotys yra tvarkomos, todėl nenustebkite, jei atvykę pamatysite prabangias sales ir gražią aplinką. Traukiniai – ne ką prastesni. Yra dvi traukinių klasės, galima pirkti kurią norite. Mes važiavome antra klase ir visiškai nesigailėjome. Atminkite, kad vasaros metu, kai šalyje daug turistų, į traukinį reiktų paskubėti, nes galite negauti sėdimų vietų (bilietuose vietos nenurodytos). Traukiniai švarūs, prižiūrimi ir svarbiausia, kad važiuoja virš 100 km per valandą greičiu. Kai kurie traukiniai yra kelių aukštų ir visiškai nauji, tokiais važiuoti visiškas malonumas. Traukinių stotyje paprašykite traukinių grafiko – jie mums davė tokią didelę brošiūrą, kurioj buvo surašyti visi įmanomi maršrutai.

Tarpmiestiniai autobusai. Mes važinėjome tik CTM firmos autobusais. CTM yra į turistus orientuota autobusų linija, kuria vietiniai retai kada važiuoja. CTM naudoja apynaujus autobusus, jie yra labai patogūs ir viskas ten labai nepriekaištinga. Prieš kiekvieną atvažiavimą ateina bilietų pardavėjas ir suskaičiuoja, ar visi turistai sulipo į autobusą. Niekas nepaliekamas „ant ledo“. Rūpinasi savo įvaizdžiu. Taip pat nepamirškite nusipirkti bagažo bilieto. Dviejų lagaminų kelionė mums kainavo 5 DH. Duodami tokie lipdukai, kuriuos reikia klijuoti ant lagaminų, ir būtinai reikia išsaugoti duodamus bilietus – be jų galite neatgauti savo lagaminų, nes taip jie apsisaugo nuo vagysčių. Tiek autobusų, tiek traukinių kainos neypatingai skiriasi nuo mūsų kainų. Gal keliais litais pigiau. Beje, jei kelionė ilga, vairuotojas gali nuspręsti padaryti pertrauką ir sustoti stotyje. Pertrauka gali užtrukti ir pusvalandį, bet tai gera proga pasivaikštinėti. Jei vėluosite į autobusą – jūsų lauks, tačiau nepiktnaudžiaukite tuo :)

Taip pat Maroke apstu privačių tarpmiestinių autobusų, kuriais važinėja vietiniai. Kainos ten paprastai mažesnės, bet ir kokybė daug prastesnė. Stotyje visada matysite krūvą autobusų su arabiškai užrašais ir daugybę žmonių su popieriais rankose, šūkaujančių miestų pavadinimus. Jei norite važiuoti pigiau, tiesiog kreipkitės į jums reikiamo miesto pavadinimą šaukiantį žmogų.

Karietos. Daug kur matysite karietas. Pasivažinėjimas jomis yra tikrai pigus, nors jie prašo mažiausiai 50 DH, buvom susitarę už 10. Jei visiškai nėra klientų, susiderėti galima labai mažą kainą.

Kitas transportas. Medinose (senamiesčiuose) pagrindinė transporto priemonė yra asiliukai ir vežimėliai (išskyrus Marakeshą, ten galima ir motoroleriais važinėti). Asiliukais vietiniai gabena absoliučiai viską. Dar girdėjau, kad labiau pietuose vietiniai siūlo pavežti didžiuliuose sunkvežimiuose, kuriuose kartu vežami gyvuliai, maistas ir kt. Deja, nė karto neteko matyti tokio dalyko, tačiau visokiausių važinėjimo ypatumų pavyko užfiksuoti:

Automobilių nuoma ir benzinas. Neteko naudotis tokiomis paslaugomis, bet sutikti lietuviai pasakojo, kad automobilių nuoma čia gan brangi. Tikslios kainos neatsimenu. Benzino kainos nelabai skiriasi nuo dabartinių Lietuvoje – maždaug 2,7 lito.

Keliai Maroko šiaurinėje dalyje – fantastiški. Labai puikūs ir nepriekaištingi. Tačiau kuo toliau į pietus, tuo blogiau, kai kur net pravažiuoti sunku. Miestuose gatvės irgi neblogos, neduobėtos. Automobilių numeriuose kažkodėl nupieštas durklas – Marokas gi nekaringa tauta?

Kelių taisyklės pas juos egzistuoja, tačiau niekas jų nesilaiko. Pagrindinė taisyklė – pypink visur ir visada. El Jadidoj važiavom su smagiu taksistu, kuris pypino kas 5 sekundes – šiaip sau, net jei nieko aplink nebūdavo. Eismo juostos neegzistuoja, o šviesoforai egzistuoja tik kartais. Šaligatvių nėra, žmonės vaikšto bet kur ir bet kada. Pas juos visi esantys gatvėje yra lygiaverčiai – nesvarbu, ar tu žmogus, ar dviratis, arba automobilis, ar džipas. Važinėja jie kaip psichopatai. Miestuose nardo tikrai įspūdingai, bet ne ką mažiau įspūdingai ir užmiesčiuose. Pavyzdžiui, užmiesčio keliuose taisyklė lenkti po vieną neegzistuoja – jei lenkiamas koks traktorius, tai jį lenkia iškart 5 automobiliai pypindami vienas kitam. Jei sugalvoji lenkti – papypink. Jei tave lenkia ir papypina, tu vis tiek papypink. Jei važiuoji pro ką nors, papypink. Ir visada nepamiršk pypint. Išprotėt buvo galima, bet pripratau :) Beje, šoninių veidrodėlių jie nenaudoja. Ant pusės taksi mašinų jų net nėra! O kam jie reikalingi, kai be jų galima įsisprausti į mažesnį tarpelį? Kiekvieną kartą, kai važiuodavau taksi priekyje, mano veidas ištysdavo iš baimės. Dar niekad nebuvau patyręs tiek baimės sėdėdamas automobilio priekyje :)

Nors jie ir nesilaiko daugelio taisyklių, savitarpio supratimas ir pagarba – du dalykai, kuriais turi būti grindžiamas eismas keliuose – pas juos egzistuoja. Niekada nemačiau ne vietoj pastatyto automobilio. Niekada nemačiau debilų, užlindinėjančių tau prieš nosį. Niekada nemačiau jokio išsidirbinėjimo (skubus važiavimas nėra išsidirbinėjimas). Iš tiesų jie važiuoja ypatingai SAUGIAI. Be to, pas juos egzistuoja nerašytos taisyklės, kurias pradėjau pastebėti kelionės pabaigoje – jie tiesiog žino, kaip elgsis kiti vairuotojai. Atrodydavo, kad automobilis tuoj trenksis į kitą ir bus didžiulė avarija, tačiau jie visi ramiai važiuodavo toliau ir kažkaip telepatiškai susikontaktuodavo :)) Nemoku paaiškinti, tačiau tas bendras vienodumo laikymasis labai jautėsi.

O kas labiausiai sužavėjo, tai judėjimas sankryžose. Mačiau, kad taip būna JAV, ir visada keikiu Lietuvos vairuotojos, kad jie taip nesugeba – užsidegus žaliam šviesoforo signalui, vienu metu pajuda apie 20 mašinų… Tai yra nuostabiai puiku! Nors vos tik pasirodžius žaliai šviesai, jie VISI puola maigyti signalus (neturi žmonės kantrybės), tačiau jų net nereikia – nes tą pačią sekundę pajuda toks srautas automobilių, koks pas mus sugeba pravažiuoti tik per tris žalius signalus.

TIKĖJIMAS, ELGESYS ir MEILĖ

Musulmonai visur musulmonai :) Prireikė 4 dienų, kol pripratau prie dažnų jų maldų, kai visas miestas skambėdavo nuo jų šūkavimo per mikrofonus. Gerai, kad naktį kietai miegu, tai nors nepažadindavo.

Tačiau po to tai tapo neatsiejamu dalyku ir buvo labai žavu. Kiekvieną kartą išgirdę pirmąjį žodį, pradėdavom klausytis. Pirmiausia rėkauti pradėdavo vienas, tada iš toli atsiliepdavo kitas, kol galų gale visas miestas skambėdavo nuo maldos žodžių (visada buvo įdomu, ką jie ten sako?). Tikrai gražu. Tačiau jų tikėjimas nebėra toks privalomas ir baisus, kaip mes manėme. Prieš važiuodami galvojome, kad mieste bus pilna viską užsidengusių moterų ir visi klūpės gatvėse ant kelių ir melsis. Na, užsidengusių moterų ten tikrai nemažai, tačiau tiek pat nemažai ir aptemptais rūbais ir palaidais plaukais vaikštančių arabių gražuolių :) O merginų ten gražių – iki kaklo! Klūpančius ir besimeldžiančius ne mečetėse matėme tik kelis. Iš tiesų šalis visiškai išsivadavo iš religijos liūno. Matėme kelis ekstremistus, kuriuos nesunku pažinti – vyras visas apžėlęs, apsirengęs juodai, o moteris užsidengusios viską, net akis. Jaunimo tarpe užsidengusių plaukus merginų – mažuma. Vaikinai rengiasi šiuolaikiškais rūbais, o D&G ir kiti trendai ten užvaldę rinką :)

Pradėjęs stebėti žmones suvoki, kad stereotipai yra šlamštas. Nes visi stereotipai, kuriais vadovavomės važiuodami į šią šalį, yra visiškas niekalas, nes paprasčiausiai jie netikslūs. Taip, arabai mėgsta tas savo musulmoniškas aprangas – bet tai yra tik dėl to, kad jos yra labai patogios :)

Tačiau religiją jie visi gerbia. Gatvėje kartais matydavom sustojusius ir nurimusius žmones maldos metu. Visokie muzikantai maldos metu nutyla ir pagerbia tas kelias minutes. Ir tai iš tiesų yra gerai, kad ir kaip religijos man keltų juoką.

Džiugu tik tiek, kad marokiečiai laisvėja ir išsivaduoja iš religijos spaudimo. Kiek pamenu (skaičiau kažką), kad religijos režimas pas juos baigėsi jau senokai, tačiau reikia daug metų, kad tokią stiprią įtaką palikusi sistema visiškai išnyktų iš žmonių galvų. Juk nepamirškime, kad pagal musulmonų religijos taisykles, vyras su moterimi negali gatvėje bendrauti. Tačiau pasikeitimus pajautėme jau pirmomis dienomis. Nors pardavėjomis dirbančių moterų nematėme, tačiau jautėme, kaip vyrai bendrauja su praeivėmis. Matėme, kad moterys yra daug laisvesnės, nei matydavome laidose apie musulmonus. Kažkurią dieną net pamatėme policininkę, ir tai buvo paskutinis mūsų supratimo lašas – nė velnio jie nebeserga kvailomis religijos ligomis!

Gatvės pilnos bendraujančio jaunimo. Porelės laikosi šiek tiek nuošaliau, eina į nuošalesnes vietas, bet tikrai nesislepia ir nesistengia slėpti savo jausmų. O ką jau kalbėti apie dėmesį turistams. Tiesiog kentėjau nuo merginų žvilgsnių :)) Meilė ten bujoja, ir netgi jau pasireiškia homoseksuali meilė – vieną kartą gavau tokią šypseną ir geidulingą žvilgsnį nuo raumeningo praeivio, kad iškart supratau, ko jis nori. Beje, jei kartais esate bukagalvis fašis ir nuvyksite į Maroką, nepulkite mušti vyrų, kurie vaikšto susikibę rankomis – tai ne homoseksualai – tai tiesiog draugai, o pas juos draugai vyrai dažnai vaikšto susikibę už rankų ir bučiuojasi į žandus.

Tačiau yra tam tikros taisyklės, kaip nereikėtų elgtis Maroke. Vyrams taisyklių nedaug – venkite žiūrėti į moteris, ir, jei nėra būtinybės, su jomis nebendraukite, nes galite būti suprastas kaip sekso paslaugų ieškotojas. Rengtis galima bet kaip, tačiau mačiau tik kelis vyrus marokiečius, kurie buvo su trumparankoviais marškinėliais. Moterims taisyklių daugiau, bet pagrindinė – apranga. Patartina neapnuoginti jokių kūno vietų, nes vietiniai vyrai varvina seilę net pamatę nuogas turistės rankas – už europietės meilę jie atiduotų bet ką :) Vis pamatydavom turisčių, kurios tikrai nepasiskaitė informacijos apie šią šalį – eina išvirtusiais papais ir pilvu, ir stebisi, kodėl susilaukia tiek dėmesio. Nenustebkite, jei kokioje kavinėje nebus tualeto moterims. Mums pasitaikė. Taip pat nenustebkite, jei keliaujate su antra puse, kad vietiniai bendraus su jūsų vyru, o jus ignoruos, net jei ko nors paklausite. Tačiau tai nyksta, nes į turistes jie žiūri taip pat kaip į turistus – kaip į pinigų maišus :) Ir šiaip, kol kas tokioje šalyje moterims geriau elgtis konservatyviai, ne vien tik iš pagarbos, bet ir dėl to, kad sumažėja galimybė sulaukti netikėtų veiksmų ar situacijų.

PINIGAI
Vietinė valiuta – dirhamai. 1 litas yra maždaug 3 dirhamai, gal šiek tiek daugiau. Pinigus išsikeisti galima oro uoste, bankuose ir vietinėse keityklose (jie priima eurus ir dolerius). Dažnai atsiskaityti galima ir eurais. Pinigų nominalai – 200 DH, 100 DH, 50 DH ir 20 DH kupiūros bei 10 DH, 5 DH, 2 DH, 1 DH ir 1/2, 20 ir 10 centų monetos. Labai svarbus dalykas, apie kurį skaitėme gide-knygoje – išsaugokite čekius, kai keičiatės pinigus. Bent anksčiau būdavo tokia tvarka, kad išvykstant oro uoste jums iškeis tik 50% sumos, kuri nurodyta čekyje. Todėl keisdamiesi pinigus apskaičiuokite, ar tikrai tiek daug jų jums reikės.

Beje, tik grįžtant sužinojau, kad pagaliau iš Maroko galima išvežti jų pinigus, iki 1000 DH. Kadangi vežiau pinigus kaip lauktuves, tai labai bijojau, jog mane pričiups, nes anksčiau nebūdavo galima jų išsivežti. Kadangi šalyje vyksta daug reformų, šis draudimas irgi buvo panaikintas.

VALDŽIA, ISTORIJA, KALBA ir MEILĖ TURIZMUI
Dabartinis jaunas šalies valdovas jus lydės visur – jo nuotraukos kabo kiekvienoje parduotuvėje, kavinėje, reklaminiuose stenduose ir net autobusuose. Pirmas įspūdis tikrai nebuvo malonus ir galvojau, kad tai dar viena autoritarizmo kamuojama šalis.

Tačiau klydau. Pasirodo, šis valdovas pasuko didžiulių reformų keliu, nes suprato, jog toks režimas neilgai laikysis tokiame pasaulyje. Šalis visiškai atsiduoda turizmui – visos stotys tvarkomos, miestų alėjos gražesnės nei Lietuvoje, visur fontanai, viskas gražu. Visur pilna informacinių ženklų, informaciniai centrai išsidėstę po visą miestą. Iki pilnos laimės tetrūko mums įprasta kalba parašytų gatvių pavadinimų. Prieš važiuodami į Maroką labai bijojome šios šalies, nes galvojom, kad tai bus baisi, atsilikusi šalis. Bet supratom, kad tai visiškai nuostabi šalis ir visi šie stereotipai – nesąmonė. Na taip, skurdo ir nepasitenkinimo čia daug, tačiau tai netrukdo vystymuisi, kuris žengia didžiuliais žingsniai. Mano sesuo prieš kelis metus buvo Maroke ir pasakojo, kad viskas ten buvo kitaip. O dabar ši šalis yra normali šalis, kurioje yra vienintelis skirtumas – ją valdo vienas žmogus, o ne krūva demokratų.

Valdžia atleido daug vadžių. Žmonės gali laisviau elgtis. Palyginus su tuo, kas buvo anksčiau, dabar ten daug geriau, žmonės pradėjo gyventi šiek tiek geriau. Be to, besitvarkanti šalis pritraukia vis daugiau turistų, o daugybė gyventojų tik iš turistų ir pragyvena. Taip žingsnis po žingsnio ir skurdas mažės. Televizija Maroke – visiškai laisva. Na gerai, gal ir yra kažkokių suvaržymų kalbant apie savo šalies valdžią, tačiau marokiečiai gali matyti bet kurias pasaulio žinias ar bet kokius filmus. Kaip rašiau anksčiau, gali būti, kad valdžia satelitines antenas pardavinėja pigiai arba net dalina nemokamai (kadangi net ant skurdžiausių namų yra po kelias). Beje, skatinant marokiečių supratingumą turistams, per televiziją rodomos socialinės reklamos – vieną tokią užmačiau, kur du senukus vokiečius jaunimėlis paklaidina ir po to juokiasi, o kitas jaunuolis tiems senukams padeda ir net nepriima iš jų pinigų. Jie skatina marokiečius gerbti turistus ir jiems padėti, nes labai daug Maroko įplaukų sudaro turistų pinigai.

Tikriausiai nereikia minėti, kad valdžios viešai geriau nekritikuoti. Už kritiką galite susilaukti daug bėdų. Ir aišku, jei vietiniai siūlys bet ką padaryti, kad tik gautumėte jiems leidimą išvykti (jie visi labai nori emigruoti), net nesileiskite į kalbas, nes vėlgi gali kilti problemų. Kaip ir visada – atsargumo, atsargumo, atsargumo.

Šalies istorijos labai nenagrinėjau, bet man gan retai tai būna įdomu, nebent pavieniai faktai. Žinau, kad šalį valdė daugybė tironų. Vienas buvo netgi toks guvus, jog turėjo virš 300 palikuonių :)) Visos tos tironų dinastijos nemėgo vieni kitų, naikindavo jų kapus ir kitaip kenkdavo buvusioms valdovų dinastijoms. Šalį buvo kolonizavę prancūzai, kurie kitaip, nei mus okupavę sovietai, tą šalį brangino, saugojo ir vertino bei išgelbėjo daugybę objektų, rūmų ir netgi miestų. Maroko sostinės buvo keičiamos kaip kojinės, su kiekviena dinastija keisdavosi ir sostinė. Dabartinė sostinė yra Rabat, tačiau visi sostine laiko Kasablanką, nes tai yra didžiausias ir industriškiausias miestas (ir nesaugiausias).

Oficiali kalba – arabų. Tačiau prancūzų kalba – lygiai taip pat paplitusi. Nors didžioji dauguma marokiečių yra neraštingi (teko susidurti, kai negalėjo užrašyti net kainos), tačiau kalboms jie labai imlūs. Vis svarsčiau, kodėl marokiečiai net tarpusavyje kalbasi prancūziškai, kaip jie gali taip gerbti kolonizatorių kalbą? Juk mes rusų kalbos taip negerbiame ir nešnekame tarpusavy rusiškai. Ir tada supratau – taip yra dėl paprasčiausio dalyko – prancūzai Maroką saugojo ir gerbė, o sovietai Lietuvą niekino, smukdė ir taikė visokias represijas. Prancūziškai Maroke susikalbėsite bet kur, jie net tarpusavyje kalba šia kalba. Beje, iš vieno taksisto sužinojome, kodėl jie taip vangiai mokosi anglų kalbos. Pasirodo, prancūzų kalbą mokytis galima mokykloje ir nemokamai, o anglų kalbos kursai – žvėriškai brangūs. Bet nepaisant to, autobusų ir traukinių stotyse, viešbučiuose, oro uoste ir dar daug kur anglų kalba susikalbėti galite laisvai.

MAISTAS
Maistas Maroke niekuo ypatingu nepasižymi. Nieko gurmaniško, išskyrus avių galvas ir smegenis, nemačiau.

Mėsos paruošti jie nelabai moka, tačiau naudojant įvairius patiekiamus padažus būna visai skanu. Daržovių nesitikėkite – kartais prie kepsnio prideda kokį salotos lapą ir kelis pomidorus. Ko jiems tikrai netrūksta, tai pomidorų ir svogūnų – tokio dydžio svogūnų, kaip jų turguje, dar nesu matęs. Jei mėgstate aštrų maistą, būtinai paragaukite jų vietinio čili padažo. Mes jo net parsivežėme, nes radome, kur jo nusipirkti. Tikrai aštrus ir skanus dalykėlis. Mėgstamiausias jų gėrimas – mėtų arbata. Tikrai skani, tik, kai ją užsisakote, paprašykite, kad cukrų patiektų atskirai – arabai ją geria su daugybe cukraus. Kelis kartus teko tokios ragauti, tai nieko malonaus ir skanaus :) Su vandeniu Maroke nėra problemų – vanduo čia švarus ir kavinėse arbatą galite gerti ramiai. Tačiau kai perkate vandenį ar kitus gėrimus parduotuvėse, būtinai pažiūrėkite, ar neatsuktas kamštelis – gan dažnai tuščius butelius jie pripildo paprasto vandens ir parduoda kaip naujus. Ir šiaip sveikas atsargumas šioje šalyje niekad nepakenks. Yra pas juos visokio tradicinio jų maisto, tačiau nieko ypatingo juose nemačiau. Tai labiau vargingo gyvenimo sukurti patiekalai, kai viskas daroma iš to, ką turi, nei kažkokie delikatesai. O nuo jų saldumynų man net žiūrint pilvą susuka.

Turguje galima nusipirkti visko. Jei mėgstate alyvuoges – prisiragausite įvairiausių rūšių. Mes valgėme labai daug mandarinų, kurių kaina už vieną kilogramą – nuo 2,5 iki 5 DH. Jei kaina užrašyta ant lentelės, vis tiek derėkitės – tai tik spąstai turistams :) Šviežių apelsinų sulčių gausite ne daugiau nei už 5 DH. Marakeshe visos sultys kainuoja po 3 DH ir ne daugiau (taip jau keli metai).

Mane nuvylęs dalykas – jų prieskoniai, kurių kalnai būna sustatyti gatvėse. Vaizdas gražus, bet daugiau nieko doro. Įsivaizdavau, kad tie prieskoniai bus tikri, stiprūs ir kvapnūs, tačiau jie skirti tik spalvai. Visi beskoniai, kaip miltai, tiesiog nudažo maistą ir viskas. Svarbu – jei nemėgstate narkotikų, niekada nepirkite „Happy Cakes“, kurių siūlo po gatves vaikštantys sausainių ir pyragėlių pardavėjai. „Happy Cakes“ yra pyragėliai, kurių vienas iš ingredientų yra marihuana arba hašišas :)

RŪKYMAS ir HAŠIŠAS
Rūkyti Maroke galima VISUR. Na, yra kelios vietos, kur kabo draudžiamieji ženklai. Kartais būdavo net keista, kai pamatydavau kokioj parduotuvėj žmogų su cigarete. Jei rūkote, vežkitės cigarečių bloką. Cigaretės ten brangesnės mažiausiai 5 litais. Patys marokiečiai rūko marokietiškas cigaretes Marquise, kurios yra pigiausios pas juos – 6 litai už pakelį :) Aš ir jomis tenkinausi, nors jos ir stiprokos, nes buvau pasiėmęs tik du pakelius :)

Daug kur pamatysite sėdinčius vietinius su priešais padėtais keliais cigarečių pakeliais. Pasirodo, jie gatvėse nelegaliai pardavinėja cigaretes po vieną (vienos kaina 1 DH). Taip yra todėl, kad cigaretės pas juos labai brangios, ir nors praktiškai visi marokiečiai vyrai rūko, bet realiai stengiasi nerūkyti :) Todėl kartais nusiperka po vieną cigaretę. Ir atminkite, kad jei kada prireiks pagalbos iš vietinių, jie bet ką padarys už kelias cigaretes :) Kelis kartus pavaišinau už ačiū, tai tokie dėkingi buvo, kad galvojau išbučiuos.

Na, ir hašišas. Hašišas Maroke galima sakyti legalus, bet įstatymuose abstrakčiai parašyta, kad turistas, turintis ar rūkantis hašišą, bus baudžiamas. Hašišo nusipirkti galima bet kur (kainų, deja, nežinau, nes narkotikų nerūkau jau daug metų). Einant gatve jo siūlo kas dešimtas žmogus, jei rūkote cigaretę – kas trečias :) Paprastai vietiniai hašišą vadina Kif’u. Skaičiau, kad dažnai europiečiai su vietiniais gurkšnoja arbatą, rūko hašišą ir taip atsipalaiduoja. Manau, tai gan gera pramoga ir poilsis viename, tačiau man to neprireikė, tai ir nepasinaudojau :) Beje, jei mėgstate įvairius pojūčius, paragaukite „Happy Cakes“, kuriuos siūlo sausainių pardavėjai gatvėse. Tai pyragėliai su marihuana arba hašišu.

GYVŪNAI
Kur žiūri gyvūnų teisių kovotojai? :) Juokauju, aišku, tačiau su gyvūnais Maroke elgiamasi tikrai prastai. Vien žiūrint į asiliukus, naudojamus transportavimui ir prekių gabenimui, darosi liūdna – žaizdoti, nuskurę, alkani. Liūdnas vaizdas, bet vis tiek gan žavus, nes asiliukų ten begalė.

Apie žiaurumus su cirko beždžionėmis jau rašiau anksčiau – jas supjudo, kad turistai atkreiptų dėmesį. Gyvatės, kurias naudoja turistų pramogai, tikriausiai gyvena labai trumpai – jas tampo ir mėto kas netingi. Taip pat Maroke augina daug avių. Avių vilna yra labai populiari medžiaga, iš kurios gamina krepšius, megztinius ir kitus dalykus. Turguje galima rasti daugybę pardavinėjamų vėžlių, driežų ir kitokių įdomybių. Tačiau išsivežti jų negalima dėl tarptautinių draudimų, o vėžliais net prekiauti draudžiama, jei jie neturi dokumentų (čia visame pasaulyje).

Maroke labai daug kačių. Tikras kačių rojus. Kur tik beeitumėte, visur jų pamatysite – gatvėse, ant prekystalių, vieną matėm net maisto vitrinoj, įstrigusią tarp saldumynų :) Maroke supratau, kad turistai būna kvaili – suprantu, kad tos katės labai mielos, tačiau daugelis nesuvokia, kad negalima liesti laukinių kačių – katės yra baisių ligų pernešėjos. Jas glostant galima parsivežti labai nesmagių dovanų. Beje, vietiniai kates myli ir jomis rūpinasi.

Chellah griuvėsių parke, kuriame gulėdamas ant žemės nufotografavau ir šią besiprausiančią madam, matėme katę be kojos ir tikrai matėsi, kad koja jai operuota, gražiai užsiūta ir sugijusi be infekcijos. Taip ir neišsiaiškinau, ar katės joms ką nors reiškia (dvasių įsikūnijimus, laimės nešėjas). Kačių mylėtojams ši šalis – rojus! :)

Gaila, bet nepamatėm garsiųjų Maroko po medžius laipiojančių ožių/ožkų. Įsivaizduoju, kad tai įspūdingas vaizdas :)

Informacijos apie fotografavimą, viešbučius, interneto kavines ir derybas ir dar daugybę patarimų rasite kitame įraše!

Primenu: jeigu norite vogti čia esantį turinį arba nuotraukas, nurodykite iš kur jos paimtos. Ačiū.

•