Gravity (2013) – kai antrą kartą nuėjau pasižiūrėti Gravity, buvau pasiryžęs išnarstyti filmą ir rasti visas skyles ir klaidas. Nepavyko. Abiejų peržiūrų metu buvau užburtas neįtikėtinų vaizdų ir nuostabiai perteiktos kosminės įtampos. Nuo vaizdų keliskart stipriai svaigo galva. Tai buvo nuostabu.
Būna tokių filmų, apie kuriuos labai sunku kažką pasakyti, nes jie paveikia labai asmeniškai. Man šis filmas buvo ne apie kosmoso misiją ir fizikos dėsnių realistiškumą, o apie jausmus: buvimą tik su savimi, nenumaldomą norą su kuo nors pasikalbėti, absoliutų beviltiškumą ir, aišku, nenugalimą norą išgyventi.
Gravity pasaulyje sukėlė daugybę diskusijų: apie filmą pasisakė bene visi garsiausi astronautai ir parašė visi iki vieno žiniasklaidos kanalai. Buzz Aldrin, antrasis Mėnulyje vaikščiojęs žmogus, filmu liko sužavėtas. Tuo tarpu nemažai NASA technikų filmą kritikavo.
Aš – prie didžiausių filmo gerbėjų. Gerai suprantu visus jame esančius netikslumus ir realybės neatitikimus, nekenčiu jame sukurtos dirbtinos dramos ir skystų monologų. Tačiau filme vyravęs išgyvenimo instinktas ir tas neapsakomai gerai perteiktas beviltiškumo jausmas užgožė sveiką protą, vertinantį, ar nepažeidžiami fizikos dėsniai. Režisierius privertė pasinerti į siužetą ir, neperdedu, gyvai išgyventi personažų jausmus. Ar po tokių pojūčių galiu kritikuoti filmą?
Didžiausias režisieriaus Alfonso Cuarón pasiekimas šiame filme yra ne stebuklais apipintas siužetas, o stiprių jausmų perteikimas kino ekrane. Filmo nesugadino realybėje neįmanomas skrydis tarp kosminių stočių ar kvailas dirbtinis siužeto posūkis, kai herojai paleidžia juos jungiančią virvę (o juk tereikėjo lengvai truktelėti į save!). Filmo nesugadina seksualus iš skafandro išlendančios S. Bullock kūnas, kuris realybėje būtų tiesiog aptiškęs prakaitu ir šlapimu iš sauskelnių suaugusiems. O jau raudono batuko monologas! Veriantis savo šleikštumu. Tačiau kabinėtis prie įvairių filmo netikslumų – bergždžias darbas. Tokiuose filmuose fizikos dėsniai ir technologinė realybė aukojami vardan įspūdingos istorijos.
Neil deGrasse Tyson žodžiais, kritikuojant filmą reikia nepamiršti, kiek šimtų dalykų atvaizduota itin tiksliai. Gal erzino G. Clooney perdėtai ramus elgesys mirties akivaizdoje? Pasirodo, daugybė astronautų būtent taip ir elgtųsi. Erzino S. Bullock klykavimas ir padrikas kvėpavimas? Savo vaidmeniui ji ruošėsi 6 mėnesius, kurių nemažą dalį užėmė mokymasis kvėpuoti. Gesintuvo scena atrodė juokinga? Pasirodo, net kvailiausiai atrodančios scenos gali būti arti realybės – kosmose buvo išbandytas specialus įrankis, veikiantis panašiu principu. Neatkreipėte dėmesio į kosmines stotis, lėktuvą, įrangą? Duodami interviu astronautai stebėjosi atkurtu įrangos ir įrankių tikslumu – juk su tokia įranga jiems teko dirbti realybėje.
Ginčai vos ne dėl kiekvienos filmo scenos vyks dar ilgai, bet dukart pažiūrėjęs filmą, priėjau drąsios asmeninės išvados: kūrėjai klaidų nepadarė. Didieji netikslumai ir neatitikimai fizikos dėsniams yra ne netyčiniai veiksmai, o sąmoningai paliktos siužeto dalys, skirtos istorijai vystyti. Kai tokia daugybė smulkmenų filme atvaizduota su neįtikėtinu preciziškumu, supranti, kad atsitiktinumų čia nebuvo.
Apie filmavimo techniką ir garsą būtų galima parašyti atskirą straipsnį. Vizualiniai filmo sprendimai, rodos, neužkliuvo niekam ir visas efektų kibiras nepaliko abejingų. Dūžtantys kosminiai lėktuvai ir stotys Žemės fone atrodė kaip kažkas vykstančio šiandien, čia, virš mūsų galvų. Tačiau dar didesnį įspūdį man paliko garso techniniai sprendimai. Vibracijas garsu paverčiančiais įrenginiais įrašyti aplinkos garsai suteikė filmui autentiškumo ir papildė ypač šiurpų garso takelį. Kiekvienas garsas filme turėjo savo atskirą liniją, po visą salę kolonėlėmis judančią atitinkamai pagal vaizdą. Tai žiūrovui padėjo pasijusti filmo dalyviu.
Ploju filmo kūrėjams už Soyuz kosminio kostiumo numerį – 42. Skaičių, kuris juk The answer to life, the universe, and everything.
Filmo kūrimas vyko ilgus metus ir buvo sustojęs, nes tuo metu nebuvo video technologijų patenkinti režisieriaus užmojus. Tik 2009 m. atsiradus reikiamoms kino technologijoms, filmas buvo statomas toliau. Ačiū režisieriui už šią vizionieriaus vardo vertą kosminę dramą. Šis filmas leido man išpildyti savo svajonę ir bent pusantros valandos pabuvoti atvirame kosmose. Man tai buvo nepakartojamas jausmas.
• •
Dingęs: Europos Sąjungos politinis gyvūnas (2013) – šis dokumentinis filmas apie Lietuvą yra dar vienas įrodymas, kad lietuviai GALI kurti gerus ir įdomius filmus. Tai įrodymas, kad ir už valdiškas babkes GALIMA sukurti provokuojantį, iššaukiantį kūrinį. O labiausiai mane nustebino, jog man patiko Audriaus Lelkaičio filmas.
Apie Audrių Lelkaitį, režisierių, buvau nekokios nuomonės po jo kelių interviu ir ankstesnio filmo Vilniaus Getas. Tą filmą gan stipriai iškeikiau. Vėliau skaitydamas A. Lelkaičio interviu dar labiau purčiausi nuo jo – nepatiko nei požiūris, nei povyza, nei juokinga ir nereikalinga kova su malūnais. Todėl patys suprantate, su kokiomis nuotaikomis ėmiausi žiūrėti šį naują jo kūrinį. Ir likau apšalęs.
Pradėsiu nuo to, jog kinematografija nors ir paprasta, bet neįtikėtinai gera. Montažas tiesiog nuostabus – skubus karpymas tarp vaizdų, kartais sunkiai susiejamų – tiesiog džiugino vis labiau. Nuostabūs sužaidimai visiškai kontrastingais kadrais, parodančiais du skirtingose pusėse esančius kategoriškumus. Kadrai junginėjami taip greitai ir sumaniai, jog tik po kurio laiko šypteli supratęs, ką režisierius norėjo pasakyti. Ir tokių sužaidimų labai daug.
A. Lelkaičio požiūrio į ES ir į pačią Lietuvą niekaip nesuprasi. Taigi įdomiausia yra tai, jog filme palikta vietos įvairiems požiūriams – tiek palaikantiems ES, tiek smerkiantiems. Tiek palaikantiems Lietuvos kryptį, tiek smerkiantiems. Nežinau, ar režisierius taip pasielgė specialiai, ar erdvė interpretacijoms liko netyčiomis. Tačiau šis kūrinys gali suteikti džiaugsmo įvairioms politinėms stovykloms – tiek kategoriškoms, tiek nuosaikesnėms.
Filme yra daug skaudžios tiesos ir labai teisingos kritikos. Tačiau šalia, kartais labai subtiliai, tik vaizdais, pateikiama visiškai priešinga nuomonė. Parodanti, kiek daug yra gero ir dėl ko reikėtų su minusais susitaikyti. Šis filmas vienu metu ir giria, ir peikia. Ir ar tai nėra visiška režisieriaus pergalė?
Filmas taip pat labai žiaurus. Parodantis visą Lietuvos realybę – tarp kokių žmonių mes gyvename, kokie visi kardinaliai skirtingi esame. “Kada atidarė įvažiavimus (pasienius), ir pradėjo vežt narkotikus pas mus. Iki šio laiko nebuvo“, sako pensininkė, ir ateina suvokimas, jog ji taip iš tikrųjų taip galvoja. Ir kad tokių galvotojų – dešimtys tūkstančių. Juk prie ruso buvo geriau, ane? Kai kurias filmo scenas žiūrėti netgi kraupu – aiškiai ir ryškiai matai, su kokiais žmonėmis daliniesi šią šalį. Telieka sugalvoti, kaip dalintis taikiai ir neregresuojant.
– Matote, užrašyta, “Kapitalizmas padvės gegužės 1-ąją?
– ……….. Šiandien gegužės 2-oji.
Pilnas filmas išskirtinių iškarpų iš interviu, kuriose ne tik daug sveikos ironijos, bet ir daug tiesos. Lietuviai moka suvokti realybę ir ją priimti tiesmukai. Dažnai perspaudžia, bet ką jau padarysi. Tokia tauta esame. Su savais pliusais, savais minusais, bet išskirtinė ir artima. Kaip gaila, kad visokie nacionalistai nesupranta, jog jokia Europa mūsų nesugriaus.
Ačiū Audriui Lelkaičiui už nustebinimą. O jums visiems rekomenduoju pažiūrėti vieną geresnių šiuolaikinės lietuviškos dokumentikos egzempliorių. Profesionalus darbas, priverčiantis susimąstyti ir šiek tiek kitaip pažvelgti į visiems žinomą, bet neapkalbamą realybę.
Filmą galite pažiūrėti tiesiog čia:
(Žiūrėkite tik gera kokybe – gražūs vaizdai).
• •
Game Change (2012) – esu stipriai nustebintas. Tiesiog wow. Įspūdingas filmas apie 2008 JAV Prezidento rinkimus, o tiksliau apie John McCain kampanijos užkulisius ir kampanijos bei filmo žvaigždę – Sarah Palin. Ši persona yra tiek buka, jog apie jos bukumą netgi statomi filmai. Ir tai yra gerai.
Reikia paminėti, kad tai netgi ne kino, o HBO televizijos filmas, kas dar kartą įrodo, jog šiuolaikinė televizija keičiasi ir tampa daug kokybiškesniu produktu nei kinas. Šį filmą galima drąsiai statyti šalia neseniai pasirodžiusio Lincoln, tik reikia atskirti vieną dalyką: Lincoln yra meninis istorinis filmas, skirtas perteikti to laikmečio įvykiams. Tuo tarpu Game Change yra pseudo-dokumentinis filmas, skirtas kuo tiksliau atvaizduoti neseniai buvusius įvykius, net jeigu tame atvaizdavime mažokai geros kinematografijos ar šiaip meninės vertės. Ir abu šie filmai yra nugalėtojai savo srityje.
Siužetas įspūdingas. Sukurtas pagal knygą, sudėliotą iš daugiau nei 300 su prezidentine kampanija susijusių žmonių pasakojimų ir interviu. Istorija sudėliota taip, jog filmo viduryje suvoki, kad buvo žiauriai įdomu, bet pamatai, kad tik tada prasideda visas linksmumas. Pasakojimas toks išsamus ir puikiai perteikiantis Sarah Palin asmenybę, jog viso filmo metu jauti kažkokią svetimą gėdą. Puikiai atkurti interviu, tobulai sudėliotos užkulisinės reakcijos ir visa tai sujungta į vieną ir labai stiprų kūrinį apie amerikietiškąją politiką.
Daug kas sako, kad šis filmas nebuvo skirtas parodyti, kokia kvaila yra Palin ar koks nuobodus yra McCain. Sakoma, jog filmas buvo skirtas supažindinti žmones su užkulisine politika, nes paprastas žmogus pamato tik kelis procentus to, kas vyksta iš tikrųjų. Jeigu toks buvo filmo tikslas, tuomet tai didelis ir graudus minusas filmo kūrėjams. Taip, užkulisiniai dalykai buvo pateikti gan išsamiai ir įdomiai, bet tas McCain sudievinimas? Neįtikino. John McCain šiame filme pateikiamas kaip labai sąžiningas, etiškai besielgiantis ir baisulingai mandagus seniokas, kuris niekada nenuskriaus nė musės. Sąžiningai politikuojantis, neleidžiantis juodinti savo oponento, gerbiantis visus priešininkus. Bullshit. Manau, kad toks McCain garbinimas turėjo vienintelį tikslą – pakreipti John McCain į savo pusę, jog filmą jis pagirtų. Juk pripažinkime, vienas iš pagrindinių filmo tikslų yra parodyti, kokia buka boba yra Sarah Palin ir kaip ji vienu metu ir pagelbėjo kampanijai, ir jai pakenkė.
Vaidyba – nuostabu! Neturiu žodžių. Specialiai žiūrėjau įvairius interviu youtube.com ir lyginau kadrą prie kadro, kaip buvo atkurti šie vaizdai. Julianne Moore atliko įspūdingą, neįtikėtiną vaidmenį. Woody Harrelson visiškai įtikino ir puikiai suvaidino rimtą ir griežtą patarėją. Visi kiti antraplaniai aktoriai atliko labai gerą darbą ir visą filmą tiesiog atrodė, kad matai nufilmuotą tikrą dokumentiką, kurioje personažai iš tikrųjų yra realūs žmonės. Puikiai, tiesiog puikiai.
Filmas susilaukė daugybės kritikos. Kodėl? Juk belenkam turėtų būti aišku. Jei esi Sarah Palin gerbėjas, kaip pripažinsi šį filmą? Jokiais būdais. Todėl ir kritikuojamas ir engiamas be galo ir krašto. Mane vis tik stebina Respublikonų gerbėjai. Juk jų tarpe – daugybė protingų žmonių. Juk negali būti, kad žmonės nesuprato, kokia buka yra jų kandidatė į viceprezidentės vietą. Tiesiog netikiu. Todėl man ir keista – kaip galima kritikuoti filmą, jei supranti, kad jis yra tiesiog nemaloni ir žiauri tiesa. Iš tiesų, primena LSDP, paksoidų ir darbo partijos gerbėjus – aklas balsavimas už tuos, kurie ne tik kad nieko nedaro, bet dar yra ir tuščiagalviai.
Žiūrėkite. Tiesiog puikus istorinis politinis filmas, kurį galima bus žiūrėti ir po 10-ties ar 20-ties metų. Ne tik kad parodo kontraversiškos asmenybės politinę veiklą ir bjaurumą, bet dar ir neblogai supažindina su didžiuliu, neaprėpiamo dydžio bullšitu, slypinčiu už JAV prezidentinės rinkimų kampanijos. Politika, šūdina politika. Visiškai rekomenduoju.
P.S.: jeigu kam įdomu, labai įdomus interviu su tikruoju McCain-Palin kampanijos šefu Steve Schmidt: http://www.youtube.com/watch?v=-tS2cXwFV98
• •
Fear and Loathing in Las Vegas (1998) – vienas geriausių filmų apie narkotikus, jų poveikį bei ilgą ir keistą kelionę, besivystančią tik narkotikų dėka. Nežinau, ar dar yra žmonių, kurie apie šį filmą nėra girdėję. Bet jei kartais esate tarp jų – nustokite skaityti ir eikite pažiūrėti. Vienas įsimintiniausių filmų. Esu matęs jį dalimis, o kažkada beveik visą, tačiau šiandien nusprendžiau atsisėsti ir dar sykį peržiūrėti jį nuo pradžios iki pabaigos. Nes tai filmas, kurį galima žiūrėti ne vieną kartą – ir kaskart pamatyti jame vis skirtingus dalykus.
Siužetas šiam filmui parašytas pagal dviejų dalių straipsnį žurnale Rolling Stone, o istorijoje vienaip ar kitaip yra realybėje buvusių įvykių. Nesupraskite klaidingai – nuoseklaus siužeto šiame filme nėra. Tai pasakojimas apie dviejų vyrų – keisto žurnalisto ir psichopatinio advokato – kelionę per JAV į Las Vegasą. Siužetas paremtas vizijomis po narkotikų pavartojimo, personažų klejonėmis ir neadekvačiu elgesiu nesusigaudant aplinkoje. Įdomiausia čia yra tai, kad nors ir aiškiai suvokiama narkotikų žala, bet negali nustoti grožėtis personažų patirtimis ir jų skraidymais kitoje realybėje. Keistas jausmas, kai vienu metu ir baisiesi, ką iš žmogaus padaro narkotikai, ir džiaugiesi, kaip įdomiai tai atrodo. Negali nustoti gėrėtis vaizdais ir šių personažų psichopatiniu elgesiu, nors ir suvoki, kaip tai yra negerai. Gal čia ir yra filmo stiprybė? Žiaurų turinį pateikti taip meniškai, jog telieka juo tiesiog žavėtis? Šį filmą galima būtų laikyti mokomąja medžiaga, kaip už to didelio ir įdomaus narkotinių vizijų pasaulio slypi žiauri ir šlykšti realybė, kurios nenorėtų joks sveiko proto žmogus.
Bet filmas nėra tiesiogiai pamokomasis. Tai tiesiog vizija. Įspūdinga ir nuprotėjusi vizija. Visos klejonės prikausto, o tada nesupranti – ar čia juoktis, ar išplėtus akis žiūrėti. Abu aktoriai, Johnny Depp ir Benicio Del Toro, atliko išskirtinius savo karjeros vaidmenis – tokiu paranojinius nuo proto nušokusius personažus suvaidinti galėtų retas. Fantastiški vaidmenys, vien dėl kurių verta pasižiūrėti šį filmą.
Nestabdykite savęs ir pažiūrėkite. Režisierius Terry Gilliam yra tas, iš kurio gali tikėtis gero filmo. Nusiteikite visiškai nuo proto nušokdinančiai vizijų kelionei, nes šis filmas – vienetinis egzempliorius. Daugiau tokių nelabai ir yra. Verta visomis prasmėmis. Jei nematėte šio filmo – nematėte reikšmingo Holivudo istorijos tarpsnio.
• •
Only God Forgives – pasilieku šį filmą ateičiai. Pasidėsiu čia jį tik kaip priminimą. Šio filmo nesupratau, t.y. manau jo nesupratęs. Jame tiek simbolikos, jog privalau į ją įsigilinti labiau ir iki smulkmenų išnagrinėti šį meno kūrinį. Šis filmas yra toks mindfuck’as, jog jis kritikų ir žiūrovų įvertintas itin prastai. Nes jo tiesiog niekas nesuprato. O suprasti čia tikrai yra ką ir aš labai noriu tą padaryti.
Rankos, rankos, rankos, rankos… Vizualiai puikus filmas. Vizualinės scenos išskirtinai geros. Kažkas negerai su kino industrija, jei tokius filmus vertina panašiu lygiu kaip Justin Bieberio filmą ar lėkštas komedijas apie žolės rūkymą. Negerai.
Pasilieku ateičiai. Rekomenduoju, liksite nustebę.
P.S.: dar nežiūrėjau, bet turiu įdomų video, įrodantį, kad filmas tikrai išskirtinis. 20 minučių filmo nagrinėjimo ir interpretacijų – kadras po kadro:
• •
Au Pays Des Tetes (Land of the Heads) (2009) – labai graži sustabdyto kadro animacija ir smagi istorija. Trumpametražis aniamcinis filmas apie bile kažką. Tiesiog atsipalaidavimui:
• •
Jacob’s Ladder (1990) – kad ir kaip įdėmiai žiūrėsi šį filmą, vis tiek iki galo jo neperprasi ir po to reikės ilgai ir dar ilgiau interpretuoti, kodėl, kur ir kaip viskas įvyko. Nes šis filmas – vienas iš tų, kurie pristatomi kaip geriausi visų laikų mindfuck’ai. Šis apibūdinimas čia tinka tobulai. Absoliuti protapisystė.
Filmas pradedamas gan paprastai: Vietname besiilsintys kareiviai rūko žolę ir laido juokelius. Staiga iš krūmų pasirodo priešas ir prasideda kova. Vos tik ateina įdomiausia kovos akimirka, vaizdas nutrūksta ir siužetas perkeliamas į Niu Jorką. Tada ir prasideda tai, ką iš pradžių labai sunku suprasti, o vėliau – dar sunkiau. Vienas į kitą peršokančios vizijos ir realybės, susipinantys realybės vaizdai ir visiškas personažo pasimetimas. Žiūrovas lieka pasimetęs ne mažiau, nes iki galo suprasti tokį filmą iškart – neįmanoma.
Ilgai galvojau, kaip interpretuoti filmo įvykius, bet galutinai supratau, kad interpretacijų yra ne viena. Ir tai yra nuostabu. Vertinu tokius filmus, kurie suteikia galimybių išvedinėti įvairius kelius. Taip filmas ilgiau nepasimiršta ir netgi išlieka mintyse visam gyvenimui. Šis kūrinys – lyg krikštatėvis visiems praeito amžiaus pabaigos mindfuck’ams. Jis panašus į Donie Darko, Vanilla Sky, Memento, Dark City, The Butterfly Effect ir netgi į The Sixth Sense. Tai dabar tikrai turėtumėte suprasti, ko tikėtis.
Nežiūrėkite šio filmo, jei galvos sukimas filmo metu jums nepatinka ir jeigu mėgstate žiūrėti tik sukramtytus ir ant lėkštutės pateiktus siužetus. Tačiau jeigu norite į kino istoriją patekusio filmo – žiūrėkite. Jeigu mėgstate tiek supainiotus siužetus, jog po to reikia ilgų diskusijų apie “kas ir kaip” – būtinai. Esu tikras, kad man reikės šį filmą pažiūrėti dar kartą, kad galutinai jį suprasčiau. Ir tai yra labai gerai.
• •
Bad Grandpa (2013) – kaip didelis ir amžinas Jackass gerbėjas labai nudžiugau sužinojęs apie šį filmą. Tačiau kaip didelis ir amžinas Jackass gerbėjas iš seanso išėjau lengvai nusivylęs.
Taip, filmas pretendavo į tiesioginį Borato kopijavimą, bet galų gale pasirodė daug silpnesnis. Ir kitoks. Nurungti Borato kelionių, manau, nepavyks niekam. Šis filmas susuktas kaip pseudo-dokumentika, kur atskiros scenos nufilmuotos Jackass stiliumi – su tikrais žmonėmis, tikrais netikėtumais ir fantastiškais išsidirbinėjimais, kuriuos sugeba sugalvoti tik Jackass kompanija. Filmo pasakojimas labai smagus, nėra kažkokių nuobodžių scenų, nes vos tik pasidaro nebe taip įdomu, personažai vėl pridirba ką nors netikėto ir, kartais, juokingo.
Bet… dauguma situacijų su žmonėmis atrodo kaip nufilmuotos vieną kartą. Pabandėm, gavom kadrų, ir užteks. Kai kurie “siurprizai” tikrai pavyko, tačiau žmonių reakcijos buvo visiškai neįdomios. Scena pašte, siunčiant siuntinį? Visiška nuobodybė su pilkomis darbuotojomis. Kaip iš Jackass būtų galima tikėtis, kad jie tokią sceną perfilmuos bent 5 kartus skirtinguose pašto skyriuose, kol pagaliau nufilmuos tikrai kino ekrano vertas reakcijas. Tačiau to jie nepadarė.
Ir baisiausia, jog filmo metu stebint visas kurioziškas situacijas, nepaleido mintis, jog viską filmuodami jie labai vengia policijos iškvietimo. Tai yra didžiulis peilis Jackass įvaizdžiui, nes būtent jie elgdavosi taip, lyg niekas nebūtų svarbu ir nebūtų baisus netgi suėmimas. Viso filmo metu trūko pagrindinio Jackass požymio – peržengtos ribos. Šiame filme riba nebuvo peržengta nei vieną kartą.
Reikia paminėti, jog berniuko personažas – fantastiškas. Jackson Nicoll, mažai kam pažįstamas ar žinomas aktorius, kuo puikiausiai suvaidino provokuojančiose situacijose ir tobulai neišsidavė apgaudinėdamas žmones. Jo charizma, t.y. neišpasakytas mielumas ir natūralumas, pavergė nuo pat pradžių. Tiesą sakant, jo suvaidintos scenos, kur jis prašėsi praeiviams į sūnus, buvo vienas geriausių bajerių filme.
Jackass aukso amžius jau tikrai baigėsi – jo pabaiga atėjo kartu su serialo uždarymu. Tačiau kartais jie vis išlenda su kokiu geru dalyku. Vėliau dar išlenda – bet jau su šlamštu. Taip buvo su jų filmais. Pirmasis filmas buvo apynuobodis, antrasis buvo neįtikėtinai geras. Tada buvo išleista antroji antrojo filmo dalis, kuri buvo visiškas košmaras. Vėliau pasirodė trečiasis filmas – kuris buvo geras. Po jo – tragiškas trečiojo filmo papildymas. Ir visada taip bangomis.
Manau, kad Bad Grandpa – viduriukas, kai dar kažkiek bandyta susigrąžinti senų laikų šlovę originalesniu, nauju, kinui pritaikytu formatu. Šešis kartus didesnės pajamos nei biudžetas parodo, kad jiems pavyko. O juk Jackass jau seniai tėra tik paprasčiausias verslas. Taigi negali pykti. Darydami savo nesąmones, linksmindami žmonės, šie išprotėję vyrai ir toliau filmuoja savo išsidirbinėjimus. Kartais kokybiškai, kartais labai atsainiai – bet visgi be jų gyventi būtų daug liūdniau. Tai ir ačiū jiems už tai.
• •
Gariūnų vyrai (1995) – back to the past. Nuostabus filmas. Primentantis senus posovietinius laikus ir parodantis, jog lietuviai visada ras dėl ko paburbėti, bile tik nereiktų pakrutinti užpakalio :) Na gal ir per žiauriai sakau, nes filmas ne visai apie tai. Čia paprasčiausiai pasakojama apie automobilių prekeivių kasdienybę, kaip jie gabendavo Audi 80 ir 1980 metų Passat’us – tų laikų prabangos automobilius. Nereali dokumentika, kurios dėka trumpam gali sugrįžti į tuos laikus, bet per visai kitokią prizmę.
Vienintelis, kas tikrai užkliuvo, tai filme parodytas burbėjimas “kaip dabar blogai”. Užkliuvo todėl, jog net praėjus 20-čiai metų, frazės nė kiek nepasikeitė. Vietoj to, kad susiimtų ir rastų kitą būdą prasigyventi, tūlas pilietis geriau paburbės. Geras tokio elgesio pavyzdys – pabaigoje parodyti prekeivių namai. Man rodos, jie gyveno 20x geriau nei aš tais laikais, bet burbėt buvo pirmi.
Įdomus filmas, smagu pažiūrėti. Rekomenduoju. Prisiminsite, kaip toli pažengėme ir kodėl reikia vertinti Lietuvos progresą. Žiūrėti galima čia:
• •
From Dusk Till Dawn (1996) – šio filmo režisierius, Robert Rodriguez, yra vienas keisčiausių režisierių Holivude ir, tikriausiai, visame pasaulyje. Jo filmografijoje yra fantastiškai gerų filmų (Sin City), tragiškų holivudinių šlamštų, skirtų pinigams uždirbti (Spy Kids) arba neaiškių psichozinių ir idiotiškai juokingų filmų (Planet Terror, Machete). Šis filmas – tarp pastarųjų. Tiesą sakant, Robert Rodriguez yra vienas tų režisierių, kurių filmografiją verta pažiūrėti nuo pradžios iki pabaigos. Ne veltui jis – geras draugas ir dešinioji Quentin Tarantino ranka. Jo filmai varijuoja įvairiausiuose lygiuose, jo filmai dažnai nesuprantami masėms, jo filmai danai atstovauja tikrąjį grindhouse filmų stilių, kuriame absurdiškas humoras, nuogybės, besitaškantys kraujai yra privalomi elementai.
Šis filmas – vienas iš tų absurdiškų kūrinių, kurių pradžią žiūri su susidomėjimu, o vėliau lieki nieko nesupratęs. Nesupratęs ne dėl to, kad kažkas neaišku, o dėl to, kad ekrane pamatai tiek siužeto pasikeitimų ir tiek absurdo, jog tiesiog lieki nustebęs ir galvoji tik trijų raidžių kombinaciją: WTF? Šis filmas prasidėjo nuo įdomios detektyvinės komedijos, kaip pora nusikaltėlių mėgina pabėgti iš JAV į Meksiką. Įkaitai, žudynės, keisti juokeliai, pabėgimo problemos. Viskas kaip ir matyta, įprasta. Bet ar galite įsivaizduoti, jog toks siužetas peraugs į absurdišką fantastinį filmą apie zombius, vilkolakius ir kitas pasakų nesąmones? Tai filmas, kurio viduryje nuoširdžiai pamiršti, kas buvo filmo pradžioje ir kad nekaltų žmonių žudynės tada atrodė labai baisu. Nes tai, kas vyksta antroje filmo dalyje, yra toks WTF, jog visą laiką arba juokiesi iš absurdo, arba žiūri nesupratęs, kas vyksta.
Jeigu žiūrėjote Machete ir jums nepatiko – tai šito net nebandykite. Jei žiūrėjote Grindhouse rinkinį ir nepatiko – net nebandykite. Šitas filmas skirtas tik labai konkrečiai publikai, mėgstančiai absurdo kiną ir tiesiog paprasčiausias nesąmones ekrane. Nes pusė šito filmo yra nuoširdus bullšitas, absurdas, kurį žiūrėti reikia tik iš idėjos. Čia iš tiesų nei juokinga, nei įdomu, nei įtraukia, bet kažkodėl vis tiek norisi žiūrėti ir pabaigti filmą iki galo. Toks štai tas grindhouse’as. Nepaaiškinamai patrauklus. Ne kiekvienam skirta, todėl nesakykite, kad neperspėjau.
• •
The Ice Storm (1997) – ramus, tarsi sulėtintas filmas apie mažo miestelio gyventojus – ne visai nusisekusias šeimas, bandančias pergyventi kasdieną eksperimentais seksualiniuose žaidimuose, vakarėliuose ir šiaip kasdienybėje. Filmas susideda iš daugybės siužeto linijų, kuriose susipina tai suaugusiųjų, tai vaikų problemos bei keisti įvykiai.
Šiame filme eksperimentuoja ne tik tėvai. Kai tėvai eksperimentuoja “suaugusiųjų” reikalais, vaikai tuo metu sprogdina petardas, bando pažinti vienas kito kūną ar žaidžia žaidimus su likimu. Juk šuoliai virš tuščio baseino ir nusukto sprando galimybė suteikia adrenalino. Šis filmas nagrinėja visiems žinomą problemą: tėvų elgesys ir gyvenimo būdas stipriai paveikia vaikus. Net nesvarbu, ar vaikas ką nors mato, ar tėvų problemos iškyla viešumon, bet vaikai vis tiek tai jaučia ir tai atsispindi jų brendime ir asmenybės išsivystyme. Visi vaikai filme turi problemų – išskyrus vieną. Kuris vienintelis gyvena atskirai – ir tai tik patvirtina filmo keliamą temą apie tėvų poveikį vaikams. Vaikai kenčia nuo to, kaip elgiasi tėvai, o galų gale, atsitikus nelaimei, ta kančia vis tiek sugrįžta pas tėvus. Ar yra šiame filme moralas? Nepasakyčiau. Jame yra daug mažų moraliukų, tam tikrų situacijų, kur personažai susivokia padarę klaidų, bet arba jau per vėlu, arba reikės labai pasistengti, kad padariniai būtų ištaisyti.
Filmas labai lėtas ir tylus. Jame nėra jokių staigių įvykių, čia personažai kalbasi tykiai, o ilgos ramios scenos šiek tiek migdo ir leidžia apmąstyti, apie ką gi šis siužetas. Reikia atskirai paminėti įspūdingą žieminio lietaus sceną, kai visas miestelis sušąla į ledą – tiesiog siurealus pasaulis. Tai tikrai nėra stipriausias Ang Lee filmas. Tačiau kai norisi pailsėti nuo veiksmo bajavykų ar šiaip labai mindfuck‘inių filmų, tai labai tinka.
• •
Rain Man (1988) – pagaliau, pagaliau, pagaliau prisiruošiau pažiūrėti filmą, kuris yra vienas iš labiausiai cituojamų kituose filmuose, TV laidose ir serialuose. Pagaliau sužinojau, kokiu vaidmeniu išgarsėjo Dustin Hoffman ir kokiu vaidmeniu Tom Cruise dar sykį įrodė, kad yra prastas aktorius. Tai nuo jo ir pradėkime.
Kieto ir savim pasitikinčio egocentriko vaidmuo manęs nė kiek neįtikino. Esu tokių žmonių gyvenime sutikęs ir Tom Cruise personažas atrodė per daug nevykėlis, kad būtų bent kiek tikroviškas. Visa jo vaidyba buvo perspausta, dirbtina, o siužetinis sužaidimas, jog jis per kelias dienas tapo jautruoliu – visiškai neįtikino. Per jaunas ir per kvailas aktorius tada buvo, kad sugebėtų įtikinti tokia vaidyba.
Dustin Hoffman atliko tikrai neblogą vaidmenį. Įsivaizduoju, kaip visgi turėtų būti sunku įsijausti į tokių žmonių gyvenimą ir tai suvaidinti ekrane. Bet visgi kažko pritrūko. Gal jau esu matęs per daug filmų apie autistus ar psichiškai nestabilius žmones? Šį filmą iškart lyginu su dviem panašiais filmais – Sling Blade ir I Am Sam. Ir, deja, bet Rain Man abiems šiems filmams stipriai pralošia.
Sling Blade personažas daug labiau įtikinantis ir, regis, įdėjęs daug daugiau darbo. Kai aktorius į batą įsideda stiklo šukių, kad geriau suvaidintų kreivą eiseną – tai aš vadinu pasiaukojimu vaidmeniui. Nesakau, kad Dustin Hoffman vaidino blogai, tiesiog lyginu. Nors Sling Blade siužetas ramesnis ir ne toks jautrus, tačiau tiek vaidyba, tiek atmosfera tame filme buvo daug stipresnė, nei Rain Man. Pasakyčiau taip: Rain Man yra supopuliarinta ir palengvinta Sling Blade versija Holivudui. Nes Sling Blade tiesiog per juodas filmas – tuo tarpu Rain Man personažas, nors ir sergantis sunkia liga, bet atvaizduojamas gan šviesiai. Ramiai sau gyvenantis su savo psichikos nestabilumu. O tai, mano akimis, prastas būdas perteikti filmo temą.
Jei reiktų lyginti su I Am Sam – tai Rain Man praloštų labai stipriai. Sean Penn ten atliko faaaaantastišką protiškai atsilikusio žmogaus vaidmenį. O ir pats filmas irgi gan suholivudintas, todėl jo lyginiams su Rain Man yra tikslesnis. I Am Sam užkabina ne tik savo siužetu ir jautriais siužeto vingiais, bet ir neįtikėtina pagrindinio personažo vaidyba. Čia įdirbis toks didžiulis – sunku patikėti, kaip jam pavyko taip gerai suvaidinti tokį personažą. Tuo tarpu ką turime Rain Man? Siužetas tikrai nuobodus ir prastas, o viską ištempia tik gera Dustin Hoffman vaidyba.
Lygindamas su anais dviem filmais, atrodo viską ir pasakiau. Nors šis filmas išgirtas, pateikiamas kaip labai jautrus, visur cituojamas ir prisimenamas, bet man įspūdžio jis visiškai nepaliko. Taip, tai graži istorija, jautri istorija, bet bendras įspūdis nėra stiprus. Didelio svorio šiame filme nėra, nes Tom Cruise personažas tiesiog neįtikina ir todėl sunku šį filmą susieti su realiu pasauliu. O kai nesusieji – tada ne taip jautriai užkabina. Žiūrėti galima, bet nusiteikite pagal jau-senovinius-standartus pastatytai dramai, kur ir vaidyba šiek tiek komiška, ir siužeto klišės jau atsibodusios. Pažiūrėję užsidėsite pliusą ir daugiau nebūsite nežinioje, kai kur nors bus cituojamas šis Lietaus žmogus.
• •
Crap: A Short History (History Channel) (2008?) – trumpai drūtai – pusantros valandos laida apie šūdą. Tiesiog šūdą :) Ir nors pavadinimas skamba juokingai, bet turinys – itin įdomus. Daug įdomesnis, nei galima būtų tikėtis iš pavadinimo. Apie kavą iš graužikų šūdelių girdėjo tikriausiai visi. Šioje dokumentinėje laidoje pasakojimas apie šią kavą užima tik kokias 5 minutes. Pasirodo, kad šūdo istorija gali būti labai plati ir įdomi. Pradedant šūdo panaudojimu Indijoje – kurui, statyboms ir netgi elektrai, iki karvių ganyklų – metano dujų gamyklų. Šūdas dažams, šūdas mumijoms, šūdas popieriui gaminti. Kas tik nori!
Čia pasakojama ne tik apie šūdo panaudojimą ir galimybes, bet ir apskritai apie įdomius šūdinus dalykus gamtoje. Matyt įspūdingiausias vaizdas filme – šikšnosparnių šūdų ir didžiulių tarakonų milžiniškas kalnas. Negaliu įsivaizduoti nieko šlykštesnio. Norėčiau ten nuvykti, kad išbandyčiau save ir prisiversčiau į jį užkopti. Šis filmas mane šiek tiek nuramino, jog esu visiškai normalus, kad taip paniškai bijau šūdo. Pasirodo, tai mūsų genuose. Kvapo molekulės duoda smegenims signalą, kad šito dalyko reikia šalintis. Man tai veikia labai stipriai, nes po kokio išsišūdinimo galiu plauti rankas ir 10 kartų, o rūbus išmetu iškart (taip, teko tokia laimė išterlioti marškinėlius šuns šūde…).
Ką galima daugiau pasakyti? Jei norite smagios dokumentikos, tai tik pirmyn. O ir šiaip verta praplėsti savo žinias ir sužinoti daugiau apie šitą į klozetą nuleidžiamą bereikšmį dalyką. Džiaugiuosi, kad mano gyvenimas nusisekęs tiek, kad man nereikia nieko iš šūdo gaminti, nereikia namų šiltinti šūdais ir neprivalau gerti iš šūdo padarytos arbatos ar kavos. Net nenorėčiau.
• •
Space Dive (2012) – dokumentinis filmas apie vieną gražiausių (išvaizdžiausių) šio dešimtmečio mokslinį+ekstramalus sporto įvykį – Felix Baumgartner šuolį iš 39 km aukščio. Žiūrint medžiagą prieš šuolį ir šuolio metu, literaliai pradeda greičiau plakti širdis ir kyla įtampa. Įspūdingi vaizdai, bet kad juos pamatytumėte… turėsite iškęsti 1 valandą pilko pasakojimo.
Na taip, buvo įdomu, kaip jie ten ruošėsi. Maloniai sužinojau, kas per kostiumas buvo pasiūtas, kodėl ten viskas taip sudėtingai, kur ten pavojus gyvybei. Papasakojo apie visą įrangą ir jos veikimo principus. Parodė daug faktų, kodėl mokslininkai negali būti projektų vadovais – nes prilipimas prie smulkmenėlių arba išsami prokrastinacija yra tokį vadovavimą lydintys veiksmai. Todėl projektas ir vėlavo kelerius metus.
Nežinau, ar šis filmas tiesiog nieko neslėpė, ar čia taip netyčia, bet pats Felix Baumgartner tai pateiktas kaip inoringas išsišokinėtojas, kuris esminiais projekto etapais vos visko nesugriovė. Iš tiesų tai buvo kažkiek nemalonu į jį žiūrėti, kai kartu buvo rodomas jo mentorius ir viso projekto Tata – Joseph Kittinger. Tai žmogus, kuris su daug prastesne įranga pirmasis iššoko iš panašaus aukščio ir tai padarė… su suplyšusia pirštine, kurioje nukrito slėgis ir prasidėjo skausmai. Tuo tarpu Baumgartner… vos nesugriovė viso projekto dėl aprasojusio šalmo stiklo. Tai čia toks pagrindinis filmo minusas – herojus parodomas visu grožiu ir patampa visiškai ne herojumi, o tiesiog savo darbą už pinigus atidirbusiu darbuotoju. Taigi, Kittingeris iki šiol laiko esminį rekordą: atlikti tokį šuolį savo noru, su užsidegimu ir neišsišikinėjant.
Filmo smulkmeniškumas yra neblogai, bet tai padaro jį šiek tiek migdančiu. Visiškai nereikalingos scenos, pavyzdžiui, Baumgartner apsilankymas pas motiną, sukelia ne kažikokią įtampą ir mintis apie “herojaus pasiryžimą”, o tiesiog ironišką šypseną. Net tokio įvykio dokumentatoriai nesugeba atsikratyti įpročio kurti tą tūpą tūpą dirbtinę dramą. Bet vis tiek verta pažiūrėti. Išsami medžiaga ir visi faktai viename filme. Visgi tai vienas įspūdingiausių ekstremalaus sporto, sumaišyto su mokslu, įvykių šiais laikais. Būtina suvirškinti informaciją apie tokius įvykius, kad kada nors, kai kiekvienas galės taip šokinėti, galėtumei papasakoti apie tai savo vaikams.
• •
Pitch Black (2000) ir The Chronicles of Riddick (2004) – legendiniai Ridiko filmai, kuriuos pakartotinai privalo pažiūrėti kiekvienas tikras jų fanas. Nes gi artėja naujasis Ridiko filmas! Tiesą sakant, kai publikuoju šitą įrašą, jis jau pasirodęs seniausiai. Bet nesvarbu.
Svarbu čia tai, kad šitie du filmai vienu metu yra ir tokie nuostabūs, ir tokie idiotiški, jog negalima jais nesižavėti. Pirmasis filmas apskritai yra legenda ir tais laikais buvo kažkas tiesiog genialaus. Dar pamenu, kaip dalindavomės šio filmo CD, kur jis buvo įrašytas tragiškuoju ASF formatu. Ir į vieną CD tilpo kartu su kitais 4 ar 5 filmais, nes 100 MB filmui tuo metu buvo apstu. Ech, seni geri laikai. Prie ASF ir MPG’ų buvo geriau :/
Vėliau pasirodė jo antroji dalis, kuri buvo visiškai fucked up reikalas apie kažikokią ateivių rasę. Nieko panašaus į pirmąją dalį. Nors tiesą sakant, geriausias filmas visgi būtų suklijuotas iš abiejų – paimtas kažkuris kąsnis iš pirmosios dalies (pvz. dalis kaip patenka į planetą), o prie viso to būtų priklijuota antro filmo trečdalis apie Ridiko nuotykius nerealioj karščio-šalčio planetoj ir pramogas ypatingame kalėjime. Būtų kažkas visiškai puikaus, nes visas tas ateivių rasės šlamštas… Stop. Nors nemeluosiu, antros dalies pabaiga užvedė gerą toną naujai daliai, kurios dabar taip stipriai ir laukiu. Žinau, žinau, kad bus koks nors vidutinis šlamštas, na bet nostalgiją ir legendas sveiku protu nugalėti tikrai sunku.
Tai tiek apie šiuos du fantastinius bajavykus, neturinčius savyje jokios meninės ar kinematografinės prasmės. Jų nereikia rekomenduoti ar nerekomenduoti, nes tai labai ypatingi filmai. Ypatingi tuo, kad juos žmonės arba pažiūri, arba niekada gyvenime net nebandys. Ir abi pusės yra teisios :)
• •
The Discreet Charm Of The Bourgeoisie (Le charme discret de la bourgeoisie) (1972) – senasis kinas man vis dar yra kažkas neištirto ir keisto. Na, visgi kinu rimtai domėtis pradėjau tik prieš kokius 4-5 metus ir tada reikėjo prisivyti su šiuolaikiniais filmais. Tai ką jau kalbėti apie senąjį kiną. Vijausi pastarojo dvidešimtmečio ir tai dar ne visai sugebėjau prisivyti (nemačiau daugybės rimtų režisierių kūrinių – pvz., net Scorsese ne viską matęs!), bet vis tiek retkarčiais pamėginu įtraukti ir kažką iš senesnių kūrinių. O jie vis dar mane baugina, nes dažnai yra nesuprantami, keisti, pilni keistų interpretacijų.
Šis filmas, galima sakyti, yra be siužeto. Siurealistinis pasakojimas apie keletą prancūzų buržujų, kurie vis mėgina kartu papietauti ar pavakarieniauti – ir vis nesėkmingai. Kodėl mėginama valgyti? Kodėl jiems vis kažkas sutrukdo? Kodėl valgis pradedamas ilgomis įžangomis ir kalbomis apie nieką? Kaip ir sakiau, senojo kino interpretavimo galimybės kartais gąsdina. Ypač jeigu norisi sukramtyto ir paruošto filmo. Bet kadangi suvirškintas Holivudas dažnai atsibosta, tokie filmai, kaip šis, susižiūri labai maloniai.
Filmas nėra tik apie valgymą ir bereikšmes buržujiškas kalbas apie nieką. Bežiūrėdamas šį filmą net nepastebi, kaip režisierius tavo pagauna ant kabliuko – net nepastebi, kaip galimai realus siužetas perauga į visišką iliuziją ar sapną. Žaidžiant tokiomis susiliejančiomis ribomis pasakojimas atvedamas prie taško, kai net kvailiausiai atrodantys dalykai atrodo lyg vyktų iš tikrųjų. Atskiros filmo scenos, pavyzdžiui, pasivaikščiojimas keliu laukuose, palieka vietos dar platesnėms interpretacijoms. Ar tai irgi sapnas? Kodėl personažai nesišneka? Kodėl tai rodoma po kiekvienos siužeto linijos?
Nors vis dar turiu stipriai nusiteikti, kad priprasčiau prie tuometinės aktorių vaidybos, bet filmui negaliu pasakyti daug kritikos. Tų laikų populiarioji vaidyba man labai nepatinka, ji labai nenatūrali ir dirbtina. Bet netgi toks maivymasis gan neblogai derėjo su buržujišku personažų elgesiu. Labai įdomus filmas. Labai ramus ir lėtas, kartais neįtikėtinai keistas, dažnam šiuolaikiniam žiūrovui pasirodysiantis bereikšmis. Tačiau man patiko. Reikia tik pasiruošti ir nusiteikti.
• •
Enthiran (Robot) (2010) – mėgstate Bolivudą? Šis filmas jums. Mėgstate fantastinį briedą apie kosmosą? Šis filmas jums. Mėgstate kvailai žavius filmus? Jums, jums. Bolivudo gaminys, išsiskiriantis iš visos Bolivudo produkcijos tuo, jog jame apstu efektų, o pagrindinius dainavimus atlieka… robotas. Tradiciškai, kiekvieną pažiūrėtą Bolivudo filmą pristatau video ištraukomis:
Kitaip ir neįmanoma – šitie filmai tokie išskirtinai keisti, kad reikia pamatyti ištrauką iš jų, kad susižavėtum ir norėtum pažiūrėti. Kito būdo pakviesti pažiūrėti nėra. Juk normalaus kino mėgėjas, išgirdęs, kad tai filmas apie įsimylėjusį robotą, kuris dainuoja ir šoka, jokiu būdu tokios nesąmonės nežiūrės. Ir bus visiškai protingai pasielgęs. Tokius filmus reikia žiūrėti arba kaip vakarėlių bajerius, arba jei norite kažko keisto ir netradicinio, kas prajuokintų ir sukeltų kažikokį tai disonansą.
Šiaip rekomenduoju. Reikia pamatyti, kuo gyvena kitas kino pasaulis. Visiškai kitas. O visas sci-fi briedas tik pakelia nuotaiką. Rekomenduoju.
• •
Star Trek Into Darkness (2013) – filmas – tikriems Star Trek fanams. Dar Holivudinės fantastikos mėgėjams, kam turinys nebūtina, bet patinka aktyvus ir greitas filmas. Tai vienas iš šio dešimtmečio įspūdingiausių Holivudinių fantastinių filmų, kurio efektai kartais pralenkia net Transformerių filmus. Pasakojimas – apie tai, kas patinka daugeliui – tolimus Visatos taškus, kuriuose tenka daug šaudytis su blogiukais ir sprogdinti jų laivus. Jausmas, lyg skaitytum gerai parašytą fantastinę knygą iš Eridano kolekcijos.
Vaidyba pirmoje dalyje buvo daug tragiškesnė, perspausta. Nors šiame filme aktoriai labiau atsipalaidavo, bet atsirado kita problema: nelogiški personažų veiksmai. Dar vienas atvejis, kai pagalvoji, kad personažai yra idiotai ir elgiasi visiškai random‘u. Todėl ir vėl norisi facepalm‘inti (kas prasidėjo iš Star Trek serialo, kai vienas kadras tapo memu), kai matai tas tradicines ir baisias klišes. Klišė “herojai šaudo atviroje vietoje ir blogiečiai į juos nepataiko”. Klišė “jeigu bomba turi sprogti, išrauk laidus ir laikrodis sustos paskutinę sekundę”. Klišė “jei tave kažkas puola, visada rask laiko pasišnekėti su kolega”. Klišė “galingi ginklai užsitaiso labai ilgai, kad herojai galėtų sustingti, laukti, o tada išsigelbėti”. Ir pan.
Toliau tęsti net nereikia. Visi filmo minusai įdomesniu formatu čia (juos surašydamas tik kartočiausi):
Filmas gražus, efektai nerealūs, pasišaudymai labai smagūs. Yra smagių bajeriukų ir pramoginį siužetą puikiai papildančių vingių. Tikrai galima žiūrėti, labai lengvo turinio popkorninis filmas.
• •
The Croods (2013) – mane labai suerzina animaciniai pilnametražiai filmai, kurių pradžioje pasitaiko labai daug ir labai gerų juokelių, bet laikui bėgant jų kiekis vis mažėja, mažėja, kol lieka tik kokia nors liūdnai linksma istorija. Šiaip tai pasitaiko labai dažnai, ir niekaip nesuprantu, kodėl tų juokelių neišdėsto per visą filmą. Tai – labai blogas būdas, nes iš pradžių esi užkabinamas gera nuotaika, o po to turi atkentėti valandą nuobodžių kalbų ir kokių nors problemų sprendimo.
Čia vienas iš tų animacinių filmų, kurie greit pasimiršta, nes niekuo geru neišsiskiria, neturi kokio vieno įspūdingo, išskirtinio personažo (Voverė, Minions ir pan.) ir neturi nieko labai originalaus siužete. Toks įspūdis, jog šį filmą parašė rankiodami geriausias vietas iš Ice Age visų dalių, truputį iš Brave, Madagascar ir dar kelių, kurių pavadinimai dabar neįkrenta į galvą. Nepadėjo šiam filmui ir lietuviškas vertimas. Paskutiniu metu taip jau yra, kad lietuviai žiauriai gerai įgarsina filmus ir parenka buitinės kalbos terminus. Šiame taip nepavyko, kažko trūko.
Buvo keletas labai prajuokinusių scenų (pavyzdžiui, “šuniaus” apsivertimas medyje arba lemūro tadadam). Pats filmas gan įtemptas ir nuotaikingas, bet taip kažkaip jaučia mano širdis, kad praeis pusmetis ir niekas jo neprisimins. Ar įsivaizduojate, kad tokia užmarštis galėtų aplankyti Wall-E, Toy Story arba tą patį Ice Age? Niekaip. Tai kol visi jo nepamiršo – pažiūrėkite. Nėra kažkas stebuklingo, bet smagu. Kaip ir dauguma pilnametražių animacinių filmų.
• •
Jack Reacher (2012) – nepaisant klišinių montažo scenų (į patalpą įbėgantys pareigūnai, o pagrindinis stabteli prieš kamerą ir pasisukioja nutaikęs ginklą į visas puses – taip žiūrovui pristatoma, kad jis čia šefas), filmo pradžia buvo tikrai įdomi. Daug žadantis startas su samdomu žudiku, iššaudančiu niekuo dėtus žmones. Šis detektyvinis trileris iš pradžių tikrai pateisino savo “detektyvinio” vardą, nes buvo visai įdomu stebėti besivystantį siužetą ir laukti, na tai kas gi čia išsinarplios. Bet tuomet įvyko lūžis. Siužetas susikoncentravo prie filmo herojaus ir prasidėjo pasakojimas, koks gi šis herojus kietas, drąsus ir protingas.
Įvardinkite filmą, kuriame Tom Cruise atlieka pagrindinį vaidmenį ir filmas yra išskirtinai geras? … sunku tai padaryti. Aišku, galima pradėt šnekėti apie Vanilla Sky, War of the Worlds, bet ar tikrai šie filmai tokie išskirtiniai, ir ar tikrai jų pagrindinis aktorius ten atliko gerą darbą? Deja, bet Tom Cruise tapo (o gal visada ir buvo) simboliu, reprezentuojančiu blogą filmą. Gal labiau ne blogą, o vidutinį – žiūrėtiną, bet tikrai netempianti iki pagyrimų. Kad ir kaip būtų liūdna, bet naujojo gražiai atrodančio Edge of Tomorrow todėl ir nelaukiu – netikiu, kad Tom Cruise kokybiškai suvaidins tokią įdomią istoriją.
Nežinau, ką daryti su šiuo filmu. Jis tikrai įdomus. Gera pusė tai visiškai puikus detektyvas, kokių galėtų būti daugiau. Bet… trūksta, labai stipriai kažko trūksta. Šarmo filmui turėjo pridėti netgi patsai Werner Herzog – suvaidinęs savotiškai keistą personažą, kuriam be proto tinka jo intonacija ir balsas. Bet… tiek to ir personažo. Atrodė šiek tiek juokingai ir labai labai dirbtinai. Neįtikino. To šarmo ypač trūko antroje filmo pusėje, kur prasidėjo nereikalinga beletristika ir santykių aiškinimasis. Blogiukų kėslai tapo klišiniais ir dingo visa gudri paslaptis, kurią pamačiau filmo pradžioje. Tikriausiai tai ir nuvylė – stipri pradžia ir vis silpnėjanti pabaiga. Todėl šis filmas lieka prie tų kelių, kur galiu pasakyti, kad buvo tikrai įdomu pažiūrėti, bet suprantu, jog jo vertė yra labai maža. Vidutiniškas ir neišpildytas filmas, kurį žiūrint pats labai nori, kad jis tau patiktų. Nes tiesiog įdomu.
• •
Blindness (2008) – istorija apie staiga žmones užklupusį virusą – staigų aklumą. Nors pasakojama apie žmoniją užklupusią apokalipsę, tačiau filmas yra labiau sociologinis – jame gilinamasi į žmonių tarpusavio santykius ir problemų sprendimą tokios nelaimės akivaizdoje. Tačiau nežiūrėkite šio filmo. Ne dėl to, kad jis blogas. Dėl to, kad yra daug geresnė knyga. Kai užmačiau, kad yra toks filmas, labai juo susidomėjau. Tada sužinojau, kad jis pastatytas pagal Jose Saramago knygą “Aklumas”. Ir ją perskaičiau. Knyga yra neįtikėtinai gera. Jos gerumą man įrodo vienas faktas: jei vidury nakties visiškai girtas įvirsti į lovą, bet vietoj to, kad miegotum, pasiimi knygą ir bandai ją skaityti – reiškia, kad knyga tikrai išskirtinė. Ją perskaitęs ėmiausi filmo. Ir labai pasigailėjau.
Vaidyba labai prasta, scenos nuobodžios, o dramatiškiausios vietos perteiktos labai nuobodžiai. Bet apie tai net neverta kalbėti. Svarbiausia yra paminėti, jog filmo režisierius nė per plauką neperteikė viso siaubo, kuris atsiskleidžia skaitant knygą. Aklumo siaubo vaizdais neapibūdinsi – o štai tekstu gali. Filme nė kiek nesimato to košmaro, kurio paveiktiems žmonės neatlaiko psichika. Atrodo, jog personažai filme virkčioja dėl menkniekių ir praranda viltį net paprasčiausiose situacijose. Kitas, svarbesnis aspektas, jog filme neperteikiamas gyvenimo sąlygų baisumas. Net nepanašu. Kai knygoje vaizdžiai aprašoma, kaip aklieji vaikšto ir slydinėja per savo išmatas, filme tai atvaizduojama keliomis krūvelėmis šiukšlių ir išterliotomis sienomis. Kaip bebūtų keista, bet vaizdinis istorijos pateikimas šokiruoja 100 kartų mažiau nei tekstinis. Vaizduotė šiuo atveju laimi.
Nesiplėsdamas tiesiog pasakysiu: eikite skaityti knygą. Net jei knygų neskaitote. Įspūdingas kūrinys. O filmo nežiūrėkite, net jeigu neplanuojate knygos skaityti. Net tokiam katastrofų ir apokalipsių filmų mėgėjui kaip man šitas filmas buvo per daug vaikiškas.
• •
Pacific Rim (2013) – ar jūs rimtai? Kas tai buvo? Kodėl? Už ką? Kai pirmą kartą pamačiau šio filmo anonsą, myžtelėjau į kelnes – uch, kaip bus gerai. Kai pamačiau šį filmą, vėl myžtelėjau į kelnes, bet šįkart iš siaubo: koks iššvaistytas potencialas! Už ką tokia bausmė? Kodėl toks vizualiai nuostabus ir išskirtinis filmas turi savyje talpinti tokį idiotišką siužetą? Net ne siužetą – o personažus ir jų elgesį! Su istorija ir siužetu viskas yra labai gerai – puikiai patobulinta Godzilos istorija, supinta su ateiviais & stuff. Tiesiog gardžiausias penas fantastikos ir veiksmo filmų mėgėjams. O ką jau kalbėti apie galingus ir išvaizdžius robotus, kurių pasidaužymai ir išvaizda – lyg auksiniai Radžio dantys pagyvenusiai vienišai 45-erių m. moteriai.
Bet žiūrėdamas šį filmą taip stipriai tvojiesi į sieną, jog net negali atsipeikėti. Skauda net praėjus mėnesiui po peržiūros. Tai, kas čia nutiko, yra baisu. Vaidyba yra totaliai tragiška. Susirinkę benkartai vaidina silpnaprotyste sergančius personažus. Negalima juoktis iš ligų, bet aš ir nesijuokiu. Visi iki vieno aktoriai atliko tragiškus vaidmenis, kurie nei įtikina, nei atrodo grėsmingai, o visokios jautrios scenos priverčia net balsu sumurmėti “nu bl** kas per šūdas“. Rinko Kikuchi vaidmuo apskritai yra kažkoks pasišaipymas ir tokį žemiausio lygio vaidmenį galėjo praleisti tik nevykęs režisierius. Tai kodėl praleido dabar? Guillermo del Toro toli gražu nėra nevykėlis – Pan’s Labyrinth ir Hellboy sukūręs žmogus negali būti nevykėlis. Bet gal tiesiog nepasisėkė? Arba užpakalis degė dėl deadline‘ų ir pinigų trūkumo? Niekaip nesuprantu.
Personažų elgesys filme – gryna silpnaprotystės forma (vėlgi, nesijuokiu iš ligos). Bet sveiką protą turintis žmogus niekada nesielgtų taip nepamatuotai ir kvailai, kaip filmo personažai. Absoliučiai visi. Savim nepasitikintis generolas (ar koks ten jo rangas), kuris duoda drąsinančiąją prakalbą prieš pagrindinę kovą? Oh common… Didvyris, kuris po netekties eina dirbt į stroikes ir po to viens-du sutinka grįžti atgal? Vemiu trilinkas. Meilės istorija, kuri vyksta net tada, kai abu personažai žino viską apie vienas kito gyvenimą ir mintis? Tik nereikia skiedalų.
Iš šio filmo išmokau, kad geriau yra statyti daug visokių sienų po visą pasaulį, negu ant portalo nuleisti vieną nežmoniško dydžio ir kelių kilometrų storio metalo, betono, titano lydinį, kuris būtų nepradaužiamas jokiomis priemonėmis. Dar išmokau, kad kai lazdų kovoje nugali n priešininkų, tai nė kiek nepavargsti. Dar išmokau, kad akutės duryse montuojamos ir karinėse bazėse, ir kad net kariams rūpi davatkiniai kaimynų stebėjimai pro jas. Dar sužinojau, kad mokyklų laikų bajeriai “prie šio pietų stalo jums ne vieta” galioja ir suaugusiųjų gyvenime! Ir tradiciškai, kai pradedi muštis – aplink iš niekur susirenka daugybė žiūrovų. Dar išmokau, kad kai turi nerealų ginklą-kardą, kuris nuo pradžių užtikrintų tavo pergalę – neee, panaudok jį tik paskutinę akimirką. Juk kam įdomu bus žiūrėti kovą, kuri užsibaigia per 5 sekundes? Ir aišku išmokau tai, kad kai kovoji milžiniškame robote, “tobulame žmonijos kūrinyje”, kovoti vis dar turi ne ginklais… o kumščių smūgiais, lyg per banalias marozų muštynes. Vienas iš paskutinių dalykų, kurį išmokau – jeigu herojams reikia dramatiškai pasišnekėti ir atiduoti vienas kitam pagarbą, ateivių monstrai palauks ir nepuls. Ir puls tik tada, kai kalbos bus baigtos. Be to, ar žinojote, kad radio ryšys veikia ir ateivių pasaulyje? Net nesvarbu, kuriame jis Visatos gale. Ir be abejo, paskutinis filmo pamokymas: jeigu nori sulaukti daugiau gerbėjų, robotams panaudok GlaDos balsą. Bėda tik ta, kad Portal gerbėjai tokį žingsnį pasmerks.
Dėl efektų šį filmą žiūrėti tai tikrai verta. Labai stiprus darbas ir įspūdingi vaizdai. Bet dėl šio pasimėgavimo, turėsite atkentėti dvi valandas siužetinio košmaro, kuris gali neužkliūti tik visiškai kinui reikšmės neteikiančiam žmogui (tokių daug, ir draugų tarpe, čia nieko tame blogo) arba tiems, kas gyvena kažkokioje alternatyvioje realybėje, kur tūpas elgesys yra sveikintinas ir normalus. Tai būkite prie pirmųjų, nes antrieji – tikrai keisti žmonės. Trumpai drūtai – efektai: super; istorija: gerai; siužetas ir vaidyba: kančia lyg sėdint nuogu užpakalių ant baslio.
• •
Jobs (2013) – net sunku patikėti, kokio prastumo yra šis filmas. O tiek žadėta! Ashton Kutcher atrodė tikras iššūkis, privertęs domėtis filmu dar nuo pirmųjų gandų apie jį. Po pernai The Social Network visai neblogos sėkmės ir gan įdomaus istorijos atpasakojimo atrodė, kad tai bus dar vienas sėkmingas filmas apie šių laikų vizionierių. Kaip gali būti nuobodu tai, kas apie Steve Jobs?
Pasirodo, gali. Iškart perspėsiu – nelaikau Jobs’o dievuku ir nealpdavau dėl kiekvieno jo žodžio. Bet vis tiek laikau jį vienu geriausių šių laikų vizionierių ir puikiu pardavėju – be pardavimo įgūdžių “visa tai” nebūtų įvykę. Bet čia kita istorija. Dabar – apie filmą. Taigi, pasirodo, kad Steve Jobs ir Apple istorija gali būti atpasakojama neįtikėtinai nuobodžiai. Aišku nėra ko tikėtis iš labai vidutinio režisieriaus, bet tuomet kyla klausimas: kas leido jam statyti tokį didžiulį potencialą turintį siužetą? Man regis, Steve Jobs gyvenimas puikiai atrodytų ir dramoje, ir trileryje, ir komedijoje. Čia gi pabandyta padaryti visko mišinį. Ir gavosi smirstelėjęs šūdelis.
Suprantu, kad Jobs’as buvo nemaloni ir griežta asmenybė, bet psichozinė vaidyba paprasčiausiai atsibodo kažkur ties filmo viduriu. Pats personažas visiškai nebuvo išdirbtas ir nuolat keitėsi: trečdalį filmo keista eisena, pasikūprinimas, keistos manieros atvaizduojamos kuo puikiausiai, o po to – visa tai dingsta ir jokių asmeninių bruožų neišskirsi. Priartėjus filmo pabaigai, tai šokčiojanti, tai šlubčiojanti eisena vėl grįžta, kupra atsiranda, manieros išryškėja. Jokio nuoseklumo. Visiškai jokio įdirbio prie personažų. Apie kitus aktorius tai net nekalbu. Nors Wozniakas ir buvo smagus, bet iš viso to “Jobs’as blogas – visi kiti geri” buvo padaryta tokia seilėta drama, jog būdamas Wozniaku – raudonuočiau.
Siužetas… Jau nuo pirmų minučių, kai Steve Superman Jobs per kokias 3 minutes nukabina randominę merginą ir su ja pasimyli, o po to šniokštelį narkotikų, viskas atrodo tuoj nusiris į baisią duobę. Bet žiūrėdamas filmą apie tokią garsią asmenybę, tikiesi, kad ištrauks. Neištraukia. Iškart seka scena apie tėvus, perduodanti visiems žiūrovams paprastą žinutę: “Sveiki, šiandien žiūrėsime filmą apie žliumbčiojantį, neadekvatų ir kvailą išradėją, tačiau žiūrėkite ir tylėkite, nes tai juk hipsterių dievas”. Ašarėlė nuriedėjo, bleha… Na gerai, gal ir perdedu, tačiau jei per pirmas 10 filmo minučių jus suims juokas, žinokite, kad toliau visas filmas bus lygiai toks pats. Yra keletas labai gerai atvaizduotų ir įdomių istorinių momentų, bet bendras vaizdas – apgailėtinas.
Vaidyba šiame filme prasta, pritempta, dirbtina. Tikriausiai aktoriai bandė atvaizduoti kažką iš popieriaus, smulkeniškai aprašytą, todėl neliko vietos natūralumui ir improvizacijai. Masinių scenų aktoriai elgiasi nelogiškai, kvailai. Randomu susirenka kažkur ir ploja ar kitaip reaguoja į tai, į ką paprastai žmonės praeina net neatkreipę dėmesio. Siužetas pasakojamas per daug dramatiškai, viską pagražinant iki neregėto lygio. Nors filmas pradėtas kaip komedija, ilgaainiui jis tampa lėkšta ir nuobodžia ašarų drama, kur draugai ir partneriai išduoda verksmingai, o ne tiesiog spjovus į akis kaip būna realybėje. Viskas šiame filme taip nupošlinta, jog net liūdna, jog tokia istorinė asmenybė pateikta taip prastai. Damn you, režisieriau.
Visgi, juokingiausia čia yra tai, jog filmas nėra skirtas nieko nežinantiems apie Steve Jobs ir Apple, nes jis tiesiog neaiškus. Jame nepaaiškinami keli elementarūs politiniai dalykai, verslo valdymo dalykai, todėl žiūrovas gali iki galo nesuprasti, kokie ryšiai sieja tam tikrus personažus. Tačiau šis filmas neskirtas ir tikriems Steve Jobs ir Apple fanams, paprasčiausiai dėl to, jog jis netikslus ir per daug pagražintas. Taigi gaunasi, kad tai tiesiog neteisingai atpasakota istorija, paversta pigia ir vidutinio lygio drama.
• •
Event Horizon (1997) – tas, kas man rekomendavo žiūrėti šį filmą, matyt gerą humoro jausmą turi :) Aš suprantu – 1997-ieji, nereikia kažko didaus tikėtis. Bet common… Blade Runner pasirodė 1982-aisiais, o yra daugybę kartų išvaizdesnis filmas. Dveji metai po Event Horizon, 1999-aisiais, pasirodė pirmoji The Matrix dalis. Tai pateisinimas, kad filmas statytas seniai – netinka.
Iš tiesų buvo truputį smagu pažiūrėti, nes šiek tiek priminė mano mėgstamo žaidimo Dead Space siužetą. Kilo noras pažaisti paskutiniąją dalį. Tai taip ir teįvertinsiu – kaip žaidimui, toks filmas gal ir būtų gerai. Kaip vaidybinis… Nea. Vaidyba jame tragiška, techniniai elementai filme juokingi, efektai… khem. Ir tai filmas, kurio pagrindinis garso takelis – Prodigy daina “Funky Shit”… Tikrai nepamačiau nieko ypatingo. Tik hard and true fantastikos fanams patiks. Aš, matomai, toks nesu.
• •
(Iš “Verslo klasės” -niasdešimto puslapio)
We Will Riot (Streikas) (2013) – lietuvio režisieriaus Romo Zabarausko pastatytas “Streikas” (“We Will Riot”) visą pusmetį buvo pristatomas kaip revoliucijos pilnas filmas, sukelsiantis daug bangų sekliame lietuviško kino baseine. Angliškas filmo pavadinimas “We Will Riot” vertė galvoti, kad bus kažkas stipraus ir grėsmingo. Ar pavyko? Ne.
Savaitę iki šio filmo premjeros sugebėjau apsirieti su filmo režisieriumi ir filmo komandos nariu. Todėl šio filmo peržiūra iškart įgavo šiek tiek komišką atspalvį, nes visą laiką galvojau, kaip čia nenusiteikti neigiamai šio filmo atžvilgiu. Išvadintas nuobodžiu onanistu buvau už labai paprastą dalyką: sausai ir grubiai sukritikavau pirmąjį režisieriaus darbą “Porno melodrama” – 9 klasės mokyklinukų lygio filmą. Kuris režisieriaus pristatomas kaip “sukėlęs nacionalinį skandalą”, nors iš tiesų visiems ant šio filmo buvo nusispjaut.
“Streikas” – ne toks. Režisieriaus susireikšminimas jaučiamas ir šiame filme, tačiau tai daug profesionalesnis, įdirbio turintis filmas, pasižymintis labai neblogu garso takeliu ir visai pakenčiama kai kurių aktorių vaidyba. Deja, lietuviškų reikšmingų pauzių tarp dialogų ir vartomų akių išvengti nepavyko, tačiau tokias pauzes kūrėjai tinkamai užpildė garso takeliu. Vaidybai labiausiai pritrūko elementaraus profesionalumo. Kai pagrindinė aktorė nesugeba verkti prieš kamerą, tačiau jos liūdesys pabrėžiamas paakyje pirštu ištepliotu akių tušu – tai jau samadielkos kvapas.
Techniniai dalykai vis dar silpnoki: apšvietimas prastas tada, kai vienas daiktas kadre meta tris šešėlius. Personažas niujorkietis pavaizduotas tikrai nekaip – pavyzdžiui, turi seną mygtukinį Nokia telefoną. Sunku įsivaizduoti tokį derinį. Šalies atvaizdavimas visiškai netikslus, kai savivaldybės meras pinigus projektui išrašinėja… čekiais. Ir fanai Facebook’e į įrašą neatsako per sekundę. Ir taip, visi dėkojame už puikaus perspektyvaus atlikėjo Fingalick reklamą. Ir bilietų pardavėjai prie klubų nebūna linksmi. Ir dar negirdėjau, kad laisvai bendraujant su anglakalbiais, būtų naudojama tokia ideali vadovėlinė kalba, lyg nuo klasės moksliuko nurašytas rašinėlis. Ir, pabaigai, Straight Edge marškinėlius nešioja žmonės, kurie nerūko, negeria ir nevartoja narkotikų. Bet gal čia toks režisieriaus užsuktos minties slėpinys?
Vilnius is new cool sako filmo herojus, o tada eina į cool miesto klubą, kuriame nuolat šoka ir tinkamai erdvės niekaip neužpildo tie patys 10 statistų. Prastas Vilniaus vaizdas. Žiūrint filmą susidaro įspūdis, jog tikrasis cool yra šniokšti žolę nuskurusiame klube su keliom dešimtim tavo bendraminčių. O visas tikrasis Vilniaus cool grožis kažkur paliekamas už ekrano. Grožis pakeičiamas perspektyvaus lietuvių atlikėjo dviguba reklama, tikintis, kad dukart paminėjus jo vardą, užsienio žiūrovai atkreips į tai dėmesį. Nieko nusikalstamo, tik neprofesionalu.
(PASTABA DĖL TOLESNĖS PASTRAIPOS: tokia geras žmogus Kotryna So apšvietė mane apie per šiuos kelerius metus augantį judėjimą/sceną, taigi tenka pripažinti savo žinių bagažo trūkumą ir pasakyti, kad tolimesnė pastraipa ne visai tiksli).
“Beatmaker’iai”, nuolat kartojama viso filmo metu ir pasimetama, ką iš tiesų reiškia ši frazė. Nes gi taip nebemadinga tiesiog sakyti “didžėjus” arba “muzikantas”! Kad įrodytum šiuolaikinį savo išskirtinumą, reikia vadinti daiktus kitais, visiems neįprastais vardais. Ateičiai: beatmaker’iai kuria ritmus muzikos kūriniams. Beatmaker’iai nekuria pilnų kūrinių. Ir, galų gale, beatmaker’iai nekoncertuoja klubuose. Įsiminkite tai ir neišsidirbinėkite su naujų pavadinimų išsigalvojimais. Didžėjus yra didžėjus, muzikantas yra muzikantas. Palikite beatmaker’ius ramybėje.
Nežinau, kas Romui Zabarauskui nutinka rašant savo filmų siužetus, bet visuomet startavus įtraukiančiai ir visai kokybiškai, įpusėjus jam nutrūksta kažkoks atraminis lynas ir viskas su didžiuliu griausmu ima bildėti žemyn. Kaip ir “Porno Melodramoje”, pati filmo pradžia atrodė daug žadanti ir netgi įdomi. Į Lietuvą šaknų ieškoti atvykstantis juodaodis – kas gali būti labiau iššaukiančio mūsų rasizmo pilnoje šalyje? Nekreipiant dėmesio į tragiškai pateikiamus stereotipus – nenatūraliai jautrų, pažeidžiamą gėjų, kurio “niekas nemėgsta” – viskas atrodė gan pakenčiamai. Linksma lietuviškos močiutės chebra, bandymas ištarti pirmus lietuviškus žodžius, merginos užkalbinimas klube, pasivaikščiojimas ant stogų. Iki scenos, kai filmo herojų suima policija. Nuo tos akimirkos siužetas su kiekviena minute tampa vis didesne absurdo drama, už kurios neslypi jokia revoliucinė idėja. Ne, joje neslypi joks “fuck the system” judėjimas, nes tu negali spjauti ant sistemos, jeigu prieš tai dėkingai naudojaisi jos paslaugomis. Filmo herojus, gavęs iš savivaldybės projektą, tada pats prisidirbęs, o tada užpykęs, kad savivaldybė savo projektą nori atsiimti, atrodo ne kaip naujų laikų revoliucionierius. Jis atrodo kaip turtingų tėvų išpaikintas pienburnis, naktį flomasteriu ant sienos rašantis X Y ir N raides. Tai ne revoliucija. Tai nuo narkotikų apsivalgiusių mažvaikių, solomoninių gatvės liekanų pašėliojimas iki pirmos nuovados. Nyki jūsų revoliucija. Keli fejerverkai ir automobilio langų išdaužymas.
Yra Amerikos kinas, dažnai skirtas pramogai, iščiustytas, profesionalus. Bet Streikas į tai netaiko. Yra Azijos kinas – keistas, nesuprantamas, dažnai skausmingas. Bet Streikas tikrai ne toks. Yra Europos kinas – ramus, subtilus, kartais niūrus. Streikas netaiko į nei vieną iš šių požymių. Tai kokį filmą sukūrė R. Zabarauskas? Jokio. Nes tai ne filmas, o geriausiu atveju vėlyvo antrarūšės televizijos eterio vertas epizodas, kai nėra kuo kitu užkimšti eterio.
Cheers, Romai. Bet kaip ten sakei? Kad tavo filmą kritikuoja tik dėl to, kad tu gėjus? Lol.
• •
Mačiau Only God Forgives kino teatre, tai vizualiai filmas labai gerai nufilmuotas. Tiesa, jis labai sunkus: tiek scenų brutalumu, tiek sunkiai suprantama mintimi, tiek smarkiai slogia nuotaika (nors gėris, kuris čia labai savotiškas, visgi laimi :)).
Pagrindinę mintį lyg ir įmanoma suprasti, bet visgi jį suvokti nėra labai lengva, nes simbolizmas visgi didžiąja dalimi rytietiškas. Dėl to tam reiktų daugiau kultūrinio konteksto suvokimo.
Taigi, kad apie Palin statomi filmai. Bet geriausiai žinomas filmas apie ją vistik turbūt ne “Game change”, ooooo… “Who’s nailin’ Palin?”. Su nepakartojamaja Lisa Ann pagrindinėje rolėje. :D
Manau, kad ne visai teisinga sakyti, jog Fear and Loathing in Las Vegas siužetas filmui parašytas pagal straipsnį. Tiesiog Hunter S. Thompson pirmosios dvi novelės dalys buvo išleistos Rolling Stones žurnale, bet vėliau išleista knyga, kuri adaptuota filmui. Ir, žinant Hunter S. Thompson kūrybą ir gyvenimą, ten yra nemenkai autobiografinių elementų. Anyway, kabinėjuos gal :) bet į LT kalbą ši knyga labai gerai išversta, kas mane nustebino, nes paprastai, ką galiu, skaitau angliškai, tai rekomenduoju ir paskaityti. Nes angliškai jo knygos skaitosi sudėtingokai :)
Rain Man filmui Dudtinas Hoffmanas praleido labai daug laiko ruošdamasis, žiūrėjau kokią tais dokumentiką or smth., nes čia realus žmogus atvaizduojamas filme ir su juo jis praleido pakankamai ilgai. Kaip šiokį tokį psi išsalivinimą turinčiai, tai man personažas buvo tikrai puikia suvaidintas. Faktas, kad ne toks tear breaker kaip Sean Penn atliktas vaidmuo, bet tikrai gerai padirbėta. O toliau su filmu, matyt, sutinku, Tomas manęs irgi neįtikino.
Dėl Star Treko – I loved it. Na, new kirk susipažinau su senaisiais filmais, tai atpažinau tam tikrus dalykus, supratau pakeitimus, gal ne kiekvienas pastebės kaip buvo apkeisti Kirko ir Spocko vaidmenys lyginant su senaisiais filmais. Nesigilinau aš labai į tą pasaulį dar, bet nežinau, šie nauji filmai mane bent jau paskatino tai pradėti daryt. O tai aš laikau geru ženklu. Dėl to pasitikiu JJ Abrams ir Star Wars’u klausimu.
Beje, off note – žiūrėjau Perfect Sense filmą, new pagal tastes trumpą komentarą tikėjausi romantinio filmo. Nežiūrėjau jokio treilerių, nes nuo mokymosi reikėjo šiek tiek galvą atpalaiduoti – ir labai greitai paaiškėjo, kad tai nebuvo tai, ko tikėjausi. Filmas superinis ir tikrai nurovė stogą, bet man jis pasirodė labai sunkus. Tikrai ne toks, kurį galima žiūrėti atsipalaidavimui. Porą valandų negalėjau atsigauti ir mąsčiau. Life and stuff. Tiesiog šiaip, kometaras :)
Labai puikiai apie “Streiką”! Bet Romas liūdės.
– Matote, užrašyta, “Kapitalizmas padvės gegužės 1-ąją?
– ……….. Šiandien gegužės 2-oji.
Šitą citatą begėdiškai pasivogsiu, jėga :D
Terry Gilliam pats nelaikau geru režisierium. Siužetai sukti, bet ne tiek protingi kiek sumakaluoti, kad atrodytų protingi. Labai užknisa tie ala trademarkiniai kameros kampai, kai veido kampą pritraukia prie viršaus ir atitraukia kitą kameros kampą.
Star Trek ir Man of Steel mačiau kelių savaičių skirtumu. Pirmasis paliko ŽYMIAI geresnį įspūdį. Taip – klišių pilna, tačiau kai pagalvoji – ar nėra taip, kad originalus Star Trek nemažai tų klišių ir išrado? Greičiausiai ne, bet vistiek… Gal tiesiog jau tapau „trekkie“? :) Žinoma, Star Wars visada geriau :)
Pacific Rim nemačiau, o jei ir žiūrėsiu, tai tik kada parsisiuntęs, neturėdamas ką veikti. Jau kai pamačiau anonsą, pagalvojau „nieko gero ten nebus“. Pasirodo, neklydau :)
crazyvoveriukas,
thanks dėl Rolling stones ir knygos. Einu taisyt.
Dėl Star Trek – aš jį žiūriu žviečiai, nes niekada iki šių naujų filmų nebuvau matęs. Todėl vertinu be jokių ankstesnių įsitikinimų. Vizualiai filmai labai gražūs, efektai one of the best. Bet kaip kosmosinė istorija… Silpnokai. Tarp visų fantastinių istorijų, ši atrodo tik tokia vidutinė. (Man asmeniškai, bo nuomonių apie Star Trek tai kaip šieno :) ).
JJ Abrams dėl Star Warsų labai bijau, žiauriai bijau. Man patiko visos 6 dalys, na bet jau kaip šitos nelaukiu…
Perfect sense ir man gerai nurovė. Apskritai, visiems visada patariu – nežiūrėkite treilerių ir neskaitykit nieko apie filmus. Taip labiau nustebsite :)
LInai,
Romui bus px. Jis gi Kūrėjas iš didžiosios D. Aš dėl to “mano filmus kritikuoja, nes aš gėjus” nejuokavau – čia daugmaž jo žodžiai :)
Kroitus,
tik žiūrėk gera kokybe. Efektai ir tie robotai ten įspūdingi. Tik va vaidybai ir siužetui lūžo kojos.
Matau mėgstate “sunkesnius” filmus. Iš senų rekomenduočiau “Walkabout” nemažai simbolikos, kalbėjimo ir nedaug.
Holivudo režisieriai kuria Holivudinius šlamštus,o kai filmas tau patinka, tai jis tampa nebe holivudinis
ar nebe šlamštas. Klišės pradeda jau nervinti tavo recenzijose. Ir apie JAV politiką laabai argumentuotai parašei,beveik kaip apie kosmosą, nors šiaip patiko.
Puikiai!
Ypač smagu rasti kažką gero pasakyta apie Only God Forgives. Laukiau šito filmo – pažiūrėjau ir supratau, kad nesupratau. Tikrai kažkoks what a fuck. Bet priešingai nei su visišku šlamštu – tikrai neapleido nuojauta, kad kažkas čia yra labai giliai ir tas kažkas atfiltruoja idiotiškų scenų išsiilgusią publiką nuo publikos – meno vartotojų ir žiūrinčių į kinematografiją kaip į meną, kuris gali turėti ir modernistinę išraišką.
Po filmo ilgai ieškojau ir suradau tavo pasiūlytą “paaiškinimo” filmuką. O dievulėliau kiek jis paaiškina ir kaip praplečia akis. Žiūrėjau ir galvojau – eureka, kaip tobula, logiška ir taiklu! Ir filmo pavadinimas, ir personažai ir scenų eiliškumas pradeda make sense. Yra to paties filmuko versija ir be spoilers. Tai galvoju kitą kart žiūrėdamas – pažiūrėčiau filmuką be spoilers. Aišku – puse žavesio taip galima sunaikinti ir nepalikti vietos asmeninei interpretacijai, asmeniniam ryšiui. Bet bent jau būtum tikras, kad tobulo šedevro per nesupratimą nenurašysi į šūdo vietą.
Dar kartą – Puikūs, kaip visada, pastebėjimai, Mykolai.
Kitkas kaip kitkas, bet nustebau pamatęs The Ice Storm sąraše :) Nelabai kas jį atranda.
Senokai žiūrėjau, bet įstrigo į ramų filmą prismaigstytos visokios weird detalės – įdomu paspėlioti, ar ten atsitiktinumai, ar režisierius tai specialiai dėjo kaip kažkokią užuominą. Gal bandysiu daugiau jo filmų pamatyt.
Na su Hoffmano išgarsėjimu tai prašovei, iki Rainman’o jis jau kokius 20m. buvo gerai žinomas, dar ir oskarą už Kramer vs. Kramer gavęs.
Sarah Palin yra kažkoks Griaužinienės ir Vėsaitės hibridas, tik ana MILF’a, ir valdo milžinišką žemės plotą, todėl įtakingesnė.
We didn’t make the film for you, or for anyone like you, so it’s not really surprising that you totally didn’t understand it, and all you can focus on are shadows in the lighting or pauses in the dialogue. You are just another of those thousands of people who wanted a different kind of film but can’t be bothered to make it yourself because you don’t know how. Boo hoo.
But it’s nice that you spent soooooo much time thinking and writing about the film’s “unimportance”.
Also thanks for saying that 25 tracks of innovative Lithuanian music released on a UK label is “neblogas”. And well done for ending on a red-herring misquote of Romas’ words, great journalism, LOL.
Game change Lolretos kontekste susižiūrėjo tobulai!
Mark Splinter,
kad Romas nesugeba priimti pagrįstos kritikos, tai suprantu. Bet tu? Common. Toks įspūdis, jog jaučiatės pastatę visų laikų geriausią filmą, nupisantį visus iki šiol pasaulyje pastatytus filmus viskuo: vaizdu, mintimi, tema, muzika, etc. Gal grįžkit į realybę?
“We didn’t make the film for you” yra lieviausias jūsų argumentas. Dėl visa ko pacituosiu Romą: „Atvirai sakau – kurdamas „Streiką“ stengiausi, kad jis būtų patrauklus platesnei auditorijai, finansiniams rėmėjams ir pan., bet tai nelabai pasiteisino. Gal dauguma lietuvių tiesiog nekenčia gėjų ir visko, kas su tuo susiję, o likusieji yra per daug abejingi.“ (http://www.delfi.lt/pramogos/kinas/r-zabarauskas-kuriam-laikui-isvyksta-dirbti-i-portugalija-stengtis-itikti-lietuvoje-beviltiska.d?id=63660880)
Tai susitarkit, ar ką.
Justai,
na kiek teko skaityt, daug kas sako, jog Hoffman būtent šiuo vaidmeniu pasiekė savo karjeros viršūnę. Be abejo buvo žinomas ir iki tol, tiesiog šis vaidmuo buvo jo paskutinis žingsnis, atnešęs eternal šlovę.
Visada žaviuosi Klecko ojektyviu tiesmukiškumu, bet… man kažkodėl atrodo kad vertinant Zabarauska koją kiša kažkokie asmeniškumai. OK, nėra Streikas blockbusteris, bet cmon, kiek Romukui metuku? Ir išvis, palyginus jį su kokiais “Emigrantais” tai beveik šedevras, nes ano ištveriau tik gal kokias 10min.. :) O Pornomelodramoj tai Vilma Kutaviciute manau nereali aktorė, viena iš tų kraupiai retų natūraliai ir įtikinamai vaidinančių aktorių lietuvių.
Fear and Loathing in Las Vegas įspūdžio nepaliko, nors Deppas ten tikrai tinka. Toks jausmas kad filmą kurę padrikai prabėgomis. Jau daug geriau tada koks Trainspotting ir net nelyginamai geriau legendini Its all gone Pete Tong. tik primygtinai rekomenduoju žiūrėt angliškai (yra su liet subtitrais) nes rusai nusigrybavo vertime. Beje FrankieWild vaidina ir Games of throne ir kažkada vedė per mtv žiauriai crazy laidą..
Nebepamenu ar mačiau Jacob’s Ladder, reiks atsišviežint, bet rekomenduoju Machinist.
Tuo pačiu rašymu rekomenduoju Crash http://www.imdb.com/title/tt0375679/?ref_=nv_sr_2 .. super vaidyba ir mainfukinis siužetų persipynimas..
Priimu kritika nuo zmoniu kurie zino apie ka kalba, nuo draugu, nuo profu, nuo tarptautinio filmu festivaliu komisiju ir taip toliau. Puikiai zinau kad cia nera tobulas filmas, kaip ir Romas zino. Kad zmones turi skirtingu nuomoniu, tai naturalu.
Gal ir kritikams reikia priimt kritikos kritika.
Mark Splinter,
aš jau galvojau mes tai išsiaiškinom anksčiau. Kaip matau ne. Tai taip ir nesuprantu: kai sukritikuoju sausai pasakydamas “filmas – šūdas” – tau netinka. Kai sukritikuoja argumentuotai ir išsamiai – tau vis tiek netinka. Tai gal tiesiog pripažink, kad netiks niekada?
“Priimu kritika nuo zmoniu kurie zino apie ka kalba” – tai ar nebus tai žmonės, kurie apie filmą atsiliepia teigiamai?
Nu blemba, baikit juokaut. Nes net nebejuokinga.
P.S.: kritikui, šiuo atveju man, priimti kritiką sau jokių problemų nėra. Kritikuokite, puiku. Tik tamstos, kai kritikuojate, nepamirškite pridurti kur kažką pasakiau neteisingai ar nepagrįstai, ar kur mano argumentai yra išgalvoti. Aną sykį Feisbuke kaltinai mane nepagrįstumu ir neargumentuotu kritikavimu (o ten tikrai neargumentuota žinutė buvo), tai net nebandyk apkaltinti tuo šį kartą.
Zabarauskui parašė Bergmanas su Tarkovskiu, sakė zaibys filmas, tai kuom tikėt, kažkokiu tinklaaaraštininkiukščiu ar TOOOkiais DRAUGAIS!
Kasti,
objektyviu? :) Nuomonėje tokio dalyko, kaip objektyvumas, nėra. Jei yra, tai skaitai pranešimą spaudai, o ne nuomonę :D
Dėl asmeniškumų, tai to net tekste neneigiu, rašiau. Ale, netikiu, kad rimti kritikai, kurie Romo net nepažinotų, pasakytų kažką kitaip negu aš. Tiesą sakant, kol kas kitokių kritikų nuomonių apie filmą nelabai ir mačiau.
Crash sėdi geriausių filmų sąraše, žiūrėjau gal triskart. O Trainspotting tai aišku legenda :)
Filmas apie gėjus, puikus filmas apie gėjus: http://www.imdb.com/title/tt2852458/combined
Zabarauskas nei apie gėjus nei apie ką kito menine prasme vertingo nėra sukūręs, na nebent savo didingą EGO.
Kastis, o iš ko susidarei įspūdį, kad filmas filmuotas padrikai? Nežinau ką tiksliai turi omenyje, bet galbūt tokiame filme net specialiai reikia taip daryt siekiant išgauti kaosą :)
Pramušė lingvistinė išraiška “lyg auksiniai Radžio dantys pagyvenusiai vienišai 45-erių m. moteriai”. Tas “pagyvenęs” įgauna tokią nebūtinai su amžiumi, bet pačia asmenybės sąranga susijusią konotaciją: prastai suderinta apranga, pavytęs nesportiškas kūnas, menka ažitacija aplinkai, atitinkamas mentalitetas.
Gal kažkada tas žmogus kurį laiką gyveno, gyveno ir džiaugėsi, o vat dabar tik egzistuoja, todėl yra “pagyvenęs”.
Galėtų atsidurti greta tokių platesnę reikšmę XXI a. įgavusių žodžių kaip “runkelis”, “kaimietis”, “pavyduolis”.
Pora pastabėlių, grynai IMHO. Nors seniai mačiau “Jacob’s Ladder”, bet man pasirodė, kad pabaiga ten visiškai aiški. Labai panašus maindfakinis filmas – “Stay”, su Goslingu ir Magregoru. Abu filmai liuksiški, bet pirmas, aišku, jau tapęs klasika.
Kalbant apie Tomą Kruzą, manau, yra vienas jo filmas, kuris labai geras – “Colour of Money”. Nežinau, gal todėl, kad ten vaidino su Polu Niumanu?
“We didn’t make the film for you, or for anyone like you” – tai šitas čia aišku, kad chebra sau pasidarė tą filmą (rašau pasidarĖ, o ne pasidarėt, nes kažkodėl manau, kad kažkas pasirašinėja Splinter vardu – nes nejaugi 30+ metų nedurnas vyras rašys tarsi 16 metų pacaniokas?). Tiktai klausimas, kodėl tada pasidarius filmą sau, reikėjo lįst į viešąją erdvę. Nebent filmas buvo gamintas publikai, o nepasisekus, telieka šitaip svaidytis.
Ir 4 the record: “Praėjus kiek laiko po premjeros, aš manau, kad prieš mano filmą buvo sukelta homofobiška šmeižto kampanija” Šaltinis: http://sandelis.co/blog/2013/11/22/qa-su-romu-zabarausku-1/.
Manau daug ką pasakantis sakinys. Kam nepatiko, tie, vadinasi, homofobais esate.
Gerai.
zirga galva,
gaunasi, kad aš – vienas rimtesnių homofobų. Šiaip nebloga kompanija tų homofobų susirinkus – gavosi taip, kad vien tik Zabarausko draugai nėra homofobai, nes nekritikavo.
Taip ir nesuprantu, kuris iš mūsų (manęs ir Romo) yra debilas.
Nesuprantu Gravity aukštinimo.. Bet čia asmeninė nuomonė. Kai fizikos dėsniai vienoj filmo vietoj veikia vienaip, o kitoj kitaip, tai nekažką.. Ir dar blogiau, kad tai daroma sąmoningai. Nesakysiu tikslių vietų, kad nesuspoilint..