SAVAIČIŲ BE ŽODŽIŲ:
Incendies (2010) – po šio filmo ilgam laikui lieki apšalęs ir susimąstęs apie tai, kokio sudėtingumo gyvenimus žmonės sukuria filmuose. Tai toks filmas, kur žiūri ir negali nė sekundei atitraukti akių, o supratęs, kad jis artėja prie pabaigos – nori iškart susirasti „kažką panašaus“ – ko aišku nerandi, nes tokie filmai yra retenybė. Jeigu jums neužteko šių dviejų sakinių, kad eitumėte žiūrėti šį filmą – skaitykite toliau, tik žinokite, kad nuomonę savo rašliavomis galiu ir sugadinti :)
Kiekviename (gerame) filme būna kulminacija, iki kurios žiūrovas auginamas visą filmą, o kai kulminacija įvyksta, jei filmas labai geras, žiūrovas paliekamas lengvame šoke ar tiesiog giliuose apmąstymuose. Šiame filme tokios kulminacijos – bent trys-keturios. Kai atrodo, kad jau siužetas nebegali niekur rutuliotis, kai jau nieko labiau paveikiančio negali įvykti, filmas pakrypsta kita linkme ir norom nenorom žiūrovas yra nustebinamas. Reikia paminėti, kad tai žiaurus filmas, labai žiaurus. Šlykščių, atvirų scenų jame nėra daug, tačiau tikroviškai nufilmuoti karo vaizdai paveikia psichologiškai. Kas įdomiausia, filmas pagal režisieriaus ir scenaristo idėją nėra pastatytas pagal tikrus įvykius ir vyksta išgalvotoje visuomenėje ir pasaulio santvarkoje, jų žodžiais maždaug „jis apie karą, gali vykti bet kur“. Tačiau daugelis kritikų ir filmą nagrinėjančių žiūrovų sutinka, jog filmas garantuotai yra apie ilgametį ir ypatingai žiaurų Libano pilietinį karą, kilusį dėl nesutarimo tarp religinių grupių (Marijos paveiksliukai ant automatų labai gerai atrodo). Filme yra scenų, kurios lengvai susiejamos su realiais įvykiais (autobuso scena, miesto užėmimas ir pan.). Bet atsekti paraleles filme nėra būtina – filmo siužete karas yra tik sudėtinė dalis. Pagrindinė siužeto linija sukasi apie šeimą – motinos praeities prisiminimus ir dabarties dvynių kelionę pildant motinos prašymus. Daugiau apie siužetą nepasakosiu – dėl to, jog negalima – tačiau prieš žiūrint filmą pasiskaityti bent kelias pastraipas apie Libano pilietinį karą apsimoka. Bendram išprusimui, bus įdomiau žiūrėti.
Ne veltui šis kanadiečių šedevras susišlavė virš 30 tarptautinių apdovanojimų. Operatoriaus darbas – tobulas, kadangi aktoriai savo vaidmenis atlieka taip pat tobulai. Stambaus plano scenos – paveikiančios, nes susidaro įspūdis, kad veiduose atsispindi tikri jausmai ir išgyvenimai. Sunku kai kurias scenas žiūrėti dėl to, jog aktoriai labai gerai dirba. Nejučia taip įsijauti į filmą, kad kartais atrodo, jog žiūri dokumentinį, o ne meninį kūrinį. Kaip ir minėjau, karas tik viena iš siužeto dalių, nes filmas – apie šeimą. Pasakojimas pakerta iš pat apačios. Nepaleidžia ir ilgą laiką po peržiūros – vis prisimeni vieną kadrą, vieną nelaimę, vieną šoko jausmą sukeliančią sceną. Ir negali užmiršti. Radiohead garso takelis filmui suteikia nežmoniškos jėgos – scenos su jų muzika sukelia šiurpą. Stiprus pasakojimas apie žmones, taip pat ir stiprus pasakojimas apie „neegzistuojančius“ istorinius įvykius. Toks ir turi būti kinas – užsmaugiantis ir švelniai laikantis už pavadėlio, jog niekaip negali ištrūkti, nors ir neskauda. Be jokių abejonių rekomenduoju, kaip vieną geriausių 2010 metų filmų.
• •
SAVAIČIŲ GENIJUS:
The Skin I Live In (La piel que habito) (2011) – labai nenoriu išduoti šio filmo turinio, todėl sunku apie jį pasakoti. Nes filmo didžiausia stiprybė, mano akimis, buvo kardinaliai pasikeičiantis žiūrovų požiūris. Nekalbu šiaip apie kokį personažą, kaip mėgsta daryti holivudas – ale geras, visi ji mėgsta, tada pasirodo, kad jis blogiukas. Ne, ne apie tai. Šio filmo stiprybę supratau klausydamasis salėje sėdinčių vyrų – pradžioje jų nedrąsaus kvėpavimo atsargiai žvalgantis į šalia sėdinčias jų moteris (kad tik nepagalvotų ko blogo), o vėliau – nepasitenkinimo dūsavimų ir muistymosi šlykštintis ekrane esančiais dalykais. Kodėl taip žaviuosi šio filmo poveikiu? Nes man tie salėje sėdinčių vyrų požiūrį kardinaliai pakeitę siužeto dalykai nepadarė jokios įtakos. Turiu omenyje įtakos požiūriui į filmo objektus. Filmo esmė ar visuma įtaką padarė – kaip puikus meno kūrinys, stiprus kinematografijos darbas. Bet ne požiūrį į objektus.
Kalbame apie Antonio Banderas, pasirodžiusį daugiau nei puikiai, ir nežmoniško seksualumo jo partnerę – Elena Anaya. Negalima neigti režisieriaus (o čia gi ne bet kas, o Almodovar’as) tobulą sugebėjimą pateikti filmo esmę – moters seksualumą. Negalima neigti, kad visa šio filmo prasmė yra moters seksualumas. Jis turi būti matomas, stebimas ir pripažįstamas. Ir nesvarbu, kad šalia sėdi moteris, kuri gali užpykti :) Šio filmo neverta žiūrėti, jei neigsi filmo veikėjos grožį. Nes kai žiūri ir varvini seilę (tai juk nereiškia neištikimybės), tik tada filmas tave gali paveikti 100%. Nesvarbu, ar paveikti taip, kaip daugumą vyrų kino salėje, kurie nepasitenkinamai dūsauja ir žiūri filmą jau kitomis akimis, ar taip, kaip mane, jog negali nustoti likusį laiką žavėtis režisieriaus „mind-fuck‘u“ ir trypčiojimu ant visos visuomenės stereotipų krūvos. Spjūvis į veidą menu – tai Almodovar’as sugeba tobulai. Lenkiu galvą. Šneku abstrakčiai, bet žiūrėję filmą tikiuosi supras, ką noriu pasakyti.
Jeigu sudominau tokiomis savo kalbomis apie filmą – džiaugiuosi. Po filmo labai norėjau padiskutuoti su kuo nors, kas dalį filmo dengėsi akis ar žiūrėjo suraukęs nosį. Gaila, kad negaliu tų interpretacijų rašyti čia – visgi nenoriu sugadinti malonumo tiems, kurie ruošiasi šį filmą pažiūrėti. Jei norite pailsėti nuo holivudinio standarto ir norite pavarginti savo smegenis originaliu ir atgaivinančiu filmu – pirmyn žiūrėti. Negalima praleisti. Šitas filmas yra puikus pavyzdys, kodėl Almodovar’as yra vertas visų liaupsių, kurias jam sako. Tai kūrinys, sukeliantis didelį pasitenkinimą ir susižavėjimą.
• •
SAVAIČIŲ PERSONAŽŲ ĮVAIROVĖ IR METŲ GARSO TAKELIS:
Hanna (2011) – iš pat pradžių galiu pasakyti, kad su G. esam šio filmo dideli gerbėjai. Niekaip nerandam bendraminčių – vieniems šis filmas pusėtinas, kitiems netgi prastas, bet nepaisant viso to – jis mums vienas geresnių iš paskutinių žiūrėtų. Vos tik grįžom iš Maroko, tai buvo pirmasis pažiūrėtas filmas. Priežastis paprasta – nemaža jo dalis filmuota Maroke, po kelionės labai gerai pažįstamose vietose :) Bet filmui stiprybę suteikia ne tai. Tikriausiai nereikia slėpti, viena stipriausių jo dalių – garso takelis. Kai dar prieš metus sužinojau, kad The Chemical Brothers dirba prie kažkokio filmo garso takelio, nekantraudamas laukiau. Juk jau kokius 15 metų jų klausau, tai filmas su jų muzika turėjo būti išganymas. Iš pat pradžių dideli lūkesčiai atrodė bus nepamaloninti, tačiau tai truko iki pirmos veiksmo vietos (visos muštynių ar veiksmo vietos filme turi tobulus garso takelius). Tada ir pradėjau gailėtis, kad neturėjome galimybės pažiūrėti filmą kino teatre – kur galinga garso aparatūra ir drebančios kėdės. Tada supratau, kokią didelę įtaką filmo atmosferai padarė tie du muzikantai. Jie ne tik kūrė muziką scenoms – jie puikiai muziką susiedavo su filmu, paimdami veikėjų atliekamų veiksmų garsus ir sukurdami iš jų ritmą ar įpaišydami garsus į jau esamą ritmą. Tai vienas iš tų retų garso takelių (originalių, o ne suklijuotų iš svetimų dainų), kurio klausiausi jau ne vieną kartą ir dar ilgai nenumesiu.
Bet užteks apie takelį. Nei siužetas, nei išpildymas manęs nenuvylė. Kritikai šnekėjo, jog filmo pabaiga neužbaigta – aš visiškai nesuprantu, apie ką jie kalba. Filmas užbaigtas puikiai! Ir pradėtas nuostabiai. Viename filme išsamiai parodomas atsiskyrėlių gyvenimas tolimoje vietovėje, agentės pedantiškas gyvenimas daugiabučių pasaulyje, keliauninkų palaidas „mums vienodai“ požiūris į viską ir dar keli psichai, gyvenantys belekaip, belekur. Reikia pabrėžti, kad visos šios personažų linijos išpildytos puikiai, be jokių priekaištų. Ir visa tai padaryta per 110 minučių. Apie personažus galima kalbėti be galo – į filmą sukišta tiek skirtingų ir nerealistiškų personažų, jog akimirkomis buvo baisu, kad filmas atrodys idiotiškas. Bet to pavyko išvengti. Keliautojų šeimynėlė – geriau ir negalėjo būti, humoro dozė garantuota vien dėl šeimyniškų santykių. Vokietukai naciai-marozai, žudantys viską paskui save – nerealūs personažai. Su savo pašvilpavimais ir psichiniu požiūriu į savo „darbą“. Na ir kiti, ne ką mažiau išskirtiniai ar įdomūs veikėjai. Visi jie susieti vienoje įdomioje mergaitės istorijoje, kurios esmė (paaiškėjanti filmo eigoje) gal daugelyje filmų ir eksploatuota iki negalėjimo, bet vis tiek neatrodo nuobodi. Filmą reikia žiūrėti ne kaip vien tik mergaitės istorijos atpasakojimą, o kaip visų personažų sąveikos vietą ar kaip teatro sceną, kurioje jiems visiems duota parodyti savo išskirtinius sugebėjimus. Tą jie ir daro – rodo personažų išskirtinius bruožus, kurių kiekvienas turi solidžią krūvą. Rodo puikų filmą, kuris net nesuprasi kurioje pusėje varijuoja – ar jis veiksmo trileris, ar absurdo komedija, ar keršto istorija. Bet ir nebūtina suprasti – galima tiesiog mėgautis! Ypatingai gražūs įvairių žemynų vaizdai, puikus įtemptas siužetas, visai įdomi istorija ir tobula muzika – iš viso šito gaunasi labai skanus kepsnys. Neapsakomai rekomenduoju ir labai viliuosi, kad būsite bendraminčiai. Tikiuosi patiks!
• •
SAVAIČIŲ KOMEDIJA, ROMANTIKA IR VISA KITA:
Crazy, Stupid, Love. (2011) – va tokia turi būti gera, puiki, holivudinė komedija. Žemiau šiame įraše parašyta dar apie kelias holivudines komedijas – joms dar daug kalnų nugriaut, kad pasiektų tokį lygį kaip ši. Trumpai drūtai: vidutinio amžiaus vyras sužino, kad žmona nori skyrybų, išsikrausto, palieka vaikus žmonai. Eina gert į barą ir sutinka donžuaną, kuris jį išmoko kabinti jaunas ir gražias moteris. Tuo tarpu tas donžuanas įsimyli pats, o minėtas vyras bando sutaisyti savo šeimą. Tiesa, dar yra tos šeimos auklė, prižiūrinti jų vaikus, kuri yra įsimylėjusi minėtą vyrą. Esmę pagavot. Kas vyksta toliau tikrai nepasakosiu, nes tai jau būtų siužeto vingių atskleidimas. Pažiūrėkite patys – jei mėgstate linksmas ir geras (ne idiotiškas) komedijas, tikrai patiks. Tiesą sakant, šis filmas taip atpalaidavo ir suteikė tiek daug gerų emocijų, kad negalėčiau jo negirti. Būtinai rekomenduoju. Personažai puikūs, jų istorijos juokingos, Steve Carell – jėgajėgajėga, o ir meilė viską nugali ir yra visko esmė. Kaip gi kitaip. Juokinga, romantišką, praignoruojam vieną iš finalinių scenų (kur kalba prieš aštuntokų tėvus, žiauriai nuobodu ir lėkšta) – ir taip gauname, kad viskas tobula ir gražu :)
• •
SAVAIČIŲ BAJAVYKAS:
Singham (2011) – Bolivudo (indų kalbų filmų industrijos, jei kas nesupranta) gamybos, superinio veiksmo bajavykas su minimaliai padainavimo, daugybe paprasto ir prasto humoro ir nesveikomis veiksmo scenomis, kai herojui pirštu stumtelėjus priešas persiverčia 360 laipsnių ore ir teškiasi į sieną. Rekomenduoju prieš žiūrint įvertinti šį filmą paprastu būdu: jei toliau pateiktas video jums sukelia norą pasukioti pirštą prie smilkinio, filmo nežiūrėkite. Jei vaizdas sukelia absurdišką juoką ar šūksnį „Hell yeah!“, tuomet filmą žiūrėkite. 3, 2,1, egzaminas prasideda:
Visas filmas panašus į šį video. Pamatęs šią ištrauką, iškart supratau, kad filmą nenumaldomai noriu pasižiūrėti. Šiam filmui nereikia rekomendacijų ar svarstymo apie jo vertę. Jis toks… kitoks. Jis arba nekenčiamas, arba juo neįmanoma nesižavėti. Jei ši iškirpta scena jums patiko, filmą būtinai pažiūrėkite! Bruce Willis ar Švarcas atrodo kaip kūdikiai prieš šio filmo herojų – Singhamą. Man labai patiko, nebuvo nuobodu nė vieną sekundę. Gero humoro ir nerealistiško veiksmo dozė. Rekomenduoju. Juk kartais reikia nesąmonių :)
• •
The Girl with the Dragon Tattoo (Män som hatar kvinnor) (2009) – garsus švedų detektyvinis trileris pagal bestselerį. Ilgai vengiau žiūrėti, kažkaip netraukė, bet išgirdęs, jog bus leidžiamas holivudinis perdirbinys, suskubau. Ir wawawywa, nepasigailėjau. Niūrus, žiaurus ir įtraukiantis detektyvas. Net nežinau, ar galima taip paprastai šį filmą pavadinti detektyvu. Tai ir drama, ir mistinis trileris ir dar kažkas viename. Pasakojimas apie garsų žurnalistą, kuris pasamdomas išaiškinti prieš 40 metų padarytą žmogžudystę. Jo tyrimui nelabai judant, jam į pagalbą ateina nihilistė hakerė lesbietė, ir jie kartu atranda daug visko įdomaus. Skamba juokingai, ypač tas „nihilistė hakerė lesbietė“ – tai buvo viena iš priežasčių, kodėl vengiau žiūrėti šį filmą. Vien filmo viršelis atrodė kažkaip prastai – kažkodėl įsivaizdavau, jog filmas bus apie kokią nors sunkios psichikos paauglę. Bet tai nė kiek nepanašu. Filme galima pamatyti daug kvailų dalykų, pvz. tos hakerės įsilaužimus į kitų kompiuterius – viskas taip paprasta, kad rodos net kūdikis sugebėtų. Tačiau tas smulkmenas puikiai užgožia puiki švedų vaidyba ir labai geras siužeto pasakojimas. Filmas nebuvo nuobodus nė vieną minutę. Įdomi kriminalinė istorija, kuri tiriama visai netradiciškai – to nepamatysite per TV žiūrėdami Puaro serialus. Tad rekomenduoju. Stipru, įdomu ir kažkuo išsiskiria.
Beje, kalbant apie holivudinį perdirbinį (su blogiausių iš blogų aktorių – Daniel Craig, dabartiniu Bond’u), kai pasižiūrėjau šio filmo anonsą, pasibaisėjau, kad vėl bus sugadintas geras filmas ir iš jo padarytas tragiškas perdirbinys. Kadangi vis tiek planavau jį pasižiūrėti (vien dėl to skubėjom pamatyti originalą), pradėjau filmu domėtis. Ir labai nustebau: pasirodo, režisierius – kino genijus David Fincher, pastatęs beveik dešimtį genialių filmų, tarp kurių Fight Club, Se7en, The Curious Case Of Benjamin Button ir Zodiac. Kažkaip iš jo savaime negalima tikėtis blogo kūrinio. Tad šiuo maloniu nustebimu dabar ir gyvenu. Nors žiūrėti eisime su baime, bet šiek tiek ramiau, nes pirmieji atsiliepimai apie filmą – teigiami.
• •
The Girl Who Played with Fire (Flickan som lekte med elden) (2009) ir
The Girl Who Kicked The Hornets Nest (Luftslottet som sprängdes) (2009) – antra ir trečia „Merginos su drakono tatuiruote“ dalys. Pirmą dalį pažiūrėjus šitų žiūrėti neprivaloma, bet nepakenks. Čia jau vystoma šiek tiek kitokia istorija. Galėčiau pirmą filmą vertinti kaip dramą apie sunkų merginos gyvenimą, kaip netradicinį filmą. Šios dvi dalys jau labiau gryni detektyvai – paimama kriminalinė istorija ir nagrinėjama kaip bet kokiame detektyviniame seriale. Jei pirmasis filmas buvo niūrus ir tamsus, šiuose dviejuose to nebeliko – jie daug paprastesni ir tiesmukiški. Apskritai antra dalis man pasirodė gan nuobodi ir neįdomi. Trečia situaciją šiek tiek pataisė, ypač vėlesnė dalis, kai viskas pradėjo aiškėti, o teisingumas bandė triumfuoti. Tačiau trūko pirmojo filmo kabliuko, neįprastumo ir atmosferos. Šias dvi dalis, ypač trečiąją, maloniai pažiūrėjome kaip gerus detektyvus. Įtraukė, puikiai išrišo, viskas gerai. Tačiau tik tiek. Filmai ne iš tų, kurie įsimins ilgam, nes iki pirmosios dalies paliekamo įspūdžio jiems šiek tiek pritrūko.
Immortals (2011) – ilgas laukimas, dideli lūkesčiai. Ką jau čia, prisipažinsiu – milžiniški lūkesčiai. Todėl, kad režisierius – Tarsem Singh, iki šiol buvęs be abejonių vienas iš kokių 5 mėgstamiausių režisierių. Tokius nuopelnus jam skyriau už The Cell (2000) ir The Fall (2006) – du įspūdingo grožio ir vaizdinių filmus, kuriuose nepanaudotas nei vienas kompiuterinis efektas. Šis filmas, Immortals, turėjo būti pirmasis Tarsem’o žingsnis į kompiuterinės grafikos pasaulį. To labiausiai ir bijojau – laikiau šį režisierių tikru menininku, „piešiančiu“ filmus ir turinčiu absoliučiai savitą ir originalų stilių. Kaip bijojau, taip ir atsitiko – Tarsem’as tapo dar vienu iš dešimčių. Ir dar sudarė įspūdį, jog filmą kūrė ne jis, o visai kiti žmonės, nes jame jaučiamas labai stiprus tam tikras stilius, kuris geriausiai atvaizduotas filme „300“. Koks sąryšis? Prodiuseriai tie patys. Bet į visokias teorijas nesigilinsiu.
Vienintelis geras dalykas šiame filme – kovos scenos. Jos buvo absoliučiai įspūdingos. Mielai pažiūrėsiu dar sykį. Jeigu kalbėtume apie paskutinę kovą tarp dievų ir titanų, tai net neturiu žodžių. Bandžiau suskaičiuoti, kiek tose scenose skirtingų laiko tėkmių – suskaičiavau 4, dvejojau, ar nėra 5-os. Ta scena yra absoliučiai įspūdinga, kompiuterinės grafikos ir vaizduotės tobulas mišinys, tokių scenų etalonas. Tūkstantis balų už ją ir už kitas kovos scenas, tik dėl kurių šio filmo visiškai nenurašau ir nesudirbu. Nes pagyros čia ir baigiasi. Siužetas: pusę filmo kalbama apie lanką, kuris yra be galo svarbus, kuris yra stebuklas, kuris išgelbės pasaulį, o tuomet, kai tas lankas atsiranda – žiūrovai pamato porą šūvių iš jo ir viskas. Baigta. Taip ir lieki nesupratęs, kas čia buvo, nes pusę filmo laukei kažko įspūdingo. Bent jau kokios nors kovos, kur su lanku išskerstų tūkstantinę armiją. O čia – nieko. Tuomet pati herojaus istorija – nuobodu, ne tas žodis. Nuskriausta mamytė, puikus mušeika, kovotojas už gėrį, bla bla bla. Tiesa, dar ir per 1 minutę sugebantis įsitempti viso pasaulio svarbiausią orakulę į lovą. Liūdesys. Filmo siužetas labai suplaktas. Personažai ir istorija taip palengva auginami, jog lauki kažkokio grand finale, kuris atpirktų visą tą ilgą įtampą. Nesulauki nieko, tik kelias kovas ir jokio normalaus išaiškinimo ar istorijos užbaigimo. Labai viskas silpna ir nesusieta tarpusavyje.
Važiuojam toliau: filmo aplinka, dekoracijos ir t.t. Kas nupiešta kompiuteriu, tas gerai. Naftos jūra – gerai. Titanai – gerai. Vietovės – gerai. Bet kai prasideda tokios nesąmonės, kaip kūjis vidury kapinių (kam jis ten?), iš niekur atsirandantys sandalai ant kojų, metalinės kopėčios (tais laikais?), tobuli vežimų ratai su stipinais, atsirandantis ir išnykstantis kraujas, besikeičianti akių spalva ir, mano nuomone, visų geriausia nesąmonė, finalinėje scenoje esanti skulptūra iš akmens – kai berniukas priliečia ją pirštu, ji sulinksta. Tokių klaidų pilnas filmas ir jos taip rėžia akį, jog negalima nekreipti dėmesio. Ir dėl to baisiai liūdėjau, nes iš Tarsem’o tikėjausi daug daug daug daug daug geriau. Bet kai visą dėmesį suteiki į spec. efektus, nebelieka laiko meninėms smulkmenoms…
Pamėginsiu atsiriboti nuo to, kad kėliau šiam filmui didelius lūkesčius. Nors iš tiesų man atrodo, kad netgi per mažai jį nuvertinu, kadangi nenoriu peikti savo mėgstamo (jau nebe?) režisieriaus. Taigi, filmas neprailgsta. Įdomi istorija apie senovės laikus. Bala žino apie kurį amžių filme kalbama, bet vis tiek yra į ką pasižiūrėti. Didingi kariai, baisūs kankinimo būdai, gražūs vaizdai ir daug veiksmo. Visokios scenos, kaip pvz., naftos jūros scena ar kankinimo rūmai, suteikia filmui gan stiprią atmosferą. Tokios ištraukos tikrai yra įdomios ir vertos pamatyti. Tačiau tai labai stipriai sugadina neišpildytos arba tiesiog nutrūkstančios siužeto linijos. Rekomenduočiau šį filmą pažiūrėti tik dėl to, kad jis tikrai gražus. Bet negaliu pažadėti malonaus laiko – per daug šiame filme kliurkų, kurios bado akis. Tad vertinu filmą kaip labai vidutinį, nes kad ir kiek pinigų sukiši į spec. efektus, privalai nepamiršti ir smulkmenų bei, svarbiausia, siužeto. Gaila, kad negaliu šio filmo vertinti blaiviai (dėl minėtos meilės režisieriui), bet tikiuosi išsamiai aprašiau problemas ir gerąsias puses :)
• •
Sherlock Holmes 2: A Game Of Shadows (2011) – daug veiksmo, daug humoro (vietomis net labai gero, subtilaus tokio) ir daug gudrybių. Pirmojo filmo braižas išliko, viskas puiku, aktorių duetas ir toliau atlieką vaidmenis puikiai. Scenarijus įdomus, istorija pasakojama puikiai, o humoras – jau sakiau. Visokie smulkūs juokeliai filmui suteikia žavesio. Bet! Aišku, kad yra bet. Kažikaip ir neužkabino. Praskriejo pro ekraną ir nebegrįžo. Jeigu apie praeitą filmą sakiau, jog šedevras, geras kūrinys ir puiki pramoga – dabar iš visų trijų apibūdinimų teliko pramoga. Tikiuosi, kad Guy Ritchie kada nors vėl užsinorės sukurti ką nors „ne dėl pinigų“, nes daugiau nei 6 metus ilgimės jo senojo stiliaus. Ko nors tokio, kuo jis išgarsėjo. Bet besigailint „prarastojo Ritchie“ nereikia perdėti, kad filmas yra prastas. Nėra jis blogas, viskas jame gerai, tik dar trūksta nemažai įdirbio iki to, kad būtų puiku. Yra ir didelių pliusų – įspūdingų muštynių, susišaudymų ar bombardavimo scenos, kur medžius taško į gabalus ir viskas sulėtintai tykšta aplink (žiauriai gražiai atrodė). Tačiau to neužtenka, kad visi liktų patenkinti. Veiksmo filmų mėgėjams gal ir bus gerai, bet tiems, kurie nori vientiso filmo – ne. Jeigu aname filme buvo daug dėmesio skiriama personažų išpildymui, šiame to nebeliko. Aišku, galima pasakyti, kad kam kartoti tą patį šiame filme, jei padaryta aname. Bet yra žmonių, kurie anos dalies nematę, tad štai ir reikia. Prie personažų taip stipriai nepadirbėta, jog, pvz., man pagrindinis blogiukas net neatrodė baisus. Pusę filmo atrodė, jog jis net nelabai gali būti už kažką atsakingas, nes yra lyg daug svarbesnių žmonių marionetė. Gal buvau pavargęs, bet dalį filmo ėmė miegas. Norėjosi, kad greičiau viskas išsispręstų ir baigtųsi. Nuotaiką praskaidrindavo linksmesnės scenos, bet jų nebuvo tiek, kad filmu susižavėčiau. Ir staigiai nutraukiant, nepaisant visų mano plepalų, apibendrinant ir nepudruojant proto, filmą galima žiūrėti, kokybiškas ir geras veiksmo filmas.
Puss in Boots (2011) – animacinis filmas, tas iš populiariųjų, kur dabar labai mėgstami publikos. Kur tėvai vedasi į tokius savo vaikus, o vaikai – tėvus. Čia tie filmai, kur lietuviai nepatingi įgarsinti daugybe balsų. Šįkart – įgarsinimas geras, jokių didelių klaidų, bet vis tiek norėtųsi tokį filmą būt pažiūrėjus originalo kalba. Visgi Antonio Banderas su ispanišku (?) akcentu turėtų skambėti daug smagiau, negu labai jau nykus ir bejausmis K. Smorigino balsas. Bet vis vien, nepeikiu, viskas gerai iš šios pusės. Kita pusė – humoras. Kai filmas pradedamas gerais juokeliais, kurie prajuokina ne tik visą salę, bet ir patį mane – tuomet negaliu sakyti, kad filmas prastas. Toliau filmas tęsiamas, o juokelių nemažėja – tik prastėja jų kokybė, o kiekybė – didėja. Bet ta rizikos linija vis tiek išlaikoma, todėl filmas neverčia užmigti ar keiktis, kad gaišti laiką jį žiūrėdamas. Tačiau yra vienas didelis minusas – kai per filmo anonsą pamatai visus geriausius filmo juokelius, būna daug mažiau juokinga pamatyti juos filme. O atsitiko taip, kaip dažniausiai ir būna – į anonsą sukišo viską, kas juokingiausia. Visada nepatinka šis kino kūrėjų pomėgis, nes tuomet tie juokai filme nebepadaro tokio įspūdžio, kokį turėtų padaryti.
Šiaip filmas smagus, nuobodžiauti neteko, Šreko kūrėjai pasistengė. Nors iki animacinio šedevro šiam filmui dar toli toli, bet jį buvo netgi pakenčiam žiūrėti 3D formatu (nors būčiau rinkęsis ne 3D, bet mūsų krašte tam yra galimybė tik labai nepatogiu laiku). Gaila tik tai, kad filmo humoro kabliuku ir lieka tas katinas, kuris sako „ouuuuuuuuuuu“ ir kuris buvo ypač pabrėžiamas anonse. Aukščiau jo nešoka niekas. Jei jau apie šokius, jie ir panašūs „laiko tempimai“ yra tikrai prastas sprendimas bandant užpildyti tuščius tarpus, į kuriuos nebuvo ką įpaišyti. Geriau jau būtų daugiau padirbėję prie personažų, kad ir prie Džeko ir Džilės. Juk scenos, kuriose akcentuojamas kačių giminės elgesys, įpaišytas į žmogiškąjį pasaulį, yra daug įdomesnės nei nuobodūs šokiai ar kvaili pasilakstymai džiunglėmis.
Šiaip labai neblogas animacinis filmas, iš 2011 metais išėjusių – vienas smagesnių. Jei mėgstate animacinius pilnametražius filmus, tikrai žiūrėkite. Smagiai praleisite laiką.
• •
Horrible Bosses (2011) – holivudinė komedija, kuri kartais privertė pasijuokti. Kartais. Galėčiau peikti šį filmą už per daug tiesmukiškai kvailą siužetą (trys draugai turi tris baisius bosus), per daug kvailus sutapimus ar šiaip atsibodusius personažų „susidūrimus“, kokius parašyti moko kiekvienoje scenaristų mokykloje – beeeet nepeiksiu. Šitas filmas ne kino gurmanams skirtas! Jei ruošiatės žiūrėti, tikrai smagiai praleisite laiką, jei nusiteiksite nekreipti dėmesio į bet kokias nelogiškas siužeto ar personažų nesąmones. Kartais sunku nekreipti dėmesio į dviejų pagrindinių personažų idiotiškumą. Bet ką jau darysi. Pralinksminančių situacijų filme yra, o ir pabaiga linksmai nuteikianti, tai niūraus vakaro praskaidrinimui filmas tinka. Iš savo tipo komedijų filmas išsiskiria ne tik dėl pakenčiamos vaidybos ir toleruotinų juokelių – jame yra ir linksmų kabliukų, į kuriuos dauguma žiūrovų net neatkreipia dėmesio. Pavyzdžiui, Old Spice Guy, vaidinantis pareigūną, arba Wendell Pierce, atliekantis labai panašų vaidmenį į savo personažą iš The Wire. Tik jokiu būdu nežiūrėkite šio filmo, jei norite stipraus kino. O ir geresnių komedijų tikrai rastumėte. Per vidurį.
VLD-n11 (2008) – trumpas 8 minučių lietuviškas pažvelgimas į tai, kokios neturi būti darželio auklėtojos ir koks turi būti tėtis. Labai aktualu šiai dienai, ypač po paskutinio skandalo darželiuose, kur klijavo vaikams izolkes ant burnų :) Režisavo Dovilė Šarutytė – jos braižas man patinka, yra sukūrusi dar kelis neblogus trumpus eksperimentus. Turėsite progą, pažiūrėkite – lėtas, ramus, visiškai paprastas filmukas.
Bridesmaids (2011) – kai pamačiau šio filmo reklamą mieste, o vėliau ir anonsą, kaip tikriausiai ir dauguma normalių žmonių, spjaudžiausi ir sakiau „niekada“. Visgi, teko pažiūrėti šį filmą – ir netgi savo noru. Pasiskaičiau keliose vietose, kad filmas neblogas, tad sugalvojau vieną vakarą išmėginti. Na ir kaip bebūtų juokinga, bet nenusivyliau! :)) Na taip, filmas tikrai skirtas tam tikrai auditorijai ir dažnose vietose šleikštus iki negalėjimo. Visa filmo esmė – geriausios draugės, viena išteka, kita viską organizuoja (čia JAV labai svarbu tokia garbė), atsiranda trečia draugė – konkurentė, na ir dar krūvelė įvairių vištelių. Veiksmas aplink vestuvių organizavimą. Akibrokštų ir kvailų situacijų eigoje pilna, o visos tokios situacijos (viduriavimas, nugirdymas+vaistai, problemos su pinigais) yra tokios lėkštos, kad matyt net moterys (kurios turėtų būti šio filmo tiksliniai žiūrovai, iš esmės) turėtų būti jas mačiusios bet kurioje „Sex and the City“ dalyje. Tas ir blogiausia. Kas šiek tiek pataiso situaciją, tai nors ir niekuo neišsiskiriantis, bet visai pakenčiamas pagrindinės aktorės gyvenimas. Viską šioje situacijoje pataiso Crish O’Dowd – airių aktorius, vienas iš kantuperastų puikiame seriale The IT Crowd. Jis toks… normalus ir paprastas. Bet žiūrint apskritai, kažkas išsiskiriančio šiame filme yra tik pagrindinės aktorės kambariokai. O kai filme viskas neišsiskiria iš visų kitų filmų, kai viskas matyta, neoriginalu, atsibodę, kartojasi n-tąjį kartą – tada blogai. Tuomet pasižiūri filmą ir užmiršti. Tai toks šis filmas ir yra – pasižiūrėjimui gal ir tinka, bet jokios naudos iš jo. Gal tik kai kuriomis akimirkomis juokinga, bet tikrai nelabai dažnai.
Kingdom of Heaven (2005) – vėlgi, žiūrėjome šį filmą po kelionės į Maroką, nes ten jis kažkiek filmuotas :) Deja, pažįstamų vaizdų beveik nepamatėme, nes viskas tvarkingai apipaišyta krūva efektų. O ir šiaip filmas – nuobodokas. Ištęstas, 2,5 valandos, o kažko ypač stipraus ir nerasta. Kad ir karo scenos – viskas ten gerai, gražu, įtempta, daug sumanumo ir visokių vaizdų, bet nieko įmantraus. O iš įspūdžio, kokį buvo bandyta sudaryti apie filmą, norisi kažko rimtesnio. Vien griūvančių priešų statinių ar skraidančių degančių kamuolių neužteks. Visa kita filme – pašnekesiai ir politika. Politika tai labai paprasta – arghh, kapojam visus! Argh, nekapojam, argh kapojam. Ir taip visą filmą. O gerasis samarietis Orlando Bloom bando visus gelbėti net apsipersdamas. Buvo nuobodoka žiūrėti. Ištęstas, neįspūdingas, eilinis filmas. Apie viduramžių tipo karus filmų ir taip apstu, o kai atsiranda dar vienas toks pats, jam didelės reikšmės nesuteiki. Matyta, girdėta.
Freaky Friday (2003) – žinau, žinau. Neteiskite. Tai buvo silpnumo akimirka, kai visiškai neturėjau ką veikti :) Tai vienas iš tų tragiškai baisių filmų, kur mama susikeičia kūnais su dukra. Kiek tokių jau prikurta? 15? 25? Kad ir kiek, vis tiek praktiškai visi jie neišlipa iš vidutiniško lygio. Šis irgi toli gražu. Jį galima žiūrėti, pavyzdžiui, per šventes. Bet tai nėra kinas. Tai ne kino kūrinys. Tai tiesiog daiktas televizijos eteriui užkimšti.
SAVAIČIŲ NUSIVYLIMAS:
The Adventures of Tintin (2011) – labai blogai. Ypatingai blogai. Neapsakomai blogai. Visiškas nusivylimas. Spielbergui kažkas atsitiko. Neprieštarausiu nė per plauką, jog animacija šiame filme nuostabi. Kartais pagaudavau save galvojantį, kad kaip gražiai nufilmuotas kadras – o visi kadrai šiame filme yra animacija. Šiuo klausimu įdirbis puikus, jokių priekaištų. Bet visos kitos šio filmo pusės… Tragedija. Aš neįsivaizduoju kaip vaikai ištveria šį filmą. Jis žiauriai nuobodus. Jis žiauriai kvailas. Istorija jame visiškai neįdomi. Pasakojimas lėtas. Personažai nykūs ir kvaili. Tas pats Tintinas šneka ir elgiasi kaip mažas debilėlis. Vietos, kurios turėtų kelti įtampą ir kulminacijos laukimą yra absoliučiai nuobodžios ir taip prastai paruoštos, jog kelia tik juoką tai kulminacijai atėjus. Personažų emocijos kritiniais momentais – keliančios juoką ir pašaipą. Visiškas nusivylimas. Mačiau daugybę animacinių filmų per savo gyvenimą – tiek holivudinių, tiek europinių ar šiaip meniškų – bet retai kada taip nusiviliu, kaip dabar. Dejavau ir dūsavau per visą salę – ėmė neviltis, kaip gaila į balą išmesto laiko. Pamenu, tuo metu rinkomės tarp Real Steel (2011) ir šio filmo – labai gailiuosi, kad nepasirinkome kito varianto, nes nujaučiu, kad Real Steel yra šimtą kartų įdomesnis ir smagesnis filmas. Trumpai ir labai šališkai sakant – šitas filmas yra šūdas ir niekam nepatariu jo žiūrėti. Laiko švaistymas. Filmas garsus ir pasaulyje aršiai nekritikuojamas tik dėl režisieriaus pavardės.
O dėl Tintino aš tau nepritariu. Jei pažiūrėtum komiksus jo, tai ir yra Tintinas šiek tiek naivokas :) Viskas tame filme būtų gerai, tik norėta per daug visko sudėti į trumpą laiką. O kai taip viską grūdi tai reikia ir greit pasakoti. Per greitas pasakojimo tempas irk iša čia koją. Norėjosi daugiau paslapties, daugiau progų pačiam žiūrovui pagalvoti. O veikėjų charakteriai man visai nieko pasirodė, aišku kai kurios vietos erzino, bet asmeniškai užskaitau šį filmą.
Jo! Sindhamas… :D Šitą klipą jau mačiau kažkur, kaip memę, ar memą, ar kaip jį ten ;) Filmo, tikrai nežiūrėsiu :)
Hanna – taip norėjau pažiūrėt kine ir pražiopsojau per darbus :( :( Būtent dėl Chemikų soundtrack’o taip laukiau, o ir treileris labai labai patiko, tad matyt teks per PC žiūrėti, nes neberodomas jau jis senokai kinuose… Ech. Chemikams reikia gero garso…
Crazy Stupid Love – ok, įtikinai, nemažai girdėjau ir aš gerų atsiliepimų (nors nesu Carrelo gerbėja), tad pažiūrėsiu. Kartais norisi tiesiog smagios, geros komedijos su romantikos doze ir tiek, ypač bjauriais drėgnais atseit žiemos vakarais.
Mergina su drakono tatuiruote – knyga labai patiko. Super. Mėgstu tokias istorijas, ypač kai esu detektyvų mylėtoja nuo vaikystės, tai mane jau sunkoka būna apgauti, tad mėgstu, kai mane apgauna gerai. Ir šiaip liuks stilistika visa. Dėl filmų dar galvoju – prisiklausiau, kad Fincheris gerai susuko, ir nors perdirbinių negaliu pakęst (pvz. Vanilla Sky – nu kam reikėjo perdarinėti ir dar su Cruzu?), visai gundausi pažiūrėti. Tik nežinau ar prisiruošiu abudu žiūrėti (turiu per gerą vaizdinę atmintį ir jei knygą puikiai dar prisimenu iki detalių, žiūrėti dar pora kartų apie tą patį kažkaip nesinori). Lauksiu įspūdžių apie šią versiją ir tada nuspręsiu. Sako, kad Rooney Mara geresnė Lisbeth Salander nei Noomi Rapace.
Sherlock Holmes: A Game of Shadows – žiūrėjau prabangiai :D Londone, labai geram kino teatre, su savo draugais, kurie yra Sherlockians/Holmesians. Visi sutarėm, kad Ritchie po to kai vedė Madonną, užmigo ant laurų, bet tai nereiškia, kad jo filmai nėra smagūs jei užmerki akis į didesnius trūkumus. Į Robert Downey Jr. visada gera žiūrėti, nors Ritchie kaip režisierius jo nelabai suvaldo ir tai jaučiasi – RDJ yra tiesiog savimi iš principo beveik visą filmą, ypatingai pradžioje (palyginimui kaip RDJ dirba su geru režisierium galiu parekomenduoti pvz. Fur: An Imaginary portrait of Diane Arbus arba tą patį Chaplin). Jude Law Watsonas vis dar išlieka tarp dviejų mano mylimiausių Watsonų (antrasis yra iš naujoviškojo BBC Sherlock – Martin Freeman). Dar smagu buvo pamatyti nacionalinį britų turtą Stephen Fry vyresniojo Holmso vaidmenyje, nors kaip pats personažas parašytas, tai mane nuvylė (aišku, komiški epizodai buvo smagūs ir pan., tačiau kažkaip aš tikėjausi daugiau, bet čia jau mano, kaip Konan Doilio gerbėjos n metų išpindėjimas :). Pagrindinis blogiukas, profesorius Moriartis, man asmeniškai labai patiko ir šiaip tai jis toks ir yra – veikiantis daugiau už kadro, manipuliuojantis visais ir viskuo, “voras, tūnantis didžiulio tinklo viduryje”. Toks Moriartis buvo Doilio aprašytas, tokį jį aš įsivaizdavau ir man visiškai nekliuvo tas dalykas, kad jis nebuvo akivaizdus. :) Bet kaip jau sakiau, matyt aš knygų sugadinta. Jared Harris puikiai atliko savo vaidmenį ir man ypatingai patiko scena prie krioklio, fantastiškas abiejų darbas – tiek RDJ, tiek Harriso. (Bet neleiskite man pradėti kalbėti apie tą nesąmoningą pilį su kriokliu – ten buvo toks truputį wtf momentas man, ar čia disnėjaus filmas jau ar kaip?). Tačiau geriausią išvadą padarė mano draugės: #RitchieHatesTrees (net užvedė Twitteryje tag’ą :). Įspūdinga, aišku, bet tikrai – nekenčia jis tų medžių nors pasiusk. :))
Puss in Boots – sąraše, žiūrėsiu tikrai tik originalų, ne lietuviškai garsintą (kiek mane bandytų įtikinti, kad lietuviai gerai garsina, etc., nu negaliu prisiversti ir viskas, man reikia Banderaso balso :) Tas pats buvo ir su Alice in Wonderland – kaip galima žiūrėti į Depp’ą ir klausyti ne jo balso (arba Češyro katinas – Stephen Fry taip nuostabiai įgarsino, kad nežinau, kas galėtų geriau).
Bridesmaids – pažiūrėjau kažkada parsisiuntus. Neblogai bendrai paėmus, tačiau kai kurios vietos tai privertė gerokai pasiraukyti. Kažkaip Hangover labiau man patiko iš tokios serijos filmų. Chris O’Dowd fainuolis, gelbėjo visą filmą man asmeniškai (nors IT crowd negaliu pakęst :).
Kingdom of Heaven – esu mačiusi pusę filmo. Tai daug pasako. :) Migdantis nerealiai.
Horrible bosses – treilerį pažiūrėjus supratau, kad net namie nenorėsiu žiūrėti jo. Nesudomino kažkaip ir vadinasi, kad daug neprarasiu jo nežiūrėdama.
Kas dėl Tintin’o – mano draugė prancūzė 3D animatorė buvo absoliučiai pasipiktinusi dviem dalykais: 1. WTF Steven Spielberg išdarkė prancūzų komiksų klasiką taip, kad neįmanoma. 2. Visi (įskaitant Spielbergą) kažkodėl šį filmą kategorizuoja kaip animacinį, nors tai yra “motion-capture” pagrindu sukurtas dalykas (ji galėtų paaiškinti plačiau, aš kaip neprofesionalė persakau tik tai, ką ji trumpai paaiškino – t.y. animacija ir motion-capture yra du visiškai skirtingi dalykai). Taip kad ir pamačius treilerį manęs nesudomino (retai žiūriu tokius filmus).
Švedų vaidyba tau pasirodė gera??? wow. Aš žiūrėjau už galvos susiėmus ir laukdama, kol pagaliau viskas pasibaigs. Labai tiesmukiška ekranizacija. Vaidyba gera tik poros aktorių – Lisbeth, Palmgreno, draugo hakerio (nebeprisimenu jau vardo) ir Hell’s Angels’ų. “The Girl who Played with Fire” atidarymo scena tikrai gera. O daugiau… Nežinau, gal tai, kad skaičiau knygas, mane vertė tikėtis kažko daugiau ir kokybiškiau. Nes filmams iki knygų dar ooooooj kaip toli… Tuo tarpu holivudo treileris pasirodė įdomus ir vertas dėmesio, nors nežinau, ar man patiks aktorė, vaidinanti Lisbeth.
Beje, knygos į rankas labai ilgai neėmiau dėl tos pačios priežasties – kvailo viršelio ir pavadinimo :) (Daniškai knyga vadinosi “Mænd der hader kvinder”, arba “Vyrai, nekenčiantys moterų”. Originalus švediškas pavadinimas toks pats). Bet tada iš labai daug pažįstamų teko išgirsti gerų atsiliepimų ir… perskaičiau knygą gal per trumpiau nei savaitę (mokslai trukdė perskaityt greičiau :)). O šlykščiosios scenos tokios šlykščios, kad po jų norėdavosi ko nors saldaus, ir daug. Skaičiau anglų kalba.
Laikas rekomendacijoms :) skaičiau daug gerų atsiliepimų apie norvegų “Hodejegerne” (2011), irgi pastatytą pagal kažkokią knygą, bet pati dar nemačiau. Užtat kažkada seniai per “Kino Pavasarį” ar kažkokį panašų festivalį mačiau irgi norvegų “Naboer” (2005). Po filmo su draugėm ėjom saldumynų (čia užuomina :)).
Ir galiausiai – matei “Walhalla Rising”? Keistas filmas.
P.S. Už “Crazy, Stupid Love” man geresnis pasirodė “Date Night”. Treilerio nežiūrėk ;)
apolominai,
man Tintinas priminė žinai ką? Naujoviškus Tom & Jerry filmukus – daug visko vyksta, bet nieko įdomaus ir viskas be ryšio, be prasmės. Tai čia lygiai tas pats. Pradžioje paslapties auginimas dar atrodė neblogai, bet nuo kelionių laivu pasidarė žvėriškai nuobodu.
Metallem,
pažiūrėk, verta! :D
Thirteen,
-Merginą žiūrėk, net jei skaitei knygas. Bent originalą. Ten pasakojimo būdas ir vaidyba visai užkabina.
-Dėl lietuviško įgarsinimo, žinok būna gerų. Pvz paskutinis Ice Age – jei ne lietuviškas įgarsinimas, būčiau prakeikęs filmą, bet visokie “insaidiniai tautiški” bajeriai labai viską pataisė :) Puss in Boots atveju – nelabai gerai įgarsinta, bet pakenčiamai.
– IT Crowd nekenti?? Priešė!! :)))
Aihara,
mane holivudo anonsas išgąsdino dėl būtent to tiesmukiškumo. Kuo man patiko originalas (ir ta pati švedų vaidyba), kad merginos išgyvenimai ir nelaimės pateikiamos savaime – žiūrovui duodama palengva be žodžių suprasti, kad jos gyvenimas šūdinas. Tuo tarpu holivudiniam anonse yra ištrauka, kur tiesmukiškai pasakoma “jos gyvenimas baisus, nepadarykim dar baisesnio”. Tai biški baisu, kad jie ten varys paprastai ir nuobodžiai, kad tik spėtų “viską parodyti” ir kad nebus auginami personažai. Na bet pamatysim. O švedų vaidyba dėl “auginamų” personažų man ir patiko :)
Beje, aš knygų neskaitęs, gal todėl įspūdis geresnis – paprastai ekranizacijos nublankasta prieš knygas :) (net Žiedų valdovui toli toli iki knygų stiprumo).
Ačiū už rekomendacijas :) Nei vieno nematęs, užmesiu akį – dabar nebežiūrim jokio serialo, tai atsirado laiko filmams :)
Kingdom of Heaven tiesiog būtina žiūrėti ne kino teatro versiją, o director’s cut. Nors filmas dar labiau pailgėja, tačiau tada bent jau aiški personažų motyvacija, o ir pati istorija daug geriau suvokiama.
Dėl Stiego Larssono trilogijos ekranizacijos – geriausiai pavyko TV mini-serialo Millennium kūrėjams.
Negaliu patikėti – čia rimtai kitiems Hanna nepatinka? Arba nėra wow? Aš taip dažnai prisimenu šitą filmą! Ir ne tik tada, kai girdžiu skambantį garso takelį – turbūt bet kurią labai šviesiaplaukę, žydrų žydrų akių mergaitę pamačiusi atsimenu. O dar ta agentė ledinė ledi… Mmmm. Nesuprantu, kaip galima nesižavėti tokiu skoningu, ryškiaspalviu mišiniu… visko: mitologija, Europos subkultūros ir pasaulio kultūros, istorija, pasakos… ir viskas skirtinguose herojuose ir viskas dera, žavi, keri. Žiūrėsim dar kartą kadanors. Būtinai.
Muahahahahahaha *pikto priešo juokas*
Nors esu IT specialistė ir teoriškai turėtų man patikti IT Crowd, bet nu negaliu tiesiog jų pakęst. Vienas juokelis per visą seriją, kuris dar pusė velnio? Dėkui, bet ne. Man Big Bang Theory šimtus kartų geresnis. Bet čia matyt jau kiekvienam savo (lygiai kaip ir How I Met Your Mother nežiūriu, nes per pirmas penkias serijas neužkabino niekas daugiau išskyrus Barney, o dėl jo vieno žiūrėti – meh). Ko aš dar čia nežiūriu visuotinai garbinamo? Ai, Lost :))))) Irgi kažkaip bandžiau pirmą sezoną žiūrėti, bet atsibodo paskui. Tiesiog kartais manęs aktoriai neįtikina ir nors tu ką.
Dabar jau matyt visiška priešė :)
Aidai,
niekada ir niekaip. Neįsivaizduoju savęs žiūrint tokį filmą dar ilgesnį :) Jame tikrai nebuvo kažko ypatingo, kas jam suteiktų išskirtinumą ar didelį kokybės ženklą.
Thirteen,
jau traukiu kraujuotą kirvį, tuoj pasibelsiu į duris.
Kaip tu gali Lost’ų nemėgti – tave reikia uždaryti!
O jei rimtai – jei Lost’uose ieškojai aktorių vaidybos ar sugebėjimo įtikinti, tuomet tikrai suprantu, kodėl nepatiko – ten tokių dalykų nerasi, ten aktorystės sugebėjimai dažnu atveju juoką keldavo. Ale, man ten labiausiai patiko mistika, kuo Lost’ai gali pasigirti kaip joks kitas serialas. Mistika, teorijos, nežinomybė, Magic Box!
Dėl IT Crowd keista, nes ten tiek insaidinių bajerių, kurios supranta tik kantuperastai… Nepažįstu kol kas nei vieno, kuriam nepatiko – tu pirmoji :) O kitų tavo minėtų serialų nežiūriu.
Bandziau per search’a ieskot ar jau ziurejas filma “ink”, bet paieskos nelabai sekes. Kazkaip prisiminiau netyciom ta filma, tai sakau jei nemates, tai rekomenduociau, vis geriau nei “freaky friday” :)
Ačiū, mačiau, http://www.kleckas.lt/blog/14-18-savaites-2010-kinoteatras :)
Čia jau galit ir mane įrašyt į priešų sąrašą, nes lostų nežiūriu irgi :) O vat, Bolivudo filmų negaliu žiūrėt, nes sergu bolivudofobija, kadangi, kažkada, vaikystėj turėjau tokią nelaimę, pamatyt, kažkokį tai, siaubingą indusų filmą, su visom tom baisiom dainom, irgi šokiais, ir irgi , su tom idiotiškom muštynėmis :D Taigi prabočykyt: nežiūrėsiu aš syndhamo ;)
Batuotas katinas buvo neblogai, bet iki Šreko pritrūko… Žinoma, smagiausia, tai kai katės elgiasi kaip katės. Bet pavyzdžiui tas kiaušinis tai kažkoks visai pritemptas veikėjas.
Jei jau čia kalba užsivedė apie serialus, tai prisipažinsiu, kad Lost net nepradėjau žiūrėt, ir kažkaip nežadu. Mėginau žiūrėt Heroes, bet trečio sezono tik pusę iškenčiau. Ir, savaime aišku, Smallvile mano favoritas buvo tuo metu, kai visi kliedėjo dėl Lost :)
O IT Crowd – super. Nebūtų toks geras, jei būtų daug serijų. Dabar, kai išeina 6 per sezoną, ir tai jei pasiseka, tai humoras lieka koncentruotas :)
Visus į priešų sąrašus!!1! Genocidą!
Paveizėjau Singhamo ištrauką ir supratau, kad komedija. :) Jooo… 25 metus nemačiau indų filmų: gal pagaliau prisiruošiu. :)
Hanna gerai pafilmintas, bet siuzetas labai siap sau… 14-etes lauzomi sprandai sukelia lengva sypsena :)
patiko Drive http://www.imdb.com/title/tt0780504 soundtrack’as, bet tai jau muzikinio skonio reikalai.
A Prophet http://www.imdb.com/title/tt1235166
We Need to Talk About Kevin http://www.imdb.com/title/tt1242460
Elena http://www.imdb.com/title/tt1925421
The Return http://www.imdb.com/title/tt0376968
sim! Tu gyvas! Laukiam tavęs čia: http://www.kleckas.lt/blog/penktadienio-internetai-su-varske-16#comment-20956 :))
ak biski atsokes nuo visokiu varskiu :)
*atsargiai iškiša galvą iš bunkerio ir apsidairo Buržujaus su kirviu*
Šiaip kas dėl Lost, tai matai, mistika mistikom, gal ir neblogai, bet jeigu aš netikiu aktoriais, tada netikiu jų personažų išgyvenamais dalykais ir dėl to pati geriausia mistika man labai apkarsta. Bjaurus bruožas matyt, bet negaliu pakęst prastos vaidybos visiškai.
O IT Crowd – aha, suprantu, kad tipiški kantuperastų bajeriai ir pan., bet matyt aš netipinė kantuperastė tada. Nors bajerius suprantu, bet kažkaip net patį pirmą epizodą vos ne vos iškentėjau iki galo (jau ta merga tai visai, dar bernukai lyg ir pusė velnio buvo). Matyt nelemta man įvertinti to gėrio :) Nurašau savo keistumui.
Big Bang Theory rekomenduočiau kaip gerą amerikietišką sitcom’ą su geekiškais bajeriais (neapsiribojančiais vien tik IT, pagrindiniai veikėjai – fizikai mokslininkai). Bet čia skonio reikalas aišku. Kaip ir IT Crowd atveju. :)
Kas man dar nepatinka iš masiškai mylimų (bent iš blogosferos/Twitterio kiek žinau) – Family Guy. Brrr. Negaliu ir viskas. :) Simpsonai, Futurama, Pietų parkas – gerai (nors pastarojo ir nebežiūriu paskutiniu metu kažkaip, nebent brolis vieną kitą epizodą parekomenduoja, kažkaip nebekabina kaip seniau). Nors labiausiai aš vis tiek ne animacinių serialų gerbėja…
sim,
beje ačiū už rekomendacijas. Prophetą tai mačiau, bet kiti sudomino.
Thirteen,
teisinkis, teisinkis, vis tiek kirvius galandu ir greit sulauksi didžiojo keršto!
Big Bang yra “Friends” tipo komedijinis serialas. Tokių serialų negaliu pakęsti :) IT Crowd yra išimtis, nes jis biške kitoks ir be to man aktualus. Visi kiti, visokie How I Met Your Mother, man sukelia galvos skausmą ir liūdesį kaip kokios Krivicko laidos :)
Dėl Family Guy turiu daugybę priešų pasaulyje. Ir šiame tinklaraštyje esu daugybę kartų įvardijęs juos kaip šūdiną atsilikusį serialą :)
Batuotas pussis visiškai eilinis, padarytas vidutiniškai gražiai, bet neįdomus ir be vizijos. Iki gerų animacinių jam kaip iki mėnulio. Net nėra kaip lyginti to pussio su rattatoile arba šreku arba wall-e arba monstrų biuru ir t.t.. Na visiškai ne ta lyga. Tarsi krepšinio aikštelėje lygintume “buržujų” ir Sabonį. Skirčiau 4/10 balų.
Kingdom of Heaven gražiai padarytas. Ir tai vienas nedaugelio filmų, kuriame per kovą žūsta ne tik viena pusė (“blogiečiai”), bet ir nemaža dalis “geriečių”. Ginkluoto susidūrimo natūrali pasekmė yra aukos, žaizdos, žuvusieji. Atrodo elementaru, tačiau beveik jokiame filme to nėra. Skirčiau 9/10 balų.
Kas del Immortals (2011) tai jis ir turejo buti panasus i 300, bet buvo panasus tik vietomis, kurios beje ir geriausios filme, tai Titanu ir Dievu kova. Jei visas filmas butu taip padarytas, turetume sedevra. Beje, cia toks filmas, kur tokie efektai patys jau yra kaip menas.
P.S. Ką tik pažiūrėjau Crazy Stupid Love. Iš naujo permąstau savo nuomonę Steve Carrel atžvilgiu. Pats tas filmas prie vyno butelio ramų šeštadienio vakarą (OMG how pathetic am I?). Bet tikrai, super. Nors tą kalbos mokykloje sceną pabaigoje labai ramiai prasukau ir viskas puikiai. :)
Ačiū buržujau už puikias rekomendacijas! :)
sim, tai mergiūkštei ne 14, o 16 metų.
Katik pamačiau paveiksliuką prie Crazy, Stupid, Love. (2011) , užteko pamatyt Steve Carell veido išraišą, dabar einu žiūrėt. :D
Jei patiko “Incendies”, patiks ir “Tell No One”: http://www.imdb.com/title/tt0362225/. O jei bus nuotaika dokumentiniams filmams, rekomenduočiau pažiūrėti “Touching the Void”, “Encounters at the End of the World”, “Senna”, “Facing Ali” (jei pastarasis patiks, apie Ali yra susuktos kelios geros dokumentikos – “Thrilla in Manila”, “Rumble in the Jungle”, “When We Were Kings”; o vaidybinio, deja, gero nėra, tikriausiai dėl to, kad Ali suvaidinti nelengva) :)
Gero kino!
Limonadas burbulinadas
Ačiū už rekomendus :)