51 filmas… 30 A4 dydžio lapų… Daugiau nei 15 tūkst. žodžių. Kodėl man už tai niekas nemoka??? :(
Užtrukau ilgokai, bet atidirbau su kaupu. Galvojau šį įrašą skelti į kelis trumpesnius, bet nusprendžiau palikti kaip yra – nesidomintiems neteršiu eterio, o besidomintys nepasimes. Kad būtų lengviau, suskirstysiu šiuos kinoteatrus į 4 dalis, kurios yra apytikslės, skirtos tik susigaudymui įraše. Gero skaitymo, įdomių filmų, didelio malonumo.
ωωωωω
Pirma dalis: filmai, kuriuos privalo pažiūrėti kiekvienas kino mėgėjas.
ωωωωω
SAVAIČIŲ MALONŪS ŠIURPULIUKAI:
Kaip mes žaidėme revoliuciją (2012) (imdb)– džinsai ir rokas sugriovė Sovietų sąjungą, sakydavo taip kai kurie žmonės. Nežinau, apie ką šis filmas. Ar apie „Antį“, ar apie Nepriklausomybę. Nenoriu nieko komentuoti ir visaip interpretuoti šio filmo, nes kiekvienas toks mano painterpretavimas filmą tik sumenkins. Noriu pasakyti, kad šį filmą privalo pamatyti kiekvienas Lietuvos gyventojas, kad suprastų, kokie žmonės „darė“ Nepriklausomybę, kokie žmonės viską organizavo, ir kad ne tik politikai siekė mūsų laisvės, bet didelį indėlį davė tokie patys „pienburniai“, kaip bet kuris iš mūsų.
Niekada nebūčiau pagalvojęs, jog grupė „Antis“, pasirodo, yra visų laikų geriausias lietuviškas trololo. Visada galvojau, jog tai šiaip linksma grupė, o po šio filmo nebegaliu ramiai klausyti jų dainų, nes kiekvienoje dainoje girdžiu tobulą trolinimą, skirtą sovietams. Ir ne tik dainomis jie tai darė – kelionės į kitas šalis ir į pačios mamos Rusijos TV laidas buvo tobuliausia, ką galėjo padaryti šie žmonės. Po šio filmo pagarba „Ančiai“ pakilo tūkstančius kartų – ne tik kaip muzikinei grupei, bet kaip ir tobulam Nepriklausomybės atgavimo įrankiui.
Velniškai drąsūs žmonės. Ne tik „Antis“, kalbu apie visus, organizavusius šitą belebardą. Prieš pat Kremliaus veidus daryti tokius bajerius kaip „Roko maršai“. Pagarba absoliučiai visiems ir labai gaila, kad gatvėje jų net nepažinčiau ir negalėčiau paspausti rankos. Gerbiu drąsius žmonės.
Trolinti Kaušpėdas nenustojo ir toliau. Kas suprato filmo gale varlių skulptūros monologą, prašau, paaiškinkite, nes aš jau pasiklydau interpretacijose, ką Kaušpėdas ir režisierė norėjo tuo pasakyti.
Giedrė Žickytė pastatė nuostabų lietuvišką dokumentinį filmą. Tokie ir turi būti dokumentiniai filmai – pažvelgiantys į istorinius įvykius visiškai kitaip, negu anksčiau buvo įprasta. Mano karta, ir dar jaunesnė karta, niekada nebūtų pagalvojusi apie tokius vidinius įvykius Nepriklausomybės atgavimo metu. Šis filmas suteikia prasmę daugybei užuominų, kurių iki šiol nesuprasdavau. Kad ir tas pats posakis „džinsai ir rokas sugriovė Sovietų sąjungą“: anksčiau jis reiškė tik kažką, susijusį su „Roko maršais“, o dabar galiu būti ramus, nes žinau istoriją nuo A iki Z. Ačiū režisierei ir visai kūrybinei komandai. Režisierė minėjo, kad greitu metu turi pasirodyti DVD, todėl kviečiu visus būtinai nusipirkti DVD ir pasižiūrėti šį filmą. Iš torrentų nežiūrėkite – ir kokybė ne ta, ir savo duoklę tokiems filmams privaloma atiduoti. Kad jų atsirastų daugiau.
• •
SAVAIČIŲ TEISIBĖ:
God Bless America (2011) – Jimmy Kimmel laidų režisieriaus su neįmanoma užrašyti pavarde filmas apie tai, ką visi pagalvojame bent kartą gyvenime. Vienišo nelaimingo vyro gyvenimo istorija apie tai, kaip jį galutinai užkniso televizijoje ir apskritai pasaulyje vyraujanti tuštybė ir jis išėjo į kovą – palikti po savęs pasaulį gražesnį, negu rado. Vieni tai daro tvarkydami gamtą, kiti padėdami žmonėms, treti keldami valstybės ekonomiką. Herojus pasirinko kitą būdą – iššaudyti visus debilus, kuriuos pamato per televizorių ar šiaip gatvėje. Šis filmas – gryna juodo absurdiško humoro komedija, niekaip nesusiejama su realiu pasauliu. Mąstantis ir protingas žmogus neims šaudyti žmonių dėl jų debiliškumo. Šaudo tik psichai ir tikrai ne dėl kilnių tikslų. Apskritai šis filmas į realybę nepanašus nė kiek, taigi prieš žiūrint reikia nusiteikti, jog matysite absurdišką siužetą.
Jei rimtai, iš idėjinės pusės šis filmas nuostabus. Juk taip norėtųsi paimti automatą ir išpleškinti visus violetinius nevispročius, publicistinių laidų herojus (ir būtinai vedėjus), pusę politikų ir pan. Realiame pasaulyje joks rimtas žmogus to neskatins, nedarys ir tikrai nepalaikys, bet perkeliant į kiną – tai labai smagu. Vienas iš įvairių meno formų tikslų yra atvaizduoti tai, ko tikrame gyvenime niekada nedarytumei. Juk kartais taip norisi pravalyti pasaulį, o ypač mūsų mažą šalį, todėl toks filmas ir atranda savo vietą. Manau, kad šis filmas turėtų patikti daugybei normalaus kino žiūrovų, nes ji ne tik priimtinas iš idėjinės pusės, bet ir pateiktas labai skoningai ir be prastų scenų, kurios gadintų bendrą vaizdą. Ne, tikrai, nors filmas mažabiudžetis, bet padarytas puikiai. Neturiu jam jokių priekaištų. Scenos, kur herojus sako savo monologus, pagal kino taisykles turėtų būti lyg ir nuobodžios, tačiau tekstai juose – visiškai teisingi.
Labai jaučiama tai, kad filmą režisavo pramoginių JAV laidų režisierius. Jimmy Kimmel laidose nuolat pašiepiamas žmonių kvailumas, išsityčiojama iš kvailų tuštybės parodų televizijoje, todėl visai nenuostabu, jog šis filmas – tiksli santrauka viso to, apie ką kalbama tikrame pasaulyje. Tikrai rekomenduoju pažiūrėti, viena smagesnių absurdo veiksmo komedijų apie kitokį požiūrį į JAV ir pasaulio pop kultūrą.
• •
SAVAIČIŲ METAFOROS:
Melancholia (2011) – mačiau gal ir nedaug Lars von Trier filmų (nes jiems labai reikia nusiteikimo), bet šis man paliko didžiulį įspūdį. Jeigu sekate mano kinoteatrus, žinote, jog visuomet mėgau pseudo-realybės filmus apie armagedonus, katastrofas ar tiesiog neįtikėtinus dalykus, įpaišytus į paprastą buitinę realybę. Kai filmas pradedamas siurealistiniais ir vizualiai įspūdingais vaizdais, galima sakyti visišku menu, paveikslais, o tuomet tęsiamas visiškai buitiniu vestuvių vaizdu – toks peršokimas mane būtinai užkabins. Ir užkabina iki pat pabaigos, paskutinės minutės. Tiesą sakant, pusę filmo atrodo, kažiko čia visi šį filmą laiko išskirtiniu – vestuvės, pykčiai, lengva nuprotėjimo forma. Viskas, rodos, labai paprasta. Bet tuomet siužetas perjungiamas į vėlesnį laikotarpį ir žiūrovui paliekamas toks nesupratimo jausmas – ką aš čia ką tik pusę valandos žiūrėjau? Bet nesirūpinkite, viskas susisieja pabaigoje. O jeigu nesusiesite atskirų filmo elementų – galgi žiūrite tokius filmus per paprastai ir jiems pasibaigus neturite nuotaikos/jėgų interpretacijoms ir spėliojimui, ką gi norėjo parodyti (ir apskritai – ar parodė) šis išsišokėlis režisierius.
Šis filmas sulaukia kardinaliai skirtingų vertinimų. Vieni pyksta, jos paskutinė scena yra visiškai nerealistiška ir viskas vyktų ne taip – toks požiūris teisingas, bet labai paviršutiniškas. Kiti sako, jog filmas padarytas visiškai paprastai, ir jame nėra nieko gilaus. Šitie žmonės, mano nuomone, labai klysta. Jei kada nors esate susidūrę su psichologinėmis ligomis (patys/artimieji/draugai), šio filmo siunčiamas mintis suprasite labai gerai. Kai kuriomis akimirkomis netgi imi abejoti, ar filme atvaizduojami tikri įvykiai – kyla toks įspūdis, jog viskas tik ligos galvoje padariniai, vaizduotė, šizofreniškas išsigalvojimas. Pažiūrėję filmą pamėginkite įsivaizduoti, jog Melancholia atvaizduoja ne faktinį kūną, o tam tikrą psichologinį aspektą.
Iš tiesų nesvarbu, kaip žiūrėsite šį filmą. Jei galvosite, jog tai fantastinis, armagedoną atvaizduojantis filmas, būsite visiškai teisus. Iki puikaus fantastinio filmo jam šiek tiek dar trūksta, tačiau vaizdų ir baimės jausmo užteks. Jeigu galvosite, jog šis filmas – metaforų prikimštas psichologinis trileris apie depresijon puolančius žmones – taip pat būsite visiškai teisus. Šį filmą galima žiūrėti iš netikėto kampo – lyg ypač intelektualų teatrą, kur visi įvykiai ir veiksmai skirti tik perkeltine prasme perteikti tam tikrus žmonių išgyvenimus.
Su šiuo filmu Lars von Trier šiek tiek susigriovė savo karjerą. Po spaudos konferencijos Kanuose, kur jis pasakė, jog „supranta Hitlerį“, jis tapo persona non grata Kanuose. Beje, apie šį filmą (bet visgi gal apie jo plakatą) jis pasakė: „Jis atrodo kaip šūdas. Aš sukrėstas“. Taigi žiūrėdami būkite atsargūs. Šis filmas jus gali paveikti šimtu būdų, bet garantuoju, kad toks ir buvo jo tikslas. Absoliučiai tobulas menas.
• •
SAVAIČIŲ PANIKA:
Take Shelter (2011) – krūvelę apdovanojimų laimėjęs, tačiau savo biudžeto neatpirkęs filmas. Kino industrijos nesąmonės. Jos pasiekia ir mus – kad ir kaip norėčiau, bet neturiu galimybės šį filmą pažiūrėti legaliai, todėl nė per plauką neprisidedu prie jo atsipirkimo kūrėjams. O prisidėti tikrai verta. Be jokių diskusijų.
Niekam nežinomo ir iki šiol neįdomaus režisieriaus Jeff Nichols filmas apie po truputį pradedantį išprotėti vyrą, kuris dėl vizijų savo sapnuose pradeda daryti jo šeimai ir draugams nesuprantamus dalykus. Galų gale atsitinka taip, jog pasidaro neaišku, ar jam reikia saugoti savo šeimą nuo jo pranašaujamų nelaimių, ar nuo savęs paties. Filmas „sunkėja“ su kiekviena niūria vizija, tačiau pagrindinį svorį duoda vaidyba. Su pagrindiniu aktoriumi, Michael Shannon, susipažinau seriale Boardwalk Empire – ten jis palieka didžiulį įspūdį savo visiškai keistu ir gerai suvaidintu personažu. Šiame filme jo vaidybos kokybė ne ką mažesnė, o jam į kompaniją stoja jo žmoną vaidinanti Jessica Chastain, paprastai filmuose gaunanti mažokai dėmesio kaip vidutinio lygio aktorė. Šiame filme ji – tikrai ne vidutinė, nes savo vaidmenį atlieka beveik puikiai. Nepaisant kelių dirbtinos vaidybos smulkmenų, bet jų neįmanoma nepastebėti, kai šalia tobulai atliekamas bebaigiančio išprotėti vyro vaidmuo.
Žiūrint filmą nuolat klausinėji savęs, kaip elgtumeisi pats. Aišku, galima raminti save, jog tokios ryškios ir aiškios vizijos pasitaiko retam asmeniui, todėl kažin, ar gyvendami tokį paprastą, miesto, tradiciškai nuobodų gyvenimą, sulauktume tokių smegenis supurtančių vaizdinių. Yra tobulų scenų šiame filme. Tokių nepakartojamų. Viena scena filmo pabaigoje, kur pagrindinis personažas niekaip negalėjo atidaryti durų, ta scena nužudė visiškai. Tokios scenos taip sukausto, jog lėtai lėtai išgyveni kiekvieną jų sekundę. Nuostabiausia tai, jog tokių panašių, šiek tiek paprastesnių scenų šiame filme pilna – įtampa neatleidžiama nei minutei. Galima būtų pavadinti šį filmą tikru psichologiniu siaubiaku, nes personažų baimė išgyvenama nuolat. Ir net neabejoju, kad skirtingai ją išgyvena žiūrovės, turinčios savo vyrus, ir vyrai, turintys žmonas ir tą nenumaldomą su evoliucija atkeliavusį saugojimo jausmą.
Rekomenduoju 100%. Be diskusijų.
• •
SAVAIČIŲ MEILĖ:
Perfect Sense (2011) – jei nekenčiate jausmų ir šiuo metu gražios meilės istorijos jums ne prie širdies – praleiskite šį filmą. Pasilikite jį tam kartui, kai jausmingumas bus išaugęs, o meilės reikalai klostysis gerai – tuomet šis filmas jus paveiks ypač stipriai. Tai viena gražesnių paskutinio meto meilės dramų, kurios pagrindinis užkabinantis dalykas nėra meilė. Įdomiausia šiame filme – tai, kas vyksta pasaulyje, t.y. visose Žemės galuose plintanti epidemija, užkrečianti žmones netikėtomis ir netradicinėmis ligomis. Įspūdingomis ligomis, kurios abejingų nepalieka.
Nors vaidyba nėra viena iš geresnių, tačiau meilės tematika perteikiama pakankamai gerai, o filmo pabaiga visiškai įtikina personažų jausmais. Tiesa, negalima nutylėti, jog nemaža dalis jausmų filme – labai dirbtini, ypač juos prastai vaidina moteriškoji pusė. Tačiau filmo pabaiga, o taip pat ir iki to įvykę 3 esminiai filmo elementai, palieka pakankamai stiprų įspūdį, kad pasibaigus filmui dar kurį laiką sėdėtum nejudėdamas ir teištartum „wow“. Paskutinės sekundės, pasakotojos balsas, vaizduotės atvėrimas – sukrečianti akimirka. Ypač jei žiūrite filmą su savo antra puse.
Žinau, kad šis filmas nėra vienas iš geresnių savo pateikimu, tačiau istorija jame – fantastiška. Rekomenduodamas šį filmą iš dalies būsiu neteisus, nes filmo išpildymas vietomis labai nuvilia, bet siūlau tikrai pažiūrėti, nes tokią meilės istoriją ir puikią dramą reikia būtinai pamatyti. Vien dėl to, kad vėl iš naujo pradėtum vertinti savo jausmus, jutimus ir pasaulį aplinkui. Tikrai geras kūrinys. Spjaukit ant vaidybos (juk meilės dramose retai kada ji būna gera), spjaukit ant dirbtinų scenų ir mėgaukitės labai įdomia siužeto idėja bei puikia meilės istorija. Ir, aišku, sentimentalia ir įspūdinga pabaiga.
• •
SAVAIČIŲ EPAS:
Batman Begins (2005) ir The Dark Knight (2008) – artėjant iškilmingai dienai, kai turėjo būti užbaigta (?) didinga Betmeno trilogija, nusprendėme, kad privaloma iš naujo pasižiūrėti abi trilogijos dalis, kad smagiau žiūrėtųsi finalas. Tą ir padarėme. Žiūrėjimas antrą sykį tik patvirtino, koks šių laikų kino genijus yra Christopher Nolan, kuris sugeba ne tik pastatyti puikius (t.y. šiuo laikotarpiu puikiausius) veiksmo filmus, bet ir jaučia tai, ko nori žiūrovas ir kokios kino tendencijos tuo metu yra labiausiai vežančios. Kalbu apie tai, kaip šie filmai skiriasi vienas nuo kito, nors tuo pat metu yra labai panašūs. Statymo būdas, naudojamos formos, stilius skiriasi kiekviename filme pagal tuo laiku populiariausias veiksmo filmų stiliaus tendencijas. Batman Begins, aiškiai matyti, atitaikytas pagal senesnių veiksmo filmų stilių, visokie Himalajų kalnai, šiek tiek dvasingumų ir mažiau įspūdingos technikos ar visokiausių skraidančių ekranų. The Dark Knight – fokusavimasis į personažą, kuris pateikiamas kaip didžiausias visų laikų teroristas – ir kuo mažiau dvasingumų, neesminių sproginėjimų ar pasilakstymų nerealiomis mašinomis – veiksmo šiame filme tiek, kiek reikia, o visa koncentracija nukreipta į vieną, nerealų, visų laikų didžiausią blogiuką – Džokerį. Ir, aišku, kitus personažus, kurių asmenybės vystomos visą filmą. Trečiasis filmas vėlgi skiriasi savo pastatymu ir stiliumi, bet apie jį vėliau. O kol kas, jeigu taip nutiko, kad nematėte nei vienos Betmeno dalies, tai nustokite save kankinti. Duokite džiaugsmo savo galvoms. Christopher Nolan yra šių laikų veiksmo filmų genijus, ir kol kas nėra tokio paties kaip jis. Ši trilogija yra vienas puikiausių dalykų, nutikusių holivudinių veiksmo filmų padangėje. Eikite mėgautis, nuo pirmos dalies. Patikinu, patiks. Patiko netgi mano tėvams, kurie liko susižavėję ir mielai pažiūrėtų dar ką nors panašaus.
The Dark Knight Rises (2012) – taigi, atėjo didžiulio epo pabaiga. Ar tikrai pabaiga? :) Žiūrėkite, ir sužinosite. Šiaip rimtai. Aš net nežinau, ar reikia komentuoti šį filmą. Jį tikrai verta pažiūrėti, tik prieš tai privaloma įsigilinti į pirmuosius du. Jei žiūrėtumėte šį filmą vieną, tuomet jis galbūt atrodytų gan vidutinis. Bet kai tai yra istorijos, pradėtos prieš 5 su trupučiu valandas, supranti, kad nieko geriau ir negalėjo atsitikti. Kaip prieš tai pasakojau apie visų trilogijos filmų skirtumus, tai tetrūksta trumpai apibendrinti šį ir pabrėžti, kuo gi Nolanas vejasi šių trejų metų kino tendencijas. O gi masėmis. Visuose paskutiniuose filmuose visur nuolat pateikiamos masės žmonių, masių kovos, pilnos žmonių erdvės ir pan. Ch. Nolan ne tik pateikia didelius kiekius žmonių, bet dar juos ir nufilmuoja gyvai, pasitelkdamas ne efektus, o tikrus, egzistuojančius tūkstančius savanorių. Kitas dalykas tai kitoks, netradicinis blogiukas, kuris daug dalykų leidžia spręsti žmonėms, yra toks kaip ir socialus, ko nepasakytum apie ankstesnių filmų blogiukus. Pirmajame filme – visagalis mušeika, antrajame – psichopatas.
Negaliu nepaminėti tokių įspūdingų Ch. Nolan režisūros dalykų, kaip kad amerikietiško futbolo rungtynių scena. Paprastai tokioms scenoms nusamdomos kelios dešimtys žmonių, kurie suvaidina gerbėjus ir juos po to kompiuteriu tiesiog padaugina. Kartais žmonių išvis nefilmuoja, o viską padaro 3D modeliavimu. Ch. Nolan pavaro kitaip: jis sukviečia 11 tūkstančių savanorių ir nufilmuoja tą sceną su tikrais žmonėmis. How cool is that? Tokių scenų filme yra ir daugiau. Ch. Nolan nesiterlioja su efektais apgaudinėdamas žiūrovus, o padaro viską „boso stiliumi“ – taip, jog kino genijaus vardą jam duoti tikrai negaila. Hans Zimmer, nepabijosiu pasakyti – geriausias šių laikų garso takelių kūrėjas, irgi pristatė siurprizų. Filmo dalis, kurioje minia skanduoja deshi, deshi, basara, basara, yra ne šiaip sau kažkokie garso efektai, o tūkstančių paprastų žmonių įrašyti šūkiai, kuriuos H. Zimmer sujungė į vieną garso takelį. Taip, tokie paprasti žmonės kaip aš galėjo sudalyvauti filmo kūrime – beje, aš kažikodėl pats patingėjau įrašyti šį šūkį, dėl ko dabar nežmoniškai graužiuosi. Bet pats kaltas.
Šiam filmui labai nepasisekė, jog prieš tai Ch. Nolan pasauliui pristatė kitą blogiuką – Džokerį. Dėl Džokerio nublanko šio filmo blogiukas Bane. Visuomet tikiesi, kad viskas bus vis aukštesnio lygio – galbūt vaizdai, efektai, veiksmas ir buvo aukščiau, tačiau pagrindinio blogiuko šiam filmui pritrūko – Bane manęs neįtikino. Jo balsas, sukėlęs begalę diskusijų tarp įvairių kritikų, išties pataiso situaciją, nes sudaro netradicinio psichopato įspūdį. Tačiau pats „komunistinis“ herojus, kovojantis prieš kapitalistinę valdžią ir tokį patį kapitalistinį Betmeną, man neatrodė kaip išskirtinis personažas ar pagyrų vertas vaidmuo. Apskritai trūko šiam filmui personažų gilumo, labai trūko. Vaidyba vietomis atrodė per daug paviršutiniška, o vaidmenys – eiliniai. Neatsimenu nei jaunojo policininko vaidmens, nei moters-katės – labai jau nuobodoki vaidmenys tai buvo. Būta ir kitų kliurkų, kurios pagadindavo filmo nuotaiką, bet tiesiog stengiausi nekreipti į tai dėmesio (nors nesijuokti iš gale filmo įvykstančios mirties sunkvežimyje neįmanoma, tai juokingiausia mirtis kino istorijoje). Su Betmeno filmais yra taip, jog aš negaliu jų kritikuoti, jie man nuostabūs bet kokiu atveju :)
Pasiskraidymai, Betmeno triukai ir vizualiniai dalykai filme buvo puikūs. Turiu paminėti, jog esminėse filmo vietose užgrojus garso takeliui, net pradėdavau mojuoti rankomis iš didžiulio pasitenkinimo, kurį man sukeldavo tobulas Hans Zimmer garso takelis. Ne veltui jo kuriamą muzika kopijuoja visi garsiausi ir ne visai garsūs filmai ir serialai. Bendras tokios muzikos, brangių efektų ir fantastiškos technikos mišinys – šis puikus trilogijos užbaigimas. Pabaiga – labai gera, lygiai tokia, kokios tikėjausi. Aš tiesiog žinau, jog vėlgi po kokių trejų metų žiūrėsiu šią dalį, o gal net visas tris, iš naujo. Ir vėl žavėsiuosi, nes ši trilogija visiškai pateisina kiekvieną savo minutę. Ir neįdomi man jokia kritika, nes šie filmai tiesiog nuostabūs.
• •
SAVAIČIŲ REŽISIERIUS:
The Royal Tenenbaums (2001) – širdį glostanti drama/komedija, kuria sukūrė širdis mėgstantis glostyti režisierius Wes Anderson, labai geltonų filmų kūrėjas. Tiesą sakant, jis nepastatė nei vieno prasto filmo. Nei vieno. Jo filmai tik arba geri, arba nuostabūs. Šis – prie pastarųjų. Jo genijų vertina garsiausi kino režisieriai. Jo filmų personažai – keisti, bet žavūs. Veiksmas jo filmuose – nesuprantamas, bet juokingas ir prikaustantis dėmesį. Situacijos – dažnai kvailos, absurdiškos, bet įtraukiančios iki pat paskutinės minutės. Na taip, daug jo filmų turi savotišką laimingą pabaigą, o juk galima teigti, kad filmai su laiminga pabaiga paprastai būna nuobodūs ir eiliniai. Bet tik ne Wes Anderson atvejais. Jo filmai kitokie ir negali būti, nes laiminga pabaiga ir sentimentalūs jausmai jo filmuose privalomi, kaip privaloma geltona spalva. Nežinau, kas labiausiai paperka jo filmuose, nes tai būtų labai sunku išvardinti. Rodos kiekviena smulkmena sukuriama taip, kad nors kai kurios iš jų užkabintų net didžiausią snobą, skeptiškai žiūrintį į tokius filmus. Jei jums nepatinka keisti personažai, patiks kurioziškos situacijos, jei nepatinka tai – patiks puikiai pastatytos prisiminimų scenos. Jei ir tai neužkabins, tada patiks pasakojimo stilius ar aplinkos išvaizda. Kas nors tikrai užkabins, nes kitaip neįmanoma.
O jei ir tai neužkabina, tai žinokite, jog svarbiausias šio filmo stiprumo faktas yra tai, jog šiame filme vaidina Ben Stiller. Ir jo vaidmuo nesugadina vaizdo, neerzina, o netgi prideda labai daug šarmo. Tai yra vienas didžiausių pasiekimų kino istorijoje :))
Na ir aišku – Wes Anderson filmų kadro kompozicijos, filmavimo kampai. Tai jau atskira opera. Apie tai, man atrodo, privalo būti dėstoma kino mokyklose (o gal jau taip ir vyksta?). Visapusiškai rekomenduoju pasižiūrėti šį gražiai atrodantį šedevrą. Pažadu, pakels nuotaiką. Žiūrėkite bet kada, o geriausiai – tuojau pat.
Šis filmas buvo puiki repeticija prieš ėjimą į naująjį Wes Anderson šedevrą Moonrise Kingdom. Iškart sakau, kad tai bus šedevras, nes net neabejoju. Jis kitaip nemoka.
• •
Moonrise Kingdom (2012) – kaip man objektyviai sureaguoti į šį filmą, kai kiekvieną jo akimirką mačiau save vaikystėje? Stovyklos, miškas, pramogos sode. Būdamas dvylikos vienoje stovykloje (beje, ne skautų), pats apturėjau tuoktuves ir buvau „sutuoktas“ su… šešiolikmete labai draugiška mergina :) Justė lyg vardas buvo… Nešiojom žiedus iš vytelių ir rašėm vienas kitam meilius laiškus. Tai kaip aš galiu blaiviai reaguoti į tokį prisiminimus sužadinantį kūrinį, kuris ne tik šiaip kelią nostalgiją, bet dar yra ir puikus kinematografijos darbas?
Kas nieko nėra girdėjęs apie šį filmą, tikriausiai sukioja dabar pirštą prie smilkinio ir galvoja, kas do briedas užėjo buržujui? Buržujui neužėjo nieko, jis tiesiog pasižiūrėjo naująjį Wes Anderson filmą, o jis stato tokius filmus, jog kaskart žiūrint širdis dainuoja, o smegenys šoka džiaugsmo šokį. Netgi žiūrint antrą, trečią kartą, ką su kai kuriais jo filmais jau gan greitai ir darysiu. Šis filmas – viena nuostabiausių šių metų romantinių komedijų. Kas yra matę nors vieną filmą apie vaikų meilę, žino, kokie nepatrauklūs tai gali būti filmai, pateikiantys gan dirbtiną vaizdą – kaip vaikų meilę įsivaizduoja suaugusieji. Tuo tarpu Wes Anderson padaro daug gudriau – jis paima visus tokio filmo minusus ir sudeda į savo filme tvyrančią meilę tarp vaikų. Keistą, nesuprantamą ir kvailai atrodančią. Šis filmas – pasakojimas apie berniuką iš skautų stovyklos ir mergaitę iš labai keistos šeimos – kurie nusprendžia kartu pabėgti ir gyventi savo svajonių vietoje – Mėnesienos karalystėje. Šis kūrinys yra vienas didelis stereotipas apie skautus, ir vienas ne visai didelis stereotipas apie mergaites. Tačiau tai ir yra juokingiausia, nes visi stereotipai pateikiami tobulai, o tai pilnai suprasite tik tuo atveju, jei matėte nors vieną skautų stovyklą ar tiesiog stebėjote tokio amžiaus vaikus skautaujančius miške. Realybėje skautų stovyklavimas nė per plauką nepanašus į parodytą filme, tačiau visada stereotipai turi bent krislelį tiesos.
Apie kinematografija, filmavimo techniką, kompozicijas, kampus net nepasakosiu. Net knygų viršeliai šiame filme yra dailininkų sukurti specialiai šiam filmui. Kas žiūri Wes Anderson filmus, žino, jog tokiais klausimais jis yra kino genijus. Tokiose šio filmo detalėse viskas yra perfect. Ir taškas.
Wes Anderson padarė žiauriai protingą dalyką (jų jis padaro tūkstančius kiekviename savo filme): ką daryti, kai negali išmokyti vaikų vaidinti tikroviškai? Priversk juos vaidinti labai netikroviškai ir tai sustiprink meninėmis priemonėms. Winwin situacija! Bet kokiame filme dauguma vaikų vaidmenų būna prasti, nes vaikams neišeina vaidinti, o režisieriai tiesiog nežino kaip su jais elgtis, kad išgautų geriausią efektą. Wes Anderson tiesiog surinko charizmatiškus vaikus, sustatė juos į krūvą ir leido vaidinti belenkaip. Su jo montažo gudrybėmis gavosi kuo puikiausias dalykas ir vien už vaikų vaidybą galima duoti milijonus apdovanojimų. Vienas malonumas buvo žiūrėti.
Toliau nebetęsiant, kine filmo pamatyti jau tikriausiai nebespėsite. Tačiau visuomet galima drožti pelę ir pumpuotis filmą internetu. Būtinai pažiūrėkite šį filmą, nes juk tai filmas apie nuostabiausią kiekvieno žmogaus prisiminimą – pirmąją meilę! Tik nedarykite nusikaltimo prieš save ir neatsisiųskite prastos kokybės versijos. Palaukite, kol pasirodys Bluray ir tuomet žiūrėkite filmą per kuo didesnį ekraną. Apaksite nuo šiltų ir jaukių spalvų. Kaip sakė Dolan’as (toks labai draugiškas interneto personažas), everything was yellow.
• •
SAVAIČIŲ BAIMĖ:
We Need To Talk About Kevin (2011) – tėvystė veža! Pažiūrėjus šį filmą, tai pirmi tinkami žodžiai šio filmo apibūdinimui :) Jeigu rimtai, tai šio trilerio tikrai nepatartina žiūrėti besilaukiantiems vaiko. Tai yra toks geras pavyzdys to, kas gali būti blogiausia, kai susilaukiate vaiko. Juk visada yra tikimybė, jog užauginsite monstrą. Ir niekada negali to numatyti. Štai tokios mintys lydėjo žiūrint šį filmą, nors iš tiesų, jis šiek tiek netikroviškas – juk tik ypač retais atvejais gali nutikti taip, kad mylimas, prižiūrimas ir gerai auginamas vaikas gali išaugti nevaldomu ir žiauriu paaugliu. Filmas labai tiksliai parodo, kokią galią turi vaikai prieš tėvus, jei tik jiems suteikiama galimybė ta galia pasinaudoti. Tai žiauru, bet realu ir vaikai dažnokai pajaučia savo ribas ir žaidžia tėvų jausmais.
Nekreipiant dėmesio į tai, jog viso filmo metu tik ir galvoji, kaip nenorėtum tokio vaiko, žiauriosios psichologinio teroro scenos palieka didžiausią įspūdį. Vien ko verta scena, kai paauglys vaikas klausydamas moralo lupa baltą kaip akis vaisių ir jį skaniai trykštantį suvalgo. Tai filmas, kuriame tokių teroro scenų pakankamai daug, kad pasijaustum nemaloniai vien žiūrėdamas į šį augantį personažą. Žiūrėdamas gali lengvai išgyventi motinos skausmą, kuris įvairiausiais būdais ir labai aiškiai parodomas viso filmo metu. Šiame filme pradžia siejasi su pabaiga, visas filmas perpinamas dabarties ir praeities vaizdais, kurie po truputį sudėlioja visą istoriją į vietą. Siužetą galima nuspėti jau praėjus 15-ai minučių, ir nemanau, kad jis turėjo būti slepiamas. Siužeto nuspėjimas tik padeda įsijausti į pasakojimą ir priverčia gaudyti kiekvieną smulkmeną apie nelaimę ir jos priežastis.
Tikrai rekomenduoju šį filmą kaip vieną geresnių psichologinių trilerių. Jis paveikia taip, jog kurį laiką po peržiūros, nelabai norisi turėti vaikų. Neįsivaizduoju, kaip jaučiasi tėvai, turintys ką tik gimusį kūdikį – net neabejoju, jog kažkokios mintys turėtų juos aplankyti. Aišku, sukurta istorija yra tik autoriaus vaizduotė, bet juk ši meno forma tam ir skirta, jog šokiruotų, papasakotų neįmanomą ir priverstų pamąstyti apie įvairiausias likimo formas. Geras filmas. Niūrus ir geras. Įtraukiantis, todėl vertas kiekvienos minutės.
• •
ωωωωω
Antra dalis: filmai, kuriuos galima pažiūrėti, jie verti jūsų dėmesio.
ωωωωω
Prometheus (2012) – vienas iš labiausiai lauktų šių metų filmų, Ridley Scott, vieno įdomesnių šių laikų filmų kūrėjo, ilgai gimdytas filmas. Tikriausiai nei vienas filmas kino istorijoje nebuvo taip plačiai ir gerai reklamuotas kaip šis. Dar metai prieš pasirodant šiam filmui visi fantastikos gerbėjai jau žinojo apie šio filmo kūrimą. Žinojo ne tik tai, bet ir būsimo siužeto nuotrupas, priešistorę (tiksliau, poistorę, nes filmas atspindi Alien filmų priešistorę) ir kitus dalykus, kurie norint nenorint privertė įsitraukti į filmo laukimą. Gaudžiau kiekvieną pasirodančią žinią apie šį filmą – ar tai būtų straipsnis, ar naujas anonsas ar kokia nors trumpa laida apie filmo statymą ir personažų asmenybes. Tiesą sakant, dar nemačiau nei vieno filmo, kuris būtų turėjęs tiek visokiausios dokumentinės medžiagos prieš jam pasirodant. Taip, buvo toks Avatar, kur nuolat buvo metama duona filmo laukiantiems gerbėjams, bet Avatar dokumentinė medžiaga buvo nuobodi tuo, jog nuolat kartojosi tas pats, tik kitaip pateikta. Čia gi viskas buvo nuolat nauja, o reklamos formos įvairiausios – nuo paprastų klipų, netikrų TED pasisakymų, iki persikėlimo į tikrą realybę. Ir netgi filmui pasibaigus žiūrovas nepaliekamas šiaip sau – filmo pabaigoje trumpam parodomas kadras, kuris smalsius žmones atveda į Weyland Industries svetainę. Joje galima užsiregistruoti, peržiūrėti informaciją ir laukti kažko. Kas, nežinia, kada pasirodys.
Jeigu tokiu stiliumi, kokiu buvo reklamuotas, šis filmas būtų pastatytas, aš jį šlovinčiau. Tačiau filmo statyme nuo jokių dabartinių kino industrijos ribų nukrypta nebuvo. Nieko panašiai išsiskiriančio, kaip išsiskyrė šio filmo reklama ir viešieji ryšiai. Šis filmas – visiškai standartinis fantastinis kūrinys, kuriame yra visko: ir ateivių, ir įspūdingų kosminių laivų, ir įvairiausių įdomių personažų, įvairiausių nuobodžių stereotipinių personažų, gražių kovų ir visokiausių smulkių efekčiukų, atvaizduojančių super-duper kietą ateities techniką. Bet nėra išskirtinio cinkelio. Siužetas pateikiamas gerai, bet neįspūdingai – vos ne papunkčiui gali išdėstyti, kokia tvarka bus rodomos filmo scenos – priešistorė, priežastis, drąsinančioji kalba, smalsumo sužadinimas, veiksmas ir tuomet siaubingoji dalis, besivystanti įvairiomis, taip pat nuspėjamomis kryptimis.
Filmas toli gražu nėra prastas. Filmas netgi labai puikus. Alien epo gerbėjams visas filmas turėtų kelti lengvą euforiją, nes viskas šiame filme padaryta taip, kad kuo labiau atitiktų ankstesnius filmus. Filmo efektai – puikūs, planetoje vykstantis veiksmas – įdomus. Pats filmas nė kiek nenuobodus ir įtraukia nuo pirmos sekundės. Tačiau jam kažko pritrūkto. Ir nepadėjo anei puikusis androidas, anei daug gražių dalykėlių. Filmas pasirodė esąs tik paprastas fantastinis veiksmo trileris, duodantis gražių vaizdų, bet jokių gilių minčių. Taip pat nuotaiką labai gadino juokingos klaidos ar absoliučiai kvaili poelgiai – man atrodo 99% žmonių klausė, kodėl abi moteriškaitės bėgo tiesiai ir nei viena nepasuko į šoną. Tokių scenų filme yra tiek, kad sukeltų nemalonų diskomfortą ir lengvą nepasitenkinimą neatsakingu režisieriaus darbu sukėlus tokias milžiniškas ekspektacijas. Tiesą sakant, siužeto skylių – ypač kvailų dalykų – per daug, kad galėtum nekreipti dėmesio. Ridley Scott šiek tiek nuvylė šiuo filmu, nors pats filmas – nenuvylė. Gaunasi toks paradoksas, tačiau jis sąlyginai teisingas – filmą pliusuoji, bet dedi didelį minusą režisieriui, kuris pažadėjo daug įdomiau, o pagamino paprasčiau ir kvailiau. Bet tenka susitaikyti. Šiaip žiūrėti rekomenduoju kiekvienam, be jokių dvejonių. Nesuklysiu pasakydamas, jog šis filmas tikrai vertas pamatyti bet kam, kas mėgsta fantastinius filmus. Tai, visų pirma, vizualiai gražus, o antra – visai įdomus filmas. Todėl jei turite didelį ekraną, gaudykite ir žiūrėkite. Nemanau, kad pasigailėsite.
• •
The Pursuit of Happyness (2006) – kai išgyriau ir aprašiau kitokį Will Smith vaidmenį filme Seven Pounds, visi puolė man pasakoti apie šį filmą, kuris, pasirodo, išleistas netgi anksčiau ir jau jame Will Smith atliko netradicinį sau vaidmenį – rimtą, liūdną, pasakyčiau, kad net nederantį prie jo veido. Aišku, turiu omeny veidą, prie kokio esame pripratę – bajavykai, komedijos, fantastiniai filmai. Dar sykį pasikartojo taisyklė, jog negalima apie aktorių spręsti pagal daugumą jo filmų, nes jau ne pirmas atvejis, kai vieno tipažo aktoriai sugeba suvaidinti visai sau nederančius vaidmenis – ir suvaidinti juos puikiai.
Šis filmas jau nebe apie filantropiją, bet apie pastangas išgyventi sunkiai susikirtus. Kartais sunku ištaisyti padarytas dideles klaidas, ypač kai šalia yra šeima, kuria dar reikia kažkaip rūpintis. Šis filmas – apie biržos maklerį Chris Gardner, pastatytas pagal jo atsiminimų knygą ir atpasakojantis jo gyvenimo istoriją, kaip sunkiai pragyvenantis benamis tapo rimtos maklerių kompanijos darbuotoju. Reikia paminėti, jog filmas,kaip dažnai nutinka, yra nemažai nutolęs nuo realybės, o tikrame gyvenime nutikę įvykiai suplakti taip, kad kino ekrane atrodytų gražiau ir labiau griebtų už širdies. Bet tai suveikia. Suveikia su kaupu. Nors šį filmą priskirčiau „holivudinės sėkmės istorijos“ tipui, kur labai šabloniškomis scenomis rodoma, kaip pagrindiniam herojui gyvenime vis blogėja, darosi vis sunkiau, kaip jis stengiasi ir pagaliau per paskutines 5 filmo minutes aplanko sėkmė, o žiūrovas paliekamas apsiašarojęs ir džiugiai nusiteikęs dėl laimingos pabaigos. Tokie filmai kartais vimdo dėl per saldaus turinio, bet pasitaiko ir atvejų, kai užkabina net didžiausią niurzgą ir nuteikia jį maloniai (prisiminkime The Notebook – saldžią meilės istoriją, kuria neįmanoma nesižavėti).
Įdomus aspektas, jog dažnu atveju tie, kurie pirma matė Seven Pounds – jiems jis labiau patiko už šį filmą. Ir atvirkščiai – tie, kurie pirma matė Pursuit of Happyness – pastarasis pirmavo. Taip yra tikriausiai todėl, jog tokių aktorių netradiciniais, gražiais vaidmenimis žmonės persisotina labai greitai. Man tas pats – Seven Pounds paliko neišdildomą įspūdį, nes tikėjausi kažkokio vidutinio filmo, o gavau labai gražią istoriją. Pursuit of Happyness suteikė daug džiaugsmo – ką ir turėtų daryti filmas apie džiaugsmą ir laimę. Bet tokio milžiniško įspūdžio kaip Seven Pounds, deja, nepaliko. Bet nepaisant to, tai išskirtinė žmogaus istorija, kurią tikrai verta pamatyti. Rekomenduoju 100%, nes tokie gražūs filmai gražina gyvenimą. Ir tai tik vienas iš daugybės pavyzdžių, jog užėjus visiškai šiknai, nereikia pasiduoti ir gyventi toliau. Nes gi viskas įmanoma.
• •
The Avengers (2012) – galima sakyti, jog žmonės labai lengvai suviliojami gražiais efektais ir lengvai apkvailinami tuščiais siužetais, bet… toks turi būti filmas pagal komiksus! Na tikrai – tokio puikaus šio stiliaus filmo jau seniai nebuvo. Kai tikiesi kažko panašaus į X-menus, nusiteiki vizualiai išvaizdžiam, bet kvailokam filmui, o gauni tokį blockbuster‘į… Telieka kelti nykščius aukštyn ir visiškai pagirti šio filmo kūrėjus. Paskutinį mano sakinį perskaitykite įdėmiai – šiame filme apstu kvailysčių, vaidyba jame labai paviršutiniška, herojų išgyvenimai daugmaž juokingi, o režisavimo subtilybės susideda tik iš to, kokiu kampu gražiau parodyti sprogimus, kaip geriau vožtelėti priešams ir kaip išspausti papukai atrodo gražiausiai. Taigi, tik neieškokite šiame filme jokių gilių dalykų, nes šis filmas – absoliučiai tik pramogai skirtas kūrinys, kurio metu reikia nusipirkti dėžę popkornų ir ryti juos kol žiūri daugybę paskraidymų, pasidaužymų ir juokingų kovų su blogiukais.
Kai kurių personažų išpildymas gan tragiškas, bet turiu pastebėti Hulk reikalų pasitaisymą. Pirmasis ir pagrindinis Hulk filmas buvo gan vidutiniškas, neišsiskiriantis, jau beveik pasimiršęs. Tuo tarpu šiame filme Hulkas, nors ir pasikeitus aktoriui, visiškai puikus, o jo muštynių scenos visiškai tobulos – čia apie tas, kurios juokingos, sukelia tokį nenumaldomą krizenimą, jog pamiršti visus filmo minusus ir nori tik sakyti visiems „eikit pažiūrėti, nerealiai prisijuokiau“. Ir iš tiesų, nesumeluosiu nė truputį, dvi Hulk sekundinės scenos suteikia visam filmui labai smagią atmosferą (ir net nesvarbu, jog jos yra beveik pabaigoje).
Šiaip tikrai rekomenduoju, labai puikus fantastinis herojų filmas. Iron Man kaip visada klasiškas ir savam stiliuje. Thoras kelią juoką lyg būtų mažas nevykėlis. Kapitonas Amerika – nuobodulį keliantis didvyris, apie super agentę moteriškę net nekalbėsiu. Tačiau bendra visko mišrainė yra puikus gaminys, skirtas puikiai pramogai. Mums taip patiko, jog net pažiūrėjom visus Extra priedus prie šio filmo ir dar pasižvalgėm į iškarpytas scenas. Tikrai laukiu antros dalies!
• •
O Brother, Where Art Thou (2000) – kažkada senų senovėje jau matytas filmas, kurį užsinorėjom pažiūrėti dar kartą. Nes sukilo kažkokia neaiški nostalgija, kurią supratau tik pažiūrėjęs filmą. Geri ir smagūs filmai palieka įspūdį ilgam, todėl ir po 10-ties metų prisiminiau tai, dėl ko šis filmas yra puikiausias nuotykių komedijos pavyzdys. Broliai Coen’ai niekada nenuvilia.
Filmas apie tris iš kalėjimo pabėgusius kalinius, keliaujančius per JAV, dainuojančius už pinigus ir ieškančius paslėpto lobio. Veiksmas – senoviškas, vykstantis 1930 metais, garsių nusikaltėlių ir fantastiškų dainų laikais. Filmas neša tokią teigiamą nuotaiką, jog jo metu negali nustot mėgautis puikiais nuotykiais ir smagia aktorių vaidyba. Tiesa, vaidyba tikrai gera – Goerge Clooney, kuris sutiko šiame filme vaidinti net nežinodamas jo siužeto, atlieka puikų kaimo gražuolio vaidmenį. Jam nenusileidžia ir jo kolegos, kurie visi kartu sukūrė nuostabių personažų kompaniją. Apskritai neįsivaizduoju, prie ko šiame filme galima būtų prikibti. Jis tiesiog nepriekaištingas. Vienas malonumas tokius kūrinius žiūrėti – ir net ne po vieną kartą.
Atskiro paminėjimo vertas šio filmo garso takelis. Jis ypatingas tuo, jog… populiarumu pralenkė net patį filmą. Vien JAV parduota beveik 8 milijonai jo kopijų, jis buvo patekęs į visokius topus, laimėjo įvairių apdovanojimų, apie jį sukurtas dokumentinis filmas ir išleisti dar du tęsiniai-albumai. Ir tai tik dar kartą parodo, kokią galią turi muzika.
• •
Oldboy (2003) – P. Korėjos filmas, antroji netikros trilogijos The Vengeance Trilogy dalis, stebinanti savo siužeto vingiais, puikiais vaizdais, ir tobulai nufilmuotomis scenomis. Apie viską paeiliui: siužetas neeilinis, įdomus, įtraukiantis nuo pradžių iki pabaigos, pasakojantis ypatingai įdomią istoriją apie pagrobtą žmogų, be priežasties uždarytą 15-ai metų nedideliame kambaryje. Ištrūkęs į laisvę, kaip ir įprasta P. Korėjos kino personažams, jis pasineria į kerštą. Puikūs vaizdai – filmavimo vietos, scenų apipavidalinimas, netgi grimas – visiškų profų darbas, suteikiantis didelį estetinį pasitenkinimą. Filmavimo technika spalvingą filmo pasaulį ir išskirtinius vaizdus perduoda tiesiai į smegenis stimuliuodama visus reikiamus taškus. Pavyzdžiui, muštynių scena, kur herojus kaunasi su krūva blogiukų, jos nufilmavimo būdas ir veiksmų seka yra toks didelis katarsis, jog sunku atitraukti akis. Pažiūrėjau tą sceną kelis kartus. Korėjiečiai sugeba savo pusiau humoristiniuose, pusiau absurdo filmuose pateikti tokių įspūdingai atrodančių scenų, jog negali negarbinti jų už tokius dalykus. Filmas įdomus nuo pat pirmos sekundės. Jis vizualiai labai gražus. Vaidyba… Rytų tautų vaidyba visuomet labai keista, bet prie to galima priprasti. Ji nėra prasta, ji tik keista. Taigi, išvada, jog šis filmas – visiškai puikus kūrinys, kurį verta pažiūrėti kiekvienam, mėgstančiam gerą kiną. Tad nieko nelaukite ir pirmyn.
Headhunters (Hodejegerne) (2011) – peršokam į Norvegiją, kuri pristato mums aukšto lygio veiksmo trilerį, kurio pavydėti gali netgi pats Bruce Willis. Taip, šį filmą drąsiai galima pavadinti norvegišku Kietu riešutėliu. Nors gal toks užvadinimas ir per tiesmukas – visgi sprogimų scenų beveik nėra, o pasišaudymai labiau tikroviški, tačiau siužeto vingrybės ir personažo gudrumas padaro filmą labai įdomiu. Ir tikrai vertu pažiūrėti. O siužetas gan paprastas – ne visai teisėtais dalykais užsiimantis vyras, jo gražuolė žmona, puikesnis už jį konkurentas, kuris simpatizuoja jo žmonai. Visa tai išvirsta į bandymus nužudyti, žmogaus medžioklę ir kitus įdomius dalykus, kur pasitelkiama superinė sekimo įranga, daug ginklų, tardymo gudrybės ir nemažai veiksmo su daug kraujo. Man filmas patiko absoliučiai. Tai daug natūralesnis, daug paprastesnis, blaivaus požiūrio Kietas riešutėlis, arba kitaip sakant, tai Europinis kinas, tik šįkart bajavykas, o ne kažkas labai liūdno ir gilaus. Rekomenduoju, siūlau ir kviečiu pažiūrėti.
Fun fact: pagrindinio personažo draugo namuose ant staliuko stovi Lithuania auksinė degtinė :) Tai galima pamatyti gale filmo esančioje scenoje, kai herojus tvarko aplinką. Dėl to tik dar smagiau :)
• •
Mystic River (2003) – Clint Eastwood kriminalinė drama apie tris draugus, kurių draugystė išsiskyrė dar vaikystėje, tačiau po daugybės metų jiems teko vėl susitikti, kai jų mieste įvyko žiauri nelaimė. Tai filmas, į kurį panašaus nėra. Ne pastatymo stiliumi, bet filmo nešamos minties originalumu. Tai filmas, atvirai parodantis, koks nežmoniškai blogas dalykas yra išankstinis nusistatymas ir nuteisimas neišsiaiškinus visų smulkmenų. O juk taip elgiamės labai dažnai, tai kažkada buvo ir mano didėlė problema – išgirsti skandalą apie žmogų, ir net neįsigilinus į jo nuomonę – pulti jį teisti ir galutinai pasmerkti. Tik kelis kartus skaudžiai išmokęs pamoką pagaliau išmokau teisti tik tada, kai sužinau viską nuo A iki Z. O geriausia – išvis neteisti.
Tai filmas, kuriame dar sykį parodoma, kad „išvaizda gali būti apgaulinga“. Man atrodo, jog artimiausi žmonės, net turėdami didelių abejonių, turėtų tikėti ir pasitikėti savo mylimu žmogumi. Įtarti galima, tačiau išduoti negalima. Šis filmas – apie nesuvokiamo dydžio žmonių skausmą, kurio pasekmė – neadekvatus elgesys, iššaukiantis daugybę problemų. Įdomiausia tai, jog Clint Eastwood dar sykį sujaukia smegenis ir priverčia žiūrovą pasimesti: žiūrėdamas filmą gali smerkti nepateisinamą elgesį, tačiau tuo pat metu tavo mintis užgožia bent minimalus jo elgesio teisinimas. Tai sukelia įsijautimas į kito jausmus ir supratingumas, kad apakintas skausmo žmogus gali elgtis nesuprantamai – ir kad, tikriausiai, pats taip elgtumeisi. Ne veltui braziliškas filmo pavadinimo variantas yra „Apie berniukus ir vilkus“. Šio pavadinimo mintis – labai tiksli.
Siužetas ir pastatymas – aplodismentai, vaidyba ne ką mažiau atsilieka. Pagrindinio įtariamojo atliekamas vaidmuo, sukeliantis abejonių kitiems personažams, susuka smegenis netgi pačiam žiūrovui – o tai tam aktoriui yra didis pasiekimas jo karjeroje. Apskritai tai vienas geresnių detektyvų, kurių esu matęs ne tiek ir daug. Rekomenduoju.
• •
The Help (2011) – filmas pagal novelę apie žmogaus teisių aktyvistę, nusprendusią 1960 metais parašyti knygą apie juodaodžių tarnaičių ir jų šeimininkų sugyvenimą ir gyvenimo sąlygas. Apie filmą daug pasakyti negaliu – tai graži holivudinė istorija su reikiamu kiekiu ašarų, skausmo, džiaugsmo, stereotipų ir bjaurių buržujų moterų, kurios visą savo nelaimingą gyvenimą išlieja ant kitų. Viskas sudėliota taip, jog negali nepatikti daugumai žiūrovų – tokie filmai paperka savo paprastai dėstoma istorija, kai blogiukai atvaizduojami kaip pasaulio priešai, o nukentėjusieji arba aukos – taip, jog tik kietaširdis neužjaustų. Filme apstu vietų, kur žiūrovas gali piktdžiugiškai pasijuokti iš keršto blogiukams, pasišypsoti, kai nukentėjusieji atgauna garbę ar šiaip jiems nors truputį palengvėja egzistavimo kančios. Tokie filmai tiek vizualiai, tiek iš turinio pusės statomi kuo šabloniškiau, kad kuo didesnė masė žmonių apie juos šnekėtų teigiamai. Vaidmenys tokiuose filmuose – pritaikyti masėms, kad kuo daugiau žmonių susitapatintų su personažais ir kiekvienas juose surastų ką nors artimo, kas užgriebtų už širdies ar bent privestų susimąstyti. Ir nieko blogo šiuose šabloniškuose dalykuose nėra – reikia ir tokių filmų. Nors filmas pritaikytas masėms, bet tai dar nereiškia, kad jis blogas. Kartais tokie filmai labai praskiedžia visus rimtus, „sunkiai“ pastatytus kūrinius.
Kai žiūriu tokius filmus (tiksliau, tokias istorijas), negaliu jų nelyginti su šiais laikais. Manau, kad daugybė lietuvių pirštą prie smilkinio sukiotų šiais laikais pamatę tokias moteris, kurios atsisako naudotis vienu tualetu su juodaodžiais, nes bijo užsikrėsti baisiomis ligomis. Manau, kad dauguma šiuolaikinių žmonių pasmerktų bet kokį žiaurų elgesį su kita rase, nes jie nėra mušimui auginamas gyvūnas. Ir bežiūrėdamas niekaip nesuprantu, kodėl tie patys žmonės sveikina lygiai taip pat besielgiančius žmones ir tokias pačias diskriminacijos iniciatyvas, tik skirtas kitam subjektui? Visą filmą negalėjau atsikratyti šios minties, ir visą filmą lyginau filmo personažus su šiuolaikiniais žmonėmis. Vienas prie vieno. Tema neverta plėtojimo, bet panašumas – akivaizdus. Bet kaip sakoma, visada bus neapykantos pilnų žmonių, visada bus išsivystyme strigusių žmonių, ir ką jau čia padarysi.
Rekomenduoju, labai graži istorija, puiki vaidyba, įtraukiantis siužetas. Tobulas filmas vakarui, kai nesinori giliai mąstyti, bet norisi kažko įdomesnio.
• •
The Expendables 2 (2012) – bomba. Visiška bomba. Žaviuosi filmais ir jų kūrėjais, kurie statydami antras dalis atsižvelgia į pirmos dalies klaidas ir išklauso kritikų nuomones. Taip atsitiko ir su garsiausiu šių laikų macho filmo antra dalimi. Kai beveik prieš dvejus metus pažiūrėjome pirmąją dalį, apie ją rašiau „[…] filmas prastas šlamštelis. Gaila, kad tokią puikią idėją (šiek tiek humoristišką bajavyką su visais žvaigždūnais) režisavo Stallone, nes jis paprasčiausiai negabus režisūroje. Klišių ir nuobodybių kupinas stilius.“ – ir tai buvo visiška tiesa. Reikia būtinai pastebėti tai, kad tada parašiau ir ekspektacijas antrai daliai: „Tik tikiuosi, kad tęsinyje bus daugiau ironijos ir pasišaipymo iš savęs – tada bus daug linksmiau žiūrėti, nes tokiuose filmuose reikia spręsti ne pasaulio problemas ir meilės vingrybes, o tiesiog reikia daryti gerą komediją.“
Ir ką galvojate? Jie taip ir padarė! Kai mano tėvai pažiūrėjo šį filmą, iš jo išėjo labai laimingi – sakė, jog taip smagiai seniai nesijuokė. Ėjau į filmą tikėdamasis daug geresnio kūrinio, nei pirma dalis, ir garantuotai atsakau: tą ir gavau. Taip, filmas nėra tobulas, tačiau pagaliau jis padarytas toks, kokį jį ir reikėjo padaryti. Pasišaipymas iš savęs, akivaizdžiai ironiškas macho filmas, nerealių pasišaudymų ir pasiskraidymų bajavykas, kuriame visos priešų kulkos lekia pro šalį, o didvyriai gali padaryti praktiškai bet ką, nes yra tokie nerealūs, jog net jų raumenims galima išduoti atskirus asmens tapatybės dokumentus. Subtilūs juokeliai arba užuominos į senus aktorių filmus – fantastika. Vien ko vertas Švarco „I’m back!“, kuris, dėl man nesuprantamų priežasčių, salėje prajuokino tik mane ir G. Juk šis filmas – ne šiaip sau veiksmo filmas, o gryniausia veiksmo komedija. Netgi Stallone, kuris atidavė režisūros vairą šiek tiek kokybiškesniam režisieriui, šiame filme vaidina labiau atsipalaidavęs ir nesistengia sukurti super rimto kietuolio įvaizdžio – jis tiesiog vaidina seną, peztantį raumeningą ir galingą kovotoją. Pavargusį kovotoją. Apskritai, visi šio filmo aktoriai suprato, kad tai, vienareikšmiškai, komedija, todėl puikiai persiorientavo į šiek tiek kitokius vaidmenis, nei pirmame filme. Ir, aišku, nusamdė Chuck Norris – dėl kurio vaidmens aš labai pykstu, nes jis nepadarė savo garsiojo suktuko!!! Taigi, dabar būtinai lauksim trečios dalies, kur suktukas privalo įvykti.
Jeigu rimtai, tai eikit į šį filmą. Tikrai gera smagybių dozė. Antro tokio filmo šiais laikais nerasite. O ir labai smagu pasižiūrėti į visus ekrano kietuolius. Net Švarcas gauna nemažai eterio. Sukelia kažikokią nostalgiją ir dėl to filmas tampa tik dar malonesnis. Rekomenduoju. Nykščiai aukštyn.
• •
Shame (2011) – tai, regis, bus filmas, kurį ilgiausiai vengiau aprašyti. Iš visų kada nors aprašytų filmų. Buvau prisėdęs bent keturis kartus, bet vis atidėdavau ir rasdavau kitos veiklos. Ir nežinau kodėl – galbūt priežastis buvo tiesiog neturėjimas ką pasakyti apie šį filmą. Iš tiesų, jis nepaliko jokių jausmų – nei gerų, nei blogų. Likau abejingas šiam filmui. Labai keista, nes girdėjau, jog šis filmas paveikė ne vieną žmogų, įvairiai, netikėtai. Man jis nepadarė jokios įtakos, ir prabėgus neilgam laikui pradėjau apskritai po truputį pamiršti kas ten įvyko.
Filmas pradedamas pimpalo rodymu, kas iš tiesų ir nusako viso filmo esmę. Filme pateikiama gėda susijusi tik su seksu ir, rodos, nieko jame daugiau ir nėra. Tačiau negalima teigti, kad išskirtinių momentų nebuvo. Vien ko vertos sekso scenos, kur negali patikėti, jog jos suvaidintos, ypač paskutinė scena su dviem moterimis. Sekso scena viešbutyje yra netgi šiek tiek simboliška – ji buvo filmuota viešbutyje, kuris garsėja tuo, jog jame gyventojai nuolat mylisi prieš langus, ką dažnai mato šalia esančio parko lankytojai; scena buvo filmuota dienos metu, todėl filmavimą stebėti susirinko krūvelė praeivių. Taip pat ne ką mažiau įspūdinga ir muzikinė, dainavimo scena, kuri nufilmuota vienu bandymu ir yra tikroviška tuo, jog abu aktoriai vyrai niekada nebuvo girdėję savo kompanionės dainuojant ir jų reakcija į dainavimą buvo nuoširdi.
Filme buvo ir daugiau įdomių scenų, o gėdos jausmas perteikiamas nuolat ir įvairiais būdais (bene įdomiausias buvo moteris metro, kur nereikėjo jokių žodžių, jokių veiksmų, užteko persimainiusios jos išraiškos ir akių). Tiesą sakant toks požiūris į gėdą man netgi nepatiko. Nežinau, kokią žinią filmo kūrėjai norėjo perduoti, tačiau ši gėda dėl sekso yra konservatyvios ir į kitų reikalus besikišančios visuomenės piktžaizdė. Seksualūs ir aktyvūs žmonės turi teisę mylėtis su kuo nori ir kiek nori, turi teisę kruštis tarpusavyje kiek geidžia, turi teisę mylėtis su savo lytimi ar išbandyti visas įmanomas sekso pozas. Ir niekieno reikalas, kaip ir su kuo jie tai daro. Todėl ta filme rodoma gėda yra tik visuomenės spaudimo padarinys, į kurį reiktų nekreipti dėmesio ir mėgautis savo pasirinkimu. Manau, kad toks laisvo sekso pasmerkimas pridaro tik daugiau bėdų, negu naudos – žmonės susikausto, pradeda bijoti nebūtų dalykų, o tai anksčiau ar vėliau pavirsta į visokiausias psichologines problemas. Nebesiplečiant noriu pasakyti, jog filmas tikrai neblogas ir jį verta pažiūrėti kaip įdomų kūrinį apie sekso alkoholiką – su savo priklausomybe kovojantį vyrą ir keistas situacijas, į kurias jis patenka. Jei esate konservatyvus katalikas ir vien tik išgirdus žodį „analinis seksas“ jums išrausta žandai – geriau filmo nežiūrėkite. Vis tiek jo nesuprasite. O visiems kitiems – žalia šviesa.
• •
Detachment (2011) – filmų apie mokyklas ir sunkius moksleivius pristatyta pakankamai tiek, kad šiek tiek privengtum tokio tipo kūrinių. Iš tiesų neįsivaizduoju, ar dar įmanoma sukurti įdomų ir išskirtinį filmą apie rajonines JAV mokyklas, kadangi tokių filmų šimtais nebesuskaičiuosi. Bet režisieriai bando. Ir, kas keisčiausia, bando Tony Kaye, režisierius, pastatęs taipogi jaunimo problemas nagrinėjantį filmą American History X, kuriame žiaurus elgesys mokyklose yra vienas iš esminių siužeto elementų. Detachment nėra labai populiarus filmas. Tai, tikriausiai, nulėmė režisieriaus kūrybos istorija – po minėtojo American History X jis taip ir nepastatė nieko įdomesnio, ką galima būtų žiūrėti nesigailint. Vienkartinė šlovė. Todėl filmo prodiusavimui ir reklamai reikalingų rėmėjų neatsirado, ko pasekoje filmas net neatsipirko.
O gaila. Nes šis filmas tikrai nėra blogas. Adrien Brody, vienas iš mano labai mėgstamų aktorių, suvaidina superinį bejausmį pakaitinį mokytoją, atvykusį dėstyti klasikinės literatūros mokykloje, kurioje sunkių vaikų netrūksta. Tačiau filme pateikiama mokykla – labai nerealistiška. Nežinau, ar mano supratimą apie rajonines JAV mokyklas sugadino kiti filmai (kur tos mokyklos atvaizduojamos kaip grafitty apipaišytos blogio irštvos), tačiau ši mokykla pasirodė tikrai keista – išvaizdūs ir nepavargę mokytojai, tvarkinga aplinka, viskas veikia puikiai, tik štai keliskart išlenda išsišokėliai ir jokių ribų nejaučiantys moksleiviai. Beje, kaip bebūtų juokinga, bet šiame filme išsišokėliai pateikiami net kelių rasių – taip, matyt, bandoma laužyti stereotipus ar bent padaryti filmą tokį, jog vėliau neatsirastų komentarų „ir vėl visur blogiukai tik juodaodžiai“.
Taip pat kritikuoti galima ir pagrindinio aktoriaus laikiną „kambariokę“, kuri net įtemptose, krizinėse scenose nesugeba suvaidinti pusę lūpų nesišypsodama. Tame galima įžvelgti ir režisieriaus kaltės, nes scenas galima kartoti, kol išgausi puikiausią variantą – kas buvo padaryta jo šedevre American History X, kur scenos buvo daug sudėtingesnės ir reikalavo didesnių vaidybos pastangų. Tačiau visų personažų vaidybą pakankamai atsveria Adrien Brody vaidmuo, sugebantis ir sužavėti, ir kai kuriomis akimirkomis nustebinti.
Siužeto vystymas ir esminiai taškai nėra kažkas nuostabaus, tai parodyta daugybėje filmų. Įdomesnės vietos yra mokytojų monologai, pasisakymai, arba tiesiog reakcijos į mokinius. Nors pagrindinio personažo nelaimės ir išgyvenimai nepaperka, tačiau jo psichiniai pašokinėjimai sukelia smalsumą. Vien dėl to šis filmas ir yra įdomus, sudarantys visai teigiamą įspūdį. Tikrai galima žiūrėti.
• •
The Guard (2011) – jeigu mums būna nesuprantamas britų humoras, tai britai turėtų maždaug taip pat pasimesti pamatę airių humorą. Šis filmas turėtų būti įvardijamas kaip gryniausia komedija, tačiau dažnam lietuviui jį žiūrint turėtų būti visiškai nejuokinga. Mes gi Nasha Russia nesąmonių auginama šalis. Juokeliai šiame filme tiesmukiški ir grubūs. Tyras bjaurus juodas humoras, nepaisant jokių aplinkybių – ironiškas pasišaipymas iš nelaimių, dėl kurių kalti patys nelaimėliai, nesiskaitymas su žmonėmis, sausas rasizmas ir panašūs juokeliai, kurie iš airių lupų skamba savotiškai juokingai. Brendan Gleeson, labiausiai žinomas iš Hario Poterio filmų, bet mano labiau mėgstamas dėl vaidmens filme In Bruges, šiame filme atliko puikų heiterio vaidmenį. (Beveik) viskuo nusivylęs seržantas, nesilaikantis jokių normų, miegantis su prostitutėmis, engiantis savo jauną kolegą ir akivaizdžiai niekinantis juodaodį kolegą, atvykusį iš JAV į pagalbą tiriant nusikaltimų bangą. Šis filmas išsiskiria tuo, kad jį žiūrėdamas visai pamiršti siužetą – jis yra tik antraeilis dalykas palyginus su vaidyba. Nejučia visą dėmesį sukoncentruoji į aktorius ir net nepastebi, jei kokie nors siužeto vingiai pasirodo nuobodūs. Pats siužetas tikrai nėra vienas iš įdomiųjų – eilinis detektyvinis kriminalas, kai kažkas miršta, kažkas dingsta, o kažką reikia pagauti. Tačiau kai visa tai apipini puikia humoristine vaidyba ir airiškais juokeliais, gauni labai savotišką filmą, kuris patiks tik tam tikro tipo žiūrovui. Gal todėl šis filmas laurų ir neskina, nes jis per daug tiesmukas ir tuo pačiu subtilus, kad būtų prieinamas masėms. Tačiau aš, asmeniškai, visai rekomenduoju. Netradicinis filmas, skirtas linksmiau pažinti šalį, kuri per kiekvieną Euroviziją duoda mums maksimalų skaičių taškų.
Ghost Recon Alpha (2012) – žaidžiantys kompiuterinius žaidimus iškart pažins filmo pavadinimą. Štai tokie turi būti filmai, sukurti pagal žaidimus! Čia 25 minučių šedevras, tikras pavyzdys, kaip reikia kurti fantastinius veiksmo filmus. Net nežaidus šio žaidimo, šis filmas turėtų patikti – tai vienos kovos filmas, kur JAV kariai medžioja rusus ir susiduria su pasipriešinimu. Efektai įspūdingi, pasišaudymas nerealus, veiksmas puikus. Prisiminus tokius košmariškus pagal žaidimus sukurtus filmus kaip Hitman, šis trumpas filmas atrodo kaip visiškas išganymas. Rekomenduoju, 25 minutės superinio veiksmo.
The Sting (1973) – kadangi mėgstu sukčių ir aferų filmus, ypač susijusius su visokiais kazino ar šiaip lošimais, tai šį seną seną filmą suvalgiau ypač maloniai. Dvi su puse malonios nostalgijos prabėgo gan greitai ir paliko labai malonu įspūdį. Jei šiuolaikinis aferų filmas, Ocean’s Eleven, jums paliko įspūdį, šis filmas nuteiks labai džiugiai. Vienintelis šio filmo minusas – tai seniau kine labai mėgstama dirbtina vaidyba. Ji man niekada nepatiko, todėl nuo seno nemėgstu senobinių filmų, ypač amerikietiškų, nes vaidyba juose yra visai nelogiška ir tinkanti tik humoro serialams. O bet tačiau nors vaidyba ir kliūva, logikos kartais nėra, bet nostalgijos jausmas stipresnis už bet kokį sveiką protą. Jei tokie filmai jums primena vakarus prie televizoriaus vaikystėje, o gal šiaip mėgstate prisiminti tą paprastesnį, neįpareigojantį kiną, šis filmas jums labai patiks. Nereikia nė pridurti, jog šiame filme dar ir siužetas visai įdomus, afera rezgama puikiai, o siužeto atpasakojimas – nenuviliantis. Viskas pateikiama aiškiai ir įtraukiančiai – pirmiausiai priežastis, tada ruošimasis aferai, o galų gale tiek laukta afera – todėl susidomėjimas filmo metu vis kyla ir nepaleidžia iki paskutinės minutės. Rekomenduoju tiems, kuriems tinka visos anksčiau išdėstytos priežastys – prisiminimai, nostalgija ar tiesiog pomėgis senam kinui.
Contact (1997) – šis filmas man reiškia labai daug. Kai vaikystėje pamačiau jį per televizorių, mane krėtė šiurpas vos ne kiekvienos scenos metu. Šis filmas privertė (ir išmokė) mane svajoti apie neįmanomus dalykus – apie keliones į kitas galaktikas ir visatos pažinimą. Jei gerai pamenu tuos senus laikus, tai šis filmas mane daug labiau paskatino domėtis visata, negu bet kokios pasaulio pažinimo pamokos. Iki šiol prisimindavau šio filmo epizodus ir tai man sukeldavo ne tik malonią nostalgiją (juk visi žinote, ką reiškia prisiminimai apie džiugius jausmus vaikystėje), bet ir mintis, verčiančias vėl svajoti apie tolimas žvaigždes ir galimybę iškeliauti į kosmosą. Manau, kad tik šio filmo dėka, būdamas dar tik paauglys, pradėjau suvokti, jog nugyvensiu savo gyvenimą nepamatęs to, kas atvaizduojama šiame filme. Tai liūdna žinia, bet ji moko daugybės teigiamų dalykų, kurie padeda augti ir ugdyti loginį mąstymą.
Pats filmas yra labai sentimentalus, pilnas holivudinių klišių. Daugumos dialogų filme tikrai nereikia. Gal ir galima teigti, jog filmo siužeto visuma yra visai išbaigtas kūrinys ir išėmus kurią nors dalį gautųsi pusėtinas darbas. Bet tai tik pasvarstymai apie kinematografiją. Šio filmo negaliu vertinti iš techninės pusės, nes jis man suteikia per daug įvairiausių prisiminimų ir per daug man reiškia. Manau, kad daugelis turime tokių filmų, kurie tiesiog artimi ir taškas. Net nepaisant jų kokybės, kas juose vaidina ir kiek jie vertingi. Aišku, apie vaidybą galima kalbėti ir kalbėti. Jodie Foster vaidyboje blogiausia yra tai, jog kai ji vaidina pasimetusią, drebančia ir pakrikusią dėl apturėto streso ar vizijos, kurios niekas nematė, iš tiesų ji nevaidina, o tik būna savimi. Ji visuomet atrodo tokia, o jos vaidyba nesikeičia nei meilės scenoje, nei sukrėtimo scenoje. Tai silpniausia filmo vieta. Kita silpna filmo vieta galima būtų pavadinti nerealistišką siužetą, kuriame atradimai ir konstruojamas aparatas prasilenkia su bet kokia logika. Tačiau reikia atsiminti, jog tai absoliučiai fantastinis filmas apie nežemiškus dalykus, todėl fizikinės logikos jame gali ir nebūti.
Geriausias dalykas šiame filme yra Okamo skustuvo teorijos panaudojimas sulyginant religiją ir kosmoso keliones. Okamo skustuvu vadinamas principas, kai bet kokio reiškinio paaiškinimui turi būti naudojama kaip galima mažiau prielaidų. Jei kelios teorijos vienodai gerai paaiškina stebimą reiškinį, reikia rinktis tą, kuri reikalauja mažiau prielaidų. Kadangi šiame filme religinių užuominų ir tikėjimo buvo pakankamai daug, Okamo skustuvo paminėjimas labai tiko kalbant apie dievo egzistavimą, o vėliau – apie kosmoso keliones. Aišku, giliai tikintys ir šį filmą matę žmonės man teigs, kad šios teorijos panaudojimas šiame filme tik patvirtina tai, kad tikėti į dievą yra pagrįsta. Bet tuomet aš pasakysiu, jog nematėte šio filmo. Nes viena iš paskutinių scenų, kurioje minima vaizdo kamera, skustuvą nukreipia visiškai kita kryptimi.
Būtina paminėti, kad filmą pastatė Robert Zemeckis, kurio kilmę taip garbina lietuvių kino atstovai. Bet svarbiau, jog istorijos autorius – Carl Sagan, kuris buvo vienas nuostabiausių astronomų ir mokslo populiarintojų. Rekomenduoju šį filmą svajotojams apie tai, kaip kada nors jie iškeliaus į kosmosą. Gal to ir neatsitiks, bet svajoti būtina, be svajonių žmogus žlugtų. O man šis filmas tiesiog yra artimas ir brangus dėl vaikystės prisiminimų. Tai jeigu jums filmas pasirodė prastas, gal nors dėl to pateisinsite mano pagyras jam :)
• •
Sympathy for Lady Vengeance (2005) – trečioji netikros trilogijos The Vengeance Trilogy dalis, P. Korėjos Chan-wook Park režisieriaus pasakojimas apie iš kalėjimo išėjusią moterį, ieškančią keršto ir gyvenimo prasmės. Japonų, P. Korėjos šiuolaikiniai veiksmo filmai dažnai pasižymi savo keistumu ir ramiu veidu daromomis šlykštynėmis – pirštų pjaustymu, viską ištaškančiu šaudymu, su humoru pateikiamomis žmonių kankynėmis ir pan. Tai, tikriausiai, galima būtų pavadinti juodu humoru ir, tiesą sakant, man tai labai patinka. Patinka ir dar tūkstančiams šio režisieriaus darbų gerbėjų, kurių nemažai yra ir tarp lietuvių žiūrovų. Filme pasakojama gan įdomi istorija apie kalėjime sėdėjusią moterį, kuri susirado bendrininkų neįprastais ir originaliais būdais (vėlgi, visokiais veiksmais, kurie silpnesniam žiūrovui gali pasirodyti ne itin malonūs), tačiau ne ką mažiau svarbi siužeto linija yra dabartyje vykstantis veiksmas ir moters elgesys grįžus į laisvą pasaulį. Abi šios linijos susipina filmo eigoje ir po truputį atskleidžia žiaurią istoriją, kaip paprasta mergaitė tapo tokia negailestinga žudike. Dėl filmo siužeto pateikimo kiekvienas žiūrovas žudikę pamėgsta ir pradeda pateisinti jos veiksmus, vos tik atskleidžiama kokia siužeto detalė. Filme taip pat pateikiami ir keli dalykai, kurie moraliai sveikoje visuomenėje turėtų būti smerkiami, bet kiekvienas žmogus giliai širdyje žino, kad yra tikimybė, jog pats taip pasielgtų. Kankinimo ar žudymo scenos, nors ir neteisingos, bet sukeldavo šiokį tokį malonumą dėl fakto, kad pagaliau blogį nugali gėris. Linčo teismas šiuolaikinėje visuomenėje smerkiamas, nors dar visai neseniai mūsų provincijose tai buvo aktyviai vykdoma ir daugybė žmonių to patyliukais nesmerkdavo. Nes žino, jog patys taip pasielgtų.
Tačiau pats filmas tokių gilių minčių nenagrinėja. Tai tiesiog paprastas ir aktyvus filmas, kuriame tiesiog pasakojama įdomi istorija. Matyt svarbiausias filmo akcentas yra tas keistumas ir mūsų kultūrai neįprastas vaizdas, kai ramiu veidu daromi šlykštūs dalykai. Lyg koks psichopatas, garsiai juokdamasis žudytų gyvūnėlius vidury gatvės. Filmo vaizdai ir režisieriaus darbas verti daugybės liaupsių, nes tai dar vienas P. Korėjos filmas, kuris vizualiai nuostabus. Spalvų ryškumas, vaizdiniai, kuklūs efektai ten, kur reikia. Estetika ekrane yra privalomas gero filmo atributas (todėl negaliu pakęsti 3D filmų, kurie nutamsina spalvas ir sujaukia to stačiakampio vientisumą).
Kitus du netikros trilogijos (ji taip vadinama dėl to, jog filmai tarpusavy nėra susiję) filmus pažiūrėti būtina, dar vieną iš jų be jokių abejonių žiūrėsiu. Buvo tikrai įdomu.
• •
ωωωωω
Trečia dalis: filmai, kuriuos žiūrėkite tik tada, kai peržiūrėsite visus aukščiau nurodytus filmus.
ωωωωω
Cave of Forgotten Dreams (2010) – dokumentikos menininko Werner Herzog filmas apie Chauvet urvą – kol kas vienintelę atrastą vietą, kurioje taip gerai išsilaikė priešistoriniai piešiniai. Šiame filme konkrečiai kalbama apie kiekvieną piešinį, jų autorius ir tikimybes, kodėl, kaip ir kada šiuos piešinius žmonės nupiešė. Šiems piešiniams – 32-35 tūkst. metų amžiaus – tai visiškai nesuvokiamas skaičius, nes iki šio atradimo seniausi piešiniai buvo tik 10-15 tūkst. amžiaus. Bet ne apie piešinius, o apie filmą. Iš gražiosios pusės W. Herzog pateikia tai, ką moka geriausiai – kitokio požiūrio ir įspūdingai gražių vaizdų mišinį, apipintą puikiu pasakojimu. Ekrane tokie urvai tikriausiai dar niekada neatrodė taip gražiai, o jų prasmė dar niekada neatrodė tokia rimta. W. Herzog mėgina kelti teoriją, jog šie piešiniai atsirado ne šiaip sau, o tai praeities žmonių noras palikti savo žymę ir žinutę mums. Visą filmą kalbama apie tai, kaip buvo piešiami šie piešiniai ir kokias technikas naudojo autoriai. Kiekvienas jų žingsnis aptariamas lyg mažas stebuklas, o kiekvienas urvo kamputis saugomas lyg svarbiausia pasaulio vieta. Šis urvas ir jame esantys piešiniai filmo metu sureikšminami ypač stipriai.
Apie sureikšminimą galiu tęsti toliau. Čia jau kritiška pusė. Iš filmo taip ir nesužinojau, kodėl turėčiau taip vertinti šiuos piešinius. Visos piešimo technikos ir motyvai yra tik interpretacijos ir piešinius tiriančių mokslininkų teorijos – taip galvojau ir anksčiau. Nors suprantu atradimo džiaugsmą ir vertę – pamenu, kaip griaudamas seną rastinį namą radau tarp rastų įdėtų senų monetų ir kryželį, ir koks jausmas tada aplankė. Bet manau, jog tokie piešiniai per daug sureikšminami. Jų vertė, iš istorinio požiūrio, yra didelė, tačiau iš kultūrinio – nebūtinai. Negalima atmesti teorijos, jog šie piešiniai buvo tik paprastos teplionės. Negalima neigti, jog juos nupiešė kokie nors vaikai (sulyginu su grafitty) ar tiesiog atsiskyrėliai, kurie iš neturėjimo ką veikti (arba nuprotėjimo) paišė ir tempė negyvus gyvūnus į tą urvą. W. Herzog su tyrinėtojais mėgina spėti, jog erotinis piešinys su moterimi ir bizonu yra kažikoks kultūrinis elementas. Tuo tarpu aš manau, kad vėlgi, negalima atmesti teorijos, jog tai buvo tik atsiskyrėlio erotinės fantazijos, niekaip neegzistavusios realybėje. Kitaip sakant, pimpalas ant Fabijoniškių daugiaaukščio namo.
Filmas nuostabiai gražus. Jį darė menininkai. Jis filmuotas neįprastose vietose, kurias nori pažinti kiekvienas nors kiek žingeidus žmogus. Norėčiau ir aš ten pabūti, nes filmo pateikiami vaizdai užkabina akį ir neleidžia nusisukti nuo ekrano. Tokie jau tie W. Herzog filmai – muzika, atmosfera ir vaizdai užburia ir nepaleidžia. Šį kartą su autoriumi ir jo požiūriu iš dalies nesutinku, tačiau negaliu dėl to sakyti, jog filmas neįdomus. Režisieriaus ir mokslininkų požiūris sveikintinas ir labai įdomus, skatinantis apie paprastus piešinius mąstyti plačiau. Bet tai nebūtinai sudomina kiekvieną.
• •
Broken Flowers (2005) –Bill Murray yra aktorius, kuris vaikystėje man labai nepatikdavo, o dabar kelia žavesį kiekviename savo filme. Vaikystėje (ir paauglystėje) tiesiog sunku suprasti jo vaidybą, kurioje paaugęs pradedi matyti kitokius dalykus nei nuobodų, jokių emocijų nerodantį aktorių. Atrodydavo, jog visuose filmuose jis vaidina vienodai. Tai yra tiesa, tačiau vienoda vaidyba dabar nebeatrodo kaip vienas ir tas pats personažas.
Šiame filme jis vėlgi mažai kalbantis, veido išraiškų nekeičiantis personažas. Vienišas turtingas vyras, ieškantis savo praeities. Šį filmą drąsiai galima pavadinti komedija, tačiau reikia pripažinti, jog tai komedija, kurios metu niekas beveik nesijuokia. Tokie štai būna Bill Murray filmai, kuriuose jis vaidina pagrindinį vaidmenį. Šis filmas nėra nuostabus savo siužetu. Galima žiūrėti jį ne kaip paprastą pasakojimą – tuomet jis bus įdomesnis. Turiu omenyje filme paslėptas metaforas – vienišiaus gyvenimą, jo kiekvienos meilužės užslėptą prasmę apie jausmus ir kitus smulkius elementus. Filme nėra didelės intrigos, nėra išskirtinų scenų, istorija pasakojama ne tik lėtai, bet ir visai nuobodokai. Tačiau tokiam lėtam filmui aktorius suteikia puikų papildymą savo ramia vaidyba – ir taip gauname subtilią komediją apie keisto žmogaus susidūrimus su keistais žmonėmis.
Prieš penkerius metus pirmą kartą žiūrėdamas šį filmą, užmigau per pirmas 15 minučių. Ne dėl to, kad filmas prastas, bet tik dėl to, jog jis labai lėtas. Taigi nusiteikite. Patiks ne kiekvienam.
• •
Coriolanus (2011) – pažiūrėkite anonsą:
Nenustebkite, bet jūs ką tik matėte Viljamo Šekspyro dramos„ Koriolanas“ ekranizaciją… Prieš žiūrėdamas šį filmą aš to nežinojau, todėl filmas mane absoliučiai nustebino – tikrąja to žodžio prasme, kai sėdi nustebęs ir galvoji, kas čia vyksta. Filmas labai dviprasmiškas. Vienu metu jis labai įdomus, ir labai nuobodus. Prisipažinsiu, niekada nebuvau tokio tipo literatūros veikalų mėgėjas, todėl šis filmas mane trikdė.
Iš gerosios pusės, tai čia yra nuostabus darbas. Šekspyro pjesė apie senovės Romos valdovą, pritaikyta šioms dienoms. Veiksmas pateikiamas, lyg vyktų šiuolaikiniame, karingame ir agresyviame pasaulyje. Kadangi nežinojau nieko apie šį filmą, jo pradžioje galvojau, jog čia filmas apie kokį nors Rumunijos miestą, kur bado metu vyksta maištai ir pasipriešinimai. Ir tik prabėgus šiek tiek laiko supratau, kokį įdomu reginį čia matau: tekstas autentiškas, apie senovės Romą, o vaizdai – šiuolaikiniai, atitinkantys bet kokį karinį filmą. Įspūdinga!
Tokių įspūdingų vaizdų ir ištisų scenų tikrai buvo. Buvo įdomu stebėti, kaip literatūroje buvo perteikiami tų laikų “demokratiniai balsavimai” – šiais laikais tai atrodo tiesiog idiotiškai – kas garsiau rėkia, tas laimi rinkimus/balsavimą/t.t. Įdomus tokioje literatūroje pateikiamas bendravimas ar jausmų reiškimas – labiau eilėmis, o ne judesiais ar bent jau emocijomis. Tiesą sakant, kai skaitai, tai atrodo daug gražiau ir nuosekliau, negu žiūrint vaizdą. Rodos, akimirka, kai personažas turėtų pradėti nervintis ir ką nors daužyti, o jis tik eiles deklamuoja…
Iš blogosios pusės, filmą buvo sunku žiūrėti. Labai sunku. Tos absoliučiai nesuderinamos linijos – vaizdas ir turinys – niekaip nesusisiejo. Tai, tikriausiai, buvo mano problema. Tokius filmus reikia žiūrėti labai nusiteikus ir prieš tai apie juos pasiskaičius. Nes jeigu toks filmas tave užklumpa netikėtai, tuomet taip ir nutinka, jog negali žiūrėti, nes iš muštynių scenų tikiesi daužymosi ir scenų, o čia jie ima ir deklamuoja eiles… Būtų savotiškai žavu, bet tik nusiteikus tam iš anksto. Taigi, gerai filmo vertinti negaliu. Jis įdomus savo neįprastumu, gal kada nors jis bus geras pavyzdys, kaip galima žaisti su žiūrovu ir galimybėmis. Tačiau kol kas jis per daug keistas, kad galėčiau blaiviai jį įvertinti. Sunkiai baigiau jį žiūrėti, sunkiai galiu vertinti. Taigi, palieku tai jūsų balsui.
• •
Open Your Eyes (Abre los ojos) (1997) – šį filmą man rekomendavo kokius tris šimtus kartų, kaip vieną geresnių Alejandro Amenabar režisuotų filmų. Taip atsitiko po to, kai susižavėjau kitu jo kūriniu – The Sea Inside. Filmų nelyginsiu, nes pastarasis man patiko daug labiau, tačiau pamėginsiu išdėstyti, kas man kliuvo šiame praeito amžiaus filme. Nežinau kodėl, bet manęs neįtikino filmo aktorių vaidyba, nepatikėjau pagrindinio personažo skausmu ir tuo labiau filme vykstančiais išgyvenimais. Filmo pradžioje aktorius atrodė per daug atsipūtęs ir nesistengiantis vaidinti, todėl nepaliko jokio įspūdžio. Antroje filmo dalyje aktorius jau spėjo įsijausti į savo vaidmenį, bet tai vis tiek nepasiekė tokio lygio, kai galėtum sakyti „štai, čia tai puiki vaidyba“. Matyt tai ir buvo dalykas, kuris nepaliko manęs ramybėje visą likusį filmą. Filmo siužetas – daugiau negu puikus, todėl negalėčiau jo kritikuoti. Istorija apie personažo gyvenimo posūkius ir galų gale visiška šyza, pateikiama filmo gale – viskas labai puiku ir nenusileidžia daugumai mindfuck filmų žanrui. Tačiau pastatymas, filmavimo stilius ir vaidybos pateikimas šiek tiek sugadino net ir tai. Todėl tapau prastu vertintoju, nes pasitaiko atvejų, kai vienas nevykęs filmo elementas man sugadina visą filmą. Tai tiek tų mano pamąstymų. Jei girdėjote apie filmą ką gero, gavote rekomendaciją, tai būtinai žiūrėkite – filmas tikrai geras. Jei ir nesužavės, tai bent kokybiškai praleisite laiką – žiūrėdami puikaus režisieriaus įdomų darbą, o ne kokį pigų kino pienburnių darbą.
The Amazing Spider-Man (2012) – tik jau sėdėdamas kino salėje sužinojau, jog čia ne kokia nors Žmogaus voro n-iolikta dalis, o tai visiškai nuo pradžių pradedamas epas, nuo pat istorijos pradžios. Tai mane švelniai nustebino ir nuteikė labai kritiškai, bet tuo pačiu ir džiugiai. Kaip nesidžiaugsi: anie visi Žmogaus voro filmai mane švelniai vimdydavo ir nešvelniai erzindavo savo kvailumu ir paprastumu. Tokiam herojui norėjosi kažko rimtesnio, kaip kad Betmenui ar tam pačiam Iron Man. Ir ką gi, tobulo romantinio filmo (500) Days of Summer režisierius davė šiokio tokio džiaugsmo mūsų akims.
Filmas daug geresnis už visas ankstesnes Žmogaus voro dalis. Ir taškas. Be jokių klausimų. Geresnis viskuo – vaidyba, aktoriais, siužetu, filmavimo technika, efektais, garsu, romantinėmis scenomis, tiesiog viskuo. Aš kartais jau sunkiai prisimenu senuosius filmus, ypač pirmąją dalį, tačiau niekada nepamiršiu kaip dirbtinai knarkiau vienos scenos metu, kur herojus nusileidžia žemyn galva prie savo išrinktosios ir ją visaip ten pabučiuoja. Nuobodu. Šiame filme didelis kokybės rodiklis yra tai, jog scenaristai pasielgė daug realistiškiau ir nupaišė tikroviškesnį personažą. Jūs man pasakykite, koks augantis jaunuolis sugebėtų taip nutylėti savo fantastiškus sugebėjimus ir jų netgi neišpasakotų savo didžiausiai simpatijai? Matyt jau pamiršote jaunystę, kai tokio dalyko turėjimas būtų esminis pagyrų punktas. Tai daug turinio neišduosiu, bet šio filmo aiškus ir paprastas atsivėrimas savo merginai buvo didelis pliusas į pliusų daržą. Kiti dalykai: daug geresnis humoras, įdomesnės veiksmo scenos ir, aišku, labiau pakenčiama meilė meilė meilė.
Bet tik nepagalvokite, jog čia giriu filmą. Aš jį tik lyginu su senesnėmis dalimis. Jei reiktų jį vertinti nepriklausomai nuo senų dalių, tai patikėkite, sunkiai leisčiau sau jį rekomenduoti. Per daug minusų. Didelį minusą užrioglina mylimosios tėvo vaidmuo, kuris labiau tiktų tam pirmtakui filmui, o ne šiam. Toks nuobodus ir pilkas, pakeičiantis nuomonę praktiškai per sekundę be jokių dvejonių ar pamąstymų. Didelį minusą deda mokykla ir nesutarimai joje. Dar didesnį minusą – finalinė kovos scena, kur viskas supaprastinta iki tokio lygio, jog tokių vaizdų ir mirksinčių laikmačių pamatai bene kiekviename veiksmo filme. Šis filmas tiesiog yra šiek tiek geriau nei vidutinio lygio bajavykas, kuris paprasčiausiai žaidžia su sentimentais jau seniai pažįstamam super-herojui. O kadangi sentimentai – smegenų duona, tai gaunasi taip, jog filmas visiems patinka ir visi galvoja, jog tai puikus kūrinys. Manau, kad didelę įtaką tam padarė ir tai, jog ankstesni Žmogaus voro filmai kuo toliau, tuo buvo prastesni, ko pasekoje paskutinės dalies apskritai nebuvo galima žiūrėti.
Taigi, režisierius surizikavo, ir, manau, laimėjo 200%. Iš naujo pradėjo epą ir padarė jį geresnį nei pirmtakas. Bet, tiesą sakant, pastatė tik vidutinišką filmą žiūrint iš objektyvios pusės. Bet nepaisant to, jį tikrai galima pažiūrėti. Juk komiksai visais laikais buvo skirti pramogai, tai reiškia ir filmai pagal juos turi būti tik pramoginiai. O čia pramoga – garantuota.
• •
The Bad Lieutenant: Port of Call – New Orleans (2009) – nors Nicolui Cage jaučiu kažikokią antipatiją ir nuoširdžiai jis man patiko tik filme Matchstick Man (jei kas nematėte, rekomenduoju), na bet gi čia buvo visai neblogas filmas! Filmas apie piktą detektyvą, kuris ne tik pašnioja kokaino, bet taipogi mėgsta atsitiktinį seksą ar šiaip smulkius nusikaltimus. Nuolatinis veiksmas, nepertraukiamos intrigos, o siužetas vingiuoja taip, lyg scenarijų būtų rašę 15 žmonių. Iš tiesų buvo įdomu stebėti, kaip visai sėkmingam detektyvui po truputį viskas pradėjo griūti. Viena nelaimė po kitos, elgesys tapo vis irzlesnis, ir čia Nicolas Cage parodė savo sugebėjimus vaidinti piktą, pasimetusį detektyvą, kuriam nuo kaktos nuolat bėga prakaitas. Romantiška scena su driežais (ir gražia muzika) – šimtas balų. Ne tik kad juokinga, bet puikiai parodo narkotikų ir pakrikimo poveikį mūsų herojui.
Filmas nuolat banguojantis. Tai geri dalykai, tai blogi. Tai išsišokimai, tai kažkokios jausmingos akimirkos. Visuma gavosi labai nebloga, kriminalinė drama pasirodė esanti visai nebloga. Filmas nepretenduoja į jokias liaupses, tačiau pagirti yra už ką. Kai kurias scenas, pavyzdžiui, breiką šokančios sielos pasirodymą, galima būtų žiūrėti kelis kartus iš eilės. Taigi, jei norite įdomaus ir susukto kriminalo, galite žiūrėti. Daug nusikaltimų, daug vingrybių ir visoks kitoks holivudinis nusikaltėlių pasaulis.
• •
Finding Neverland (2004) – graži istorija apie tai, kaip Piterio Peno kūrėjas susipažino su šeima, kuri ir paskatino jį sukurti šį personažą. Tiesą sakant, tai ne istorija, o labiau pasaka, nes filmas pateikiamas taip, kaip realiame pasaulyje kažin ar koks žmogus elgtųsi. Paprastas vaikiškumas, nerūpestingumas, nuolatiniai žaidimai, o vėliau – už širdies visai neužgriebiančiomis tragedijomis perpintas kasdienis gyvenimas. Yra kelios priežastys, kodėl šis labai giriamas ir daug apdovanojimų laimėjęs filmas man nepatiko. Realiausia priežastis yra paprasčiausia mano klaida – žiūrėjau šį filmą užsiėmęs darbais, be to su lietuvišku vertimu, todėl negalėjau pilnai įsijausti į geriausią filmo elementą – Johnny Depp vaidmenį. Kita priežastis – per daug nusaldinta istorija, o kai žinai, jog filmas buvo kuriamas pagal tikrą biografiją, negali ramiai žiūrėti, kai siužetas pateikiamas taip dirbtinai ir toli nuo realybės. Net vaikų namų auklėtiniai atrodo kaip šiek tiek susipurvinę miesto vaikai, o tai jau nemaža laikmečio realijų neatitaikymo klaida. Šiaip filmas labai gražus, paprastas, lengvas. Susižiūri ypač maloniai, nes gražias, šiek tiek liūdnas, bet ūpą keliančias istorijas visuomet bus malonu žiūrėti. Bet visgi, reiktų šalto žvilgsnio į realybę ir mažiau pasakų, jei statomas filmas pagal biografiją. Tuomet būtų gerai.
Body of Lies (2008) – filmas apie infiltruotą CŽV agentą arabų kraštuose, atliekantį visokias gudrias operacijas. Grupelė neblogų aktorių, geras siužetas, ilga, bet įdomi istorija – atrodo turėtų būti puikus filmas. Bet kažko čia pritrūko. Ilgai galvojau, kas nutiko, kad šis filmas nebuvo geras kaip koks Blood Diamond, ir priėjau tik tokios išvados, jog kūrėjai persistengė su dviem dalykais: personažų rimtumu, lyg jie visi būtų Džeimsai Bondai, ir per daug akivaizdžiais stereotipais, kurie jei ir yra tiesa, bet pateikiami per daug nenatūraliai. Turiu omenyje, labiau stereotipinio, Osama-style teroristo atvaizduoti nebuvo įmanoma. Tokios smulkmenos labai rėžė akį, nors žmonės šneka, kad apskritai tų vietovių atmosfera ir žmonių elgesys atitaikytas labai gerai, o politinė sistema parodyta taip, lyg būtų atvaizduojama realybė. To patvirtinti negaliu, bet loginiai nesutapimai tarp tikro pasaulio ir realybės kartais išlįsdavo ir trukdydavo ramiai žiūrėti šį filmą. Apskritai filmas labai neblogas, veiksmas vertas žiūrėjimo (daug geriau nei kokie Tom Cruise bajavykai ar Džeimsai Bondai arabų šalyse), bet jame neįvyko nieko tokio, kas iškeltų jį aukščiau vidutinio, paprasto kino filmo. Nei Jordano atvaizdavimas, nei aseksuali meilė, nei šaudyk-gaudyk scenos ar susidūrimai su rimtais teroristais. Tai filmas, tinkantis penktadienio ar šeštadienio vakarui, kadangi mūsų mylima televizija jau įpratino mus visus, kad šių dienų vakarais turime žiūrėti lengvo turinio ir veiksmo kupiną filmą.
Reeba (Ryba) (2012) – LMTA kino režisūros magistro pirmojo kurso studento Vytauto Dambrausko trumpametražis filmas apie lietuvišką (šiek tiek ir lenkišką) narkotikų mafiją. Nors filmas gan šabloniškas ir pateikia, galima sakyti, visiškai nukopijuotas scenas iš Holivudinių ar britiškų veiksmo filmų, tačiau visas 9 filmo minutes nė karto nepasakiau „na kas čia per šūdas“. Labai kritiškai žiūriu į lietuvišką kiną ir nors visuomet suveikia meilė savo šalies kūrybai, bet nevengiu pakeikti lietuviškų šūdevrų, kurie neturėtų būti rodomi apskritai. Šįkart atvejis nėra blogas, o jei režisierius (kol kas studentas!) dirbs taip ir toliau, ateityje galime turėti gerą veiksmo filmų kepėją. Šiame trumpame filme buvusi veiksmo scena, kaip kūrėjams-mėgėjams, buvo labai nebloga. Jau galiu prieš akis matyti po 10-ties metų Kalvarijų turgaus aplinkoje nufilmuotas Jason Statham lygio muštynių scenas, kurios visiškai prikaustytų bet kokį žiūrovą. Juk kažkada ir Vėlyvis su savo trumpais AXX festivalio filmukais atrodė savotiškai juokingai ir nerimtai, o vėliau su savo Zero rodės bus tik vienadienė pusiau pavykusi žvaigždė. Bet štai dabar turime pasaulinio lygio veiksmo filmų britų žvaigždę Vinnie Jones, kuris jau Lietuvoje filmuojasi Vėlyvio filme.
Todėl linkiu Vytautui Dambrauskui ko geriausios kloties ir dedu viltis, kad ateityje turėsime kažką rimto ir gero pilnametražiu formatu. Šitą jo kūrinį kviečiu pažiūrėti, jei nepatiks, tai nors iš lenkų mušeikų pasijuoksite. Jeigu dar nepanaikino, filmą pažiūrėti galite čia.
• •
Good Bye Lenin! (2003) – labai smagi komedija apie tai, kaip sugriuvus Berlyno sienai du jauni žmonės turėjo savo iš komos pabudusiai mamai vaidinti, jog Vokietija vis dar padalinta, o Rytų Vokietija ir toliau didingai gyvuoja. Nors filmas yra visiškai paprasta komedija, tačiau jį verta pažiūrėti dėl to, jog tai lengvas būdas pasimokyti šiokios tokios istorijos. Filmas geras dėl tų kurioziškų situacijų bandant atkurti seną laikotarpį. Įsivaizdavau, kaip tai reikėtų daryti mūsų atveju – grąžinti Sovietų sąjungą, rasti produktų pakuotes, sukurti senovišką buitį, kurios taip dabar visi kratomės. Vis dar nustembu užėjęs į butą, kur užsilikę nuo senų laikų likusių daiktų. Filmas yra visiškai lengvas, jokių galvą spaudžiančių dalykų jame nėra. Jeigu norite smagaus ir paprasto laiko praleidimo, šis filmas tam tiks puikiai.
The Dictator (2012) – Sacha Baron Cohen tęsia savo epopėjas ir šįkart žmonėms pristato nebe pseudo-dokumentikos filmą, o tikrų tikriausią dramą apie Niu Jorke pasimetusį ir užstrigusį arabų šalies diktatorių. Kai tik išgirdau apie šio filmo idėją, rodės, kad bus nuostabu – dar vienas Boratas, dar vienas tobulas komedijos žanro filmas. Kai pamačiau pirmuosius anonsus, galvojau, jog bus košmaras – žemo lygio holivudinė komedija, su keliais neblogais juokeliais. Kai vėliau Sacha Baron Cohen pradėjo šio filmo PR kampaniją (pavyzdžiui, prieš Oskarų įteikimo ceremoniją apipildamas TV šou vėdėją Kim Jong-il pelenais, aišku, netikrais), tada visgi pagalvojau, jog bus superinis filmas. Bet pasirodė, jog visa PR kampanija buvo daug geresnė, nei pats filmas. Daug kartų. Liūdniausia tai, jog gerų juokų filme yra. Juos gali pamatyti smulkmenose ar nereikšmingose scenose. Tačiau viską užgožia lėkšti juokeliai, besitęsiantys viso filmo metu.
Sacha Baron Cohen visuomet garsėjo savo pasišaipymo iš stereotipų sugebėjimais. Ali G buvo puikus absurdo komedijos pavyzdys, kai paimama subkultūra ir iš jos išsišaipoma… elgiantis lygiai taip pat, kaip jie elgiasi patys tarpusavyje. Boratas – Sacha humoro viršūnė – buvo nuostabus darbas, tobulas, ilgus metus kurtas ir tobulintas personažas. Jei matėte tik Borato filmą, žinokite, jog matėte tik kokių 20% viso gėrio, kuris yra sukurtas apsimetant Boratu. Nuostabiausius dalykus Sacha darė Borato laidose, kur atvirai parodydavo, iki kokio lygio nusileidžia žmonės vadovaudamiesi stereotipais. Be to, tai buvo šio dešimtmečio nuostabiausio žmonių kvailinimo pavyzdys, savo kokybiškumu neatsiliekantis netgi nuo tokio Kauffman’o. Na ir Bruno – regis daugiausiai diskusijų sukėlęs personažas – tiesiog buvo nuostabi provokacija. Tai buvo personažas, kuris netgi peržengė provokavimo ribas.
O koks personažas yra naujasis Aladinas, diktatorius? Visiškai niekinis. Jis neturi savyje nei provokacijos stiprumo, nei laužo kokius nors stereotipus. Jis net nėra juokingas, nes dauguma jo juokelių yra lėkšti ir sausi. Tokie sausi, jog net nekyla abejonių, jog su šiuo filmu buvo prašauta gan stipriai. Nebeliko absurdo, originalumo ar netikėtumo – humoras šiame filme prilygsta bet kokiam Eddie Murphy filmui.
Iš ko pasijuokti tikrai yra. Gal netgi ir verta pažiūrėti – ypač jei sekate Sacha karjerą ir jis jums patinka. Nors ir prastas, bet visgi tai vienas iš karjeros žingsnių. Tačiau žinokite, kad šis filmas labai paviršutiniškas ir jame nerasite nieko originalaus, ko būdavo ankstesniuose Sacha filmuose. Dabar tai tik pigus humoras, pastiprinamas žiauriu seksizmu ar rasizmu. O tai jau net nėra juokinga – pavėlavo bent dešimtį metų.
Tiesa, negaliu nepaminėti vieno puikaus dalyko šiame filme – pasišaipymo iš jų pačių „demokratiškos“ šalies. Viską apie tai pasakė Diktatorius savo paskutinėje kalboje:
(paspaudus dędęnasi)
• •
Song for a Raggy Boy (2003) – visiškai sentimentais, o ne meninėmis formomis žaidžiantis filmas apie berniukų pataisos mokyklą, kuriai vadovauja kunigai ir vienuoliai, prisilaikantys griežtos tvarkos ir negailintys berniukams bausmių. Į mokyklą atkeliauja naujas mokytojas, netikintis pasaulietis, kuris pradeda elgtis žmoniškiau su vaikais ir stoja už berniukus neleisdamas mokyklos prižiūrėtojui laisvai elgtis. Tas, aišku, žiūrovo niekaip nepaveikia, nes didvyris mokytojas, kovojantis prieš „žiaurų tironą“ yra labai dažnas atvejis literatūroje ar kine. Filmas paremtas tikros katalikų mokyklos tikra istorija, įvykusia 1939 metais Airijoje, tuo metu, kai Airijoje vešėjo kunigų pedofilija, žiaurus elgesys vienuolynuose ir tokiose mokyklose.
Filmas nėra kokybiškas, vaidyba – vokiškų pigių serialų lygio, siužetas visiškai nuspėjamas ir neišsiskiriantis. Nevalingai lyginau šį filmą su kitu, panašaus tipo filmu apie mokytoją, keičiantį mokinių gyvenimą – Les choristes. Gal šis lyginimas pakišo koją, nes Les choristes – fantastiškai gražus ir kokybiškas filmas, kuris lenkia daugumą tokio tipo filmų. Nepaisant to, Song for a Raggy Boy sudomina savo istorija, paprastumu ir aiškiu atskyrimu, kas yra blogis, o kas gėris. Tiesą sakant, tokie filmai puikiai tinka rodyti vyresnio amžiaus vaikams – jie padeda išsiugdyti blogio ir gėrio atpažinimo jausmą, o taip pat ugdo žmogaus nulinę toleranciją agresijai ir smurtui. Pats augau su tokiais filmais, todėl gerai žinau, kokią įtaką jie daro vaiko mąstymui apie šiuos dalykus. Vidutinis filmas, istoriškai svarbus pasakojimas ir, aišku, dar vienas pavyzdys, kokia apgaulinga ir bjauri gali būti katalikų Bažnyčia. Ar žiūrėti – pasirinkimas laisvas. Pažiūrėję nesigailėsite, nepažiūrėję – nieko neprarasite.
• •
Cabin in the Woods (2011) – devynių serialo Lost serijų rašytojas Drew Goddard sugalvojo pats pastatyti savo parašytą filmą. Ir čia buvo jo klaida. Dabartiniu atveju šis filmas yra kažkas tarp šlykšteko (šiuolaikinių siaubiakų stilius, kur svarbiausia nužudyti kokius nors atostogaujančius jaunuolius – ir nužudyti juos kuo šlykščiau) ir tarp fantastinio-mitologinio veiksmo filmo. Kitu atveju, jei filmą į rankas būtų paėmęs koks rimtas režisierius, iš šio kūrinio galėjo gautis fantastiškas, aukšto lygio fantastinis siaubo filmas. Nes filmo mintis – žiauriai gera. Ypatingai gera. Net nėra žodžių, kokia gera, ir kai ją supratau, filmas pasidarė daug vertingesnis. Minties neišduosiu, nebijokite. Teks pažiūrėti šį filmą patiems ir viską pamatyti savo akimis. Kodėl sakau „teks“? Nes daugiau nei pusė filmo (šlykšteko dalis) yra toks baisus šlamštas, jog net graudu kalbėti. Neapsakomai prasti aktoriai, tragiška vaidyba, kvailas elgesys. Siužetas – tragiškai neįdomus ir lėkštas. Aišku, yra tikimybė, kad tokį siužetą specialiai darė – idant filmas atrodytų kaip grynas šlykštekas. Tačiau mano nuomone, filmui laisvai buvo galima suteikti ir rimtesnį atspalvį, ir nuo to jis būtų tik kokybiškesnis. Neįmanoma gerai įvertinti filmo, kai daugiau nei pusę laiko prasėdi ir prasikeiki. Tepraėjo gal 5 minutės filmo, o aš jau balsu rėkiau „nužudykit jas bl** greičiau!“ Ši filmo dalis buvo žiauriai, žiauriai prasta. Nuobodybė, nesukurianti jokios intrigos ir paliekanti nemalonų įspūdį dėl nuolatinių filmavimo klaidų ir prastos vaidybos.
Paskutinis pusvalandis – čia jau įdomiau. Spėju, jog bus nemažai žmonių, kurie pažiūrės šį filmą ir sakys „Buržujau, nusišneki kaip kvailys, filmas idiotiškas“. Tačiau man suveikė vaizduotė ir visą paskutinį pusvalandį pražiūrėjau su mintimi, kaip šį scenarijų būtų išpildęs geras fantastinių filmų režisierius. Tikriausiai tai ir užvežė. Bet kurio atveju, abejoju, ar šį filmą kas nors perstatys, todėl teks pažiūrėti originalą. Pažiūrėti rekomenduoju, nes siužete galima atrasti nemažai temų pamąstymui: apie laisvą valią, mitologiją, siaubūnus ir vaizduotės padarinius. Nors gamyba tragiška, bet idėja – puiki. Tai kol kas idėja ir pasidžiaukime.
• •
Puntuko akmuo (2012) – 3 minučių lietuviškas animacinis filmas, sukėlęs klizmuojančią euforiją lietuviškose torrentų svetainėse, kai autorius Antanas Skučas pats pasidalino kūriniu nemokamai. O su lietuviškų torrentų svetainių lankytojais viskas labai paprasta – jie jaučiasi tokie puolami autorių teisių gynėjų, jog susitryznioja akimirksniu, jei tik kas nors atiduoda savo kūrybą nemokamai. Ir net nesvarbu, ar ta kūryba geros kokybės, ar turi vertę, ar yra koks nors vidutinio lygio kūrinėlis.
Šis animacinis filmukas nėra prastas, tačiau iškelia nuolat pasikartojantį klausimą, kodėl lietuviška animacija užstrigo posovietinės animacijos gniaužtuose – štai kaip skambiai išsireiškiau. Gal tokioje animacijoje ir galima įžvelgti mėginimą atsiriboti nuo sovietinės animacijos stiliaus (mes, ale, nepriklausomi). Tačiau žiūrėdamas tokius filmukus be garso, net nepažintum, jog jie sukurti šiais laikais, o ne prieš 25 metus. Tik vaizdo kokybė geresnė, ir tiek. Tas pats ir su įgarsinimu – negi Lietuvoje egzistuoja tik keli balsai, tinkami įgarsinimui?
Animacinis filmas gražus, piešiniai malonūs akiai, tačiau nieko stebuklingo nepamatysite. Pasižiūrėti galite čia.
• •
ωωωωω
Ketvirta dalis: geriau skirkite laiką bet kokiems kitiems filmams.
ωωωωω
Jarhead (2005) – jei dažnai skaitote mano kinoteatrus, tikriausiai atsiminsite, jog jaučiu nenugalimą alergiją Holivudo filmams, kurie šlovina JAV karių darbą ir misijas kitose šalyse. Dauguma tokių filmų mane visiškai vimdo ir tik senesni, apie karus Vietname ir pan. man dar yra pakenčiami. Kadangi negyvenau tais laikais, nesidomėjau istorija ir nežinojau įvairiausiu JAV karinės politikos niuansų, tie karai neatrodo tokie absurdiški, kaip dabartiniai. Šis filmas – apie Persijos įlankos karą, apie maždaug 1989-1991 m. laikotarpį, kai JAV kariai buvo dislokuoti Saudo Arabijoje, kur pradėjo operaciją Dykumos skydas.
Taip, tai dar vienas filmas, kuriame pasakojama apie JAV karių gyvenimą, kur jie vaizduojami kaip puikūs, pasiaukojantys, atkaklūs ir sunkiai dirbantys herojai. Visi aplink juos – neapsakomi blogiukai, bet užtat jie – nuostabūs kariai, aukojantys savo gyvybes dėl savo šalies laisvės. Aišku, vėl galima pradėti diskutuoti, apie kokią čia ble laisvę kalbame, bet nepradėsiu. Tokios temos jau vargina, o tokiuose klausimuose nuomonę keisti gan sunku, kad ir kurią pusę palaikytum. Taigi, o filmas, tiesą sakant, toks visai neblogas. Čia karių gyvenimas atvaizduojamas gan paprasčiau ir linksmiau, negu kokiam šlovinančiam šūdevre kaip The Hurt Locker (apie jį visą savo neapykantą išreiškiau netgi atskiru įrašu). Filmo gerumo priežastis – viskas atvaizduojama silpnesnio, labiau pažeidžiamo ir ne visai vykusio kario akimis, kuris pačioje filmo pradžioje atrodo kaip visiškai nevykėlis, o per likusį filmą taip ir nesusigrąžina tvirto kario vardo. Nors, sprendžiant pagal jo staiga pasikeitusį elgesį, scenarijuje jis (galbūt) turėjo būti atvaizduotas kaip sutvirtėjęs ir nenugalimas karys. Bet tiek to gerumo. Temos gan nuobodžios. Tikiu, kad norėta sekti senaisiais karo filmais, kur kasdieniškai atpasakojimas karių gyvenimas, rodomos ne tik kovos, išgertuvės, bet ir kasdieniai tualetų išmatų srėbimai ar skausmingos nuobaudos už prasižengimus. Bet kas iš to? Visas filmas perpintas herojaus mintimis, kurios dažnu atveju nėra labai įdomios arba pateiktos visai be konteksto. Nuvyksta herojai ir iki Kuveito, pamato Kuveito naftos gręžinių gaisrus. Ši filmo dalis buvo visai įdomi, pateisinanti filmą – viskas parodoma arčiau realybės, kaip kariai praranda savitvardą, kas išprotėja, kas nebetenka vilties, o viską dengia deganti ar šiaip iš dangaus krentanti nafta. Filmo pabaiga apskritai dar labiau pagadina bendrą filmo vaizdą. Tikiu, kad knygoje tai atrodė labai įdomu ir skambėjo didingai, tačiau kino ekrane viskas atrodė gan paviršutiniškai. Bent jau aktorių galėjo parinkti ne taip vėjavaikiškai ir bukai atrodantį. Bet ką padarysi. Ne visada pavyksta pakartoti senų filmų sėkmę. Gali džiaugtis bent tuo, kad nesigavo tragiškai blogai – viskas pusėtinai. Karo filmų gerbėjai dabar turėtų mane keikti, kad taip suvariau gerą karo filmą, bet jau atleiskite – šis šlovinamasis žanras neprivalo būti garbinamas už tai, kad yra išlikusios kažkokios tai šio žanro šlovinimo tradicijos. Čia ne JAV, kad absoliučiai viskas, kur kalbama apie karą ir karius, turi būti šventa. Taigi žiūrėkite, bet prieš tai labai pagalvoję. Aš, asmeniškai, nerekomenduoju. Yra daug įdomesnių pasišaudymų ar įtempto siužeto filmų.
• •
Puss in Boots The Three Diablos (2011) ir Tangled Ever After (2012) – blogai, kai trumpametražiai Holivudo animacinių filmų tęsiniai (papildymai) būna geresni už pačius filmus. Tada tik prisimeni, koks vidutiniškas ar netgi prastas buvo pats filmas. Na bet gal čia tiesiog taip suveikia kritiškas mąstymas, atsirandantis dėl to, jog šių animacinių filmų dabar prikepta ant kiekvieno kampo ir jie tampa vis panašesni vienas į kitą. Kaip ir su veiksmo filmais – kažkada Bruce Willis su savo kietais riešutėliais atrodė kaip koks stebuklas, o dabar iš tokio filmo tik pasijuoktume. Bet trumpai: Batuoto katino tikiuosi toliau nebestatys. Kai iki dugno išsėmė Šreką, pastatė Batuotą katiną. Ačiū, patiko, daugiau nebereikia. Nes čia jau gaunasi „pasiekėm dugną, pradėsim kasti“. Apie „Ilgo plauko istoriją“, kaip išvertė lietuviai, tai negaliu nieko pikto pasakyti, buvo visai smagi pasakėlė, o šis trumpametražis išvis puikus. Jeigu ir ši istorija nepaseks Šreko pėdomis, bus viskas gerai. Šrekas kažkada irgi atrodė kaip vienos dalies filmas, bet ėmė ir gavosi 4 ir dar nesibaigia. Taigi visko gali būti.
Man on a Ledge (2012) – Holivude nuolatos sukuriami įtempto siužeto filmai apie kokią nors realiame pasaulyje nesutinkamą, bet visai įtikinamai atrodančią istoriją, kur įpainioti būna ne tik paprasti žmonės ar kokie geri, nenusikalstantys policininkai, bet ir būtinai koks nors turtuolis, kurių gi taip nekenčia visas pasaulis. Vien dėl to, kad jie turtingi :) Kiekvienas metais būna išleidžiama po tokio tipo filmą, ir visuomet iš visos šūsnies iškyla vienas, kurį galima pažiūrėti beveik nesinervinant. Šiuo atveju tai šis, apie žmogų ant viešbučio atbrailos.
Šįkart teigiamas policininkas apkaltinamas nusikaltimu, kurio jis ginasi ir šaukia, kad yra nekaltas. Teigiamo policininko vaidmuo nuo pat pirmos minutės yra šleikščiai teigiamas, bet dar blogiau, jog visą filmą jis bandomas pateikti kaip toks iš tiesų ne visai teigiamas personažas, besimušantis, pasielgiantis grubiau ir pan. Ir ta priešprieša šį vaidmenį taip sujaukia, jog visą filmą telieka galvoti, kaip prastai išdirbtas personažas ir kaip prastai aktorius jį suvaidina. Filmas turi viską – ir sąmokslo teoriją, ir įvykius, kai „smulkūs parėkavimai nustelbia didelius sprogimus“ – aš taip pavadinčiau tokias situacijas. Kartais tokiuose filmuose pareigūnai atrodo kaip visiški mulkiai, o kartais viskas atrodo gan normaliai ir pagrįstai. Toks viduriukas – filmas, kurį išties reiktų žiūrėti nemąstant, nes protingam žmogui jis gali atrodyti visiškai idiotiškas. Taigi, filme veiksmo netrūksta, slapti šnipai landžioja po ventiliacijos šachtas, papirkti pareigūnai atlieka savo darbą, pagrindinis herojus turi slaptą buveinę ir viskas yra pagal visus standartus ir stereotipus. Aišku, visų svarbiausia filme yra brolio padėjėjos, ventiliacijos šachtų šnipės papai. Juk svarbiausia, jog visi filmą žiūrėjai macho neprisimintų, kas buvo filme blogai, o visos moterys turėtų peno apkalboms. Nes papai tokiuose filmuose iš tiesų yra viskas. Gražūs papai.
Filmą žiūrėti galima, veiksmas įtemptas, yra įdomių vietų, yra visokių gudrių poelgių, tačiau nors jie ir gudrūs, išnaudoti jau visuose paskutinio trisdešimtmečio veiksmo filmuose. Šiame filme toli gražu nėra kažko išskirtinio, kas, pavyzdžiui, iš visų vagysčių filmų išskyrė Ocean’s Eleven. Dabar tai tik vienas sąrašo punktas veiksmo filmų tarpe, kuris greitu metu bus pamirštas ir atguls giliai archyvuose arba pigių televizijų vakarinėse programose.
• •
Total Recall (2012) – kai pagrindinis filmo viešųjų ryšių elementas yra visur pasirodanti tripapė mergina – supranti, kad su filmu ne viskas gali būti gerai. Viešieji filmo ryšiai turėjo ir kitą kozirį – Švarcinegerį, kuris suvaidino originalioje šio filmo dalyje 1990 metais. Šis filmas, spėju, sulaukė bent trečdalio lankytojų tik senojo Švarco filmo dėka – žmonės norėjo pamatyti, kaip bus perstatytas legendinis Marse vykstantis filmas. Ir atsitiko taip, kad perstatytas filmas gavosi daug prastesnis ir nuobodesnis. Na gerai, už senuosius Švarco filmus sunku rasti prastesnių kūrinių, tačiau šis šiuolaikinis bajavykas nepateisino visiškai jokių lūkesčių, o perdarytas siužetas viską tik sugadino. Ir kam reikėjo panaikinti tą Marsą? Negi pritrūko pinigų efektams?
Kai žiūri originalius Švarco filmus, jie nors turi savo savitą stilių. Tuo tarpu šis, šiuolaikinis šūdevras yra tik muštynių scenų ir efektų rinkinys, pagražintas išvaizdžiomis aktorėmis aptemptais papukais. O tos aktorės dargi filmą tik labiau pagadina – pagrindinė blogiukė ne tik nešioja niekada niekada nesusiveliančias ir neišsipurvinančias garbanas, bet dar ir yra labai juokingai griežta. Tokia netikroviška. Tokio lygio, jog jai tiktų filmuotis Schwarzkopf reklamose arba romantiškose meilės dramose. Filmas buvo per daug supaprastintas. Nežinau, ar dėl biudžeto, ar dėl scenaristų ribotumo, bet naujoji istorija apie pasidalinimus Žemėje visiškai neįtikino. Geriau būtų buvęs Marsas, dūžtantys langai ir sprogstančios žmonių galvos kosmose. Tai nors buvo juokinga ir originalu. Šiame filme nieko nėra originalaus. Visi triukai matyti, efektai nieko nestebina, o grėsmingi dviejų priešų tarpusavio dialogai, kai viskas aplink sproginėja ir griūva, nervina iki negalėjimo. Įsivaizduokite šį filmą kaip senąjį Švarco juokingą bajavyką, tačiau daromą ypač rimtai, lyg tai būtų Kubriko „2001 metų Odisėja“. Ir kai tokio lygio filmas taip sureikšminamas, išeiga gaunasi žiauriai prasta. Nerekomenduoju visiškai. Žiūrėti siūlau tik tuo atveju, jei užėjo nenumaldomas fantastinių ateities filmų troškulys (o gi nutinka taip kartais :) ). Tuomet galima pažiūrėti, bet tik visiškai neturint jokio kito varianto.
• •
Battleship (2012) – tai fantastinis filmas apie Žemės užpuolimą, kurį labai gudriai atlieka kažikokia žiauri ateivių rasė nesigailėdama anei vieno žmogaus. Tai filmas, kuriame vietoje ir laiku atsiranda JAV laivynas ir pradeda kovoti su šiais ateiviais visomis išgalėmis. Tai filmas, kuriame įtemptos kovos metu, didžiojo susišaudymo viduryje, kai lemtingos sekundės tiksi ir lemiamas šūvis gali būti paleistas, ateiviai sugalvoja tiesiog… palaukti. Taip, jie tiesiog laukia ir nešauna. Na kas gi čia tokio, palaukime, kol žmonija užsitaisys savo ginklus ir pamėgins atsišaudyti. Ir jie tiesiog laukia, nors prieš kelias minutes tratino nesustodami. Ir, aišku, tas laukimas būna lemiamas, bet tolimesnis pasakojimas juk jau būtų turinio atskleidimas. Nors ką čia beatskleisi, jeigu visas turinys yra anekdotinio lygio.
Tiesą sakant, man šitas filmas labai patiko. Šūdini veiksmo filmai pasižymi tuo, jog juose esantis veiksmas yra gan kvailas, nuobodokas, lėtas. Šiame gi kitaip – veiksmas įtemptas ir galingas. Prigalvota visokių naujų dalykų, žūsta kariai, viskas sproginėja, mažiau dramos nei įprastai ir daugiau bombų. Nesumeluosiu, praktiškai pusę filmo vyksta vis kas nors labai svarbaus ir įtempto. Tačiau kad ir ką čia besakyčiau, bet apibūdinsiu šį filmą visiems suprantama žmonių kalba: tikriausiai visi turėjome kokį klasioką ar draugą, kuris nuolat pasakodavo anekdotus. Ir dažniausiai būdavo taip, jog anekdotų pasakoti jis nemokėdavo, o ir jo anekdotai būdavo žiauriai prasti. Kartais nutikdavo stebuklas, ir anekdotas pasitaikydavo koks įdomesnis. Tai įsivaizduokite, jog šis filmas – tai tokio klasioko, nemokančio pasakoti, įdomesnis anekdotas. Kuris iš tiesų yra šūdinas anekdotas, bet jūs apie jį galvojate geriau tik dėl to, jog jis yra geresnis už 99% iki šiol pasakotų klasioko anekdotų. Pagaunate? Tai štai jums ir filmo įvertinimas.
Tiesa, viską naikinantys rutuliai – awesome. Šimtas balų. Ir Jesse Plemons vaidmuo, tas truputį pakrikęs ir humoristiškas kariškis – tūkstantis balų. Suvaidinta fantastiškai. Tai tik tiek.
• •
Ted (2012) – žinau, kad daug kas mane nulinčiuos dėl šio pasakymo, bet… šitas filmas yra lėkštas, nuobodus, kvailas ir tuščias birzgalas, prigrūstas pigių klišių, neturintis jokio originalaus siužeto, vemiantis neįdomiu ir netgi idiotišku humoro ir neturintys savyje nieko, kas jam suteiktų bent minimalią vertę. Na ir linčiuokit. Nors visa salė nuolat juokėsi, o šalia mūsų sėdintys geri draugai irgi pakrizendavo, bet mes su G. supratome, jog esame nuobodylos snobai. Ir dar niekada nesididžiavau būdamas snobu, kaip kad žiūrėdamas šį filmą. Jis tragiškas! Pažiūrėjus anonsą atrodė, jog pagaliau turėsim kažką smagesnio – iškrypėlį, narkomaną, šiknių meškiną – kas būtų gan originalu, nes kol kas kino ekranai būdavo pilni tik mielų ir pūkuotų kalbančių meškinų. Tačiau atsitiko taip, jog šis meškinas tik kartais parūko žolės, kartais nukabina kokią blondinę, bet dažniausiai yra tik nuobodus, savo draugą įsimylėjęs, jausmingas (ir jausmų nesigėdijantis) bei NEJUOKINGAS minkštas meškinas.
O trumpai taip: jeigu norite eilinės ir nuobodžios holivudinės komedijos, kurioje vieną iš lėkštų personažų pakeičia tiesiog kalbantis meškinas, tai žiūrėkite. Bet pažadu, kad pamatysite tik eilinį, geriant daug alkoholio parašytą šlamštą, kuris nuoširdžiausiai prajuokina visus salėje sėdinčius budulius, kai pačiupinėjamas papas, draugas išvadinamas gėjumi ar pasakoma kas nors juokingo apie pimpalą. Cha cha. Filmo metu susijuokiau lygiai tris kartus. Tai buvo tik trys mažučiai juokeliai – iš visų 106 minučių kankynės. Kaip po kino sakė G., „net neabejoju, jog jei filmą būtume žiūrėję namuose, praėjus 20-čiai minučių būtume jį tiesiog išjungę“. Ir tai yra visiška tiesa. Leiskite savo laiką kitiems filmams, yra tūkstančiai vertingesnių.
• •
Underworld: Awakening (2012) – n-oji vampyrų ir vilkolakių kapojimosi sagos dalis. Nelaukta ir sulaukusi didelio populiarumo kino teatruose. Viskas standartiškai, nes didysis ekranas ne visada reiškia kokybę. Gal pradėsiu iškart nuo kelių smulkmenų, kuriomis apibūdinsiu visą filmą. Filmo pradžia suspindi prastais ir pigiai atrodančiais efektais (viskas daroma kuo neryškiau, kad nesimatytų klaidų). Nors vėliau efektai pasitaiso, bet negali iš galvos iškratyti to pirmo keisto įspūdžio. Taip pat sunku neatkreipti dėmesio į pirmąsias nesuprantamai prastas kovos scenas. Lėtos, rodos neišdirbtos. Merginos muštynių su kariais vaizdas priminė vaikų teatrą, kai vaikai mėgina suvadinti karatistus ir dirbtinai griuvinėja nuo netikrų smūgių. Išties, pati juokingiausia vieta buvo per pusę „sulenktas“, t.y. perlaužtas, karys, kur jo agoniją rodė nufilmuotą tokiu kampu, kad matėsi tik jo galva su kaklu ir kojos – iš ko galėjai suprasti, jog už kadro guli du vyrai vienas ant kito ir vaidina agonijoje besitampantį vieną kūną.
Dar juokingiau yra tai, jog šiaip nenugalima, neperšaunama ir nesustabdoma herojė nuvirsta nuo sunkvežimio viršaus ir susitrenkusi nepajėgia atsistoti. O vėliau, skraidydama per aukštas kliūtis, šokinėdama nuo devynaukščio stogo ir kitaip rodydama supergalias, ji, peršokusi automobilį, susvyruoja ir skausmingai atsitrenkia nugara į sieną. Dėl pagreičio. Čia, matyt, reikia prisiminti, kad kiekviena moteris yra stipri, bet kartais pažeidžiama.
Kitas absurdas, kuris, beje, kine pasikartoja gan dažnai, tai scenos judriame kelyje. Įsivaizduokite, kad ramiai sau važiuojate naktiniu miestu ir staiga patenkate į gatvę, kur važiuoja daugybė automobilių, tiesiog vidury nakties. Be to, visi jie važiuoja vienu greičiu, nedarydami jokių manevrų. Beigi, ant jų šokinėja didžiuliai monstrai-vilkolakiai. Nepaisant to, automobiliai nei vienas nepristabdo, nebent netyčiomis atsitrenkia į kokią kliūtį. Taigi, žinokite, kad kai važiuojate naktiniu keliu, ant jūsų automobilio užšoka vilkolakis, o po to nušoka toliau – nesistebėkite ir važiuokite toliau. Nėr čia ko stoviniuoti.
Tai štai trys smulkmenos, kuriomis norėjau pasakyti, jog šis filmas yra šlamštas. Tas pats Twilight, tik daugiau efektų ir mažiau meilės.
• •
Water For Elephants (2011) – ar gi garsiausias šių laikų vampyras iš Twilight gali suvaidinti kažką kito? Atsakymas paprastas: ne. Nes jis nemoka vaidinti. Jo vaidyba tragiška. Jo veido emocijos yra idiotiškos. Viso filmo metu ima nervas vos tik jis parodomas stambiu planu. Ir aš čia neperdedu dėl to, kad jis suvaidino idiotišką vampyrą. Aš kalbu rimtai. Šis filmas toks prastas, jog Christoph Waltz, neseniai Holivudo atrastas puikus aktorius, švelniai susišika savo karjerą vaidindamas tokiame lėkštame ir prastai pastatytame filme. Vaidindamas tarp tokių prastų aktorių kaip vampyriukas, jis negauna galimybės išvystyti savo personažo, kuris šiame filme vienintelis parodo nors minimalią charizmą ir apskritai vertę. Nesuprantu žmonių, kuriems šis filmas gali patikti. Jis durnas. Nepykite, jei įžeidžiau, bet nesuprantu.
Young Adult (2011) – neįveikėm. Pažiūrėjus anonsą atrodė, jog tai bus visai nebloga komedija apie vienišą moterį, grįžusią į savo jaunystės miestą, radusią savo jaunystės meilę (deja, jau susituokusį) ir bebandančią jį susigrąžinti. Tiesa, tuo metu dar berašančią eilinę savo knygą jaunimui. Pasirodė, kad anonse buvo suklijuota viskas, kas šiame filme buvo įdomaus. Daugiau ten nebuvo nieko gero, trys juokeliai per valandą, pasakojimas nuobodus, Charlize Theron vaidmuo tragiškai blogas, filmas neturintys savyje visiškai jokios vertės. Visiškai neverta, patikėkite manimi.
- įrašų prenumerata (RSS)
- prenumerata el. paštu
Puikus filmų pristatymas, išsamiai pateikta nuomonė ir retrospektyva. Malonu skaityti, tačiau neradau gražaus ir šilto filmo pristatymo. Kodėl turime paniką, baimę o nėra gražaus ir šilto filmo rubrikos?
tikrai daug gerų filmų pamačiau tik po jūsų apžvalgų- vien ką ‘incendies’ reiškia! azijos filmai yra tikras gėris. mačiau tą vengeance trilogy- tiesiog super. turiu dar vieną , dar nežiūrėtą, to režisieriaus filmą ‘thirst’- laukiu tinkamos nuotaikos.
gaila, kad ir hongkongietis wong kar wai retai daro filmus.
ir tikrai rekomenduoju pažiūrėti japonišką ‘confessions’- http://www.imdb.com/title/tt1590089/,
traileiris youtube http://www.youtube.com/watch?v=Vnws8ZymxME- pasakiškai gražus (ne saldžiai) filmas
Betmenas tai kaip visada – awesome! Pajutau, kad pradėjau būt pačio herojaus fanu. Dabar nutariau peržiūrėt animacinius betmeno serialus. Pradėjau nuo 1992 metų serialo… Beje – Nolan’as prodiusuoja naujausią Supermeno inkarnaciją. Tikiuosi, irgi bus ne ką blogiau nei su Betmenu. Nors šiaip veikėjas tai akivaizdžiai prastesnis :) Beje – kai kam nepatinka, kad šiuose filmuose nėra jokio antgamtiškumo, kuriuo pasižymi beveik visi Betmeno priešai.
Avengers – kitaip nei pramogai jo žiūrėt ir negalima. Bet pramoga tikrai gera. Čia tau ne „giliau kapstantis“ „Tamsos riteris“ :) Marvel filmus tik ir reikia žiūrėt kaip pramogą – nereikia ieškot gilios prasmės… Gaila, aišku, kad dažnai ekranizacijos neturi beveik nieko bendro su komiksais :)
Dar dėl žmogaus voro… Šiaip jau tai aš dabar net neįsivaizduoju, kaip galima būtų pastatyti gerą filmą apie jį. Tai yra prastas personažas – nuolat myžčiojantis dėl niekų, atrodantis prastai ir panašiai. Kas jį daro kiek patrauklesniu, tai kad kovodamas su blogiukais visada bando pasitelkti humorą… Filmuose, kažkodėl, to nedaro…
Sorry, bet tas “God bless America” tai man tragedija buvo. Tikėjausi faino juodo humoro, pamačiau lėkštą nesąmonę, apie du idiotus. Taip, aplink daug durnių, taip durniai užknisa, bet paskutiniu metu mane daug labiau užknisa ne durniai, o tie, kurie verkšlena, koks “pasaulis kvailas, kiek aplink daug debilų, ir kaip debilai užknisa”. Paskutiniu metu tai pasidarė baisiai madinga.
mariau,
ačiū už rekomendaciją. Pažiūrėsiu :)
Džiaugiuosi, kad padedu išsirinkti filmų. Beje, patariu žiūrėti kuo mažiau anonsų. Dažnu atveju sugadina pusę filmo malonumo.
Kroitus,
ten ne šiaip Supermeno naujas filmas, ir Nolan’as ten tik vienas iš grupės garsiausių šių laikų Holivudo genijų :)
Dėl Žmogaus voro, tai jis man atrodo palyginus rimtas personažas kai pasižiūri, kokių pvz tas pats Marvelas yra prikūręs :)
Justai,
klysti, tai buvo visada madinga :)
Dabar pasidarė madinga ieškoti būdų, kaip tuos durnius atsverti, taip pat pradėta burtis į “grupes”, kad būtų bent kokia durniams pasipriešinanti masė. Apie pasipriešinimą šis filmas ir buvo.
Tikėjausi, kad Cabin in the Woods bus eilinis skersk jaunimą miške filmas. Žiūrint jis man tapo labiau komedija, kaip komedija, nei kaip siaubo filmas. Likau truputi nesupratęs ir pasieškojau informacijos. Vienas filmo aprašymas įsiminė, jog Cabin in the Woods yra satyra apie siaubo filmų kūrimą. Prilipo ta mintis, todėl kelis taškai pakėliau įvertinimą savo galvoje
Bukoptimistas,
kaip satyrai, jie stipriai prašovė su pirma dalimi, o tai užtruko pusę filmo. Iki pirmojo nužudymo buvo žiauriai prastai. Vėliau reikalai pradėjo taisytis, bet kaip ir sakiau – gaila, kad nebuvo atiduoda geram režisieriui į rankas. Būtų superinis filmas.
Vakar pažiūrėjom visai neblogą filmą: http://www.imdb.com/title/tt1441912/
Pažiūrėjęs pagalvojau, kad Buržujui tikrai turėtų patikti. :)
“Tiesa, viską naikinantys rutuliai – awesome. Šimtas balų. ”
čia man patiko rutuliai ir filmas patiko The Langoliers (1995) http://www.imdb.com/title/tt0112040/
Gal jau ir rašei apie šitą filmą, bet aš ne viską tavo parašytą skaičiau :)
Iš mažiau žinomų, tokių labiau “Arthouse” stiliaus parekomenduot (visiems, ne tik buržujui) norėčiau Submarine (2011) ir Le Havre (2011); Iš šiaip geresnį įspūdį palikusių, bet ne tokių mainstream’inių, kuriuos visi žino, dar paminėčiau Where the Wild Things Are (2009); Haywire (2012); Kill the Irishman (2011); Trust (2010).
Šiaip nervina tie filmai :) Mano wishliste šiuo metu 86 “Want to See” pažymėti filmai… Ir kada juos visus peržiūrėt? :)))
zhygi,
ačiū, užmesiu akį :)
lideika,
štai ką rašiau apie The Langoliers (1995) – gal ir nevertėjo. Sako, kad viena geriausių Stephen King ekranizacijų. Aš pasakyčiau – na ir tragiškas ekranizacijas kuria :) Nors vimčiojau nuo The Mist, šis filmas tiek absurdo jausmo nesukėlė – visgi įtampa šiokia tokia yra, paslaptingumas irgi. Kartais buvo netgi įdomu. Finale kikenau kiek galėjau – kuo toliau, tuo labiau šis filmas vis labiau juokino, o pabaigoje tos minkštos spurgos su šimtais dantų, kramtančių laiko tėkmę… Eh. Tiesiog nėra žodžių. Nežinau, kaip tokie filmai gali kam nors patikti. Nors gal ir žinau – jei žiūri filmą tik dėl to, jog lygintum su knyga, gal ir verta žiūrėti. Tačiau kaip kino darbą… Niekaip. Šlamštas, o ne ko nors vertas kinematografijos darbas :) Pigus pigus pigus, labai pigus kūrinėlis su pigiais pigiais aktoriais ir pusę laiko – stambiais surauktų veidų planais. http://www.kleckas.lt/blog/22-25-2010-savaites-kinoteatras
Nepyk :))
Juventino,
mano wishliste apie 200-300… Tai irgi nuolat liūdžiu, kad niekada visų nepamatysiu :/
Havras laukia savo eilės. Submariną kažkodėl atidėjau vėlesniam laikui. Reiks pažiūrėt.
Buržujau, tie pilni wishlistai man vieną seną ir biškį seksistinį pokštą priminė, kad “tikras džentelmenas puikiai žino, kad viso pasaulio viskio neišgers, visų pasaulio cigarų nesurūkys, visų pasaulio moterų nepamylės… Bet STENGTIS REIKIA” :)))
aš turbūt ne toks didelis filmų gurmanas ir ekspertas :)
tai jeigu ziuresite- prasom http://thepiratebay.se/torrent/6126982/Confessions.2010.DVDRip.XviD-MOC(ENG_SUBS)_aka_Kokuhaku
kitaip sunku surasti del anglisko pavadinimo vertimo.
ir jokiu budu neziurekite su tame faile esanciais subtitrais- mesite po 5min. parsisiuskite is http://subscene.com/english/Confessions-Kokuhaku/subtitle-406319.aspx.
net as kuri laika gyvendamas airijoje siunciausi dvd is didziausios ju dvd rental pastu kompanijos, ir po kokiu 2-3 men perziurejau visus dvd vertus mano demesio. o apie lietuva as net nesneku.
deja, tai realybe.
jei apie azijos filmus, tai paguglinus mano smegenyse ‘ azija+filmas’ pirmiausia ismeta
http://www.imdb.com/title/tt0118845/, nors veiksmas vyksta argentinoje.
jis yra ‘no-no’ lietuvai del personazu, bet abejoju, kad jums su g. tai butu problema.
sudekite vienus is geriausiu pasaulyje rezisieriu ir operatoriu plius montaza ir muzika- gausite tobula filma. vienoje scenoje panaudotas toks montazas, kai neaisku ,kaip iki siol ar po to filmo niekas nenaudojo. nors gal ne, panaudojus tai jau butu aiskus kopijavimas ir ‘menines israiskos priemone’ nepavadinsi.
geriausias komentaras :
“Happy Together” is a depressing film. Yet it’s one which I keep coming back to when I feel down and heartbroken
Nors G. yra moteris, bet mums tikrai nebus problemų dėl personažų :))
Dar sykį ačiū už rekomendacijas!
Na nežinau, man labai patinka klasikinis filmukų įgarsinimas, toks kaip šiatoje Puntuko istorijoje, man tiesiog siaubingi dauguma per TV dabar rodomų filmukų įgarsinimų (nors TV n metų nežiūrėjau jau). Ir šitas filmukas man iškart priminė kitą populiarų akmenį – http://www.youtube.com/watch?v=ac8nFJ-ZZsY.
Thanks. Pirmas turbūt toks kino teatras, kai tiek daug nematytų filmų iš višutinės dalies. Jau buvo pradėjęs kankint kino badas, nerandant nieko padoraus (peržiūrėjau daugumą filmų iš apačios). Einam žiūrėt :)
crazyvoveriukas,
na labai įdomiu akmeniu pasidalinai… :) Kažikoks tai Mekiškas menas :)
Mr-Script,
you’re velkam!
to zhygis.
tas filmas ‘the way’ tikrai neblogas. jis apie camino de santiago. kadangi pats si balandi ji perejau pesciomis- 790km iki santiago de compostela nuo saint jean prancuzijoje plius 90 km nuo santiago iki finistere prie vandenyno, tai to ‘the way’ priminimas tikrai sukele nostalgija.
pati kelione tikrai buvo ‘trip of a lifetime’.. bet pats filmas tikrai idomus
ai, dar jums, burzujau- zinau, kad G. moteris- kas skaito jusu bloga tikrai zino:)
Taip patiko šitas įrašas, kad iš pagarbos Buržujui, neistengiau visko perskaityti ir suvirškinti vienu ypu. Tieisog per kelias, dienas maloniai perskaičiau recenzijas, ir turėsiu daug malonaus laiko
Ačiū už įvertinimą, man irgi malonu :) Ypač, kad sugebėjai perskaityti viską :))
tikrai paskutinis komentaras- niekur tiek daug nerašiau, nes paprasčiausiai mėgstu kiną-tikrai tik dabar supratau, kodėl parašėte, kad g. – moteris. tą filmą ‘happy together’ siūliau dėl to, jog ,mano nuomone, tai kino šedevras. tikrai nėra daug filmų, kuriuos nemirkčiodamas taip pavadinčiau. bet tai kažkaip lietuviška- čia iš savo patirties–arba aš turiu teisintis siūlydamas tą filmą ,arba tie, kuriems siūlau pradeda nei iš šio, nei iš to teisintis dėl kažko. čia ne priekaištas- nėra dėl ko, bet kažkaip juokingai tai jau tapo kaip ir taisyklė
mariau,
tai ne, viskas ok :) Komentaras nuskambėjo taip, kad pagalvojau, jog visai būtų gerai konstatuoti faktą. Yra vienas toks garsus blogeris, kuris jau pora metų negali patikėti, jos aš heteroseksualus :))
kažkaus panašaus stilio kaip ocean eleven yra prancuzų “Cash” labiai smagiai susižiūrėjo.
Siulydamas rizikuoju, bet lengva suktybė, maloniam vakarui pats tas. Dar pasiūlyčiau “Rounders”, bet čia jau skonio reikalas
Please, imdb nuorodą apie filmą Cash. Nerandu kuris :)
Rounders vengiu, kažkada seniai bandžiau žiūrėti, nelipo.
EDIT: radau Ca$h, http://www.imdb.com/title/tt1002966/ , mano mėgstamas french aktorius :)
Aisku, del ted’zio kiekvienam savo.. bet man kaip family guy, american dad serialu gerbejui, sitas filmas buvo nuostabus tu dvieju multiku perkelimas i didziuosius ekranus. Aisku pasitaike labai jau lekstu bajeriu, bet vistiek Seth Macfarlane stilius visalaik buvo jauciamas, anei kiek nenuvyle :D
Dėkui už rekomendacijas. Daugelį iš jų esu matęs ir sutinku su Tavo nuomone. O dabartinių blockbusterinių veiksmo filmų negaliu žiūrėti – nesu MARVEL fanas. Kažkada padariau klaidą – nuėjau (tipo, neturėjau ką veikti) pažiūrėti THOR, po 10 min. kilo abejonės dėl paties realybės supratimo. Paniškai žvalgiausi po žiūrovų veidus, tikėdamasis išvysti nors vieną WTF?. Išejęs iš filmo supratau, kad geriau būčiau žiūrėjęs kaip Olialia pupytės apterinėja kilimų pavyzdžius. Šimtas metų kaip turiu parsisiuntęs Battleship, bet nedrįsau pradėti. Ką gi, reiks pažiūrėti. Svarbiausia, kad nebūtų koks perdirbinys, nes, jei pameni tokį multiką “Critic” – Jei filmo pavadinimo pabaigoje yra skaičius didesnis nei 2 – jis šūdas. Žvilgtelk čia http://www.youtube.com/watch?v=67UMJojCKxY
rh,
taip, tikriausiai todėl man dar labiau nepatiko – nes buvo per daug panašu į tuos du serialus :)
utilitariangag,
ne į tą nuėjai :)) Thor nėra pats geriausias jų kūrinys, tikrai ne.
o ar esi matęs Stay (2005) – mistinė drama – labai būtų įdomu padiskutuoti ir pasiaiškinti neaiškius dalykus, nes tokių labai daug, o ir šiaip labai vertas pamatyti. ir ne vieną kartą :)
jol,
rodos nemačiau, apsvarstysiu :) Ačiū.
Apie vampyriuką, tai “Remember me” filmas. Iki tol net nežiūrėjęs “Twilight” nekenčiau jo. Nu bet ten ir pats filmas ir jisai toks visai nieko. Nors turbūt irgi tas pats depresūchinis, tik be supergalių. Nu bet tą filmą tikrai verta pažiūrėt. Gal kiek seilėta drama, bet savo žiauriausioj vietoj mane privertė juoktis. Nes buvau atbukęs nuo midfuckinių filmų ir filmų pabaigas po kokių 20 minučių nupasakodavau su detalėmis. Bet šitas išvertė iš koto.
Dar patisoninio vampyriuko live dainavimas visai nieko.
O Christopher Waltz savo nacio markę pagadino ir “Green Lanterne”. Ir jo trololo buvo kinda lame. http://www.youtube.com/watch?v=_bZGBbm7Lfo
Tai va. O šiaip tamstos komentarai apie filmus tai labai neprasti. Kai aš užaugsiu – irgi taip apie filmus rašysiu.
Tai jau žiūrėsiu Expendables 2 (pirmos nors ir nemačius) – kaip tik norisi ko nors tokio :) Dar sklando internete mintis, kad reik Expendables su kietom moterom padaryti – pvz. Jolie, Jovovich, Helen Mirren, etc. Nežinau, kiek tai realu, bet jei būtų taip smagiai susukta, kaip kad Expendables 2 (sprendžiant iš tavo apžvalgos), tai būtų laaabai liuks.
Kad jos dar per jaunos, nesigautų taip humoristiškai :)
Nors idėja tai superinė :)
brain5ide,
pražiopsojau komentarą, sorry :)
Waltz’as vaidino Lanterne? :)) Aš to filmo net nežiūrėjau, bijau net pagalvoti kas ten per šedevras :)
Dėl Remember Me aš labai labai pagalvosiu. Labai :)
Tai vo, ką tik pažiūrėjau Expendables 2 – nu koks linksmas filmas, lydžiausi :D Bendrai paėmus, gal dar ir vynas prisidėjo truputį.
Beje, prisiminiau – iš panašios serijos (tik geresnis siužetas) yra RED – su tuo pačiu Willis, aišku ir mano numylėtoji Dame Helen Mirren, Morgan Freeman, John Malkovich… žodžiu, jeigu nematei, labai labai rekomenduoju. :) http://www.imdb.com/title/tt1245526
Mačiau RED, puikus filmas :)
“tai ne, viskas ok :) Komentaras nuskambėjo taip, kad pagalvojau, jog visai būtų gerai konstatuoti faktą. Yra vienas toks garsus blogeris, kuris jau pora metų negali patikėti, jos aš heteroseksualus :))”
na, čia ūsai kalti. nors nesuprantu kuo daugelis tapatina ūsus su homoseksualumu. na, tikrai nepagaunu kampo. gal mes, praleidę vaikystę/ jaunystę sovietinėj Lietuvoj, praleidom kažkokią dalį patyrimo. na, mokytis ir mokytis
vėl teisinuosi- ‘ :) ‘ nedėjau keliose vietose. nors esu įsitikinęs, jo to nereikėjo
We need to talk about Kevin: “ypač retais atvejais gali nutikti taip, kad mylimas, prižiūrimas ir gerai auginamas vaikas gali išaugti nevaldomu ir žiauriu paaugliu.” => bet cia ir yra cinkelis, kad motina to vaiko nemyli, nuo pat gimimo ir isvis nuo pastojimo (filmo pradzioj vyras ja itikineja gimdyti, kudikis nutraukia mylima karjera, etc). Uztat ji jaucia kalte del sunaus nusikaltimo ir ja atpirkineja viso filmo metu.
Filmas nerealus, o Lynn Ramsey mano nuomone, – nereali rezisiere!
Prometheus, mane ziauriai ziauriai nuvyle… Jau vien pati istorijos vinis (“the creators!”) buvo toks visiskas absoliutus feeeee… :(
Ziu,
dėl Kevino, tai čia apskritai turėjau omenyje, kad gali taip nutikti. Ji bandė jį mylėti, ale nesigavo.
Dėl Prometheus aš iki šiol abejoju. Bet šiaip dalis filmo patiko žiauriai, dalis silpnai.
Mykolai, ar turi
… IMDB peržiūrėtu filmų listą pasikūręs? Jei taip numesk nuorodą. Dėkui
Kripteksai,
turiu, bet jis pradėtas pildyti tik pernai. Taigi kelių metų nuolatinių žiūrėjimų dar nesužymėta (manau trūksta 200-300 filmų).
http://www.imdb.com/user/ur17834833/ratings
Nustebinai tam tikrais filmu ivertinimais, ypac tuo jog isliaupsinai batmena, avengerius ir expendables! Cia gi pigus holivudinis blizgutis, be jokio turinio ar gilesniu minciu. Keista kad toks gudrus zmogus kaip tu sugebi megautis tokia pornografija
KB,
kadangi esu gudrus žmogus, todėl sugebu be išankstinių nusistatymų žiūrėti bet kokį filmą ir neskirstyti jo į “pigus holivudinis blizgutis” ar “europinis gilusis šedevras”. Nesvarbu, kas statė, svarbu KAIP pastatė. O Expendables yra viena geresnių šių metų veiksmo komedijų. Betmenas – apskritai puiki ir gili komikso ekranizacija. Avengeriai – pramoga su popkornais. Nematau juose nieko pigaus.