Prieš filmus, šiek tiek džiaugsmo:
Šiais metais pajaučiau, kad labai retai rašau kinoteatrus :) Taip retai, jog spėjau priduoti jau trečią apžvalgą į žurnalą, o tik dabar pasirodo pirmieji šių metų kinoteatrai. Taip, nuo šių metų pradžios mano rašliavos įgavo kitą statusą ir jas kiekvieną mėnesį galėsite rasti puikiausiame lietuviškame žurnale „Verslo klasė“. Noriu pasidžiaugti ir padėkoti už skaitymą ir kritiką – tik dėka to iš visiškai vaikiškų vienos pastraipos rašliavų šios apžvalgos išaugo į kažką įdomesnio. Kas netgi įdomu respektabilių žurnalų redaktoriams :) Taigi rekomenduoju žurnalą pirkti arba užsiprenumeruoti – bet ne dėl manęs, o dėl ten esančio krūvos daug daug geresnių rašliavų.
•••
AMŽINA MEILĖ:
Django Unchained (2012) – šio filmo aprašymas – kituose kinoteatruose. Arba patrumpinta ir gražiau apipavidalinta versija kovo mėn. „Verslo klasės“ numeryje :) Prekyboje – nuo kovo pabaigos.
Beje, filmą privaloma pamatyt kiekvienam žmogui. Būtinai. Kine dar rodo – paskubėkite.
•••
SAVAIČIŲ PERGALĖ PRIEŠ HOLIVUDĄ:
Cloud Atlas (2012) – kaip žadėjau praeituose kinoteatruose, štai ir Cloud Atlas aprašymas. Jį galėjote rasti sausio mėn. „Verslo klasės“ numeryje – mano žurnaliniame debiute :)
Brolis ir sesė Andy ir Lana Wachowski ne vieną kartą sukėlė didžiulį sprogimą. Kai kurie jų kūriniai buvo tiesiog revoliucija kinematografijoje. 1999 m. dar būdami broliai jie pristatė pasauliui didžiausią praėjusio tūkstantmečio pabaigos bombą – The Matrix pirmąją dalį. Kūrinys sužavėjo visus fantastinių filmų mėgėjus, gavo beveik 70 kino nominacijų bei apdovanojimų ir sukėlė didelių pokyčių kuriant specialius kino efektus.
2005 m. pasirodė pagal Wachowski scenarijų jų asistento Jameso McTeigue’o režisuotas filmas V for Vendetta. Jis paliko ryškią žymę pasaulio istorijoje: filme pasirodžiusi kaukė tapo didžiausio ir galingiausio programišių judėjimo „Anonymous“ simboliu. Kai kurios frazės iš filmo amžiams liks interneto folkloro dalis. Vėliau, 2008 m., buvo finansinis ir moralinis pralaimėjimas – Wachowski režisavo kvailoką filmą Speed Racer, po kurio abu kūrėjai trumpam sustojo. Praėjus ketveriems metams, atsisakę Holivudo pinigų ir gavę finansavimą iš nepriklausomų Vokietijos šaltinių, Wachowski duetas kartu su Tom Tykwer pasauliui pristatė naująjį savo kūrinį – Cloud Atlas.
Kai filmo komandai keli didelių reikalavimų, prieš pat kino seansą reikia pasistengti, kad nusiteiktum neutraliai ir pernelyg nepakeltum vertinimo kartelės. Žinant Wachowski sugebėjimus, kartelė buvo iškelta išties aukštai. Tai beveik tris valandas trunkantis filmas, kurį privalu įdėmiai žiūrėti nuo pat pirmos minutės – kitaip gali nesuprasti dalies turinio. Per tris valandas – net šešios skirtingų laikų istorijos, susipinančios mažomis, bet svarbiomis smulkmenomis.
Neįtikėtina, kad Wachowski sukūrė ne vieno, o net šešių siužetų filmą. Iš visų šešių dalių galima būtų drąsiai kurti po atskirą filmą ir tie filmai nebūtų prasti. 1849 m. Ramiajame vandenyne vykstantis siužetas gali būti nesunkiai išplėtotas į atskirą filmą apie piratus ir jūreivius. 1973 m. – hipių laikais vykstantis siužetas būtų puikus detektyvinis trileris apie pasaulį sugriauti norinčius verslininkus. Toks filmas nesunkiai galėtų atstovauti moteriškąjį Borno variantą (apie tokį filmą gandai jau sklando senokai). 2321 m. sulaukėjusioje ateityje vykstantis čiabuvių ir ateivių susitikimas – puiki kelių dalių alternatyva Planet of the Apes, Apocalypto ar kokiam panašiam filmui.
Filmo išskaidymas į šešis siužetus turi ir savų trūkumų. Nors istorijos papasakotos gan nuosekliai, daugumai jų trūko platesnio išpildymo ir reikšmingesnių detalių išaiškinimo. Silpniausia filmo vieta buvo pagrindinė personažų rišamoji grandis – kūno žymė. Nors jos prasmė iš dalies paaiškinama, visgi ši siužeto detalė atrodo dirbtinai į istoriją įtrauktas simbolis, filmui suteikiantis abstraktų, banalų ir lengvabūdišką jausmą. Todėl kartais pasijauti, lyg žiūrėtum pigią televizinę dramą apie likimą.
Viena iš svarbesnių klaidų buvo futuristinė siužeto dalis, vykstanti 2144 m. Naujajame Seule. Ramybės nedavė įkyrus vaizdinis ir filosofinis panašumas į ankstesnę Wachowski sėkmę – The Matrix. Galbūt filosofinis panašumas atsirado dėl originalios novelės – juk Cloud Atlas pastatytas pagal knygą. Bet vaizdinio panašumo sunku nesukritikuoti. Atrodo, kad šiai filmo istorijai Wachowski pasirinko p(ap)rasčiausią kelią ir siužetą „užmovė“ ant jau išdirbto filmo šablono. Tereikėjo pakeisti aktorius ir aplinką. Ši istorija – lyg ketvirta filmo Matrica dalis. Kiekvieną sykį ekrane pamatęs Sonmi negalėjau nuvyti jausmo, kad matau moteriškąją Neo versiją.
Nepaisant to, filmo labai kritikuoti negalima. Smulkias klaidas lengvai atsveria neįtikėtinai gera aktorių vaidyba. Kokybiškai ir išskirtinai suvaidinti šešis skirtingus personažus – tai didelis laimėjimas ne tik aktoriams, bet ir visai filmo komandai. Vaidyba ir grimas kartais būdavo tokie puikūs, jog nepažindavai, kuris aktorius suvaidino personažą. Galiu garantuoti, jog bent kelių garsių aktorių šiame filme – nepažinsite. Tom Hanks šiame filme tarsi atgimė iš naujo – suvaidino ypač profesionalų vaidmenį, t.y. vaidmenis. Filme apstu įvairiausių smulkmenų, kurios, vėliau reflektuojant, suteikia siužetui papildomo stiprumo. Verta atkreipti dėmesį į personažų charakterio pokyčius keičiantis laikotarpiams – kol daugumos aktorių personažai su laiku blogėja (arba beveik nesikeičia, priklausomai nuo aktoriaus), Tom Hanks personažai tampa vis geresni. Tokios smulkmenos atveda prie stipraus filmo finalo, o taip pat suteikia daug galimybių interpretacijoms.
Filmas – techniškai tvarkingas ir puikiai sukurtas kūrinys, visi trys režisieriai gali juo didžiuotis. Filmo siužetų pabaigos, susisiejančios tarpusavyje, viską gražiai emociškai vainikuoja: kiekvienam lemta sava kova su išskirtine, bet su kažkuo susijusia baigtimi; kiekvieno skirtingi tikslai, besisiejantys tarpusavyje dėl kiekvieno personažo noro pasielgti savaip. Juk dažnas kada nors pamąstome, ar esame kaip nors ypatingai susiję su kitais šio pasaulio gyventojais. Filme atsakymo nerasite, bet pasvajoti apie nuo jūsų nepriklausančią praeitį ir nuo jūsų priklausančią ateitį galėsite. Būtina įtraukti į žiūrėtinų filmų sąrašą. Stiprus, įdomus ir neprailgęs šiuolaikinio kino genijų šedevras.
•••
METŲ WTF:
Holy Motors (2012) – jausmo apibūdinimui – vienas paveiksliukas:
Jeigu rimtai, tai neįtikėtinai įdomus filmas. Viskas viename, niekas niekame. Toks jausmas, kad vienu metu žiūrėtum Hitchcocko režisuotą filmą, Kaufmano parašytą ir jauno Nicholsono suvaidintą filmą. Visus tris paleidus vienu metu.
Aš jums pažadu – žiūrėdami šį filmą nesuprasite NIEKO. Jeigu kažką suprasite, tai bus tik jūsų fantazijos vaisius.
Tiesą sakant man filmas neįtikėtinai patiko. Mėgstu psichozinius kūrinius, kurių visiškai nesupranti, bet jie pastatyti taip profesionaliai, jog neturi nė menkiausio priekaišto. Prisipažinsiu, kad apie režisierių Leos Carax girdėjęs nebuvau. Tituluojamas kaip labiausiai išprotėjęs ir nesuprantamas prancūzų režisierius, jis puikiai savo apibūdinimą patvirtina. Neįtikėtinai keistas filmas. Neįtikėtinai. Specialiai pasitikrinau Kino pavasario repertuarą ir didžiai nustebau šio filmo jame neradęs. Jis turėtų būti visų kino festivalių flagman’as ir pavyzdys, kaip kuriant profesionaliai atrodantį filmą, galima visiškai išeiti iš scenarijaus ribų ir bet kokių kino taisyklių. Tiesa, negalima neminėti ir neįtikėtinai geros pagrindinio aktoriaus Denis Lavant vaidybos – įkūnyti 11 personažų ir visus juos suvaidinti originaliai ir išskirtinai – čia jau pralenkia bet ką. Bet ką. Beeeet ką.
Jeigu žiūrėdami šį filmą norite jį suprasti, prieš tai googlinkite, skaitykite, domėkitės. Atskleisto turinio nebijokite, nes čia ne toks filmas – jame turinio, galima sakyti, nėra. Tiksliau nėra turinio, kuris atskleistas sugadintų filmą. Jeigu tingite ieškoti informacijos, atsiminkite, kad tai filmas, kuriame rodomi filmai. Daugybė filmų, įvairių žanrų. Tai filmas apie filmus, kurie suvaidinami tiesiai filme. Kaip pasakytų internetai – visiškas inceptionas. Siužeto prasmės ieškoti nereikia, nors pasigilinti į logines grandis visai įdomu. Filme nėra nieko realistiško ar paaiškinamo logiškai, filmo pabaiga neatskleidžia jokių išaiškinimų ir neduoda atsakymų į klausimus. Tai labai profesionaliai atliktas kūrinys apie kiną. O kas jau kaip interpretuos siužetą – tai jau kiekvieno reikalas. Ir nesuklys nei vienas – nei interpretuodamas kaip ateitį, nei interpretuodamas kaip sapną, nei interpretuodamas kaip siunčiamą gilią mintį apie iškreiptą šiuolaikinį kiną ar šiuolaikinį media pasaulį. Ar bet kaip kitaip.
Tikrai rekomenduoju kiekvienam, kuris laiko save gero kino mėgėju. Visiškai nerekomenduoju tiems, kuriems reikia veiksmo arba dramos, nuoseklaus siužeto, ir kurie per kokį nors Bergmano filmą keikiasi, o per tokius filmus kaip Synecdoche, New York tiesiog užmiega. Šio filmo nemėgimas nereiškia, kad jūsų skonis prastas. Tiesiog šis filmas yra visiškai kitoks. Vadinkite režisierių hipsteriu, šiziku, nesveiku psichopatu ar išsidirbinėjančiu pseudo-menininku – ir visais atvejais būsite teisūs. Šis filmas yra visiškai kažkas kitokio, nei esate žiūrėję iki šiol. Ir jis tikrai įeis į kino istoriją. Stipriai rekomenduoju, bet ne kiekvienam.
•••
OSKARAI ŠŪDOSKARAI:
Argo (2012) – koks jausmas būti herojumi, kai apie tai niekas nežino, o tavo nuopelnus priskiria kitiems žmonėms? Būtų labai įdomu sužinoti – ir tikriausiai labai sunku. Net Betmenas gaudavo visus „kreditus“ už savo darbelius. Šis Ben Affleck filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka jis pats, dar kartą parodo, kad Affleck’as – puikus jau nebe naujas režisierius Holivude. Visi trys jo filmai – stipriai aukščiau vidutinio lygio, nekeliantys abejonių, kad režisierius jis netgi geresnis nei aktorius. Šiame filme labai įtemptai pasakojama apie CŽV ir Kanados slaptą operaciją 1980 metais. Jos metu, siekiant išlaisvinti Irane nuo mirties besislapstančius amerikiečius, buvo vykdoma viena juokingiausiai atrodančių ir viena keisčiausių CŽV operacijų. Apie ją amerikiečiai ir visas pasaulis sužinojo tik 1997 metais, kai Bill Clinton nusprendė išviešinti duomenis. Daugiau nepasakosiu, nes didis malonumas viską atrasti ir sužinoti žiūrint filmą.
Bet prieš jį žiūrėdami būtinai persiskaitykite bent pirmą aptariamąją pastraipą apie JAV ambasados Irane užėmimą. Bet tik pirmą, kad suprastumėte esmę. Žiūrint filmą bendrinės žinios tik pagilins siužeto poveikį. Siužetas yra neįtikėtinai įdomus, patikėkite manimi. Filmo įtampa kai kuriomis akimirkomis tiesiog sukelia nevalingą niežulį ir norą, kad scenos baigtis kuo greičiau išaiškėtų. Aišku, siužete neišvengta ir saldokų arba banaliai nuspėjamų siužetinių linijų arba dirbtinai keliamos įtampos, kai viskas pavyksta tik per mažytį plaukelį. Ko realybėje nebuvo. Bet tokie pakeitimai, nežinant tikros istorijos, pagyvino vaizdą ir maloniai pakankino įtemptu veiksmu. Filmo vaidyba padėjo sukurti autentišką to meto atmosferą, kas labai padėjo įsijausti į tuos politinius įvykius. Tikriausiai vienas įdomiausių dalykų – tai aktorių kastingas. Buvo atrinkti neįtikėtino panašumo aktoriai į tikrus istorijos personažus. Tačiau negalima nepastebėti ir minusų – nors Ben Affleck vaidino neblogai, tačiau savo personažą jis perteikė prasčiausiai. Svarbiausia tuo, jog meksikiečių kilmės aktorių suvaidina paprastas baltasis. Kadangi visi kiti aktoriai atrinkti neįtikėtinai gerai, šis personažas šiek tiek sujaukė bendrą vaizdą.
Kartais pritaikant siužetą kinui, stipriai pakeičiama tikra istorija. Filmo metu apie šią įkaitų krizę žinojau nedaug, tačiau vėliau pasiskaičiau, jog kai kurie tikri dalykai šiame filme užmiršti ar tiesiog ignoruoti – netgi tokie faktai, jog 6 amerikiečiai negyveno viename pastate ir tai, kad didelę operacijos dalį atliko žmogus, kuris filme net nepaminėtas. Arba tai, kad pagrindinio personažo asmeninis gyvenimas yra visiškai kitoks, nei pateiktas filme. Daugiau tokių pastebėjimų – čia. Bet ar dėl tokių pakeitimų galima kaltinti filmo komandą? Aš sakyčiau, kad ne. Kaltinti galima (bet manau nebūtina) pačius žiūrovus, kurie diktuoja taisykles. O taisyklės tokios ir yra, jog nuobodžios asmeninės istorijos ar nuobodūs finaliniai kadrai tiesiog nepapirks ir nepaliks didelio įspūdžio. Todėl filmo komanda, dirbdama savo darbą ir statydama filmą, kuris yra jų darbas, kuo labiau stengiasi padaryti, kad jų darbas būtų pelningas. Ir jiems tai puikiai pasisekė – išlaikydami plius-minus autentišką istoriją apie operaciją, tuo pačiu jie sukūrė įtempto siužeto filmą.
Labai mėgstu tokius istorinius filmus apie teisėsaugos veiksmus. Daug įdomiau nei bet kokie filmai apie mafiją ar kitas nusikalstamas grupuotes. Žiūrėti garantuotai verta, netgi privaloma, tai kuo puikiausias Holivudo istorinis trileris. Jo gerumą įrodo ir tai, jog Iranas susinervino, todėl stato savo versiją. Negaliu pasakyti, ar Argo vertas geriausio metų filmo apdovanojimo – dar nemačiau visų nominantų. Tačiau Oskarai jau seniai nebėra (ir niekada nebuvo) „geriausių“ rodiklis, todėl nereikėtų iš tokios perspektyvos vertinti šio filmo. Žiūrėkite jį ne kaip apdovanojimų laureatą, o kaip tiesiog neblogą veiksmo istorinį filmą. O tada – Argo fuck yourself.
•••
Life of Pi (2012) – šis filmas yra tobulas įrodymas, jog puiki istorija (pasaka) ir fantastiškai geri efektai gali atpirkti prastą vaidybą ir banalesnį, nei knygoje, pateikimą. Iškart pasakysiu, kad knygos neskaičiau, bet išklausinėjau šiuo klausimu kompetentingą žmogų. Tiems, kas nematėte šio filmo kine – liūdėkite. Jį tikrai verta pamatyti per didžiulį ekraną, nes efektai – įspūdingi iki apsikakojimo. Yra neįtikėtinai realistiški ir tuo pat metu perspausti kaip tikrų tikriausioje pasakoje. Tobulas derinys. Mums šiek tiek nepasisekė – dėl nelemtojo plaučių uždegimo ilgai negalėjom nueiti į kiną, todėl pavyko pamatyti jau tik paskutinėmis dienomis, kai Forum Cinemas filmą rodė savo prasčiausiose Vingio salėse. Tos, kur senais laikais buvo pačios geriausios Lietuvoje. Tos salės yra nusikaltimas prieš žiūrovą – tyras pasišaipymas. Technologijos ten tokios senos, jog visą filmą žiūri kaip per šydą ir su labai daug vaizdinio triukšmo ekrane. Turėčiau rašyti apie filmą, bet kartais nepasitenkinimas Forum Cinemas kokybe peržengia ribas. Nes jie nuolat mala šūdą. Ir šiek tiek sugadina filmo žiūrėjimo malonumą.
Grįžtu prie filmo. Vaidyba šiame filme yra absoliučiai tragiška. Nuo pirmos iki paskutinės minutės. Iki baisaus banalumo pritempti dabarties kadrai atrodo kaip muilo operos intarpai pasakojamoje istorijoje. Filmo pabaiga, kur paaiškėja pasakotojo dabartinis gyvenimas, yra galutinį banalybės tašką uždedantis scenarijaus taškas. Apskritai, nei pasakotojo šnekos apie “istoriją, priversiančią patikėti dievu“, nei pati istorija, neprivertė nei suprasti pasakotojo išgyvenimų ir kodėl jie pakeitė jo gyvenimą, nei patikėti dievu. Ši siužeto linija buvo visiškai neišpildyta ir rodėsi, kad pasakotojui jo gyvenimo įvykis buvo paprastas gyvenimo tarpas, kuriam jis daug reikšmės nesuteikia.
Toliau prie blogybių: berniuko išvaizda, kuri gyvenant gelbėjimosi plauste ir badaujant, turėtų kardinaliai keistis. Tačiau realybė tokia, jog į išvaizdos smulkmenas filmo komanda žiūrėjo atsainiai. Nuolat kintanti plaukų išvaizda, tai suliesėjantis, tai pastorėjantis berniukas nerodė jokio nuoseklumo pasakojamoje istorijoje. Tigras – irgi. Toks įspūdis, jog tigrui kūno masę grąžindavo kelios suvalgytos žuvys. Po to masę jis vėl gan greitai prarasdavo. Buvo ir daugiau tokių klaidų, bet jos – tiesiog smulkmė, į kurią galima nekreipti dėmesio.
Pereikime prie gėrybių. Filmas kraunasi dešimtis apdovanojimų už efektus, kinematografiją ir kt. Ir yra to visiškai vertas. 2012 metais tikrai nebuvo vizualiai įspūdingesnio filmo. Nuo pradžios iki pabaigos – nuo Indijos vaizdų iki veiksmo jūroje. Kiekvienoje rimtesnėje scenarijaus vietoje galima pastebėti daugybę nerealistiškų vaizdų, kurie tikrame gyvenime atrodytų visiškai kitaip. Bet kadangi tai yra pasaka – tai galima. Turiu omenyje vizualinius efektus, kaip, pavyzdžiui, kadras iš viršaus, kai jūroje plaukia plaustas, o po juo vandenyje šviečia nugrimzdęs ryškiai apšviestas laivas. Arba vėlgi vaizdas iš viršaus, kai didžiulės žuvys praplaukia po plaustu (kadras kaip knygos viršelis). Arba ta pati keistų augalų sala. Neįtikėtini vaizdai. Vizualiai šis filmas yra visiškas meno kūrinys, kurį drąsiai statau greta tokių filmų kaip The Cell arba The Fall.
Gyvūnai apskritai yra pagarbos vertas vaizdo efektų genijų darbas. Jeigu Narnijos kronikų liūtą (kurį gamino ta pati vaizdo efektų studija) buvo kažkas labai gražaus, tai Pi tigras jau buvo kažkas neįtikėtino ir tikroviško. Tik 14% scenų nėra kompiuterinė grafika – daugumoj tai scenos tigrui plaukiojant ar gulint zoologijos sode. Pagrindinis režisieriaus reikalavimas kūrėjams buvo tai, kad šis tigras atrodytų tikroviškesnis nei realybėje. Ir tai jiems tobulai pavyko.
Life of Pi – tai retas egzempliorius kino pasaulyje, pavyzdys, kad galima sukurti neįtikėtinai gražią vizualinę pasaką. Istorijos stiprumas, aišku, irgi svarbu, tačiau nieko nėra įspūdingiau, kai neblogą istoriją papildo neįtikėtini vaizdai. Tą puikiai matėme, pavyzdžiui, Žiedų valdovo trilogijoje – kur neįtikėtiną istoriją statantys kūrėjai padarė vizualiai įspūdingą ir nebeatkartojamą filmų seriją. Tokių filmų pasaulyje nedaug. Kai kiekvienas kadras primena spalvotą vaikystės pasakos įsivaizdavimą, tokio filmo negali negarbinti. Ir aš jį garbinu. Velniop tą prastą vaidybą, velniop subanalintą idėją – filmas yra didžiulis vizualinis pasimėgavimas. Katarsis akims. Tikiuosi kada nors dar rasti progą pažiūrėti jį per didžiulį ekraną ir kokybiškai. Rekomenduoju ir jums. Išskirtinė 2012 metų istorija.
•••
End Of Watch (2012) – fantastiškai geras veiksmo filmas apie dviejų policininkų kasdienybę problematiškuose rajonuose. Narkotikų prekeiviai, narkotikų vartotojai, susišaudymai, užpuolimai ir kitas briedas, kurį paprastai matome tik filmuose arba kokiose žiauriose dokumentikose. Šis filmas labai nustebino. Kai iš režisieriaus nesitiki nieko gero, toks puikus produktas palieka gilų įspūdį. David Ayer gal kam žinomas iš scenarijaus rašybos vienam geresnių filmų apie policininkų kasdienybę – Training Day. Režisūroje save išbandė su nevykusiais produktais, kurių tarpe – labai vidutinis Harsh Times. Bet pagaliau išaušo valanda, kai ketvirtas jo režisuotas filmas yra stiprus viskuo – siužetu, įtampa ir detalėmis.
Galima ginčytis, jog filmas neįtikėtinai panašus į Training Day. Bet aš čia ir sustosiu. Nors ir panašus, bet nėra tiesioginė kopija, tuo ginčas ir baigtas. Nelyginsiu su niekuo. Filmas įtraukė nuo pat pirmos minutės. Tai yra įrodymas, jog pseudo-dokumentika, populiarus Holivudo žanras, gali būti įdomi ir neatrodanti kvailai. Šiame filme „tiesioginiu vaizdu“ pasakojama apie dviejų policininkų kasdienį patruliavimą, kol vieną dieną jie tampa savotiškais herojais. Ir Pandoros skrynia atsidaro. Patekdami į vis įdomesnes ir keistesnes situacijas personažai filmą ištempia iki superinės įtampos. Šiaip tiek filmas, tiek dauguma veiksmo scenų yra labai nuspėjamos, jose nieko netikėto neišvysi. Bet kaip tos scenos pastatytos… vientisas grožis. Išties, bandai nuspėti kaip scena baigsis, bet nei vienoje iš jų nepavyksta būti iki galo tikru – koks nors susižvalgymas ar galvos palingavimas palieka abejonių iki galo.
Žinau, kad atsiras skeptikų, kurie sakys, kad tai ripoff’as, kad nieko originalaus, kad nuobodu. Tebūnie, skonis kinui yra beveik tas pats kas skonis muzikai. Bet aš, asmeniškai, labai rekomenduoju pasižiūrėti. Superinė pseudo-dokumentika, puikus veiksmo filmas be jokių sproginėjimų, labai geras realybės šou. Paliko įspūdį, originalus kūrinys, įsiminė ilgam. Kai kurios akimirkos tiesiog nunešė smegenis – ypač emocingos scenos su geru garso takeliu. Pirmyn.
•••
LIETUVIŠKO KINO VILTIS:
Aurora (Vanishing Waves) (2012), (tremora.com) – sutrumpintą šio filmo aprašymą rasite vasario mėn. „Verslo klasės“ numeryje. Numerį dar galite užtikti prekybos vietose.
Šis filmas – lietuviško kino viltis. Taip drąsiai viltimi „Aurorą“ pavadinau tik išėjęs iš kino salės. Kai netoliese sėdintis soliariume įdegęs vyrukas, filmui net neįpusėjus, pradėjo dūsauti ir žiovauti, supratau, kad viskas su šiuo filmu gerai. Nors antras lietuviškas pilnametražis Kristinos Buožytės tikrai turi „lietuviško kino“ ataskonį, jį vis tiek galiu drąsiai vadinti vienu geriausiu pastarojo dvidešimtmečio lietuvišku filmu. Ir jis tikrai įeis į kino istoriją, kaip reikšmingas laiptelis. Ir tuoj aš jums savo tokią poziciją apginsiu.
„Aurora“ yra filmas, kuris pagaliau turi kinui pritaikytą scenarijų. Tikrą, nuoseklų ir originalų scenarijų. Jame beveik nėra lietuviškų filmų scenarijų klaidų: nenuoseklumo, šokinėjimo prasmėse, iki banalybės kvailo personažų elgesio. „Aurora“ turi aiškią pradžią ir pagrindinę siužeto liniją, kuri sėkmingai vystoma iki pat pabaigos. Tiesa, pritemptos pabaigos vis tiek nepavyko išvengti – dialogo scena, personažams gulint juodoje tuštumoje, yra būtent tas nereikalingas lietuviško kino įprotis kuo labiau viską suabstraktinti. Tokį stilių naudoja M. Martinsonas ir A. Puipa – o jų pėdomis sekti tikrai nereikėtų.
Stipriausia filmo dalimi įvardinčiau pirmas 20-30 vizualiai nepriekaištingų minučių, kurių metu nuosekliai ir tvarkingai supažindinama su personažais ir siužetu. Man, asmeniškai, pirmos 20 filmo minučių buvo pati geriausia filmo dalis – aiški, tvarkinga, vizualiai graži. Regis vėliau filmo komanda šiek tiek išsikvėpė. Pasakojimas šiek tiek suskydo, o pabaigoje sulaukiau ir silpniausios filmo dalies, kuri man sukėlė lengvą nervą. Bet galima pakentėti.
Vizualinė filmo pusė buvo visiškai puiki. Filmo muzika ir garso efektai – neturiu žodžių. Tiesiog puikūs. Aišku, buvo daugybė problemų su užgarsinimu: lietuviai vis dar nemoka užgarsinti filmų, todėl kartais lūpos nesinchronizuotai judėjo su tariamu tekstu. Efektai – puikūs ir džiugu, kad jų nebuvo per daug – kas būtų pagadinę filmą, nes abstrakčias vizijas reikia vartoti po truputį. Akys šiek tiek kliuvo už vizualizacijų kompiuterių ekranuose – panašiau į screensaver’ius, o ne duomenis. Bet vaizdo postprodukcija – visiškai profesionali, todėl galima net užsimiršti, kad žiūri lietuvišką filmą. Gaila, kad su garso postprodukcija taip nėra – ji labai prasta ir čia dar reikės daug dirbti. Bet didžiausias biudžeto trūkumas pasimato visgi mažose detalėse: nors neurosmegeninis aparatas atrodė sąlyginai normaliai, bet rankomis užstumiama medinė tyrimų dėžė su vandeniu… tai yra taip blogai, kaip tik gali būti. Suprantama, kad tokius dalykus riboja biudžetas, bet viskas, ko trūkdavo Luko „prijungimo“ scenose, tai mygtuko paspaudimo ir automatiškai užvažiuojančių durų, palydimų pneumatinio stūmoklio garso.
Lūžtantis namas, jūros pakrantė ir visi kiti vaizduotės kūriniai yra bet kokiam rimtai Europos kino filmui prilygstanti fantazinė vizija. Aišku, buvo ir silpnų režisierės bandymų: makabriškas dalinimasis įvairiais kūno skysčiais arba keturių minučių žiūrėjimas į šokčiojančius Jampolskio užpakalio kepalus gal ir priverčia pamąstyti apie filmą, bet tai nėra visai malonus ir reikalingas įspūdis. Suteikia filmui komiškumo, kurio ten nereikia.
Vaidyba visgi lieka silpniausia lietuviško kino vieta ir šis filmas tik dar sykį patvirtina skaudžią tiesą, jog kino aktorių mes (beveik) neturime. Daugybė žmonių iš anksto nusistatė prieš šį filmą, nes nenori akyse matyti Mariaus Jampolskio. Tai suprantama. Tačiau Jampolskis spjovė visiems į veidą ir, galima drąsiai sakyti, suvaidino savo geriausią vaidmenį. Ir tas vaidmuo išties buvo geras. Nei perspaustas, nenykus, puikiai atvaizduojantis natūralias žmogaus emocijas. Dialogai (iš jo pusės) skambėjo nepriekaištingai, mimikos nekėlė juoko. Jurgos Jutaitės vaidmuo – apskritai be priekaištų. Abu šie aktoriai sudarė puikų filmo tandemą, kuris filmo kokybę pakėlę keliais laipteliais aukštyn. Tai visgi didžiulis pliusas filmo kūrėjams – jog pagrindiniam vaidmeniui renkasi ne kokį visiškai vaidinti nemokantį dainininką, o tikrai ne visiems patinkantį humoro laidų aktorių. Čia Aurora laimėjo. Laimėjo ir meilės bei sekso scenų filmavime, nes dar nei viename lietuviškame (ir dažname užsienietiškame) filme viskas neatrodė taip tikrai natūralu.
Bet visgi tai bendro aktorių vertinimo neišgelbėjo. O jis yra labai prastas. Visi antraplaniai vaidmenys yra absoliuti tragedija – pradedant Luko mergina, kurios akmeninės emocijos nesužavėjo visiškai nieko, baigiant į viską vienintele abejinga reakcija reaguojančius mokslininkus. Žiūrint į juos susidarydavo įspūdis, jog pritrūkus biudžeto po 300 Lt buvo nusamdyti statybininkai iš šalia statomo namo. Po vieną bandymą ir štai scenos nufilmuotos. Manau, jog jei ne visi antraplaniai aktoriai, filmą būtų galima drąsiai vadinti geriausiu lietuvišku filmu iki šiol.
Žiūrint kai kurias filmo scenas apima jausmas, kad kurdama šį filmą, režisierė žiūrėjo du gerai žinomus meno kūrinius – The Cell ir The Tree of Life. Panašumų tikrai galima rasti, kai kurios scenos – lyg nukopijuotos, bet tiesioginiu plagiatu apkaltinti tikrai negalima.
Titruose teko užmatyti, jog kuriant scenarijų buvo konsultuotasi su įvairiausiais neuro- mokslininkais ir daktarais. Ir tai tik parodo, jog šis filmas – ne eilinis neprofesionalus pirstelėjimas už Kultūros ministerijos suteiktas lėšas. Filmo komanda atliko visiškai puikų filmą ir man negaila nei vieno lito, kurį Kultūros ministerija skyrė daliniam šio filmo finansavimui.
„Aurora“ turi neplanuotą pasisekimą visame pasaulyje. Filmas jau siaubia įvairius Europos ir JAV kino festivalius ir ten pelno žiūrovų bei komisijų apdovanojimus. Ne kiekvienas lietuviškas filmas jau gali pasigirti daugiau nei dešimčia tarptautinių apdovanojimų. Tikėkimės, kad nukeliaus ir į didesnius vandenis.
Kai turėsite progą, būtinai pažiūrėkite – čia jums ne „Tyli naktis“ ar „Valentinas vienas“. Čia – tikras kinas. „Aurora“ yra lietuviško kino viltis, nes parodo, jog ir Lietuvoje galima sukurti originalaus turinio, vizualiai gražų ir nebenaliai jausmingą filmą. Kuriame yra netgi gerai vaidinančių aktorių. Tai viltis, kad lietuviški kino filmai išlips iš vystyklų. Ir atsiras vis daugiau aktorių, kurie sugebės suvaidinti ekranui – ne statiškai, ne pilkai. Tai filmas, kurį galima vadinti nepopuliariu eksperimentiniu menu, bet jis kuo puikiausiai tinka didiesiems ekranams. Labai džiaugiuosi, kad pagaliau turime filmą, kuri drąsiai galima vertinti daugiau nei vidutiniškai. Tikiuosi, kad „Aurora“ bus pavyzdys ir taps laipteliu į profesionalesnį lietuvišką kiną. Džiaugsmingai dedu į nusisekusių filmų kolekciją. Jeigu reikėtų vertinti – duočiau 7 su netvirtu pliusu – lietuviškam filmui tai labai didelis įvertinimas. Žiūrėkite jį be išankstinio nusistatymo lietuviškam kinui.
•••
Wreck-It Ralph (2012) – kai atrodo, kad animacinių filmų temų įdomiai jau nebeišgalvosi, ima ir atsiranda kokie nors genijai. Ir sukuria puikiausią animacinį filmą vaikams ir suaugusiems. O šis filmas suaugusiems ypač turėtų patikti. Būtent tiems, kurie žino, kas yra arkadiniai žaidimai ir supranta kuo Street Fighter skiriasi nuo Mortal Kombat. Prince of Persia, my love.
Režisierius Rich More, režisavęs Simpsonus, Futurama ir kitus animacinius serialus, persėsdamas į pilnametražių filmų traukinį visiškai neprašovė. Vien ko verta žaidimų vidinio pasaulio vizija, kuri bet kokiam vaikui, iki šiol žaidžiančiam šiuos žaidimus, sujauks protą. Net neabejoju, kad po šio filmo vaikai, pamatę į rozetę įkištą kurio nors žaidimo kabelį, tikrai įsivaizduos, kaip juo keliauja žaidimo personažai ir susitinka savo routerinėje stotyje. O baigę savo partiją ir patyrę žeminantį gameoverį, dar kurį laiką žiūrės į ekraną ir įsivaizduos, kaip jo personažai eina ilsėtis po sunkių darbų.
Labai smagus animacinis filmas. Vienas geriausių šiais metais. Istorija neįtikėtinai spalvinga, charakterių joje pilna – nuo smulkių keliskart pasirodžiusių neaiškių personažų iki puikiai pristatytų 3D gražuolių. Filmas ypač geras savo vizijomis ir tuo, jog skatina vaizduotę. Labai smagus požiūris į senoviškus (na, ir dabartinius) žaidimus, ir į jų „darbą“. Pareigą, kurią kasdien atlieka. Labai graži pasaka. Tokia saldi saldi miau miau. Eikit žiūrėt.
•••
Seven Psychopaths (2012) – pramoginis veiksmo filmas – ir žodis pramoginis čia žaidžia svarbiausią vaidmenį. Filmas apie kūrybinę krizę išgyvenantį Holivudo scenaristą, kuriam į pagalbą ateina draugas ir pasiūlo rašyti nerealistišką, bet regis tikrovišką istoriją apie psichopatus žudikus. Jei siužetas tuo ir apsiribotų, būtų labai nuobodu. Bet atsitiko taip, jog siužeto logiką ir nuoseklumą paaukojęs Martin McDonagh (prieš tai pastatęs puikųjį In Bruges), apsiima statyti visišką pramogą, kuri kai kuriose scenose ypač prasilenkia su realybe. Keisti policininkai arba apskritai policijos nebuvimas, nors aplink vien susišaudymai? Taip. Nerealios istorijos apie pjaustomas gerkles ir niekada nesuimtus psichopatus, kurie žudė kitus psichopatus? Taip. Išprotėjęs mafijozas, pametęs galvą dėl savo šuns? Aišku, kad taip. Vieni psichopatai aplink, o niekas net neatkreipia dėmesio? Kaipgi be to :)
Filmo siužetas yra belenkoks, bet tuo jis visiškai įtraukia. Veiksmas vystosi be sustojimo, vienas įvykis po kito, esminiai siužeto posūkiai – nuolat. Šokinėjama nuo vieno, prie kito. Visa tai daroma labai puikiai sudominant ir įtraukiant žiūrovą. Gal kalbu neaiškiai, bet tai tiesiog viena geresnių kriminalinių komedijų per pastaruosius metus. Absurdo lygis siužete pasiekia labai malonią ribą – balansuoja ties ta vieta, kur prastesnių aktorių komanda būtų pagadinusi filmą. Taip, aktorių komanda atidirba kaip reta – visi iki vieno, pabrėžiu, visi iki vieno atlieka kuo tobuliausius vaidmenis ir šį filmą paverčia vienu dideliu pasimėgavimu. Christopher Walken – visiška filmo žvaigždė, o tarkim koks Woody Harrelson – kuo tobuliausias mafijozas, kuris kuo puikiausiai pakeitė iš pradžių vaidmeniui numatytą Mickey Rourke.
Tikrai verta pažiūrėti, labai puikus filmas. Daugiau kažin ką galima apie jį pasakyti – gal tik tai, jog lengvo absurdo komedijoje kartais nereikia ieškoti logikos. Nes logikos čia daug kur nerasite, užtat pramogų – pilnai užteks. Įdomus nuo pradžių iki paskutinės minutės, ypač iki kuo puikiausio finalo.
•••
Frankenweenie (2012) – neįtikėtinai džiaugiuosi tuo, kad rašau kinoteatrus. Dar labiau džiaugiuosi, kad juos skaito puikūs skaitytojai ir parašo man gerus komentarus. Po anų kinoteatrų, kai pasibėdojau, jog Brave buvo geriausias praeitų metų animacinis filmas (o jis buvo tik pusėtinas), skaitytojai pasukiojo pirštą prie smilkinio ir liepė žiūrėti Frankenweenie ir ParaNorman. Ir o mamyte, kaip aš tuo džiaugiuosi, nes šiuos du filmus būčiau tikrai praleidęs pro akis. Ačiū, puikieji skaitytojai.
Po šio filmo galiu pasakyti tik tai: Tim Burton, nebestatyk tu vaidybinių filmų! Na taip, esi pastatęs tikrai puikių filmų, Big Fish apskritai yra genialus darbas, bet jei tik sutelktum visas jėgas prie animacijos… Turėtume geriausią animacijos režisierių ever. O dabar, besiplėšant tarp vaidybinių ir animacinių kūrinių, gaunasi taip, kaip gavosi šiame filme. Nesinori sakyti, bet… vidutiniškai. Vaizdas, spalvos, miestas, personažai šiame filme yra kažkas pasakiškai turbo gražaus. Tokių išskirtinių ir makabriškai gražių personažų niekas kitas sukurti nesugeba – tik Tim Burton komanda. Ir kiekvienas tų personažų yra neįtikėtinai patrauklus – vieni savo bjaurumu, kiti – juokingumu. Tačiau viską gadina banalus siužetas. Pradžioje atrodė, jog bus kažkas įdomesnio, bet su kiekviena filmo minute, ypač atėjus finalui, darėsi vis prasčiau. Aišku, ne tiek prastai, kad filmą galima būtų nurašyti, bet padirbėti prie siužeto reikėtų ne vieną kartą – ir galbūt jį net perkurti iš naujo. Na ir kas, kad filmas statytas pagal knygą – siužetą visada galima keisti tiek, kad išnyktų banalumai. Nes dabartinis kūrinys gadina tai, kas šiame filme nuostabu. T.y. animaciją. Tai trečiasis Tim Burton filmas, filmuotas naudojant sustabdyto kadro animaciją. Su tūkstančiais detalių, daugybe dekoracijų ir ištisų filmo erdvių. Šį filmą verta žiūrėti vien dėl animacijos. Ir verta šiek tiek užsimerkti prieš banalų siužetą. Susižiūri smagiai – neprailgsta. Todėl nusiteikite tokiai paprastai istorijai ir eikite žiūrėti profesionaliausiai pagamintos animacijos šiais metais.
•••
Wild Bill (2011) – arba aš anksčiau kažkur miegojau, arba britai vis dažniau pradeda išleist gerų filmų. Iš aprašymo ir filmo plakato atrodęs kaip kažikoks britiškas bajavykas, kur daug snukių sudaužoma, o dar daugiau suspardoma, šis filmas pasirodo yra apie iš kalėjimo grįžusį tėvą ir jo vaikus. Ir problemas, su kuriomis jie susiduria. Britų veiksmo filmams įprastas snukiadaužis ir pasišaudymai šiame filme užima tik minimalią dalį. Šiame filme pasakojama apie priešolimpinį laikotarpį Londone, kai vienas prasčiausių ir labiausiai nusikalstamų Londono rajonų per trumpą laiką buvo apstatytas stadionais, viešbučiais ir paverstas traukos centru bent trumpam laikui. Siužetas – apie vieną šeimą, gyvenančią tų statybų įkarštyje.
Vaidyba, vaidyba. Kartais sunku blaiviai vertinti britų vaidybą, nes jų rimti veidai ir jų britiški/airiški/škotiški/whatever akcentai užliūliuoja. Tačiau būtina pabrėžti, jog šio filmo aktoriai bene tobulai atlieka savo vaidmenis, o ypač – vaikai. Abu sūnūs kuo puikiausiai perteikia savo gyvenimu nusivylusius personažus. Britai, aišku, mėgsta ir humorą. Jason Flemyng, paprastai britų filme vaidindavęs tik mafijozus ar kokius nors narkotikų prekeivius, šiame filme labai trumpam pasirodo kaip… vaikų teisių apsaugos kontrolierius. :) Pusę tos scenos žiūrėjau nesuprasdamas kas vyksta, nes negalėjau atsikratyti įpročio jo veidą matyti tik šalia kokio ginklo. Tačiau begiriant sūnų vaidybą ar šiaip bendrą vaizdą iškart galima pasikabinėti prie smulkmenų. Tarkime rajono baisioji narkoprekeivių gauja… atrodo kaip kokie vištyčiai, kaip kaimo kiemo pacanų kompanija. Būdami beveik dešimties krūvoje, jie nesugeba pasipriešinti vienam mušeikai – ir ne tik nepasipriešina, bet dar ir išsilaksto kaip dori piliečiai, vos tik užeina kalba apie ginklus. Čia jau filmo minusas – nors iš vienos pusės vaidyba tikrai nebloga, bet bendrą vaizdą šiek tiek pagadina įvairios tokios smulkmenos, kurios nedera su kuriama atmosfera.
Filmo istorija nėra labai išmoni, įspūdinga, kažkuo išskirtinė. Tačiau užkabina iškart, matyt dėl vaidybos ir paprastumo. Susižiūrėjo labai maloniai ir sukėlė daug malonių jausmų savo banalia, bet laiminga pabaiga. Na, laiminga iš dalies, bet visas filmas vedė prie to, jog svarbiausia finalo detalė būtų jausmai. Jeigu galvojate, jog tai britiškas bajavykas – nebegalvokite. Tai netgi per daug jausmingas filmas, kuriame personažai persimaino ir keičia požiūrį į viską tik dėl pareigos jausmo. Ir dar duoda ašarų. Tai vienu metu ir minusas, ir pliusas, tačiau filmas dėl to nėra blogesnis. Galima žiūrėti, britai duoda garo.
•••
ParaNorman (2012) – dar sykį pasidžiaugsiu, kad komentatorių dėka buvau spirstelėtas pažiūrėti animacinius filmus, kurių neplanavau žiūrėti. Šis buvo jų tarpe. Dar vienas sustabdyto kadro animacijos gražus darbas, savo turiniu net šiek tiek pralenkiantis Tim Burton Frankenweenie. Todėl jei reiktų apsispręsti, kuris iš filmų yra geresnis, būtų sunku. Burtono filmas įspūdingas savo animacija, šis – geresnis turiniu. Na bet nereitinguosiu, o tiesiog pasidžiaugsiu.
Smagi nuotykių komedija apie berniuką, kuris kalbasi su dvasiomis, bet niekas jo miestelyje tuo netiki. Kol neįvyksta krūva nesuprantamų reiškinių. Šį filmą galima žiūrėti kaip paprastą komediją vaikams, tačiau jis savyje turi ir daug svarbesnę žinią, kuri gali paveikti tam tikrus vaikus ar netgi tėvus. Apie įsiklausymą į vaiko žodžius, apie pasitikėjimą šeimoje ir galų gale apie outsaiderio gyvenimą ir koks jis nemalonus. Istorija filme baigiasi laimingai – kaip gi gali būti kitaip – bet panašios istorijos realybėje (aišku, susijusios ne su zombiais ir dvasiomis) tokios gražios baigties paprastai neturi. Ir kaip bebūtų neįprasta, bet nuotykių animacinis filmas savyje turi daug svarbių visuomeninių žinučių. Jos savo svarbos nepraranda net tada, kai pateikiamos pieštine lengvabūdiška forma.
Techninė dalis tikrai įdomi: filmas filmuotas DSLR fotoaparatais. Čia smulkmena, bet smagi. Įdomiau yra tai, kad tai pirmasis filmas, kuriame pilnu pajėgumu naudoti spalvotai spausdinantys 3D spausdintuvai – personažų spausdinimui. Tokius spausdintuvus, tik nespalvotus, filmo komanda naudojo kitame animaciniame šedevre Coraline. Ir, gal ne techninė, bet irgi svarbi dalis: bene pirmasis personažas gėjus animaciniame filme vaikams. Pasaulis pagaliau keičiasi.
Drąsiai galima rekomenduoti, labai gražus filmas. Animacija įspūdinga, pasaka – visai nieko. Filmas prabėga labai greitai ir tikrai tinka bet kokio amžiaus pasaulio gyventojams. Ačiū tiems, kas rekomendavo. Likau labai patenkintas.
•••
Flame and Citron (Flammen & Citronen) (2008) – O kad kas nors sukurtų tokį lietuvišką – pavyzdžiui, apie Smetoną ar tuos pačius partizanus. Be lietuviško verkšlenimo ir patoso, tik su įtemptu ir įdomiu siužetu, perteikiant viską veiksmingai, o ne jausmingai.
Filmas apie Antrojo pasaulinio karo metu Danijoje veikusį pasipriešinimo naciams judėjimą. Siužetas sukasi aplink du vietinius didvyrius, kurie kovoje prieš nacių režimą nuveikė tiek, kiek kai kur nesugebėjo nuveikti ištisos armijos. Filmas buvo labai įdomus – nieko apie tokius Danijos istorinius įvykius nežinojau, todėl suvalgiau visą filmą kaip skanų desertą. Įtraukiantis, įdomus, vietomis labai įtemptas. Istorija dėstoma profesionaliai – telieka pasakyti, jog filmas tikrai vertas gero europietiško filmo vardo. Nors kai kuriose filmo vietose atrodė, jog karas parodytas labai „švelniai“, čia pateikiama ir nemažai karo blogųjų pusių – kaip tai paveikia žmones, kaip nelieka sąjungininkų, kaip emocinis nestabilumas gali iššaukti klaidas, sužlugdančias gyvenimą. Visa tai išties įdomu stebėti, nes tų kraštų šalys visiškai kitaip išgyveno nacizmo priespaudą, nei mes. Todėl tai, kas buvo pas juos, yra mums beveik nepažįstama. Jeigu mėgstate istorinius filmus, šis jums tiks tobulai. Jei istoriniams filmams didelės reikšmės nesuteikiate, galite pažiūrėti kaip labai gerą veiksmo dramą su labai įdomiu siužetu.
•••
Catfish (2010) – kai dviejų režisierių draugas pradėjo internetu bendrauti su dailininke mergaite, o vėliau ir su jos mama, abu kūrėjai nusprendė šią elektroninę draugystę filmuoti. Vėliau užsimezgė Facebookinis romanas tarp dviejų jaunų ir gražių žmonių, kurie ilgus mėnesius flirtavo ir laukė susitikimo vienas su kitu. Tiek režisieriai, tiek pats filmo herojus nesitikėjo, jog ši maloni meilės istorija peraugs į kelis mėnesius trunkančią nemalonią ir visam gyvenimui įsikirsiančią patirtį.
Perspėjimas: pažiūrėjus filmo anonsą, galima labai susižavėti ir pulti žiūrėti visą filmą. Neapsigaukite. Iš anonso tikėjausi kažkokios nerealios veiksmo-siaubo dramos – juk tokį įspūdį anonsas ir sudaro. Iš tiesų šis filmas yra vidutinio lygio dokumentika, kuri toli gražu nėra tokia įtempta, kaip atrodo iš anonso. Net nepanaši. Vaikščiojimas tamsoje tarp kaimo pastatų pasišviečiant prožektoriais (ir laukiant pasirodysiančių zombių) apskritai yra visiškai nereikšminga filmo dalis, kažinkodėl panaudota anonse. Tai pigus manipuliavimas ir mėginimas patraukti žiūrovą.
Bet pereikim prie filmo. Visų pirma, buvo sunku vertinti šį filmą dėl to, jog mūsų šalis yra nedidelė ir bet kokia internete užsimezgusi pažintis greit persikelia į realybę. Todėl netikėtumų rizika sumažėja iki minimalaus lygio – nei lengvai apgausi, nei ilga lauksi susitikimo. Sunku būtų pasiteisinti dideliu atstumu. Nors filmas susuktas nuobodokai ir jame neišgirdau nieko, ko nebūčiau internetuose girdėjęs iki šiol, bet vieną gan stiprią mintį filmas savyje turi. Gerbiu filmo herojų, kuris turėjo savyje jėgų susitaikyti su tuo, kas nutiko ir nepasiųsti žmonių toli toli. Toks elgesys turėtų būti pavyzdys visiems, kurie būna apgauti, apjuodinti, apmeluoti ar bet kaip kitaip verbališkai (ir kartais neverbališkai) įžeisti. Nebijokite, filmo turinio neatskleidžiu – kad tiems, kurie visgi žiūrės, būtų įdomiau.
Šis filmas – apie mūsų gyvenimą internete. Apie mūsų asmenybes internete. Apie realaus asmens ir elektroninio asmens skirtumus, apie susidvejinimą, apie santykių persikėlimą į elektroninę erdvę. Nors aš laikausi tvirtos nuomonės, kad protingai naudojamas internetas socialinius ryšius gali tik pagerinti, visgi suprantu, koks tame yra pavojus. Tačiau žmogus net 16 valandų per parą praleisdamas prie kompiuterio gali turėti puikius socialinius ryšius, kurie nėra tik elektroniniai, bet ugdo jį ir realybėje. Kalbu visiškai iš savo patirties – internetas, prie kurio praleidžiu pusę savo gyvenimo, padėjo man atrasti senus ryšius, sutvirtinti esamus ir dar susirasti krūvą naujų. Ir visa tai puikiai veikia tiek elektroninėje erdvėje, tiek realybėje.
Šiame filme, apie elektroninį socialinį gyvenimą, nerasite nieko, apie ką nebūtumėte girdėję viename ar kitame pasaulio krašte. Galbūt netgi jūsų kaimynas ar kolega gyvena tokį patį gyvenimą, kaip filmo personažai. O galbūt net patys esate pakliuvę į filme rodomas panašias situacijas. Filmas nėra labai geras. Mano nuomone – vidutinio lygio dokumentika, savyje neturinti kažko išmalančio smegenis. Iš tiesų filmą įdomu pažiūrėti vien dėl pamąstymų, iki ko gali privesti sunkus ir neypač laimingas gyvenimas. Ir dėl svarstymų, ar elektroninė erdvė gali padėti išspręsti šias problemas. Nes vienpusiško atsakymo nei filme, nei mūsų pasaulyje, tikrai nėra. Viskas kažkur per viduriuką.
•••
The Lorax (2012) – rodos būtų visai nebloga ir graži pasaka, bet kažkas pagadina visą reikalą. Gal tai nuobodūs pasidainavimai, ne visai tinkantys siužetui. Gal tai per daug sintetinė aplinka, kurioje gyvena per daug kvaili žmonės – išskyrus nekvailus kelis pagrindinius personažus. Sudaromas įspūdis, jog visi aplink idiotai, bet tik herojui galvon šauna kažkas gudresnio. Galbūt viską sugadina banalus iki negalėjimo siužetas, kuris gražią pasaką paverčia kažkokiu vaivorykštės spalvomis vemiančiu meškiuku. Net animacija nestebina ir vienintelė sritis, kur padirbėta iš peties, tai spalvingumas ir spalvų atitaikymas kiekvienai aplinkai – todėl sintetinis miestas labai skiriasi nuo spalvingos gamtos. Filmą šiek tiek pataiso vienas geriausių tokių filmų dalykų – antraplaniai personažai, šiuo atveju meškiukai, vaikštančios žuvys ir pan. Be šių personažų nebūtų į ką žiūrėti ir iš ko juoktis, ir situacijos negelbėtų tie neįtikėtinai patrauklūs medžiai, kuriuos norisi paglostyti tiesiai ekrane. Nors šis animacinis filmas galėtų turėti ir edukacinę prasmę apie gamtos saugojimą, bet ši prasmė pasislepia kažkur giliai po sintetika, siužeto pritempimu ir personažų kvailumu. Todėl viskas, kas lieka po peržiūros – tai neutralus pojūtis lyg pažiūrėjus nuobodžią televizijos serialo seriją apie nieką.
•••
The Bourne Legacy (2012) – kažkada visais žodžiais prižadėjau nebežiūrėti Borno filmų. Pirmieji trys filmai buvo geriau nei tobula veiksmo trilogija ir daugiau nieko nebereikėjo. Reikėjo tiesiog sustoti. Bet kažkam neužteko proto to padaryti. Todėl buvo sukurtas tęsinys-netęsinys, ketvirta serija apie super karių programą, bet ne apie patį Borną. Ir kūrėjai gavo amžiną „trilogijos sušikimo“ vardą beigi dvigubai didesnį pelną nei buvo filmo biudžetas. Jiems sėkmė, bet gero Holivudinio kino mėgėjams – prakeiksmas. Labiausiai dėl to, jog po tokių šūdinų ir pelningų filmų kokybės kartelė dar labiau nuleidžiama, nes masės žiūrovų galvoja, jog tokie filmai yra jėga, puikus veiksmas, įtampa, tegu stato tokių daugiau. Ir taip kokybiškų bajavykų išleidžiama vis mažiau, išperdžiami tik vidutiniai šlamšteliai.
Šiame kokybė kritusi iki dugno. Filmo pradžia Borno trilogiją tikrai priminė – visokie sukti dalykai, nenugalimas karys kalnuose, įdomi priešistorė ir visokiausi nenuspėjami valdžios vykdomi veiksmai. Iki herojui apsigyvenant trobelėje, buvo tikrai įdomu ir panašu į gerą veiksmo filmą. Bet tuo viskas ir užsibaigė. Nuo tos akimirkos, kai pasigalinėjęs su vilku mūsų herojus iškeliavo laimės ieškoti, filmas krito į vis gilesnę duobę. Ir iki pabaigos iš jos neišlipo. Vietoj gero veiksmo super karių filmo, gavome visiškai nevykusią James Bond parodiją su nuobodžiai besivystančiu siužetu.
Filme neužkabino niekas. Anei mokslinė farmacinė siužeto linija, kuri buvo visiškai obvious (angliškas žodis tam labai tinka). Iš jos sekęs siužeto vingis buvo nuobodžiausia filmo dalis. Nepykite, brangūs kūrėjai, bet suktas ir „įtemptas“ perėjimas per trečios pasaulio šalies sieną su padirbtais dokumentais – tai toks jobštararai koks atsibodęs dalykas, jog prasčiau sugalvoti nebuvo įmanoma. Siužete iš esmės pusė dalykų net nėra paaiškinama logiškai. Visi valdininkų vykdomi veiksmai – neapgalvoti ir kvaili, filmo statistų elgesys mažų mažiausiai idiotiškas, o pagrindinių personažų dramos nenatūralios. Kartais nenatūralumą galima pateisinti tuo, kai filmas yra visiškai bajavykinis ir herojus atvaizduojamas kaip nenugalimas karys. Bet šiuo atveju buvo per daug koncentruojamasi į silpnybes, kad išliktų nenugalimo kario įvaizdis.
Trumpai užbaigiant – šis filmas yra labai prastas Borno trilogijos tęsinys, pagadinantis Borno vardą. Jeigu ne šis vardas, filmas nebūtų buvęs toks nusisekęs finansiškai – ir kūrėjai tą puikiai žinojo. Tai visiškai eilinis veiksmo filmas, kuriame visas siužetas yra matytas, nuobodus ir prastai suklijuotas. Ir net geri aktoriai nieko negelbsti. Prasta nesąmonė, kuri nusileidžia netgi šiuolaikiniams ne visai vykusiems Bondo filmams. Stipraus turinio čia nerasite, nors vaizduojama, kad tai labai rimto ir sukto siužeto filmas. Norėdami paiko veiksmo filmo – žiūrėti galite. Kitu atveju nerekomenduoju.
•••
Fred Claus (2007) – neklauskite kodėl, aš jums nesakysiu kaip. Išlindo šis filmas iš galvos – per kalėdinį laikotarpį pamiršau jį pasižymėti kinoteatruose. Kaip ir minėjau, Kalėdų laiku privaloma pažiūrėti bent vieną kitą kalėdinį filmą. Kad ir koks blogas jis būtų. Taip jau atsitiko, kad pataikėm ant visiškai blogo. Tai filmas, kurio per Kalėdas savo vaikams tikrai nerodysiu. :)
Būta jame gerų juokelių. Ir aktoriai daug geresni, nei paprastai būna tokiuose filmuose. Galima netgi būtų pasakyti, jog čia visai pusėtina komedija, jeigu žiūrėtume iš Holivudinių masėms skirtų bukų komedijų perspektyvos. Todėl nesinori labai keikti šio filmo. Vertinant visą šūsnį kalėdinių filmų, rodomų per TV, šis tikrai neatsiras prastoje vietoje. Tai tuo viskas ir pasakyta. Nepulkite jo žiūrėti, nes jis yra tiesiog neįdomus ir banalus kalėdinis filmas. Bet per kitas Kalėdas – kodėl gi ne.
•••
Taken 2 (2012) – apie pirmąją dalį atsiliepiau ypač gerai ir rekomendavau rodyti ją paaugliams. Dabar gi negaliu taip drąsiai kalbėti apie šią dalį. Nebent atvirkščiai. Antrosios dalies tiesiog nereikėjo. Pasakysiu jums paprastai: įsivaizduokite Stambulo vidury stogais lakstančią amerikietę mergiotę ir netoli Sofijos soboro į visas puses mėtančią granatas. Taip, tikras granatas. O mergiotė tiesiog laksto ir niekam nerūpi, kad mieste viena po kitos sproginėja granatos. Tai štai toks šis filmas. Na yra jame gražių momentų – man labai patiko, kaip filmo herojus įsimena kelią, kai jam uždengtos akys. Norėčiau taip mokėti, nes nepadarau to netgi atidengtomis akimis. :) Bet iš esmės filmas visiškai neįsimenantis, kažkoks graudžiai idiotiškas ir nepateikiantis nieko išskirtinio, kaip kad buvo pirmoje dalyje. Tiesiog dar vienas eilinis bajavykas apie piktuosius rytų kilmės pagrobėjus ir juos išpleškinantį herojų. Kvailų scenų filme daug daugiau, nei įtraukiančių – ir tai priverčia viso filmo metu pakėlus antakį mąstyti, ką išvis veiki žiūrėdamas šitą neįdomų pasišaudymą. Antra dalis buvo klaida. O liūdniausia, kad jau kuriama ir trečia… Ir, kaip bebūtų gaila, teks žiūrėti dar vieną išprievartauto filmo dalį, viliantis kad pamatysi kažką, kas grąžins ankstesnę originalaus filmo garbę.
holy motors buvo “scanoramoj” 2012 m. rudenį
Na va, Scanorama reiškia parodė kumštį!
Gėda būt nemačius ankstesnių Leos Carax šedevrų. Nesutinku kad jis labiausiai nesuprantasmas prancūzų režisierius. Ankstyvieji filmai tikrai nėra sudėtingi.
Nesuprantu, kur čia gėda – nemačiau daugybės kino genijų darbų (pavyzdžiui, 8½ dar nesu matęs). Ir ką? Gyvenimas ne tik iš filmų susideda.
Nevisai sutikčiau dėl Auroros. Taip, filmas geras, Imdb jį įvertinau 8/10 balų, kas būna labai retai. Bet nevadinčiau jo lietuvišku. Nes kad jame vaidina LT aktoriai, dar nepadaro jo lietuvišku. Visi tie rodomi vaizdai – nieko lietuviško. Kažkoks kratinys skandinavų ir prancūzų kino. Nes lietuviškas kinas IMO yra surinkti teatro aktoriai su teatrinėmis intonacijomis, sprendžiantys paprastą problemą, suprantamą net Chorų karus su alaus skarbonke ant sofos sėdinčiam žmogėnui. Lietuviškas kinas – Valentinas vienas, Tada Blinda…
brolis ir ”sese” waichovskiai turetu but
Gera “Argo” apžvalga – filmas pastatytas puikiai, o Affleckas sparčiai grasinasi tapti naujuoju Eastwoodu. Vienas netikslumas – nuoroda į straipsnį apie tikruosius įvykius veda į visai kitą (nors irgi neblogą) istoriją :)
Turėjo buti šita: http://en.wikipedia.org/wiki/Iran_hostage_crisis
Evaldai,
aš su tavim visiškai nesutiksiu :) Kokios nors šalies kino kūrėjai neprivalo statyti kino vien apie savo šalį, kad galėtų tuos filmus vadinti savo šalies kūriniais. Juk jeigu lietuviai pastatytų puikų filmą apie Marso ateivius, filmas vis tiek būtų lietuviškas, o ne “marsiškas” :)
Aš žiūriu taip: dauguma kūrybinės grupės – lietuviai, prodiuseriai – lietuviai, režisierė – lietuvė, aktoriai – lietuviai. Išvada paprasta – kūrinys lietuvių gamybos, t.y. lietuviškas. Reikia vertinti atskirai – kas daro filmą ir apie ką filmas.
dainiau,
jie yra brolis ir sesė. Problem?
Mindaugai,
ačiū, neapsižiūrėjau, my bad :)
Gėda žiurėti šlamštą o šedevrų ne :)
Ne visai sutikčiau su Argo įvertinimu. Šį filmą lengviausia apibūdinti kaip By Ben Affleck for Ben Affleck. Kaip veiksmo filmas visai neblogas, tačiau kaip istorinio įvykio apipavidalinimas – eilinis amerikietiškos gerbės pasiglostymas
Taken 2 įsitraukiau į videoteką tiktai dėl paskutinės kovos scenos, kuri buvo vienintelė tos originalą išniekinančios pornografijos redeeming feature.
Jei patiko Training day ir End of watch, tuomet patariu pasižiūrėti Southland.
Tai yra serialas, kuris pasižymi šių abiejų filmų vaibu gerais aktoriais, puikia režisūra ir stipriais scenarijais.
Tik patariu geriau žiūrėti kokį savaitgalį, nes kabina kaip koks House of cards.
kinoman,
man įdomiau pasirinkt laisvai ir nekelt sau kažkokių ekspektacijų, iš kurių jokios nei malonybinės naudos, tik priverstinis “turiu pažiūrėt, nes visi kino žinovai liepia”. Kvepia uždaru snobizmu.
Jurga,
o tai jeigu turi tą garbę, kodėl negalima pasiglostyt? :) Taip, amerikiečiai mėgsta perspausti su savęs garbinimu, bet filme pasakojama operacija tikrai buvo awesome neįtikėtina ir įdomi :)
Viešpats,
serialamas kažkaip taupausi. Dabar prioritetu laukia Game of Thrones.
Kievieno teisė rinktis. Bet nemačius šedevrų sunku vertinti kiną. Labai dažnai pasitaikanti situaciją kai kokį gal techniškai ir neblogai padarytą kito filmo plagiatą apšaukia šedevru :)
Tai va būtent – teisė rinktis :)
Ir nemanau, kad nemačius visų pasaulio šedevrų, sunku vertinti kiną. Visų pirma, klausimas kiltų, kas yra šedevras :) Ar Bergman’as statė šedevrus? Pasiginčyčiau ir atsakant taip, ir atsakant ne :)
47-year-old Lana, who was born Larry, began her transition into a woman in 2002, but only recently revealed to the public her full transformation
dainiau,
Wachowskiai yra brolis ir sesė. Problem?
Ginčytis galima bet nuo to niekas nepasikeis. Kaip kai kurie Bergmano filmai buvo šedevrais taip ir liks. O tam užtenka užtektu ir vieno akyvaizdaus argumento. Dydžiulė įtaka kitiems režisieriams. :)
kinoman,
bet matai, rašai “kai kurie” :) Kitas žmogus pasakytų, kad visi jo filmai buvo šedevrai :)
Patariu pačiam pažiūrėti “Black Mirror” (TV mini-series). Jau yra du sezonai šių nepilno metražo filmų trunkančių po ~40min (antro pati dar nemačiau, bet pirmas paliko didelį įspūdį). Nepopulistiniai, netikėto siužeto, tam tikra prasme sukrečiantys britų pastatyti filmukai. Tikrai labai rekomenduoju :)
prieš žiūrint “Argo” būtų naudinga knygą “Mečetės namai” paskaityti. Arba bent jau labiau pasidomėti istoriniu kontekstu.
O “Holy motors” žiūrėti ir mėgautis, nes kai bandai kažką suprasti, tik susierzini. :))
Gera apžvalga, šį kartą daug nematytų filmų, reikės susirgti prie progos. :)
Aišku, kartais nesuprantu, kaip tokiam kinomanui patinka tokie kvaili šlamštukai kaip Taken ir dar keletas tokių buvo. Na bet matyt ne visur ir turi sutapti “laukai” :))
Norėčiau pamatyti ar bent išgirsti žmogų kuris tvritintų kad visi Bergmano filmai yra šedevrai :). Tiesa pats visų nemačiau tik apie 40 bet tikrai ir iš jų nemažai yra labai silpnų.
Edita,
mano požiūris į kiną, kaip ir į labai daug ką, ypač platus :) Taken buvo labai kokybiškas superherojinis bajavykas.
kinoman,
gera diskusija – priminė, kad Bergmano mažai ką ir bemačiau. Reiks pažiūrėt.
Buržujau, bet ar nėra taip, kad kuo daugiau filmų žiūri, tuo išrankesnis jiems tampi? Ir kvailos klišės, prasta vaidyba ar tiesiog nepateisinami nelogiškumai trukdo mėgautis filmu. Laikas brangus, kam gaišti jį žiūrint bet ką. :) Kad ir čia apie prastus filmus, tu atsiliepei gana teigiamai. Rekomendacijos kaip ir patarimai.. be carefull :)
Kas vienam prastas filmas, kitam bus neblogas, o trečiam – šedevras. Buržujaus žodis nors ir svarus, bet nėra šventas :) Yra ne kartą buvę, kai man patikusį filmą jis išpeikė, kaip ir atvirkščiai (95% atvejų vis tiek nuomonė sutampa, bent jau manoji), tačiau aš tame blogo nematau – net jei jį spausdina Verslo Klasė, dar nereiškia, kad jam dabar turi patikti tik “verti dėmesio” ir “rekomendacijų” filmai. IMHO.
“Aurora” geras filmas? “Kolekcionierė” taip, patiko. Ir mintis ten buvo, ir neperspaustas nereikalingais dalykais. O šitas, tai tikrai ‘puipiškas’, pilna visokių parabolių įvest bandė. Paslėptų minčių, kur neva turi mąstyt, ką režisierė tuo norėjo pasakyt. Išvis galėjo, bent trečdaliu trumpesnis būti. Jei ne dvigubai. Kur ten autoriui siužetas buvo aiškus? Man iki pat filmo galo neaišku buvo, kodėl Jampolskio personažas turėjo gelbėt Jutaitės personažą. Nu nesupratau nors tu ką, ten šiaip, mokslinio eksperimento vardan ar jie pažįstami buvo? Iš mokslinės pusės irgi – nei ta aplinka laboratorijos mane įtikino, nei vaizdai kompiuterio ekrane, nei liapsusas apie vaistus (seniai žiūrėjau, tai nepacituosiu). Kam tiek sekso scenų? Vos ne į kiekvieną lietuvišką filmą kiša tas sekso scenas ir visas tokias vulgarias, ale meniškas. Aš nežinau, gal anksčiau jas draudė cenzūra labai, tai db nori atsigriebti ir deda, kad kuo mandriau atrodytų.
Garso takelis tikrai pavykęs, neprieštarausiu. Vaidyba Jampolskio ir jo draugo anatomo nieko tokio.
Nu bet šiaip sorry, po “Kolekcionierės” aš iš šito tikėjausi daugiau.
Edita,
tikrai taip yra. Kuo daugiau filmų, tuo sunkiau įtiks kiti. Kaip Valiulis sakė, apie kiną nusimanyt pradedi tada, kai pažiūri 2000 filmų. Man dar šiek tiek trūksta :)
O aš, kaip minėjau, į kiną žiūriu labai plačiai. Pavyzdžiui, kodėl sakau, kad Loraxą galima žiūrėti? Nes žinau, jog po 5 ar 10 metų rodydamas jį vaikams, būsiu visiškai ramus – na tikrai nėra šlamštas. Jis tik vidutinis. Aišku pirma parodysiu visokius Wall-E ir dar krūvą senosios animacijos. Bet ateis ir jam laikas. Supeikti filmo negaliu, ypač kai jame yra tikrai gerų dalykų. Taip pat negaliu 100% išgirti filmo, jei jame yra nesąmonių. Pavyzdžiui, Life of Pi – filmas nuostabus, bet vaidyba vis tiek jame tragiška. Tai rekomendacijos tokios ir yra – jei labai nori, tai žiūrėk, bet žinokis pats :) Jeigu vadovautis taisykle rekomenduoti tik gerus filmus, tai turėčiau 98% žiūrimų filmų pramest per petį.
Thirteen,
tu visiškai teisi – mano žodis toli gražu nėra šventas.
Apskritai manau, kad NĖRA “teisingiausios” nuomonės kino, muzikos, dailės, teatro ir pan. klausimais. Jos tiesiog nėra. Nuomonės gali būti teisingesnės ir neteisingesnės, t.y. Fast & Furious filmą pavadinus šedevru tikrai būsi neteisus, bet tos unikalios vienintelės teisingos nuomonės vis tiek nėra.
Dažna bėda su rimtais sinefilais ir senojo kino gerbėjais – jiems atrodo, kad jų nuomonė teisingiausia ir visa kita yra šlamštas (kinoman, čia ne apie tave, čia apskritai :) ).
mind,
kaip ir minėjau apžvalgoje, sekso scenos – vienos geriausių, ką mačiau paskutiniu metu ne tik lietuviškame kine. Jos vienu metu ir natūralios, ir makabriškos, o tai suderinta labai puikiai.
Jampolskis mergaitę gelbėjo, nes MEILĖ :) Man rodos tai buvo pateikta net per daug aiškiai :)
Kolekcionierę žiūrėjau prieš kokius dvejus-trejus metus, patiko, linkėjau Buožytei dar geresnė kūrybos. Mano akimis, linkėjimas stipriai išsipildė.
Tai man būtų per didelė garbė jei tik apie mane :). Bet kinas iš tikro išgyvena ne pačius geriausiu laikus. Norėčiau kad kas pateiktų pastarojo dešimtmečio filmų sąrašą kurie būtų ne tik normalios meninės kokybės kokybės bet ir pakankamai originalūs. Bent aš tokių nedaug mačiau :)
Džiaugiuosi, kad patiko “ParaNorman”. Savo ruožtu perimsiu “Frankeweenie” rekomendaciją, mat vis dvejojau, ar verta laiką jam leist, ir iki šiol neperžiūrėjau.
O šiaip – ačiū, kad rašai. Įdomu perskaityt Tavo nuomonę apie matytus filmus ir pažiūrėt, kur ji susitinka su manąja, ar kuo galiu papildyt savo filmo interpretaciją. Lauksiu kitų kino teatrų :))
kinoman,
o ar anksčiau gerų filmų kiekis buvo didesnis? Žiūrėk ne procentaliai (nes šiais laikai yra puikiausios sąlygos kurti šlamštelius, todėl jie dauginasi be ribų). Žiūrėk kiekį. Ar kiekis taip jau stipriai skiriasi nuo senesnių laikų?
Migle,
ačiū, kad skaitai :)
Wow, tobulėja tavo kino teatrai kiekvieną kartą, puikios įžvalgos :) O “Verslo klasę” pas pažįstamą buvau pravertęs ir nustebino padori “Cloud Atlas” apžvalga, bet kad recenzentas tu – net nepagalvojau. Well done :)
Haha, ačiū, pagyrimas, kai net nežinai, kad aš rašiau – pats geriausias pagyrimas :)
1955-1975 laikotarpyje tikrai buvo sukuriama daug geresnių filmų.
kinoman,
gaila, kad neturiu resursų (laiko paieškai, etc) palyginimui. Kažkaip jaučiu, kad kiekis nebūtų toks reikšmingai skirtingas :) Turime apsčiai gerų filmų ir šiais laikais (čia nekalbu apie visokius Argo ir Life of Pi).
Aha gaila neatsisakyčiau pažiūrėti gerų naujų filmų. Argo ir Life of Pi tai geri nebent lyginant su tuo kas paprastai yra rodoma komerciniuose kino teatruose
Papildomai informacijai apie Argo istoriją visai nebloga ši knyga
Mark Bowden. Guests of Ayatollah
Skaitoma taip pat lengvai kaip Black Hawk Down ar Killing Pablo. Ir daug geresnė nei to paties autoriaus The Finish, imho, viena iš prastesnių apie OBL medžioklę ir sunaikinimą.
Kalbant apie „Aurorą“ ir jo nelietuviškumą, reikia paminėti, kad prie viso vaizdinio apipavidalinimo dirbo ne Buožytė, o Bruno Samper. Ir šiaip, kiek naiviai pasirodė skambus filmo vadinimas revoliucija, viltimi ir pan., o po to žeriama sauja kritikos (tiesa, taiklios). :)
kinoman,
pradėk nuo Hanekės. Tada imk Europos kiną. O vėliau gal rasiu laiko tau rekomendacijoms :)
Aidai,
aš tavo praeitos rekomendacijos dar nepažiūrėjau… O tu man siūlai knygą skaityt :))
LInai,
niekas to ir neneigia, dėl Bruno. O filmas tikrai yra viltis, nes yra penkiom galvom aukščiau už visus šiuolaikinius lietuviškus filmus. Todėl žodis duotas vertai.
Tai kad Hanekės išskyrus Funny Games amėrikietišką versiją ir dar pora ankstesnių kino filmų visus mačiau. Aišku jis vienas geriausių šiuo metu kuriančių režisierių. Iš pastarųjų 10 metų 2 filmsu drasiai vadinčiau labai gerais. Bet jei iš Europos kino tai nelabai kas ir lieka.
Wild Bill – režisūrinis debiutas beveik lietuvio Dexter Fletcher:) ilgai stengiausi išvengt Holy Motors peržiūros, bet dabar jau tikrai pažiūrėsiu.
Ačiū už kinoteatrus!
Prisiverčiau čia kažkada pažiūrėti Oscarus, ir nors tu juos vadini šūdoskarais, turiu pasakyti, kad buvau maloniai nustebęs. Visų pirma tai dėl to, kad į Oscarus grįžta kokybė. O į tą kokybę telpa labai daug: nuo dokumentinių filmų iki išties neblogų live pasirodymų, techninio išpildymo, simfoninio orkestro muzikinių live užsklandų ir t.t. Ypač patiko kai į Oscarų sceną žengė ir technikos stebuklai, t.y. meškiukas Ted’as iš filmo TED. Nors nutuokiau kaip tai padaryta, bet vistiek pasipauzinau ir ieškojau info kaip tai buvo įgyvendinta. Geriau galėjau neieškot, nes šiek tiek nusivyliau, bet anyway.. Būtent Oscarai privertė parsisiųsti (emm..) bene 7 visiškai skirtingus filmus, tarp kurių: Life of Pi, Argo, Les Miserables, Anna Karenina, Beasts of the Southern Wild, The Hobbit bla bla bla, ir t.t. Django jau mačiau, prisėdau pažiūrėti Life of Pi. Ir blemba.. Afigienai. Iš tikrųjų tai pofik tas nerealistuškumas aktorių atžvilgiu, px ta vaidyba, vaizdas tiesiog nuostabus. Nu nerealiai nerealus. Mintyse palyginau savo įspūdį su vaizdais pamatytais filmuose 300 arba Avatar.
Labai trumpai pasidalinau savo mintimis, bet siūlau ir norėčiau, kad pažiūrėtum Les Miserables ir Beasts of the Southern Wild ir parašytum savo nuomonę. Du visiškai totaliai skirtingi, bet kažkuom nesuvokiamai gražūs filmai.
P.S. Ačiū už apžvalgas
P.P.S. Sveikinu su žurnaliūgizmu :)) bet naujai atėjusiam skaitytojui galėjo reklama per pirmas keletą pastraipų n kartų paminėta ir suteikti negerą skonį ir kvapą.
P.P.P.S. Kaip prisiverti pažiūrėti animacinius filmus? :/ man niekaip neišeina.. Nors žinau, kad galbūt ten slepiasi graži istorija, bet..
Simai,
nėr už ką :)
Šūdoskarais nevadinu, čia buvo toks žaismingas žodžių sudėliojimas :) Aš į Oskarus tiesiog žiūriu neutraliai – pliusminus visas nominacijas pažiūriu, nes kažkoks rodiklis visgi yra, bet nevertinu filmo gerumo pagal Oskarus. Dažnai nominuojami ir visiškai vidutiniški filmai (o kartais netgi labai prasti). Arba šiaip koks briedas, kaip kad Gasland, netyčiom patenka. Šou išvis nežiūriu, neįdomu, kaip ir visi kiti visokie superbowlai ir pan.
Beast’ai jau pakeliui (kituose kinoteatruose), Miserablų kine nespėjau pažiūrėt, reiks siųstis. Žinau, kad geri, reiks įvertint pačiam tas daineles :)
P.S.: dar sykį nėr už ką :)
Reklamos nebuvo, matyt iš to džiaugsmo per daug prirašinėjau :)
Prisiverčiu, nes man jie patinka. Užsikrėčiau nuo senais laikais pažiūrėto Monsters Inc. Ir nebegaliu sustot :)
Labai rekomenduočiau su tuo pačiu Denis Lavant filmą “Tuvalu”. Šedevras čia!
Holy Motors – pretenzingas pranc0ziškas šlamštas. Tikrai pagailo išleistų pinigų.
Ta pretenzija suvaidinti filmus filmuose toookie 80-ieji, kad net juokinga ir atlikta labai nevykusiai.
Jei ir turėjau malonumą, tai tik stebėti kaip nevykęs arthousinis režisierius sau tranko
antausius vieną po kito. Žinoma, visis snobai džiŪgauja..
Labai patiko vieno žiūrovo apibūdinimas:
“Holy Motors” is nothing more than pretentious nonsense, pandering to the type of fim geek who attempts to find deeper meaning in randomness.
Čia juokinga, nes pacituoto komentaro autorius nesupranta, kad Holy Motors būtent ir yra “pretentious nonsense” ir tai aišku visiems, kuriuos čia spėjai apšaukti snobais :)
@Cloud Atlas. Perskaitęs šią recenziją, nusprendžiau jog tai bus tikrai geras filmas, tačiau pasijaučiau lyg vaikas, iš kurio ką tik atėmė ledus, ar susprogdino jo balioną, t.y. suglumęs ir apgautas . Argumentai:
lėta pradžia (tiesiog migdanti);
ne visi Tom Hanks “atlikti” vaidmenys buvo geri (po velnių, kam tie dirbtiniai akcentai – kaip aktorius šioje vietoje jis tikrai susimovė);
ar tikrai buvo būtina naudoti tuos pačius aktorius tam, kad žiūrovas suprastų, jog tai to paties žmogaus “reinkarnacija” (pamatęs baltaodę Halle Berry, pakeitusią lytį, pradėjau sapnuoti košmarus);
neįžiūrėjau pagrindinės filmą rišančios idėjos (patys kūrėjai teigia, jog jos nėra), todėl nesupratau kam iš viso reikėjo kurti tokį griozdiškai ilgą filmą;
galėčiau tęsti ir tęsti, bet tai būtų tik mano subjektyvi nuomonė (norėjau išsilieti, nes ši recenzija mane apgavo). Pabaigai, nenorėčiau niekada sulaukti tokios ateities, kur žmonės kalbėtų “true-true”, tačiau čia įžvelgiu vieną pliusą – įgijau naują “inside joke” :)
Spirited Away (2001) – pažiūrėk. Hayao Miyazaki animacinis filmas.