Skubu atsiskaityti už visus metus, tai štai antrasis ilgai užsilaikęs įrašas (trečias jau pakeliui).
Laukiamiausias greit pasirodysiantis filmas:
Tikiu kūrėjais.
• •
VASAROS DOKUMENTIKA:
Samsara (2011) – 4-eri metai, 25 šalys. Vizualinių malonumų kūrėjas Ron Fricke (senesnio šedevro „Baraka“ režisierius) 2006 m. kartu su prodiuseriu Mark Magidson vėl kibo į darbus ir sukūrė nuostabų filmą, pripildytą šios mūsų planetos grožio.
Tai ne dokumentinis, o labiau vizualinis kūrinys, skirtas perteikti rytų religijų žodžio samsara reikšmę: gimimą, gyvenimą, mirtį ir atgimimą. Šis filmas nuostabus tuo, jog kiekvienas jį matys skirtingai, interpretuodamas savaip ir nebūtinai tiesiogiai supras režisieriaus perteiktą mintį. Žiūrint filmą imi svarstyti, ar apskritai filmas turi mintį, ar jis tėra tik fantastinių šios planetos vaizdų mišinys. Filmo metu pasineri į vaizdinių seką ir nejučia užmiršti, kad sėdi kino salėje. Rodomi vaizdai tokie įtaigūs, jog užliūliuoja ir išvalo mintis. Ne, tai ne tas filmas, kurio metu nostalgiškai svajoji, kaip nori nuvykti į ekrane rodomus kraštus. Tai filmas, kuriame arba grožiesi rodomais vaizdais, arba galvoji, kokia jų tarpusavio sąsaja.
Filmo idėja – nuostabi. Gerai pagalvojus, kino ekrane žiūrėti kaip gaminami koldūnai – kvaila. Bet kai prieš tai buvo parodyta vaizdų seka, prasidėjusi ties paprasčiausiu Afrikos kaimelio epizodu, perteikiančiu necivilizuotą, mums nepažįstamą gyvenimą – visi tie fabrike lankstomi koldūnai įgauna kitokią prasmę. Ne, neklauskite manęs tų vaizdų interpretacijų. Vis tiek jos pasirodys kvailos, nes kiekvienas šį filmą supras skirtingai – ir kiekvienas bus teisus. Neklauskite, o pažiūrėkite ir interpretuokite patys.
Nuostabiausia scena? Aišku vartojimo scena, nuo fabriko iki galutinio vartotojo. Vizualiai nuostabiausia scena? Mekos vaizdai maldos metu. Vienareikšmiškai.
Filmas išleistas 2011 m. ir dėl man nežinomų priežasčių Lietuvoje buvo rodomas tik šią vasarą. Jeigu turite galimybę – skubėkite į kiną ir žiūrėkite milžiniškame ekrane. Jeigu ne – ieškokite didelio televizoriaus. Nesugadinkite filmo žiūrėdami jį prasta kokybe. Nes tai filmas, dėl kurio verta pasistengti.
• •
METŲ DRAMA:
The Impossible (2012) – tobulas pavadinimas filmui. Bene tobuliausias per dešimtmetį. Vienu žodžiu nusakoma tai, kas įvyko visame filme. Čia pasakojama apie 5 asmenų šeimą iš Ispanijos, atostogavusią Tailande ir išgyvenusią Indijos vandenyno cunamį 2004 metais. Visi turėtumėte prisiminti tą įvykį – bene garsiausias cunamis šių laikų istorijoje. Filmas nuo pradžių iki pabaigos paremtas tikrais įvykiais (aišku, neišvengiant dramatiškų pagražinimų), todėl jį žiūrint dar sunkiau patikėti tuo, kas įvyko. Ne cunamiu, bet šios šeimos stebuklu. Tikroji žodžio “neįmanoma” prasmė.
Beje, filmų platintojų Lietuvoje vertėjai kaip visada pasistengė ir filmą išvertė į “Pragaras rojuje” – taip visiškai ištrindami filmo esmę. Bet čia jau kita istorija, kuri kartojasi nuolatos. Kūrybiškumo stoka.
Prieš žiūrint šį filmą būtina atkreipti dėmesį, jog tai dramatizuotas, masiniam žiūrovų skoniui pritaikytas filmas. Todėl nepaisant žiaurių realistiškų scenų, nuoširdaus nevilties jausmo, šiame filme apstu ir banalaus dramatiškumo, skirto išspausti ašarėlę ir džiaugtis laiminga pabaiga. Nusiteikite, jog filmo pabaigoje bus laimingų scenų, kurios šiek tiek pagadins bendrą vaizdą, o griežtesniems žiūrovams sukels nedidelį nervą. Bet be šių smulkmenų daugiau neturiu kaip kritikuoti filmo. Jis tiesiog nuostabus. Ašarą labiausiai išspaudžia ne banaliai laimingos scenos, o tokios scenos, kaip vyro nevilties akimirka skambinant namo – neįtikėtinai stipri Ewan McGregor scena. Jeigu tos akimirkos metu nepajautėte jokio silpnumo jausmo – galbūt neturite širdies :)
Ewan McGregor paskutiniu metu sugeba sužavėti mane savo romantiškais ar banalių klišių turinčiais filmais. Paskutinis žiūrėtas filmas Perfect Sense apskritai nurovė stogą – vienas žaviausių romantinių filmų, kuriuos esu matęs. Todėl lenkiuosi prieš šio aktoriaus paprastus ir stereotipinius personažus, kuriuos jis sugeba suvaidinti labai priimtinai, būtent man. Šio filmo pagrindinė žvaigždė – Naomi Watts. Geriausias vaidmuo jos karjeroje, vertęs rauktis ties kiekviena žiauresne scena ir privertęs jausti skausmą pamačius kiekvieną jos žaizdą. Indėlis vaidybai irgi nemažas: kartu su “sūnumi” aktorė 5 mėnesius filmavosi dirbtiniame vandens baseine, o pačiam vaidmeniui ruošėsi nuolat konsultuodamasi su tikrąja Maria – moterimi, kuri išgyveno šią katastrofą.
Išgyvenusieji cunamį apie filmą atsiliepia, jog čia gan tiksliai perteikta tai, kas ten įvyko. Netgi filme keistai atrodantys tailandiečiai, palikę savo apgriuvusius namus ir puolę padėti turistams, yra visiška realybė, nes būtent taip viskas ten ir vyko. Kūrėjai sulaukė kritikos, jog statydami filmą visuotinę nelaimę pavertė “baltųjų šeimos istorija, kaip buvo sugadintos jų atostogos”. Tame tiesios yra. Kritikų kritikai oponavo, jog filme viskas pateikiama labai realistiškai ir konkrečiai parodoma tuo metu vyravusi atmosfera, kai visi žmonės susivienijo, kad pergyventų šią katastrofą ir padėtų vieni kitiems. Turime omenyje ir pagalbininkus vietinius, ir be miego dirbusius gydytojus, ir berniuko idėją padėti žmonėms surasti savo artimuosius ir pan. Todėl sako, kad į filmą reikia žiūrėti daug plačiau.
Kokią vieną problemą iškelia šis filmas? Tam tikrą ksenofobijos rūšį kine. Nors cunamį išgyvenusi šeima yra ispanai, filme jie buvo paversti britais. Apie priežastis galima diskutuoti, bet juk visi gerai žinome, jog JAV filmai, kuriuose vaidina ne anglakalbiai, nesulaukia tokio gero pasisekimo, o angliški filmai visame pasaulyje paplinta daug geriau, nei filmai su titrais. Tokia pramoginio kino kaina.
Tikrai rekomenduoju pažiūrėti. Metų drama. Leidžianti pergyventi košmarišką siaubą, o vėliau – nerealumo jausmą suteikiantį palengvėjimą. Jeigu turite išvystytą empatijos jausmą, šis filmas jus paveiks labai stipriai. Ypač jei įsijausite į vyro vaidmenį – rodos viskas gerai fiziškai, bet vidinė neviltis – neišmatuojama. Ir iš tiesų, žiūrint šį filmą negali patikėti, kad toks stebuklas įvyko realiame pasaulyje. Paprasčiausiai atrodo, kad tai neįmanoma.
• •
BŪSIMI FANTASTINIŲ ŠEDEVRŲ KŪRĖJAI:
Europa Report (2013) – pseudo-dokumentinis fantastinis filmas moksliškai sausu pavadinimu. Kuris dera prie filmo turinio, nes siužete apstu mokslinės terminologijos, tyrinėjimų, didingų mokslininkų kalbų. Mėgėjų ir kelių garsesnių vardų pastatytas filmas atpasakoja įvykius iš pirmosios žmonių ekspedicijos į Jupiterio palydovą – Europą. Dokumentika – labai įtikinama, sudaranti įspūdį, lyg būtent taip atrodys ateities kelionės į tolimąjį kosmosą. Nors siužetas pritaikytas kinui – yra ir netikėtumų, ir standartinių nelaimių, bet filmas skirtas ne masėms. Šiame filme veiksmas ir pasišaudymai su ateiviais paaukoti dėl tikroviškumo.
Scenarijaus autorius Philip Gelatt yra sakęs, jog buvo sunku rašyti scenarijų žinant, kad visi jį lygins su Stanley Kubrick šedevru 2001: Space Odyssey. Tačiau daugybė futuristinio mokslo gerbėjų ir mokslo populiarintojų sutarė: Europa Report yra geriausias filmas apie kosmoso tyrinėjimus po 2001: Space Odyssey ir Moon. Kadangi scenarijus rašytas kartu su tikrais NASA mokslininkais, kūrinys gavosi itin kokybiškas.
Pusiau profesionalus kinas pradeda užkariauti didelę blockbusterių rinką, o rimtesnį kino žiūrovą seniai pavergė savo kitoniškumu ir kūrėjų atsidavimu. Kaip ir Moon, šis filmas kitoks viskuo – savo atmosfera, jausmu, vaizdu. Kitoks nestatiškais aktoriais (nors ir per daug „gražiais“, kaip mokslo ekspedicijos atstovams), masėms nepritaikytu siužetu (daugybe mokslinių terminų) ir į klausimus atsakančia, bet dar daugiau jų užduodančia pabaiga. Pabaiga, parodančia tikrąją mokslinio tyrinėjimo esmę – kai žmonės nieko nepaiso ir viską padaro dėl mokslo.
Suraskite man geresnį pastarųjų kelių metų fantastinį filmą apie visatą ir aš jums už tai padėkosiu. Nes kol kas Europa Report – iškilusi aukštai į kosmosą, kol daugybė fantastinių filmų trinasi ant žemės.
• •
Confessions of a Dangerous Mind (2003) – pasakojimas apie garsių JAV laidų vėdėją Chuck Barris (maždaug lietuviškas Valinskas ar Masalskis), kuris taip pat buvo slaptas CŽV šnipas. Pirmoji pasakojimo dalis, apie TV, yra teisybė. Tačiau antrąją, apie šnipo darbą, CŽV neigia iki šiol ir vadina tai išsigalvojimu. Tai filmo pabaigoje atvaizduota labai gerai – scenos dekoracijomis ir atkartojamais pažįstamais vaizdais iš filmo. Neperspaustai, bet dėmesingesniam žiūrovui gan aiškiai.
Filme išsamiai pasakojama apie Chuck Barris gyvenimą, jo santykius su dukros motina, jo meilę ir darbą televizijoje. Chuck Barris laikomas televizinių laidų revoliucionieriumi, pakeitusių supratimą apie TV pramogas. Jam priskiriama (tiksliau jis yra kaltinamas) moralės ribų daugkartiniu perbraižymu. Išties galima teigti, jog jo dėka dabar turime tuščiagalvišką TV programą, kokią kasdien matome TV ekrane. Būtent Chuck Barris buvo pradininkas laidų, kuriose pezama apie nereikšmingus dalykus (meilės trikampiai ir t.t.) ir džiaugiamasi pašaipomis iš keistų žmonių (visi dainų ir pasirodymų konkursai). Norint išlaikyti žiūrovų dėmesį ir prisitaikyti prie poreikių, teko pereiti prie lengvos formos turinio. Todėl pykdami ant TV turinio ir ieškodami kaltų, neburnokime ant Janutienės ar Krivicko, nes jie tiesiog taikosi prie tūpo žiūrovo reikalavimų.
Pats filmas pastatytas labai gerai. Neturėjau jam jokių priekaištų, nes istorija įdomi, vaidyba labai patraukli, o pasakojimo būdas superinis – nuo paprastų juokelių iki rimtų, detektyvinių susuktų scenų. Šis filmas unikalus – jame pilna visko. Geros komedijos, įdomių šnipų žaidimų, absurdo scenų ir, aišku, įdomios tikros istorijos. Ar gali tai būti neįdomu? Kai viskas yra gan geros kokybės, garantuotas gerai praleistas laikas. Tą ir gausite. Jeigu netikite mano žodžiais, jums slaptažodis: scenarijaus autorius – Charlie Kaufman. Jis nėra parašęs blogo filmo. O šį netgi galima vadinti “normaliu” jo filmu, nes nenormalumas yra jo vizitinė kortelė.
George Clooney, šio filmo režisierius, vis dar sugeba nustebinti savo režisūriniais sugebėjimais. Nors daugybei Holivudo aktorių šis profesijos pakeitimas neišeina į naudą, Clooney sugeba pastatyti kokybišką filmą. Atkreipdamas dėmesį į detales, į mažiausias smulkmenas, tvarkingai ir rišliai perteikdamas siužetą. Negalima paneigti, kad Clooney kaip režisierius dirba itin profesionaliai, nes galutinis kūrinys – vizualiai graži, tvarkinga ir įdomi Holivudinė drama. O jo vaidmuo šiame filme – tiesiog puikiai papildantis siužetą.
Pagrindinė filmo mintis geriausiai nusakoma paskutiniu monologu. “Scenoje sėdi trys seniai su užtaisytais pistoletais. Jie kalba apie savo gyvenimus ir kuo buvo, ką pasiekė, kaip arti buvo savo svajonių išsipildymo. Laimi tas, kuris neišsitaško smegenų. Jis gauna šaldytuvą.” Chuck Barris čia visiškai teisus – milijonai žmonių žiūrėtų tokią laidą. Milijonai žmonių leistų savo laisvą laiką tokiam TV turiniui. Ir kas dar keisčiau – būtų žmonių, kurie tokioje laidoje dalyvautų.
• •
Beasts Of The Southern Wild (2012) – viena jautresnių 2012 metų Oskarų nominacijų ir vienas populiariausių Kino pavasario repertuaro filmų. Liūdna, bet graži istorija apie potvynių griaunamame kaimelyje gyvenančią mažą mergaitę ir jos karštakošį sergantį tėvą. Pagal vieno aktoriaus pjesę pastatytas filmas pasakoja apie visuomenės outsaiderių bendruomenę, kurie galėtų vadintis kokiu nors hipių ir redneckų mišiniu. Bendruomenė, kuri gyvena skurdžiai ir asocialiai, tačiau yra pilnai įsitikinę savo šviesia ateitimi ir nekreipia dėmesio nei į antisanitarines savo gyvenimo sąlygas, nei į artėjančią sezoninių liūčių atnešamą nelaimę.
Iš vienos pusės tai pasakojimas apie teisę į privatų gyvenimą, kurį sugriauna valstybiniai strateginiai veiksmai – šiuo atveju užtvankos pastatymas. Galima sakyti, kad tai alternatyvi Žygaičių istorija – tik vienas skirtumas, jog dėlei visuotinės gėrovės niekas ten nesiskaito su nedidele žmonių bendruomene. Ar tai gerai? Velnias žino. Lyg ir norisi sakyti, kad gerai, nes vis tiek filmo personažų namai pasmerkti sunaikinimui, bet šis filmas tik dar sykį pagilina diskusijas apie tai, kokias laisves turi visuomenės individas.
Filmo pagrindinė personažė, mergaitė Hushpuppy, auginama visiškai asocialiai. Gyvai pamačius tokį gyvenimo būdą, tuoj pat būtų informuotos visos vaiko teisių apsaugos tarnybos. Ir neveltui. Nepaisant to, jog filme netiesiogiai palaikomas toks gyvenimo būdas ir į problemas nekreipiamas dėmesys, toks vaiko auginimas man labai nepriimtinas. Durnas tėvas, dar durnesni tėvo draugai. Tragiškas gyvenimo būdas, jokios apsaugos nuo nelaimių, o tuo labiau jokių sveikų iš švarių sąlygų, kas būtina mažam vaikui augant. Kad ir kaip gražiai šita istorija pateikta, kad ir kaip gražiai atrodo tos mergaitės gyvenimas, fantazija ir pasiryžimas atstovėti už tėvą, bet didelė tikimybė, kad realiame pasaulyje šitas žmogelis išaugtų į asocialų, be jokio gyvenimo tikslo gyvenantį asmenį. Kad ir kaip gražiai atrodytų ši pasaka apie fantazijų ir žaidimų pilną vaikystę, bet realus pasaulis kiša koją. Tokiomis sąlygomis į žuvies peleką ranką įsipjovęs vaikas ne iškart pamirštų sužeidimą, o po kelių dienų turėtų rimtą žaizdos užkrėtimą. Ir tai – tiesiog žiauri realybė.
Šiaip filmą tikrai verta pažiūrėti. Graži istorija. Vaidyba man didelio įspūdžio nepaliko ir nesupratau, kodėl aktoriai buvo skirti tokiam kiekiui nominacijų. Ir pats siužetas vystomas gan keistai. Bet kai sužinojau, jog tai buvo vieno aktoriaus pjesė, pasidarė šiek tiek aiškiau. Viską pasvėrus, filmas tikrai kokybiškas ir vertas tos pusantros valandos laiko. Tačiau nesitikėkite didelio stebuklo. Paprastas, geras kūrinys.
• •
Infernal Affairs (Mou gaan dou) (2002) ir Infernal Affairs 2 (Mou gaan dou II) (2003) – informacija: jei planuojate žiūrėti šiuos filmus, žiūrėkite nuo antrojo. Jis yra pirmojo priešistorė, kurią pastatė po didelės pirmojo filmo sėkmės. Užtarnautos sėkmės.
Kai pamenu laikus, kuomet vengdavau žiūrėti rytų šalių filmus, paima juokas. Tada dar kartą suprantu, jog nesikeičiantis žmogus – kvailas žmogus. Anksčiau keista rytiečių vaidyba ir kažkokie “kitokie” filmai atrodė nepriimtini, neįdomūs. Todėl buvau labai mažai jų matęs. Gerai, kad pradėjau, nes būčiau praradęs daugybę puikių rytų kino pavyzdžių. Šie du filmai yra dar vienas pavyzdys, kokie kvaili yra išankstiniai nusistatymai. Susižavėjau šiais Hong Kongo režisieriaus filmais. Nors antrasis yra gan stipriai prastesnis už pirmąjį filmą, tačiau verta pažiūrėti juos abu, nes vertingiausias dalykas šiuose filmuose – siužetas. Istorija čia itin įdomi, o labiausiai patiks mėgstantiems gerus detektyvus. Holivudui tokių įdomių detektyvų kartais nepavyksta sukurti dėl to, jog per daug dėmesio suteikiama efektams ir įspūdingoms kovos ar gaudynių scenoms. Tuo tarpu čia didžiausias dėmesys – pasakojimui ir personažų santykiams. Tai suteikia filmui rimtumo bei tylios ir stiprios įtampos.
Filme nėra įspūdingų kadrų, greitų scenų, jokios netikėtos pabaigos ar siužeto stebuklų. Tačiau viso filmo metu jauti stiprią įtampą, o istorijai pasibaigus norisi grįžti atgal, nes “Ei, gi taip nesąžininga!“. Visame filme nerastum kadro, kuris ten būtų nereikalingas, nerastum ir siužeto taško, kuris atrodytų keistai ar netinkamai. Viskas savo vietose – sulipdyta net per daug gerai.
Praėjus kuriam laikui po filmo peržiūros supratau, kad jį perstatė Martin Scorsese ir pavadino The Departed. Pastarąjį tikrai esate girdėję. Garsaus režisieriaus perstatymas tik įrodo, kad Infernal Affairs yra puikaus siužeto filmas. Bent jau pirmąją dalį būtinai pažiūrėkite. Rekomenduoju kaip vieną geresnių rytų šalių filmų.
• •
KOMEDIJA, KURI UŽPROGRAMUOTA NEKENTIMUI:
Movie 43 (2013) – kažkada internetuose išplito rusiška Tampax reklama:
Tai buvo ne Tampax, o naujos komedijos Movie 43 virusinė reklama. Absurdas, sužavintis savo absurdu. Aš čia ne tik apie reklamą, bet ir apie filmą.
Žinau, kad daugelis žiūrovų mane pasmerks (arba bent pasukios pirštą prie smilkinio), nes sakau, jog tokio kvailumo filmas gali būti geras. Čia kaip pažiūrėsi. Jei vertinsi jį kitų kino filmų fone, tai jis yra žemiau už viską. Tačiau vertinant reikia pastebėti vieną esminį dalyką – jis buvo specialiai statomas absurdiškai, jo siužetas specialiai toks provokuojantis pykčiui ir neapykantai. Pasakysite, kad daug tokių? Įvairios parodijos su kvailais aktoriais ir nešvankiais juokeliais? Skirtumas čia toks, jog ši parodija statyta profesionaliai. Ir nesvarbu, jog 13 filmo režisierių sudaro nežinomi, vidutinių komedijų kūrėjai ar Onion žinių autoriai. Sujungus jų kurtus epizodus gavosi tikrai nebloga absurdo komedija. Komedija, per kurią daugiau galvoji “what the fuck??” negu juokiesi. Ir tai yra gerai.
Pats filmas yra apie nieką. Net neverta gilintis. Tačiau jis susideda iš beveik 10 atskirų video siužetų, kurie filmo metu žiūrimi tarsi internete patalpinti slapti video failai. Filmo stiprybė – aktoriai. Visiems labai gerai žinomi, kai kurie netgi labai rimti profesionalai, suvaidino vaidmenis, į kuriuos panašių daugiau niekada jų karjeroje nepamatysime. Iki banalumo aiški ir nuspėjama “kiaušinių po kaklu” istorija juokinga ne savo kiaušiniais, o būtent tuo, jog yra skausmingai banali. O nieko nėra geriau, kai banalų ir lėkštą juoką atlieka profesionalūs aktoriai – ir atlieka tai kaip rimtą vaidmenį.
Viena iš filmo stiprybių – reklamos. Jau anksčiau minėta Tampax bei Apple pašiepianti iBabe reklama. Vėlgi, tema, rodos, iki begalybės banaliai nešvanki ir atsibodusi. Tačiau kokiu būdu ji suvaidinama, tai suteikia jai daug didesnės vertės. Mano nuomone, beveik visi epizodai filme yra vienas geresnių Holivudinio humoro pavyzdžių. Tai ženklas, kad norėdami, ten Holivude, iš Amerikietiško pyrago serijos jie galėtų padaryti daug geresnį ir vertingesį absurdo teatrą.
Bėda tame, kad masinis žiūrovas to “neperka”. Filmą tragiškai įvertino ne tik dauguma kritikų. Jį tragiškai vertino ir žiūrovai, nes tai nepasaldintas ir nesupaprastintas nešvankus humoras. Tai tiesmukas, šlykštus ir žeminantis humoras, kurio dauguma nemėgsta. Todėl South Park yra nuolat keikiamas, Robot Chicken niekas nesupranta, o Drawn Together apskritai buvo pasmerktas. O juk tai vieni geriausių humoro animaciniai serialai. Masiniam žiūrovui reikia tokio humoristinio šūdo kaip Valentinas Vienas, Moterys meluoja geriau ar kokio nors televizinio šlamšto – Bingelio, Šilansko ir panašaus lygio nesąmonių.
Bus visiškai normalu, jei šį filmą sutrinsite su šūdais ir sakysite, jog tai visiškas šlamštas. Bet pažiūrėti jį verta. Tam, kad pamatytumėte, kaip atrodo tikroji Holivudo absurdo komedija ir kodėl visokie Amerikietiški pyragai, Baisiausi filmai ir visokios parodijos yra dar baisesnis šlamštas. Jei reiktų šį filmą vertinti (ir jei apskritai juos vertinčiau balais), tai duočiau labai stiprų 7. Nes retai kada Holivudinė komedija priverčia mane susijuokti balsu.
• •
Britain’s Child Beggars (Čigonai: vaikystė be pasirinkimo) (2011) – tai yra BBC dokumentinė laida apie čigonų vaikus, po kurios pažiūrėjimo aš gyvenime nebeduosiu pinigų prašinėtojams gatvėje. Neduodavau ir anksčiau, bet nuo šiol tai bus mano taisyklė. Filme labai akivaizdžiais faktais pasakojama apie tai, kaip veikia mafijinis tinklas, skirtas pinigų surinkimui. Žemiausia grandis, maži vaikai, prašinėja pinigų, juos surenka jų “mamos”, atiduoda pinigus savo viršininkams, o už tai turi kur pernakvoti ir gauna pavalgyti. Toks tinklas kažkada buvo užsimezgęs ir Lietuvoje. Gal pamenate pasakojimus apie į Gedimino prospektą ir kitas populiarias vietas išvežiojamus “benamius”. Galbūt dėl nedidelio pelningumo, o gal dėl aktyvių valdžios veiksmų, šitas dalykas Lietuvoje nespėjo įsisukti. Jeigu dabar ir sutinki kokį pinigų prašinėtoją, tai yra arba vargšas narkomanas, arba kartais pasitaikanti pavienė čigonė. Tačiau jų mažas kiekis leidžia daryti prielaidą, kad toks tinklas Lietuvoje neveikia.
Šiaip filmas labai liūdnas. Aišku, yra ir žiauriau gyvenančių vaikų – juk šie čigoniukai gauna ir pavalgyti, ir turi kur gyventi – bet vis tiek kraupu žiūrėti, kas darosi tau svetimame pasaulyje. Kaip bebūtų juokinga, bet prabėgus nedaug laiko nuo šio filmo peržiūros, prie Kalvarijų turgaus prisistatė toks prašinėtojas. Sakė, labai nori valgyt. Pasiūliau nueiti į Maximą šalia, tai pasiuntė mane ant tų trijų rusiškų raidžių.
Labai rekomenduoju šį filmą pasižiūrėti – išplėsite savo akiratį ir suprasite, kodėl duoti išmaldą pinigais yra blogai. Tokie filmai yra didelė vertė – jie priverčia visuomenę keistis, o parazitus – nykti. Reikia tikėtis, kad tokių dalykų ateityje mažės. Lietuvišką versiją nelegalnai galima pasižiūrėti čia, o kur gauti originalų DVD – neįsivaizduoju.
• •
Monsters, Inc. (2001) ir Monsters University (2013) – pasakysiu paprastai: viena mėgstamiausių filmų serijų, turinti vienus iš tobuliausių Pixar personažų. Jau visą dešimtmetį man tai vienas įsimintiniausių Pixar filmų, kurio pirmąją dalį esu matęs jau tris kartus. Puiki animacija, dar puikesnė istorija. Kaskart kai sėdu rašyti apie animacinius pilnametražius filmus, kyla didelė bėda – nėra kaip apie juos rašyti. Juk tai animaciniai filmai! Jiems tradicinės kritikos taisyklės negalioja. Sunku svarstyti apie kinematografijos kokybę, apie įgarsinimą nepakalbėsi. Gali vertinti filmą nebent jausmais – ar patiko personažai, ar patiko istorija ir pan. Tiek ir to vertinimo.
Su tokia animacinių filmų aprašymo problema susiduriu nuolat, todėl šįkart tiesiog pasakysiu – vertas žiūrėti, tikrai vienas geresnių pieštinių dalykų kine. Nesvarbu, kad antroji dalis lėkšta ir ne tokia gera bei originali. Svarbu, kad pozityvūs, pamokantis ir vaizduotę skatinantys animaciniai filmai visa dar kuriami. Kaip ir sakiau, mačiau pirmąją dalį tris kartus. Manau, kad mano vaikai ją matys kokius 30 kartų. Nes tai teigiamą įtaką darantis filmas. Ar gali būti kas geriau?
• •
Lone Ranger (2013) – bandau suprasti, kur išsiskyrė daugybės kritikų/žiūrovų ir mano nuomonės apie šį filmą. Kodėl daug kam atrodo, kad jis prastas? Nuobodus? Prastai suvaidintas? Nes aš galvoju visai atvirkščiai. Aišku, ne naujiena, kad mano nuomonė apie filmus ne visada atitinka populiariąją (čia nesigiriu, gal kaip tik liūdžiu), bet kuo šis filmas galėjo kažkam nepatikti? Žiūrėjau jį su pasimėgavimu.
Johnny Depp eilinį sykį parodė, kaip moka įsijausti į keistus vaidmenis. Suvaidinęs tobuliausią pirato vaidmenį pasaulyje, regis dabar suvaidino ir tobuliausią indėną. Kvaila išraiška ir keistas elgesys džiugino kiekvienoje scenoje, kur tik jis pasirodydavo. Pati indėno istorija man buvo geriausias dalykas filme. Išsamiai papasakota, iki galo suprantama žiūrovui, bet su įdomiu ir iš dalies netikėtu siužeto posūkiu. Kaip bebūtų keista, bet nenuobodžiavau nė vieną šio filmo minutę. Na taip, bendras filmo vaizdas, vaidyba, pasakojimo būdas nėra patys geriausi. Kovos scenos nors ir juokingos, bet joms stipriai trūksta logikos, o aktoriai elgiasi visiškai nerealistiškai. Keistai atrodančios jojimo ant stogo arba kopėčių ore scenos atrodys kvailai tik tiems, kurie pamiršta, kad tai pasaka. Viskas su šiuo filmu yra gerai, o veiksmas jame visiškai tinka pramogai ir neįpareigojančiam pasižiūrėjimui. Šis filmas neverčia mąstyti, o pateikia sukramtytą ir įdomų produktą ant lėkštutės. Tereikia nusipirkti popkornų ir žiūrėti. Juk kartais galima ir taip.
Gal šis filmas daugybei žmonių nepatiko dėl to, jog ironiškai ir juokingai pažvelgta į radijo laidų herojų, su kuriuo JAV visi užaugo? Čia gal toks pats variantas kaip su Tadu Blinda? Nors ir dabartinis filmas vertinamas nekaip, bet jei tai būtų buvusi komedija, kur Blinda būtų pajacas – juk visi būtų pasipiktinę. Tai gal tas pats ir su šiuo filmu? Tiesiog spėlioju, nes nesuprantu priežasties.
Jeigu norite paprastos ir neįpareigojančios komedijos, tai žiūrėkite. Toks plaukiantis ir praplaukiantis filmas, kuris labai tinka vakarui, kai smegenys perkaitusios nuo darbo, bet žiūrėti serialų nesinori, žiūrėti rimto filmo neleidžia smegenys, o animaciniai filmai visi jau išžiūrėti. Labai geras produktas atsipalaidavimui.
• •
Silver Linings Playbook (2012) – nekasdieniška romantinė komedija. O gal kaip tik eilinė? Išėjęs iš psichiatrinės ligoninės, gražus ir žavus vyriškis vis dar gyvena praeitimi ir stengiasi susigrąžinti savo buvusią žmoną – dėl kurios, matyt, ir nuprotėjo. Tuo metu sutinka į save panašią kitą damą, su kuria užmezga labai keistus ir nestabilius santykius. Damn, kaip man tai atrodo pažįstama… :))
Savo kategorijoje (romantinių dramų/komedijų) šis filmas šauna fejerverkus, nes tikrai yra vienas geresnių romantinių Holivudo filmų. Šiek tiek nestandartinis nelaimingas siužetas ir nevykęs personažas suteikia filmui savotiško šarmo, todėl vėliau besivystanti istorija nėra tokia bergždžiai nuobodi. Nėra ko tikėtis – filmo baigtis aiški nuo pirmų minučių, netgi galima nuspėti kaip tai įvyks, bet smagi vaidyba ir lengvabūdiškas siužetas viską pataiso. Tam pagelbėja ir labai juokingi tėvai bei svetimos gėdos jausmą sukeliantis šokių čempionatas.
Nėra ką nagrinėti tokiuose filmuose. Tai daugiau ar mažiau banalios meilės istorijos su daugiau ar mažiau laimingomis pabaigomis. Jeigu norite lengvo turinio romantikos maloniam vakarui – būtinai žiūrėkite. Tikrai nebus labai banalu ar tragiškai nuobodu. Filmas daug kokybiškesnis už daugumą Holivudo produkcijos.
• •
World War Z (2013) – kai pradedama kalba apie zombių filmus, iš manęs – nekoks vertintojas. Aš tiesiog negaliu nestabdomai kritikuoti filmo apie zombius. Neleidžia moralė. Nes viskas, kas apie zombius, turi būti nuostabu. Netgi Walking Dead! Serialas, kuris yra tragiškas kaip gyvenimas, kurio vaidyba yra blogiausias dalykas TV istorijoje, kurio siužetas yra žiauriausia kankynė – ir vis tiek žiūriu jį, kiekvieną seriją. Nes jis apie zombius. Nieko negaliu padaryti.
Iš šio filmo buvo išsišaipyta gan nemažai. Ir teisingai. Daugybė logikos klaidų, daugybė neatitikimų tarp to, kas įvyko filmo metu ir kas buvo pasakyta filmo pabaigoje. Daugybė nesuprantamų poelgių, kurių nebūtų logiškai mąstančių žmonių pasaulyje. Pritemptas siužetas tam, kad herojus galėtų pasižymėti ir “pabūti įspūdingu”. Kvailos scenos, kai vyksta visuotinė kataklizma, visi puolami, o herojus (ir jo šeima) nepaliečiami nė pirštuku. Apie lėktuvo sceną kalbėti net nereikia, nes netgi aš jos metu susiėmiau už galvos ir labai liūdėjau, kad scenaristai tokį debilizmą įdėjo į filmą. Ir dar, reikia paminėti, šiuolaikinio pasaulio idiotiški neatitikimai, kaip pvz. Jeruzalėje mėnesius statoma milžiniška siena, bet šiuolaikinės technologijos ir internetas kažkodėl “neveikia” ir tokie neįprasti dalykai nepasklinda po visą pasaulį? Nuo kada tokius dalykus galima nuslėpti? Galiausiai, vieno geriausių dabartinių aktorių, Brad Pitt vaidyba… verta baisaus šūdo. Zombio šūdo. Pasirodymas tikrai prastas.
Taip galima kritikuoti ir kritikuoti. Bet man nesinori. Nes tai zombių filmas. Jis turi visas tobulo zombių filmo sudedamąsias dalis: nemirtingą herojų, šeimą, dėl kurios reikia stengtis, bejėgę Vyriausybę ir armiją, saugias apsaugotas zonas, daug zombių (ir šįkart nerealių, galingų) ir aišku herojaus kvailą pasiaukojimą – kurio metu jis vis tiek nemiršta! Tai yra taip gerai, jog labai džiaugiuosi, kad jau statoma antra dalis. Zombių filmuose logikos niekada nebus, nes patys zombiai yra absoliuti nelogika. Aišku blogai, kad toli nukrypstama nuo realybės ir vardan siužeto aukojamas sveikas protas. Bet kartais sveika pabūti durninamu tam, kad galėtum pasimėgauti tokiais apokaliptinio veiksmo filmais. Negaliu pasakyti, kad rekomenduoju, bet galima žiūrėti. Per dideles kančias susitaikau su filmo nelogikomis ir nesakau, kad jis yra blogai :) Ir nesakysiu. Laukiu antros dalies.
• •
Visa Kieto riešutėlio penktologija: Die Hard (1988) / Die Hard 2 (1990) / Die Hard With a Vengeance (1995) / Live Free or Die Hard (2007) / A Good Day To Die Hard (2013) – kadangi artėjo naujojo filmo premjera, reikėjo pažiūrėti ir visus senuosius. Iš eilės, kad primintų vaikystės nostalgiją ir stiprų nusivylimo jausmą, kai trilogija šiame tūkstantmetyje buvo pratęsta.
Nors paprastai tokių filmų serijų geriausiai vertinamos pirmosios dalys, man visgi labiau patiko antroji. Na taip, pirmoji gera tuo, kad nepažįstamas personažas, netikėta jo elgsena, nematyti juokeliai ir tas nenugalima kietumas. Siurprizo efektas duoda daug pliusų, tikriausiai todėl šis filmas vertinamas kaip geriausia dalis. Bet antra man patiko labiau. Gudresni blogiukai, veiksmas oro uoste (labai mėgstu), dar kietesnis Briusas ir daug visokių nesąmonių. Gaila tik, kad priešai kažkaip paprastai pasidavė. Trečioji dalis, rodos, koncentruojasi labiausiai prie juokelių. Gal tai ir gerai – jei būtų nesikoncentravę, matyt apskritai būtų sulaukę daug kritikos.
Ketvirtoji dalis, nors ir įvertinta kaip neblogas legendos sugrįžimas, man sukėlė nemažą juoką. Kai visagalių hakerių filmai buvo nebepopuliarūs jau kokius penkerius metus, o tema išsiurbta galutinai, legendos pratęsėjai pasirinko riziką. Na, kaip sprogimų ir fizikos dėsnių nepaisymo bajavykas, gal ir visai nieko. Bet lipti ant tokio grėblio labai lėkšta – na ir kas, kad filmas atsiperka.
Bet labiausiai ant grėblio užlipo penktojo filmo režisierius. WTF was that? Humoro nebeliko, siužetas idiotiškas, su sproginėjimais ir gaudynėmis labai persistengta. Net Briuso žavumas negelbėjo. Toks jausmas, kad jis šiame filme vaidino per baisią prievartą ir jam niekaip nesisekė atsipalaiduoti. Galų gale viskas nusirito iki tokio bullšitinio sentimentalumo, kad netgi neišpasakyta meilė dukrai ir išdavikei žmonai (trečiajame filme) neprilygo kvailumu tam, kas buvo rodoma šiame.
Šiaip įdomiausia man šiuose filmuose – požiūris į juodaodžius ir rasizmą. Jeigu atkreipėte dėmesį, pirmuose trijuose filmuose pagrindinis Briuso pagalbininkas yra juodaodis. Ar kūrėjai norėjo suteikti lygias teises rasėms ir parodyti, kad vieni neišsiverčia be kitų, ar kaip tik norėjo pasišaipyti iš didžiulių reikalavimų ir priekabių kiekvieno situacijoje? Galima spėlioti įvairiai. Trečiajame filme juodaodis jau šiek tiek kitoks – nepalaikantis Briuso, padedantis jam ne savo noru. Tačiau ši įvairovė dingsta šį amžių gamintuose filmuose – ketvirtajame juodaodį pakeičia nevykėlis susitraukęs hakeris, o penktajame – tai kas dabar madinga – raumeningas ir viską galintis gražuoliukas. Todėl šitas aspektas man labai įdomus – ar toks pasikeitimas reiškia, kad JAV kino industrijoje ir kitur nebėra rasizmo problemos? Gali būti, visko gali būti.
Legenda yra legenda, todėl džiaugiuosi dar sykį pasižiūrėjęs šiuos filmus. Kad ir kokie jie kvaili, kad ir neturi jokios meninės vertės, bet kino istorijoje įspaudą paliko. Vieni geriausių bajavykų Holivudo istorijoje.
• •
Man of Steel (2013) – skystokas tas žmogus iš plieno. Vieną akimirką filmas labai žavėjo, o jau kitą – dengdavausi akis iš nevilties. Sunku apsispręsti, kurių akimirkų buvo daugiau.
Vos išlipę iš sovietinės duobės, vidiako dėka sužinojome apie Supermeną. Mieste trūkinėjant elektros tiekimui prilipdavome prie ekranų ir žiūrėdavome 1978-ųjų metų amerikietišką istoriją apie tų laikų herojų Nr. 1. Tai buvo lyg geriausia vaikystės pasaka. Visi žinojom, kad Supermenas gali atsukti Žemę atgal ir iki pirmųjų gamtos pažinimo ar fizikos pamokų net nekildavo abejonių, jog tai tiesa. Visi atsimename bene dešimties minučių trukmės rekordinius titrus, apie kuriuos sklandė gandas, jog ten surašyti visi, iki paprasčiausio valytojo.
Tais laikais filmas buvo išskirtinis viskuo, todėl tapo legenda. Dabar jį galima žiūrėti nebent kaip humoristinę pramogą. 2006 m. neblogas režisierius Bryan Singer nusprendė atkurti Supermeno legendą ir perstatė filmą pavadindamas jį Superman Returns. Tai buvo holivudinių klišių kupinas, banalybės ribas peržengiantis Holivudinis šlamštas. Neskoningas kūrinys, kuris šiuo metu atrodo netgi daug prasčiau nei jo visi trys praeito amžiaus pirmtakai.
Šiais metais kino pasaulis laukė bombos – Man of Steel. Bomba sprogo. Tik ar pakankamai stipriai?
O taip, filmas vizualiai tikrai gražus. Įtraukiantys vaizdai, nuosekli istorija. Su sąlyga, kad nekeli didelių ekspektacijų režisieriui, kuris anksčiau pasižymėjęs tokiais vizualiniais šedevrais kaip „300“ ir Watchmen. Išraiškingi efektai, grandioziniai pastatų griuvimai ir kitos žalio ekrano įmantrybės. Kovų scenos nufilmuotos gražiai sukiojant kameros rakursus – kokybiškame 3D kino teatre visa tai turėjo atrodyti itin įspūdingai. Veiksmas įtraukia ir beveik viso filmo metu neleidžia net nusižiovauti.
Bet kas iš to? Esu nuoširdus efektų gerbėjas. Man tik parodyk gražių pasišaudymų ir pasidaužymų ir plosiu katučiu nesustodamas. Bet po 5 minučių pasidaužymo žiūrovui reikia turinio. Man of Steel komanda visam pasauliui perdavė žinią, jog tai bus išskirtinis Supermeno filmas. Deja, pažadas ištesėtas nebuvo. Gavosi tik eilinė katastrofų pornografija.
Filme pasakojama istorija – ne ką mažiau banali nei 2006-ųjų metų filme. Kai kurios scenos žiūrovams sukeldavo skambų juoką. Pavyzdžiui: scena, kai teko pernelyg ilgai žiūrėti į tobuliausius herojaus raumenis; scena, kai į Žemę nusileidžia ateiviai, o Supermenas sau romantiškai šnekučiuojasi su Luiza; scena, kurioje 20 tūkst. metų herojaus laukia tobulai jam tinkantis kostiumas; scenos su per daug akivaizdžiomis Nikon, Kia, Sears reklamomis; scena, kai mieste viskas sproginėja, krenta didžiuliai cemento gabalai, vartosi automobiliai, bet… iš kažkur vis dar atsiranda lengvu žingsniu prabėgančių civilių, kurie būtinai atsisuks, sustings ir įsižiūrės į pakylantį herojų. Snyder’i, Nolan’ai, jūs turite filmus paversti rimtais, nebanaliais, be komiškų klišinių scenų. Jūs turite filmus pateikti vizualiai įspūdingai, netikėtai, jog neliktų laiko banalybėms ir svajingoms scenoms. Jūs turite kelti Holivudinių filmų kokybės kartelę ir taip ugdyti subtilesnį kino žiūrovų skonį. Bet tai, kas padaryta čia – to jokiu būdu negalima vadinti kažkuo revoliucingu ar išskirtiniu. Tos pačios standartinės scenos, vadovėlinės klišės ir paprasčiausi būdai įtikti žiūrovų masei.
Galėčiau ilgai vardinti dalykus, kas šioje „katastrofų filmų“ pornografijoje erzino. Nors buvo ir gerų niuansų: pavyzdžiui, silpnybė kriptonitui – ši linija buvo labai originaliai ir kokybiškai perdaryta. Tačiau visus tokius pliusus iškart užgoždavo įvairios dirbtinai dramatiškos kvailystės: pavyzdžiui, kažikoks kariuomenės pulkininkas, kuris ne tik kad pats dalyvauja visuose svarbiausiuose mūšiuose, bet dar nuolat skraidina visus įmanomus skraidančius objektus ir visada būna veiksmo sūkuryje. Iš kur tokie sugebėjimai?
Deja, visa tai pasakyti kūrėjų komandai neturiu galimybės. Galų gale, jiems tai nebūtų įdomu. Šis filmas per pirmąjį savaitgalį uždirbo 116 milijonų JAV dolerių, o iš viso – virš pusės milijardo. Bet man ir negaila. Kuo daugiau uždirbs kino industrija, tuo bus daugiau ką žiūrėti. O žiūrėti juk galima – tokie filmai skirti pramogai, kinui su popkornais. Čia tik savo hobio dėka turiu jį vertinti kitaip. Todėl labiausiai lauktas metų filmas taip nuvilia.
Ir vis tik laukiu naujos Supermeno dalies. Tokią Holivudinę produkciją galime keiksnoti be galo, bet vis tiek tai – popkino Olimpas. Geriausi Holivudo kūrėjai ir tobulas kūrinys masinei pramogai.
Bonus: kaip Man of Steel turėjo baigtis:
• •
Elysium (2013) -2154-ieji, o jie vis dar naudoja etherneto kabelius? Liūdna ateitis nusimato internetams… Neill Blomkamp, 2009-ais metais pristatęs savo kol kas geriausią filmą District 9, šiais metais pažadėjo geriausią metų fantastinį filmą apie ateities žmoniją.
District 9 buvo išskirtinis filmas, suteikęs vilties, kad į sceną įžengė visiškai netradicinis, kitoks fantastinių filmų režisierius. Kuris nesilaiko taisyklių ir susikoncentruoja labiau į turinį ir smulkmenas, o ne į gražius sproginėjimus ir palengvintą vartojimą masėms. District 9 istorija buvo pasakojama visiškai kitaip, jos pabaiga buvo išsiskirianti iš daugelio fantastinių filmų. Ir apskritai – tai buvo itin profesionaliai padarytas kūrinys, kurį žiūrėti buvo vienas malonumas. Su Elysium atsitiko kitaip.
Režisieriaus pavardė ir pirmieji anonsai žadėjo dar vieną superinį ateities postapokaliptinį Žemės vaizdą. Atrodė, kad tai bus dar vienas originalus ir geras kūrinys, nuo pjedestalo nuošluosiantis visus Star Trek ir kitokias Holivudo vaizdingas nesąmones. Nesigavo… Nė per kur. Filmas tikrai gražus, efektai puikūs, veiksmas įtemptas. Tiek žemės baisūs vaizdai, tiek pats Elysium pasaulis parodyti labai profesionaliai ir režisieriaus vizitinė kortelė – įvairios smulkmenos – atlikta beveik nepriekaištingai. Žmonių išvaizda, ginklai, robotai – viskas buvo labai gražu. Bet… tai tik eilinis fantastinis filmas! Herojus, kuriam labai prisireikia į išskirtinių žmonių rojų, su keliais draugeliais nugali sistemą ir įvykdo savo misiją. Tai juk fucken eilinis fantastinis filmas! Kur originalumas?
Galima nekreipti dėmesio į klaideles, kaip kad etherneto kabelį, kvailus personažų poelgius ar keistą elgesį kovų metu. Tai tikrai nesutrukdo filmo. Bet kas iš to? Tai tik dar vienas eilinis pritemptas filmas, kuriame tam, kad būtų ištemptas didžiulis siužetas, personažai turi pasielgti labai kvailai. Na ir pasielgia. Ir ištempia tą siužetą. Su dramomis, su pasiaukojimais, su banalia kaip vėmalai meile, bet ištempia. Iš to gaunasi didinga pabaiga, bet tai kas iš to? Nenustosiu klausti šio klausimo, nes tiesiog nuliūdino. Tai liūdnas įrodymas, kad itin originalūs filmai nebūtinai reiškia, kad į sceną žengė geras režisierius – tai gali būti tiesiog vienkartinė sėkmė.
Nors ir liūdna, bet negaliu sakyti, kad šio filmo žiūrėti negalima. Tikrai galima. Jis geras ir gražus. Kosmoso ir netikėtų ateities dalykų jame nėra tiek daug, kiek tikėtasi, bet gal čia ir yra jo stiprybė – neįsivaizduojamą ateitį parodyti kaip jau netoliese esančią realybę. Nors dauguma aktorių neverti net uždarbio, kurį gavo už vaidybą, yra ir superinių personažų – pavyzdžiui, Sharlto Copley išskirtinis blogiukas – keistas, neįprastas, kažkoks netikėtai nesveikas. O vien jo veido atkūrimo scena verta viso filmo iškentėjimo. Taigi filmą tikrai galima žiūrėti – tai labai smagus ir “didvyriškai gražus” fantastinis bajavykas. Tiesiog nereikia tikėtis kažko stebuklingo. Mano klaida, jog tikėjausi.
• •
Now You See Me (2013) – žiūrėdamas šį filmą jautiesi kaip cirke – labai gražu ir įdomu, bet žinai, kad negerai, neprotinga ir šiaip žemas lygis. Vardan ramybės patikslinsiu, kad kalbu ne apie profesionalų pasaulinį cirką, o apie standartinį jau nykstantį šūdą, kaip pavyzdžiui, Baltijos cirkas. Kur smirda, neįdomu ir dar gyvūnai kankinami. Tai šitas filmas kažkas panašaus.
Čia pasakojama apie 4 magus, susijungusius į vieną komandą ir per naktį išgarsėjusius visame pasaulyje. Išgarsėjusius ne visai legaliais būdais, todėl juos persekioti ima FTB, Interpol ir visų galų pareigūnai. Atrodytų, kad filmas – viena didelė pramoga. Vizualiai įdomus, įtraukiantis ir turintis kelis superinius siužeto posūkius. Tie keli triukai – tikrai įdomūs, o jų išaiškinimas atliktas nepriekaištingai. Visą filmą smalsu – lauki, kas bus toliau. Geriausia čia tai, kad reikia laukti, todėl esi įtrauktas. Blogiausia, kad laukdamas matai prastai suvaidintus ir nykius intarpus tarp triukų atlikimo.
Tie intarpai – filmo istorija – nuobodi ir pateikta itin banaliai – pagrindinis filmo “nustebinimas” gali būti nuspėjamas nuo pat pradžių. O jei net ir nenuspėtas, jis atrodo gan kvailai. Todėl nelieka nei “wow” efekto, nei kažko išskirtinio, kas priverstų ilgai prisiminti šį filmą.
Nesupraskite klaidingai: kaip ir sakiau, tai labai puikus pramoginis filmas apie nerealius magų pasirodymus. Kadangi kažkur giliai manyje slypi susižavėjimas profesionalia magija, tai filmą pažiūrėjau su malonumu. Tačiau taip pat manyje slypi labai skeptiškas magijos vertinimas ir tiesiog… jos vertinimas kaip nuobodaus dalyko (juk viskas jau parodyta ir išaiškinta, nebeįdomu). Pažiūrėjęs filmą ir įsijungęs logiką, supratau, kad filme tiek absurdo, jog tai per daug net filmui apie magiją. Viskas gan gerai išaiškinta čia:
Jei po tokių paaiškinimų ir mano rašliavos galvojate, jog norite paprasto pramoginio filmo – pirmyn žiūrėti. Man šis filmas išties paliko malonų įspūdį… visoms 30-čiai minučių. Po to greit užsimiršo. Buvo tikrai smagu jį pažiūrėti ir palaužyti galvą, kaip jie atliko visus triukus. Taip, kai kurie triukai pavyko dėl to, jog pareigūnai filme yra visiški kvailiai, bet vis tiek galima pasigrožėti tais susukamais siužeto posūkiais. Jei norite rimto filmo, tai čia neieškokite. Jei norite pramogos, tai tik pirmyn.
• •
Red 2 (2013) – apie pirmąją šio filmo dalį rašiau taip: “šį filmą galima skirti į dvi dalis: 1 – anbelyvibli nereali prajuokinanti komedija su fantastišku supažindinimu su personažais; 2 – paprastas holivudinis bajavykas su gražiomis pasišaudymo scenomis ir kai kur neblogais bajeriukais.” Apie antrąją galiu parašyti taip: šį filmą galima skirti į dvi dalis: 1 – nieko užkabinančio; 2 – nieko užkabinančio. Ir neišgelbėjo jo puiki aktorių vaidyba ir personažų linksmumas.
Na gerai, jeigu norite visiškos tiesos – filmas man patiko iki tam tikros vietos. Personažai puikūs, kaip ir pirmoje dalyje – John Malkovich apskritai nepakartojamas. Personažų tarpusavio juokeliai vis dar juokingi ir suteikiantys originalaus šarmo – kaip jokiame kitame filme. Smagi ta jų komanda ir tiek. Bet tuomet prie viso šito prisijungia antraeiliai aktoriai – mergina, rusų agentė ir pan. Ir tai stipriai pagadina scenas, kuriose šie žmonės vaidina. Filmą mėgina išgelbėti Anthony Hopkins – tikrai įtaigus linksmo nuprotėjelio vaidmuo. Bet super pavojingos mega-bombos, įsilaužimas į Kremlių ir kitos eilinio veiksmo filmo nesąmonės?.. Ne. Kažkur nuo vidurio šio filmo kūrėjai pamiršo visą originalų šarmą, kuris turėtų išskirti jį iš daugybės bajavykų. Pamiršo, kad reikia būti originaliu kažkuo. Nuėjo lengviausiu keliu – amžinas priešas Rusija, bajavykiškos neįgyvendinamos nesąmonės, didvyriški poelgiai ir milijonas visokių slaptų planų, kuriuos geriausiai įgyvendina, aišku, geriečiai. Tai tiesiog nuobodu. Per daug nuobodu, nes matyta šimtuose kitų filmų.
Tai štai taip ir yra. Iš vienos pusės labai smagi komedija su puikiais aktoriais. Žiūrėčiau ir žiūrėčiau. Bet tuomet prasideda standartinis bajavykas, neturintis nieko originalaus. Nebežiūrėčiau ir nebežiūrėčiau. Štai ir sunku apsispręsti. Galėjo šis filmas nutrūkti ties viduriu – būtų puikus kūrinys. Bet dabar liko tiesiog vidutiniškas bajavykas. Ir nieko nepadarysi. Tikėkimės, kad būsimą 3 dalį statys geresnis režisierius. Nes vis tiek teks žiūrėti. Taip jau yra su tomis trilogijomis – vieną pažiūrėjai ir negali sustot.
• •
The Conjuring (2013) – vienas iš tų filmų, kur nepalieka jokių emocijų. Neveikia manęs siaubiakai, todėl kine sėdėjau pasirėmęs galvą ranka ir gan stipriai nuobodžiaudamas. Vienas iš tų filmų, kur visada visada rašoma “Based on true story”, o pats pasakojimas tiek kvailai netikras, jog net juokinga. Negi žmonės vis dar patiki tuo, jog tai galbūt galėtų būti tikra istorija? Kartais atrodo, kad bet kokiai nesąmonei užrašyk, kad pagal tikrus faktus, ir iškart visi patikės. Na, bet tai nestebina – jei žmonės patiki The Onion News, tai gali lengvai patikėti ir kino absurdu.
Kas filme tikrai stipru, tai visų vaidyba – tiek vaikų, tiek suaugusiųjų. Negaliu nieko paprieštarauti, visi savo vaidmenis atliko tobulai. O viena iš pagrindinių aktorių, Vera Farmiga, eilinį sykį parodė, kokia profesionali aktorė ji gali būti. Yra filme gerų scenų, ypač tos siaubo scenos – šiek tiek sukelia įtampą, tą tradicinį išsigandimą – bet tai jau tiek kartų atkartota ir taip įprasta, jog žmonės nuo to atbunka. Yra siužete gerų dalykų – įvairūs dvasių pasirodymo niuansai, visokie slapti dalykėliai. Bet yra ir atsibodusių dalykų. Pavyzdžiui, mane vis dar labai stebina, kad net šiuolaikiniuose filmuose nepamirštama egzorcizmo tema. Kiek galima? Jau tikrai atsibodo, nieko naujo neparodysite.
Siaubo filmų mėgėjams šis filmas labai rekomenduotinas – puikus būdas pasigąsdinti. Bet ar galima filmą laikyti vertingu, jei jame viskas, kas vertingo, yra gąsdinimas? Šito nepasakysiu. Juk šitas žanras ir skirtas gąsdinimui ir krūpčiojimams, todėl negalima jo taip tiesiogiai vertinti pagal kitų žanrų rodiklius. Todėl nors ir nerekomenduoju šio filmo dėl savo nemeilės siaubo filmams, bet suprantu, jog siaubo mėgėjams jis turėtų patikti. Tai ištaikykit kokį tamsų ir vėlyvą vakarą ir pažiūrėkit. Vis rutiną prablaškysit, miegosit vieną naktį su uždegtomis šviesomis :)
• •
Misija Sibiras ’11: Tadžikistanas (2012) – tragiškai prastai nufilmuota lietuviška dokumentika. Visos lietuviškos dokumentikos “tradicijos” vis dar gyvos – statiški vaizdai, stambūs planai “krūtinė-pakaušis” filmuojant akių lygyje, labai prastas interviu imančiojo darbas, na ir aišku nuoširdus ir labai nuobodus lietuvių naivumas prieš kamerą. Ech. Daug dar visokių tradicinių punktų, bet juk neįvardinsi visko. Tiesiog prastai, labai prastai. Neįtikėtinai nuobodžiai. Neįsivaiduoju, ar bebūtų įmanomą tokią egzotišką šalį pateikti dar nuobodžiau.
Pačios akcijos reikalus seku nuo jos pradžios. Puiki akcija, bet su tokia idėja jau reikėtų lipti iš vystyklų, nuo kurių pradėta viskas daryti. Šiuo metu su šia idėja liūdnai: ji vartosi tame pačiame lygyje, nepasiūlo nieko naujo ir iššaukiančio, keičiasi tik žmonės ir jų užsibrėžtas tikslas. Sorry, chebra, ieškoti kapų ir juos tvarkyti – geras darbas, bet išties visiškai nereikšmingas ir mažai soc. švietimo atliekantis. Laikas lipti iš dievobaimingų graudulingų idėjų ir šalia kapų tvarkymo, pasiūlyti žiūrovui ir piliečiui ką nors daug įdomesnio ir prasmingesnio.
Gal ir per stipriai čia pasisakiau, gal šioje akcijoje ir daugiau prasmės, bet kai visas darbas pristatomas štai tokiu kūriniu… Kitaip vertinti tiesiog negali.
Filmą pažiūrėti galima čia. Bet neverta.
Misija Sibiras’12: Chakasija (2013) – pažiūrėjus šią dalį, nuomonė šiek tiek pasitaisė. Pagaliau puikus operatorius ir montažas Sibiro misijoje! Ploju ir džiaugiuosi. Daug maloniau žiūrėti. Tai yra pavyzdys, kodėl tokioms akcijoms geras filmuotojas ir atpasakotojas būtinas. Nes jei nėra, kas kokybiškai atvaizduotų, tada kas prisimins ir supras, kam to reikia? Niekas. Taigi reikia tik pasidžiaugti, kad pagaliau Misija Sibiras surado tai, kas juos pateiks labai gražiai. Gaila tik, kad turinys gan nuobodokas – mažai ką beprimontuosi, jei nėra ką.
Tiesą sakant nežinau, ar projekto dalyviai tikrai tokie jauni, bet naivumas verčia stogą. Naivūs kiekviename žingsnyje – ir bandomajame žygyje, ir kelionės pradžioje, ir tada, kai reikia priimti sprendimą ar toliau judėti, ar ne. Labiausiai naivumas pasimatė tada, kai ten sutikti ištremti ir dabar gerai gyvenantys žmonės paaiškino, kad jiems nėra ką veikti Lietuvoje, nes nieko ten nebeturi. Kai pagalvoji, kas čia nesuprantamo? Keisti užgyventus namus ir visai neblogą gyvenimą į nežinią? Tik perspausti nacionalistai gali galvoti, jog dėl to verta grįžti į gimtąją šalį. Juk gimtoji šalis tėra vieta, kur gimei ir galbūt kažkiek gyvenai.
Bet sėkmės ateityje. Projektas galbūt išaugs į ką nors didesnio, o ir papamokinė projekto veikla gan gražiai skatina vaikų pilietiškumą. Taigi, laukiam naujos projekto dalies ir tikimės, kad bus dar įdomiau, prasmingiau ir gražiau.
Filmą pažiūrėti galima čia.
• •
Prep N Landing (2009) – vienas iš trumpų animacinių filmukų, skirtų šventėms. Tokie paprastai būna kokio nors pilnametražio filmo papildymai, tačiau šis – atskiras ir savarankiškas. Visai neblogas. Tiesa, 100% skirtas vaikams. Net nemanau, kad jam tiktų reitingas “Šeimai”, nes čia jau toks konkretus lengvas animacinis filmas mažo amžiaus žiūrovams. Smagus, juokingas ir papasakojantis gražią istoriją apie Kalėdų senelio elfus. Kad vaikams per Kalėdas būtų dar smagiau.
• •
Wolverine (2013) – X-menus labai mėgstu. Laaabai. Kad ir kvaili, kad ir per daug kosminiai, bet visada patiko. Patiko ir šio filmo pradžia – puiki priešistorė iš Nagasakio. Tik reiktų nekreipti dėmesio į faktą, kad filme bombą lėktuvas numetė iš kokių 500 metrų aukščio, kas būtų totalus absurdas, nes lėktuvo įgula būtų ištaškyta į gabalėlius. Realybėje ant Nagasakio bombą numetė iš kokių 10 km aukščio. Tai kaip supratote, istoriniai faktai režisieriui neįdomūs – svarbu, kad vaizdas būtų gražus. O jis ir buvo. Pradžia tikrai buvo įdomi, senas Wolverino draugas, daug muštynių, personažų pasimetimas, neaišku kas kurioj pusėj, intriga. Iš pradžių atrodė, jog kūrėjai nusprendė Holivudinį filmą perkelti į gerą japonišką kovos menų filmą.
Tada herojus lieka su viena simpatiška ir kvailoka mergina. Prasideda ypač nuobodi filmo dalis, kurioje vien slapstymasis, pokalbiai ir visokie tai persipynę jausmai. Pasidaro taip nuobodu, jog pradedi svajoti ir analizuoti, kaip galėtų baigtis filmas. Ir staiga suvoki, kad jo pabaigą numatyti labai elementaru – viskas ten aišku kaip du kart du. Tada belieka toliau žiūrėti filmą, sulaukti kelių jokio įspūdžio nedarančių kovos scenų, likti visiškai abejingu, kai herojaus gyvybė pakimba ant plauko (tiksliau, skardos). Vis tiek nežus, gi istorija ne apie tai. Filmo finalas visiškai neįdomus ir banalus iki negalėjimo. Toks banalumas netinka net plastmasiniam X-menų filmui, kuris turėtų būti traktuojamas kaip Holivudo standartas, patinkantis didžiajai daugumai žiūrovu. Ne, aš rimtai – labai prastas pastatymas. Jokios intrigos, jokių įspūdingų vaizdų, tik visiškai eilinis pasidaužymas ir parėkavimas šokant vienas ant kito. Gaila, kad taip silpnai.
Tiesą sakant, geriausia filmo dalis buvo… net ne šio filmo dalis. Po pabaigos titrų pasirodęs kito X-menų filmo teaser’is buvo 100x kartų stipresnis nei visas šis filmas. Drąsiai sakau: prasčiausia X-menų sagos dalis. Tikėkimės, kad pasitaisys.
• •
This Is The End (2013) – iš pirmojo filmo anonso atrodė, kad šitas filmas bus išskirtinė Holivudo komedija. Išskirtinė todėl, kad Holivudo žvaigždžių draugų kompanija sugalvojo pastatyti filmą apie save, su tikrais vardais, kurio veiksmas… kiek nerealistiškas. Nes pasaulyje prasideda armagedonas ir filmo personažai įstringa James Franco namuose. Truputis maisto, vandens trūkumas, per daug narkotikų – veiksmą galima kažkiek nuspėti.
Bet geriau nespėti. Ir net negaišti laiko. Galima iš šio filmo netgi nieko nesitikėti, bet net tada jis bus visiškai prastas. O kai dedi vilčių – nusivylimas gan stiprus. Filmas labai nykus. Nors yra tikrai gerų pavyzdžių, kad uždaroje patalpoje galima sukurti gerą filmą, šiam to padaryti nepavyko. Bajeriai filme labai lėkšti ir nejuokingi, be to filmo viduryje ima kartotis. Originalumo stipriai trūksta – iš pradžių tas personažų kvailumas ir nepanašumas į realius save gal ir atrodė juokinga, bet po to pasidarė šiek tiek atgrasu. Kitaip sakant, jei juokelį pasakai, o po to pakartoji tris kartus, nes niekas nesijuokia, tai to juokelio nepadaro juokingu.
Istorija ir jos išsirutuliojimas į finalą – visiškai neįdomu. Galima būtų sakyti “nesąmonė”, bet šis filmas ir turėjo būti nesąmonė. Bet net absurdo komedijos turi būti kažkuo originalios ar bent jau padarytos profesionaliai. Gi dabar tas suvaidintas specialus neprofesionalumas neatrodo gerai. Arba įdėta per mažai pastangų sudarant kvailumo įspūdį, arba iš tiesų aktoriams šis filmas nepavyko. Nes tiesiog nejuokinga.
Liūdniausias dalykas filme buvo tai, kad Holivudo švelnutis geruolis – Michael Cera – gavo vaidmenį tik iki 20 filmo minutės. O visgi jo vaidmuo – nerealistiškai piktas Michael Cera – buvo pats geriausias dalykas filme. Jam prilygo keli bajeriukai, pavyzdžiui, Channing Tatum trumpas epizodas, bet visgi nurungti tokį pasišaipymą iš savo įvaizdžio buvo sunkoka. Nors dabar jau galvoju, kad tai ne liūdniausias, o geriausias dalykas – žiūrint į bendrą filmo vaizdą, jei Cera būtų vaidinęs toliau, būtų savo vaidmenį susigadinęs.
Tai užbaigiant, tiesiog paliūdėsiu, jog daug potencialo turėjęs filmas gavosi silpnas pirstelėjimas. Puikūs komedijų aktoriai, bet itin prastas galutinis produktas. Neverta žiūrėti nei dėl aktorių, nei dėl populiarumo, apskritai dėl nieko. Negaiškite laiko, būna daug geriau.
• •
Journey 2: The Mysterious Island (2012) – neklauskite kodėl žiūriu tokius filmus :) Pareiga šaukia. Norisi pamatyti įvairaus kino, ne tik gero ir kokybiško, ar šiaip profesionalų daryto. Tikrai nerekomenduoju šio filmo žiūrėti. Netgi nerekomenduoju rodyti jo vaikams. Aišku tokie filmai yra išsigelbėjimas, kai reikia vaikams duoti užsiėmimą, kad galėtum pailsėti, bet… na tikrai galima rasti geresnių alternatyvų. Tuo ir baigsiu. Buvo panašus filmas apie kelionę į Žemės centrą, čia kaipo ir tęsinys, tai tiek pirmasis, tiek šitas filmai nėra verti nė 5 minučių jūsų laiko.
• •
The Internship (2013) – ką tik pasižiūrėjau pusantros valandos trukmės Google reklamą. Ištisą, nepertraukiamą Google reklamą. Nors, turiu pastebėti, akimirkomis atrodė, kad tai labiau antireklama. Bet kadangi masinis žiūrovas paprastai mėgsta lengvą ir kvailą turinį, tai turėjo suveikti kaip reklama. Kartais liūdžiu, kad negaliu tinkamai nusiteikti, kad kvailus filmus žiūrėčiau su pasimėgavimu.
Labai blogai. Siužetas apie du vidutinio amžiaus vyrus, kurie sugalvoja įsidarbinti Google. Turi praeiti mokymus, parodyti kokie jie šiuolaikiški. Viena bėda – nei vienas nemoka dorai naudotis kompiuteriu, o internetas jiems apskritai tolima galaktika. Na tai čia ir turėtų prasidėti juokingi dalykai. Bet neprasideda. Juokai filme ypač lėkšti ir dažniausiai skirtingi pasišaipyti iš moksliukų. Ar dabar 1995-ieji, kai toks pasišaipymas buvo madinga? Ne. Romantika filme pagrįsta itin lengvu donžuanišku suviliojimu. Ar dabar 2000-ieji, kad tai būtų originalu? Ne. Filmo siužetas paremtas rungtynėmis tarp komandų – herojai yra geriečiai (su silpniausia komanda), o jų pagrindiniai priešininkai – pikti ir blogi konkurentai. Spėkite, kuri komanda galiausiai laimi (nors pradžioje jiems visiškai nesisekė)? Ir spėkite, ar filmo herojai nebuvo praradę vilties ir pasitraukę iš žaidimo? Na esmę supratote. Paimtos visos įmanomos prasčiausios Holivudinių komedijų klišės, paimti visi plačiausiai išnaudoti scenarijai ir viskas apvilkta šiek tiek naujesniu dalyku – Google’u.
Nuoširdžiai pasakysiu, toks jausmas, kad yra kažikokie žmonės, kurie štampuoja identiškus scenarijus, tik pakeičia veiksmo vietą ir profesijas. Ir išleidžia po tokį filmą kas kelis metus. Labiausiai stebina tai, kad žmonėms tai vis tiek patinka ir jie vis tiek masiškai žiūri tą patį briedą.
O Google – minus 1000 karmos taškų už tai, kad leido rodyti tokį galutinį variantą. Labai blogai. Prasčiausia (ir ilgiausia) Google reklama per visą gyvavimo laikotarpį.
• •
Sideways (2004) – pasirodo, dauguma kino kritikų – vyno mėgėjai! 96% Rottentomatoes? 94/100 Metacritic? Žmonės, ar jūs rimtai? Šitas filmas – lėkšta, lėkšta, iki kraujo banali ir žiauriai prasta romantinė komedija! Jos siužetas, apie tuoj susituoksiantį lovelasą ir ką tik išsiskyrusį lepšį yra toks nuobodus, kad blogiau neįmanoma! Juk rimtai, filmo siužete surinktos visos nuobodžiausios siužetų klišės, iš kurių sulipdyta viena ir neįtikėtinai nuobodi istorija. Apie du vyrukus, švenčiančius bernvakarį… vyno kelionėje.
Šiame filme labai daug kalbama apie vyną. Labai daug reiškia tai, kad praktiškai pusę filmo kalbama tik apie vyną. Į diskusijas apie vyną leistis tikriausiai neverta, nes niekada nebuvau vyno mėgėjas ir niekada juo nebūsiu. Kaip dažnas vyno-skeptikas, esu ragavęs ir labai brangių vynų, ir labai pigių, ir nematau didelio skirtumo tarp sulfatų pilnos piguvos ir besulfatinės branguvos už idiotišką kainą. Vyną renkuosi pagal skonį, o ne pagal tai, kiek metų jis buvo užsandėliuotas ar kiek piktų senių šiko po vynuogių krūmais. Bet prie šito nesustokime.
Sustokime prie to, jog niekas nedraudžia šio filmo vertinti pagal jo temos artimumą jums. Tikrai nedraudžia. Jei be proto mėgstate vynus ir esate jų ekspertas, suprantu, jog klausytis tų visų kalbų apie vyną turėtų būti tikrai malonu. Visi tie ten tariami burtažodžiai turėtų būti labai artimi širdžiai, todėl automatiškai filmas jus lengvai paperka. Tai suprantama. Bet nesuprantama tai, jog papirkti, žmonės visiškai praranda kritišką mąstymą. Šis filmas – tai vienas iš tų labai prasto vaidybinio ir režisūrinio lygio kūrinių, kurie rodomi per TV darbo dienų vėlais vakarais – nes pigu įsigyti ir nesvarbu, ar kas nors žiūri. Šio filmo aktoriai parodo žemiausią savo aktorinio gyvenimo lygį. Šio filmo režisierius parodo žemiausią savo gyvenimo režisūrinį lygį. Šio filmo scenaristai parodė žemiausią lygį, kaip galima iš standartinių, dešimtis metų naudojamų klišių suklijuoti siužetą ir pridėjus į jį burtažodžių apie visų mėgstamą gėrimą, šitą filmą išgarsinti. Ir šitas šūdas netgi laimėjo Oskarą!!! How fucked up is this?
Suprantu, kai toks filmas įvertinamas arti 7, na gal 7,5 dešimtbalėj sistemoj. Tą dar galima pateisinti. Tokios romantinės dramos užkabina širdis, priverčia pasvajoti. Bet rimtai, 98, 94? Rimtai? Filmo viduryje net buvau užmigęs! Tai būna tikrai retai. Man kyla įspūdis, kad arba aš mačiau ne tą filmą, arba tie žmonės žiūrėjo šitą filmą išgėrę po kelis butelius vyno. Kito paaiškinimo nerandu.
Ir atleiskite už perdėtą susierzinimą, bet kad ir kaip stengčiausi, net nervas ima, kad kažkas taip gerai gali vertinti tokį prastą filmą. Kodėl?? Liksiu nežinomybėje amžiams.
• •
We Bought A Zoo (2011) – būna filmų, kurie perdaug absurdiški, kad būtų verti laiko jų žiūrėjimui ar aprašinėjimui. Matt Damon šiame filme tragiškas, o Scralett Johansson tragiška kaip ir beveik visuose savo filmuose. Siužetas prikaišiotas tokių tragiškų klišių, kad jo negelbsti net gražūs gyvūnai. Šitas filmas suniekina vieno garsiausių pasaulyje zoologijos sodų garbę – nu bet tikrai, sutrypia su šūdais, o taip pat visiškai paniekinamai naudoja gražią Sigur Ros muziką savo banalioms scenoms apipavidalinti. Visiškai nusikaltimas! Į kalėjimą juos!
Ne, rimtai, šitas filmas yra labai tragiškas dalykas. Neverta, net jei jus kankins ir lieps žiūrėti.
• •
After Earth (2013) – Will Smith užšoka ant grėblio ir tėškia kotą sau į veidą. Labai stipriai. Dar vienas M. Night Shyamalan filmas, kurio neverta žiūrėti. Kas nežinote šio režisieriaus, tai čia toks vienas, iki 2000 metų statęs labai neblogus filmus, o tada sisteminėje plokštėje kažkas užlūžo ir jis pradėjo statyt nesuprantamus absurdus.
Šiame filme viskas suprantama, bet tai visgi visiškas liūdesys. Gailestį keliantis filmas. Nuostabiausia jame yra vaidyba – dar vienas filmas, kuriame Will Smith vaidina kartu su sūnumi, o jų duetas yra toks prastas, lyg žiūrėtum pusantros valandos ilgumo ginčą namuose, kas pirmas eis į tualetą. Bejėgis Will Smith personažas, per ryšio priemones komanduojantis sūnui, atrodo kaip piktas tėvas, aiškinantis vaikui kodėl šiandien jo eilė nuspręsti, ką žiūrėti per televizorių. Tuo tarpu jo sūnų kankina didžiulės kančios, nes jis nepamatys Jersey Shore serijos.
Tai jeigu norite žiūrėti tokio lygio filmą, tai pirmyn. Pamatysite, kaip gigantiški erealiai (ar koks ten biesas) staiga nusprendžia būti intelektualūs ir pasiaukoja dėl random‘inio miške sutikto žmogaus. Dar pamatysite filmo herojų berniuką, nuolat nutaisantį tokį veidą, lyg pirmą kartą būtų palietęs merginos krūtį ir staiga susigėstų, jog kelnese kažkas pūpso. Tiesa, Will Smith’o išraiškos ir vaidybinės manieros irgi gan panašios. O galiausiai pamatysite kažikokį biologinį-molekulinį absurdą, kuris parodo, jog scenarijaus autorius mokykloje praleido labai daug pamokų. Taigi skanaus.
• •
I Don’t Know How She Does It (2011) – vienas iš tų filmų, kur nesuvoki, kaip jie apskritai atsirado šioje planetoje. Stebina.
Man ‘Man of Steel’ turbūt keisčiausias dalykas kine šiais metais buvo. Taip sėdi kino teatre ir nesupranti, koks žmogus galėjo pasiūlyt, ‘kad ten pirmą pusę filmo normaliai istoriją vystyt, o po to pofik, valandą veiksmo kur tą patį per tą patį rodo įmest’. Efektai ir visa techninė dalis tai labai stiprūs, bet istorijos bukumas ten, kur ji visai normali galėjo būti, tai niekaip nepaaiškinamas.
Ar nebuvo, ar kažkaip praleidau naujojo Star Trek apžvalgą? Neradau nei šiam, nei kituose įrašuose…
Dėl Plieninio Vyro, tai aš irgi tikėjausi žymiai daugiau. Norėjau, kad veikėjas nebūtų toks super teisingas, kaip visada, tikėjausi jo tamsiosios pusės. Bet čia jos nėra. Filme tiesiog mėgaujamasi spec efektais, o kažko įdomesnio – nėr… Kaip jau ne kartą minėjau – kol kas man Supermenas geriausiai ekranizuotas seriale, o ne filme…
Telemanai,
bet su dauguma holivudo taip. Kad ir kaip bebūtų gaila.
Kroitus,
aha, žiūriu, kad įmestas prie rudens kinoteatro (kitą savaitę pasirodys). Bet šiaip nepatiko. Nesu hard-fanas, tai neprilipo.
Na gerai, kadangi paaiškinai, kodėl bilenkokius zombių filmus žiūrėsi ir nesmerksi, kaip kokio neįgalaus vaiko, tyčia sudaužiusio taurę, tai ok, galima suprast. Norsbetvistieknu, klaida yra ta, kad kalbam apie WWZ. Ir skirtingai nuo visų kitų zombių filmų, tai turėjo būti OSOM filmas (netgi ne filmas, tiesą pasakius, o mini serialas), nes pastatytas pagal knygą, kurioje, skirtingai nei visuose kituose zombių kūriniuose yra netgi šiokia tokia logika ir galiausiai patys zombiai tėra fonas socialinėms žmonijos in the apocalypse temai nagrinėti. Ne muilooperišku Walking Dead, o WW2 prisiminimų stiliumi. Jei neskaitei šios knygos – paprašyk, kad Kalėdų senelis padovanotų – naktimis skaitysi, kol nepabaigsi. Taigi, kai turi didelius expetation’us, ir kai pamatai galutinį variantą, ištinka tas WTF radikulitas. Netgi tada, kai iš anksto žinai, ko galima laukti (prisiskaičius išankstinių apžvalgų ir pan.). Ir tai tau sako toks pats zombių fanas, sadomazochistiškai žiūrintis TWD.
Pritariu Tru, po knygos WWZ yra vienas didžiulis WTF. Kalenantis dantimis zombis mane prikalė mirtinai. Retai filmas pagauna knygą, bet šitas galėtų varžytis ortogonaliausios interpretacijos apdovanojimui. Net Oatmeal susinervino: http://theoatmeal.com/comics/wwz
Sideways norėjau pažiūrėti nuo tada, kai jis išėjo – labai patraukė anotacija (youtube tais laikais lyg ir dar nebuvo). Pavyko pernai. Reakcija praktiškai identiška buržujaus, o apie Oskarą net nežinojau, na bet pardon.
zirga galva,
Sideways yra labai geras filmas tuo, jog jis turi dvi kategoriškas nuomones: arba visiškas šlamštas, arba puikiausias filmas. Tarp čia skaičiusiųjų irgi yra iš abiejų stovyklų. Ir tai, blaiviai mąstant, yra labai gerai.
tru,
nuliūdinai. Kad iš tiesų yra taip blogai. Aš visiškai suprantu, kad šitas filmas yra šlamštas. Todėl netgi džiaugiuosi, kad neskaičiau knygos. Kaip ir su TWD – kai kažkada atsiverčiau komiksą, susikeikiau kokia nesąmonė yra serialas.
Dabar neapsisprendžiu, ar skaityt knygą. Žinau, kad žiūrint antrą dalį neskaičius, visai bus pakenčiama. O nesinori, kad būtų blogiau.
Antra Man of Steel dalis (aka Superman vs Batman) bus kritinė, nes jei DC ir WB čia pasišiks (o vietų tam yra: Snyderis kolkas nėra kūręs sequelų, kontraversiškas castingas Benas Affleckas – Batman, Gal Gadot – Wonderwoman), tai turbūt vėl kokį dešimtmetį ar daugiau ekranuose karaliaus tik Marvel herojai. Bet jei pasisektų, tai tikriausiai bus pirmas filmas, kuris sugrossins 2 mlrd USD.
Dėl Elysium pritariu, kad tik Sharlto Copley yra tas dalykas, kuris kažkiek išgelbėjo šį filmą. Dėl banalybių turiu įtarimą, kad čia Matto Damono kaltė. Jis seniai pagarsėjęs kaip aršus kairuolis, tai pilnai galėjo būti, kad pasinaudojo savo svoriu ir pakoregavo scenarijų pagal savo ideologijas.
The Wolverine tai irgi nuvylė. Iš pradžių kai sužinojau, kad toks bus kuriamas, nesitvėriau kailyje, nes maniau, kad siužeto: immortal psychopath with metal for bones punchstabs ninjas in the face, sušikti neįmanoma. Visgi sugebėjo. Filmas būtų buvęs daug geresnis, jei būtų tūpesnis
Ne, ne tiek pats filmas savaime yra šlamštas, kiek, hm, bandymas ekranizuoti, jei tai iš viso galima pavadinti ekranziacija. Pasisavintas vardas ir tiek (už ką Brooksas jaunesnysis gavo solidų atlygį). Filmas tai toks vidutiniškas meh, labai eilinis, neverta kartotis apie logikos trūkumą – logika net absurdiškuose filmuose būtina, kaip šūdinoj sriuboj druska. Čia logikos trūkumą galima paaiškinti labai paprastai – filmo scenarijų rašė, perrrašė, dar kartą perrašė, o nufilmavus filmą, jį iškarpė ir dar kartą pabaigą perrašė (iš to gimė ta absurdiška lėktuvo scena ir kelionė pas labai mandagų Malcolmą, kuris net nesugebėjo suraukęs antakių išstenėti “who the fuck are fucking you, you fucking fuck?” nors viskas turėjo baigtis pilyje). Bet nuo tokių pateisinimų filmas nesidaro geresnis. O knygą patariu skaityti – dabar jau nebus kur nusivilti, priešingai, niekas nedraudžia pasvajoti apie HBO mini series, kol zombių žanras vėl neišsisėmė. Vis tiek antras filmas bus toks pat šūdas, kai jau žinai, kad į knygą nepataikys.
Dėl Man of steel, jei jau Nolanas neišspaudė nieko stipresnio, tai abejoju ar iš šio superherojaus galima kažką geriau išspausti. :)
Man patiko vienas komentaras apie šį filmą: Can’t decide if I liked the movie Man of Steel or if I just really really hate buildings.
Šiaip su nerimu laukiu antroji dalis, nes bus involvintas mano mėgiamiausias superherojus…
Su Betmenu bus apskritai labai įdomu. Jau per tiek metų šiaip ne taip pripratę prie Bale’o prikimusio riaumojimo, dabar turėsim derintis prie Affleck’o. Bleha kaip reikės nusiteikt iš anksto :)
tru,
visgi gal ir įtikinai. Eisiu pirkt knygos.
Turiu pripažinti, kad Internal Affairs visos dalys guli HDD ir neprisiverčiu pažiūrėt, bet tik galbūt todėl, kad begalė kitų P. Korėjos filmų ten pat yra ir visi jie laukia savo eilės. Paskutinysis sužavėjęs – I Saw the Devil. Šis tikriausiai vienas geresnių, kas galėjo nutikti po “Vengeance” trilogijos. O dabar eilės laukia “Miracle in Cell No.7” – bent jau treileris nuteikia visai maloniai, ypač šventiniu laikotarpiu.
“Turiu pripažinti, kad Internal Affairs visos dalys guli HDD ir neprisiverčiu pažiūrėt, bet tik galbūt todėl, kad begalė kitų P. Korėjos filmų ten pat yra ir visi jie laukia savo eilės”
Visada maniau kad Internal Affairs Honkongo produkcija.
Nežinau, ar sekat komentarus, įpusėjau Pasaulinis karas Z knygą.
Pasakysiu paprastai: filmas ir knyga bendro turi tik pavadinimą. Daugiau nieko. Tai todėl aš gan ramus – knygos filmas nepagadino.
Bet suprantu pasipiktinimą tų, kurie buvo skaitę ir laukė filmo. OMG, kaip pykčiau.