Dar nesu stipriai pergyvenęs ar liūdėjęs dėl aktoriaus ar kokios žvaigždės mirties. Bet kai sužinai, kad vienas mėgstamiausių (iš tikrųjų mėgstamiausių) aktorių užsilenkė nuo heroino… Blemba, kaip pasidarė liūdna. Jo personažus žiūrėdavau su didžiausiu malonumu. Bye bye, Philip Seymour Hoffman.
Mano mėgstamiausia scena iš puikios ciniškos komedijos Charlie Wilson’s War:
Excuse me, what the fuck?
Ta proga rekomenduoju visiems pasižiūrėti: minėtą Charlie Wilson’s War, The Master, Doubt, Pirate Radio, Capote ir, be abejo, Synecdoche, New York. Kaip gaila, kad labai vidutinio filmo The Hunger Games paskutinė dalis įgauna visiškai kitokią prasmę – kaip paskutinis P. S. Hoffman užbaigtas (95%) vaidmuo.
Aur revoir, The Master.
• •
KINOTEATRINIS “BLEMBA, NESULAIKAU JAUSMŲ”:
The Secret Life of Walter Mitty (2013) – šiam filmui “Verslo klasėje” sugalvojau tobulą pavadinimą: “Blogas, bet geras”. Apie tai ir parašiau (užkabindamas ir Redirected).
Vieni jį vadina tobuliausiu lietuviško kino istorijoje įvykusiu dalyku. Kiti – visų laikų blogiausiu lietuvišku filmu. Visa tai skamba juokingai. Tokio dalyko, kaip tobuliausias ar blogiausias filmas, nėra. Pakalbėkime.
Emilio Vėlyvio „Redirected“ – nei toks, nei anoks. Jis yra vidutinis dėl kai kurių aktorių ir siužeto elementų, tačiau puikus dėl kokybiškos pramogos ir begalės apie jį sukeltų diskusijų. Šis filmas ne tik per pusę savaitės uždirbo pirmąjį milijoną, bet ir pavertė visą Lietuvą kino kritikais. Nes juk visi turi svajonių.
Ne, čia – ne „Redirected“ recenzija. Jų galite prisiskaityti visoje žiniasklaidoje ir internetuose. Matant diskusijas ir ginčus apie šį lietuvišką blockbusterį, kyla žmogiškas klausimas: kas yra geras filmas? Kalbant apie Lietuvą, sovietiniais laikais geras filmas buvo tas, kurį rodė. Praeitame dešimtmetyje geras filmas buvo tas, kurį pastatė. O dabar? „Redirected“ išjuokto A. Puipos filmų jau beveik niekas nebelaukia. Judant tokiais tempais, kaip judėjo lietuviškas kinas 2013-aisiais, jau galima laukti aukštos kokybės, „ne kaip lietuviams“ filmų.
Lietuviški geri filmai „Kaip pavogti žmoną“ ir „Redirected“ lengvai užgožė per mažai įvertintą užsienio filmą – The Secret Life of Walter Mitty. Vidutinio aktoriaus ir prasto režisieriaus Ben Stiller režisuotas filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko jis pats. Situacija čia gan graudi: jeigu šį filmą Ben Stiller būtų atidavęs sulipdyti profesionaliam režisieriui – galbūt turėtume geriausią 2013-ųjų metų dramą.
Neįšokęs į jūrą, į kalno viršūnę neužlipsi.
Čia atpasakojama vieno žmogaus nuostabi istorija apie savęs ieškojimą, atradimą ir prievarta išmokstamas gyvenimo galimybes. Filmas apie tai, kad kartais užtenka tiesiog pažvelgti į realybę ir suprasti, kad ji daug gražesnė už didžiausias svajones. Kaip bebūtų sunku suprasti, bet tai filmas, kuris įrodo, kad tavo dviejų kambarių butas yra daug geriau nei Himalajų kalnų platybės – svarbu tik tai, kaip į tai pažiūrėsi.
Deja, šis kūrinys – labai prastai suvaidinta nuotykių drama. Dirbtini personažai ir pabaigoje šleikščiai nusaldintas siužetas sugadina nuostabų vizualinį malonumą. Todėl itin gražus filmas praranda dalį savo žavesio.
Kaip nuspręsti, ar filmas yra geras, ar blogas? Ben Stiller parodo tai savo personažo išgyvenimais: gyvenimą reikia konstruoti ne pagal tai, ką kiti tau nurodo ir pataria, o pagal tai, kas patinka tau. Negali būti vienodos nuomonės apie filmą. Vieniems filmas gali pasirodyti banalus šlamštas, kitus jis gali pravirkdyti. Jei pasitikėsite savo nuomone, nereikės paslapčiomis šluostyti filmo sudrėkintų akių, kad tik koks kritikas nepamatytų ir nesugalvotų pasišaipyti: „negi tau patiko šis šlamštas?“
Aš pats mėgstu filmus išnagrinėti ir sutrinti su žemėmis. Tačiau mano toks darbas. Aš juk svajonių turiu, noriu būti kino kritikas. O iš tiesų kiekvienas filmas turi savo amžinų gerbėjų ir amžinų priešų. Ir visi jie savaip teisūs.
Volterio Mičio slaptas gyvenimas – skirtas kiekvienam, nerandančiam vietos šiame pasaulyje. Filmas, kuris galėjo būti kitoks. Originalesnis, nebanalus. Jį galėjo užbaigti daug tobuliau: sustabdyti paskutinėje scenoje, prieš pat parodant esminę filmo nuotrauką. Visiems ir taip buvo aišku, kas toje nuotraukoje. Žiūrovams būtų likusi galimybė interpretuoti – o tai juk tikrasis meno tikslas! Gero filmo esmė – priversti žiūrovą svajoti, vertinti, mąstyti. Nereikia visko sukramtyti už jį.
Emilio Vėlyvio filmas – neorginalus, be prasmės, prasilenkiantis su logika. Volterio Mičio istorija – banalus, nuo pradžios iki pabaigos nuspėjamas filmas. Tačiau abiejų filmų vizualiniai elementai, garso takeliai (išskirtiniai, abiejų!), montažo stilius ir pasakojimo būdas, perteikiantis pažįstamas situacijas ir žinomas erdves visiškai kitu kampu, prikaustė prie ekranų ir suteikė tikrąjį kino malonumą. Tiems, kam nesuteikė – bent jau privertė susimąstyti apie tai, kas yra geras ar blogas filmas.
Nusiteikite – šiais metais gerų lietuviškų filmų bus dar daugiau. Gal net daugiau, nei blogų.
• •
DIDŽIAUSIA TĖVŲ BAIMĖ VAIZDŽIAI:
The Prisoners (2013) – sunkiausias klausimas, ką gali užduoti esamam ar norinčiam tapti tėvui – ką darytum, jei tavo vaikas būtų pagrobtas? Košmaras, apie kurį galvoti nenori nei vienas. Šiame filme šis košmaras atvaizduotas itin žiauriai. Su visomis savo pasekmėmis ir nepateisinamu elgesiu – kurį vis tiek viena tavo sąmonės dalis bando pateisinti.
Filmo siužetas – puikiai suregzta detektyvinė drama, kurios išaiškinimas ateina palengva ir užtikrintai – detalė po detalės, kol susidėlioja visas vaizdas. Siužeto baigtį numatyti gan sunku – bet gal tai ir gerai, nes filmo efektas išlieka ilgam. Žiaurumas siužete pasireiškia įvairiomis formomis. Tai ne tik nežmoniškas vaiką praradusių tėvų skausmas, bet ir kitų, su nusikaltimu susijusių žmonių patyrimai. Tada ir išlenda grubiausios žmogaus galimybės – kai nematai jokios priežasties susilaikyti, gali padaryti neįtikėtinai žiaurius dalykus. Žiūrėdamas tokius filmus visada svarstau, iki kokio lygio priartėčiau ir aš pats? Kiek sau leisčiau? Ir visada apima neramus jausmas, jog ribos tiesiog išnyktų. Vardan tikslo pateisinčiau visas priemones. Dingtų visos vertybės ar žmogiškumas. Šis filmas tai puikiai atskleidžia.
Toks filmas nebūtų įvykęs (t.y., tapęs kokybišku) be fantastiškų vaidmenų. Hugh Jackman, dažnai vaidindamas šūdinuose filmuose, retkarčiais vis nustebina savo išdirbtais, kabinančiai tikroviškais vaidmenimis. Tiesą sakant, geriausiai jam sekasi vaidinti nelaimingus, skausmingus ar labai mylinčius personažus. Tačiau šio vakaro žvaigždė – Jake Gyllenhaal. Taip, Paul Dano atliko tobulą nestabilaus vaiko vaidmenį, bet Jake visgi buvo stipresnis. Nervingas, akių tiko kankinamas personažas, nepasiduodantis jausmams, bet puikiai suvaidinantis įtampą – šitas aktorius man vis labiau patinka. Po Donnie Darko dar į jį galima buvo nežiūrėti rimtai, bet Brokeback Mountain ir Zodiac jį gan stipriai perlaužė. Ir štai turime nemažiau geresnį ir ne taip humoristiškai atrodantį Beną Afflecką.
Būtų tai tobulas filmas, bet negaliu nekreipti dėmesio į kelias siužeto skyles. Dalykai neatrodė racionaliai. Bet prieš juos galima užsimerkti. Sunku būtų kritikuoti filmą, kuris paremtas tokiais stipriais jausmais ir dar taip puikiai išrišamas. Nemažai žiūrovų kritikavo paskutinę sceną, bet visgi tiesa yra tokia, kad pati paskutinė scena suriša visą filmą. Užpildo jį ir užbaigia, o be jos filmas būtų kažkiek tuštesnis.
Patiks tiems, kam patiko Zodiac, Se7en. Kas nematėt šių filmų, žiūrėkite visus tris. Šį – būtinai. Vienas geresnių 2013-ais metais. Stiprus, žiaurus ir verčiantis mąstyti apie tokius įvykius.
P.S.: filmo režisierius Denis Villeneuve pastatė ir kitą “nužudantį” filmą – Incendies. Griežtai rekomenduoju.
• •
JAU LEGENDA:
Watchmen (The Ultimate Cut) (2009) – apie šį filmą jau rašiau prieš kelerius metus: “Nuo pat pirmos filmo minutės buvau įsiurbtas į ekraną ir negalėjau numalšinti net šiurpo, kuris kilo žiūrint tas gražias scenas. Dar niekad nemačiau tokių gražių scenų rodant aktorių ir kt. sąrašą filmo pradžioje. Estetiškos, plastiškos ir nuostabios kovos scenos – režisieriaus vizitinė kortelė. Niekas kitas nesugeba sukurti tokio grožio iš muštynių.” Be abejo rekomenduoju šį filmą ir ne dėl to čia jį kartoju. Dėl to, kad Juozo dėka sužinojau apie 3 su puse valandos Ultimate Cut, kuriame sudėtos ne tik visos neparodytos scenos, bet ir papildomas animuotas pasakojimas pagal komiksą. 3 su puse valandos prabėgo kaip gazelė pro mišku važiuojantį traktorių. Visiškai awesome filmas.
• •
DĖL VIENOS SCENOS:
Captain Phillips (2013) – Tom Hanks suvaidinta tikra istorija apie kapitoną Richard Phillips, kurio laivą 2009 m. užgrobė Somalio piratai. Filmas pastatytas pagal paties R. Phillips knygą. Šio filmo siužeto slėpti nėra prasmės, bet jeigu norite būti nustebinti ir jausti įtampą iki galo – žiūrėkite filmą nieko neskaitę apie šio laivo užgrobimą (jei iki šiol nesate apie tai girdėję). 2009 m. apie tai girdėjau ir šiek tiek domėjausi, taigi itin garsaus įvykio ekranizaciją žiūrėti buvo ypač įdomu.
Kai tenka filmuoti mažose patalpose ir viso filmo metu beveik neišeiti į platesnes ribas, dažnai nutinka taip, kad įpusėjus filmas pasidaro nuobodus, nebedžiugina, verčia žiovauti. Tik ne čia. Užpuolimo istorija atpasakota ne tik įdomiai, bet suklijuota taip puikiai, jog įtampą pradeda auginti nuo pat pirmųjų scenų laive – grotos be spynų, iš anksto užpuolimams besiruošianti komanda ir kiti panašūs elementai.
Tik prasidėjus užgrobimui džiaugsmas manyje kiek prislopo. Iš pradžių Tom Hanks vaidino gan keistai, niekaip neįsijaučiau į jo vaidmenį. Didvyriškumas atrodė dirbtinas, o nenatūralus mikčiojimas ir žodžių ieškojimas atrodė perspaustas. Bet nusiteikiau – gal būtent taip baimės akivaizdoje žmonės elgiasi, ir gal aktorių ir režisierių konsultavo ir baimės manierų pamokė psichologai. Toks įsijautimas padėjo. Filmas įtraukė pilnai.
Vėliau filmo įtampa pasiekė aukštumas. Čia nebuvo kažkokių ypatingų gudrybių ar superherojiškų įvykių kaip paprastai būna veiksmo filmuose. Čia buvo tiesiog atvaizduojami realistiški įvykiai. Superherojus, toks tikrasis, laive buvo vienas – vyriausiasis inžinierius. Tas, kuris gadino įrangą ir kitaip didvyriškai elgėsi (stengiuosi neatskleisti turinio). Filmo metu delnai prakaitavo lyg per pirmą pasimatymą.
Tom Hanks vaidmuo neišsiskyrė kažkokiu stebuklu, jis tiesiog buvo geras. Iki paskutinės scenos (scena, kurioje jis negalėjo prakalbėti). Vau… Ta scena, tiesą sakau, paliko mane be žado. Tai geriausia Tom Hanks suvaidinta scena per visą jo karjerą. Taip iš tiesų atrodo žmogus šoke. Nežinau, ar tai vyko ir realybėje, bet tai netgi nesvarbu. Tokia vaidyba turi įeiti į kino istoriją, nes ji tiesiog apstulbina. Retai kada kieno nors vaidyba man atima žadą. Net negaliu apibūdinti žodžiais, kokį stiprų įspūdį tai man paliko. Drąsiai sakau, dėl paskutinės scenos verta pažiūrėti visą filmą.
100% rekomenduoju. Itin įdomi realios istorijos ekranizacija. Ji įdomi būtų netgi tuo atveju, jei būtų išgalvota. Tai ir parodo filmo stiprybę. Ne tik stipri istorija, bet ir puikiausia režisūra.
P.S.: O jei jau pažiūrėjote filmą, šiek tiek spyrio atgal į realybę: tikrovėje R. Phillips nebuvo toks didvyris. Jis neiškeitė savęs į kitą įkaitą. Jis nesaugojo savo laivo ir įgulos. Jis rizikavo laivu ir buvo pagrobtas atsitiktinai. Vėliau, kai tapo žvaigžde, netgi prisimelavo. Ech, tas populiarumas… Visai sugadina žmones :) Bet nepaisant to – filmas labai geras. Juk gera drama neturi 100% atitikti realybės.
• •
GOSLINGAI, MYLIU TAVE:
The Place Beyond The Pines (2013) – vieno geresnių romantinių filmų Blue Valentine pastatytojo, bet nelabai garsaus režisieriaus Derek Cianfrance kriminalinė drama, kurią apibūdinti viena įžvalga labai sunku. Jų prireiktų bent trijų – tiek siužeto linijų turi pats filmas. Pažiūrėję šį filmą pažiūrėsite tris filmus. Kai jau atrodys, kad filmas artėja link pabaigos – bam! Prasideda antrasis filmas. Tikrąja to žodžio prasme – prasideda kitas filmas. Kai užsibaigia antrojo filmo siužetas – bam, štai ir trečiasis filmas. Savaime suprantama, visi jie susiję vienas su kitu ir kurį nors išėmus kūrinys netektų savo prasmės.
Siužeto linijos vystomos atskirai ir galutinai susiriša tik filmo pabaigoje. Pirmojoje dalyje Ryan Gosling kaip visada – myli. Šįkart myli grubiai, nekantriai. Bet kaip visada svajingomis akimis ir ilgais nužiūrėjimais – taip, kaip tikras vyras ir turi mylėti savo moterį. Antrojoje – standartinė istorija apie susitepusius policininkus. Trečia, sunkiausia iš visų, parodo sunkų vaikų gyvenimą ir kaip žmonės nemoka tvarkytis su savo ir kitų problemomis. Atskirai visi šie trys siužetai būtų silpni – pirmasis dar būtų neblogas kaip atskiras filmas, tačiau du likę – įprastos ir jau dažnai matytos istorijos. Kai pagalvoji apie kiekvieną jų atskirai, viskas, kas išgelbsti jas nuo kritikos, tai tik gera vaidyba. Tačiau viename rinkinyje šios trys istorijos kuo puikiausiai papildo viena kitą ir sudaro nuo pradžių iki pat paskutinių scenų įtraukiančią istoriją. Gilią, liūdną ir nenusileidžiančią gerai įvertintiems filmams.
Labai ramus ir su tinkamai išlaikytomis pauzėmis pasakojimas užburia nuo pat pradžių. Ilgos, dinamiškos, personažų įpročius fiksuojančios scenos apsieina be teksto. Daug ką toks filmo stilius erzina, tačiau mane itin įtraukia. Čia nereikia jokio teksto, kad nupasakotum visą personažų istoriją. Ilgi tylos kadrai nė per plauką nepanašūs į lietuviškąjį tylėjimo stiliuką – čia viskas išdirbta iki mažiausios smulkmenos, o nejaukumą arba vienas kito supratimą atvaizduojanti vaidyba atrodo puikiai.
Tobulai prie to pritaikytas ir garso takelis. Nėra čia garsių dainų, nėra kažko išskirtinio. Bet kai garso takelis taip tiksliai atiderinamas filmui ir reikiamu momentu padeda sukelti įtampą ar tobulai perteikia nuotaiką muzikos garsais – tada tiesiog sunku nešlovinti garso inžinieriaus. Galų gale, šiame filme tobulą pavyzdį parodo ne tik siužetas ir garsas. Operatoriaus darbas, ilgos judančios scenos, puikūs didelio greičio pasivažinėjimai ir iki aplodismentų iščiustyti stambūs planai – po tokių dalykų tikrai norisi paploti filmui pasibaigus.
Aktoriams būtų galima parašyti po riebų 9-tą su pliusu: Ryan Gosling, saldusis gražuolis, puikiai atlieka ant visko dėjusio badass jaunuolio vaidmenį. Bradley Cooper – perfect drąsuolis policininkas, ale, neitin tinkamas politiko vaidmeniui. Laurai atitenka jaunosios kartos daug žadančiam aktoriui Dane DeHaan. Kol kas geriausiai jam sekasi psichiškai nestabilių jaunuolių vaidmenys, bet manau, kad ateityje vaidins geriausius piktadarius ir super-herojų baudėjus.
Stipriai rekomenduoju. Kaip rekomendavau Blue Valentine, čia liaupsių nemažiau. Pavyzdys, kaip matytas ir paprastas istorijas papasakoti kitaip. Juk atsibodęs maistas, pateiktas gražiau, pasidaro daug skanesnis.
• •
Animacinė valandėlė. Įspūdinga 10-ies animacinių trumpametražių filmų kolekcija, pradedama štai šituo kvailoku, bet vizualiai įspūdingu filmu:
Jei sudomino, visas dešimtukas čia. Rekomenduoju, man labai patiko.
• •
NOSTALGIJA:
Submarine (2010) – nerealūs vaikai aktoriai, vizualiai gražūs ir tobulai sudėlioti juokingi intarpai, puikus pasakojimo-bendravimo su žiūrovu būdas. Dar vienas britų filmas su puikiu lengvu humoru, įdomiomis gyvenimo įžvalgomis ir šiek tiek kitokiu, nepasaldintu požiūriu į santykius. Keistus santykius.
Šiame filme galėjo patikti daug kas. Keisti žmonės ir keisti jų santykių kuriozai. Juokingos personažų gyvenimo istorijos. Dirbtinas, bet smagiai netikroviškas jų elgesys. Šviežiai ir blaiviai pateikiamas požiūris į paauglišką meilę. Begalė kitų smulkių dalykų. Ir tikrai tobuli vizualiniai intarpai, skambant labai gerai muzikai – tokie vaizdai, kuriuos žiūrėdamas prisimeni savo paauglystę ir nesąmones, kurias darydavai su draugais. Tiesiog puikus mišinys.
Filmas patiks ne kiekvienam. Tai pasakojimas apie dviejų paauglių meilę ir apie visokius su ja susijusius kuriozus. Tokios istorijos paprastai sulaukia daug kritikos. Kiekvienas iš personažų keistas, dirbtinas, nepritaikomas realybei. Nežinau, kur britai traukia tokių aktorių, bet jų vaidyba ir manieros tiesiog išskirtinės. Būtent tokiam idėjiškai realistiškam, bet elgesiu netikroviškam filmui šios manieros itin tinka.
Tai labai lengvo turinio, neįpareigojantis filmas. Taip galima pasakyti apie daugybę Holivudo produkcijos – bajavykus, komedijas. Bet čia jausmas šiek tiek kitoks. Čia jautiesi lyg žiūrėtum tikrai vertingą filmą, kurį vėliau dar ilgai prisiminsi. Tai, matyt, atsitinka dėl tų mano minėtų vizualinių intarpų. Filmui jie suteikia papildomos vertės. Puikus ir režisieriaus darbas: patraukliai nufilmuoti tai, ką veikia ir kaip gyvena paaugliai – menininko darbas.
Rekomenduoju tiems, kam įdomu bent trumpam pasinerti į kitų gyvenimus. Ir kam patinka pasvarstyti, kaip lengva buvo gyventi būnant paaugliu. Ir kas supranta, kaip tada viskas atrodė žvėriškai sunku ir tragiška. Pozityviai nuteikiantis, malonus filmas.
• •
GENIALŪS PIMPAČKIUKŲ KŪRĖJAI:
Despicable Me 2 (2013) – vienas nuotaikingiausių animacinių filmų istorijoje, ir dėl to labiausiai reikia padėkoti žmonėms, sukūrusiems antraplanį “nereikšmingą” personažą (kaip įprasta tokiems filmams) – pimpačkiukus. Reikia pridurti, jog lietuviškas filmo įgarsinimas yra visiškai tobulas, o minions išvertimas į pimpačkiukus – geriausias dalykas įvykęs lietuviškų vertimų istorijoje. Patys pimpačkiukai – geriausias dalykas įvykęs Holivudo animacinių filmų istorijoje. Daug čia geriausių dalykų, gi patys matote, kad įsimylėjau aš šitą filmą.
Anksčiau Ledynmečio voverė buvo vienintelis liaupsių lyderis, o bet tačiau – štai jums ir konkurentas! Visa galva pralenkęs jau pabodusią voverę. Tačiau neapsiribokim tik pimpačkiukais. Nors jie filme atlieka esminę nuotaikos pakėlimo ir prajuokinimo pareigą, bet be jų dar yra ir filmo istorija. Kuri, kad ir kokia banali būtų, bet papasakota labai smagiai ir originaliai. Originalumas čia slypi personažuose, jų pristatyme ir siužeto gudrybėse. Toks įspūdis, kad filmas rašytas labai smagioje kompanijoje, nes vos ne kiekviena siužeto dalis turi mielą ir patrauklų absurdėlį. Ne šiaip kvailą absurdėlį, o labai gerai į istoriją įsipaišančią nesąmonę – blogiuką, jodinėjantį ant bombų, kovinę vištą ir visa kita, ką pamatysite šiame filme.
Šita Despicable Me dalis netgi geresnė nei pirmoji. Tai tikrai didelis pasiekimas kūrybinei komandai. Visi filmo elementai patobulinti ir verti kiekvienos jiems skirtos liaupsės. Taip filmą liaupsinu ne aš vienas – daugybė tokių filmų žiūrovų sutinka su manimi, pilni internetai teigiamų atsiliepimų. Tiesiog rekomenduoju. Jei istorija pasirodys kvaila ir neįdomi, tai bent iš pimpačkiukų pasijuoksite. Svajonių gyvūnėliai.
• •
The Straight Story (1999) – turiu vieną mėgstamą terminą: lėtas filmas. Mėgstu jį panaudoti, tačiau jis nereiškia tik tai, kad filme kažkas vyksta lėtai. Jo reikšmė platesnė: filmo siužetas labai ramus, veiksmo jame nedaug, personažai bendrauja lėtai ir itin ramiai. Filmas sustiprinamas labiau vaizdais ir prasmėmis, nei efektų šou ar staigiais įvykiais. Tokiuose filmuose ir ginklo šūvis gali atrodyti kaip įtempto veiksmo vieta.
Šis David Lynch filmas būtent toks. Jis tokio pat lėtumo, kaip žoliapjovė lėta greitkelyje. Filmas paremtas tikra Alvin Straight istorija: 73 metų amžiaus žmogus, neturintis vairavimo teisių, prieš mirtį užsimano aplankyti brolį. Sėda ant savo žoliapjovės ir 8 km/h greičiu nuvažiuoja 390 kilometrų. Tai užtrunka 6 savaites. Šiame filme nėra nieko lynchiško. Nebent pabaigoje titrų metu rodomos skrendančios žvaigždės – ir tiek. Tai tiesiog rami ir paprasta istorija apie seno žmogaus nuotykius keistoje kelionėje.
Filmas nėra stebuklas. Nors filmas gavo daugybę apdovanojimų (tame tarpe ir Palmės šakelę), man labiau atrodo, kad tokia garbė jam suteikta tik dėl režisieriaus pavardės. Nes tokių istorijų, tokių filmų kino pasaulyje apstu. Gražius kasdieniškus vaizdus galime pamatyti daugybėje filmų. Gražias keistas istorijas nurungia daugybė geresnių istorijų. Nuoširdi aktorių vaidyba nėra retas dalykas kine. Visas šis filmas yra labai paprastai atrodantis nuoširdus pasakojimas apie seno žmogaus mintis ir besibaigiančią kelionę gyvenime. Bet gal būtent dėl to šis filmas ir turi būti įvertintas? Elementarus nuoširdumas ir paprasčiausi baimės, nežinomybės jausmai dažnai filme pamirštami. Juos pakeičia įspūdingi vaizdai ar staigiais ir žiauriais siužeto posūkiais žiūrovui sukeliamas šokas. Gal dėl to toks įvertinimas gan paprastai dramai?
Bežiūrint šį filmą supratau vieną dalyką – kaip stipriai mus sugadina dabartinė kino produkcija. Visą laiką laukiau kažko blogo. Laukiau, kada senį apvogs, sumuš ar nutrenks ir paliks griovyje. Laukiau staigių netikėtų nelaimių. Kai senis atėjo į barą, laukiau, kada jis nusigers ir sužlugdys savo kelionę. Nieko panašaus neįvyko. Kilusi įtampa buvo tik mano susigalvotas dalykas. Pastaruoju metu jau kelis kartus jaučiau “sugadinto potyrio” jausmą – žiūri ramų filmą ir visą laiką pralauki kažko įtempto. Kai iš tiesų tereiktų atsipalaiduoti ir mėgauti dar viena įdomesne žmogaus gyvenimo istorija.
• •
The Hunger Games 2: Catching Fire (2013) – niekada nesuprasiu, kodėl tokius filmus kritikai ir žiūrovai liaupsina iki begalybės ir nešioja ant rankų. Štai taip ir pradėsiu.
Laukiau antrosios dalies, nes pirmąją įvertinau visai neblogai. Nepaisant nemažų minusų, bendras filmo vaizdas man patiko. Matyt patiko tai, kad čia toks kokybiškas nuotykių filmas – padarytas profesionaliai, suvaidintas gan neblogai, vaizdų yra, siužetas irgi neblogas. Siužetą kinui pritaikė tikrai gerai: nors įvairių svarbių niuansų trūksta – alkio jausmo, žmonių baimės, varganumo, tačiau istorija papasakota įdomiai. Nepaleidžia nė minutei, nuolat įvyksta kažkas netikėto. Čia jau kalbu ne tik apie pirmąją, bet ir apie šią dalį.
Ar tai knygos autorės, ar filmo komandos nuopelnas? Neapsisprendžiu. Aktyvaus siužeto ir netikėtų posūkių kaltininkė – knygos autorė. Ji tai sugalvojo. Profesionalaus ir gražaus išpildymo kaltininkai – filmo komanda. Bet esminis klausimas: ar išpildymas būtų ko nors vertas, jeigu siužetas būtų kvailas ir neįdomus? Hell no, filmas būtų bevertis. Bet čia tik šiaip pasvarstymai.
Po šio filmo iš salės išėjau pasimetęs. Po labai neblogos pirmos dalies norėjosi kažkokio wow efekto, kažko stebuklingo, šokiruojančio. Norėjosi, jog filmo pabaiga susuktų smegenis ir sukeltų tokį įspūdį, kad negalėčiau nusėdėt kaip laukčiau trečiosios dalies. Tai kur problema? Per akivaizdžiai vaidinantys aktoriai. Man, neskaičiusiam knygų, nepatiko, kad nuo pat pradžių buvo aišku, kas gerietis, kas blogietis, ir kur link viskas krypsta. Tiesą sakant, dabar galvoju, kad skaičius knygas šitas filmas turėtų būti gan neįdomus. Na taip, viskas nupaišyta gražiai, bet kai žinai visus siužeto posūkius?.. Ne, man nepatiktų.
Kažkokio jausmo trūksta. Negaliu tiksliai pasakyti ko. Didžioji dalis žaidynių buvo žiauriai nuobodžios. Pasilakstymai centrinėje kupolo dalyje buvo kažkokie kvaili. Personažai – atskira tema. Juk yra galimybė auginti personažus per visus tris filmus! Bet to labai trūksta – kaip supažindino pirmosios dalies pradžioje, taip personažai savyje ir užsikoncervavo. Nevyksta jokio progreso, filme neperteikiamos vaizduotės kuriamos knygos dalys.
Bet kuriuo atveju šis filmas – labai gera pramoga. Neskaičius knygų tikrai įdomu sužinoti, kuo viskas baigsis. Kol kas istorija, o taip pat ir filmai, stipriai nenuvylė. Toks paprastas nuotykių kinas, užvedantis savo įdomiu veiksmu ir nusodinantis savo vidutiniokiška vaidyba ir turinio pateikimu. Tikrai žiūrėtina.
• •
Stalingrad (2013) – čia ne apie filmą, o apie jo efektus. Filmo net nesiruošiu žiūrėti, nes šūdo kino pasaulyje ir taip nemažai. Tai kam čia laiką gaišti dar vienam. O rašau čia dėl filmo efektų. Efektų kūrėjai išleido video, kuriame į 8 minutes suklijuoti visi esminiai filmo efektai. Ir jie itin geri. Taigi, ne tik puiki proga pamatyti, kad stiprių profesionalų jau yra ir rusiškame kine (o tai reiškia, kad ateityje turėsim gerų bajavykų – atsiminkite, pavyzdžiui, Dnevnoj Dozor, vizualiai gražų filmą), bet dar puikesnė proga pažiūrėti filmą negaištant jam dviejų valandų:
• •
Pistonai (2013) – kai man pasako, kad rusiški keiksmažodžiai yra nejuokinga ir rodo žemą lygį, tegaliu ironiškai nusišypsoti ir tiesiog nesivelti į diskusiją. Šiais laikais frazė “Jeigu tau nepatinka humoras, tai dar nereiškia, kad jis nėra juokingas” įgavo dar didesnę reikšmę. Nes vyresnės kartos humorą keičia daugybė labai skirtingų šiuolaikinio humoro formų. O tas vyresnei kartai labai nepatinka.
Pistonai – viena iš tų formų. Produktas, prasidėjęs kaip trumpi internetiniai video epizodai, priversdavę savo gerbėjus kartais net iškišus liežuvį laukti naujos dalies. Tos kelios minutės senovinių nespalvotų filmų ir riebių rusiškų bei lietuviškų keiksmažodžių būdavo lyg visiškas išganymas niūriame lietuviško internetinio video humoro pasaulyje. Vienuolių narkotikai, jautri pakrantės poezija, šeichas Pedryla ir galiausiai Maxima, kuriai viskas… Tiesiog nuostabu.
Taiklus ir kokybiškas keiksmažodžių panaudojimas yra vienas iš didžių sugebėjimų, kuriuos turi labai mažai kas. Kuo Pistonai skiriasi nuo Pishiaus ar kokio kito nepilnavertiško besikeikiančio marozo? Keiksmažodžiai nenaudojami pauzėms užpildyti ir pasakojimą perteikti grubiau. Jie naudojami kaip teksto sustiprinimas, kaip performanco dalis. Keiksmažodžiai skamba kokybiškai ne tada, kai jų naudojimas skamba tiesiog kaip buitinis nepraustaburniškumas, o tada, kai jie panaudojami neįprastose situacijose, nepritaikytoje aplinkoje, kur žiūrovas tikrai nesitiki jų išgirsti.
Kai paaiškėjo, jog už šio projekto slepiasi iš TV atpažįstamas Andrius Rožickas, buvo aišku, kad paprastus filmukus internete turės pakeisti kažkas didesnio. Pirmosios žinios apie Pistonų filmą pasirodė keistos, bet kuo toliau, tuo darėsi vis įdomiau – kaip tai atrodys kino ekrane? Ar užteks smarvės padaryti taip pat stipriai, kaip ir trumpuose epizoduose?
Ir pavyko, ir ne. Be abejo, filmas yra išskirtinis iš visų kitų ir kažin ar dar kada nors lietuviško kino istorijoje bus sukurta kažkas panašaus. Daug kas bandė įgarsinti senus nespalvotus filmus, daug kas bandė juo perdaryti, bet dar niekam nepavyko sukelti tokio ažiotažo ir tapti vienu populiariausių tuo metu rodomų filmų kino teatruose. Ir tai, tikriausiai, bus vienetinis atvejis, nes antrą kartą tokie juokeliai nepraeis. Tuo ir skiriasi šiuolaikinis humoras nuo senesniojo: senesnį humorą mėgstantys žmonės yra įsitikinę, kad humoras turi turėti išliekamąją vertę ir likti amžinai juokingu. Tuo tarpu tokios humoro formos kaip Pistonai – trumpalaikė pramoga, kuri nepretenduoja tapti žinomu humoro atveju istorijoje.
Pats filmas man prailgo, netgi labai prailgo. Buvo neįtikėtinai gerų scenų – netikėtai drėbteltas keiksmažodis ar kvaila scena priversdavo kvatoti visą salę. Tokie netikėti keiksmažodžiai labai gerai prajuokindavo iki maždaug pusės filmo – vėliau dėl elementaraus atbukimo nebebuvo taip juokinga. Tai ir buvo pagrindinė šio filmo bėda – visiškai neįdomus siužetas buvo stiprinimas idiotišku elgesiu, kvailais dialogais ir gera doze keiksmažodžių, bet tai nuoširdžiai juokinga buvo tik kokias 20-30 pirmų minučių. Tuo video epizodai internete ir yra dėkingi – jie trunka iki penkių minučių, todėl žiūrovui nespėja atsibosti. Kine turi pasiūlyti kažką daugiau, nei internete – ir tai turėjo būti originalesnis siužetas, daugiau kurioziškų situacijų ar bent jau keletas montažo juokelių.
Bet kai ištisas minutes žiūri į tą pačią telefonu atsiliepinėjančią merginą ir tą jos besikartojantį “Eikit nx“… tai stipriai pabosta. Netgi man, labai mėgstančiam antro galo bajeriukus. dešimties minučių scena, kurioje be “gal pačiulpti?” ir “tai pasipiskim” beveik nieko nebuvo pasakyta, vos neprivertė atsistoti ir išeiti. Gelbėjo tik dėžė popkornų. O gi galėjo būti daugiau politinių juokelių, daugiau lietuviškos kasdienybės niuansų, daugiau tokių juokų kaip apie Sel’ą, Delfi ar Čili. Kitaip sakant, filmą daug patrauklesniu padarytų ne frazė “Eikite nx”, o frazė “Eikite nx pas Venckienę į Čikagą”.
Nesakau, kad filmas buvo blogas, bet rekomenduoti jį pažiūrėti – kažkaip sunku. Labiausiai jį pažiūrėti verta tik dėl pliuso užsidėjimo ir žinojimo, kad pažiūrėjai šį lietuviško kino istorijos tarpsnį. Dar kažkiek verta jį pasižiūrėti dėl to perdėto, milžiniško, užverčiančio keiksmažodžių naudojimo, kuris iš dalies yra netikęs, bet iš kitos pusės – labai gražus. Kad ir kaip tai neigtumėte, kad ir kokius entelegentus vaidintumėte, bet tai mūsų buitinė kalba, mūsų šnekamosios kalbos dalis. Žiūrėkite šį filmą, jei turite laisvo laiko. Jeigu esate entelegentas ir branginate savo laiką – nežiūrėkite, nes tikrai yra geresnių filmų. Čia tik juokelis, pusantros valandos trukmės kokybiškai įgarsintas juokelis.
• •
Frozen (2013) – Disney animacija geriausiose savo tradicijose. Vertinant kaip šio žanro, kurį vieninteliai Disney moka taip gerai padaryti, ribose – šis miuziklas yra kažkas neįtikėtino. Na bet tikrai – fantastiškai profesionalu. Disnėjiška saldi pasaka, disnėjiški linksmi personažai ir kuo tobuliausias disnėjiškas garso takelis. Tiesiog popsinio kino karalystė visiškame sužibėjime.
Žiūrėjom, beje, įgarsintą lietuviškai. Taip jau nutiko. Ir nė kiek nepasigailėjau. Buvo krūptelėti verčiančių nusidainavimų, tačiau buvo ir neįtikėtinai gerų vietų. Nuoširdžiai nesuprantu, iš kur lietuviai ištraukė tokią krūvą gerai dainuojančių pop dainininkų, kurie taip profesionaliai įdainavo visą filmą. Lenkiu galvą, tikrai geras darbas.
Nesupraskite klaidingai – aš nekeliu šio filmo ant pjedestalo. Neleidžiu pats sau :) Čia yra tragiškai saldi Disney animacija pagal visas jų tradicijas. O tai man net vaikystėje nepatiko. Šis animacinis filmas – išskirtinai vaikams, net ne šeimai. Tik vaikams, mažo amžiaus. Tačiau privalau filmą įvertinti iš perspektyvos tų, kuriems jis skirtas. Kino žinių užtenka suvokti, kad atliktas nuostabus darbas – tobulai iščiustytas kūrinys. Tai aiškiai parodo ir kino teatrų lankomumas bei sausakimšos vaikų salės. Beje, reikia paminėti, kad filmas tikrai pritaikytas vaikams – filmo pabaigoje buvo įtemptų scenų, kai visa salė nuščiūdavo ir kelias minutes nesigirdėdavo nei garselio. Tai buvo įspūdinga – žiūrėjau nemažai filmų su pilna sale vaikų, ir dar niekada nebuvo tokios tylos.
Taigi, jei turite mažų vaikų – rodykite, juk gražiai dainuoja. Pasaka irgi graži. Bet jei nesate vaikas, pasvarstykite, ar verta. Visgi tai animacinis miuziklas pagal pasaką.
• •
Machete Kills (2013) – Machete pirmasis filmas startavo kaip tobulas grindhouse ir absurdo komedijos pavyzdys. Idiotiško siužeto bajavykas ir begalė kvailų pjaustynių purvina mačete paliko man didelį įspūdį. Savo kategorijoje šis filmas buvo ne tik išskirtinai geras, bet turbūt vienintelis, kurį galima būtų rekomenduoti. Kadangi filmas buvo pelningas, o Robert Rodriquez ir be pelno mėgsta statyti absurdus, tai pastatė antrąją dalį.
Galima buvo tikėtis, jog filmas bus geresnis už pirmąjį (ar bent jau toks pats), nes Robert Rodriquez paprastai tobulėja, o ne žengia žingsnius atgal. Su šiuo filmu visgi žengė tokį žingsnį į liūdesį, jog tikram Machete gerbėjui sunku kažką besakyti. Tikrai prastas filmas. Kai išgirdau pirmus komentarus apie šį filmą ir, be abejo, jie buvo neigiami, galvojau “che, durneliai, nesupranta absurdo komedijos principo“. Pasirodo, jie buvo teisūs. Nes net absurdo komedija turi būti absurdiška profesionaliai. Čia gi padaryta viskas labai paprastai – tūpas scenarijus, kuriame visi juokeliai ir kuriozai labai stereotipiški. Reikia pabrėžti, kad tokie filmai paprastai iš stereotipų taip ir šaiposi – juos pateikdami kuo akivaizdžiau. Tačiau čia stereotipai buvo pateikti be intencijos. Jie gavosi netyčia. Ir gavosi labai prastai.
Machete šiame filme net nebuvo juokingas. Vienintelis tikrai juokingas filmą šiek tiek gelbėjęs elementas buvo Lady Gaga ir Antonio Banderas personažas. Tokiais personažais ir juokais buvo prikimštas pirmasis filmas – tuo jis ir buvo geras. Čia to stipriai pritrūko.
Be abejo, filmas man patiko. Na gi mėgstu tokį bullšitėlį, kartais per daug tų rimtų filmų. Ne vien tik jie turi patikti. Labai norėčiau sulaukti gandais apkalbamo Machete Kills Again… in Space, nes tai būtų tobula absurdo idėja. Bet bijau, kad nesulauksiu. Robert Rodriguez jau užsiima daug rimtesniais produktais – pavyzdžiui, Sin City antrąja dalimi, tai telieka tikėtis, kad ten Frank Miller jį prižiūrės ir lieps nepridaryti tokių klaidų, kaip šiame filme. Nieko nėra blogiau už stereotipinį iš stereotipų besišaipantį filmą.
• •
The Hobbit: The Desolation of Smaug (2013) – pažiūrėjęs pirmą dalį sakiau, kad pažiūrėsiu antrąją ir liksiu prie nuomonės, jog filmą galima buvo talpinti į dvi dalis. Uždarbio mažiau, bet kokybės daugiau. Ne tik kad likau prie šios nuomonės, bet netgi žiauriai nusivyliau režisieriumi. Elementarus pinigo kalimas šaipantis iš žiūrovo. Kodėl? Nes šioje dalyje NIEKO NEĮVYKO.
Na taip, nykštukai paplaukiojo bačkomis. Bilbo palakstė Smogui panosėje. Ir viskas! Kad užpildytų jau ir taip ištemptą siužetą, jie dar sugebėjo įkišti meilės trikampį, kuris knygoje net nebuvo įmanomas. Šis filmas vizualiai išties nuostabus, įspūdingas, išskirtinis, bet po vizualika slepiasi… tiesiog šūdas. Nepabijosiu to pasakyti. Visiškas šūdas. Ši “Hobito” ekranizacija – tiesioginis pasišaipymas iš žiūrovų. Jeigu jūs manote, kad iš jūsų nesišaipo, tai nesuprantu kaip galite taip užsimerkti prieš tyrą teisibę. Žinau, kad trečia dalis bus daug geresnė ir paliks geresnį įspūdį, bet šiuo metu nuomonė apie šitą per užpakalį išstenėtą nesąmonę itin prasta.
Toliau ir nesiplėsiu. Rekomenduoju pasiskaityti tikro Tolkieno gerbėjo ir Žiedų valdovo žinovo recenziją. Iš jos: “Žinau, kad nelengva, bet įsivaizduokite, kad esate Šekspyro fanas ar fanė. […] Matėte visas ligšiol pastatytas Šekspyro pjesių ekranizacijas didiesiems ir mažiesiems ekranams. Vienos patiko labiau, kitos – mažiau, bet štai atėjo laikas naujausiajai – tarkime, „Romeo ir Džuljetai“. […] Ir labai greitai suvokiate, kad pirmoji „Romeo ir Džuljetos“ ekranizacija yra… bajavykas. Na, beveik „Expendables“ stiliumi, gerą trečdalį filmo (jei tik ne pusę) užima kovos tarp Kapulečių ir Montekių šeimų. […] Taip pat kažkodėl filme atsiranda… Hamletas. Nes „Hamleto“ ekranizacijoje, kuri buvo pastatyta anksčiau, jis daugumai žiūrovų patiko. […]”
Tikiuosi, kad su trečiaja dalimi Peter Jackson pasistengs atgauti savo garbę.
• •
White House Down (2013) – galima tokį filmą pavadinti propagandiniu – amžinas JAV šlovinimas ir Baltųjų rūmų sureikšminimas, lyg Visatos centro. Šlovinimo istorija čia paprasta ir pakenčiamai originali, tokio siužeto Holivudas dar nespėjo nuvalkioti. Užpuolami Blatieji rūmai, o prezidentą ima ginti iš niekur atsiradęs didvyris, kuris prieš tai gavo antausį ir buvo atstumtas.
Viskas čia matyta. Ir dialogai, ir didvyriškumas, ir situacijos be išeities (kai išeitis visada atsiranda). Veiksmas irgi lengvai nuspėjamas, todėl įtampos filme nerasta. Prezidento personažas – Sawyeris, yra kvailas bandymas pajuokauti apie Tomo Sojerio knygą. O ir pats personažas labai nevykęs. Filme yra ir daugiau kvailų juokų, kurie kai kurias scenas paverčia tikra kankyne. Šalia to yra daug sprogimų, begalė netaiklių pasišaudymų ir begalvės valstybės galvos, besielgiančios neadekvačiai ir nematančios kuo aiškiausių dalykų. Čia yra tyras ir tikslingas pramoginis filmas. Ir savo tikslą atlieka kuo tobuliausiai.
Prie filmo galima kabinėtis kiekvieną jo minutę. Jis tikrai kvailas. Tokios scenos, kaip kad netikėtas Prezidento pasirodymas filmo gale (ūūū, minia žurnalistų nematė manęs einant pieva), yra iki tiek kvailos, kad net pradedi prunkšti. Tačiau kaip įvairiausio kino mėgėjas apturiu akimirkas, kai visi rimti filmai stovi gerklėj, nesinori išvedinėti teorijų, nesinori pergyventi sudėtingų personažų gyvenimų. Tada lieka vienintelis kelias – lengvas animacinis filmas arba greitas veiksmo filmas. Taip ir šiuo atveju – filmas kvailas ir neturintis savyje jokios meninės prasmės, tačiau pramogai tinka tobulai. Jeigu reiktų jį vertinti iš siužeto stiprumo, originalumo, aktorių vaidybos pusės – tegautų kokį dvejetą. O kaip pramogą jau galima visai žiūrėti. Tik supraskite vieną – jei filmo metu 15 minučių nueisite į tualetą, o prieš pabaigą netyčia snūstelsit – visiškai nieko neprarasite nepamatę tų scenų. Čia kaip pasivažinėjimas atrakcionais Lietuvoje – įsėdi, jokio didelio efekto, nes atrakcionas mažulytis, na bet buvo visai smagu.
• •
Turbo (2013) – Pixar šlovės apakinti, visi nori pastatyti po animacinį filmą šeimai. Na gerai, ši komanda stato jau ne pirmąjį, bet tikiuosi paskutinį. Kartais tiesiog užtenka. Nesakau, kad šis filmas blogas. Tai smagi istorija apie sraigių, kuris labai norėjo būti lenktynininku – tai tokiu ir tapo. Daug veiksmo, daug smagių vaizdų, truputį juokingų scenų. Bet ir tiek. Vienas iš tų animacinių filmų, kurie neturi išskirtinių personažų, o pats filmas pasimiršta jau po kokio mėnesio. Manau, kad ne man vienam pasimirš – vaikams lygiai taip pat. Tai toliau gal ir neverta plėstis. Graži ir paprasta, bet nuobodoka pasaka. Visiškai vaikams.
• •
2 Guns (2013) – vienas iš tų veiksmo filmų apie pinigus, mafiją, susitepusius policininkus ir bankų plėšimą, kurį norisi žiūrėti kaip poilsį, kaip smegenų prasivalymą. Ir šis filmas tam puikiai tinka. Jis greitas, neverčiantis daug galvoti, dialogai nenuobodūs, yra komedijos elementų. Tačiau tai filmas, kuriame be dviejų aktorių visa kita tėra vidutinio lygio bajavykas. Reikia pabrėžti, jog ir abu aktoriai neatskleidžia nė penktadalio savo profesionalumo ir nesukuria jokio rimto personažo.
Toks įspūdis, jog filmą statė labai paskubomis. Sukalė greitą siužetą, kuriame apstu sukto pasakojimo užuominų, bet iki galo taip niekas ir neįsisuka. Pabaiga lieka visiškai bereikšmė ir tokia klišinė, kad tokios pabaigos pavyzdys turėtų būti kur nors išmūrytas – kaip neblėstanti ir nemirštanti siužeto klišė.
Nesupraskite neteisingai – šis bajavykas apgina garbingą bajavyko vardą, o vertinant pagal šį žanrą – atrodo visai neblogai. Bet kiek galima kentėti tą patį per tą patį? Žiūrėjimo metu, atsipalaidavus, visai tai kažkaip neužkliūna, bet po filmo sukyla lengvas erzulys – kokio velnio gaištate mano laiką? Nusamdo du puikius aktorius, sudaro įspūdį, kad bus labai gerai, o palieka nestipriame nusivylime. Negerai.
Žiūrėkite laikydamiesi atsargumo. Tai filmas, kuriame apstu kvailai nufilmuotų scenų, pavyzdžiui, scena su kūdikiu, kai girdisi kūdikio juokas, bet iš arti filmuojamas kūdikis net burnos nepraveria. Tokio lygio maždaug. Kaip pramogai – gerai. Bet tik kaip pramogai. Nieko rimto.
• •
R.I.P.D. (2013) – na va, pagaliau paaiškėjo, kas sukėlė globalinį atšilimą! Ir kodėl kartais be priežasties nėra mobiliojo ryšio. Ir daug kitų kasdienių nepatogumų. Viskas dėl šunsnukių, kurie nenori mirti! Šis filmas apie policiją – numirėlių policiją, kurioje dirba mirę žmonės ir kuri tvarkosi realiame pasaulyje.
Viskas skamba labai įdomiai ir nuotaikingai – tą žadėjo ir filmo anonsas. Pastatytas pagal komiksą, ir net 5 žmonės pritaikė siužetą kino ekranui. Ir net 5 žmonėms nepavyko padaryti nieko gero. Ir net puikiam aktoriui Jeff Bridges ir labai geram jo personažui nepavyko ištempti filmo bent kiek į priekį. Po krūva prastos režisūros, tragiškai nuobodaus scenarijaus ir itin lėkšto istorijos pasakojimo slepiasi tiesiog tobula idėja, įdomi istorija. Tačiau nei vienas teigiamas idėjos ir istorijos aspektas nebuvo išnaudotas ir iš fantastinio filmo gavosi neįdomi, neorginali tešla.
Skraidantis kameros operatorius, staigūs pritraukimai, šokinėjantys monstrai, belenkokie herojai ir perspaustas personažų lengvabūdiškumas. Lyg niekas aplink neegzistuotų. Personažai suvaidinti su aiškiu jausmu “žinau, kas įvyks toliau“. Ne, tai nėra jų nusispjovimas ant intrigos. Tai tiesiog itin prastas istorijos pasakojimas, kai personažai elgiasi taip, lyg žinotų: dabar einu ten, tada padarysiu tą, tada nutiks taip, tada išsisuksim taip. Tai įsivaizduokite, kaip tai yra nuobodu žiūrovui. Prieš žiūrėdamas šį filmą galvojau, kad jį rekomenduosiu. Pažiūrėjęs – tikrai nerekomenduoju.
• •
Everything Must Go (2010) – nelabai gerai, kai statai filmą tik labai konkrečiai auditorijai. Šiuo atveju – moterų paliktiems vyrams, kurie negali susitaikyti su praradimu. Šioje tariamoje komedijoje (nes…nejuokinga) pasakojama apie vyrą, kuriam pradėjo nesisekti – darbas žlugo, draugų nėra, žmona paliko. Beveik visas filmas vyksta ant jo buvusių namų pievelės – ten, kur žmona išmetė visus jo daiktus. Prie viso to, pagrindinį personažą vaidina Will Ferrell. Bent dėl jo filmas turėtų būti juokingas. Bet, deja, nėra.
Siužetas labai pritemptas. Laaaabai. Kiekvienas rimtesnis posūkis įmetamas į filmą kaip nereikalingas, dirbtinas priedas. Tai nei labai pagerina, nei kokybiškai papildo ir taip labai vidutinį filmą. Taip ir tempiasi per pusantros valandos. Žiūrėdami filmą gal ir nenuobodžiausite, bet iš jo neišmoksite nieko gero. Nebent esate šviežiai išsiskyręs žmogus. Tada galbūt. Bet tai tik dar viena lėtoka ir nuobodi komedija-drama.
• •
Kick-Ass 2 (2013) – koks nusivylimas buvo ši antra puikaus filmo dalis! Net neturiu žodžių. Iš pradžių viskas atrodė neblogai. Nuobodokai, bet neblogai. Kai super mergaitė pradėjo skersti amerikietiškus marozus – pasidarė dar geriau. Įsišikimas į One Direction (ar bilekokia grupė ten buvo) – irgi puiku. Jim Carrey vaidmuo – tobulas, net tikrinomės imdb.com ar ten tikrai jis. Bet viskas toliau… Lengvabūdiškas briedas mokykloje, su kiekvienu pasirodymu nuobodėjantys superherojų pasivaikščiojimai, nuo pat pirmos akimirkos atsibodęs ir vaidmens neišdirbantis piktasis genijus, Batmano tėvų stiliaus šūdukai? Kažkoks nevykęs vaikiškas filmas, kuris bandė tempti kažką panašaus į pirmąją dalį, bet pritempė tik iki Amerikietiško pyrago n-ioliktos dalies. Pirmoji dalis, su ironišku ir absurdišku Nicolas Cage humoru buvo savotiškai geras filmas apie superherojus. Čia gi – eilinis nuobodus pasakojimas apie sudievintus ir kietus didvyrius. Meh.
• •
Ender’s Game (2013) – aš suprantu, kad filmus vaikams (gal labiau vaikams-paaugliams) reikia vertinti atsargiai ir visiškai kitaip. Jau ne vieną tokį filmą esu kinoteatruose apžvelgęs, ir kaskart stengiuosi jį vertinti iš jaunesnių akių perspektyvos. Tačiau šiuo atveju galiu pasakyti paprastai: net ir filmas vaikams turi būti išdirbtas ir reikėtų į jį įdėti pastangų. Gražiais efekčiukais visko nupirkti neįmanoma.
Nesu skaitęs knygos, pagal kurią šis filmas pastatytas, bet jau pirmieji siužeto vingiai privertė susiimti už galvos. Šiame filme istorija pateikiama itin supaprastintai ir žiūrovai mato maždaug tokį stupid stupid stupid vaizdą: kosminė vaikų mokykla -> joje kažikoks silpnas bevalis berniukas angelėlio veidu -> pasaulį grasina užpulti ateiviai -> didžiulė planeta su begale gynybinių dalykų ir belenkiek karo strategų nusprendžia, kad juos gali apsaugoti… ne kas kitas, o berniukas angelėlio veidu. Velniop visą žmonijos potencialą ir strategų galimybes, statykim viską vienam berniukui ant galvos.
Na gerai, bet berniukas itin gabus ir jį galim ištreniruoti. Tam kad taptų žmonijos išgelbėtoju. Kaip tai daroma? Nepatikėsite: žaidžiant antigravitacinį kosminį paintball’ą. Na dar kartais lovoje pamaigant planšetę. Šita istorija čia papasakota taip neįtikėtinai tūpai, kad žiūrėdamas visą laiką dūsavau iš plaučių gilumos. Absurdas.
Vaidyba – visiška tragedija. Scenos su griežtu karininku ir “išsigandusiais” vaikais kėlė juoką. Vaikų tarpusavio santykiai suvaidinti taip prastai, jog tokį galutinį vaizdą priimti galėjo tik visiškai nusispjovęs režisierius. Jie net vėmimo į maišelį negalėjo padoriai nufilmuoti! Nežinau, ką galvojo visa filmo komanda, bet čia blogai viskas: pradedant siužetu, istorijos dėstymu, baigiant vaidyba ir kosmine aplinka. Viskas tiesiog blogai.
Filmas finišuoja aukščiausiame prastumo taške: idiotiška vaiko reakcija ir nenatūrali, nevykusi vaidyba. Jeigu kas nors vaikams dalintų antiOskarus už jų vaidybą, čia būtų daug vertų nominantų. Tikrai nerekomenduotinas filmas. Nei iš suaugusio perspektyvos, nei iš vaiko. Yra daug gerų filmų, kuriuos ateityje siūlysiu pažiūrėti savo vaikams, bet šis tikrai nėra vienas iš jų.
• •
Riddick (2013) – jau minėjau, kad laukiau trečiosios Ridiko dalies, nors ir neturi šie filmai jokios meninės vertės. Jie tik šiaip, legendos. Dabar jau gaila, kad sulaukiau. Paaiškinimas labai paprastas: Ridikas kažikokioj tolimoje planetoje, kurioje žmonėms pavojų kelia baisiai pavojingi padarai. Su Ridiku planetoje yra ir kitų, humoristišką kietuolių charakterį turinčių žmonių. Tada nutinka taip, kad iš planetos reikia kuo greičiau išskristi. Kad tą padarytų, reikia dėl tam tikrų priežasčių bėgti per tamsą iki tam tikrų dalykų ir tada grįžti atgal. Tiesa, ar minėjau, kad blogieji padarai geriausiai puola naktį?
Tai pala… o čia ne pirmo filmo aprašymas? Būtent. Ši trečioji dalis turėjo būti apie tai, kaip Ridikas gavęs stipriausią ginklą Visatoje turėjo užkariauti (arba apginti) pasaulius! O dabar… padarė itin prastos kokybės ripoff’ą nuo pirmos dalies. Žinokite, nieko šioje dalyje nėra. Pirmoje buvo šiaip smagu pažiūrėt į Ridiką, antroje buvo awesome planeta su awesome kalėjimu. Šitoje – nieko. Šuniukas visai mielas, bet tik tiek. Paėmė pirmą dalį, sukeitė kelis skyrius vietomis, pakeitė personažų vardus – ir štai, brangūs žiūrovai, dar vienas filmas! Nope. Nepavyko.
• •
Kalėdų laikotarpis: penki lengvi šūdeliokai, skirti televizinei kalėdinei nuotaikai susikurti. Čia ta nuotaika, kai nereikia dirbti, už lango šalta, o praėjus pirmai Kalėdų dienai norisi pasižiūrėti ką nors, ką rodo per TV:
Christmas Vacation (1989) – filmas apie keistuolių šeimą, kurios Kalėdų planai pradeda griūti ir prasideda visoks kvailas bardakas. Tai komedija, kur nesupranti, kaip tokiam filmui suteikiamas komedijos vardas. Nes paprasčiausiai per visą filmą nėkart nešypteli. Kas nežino filmo, tai čia panašaus stiliaus į “Vienas namuose” kūrinys. Toks ale juokingas, personažai elgiasi itin kvailai, įvyksta kvailos situacijos, viskas griūna, lūžta, braška, o visi stovi toliau kaip kvailiai. Na, maždaug įsivaizduojate. Išjungėm filmo viduryje ir sėdom žiūrėti kito filmo su žodžiu Christmas pavadinime.
Arthur Christmas (2011) – pagaliau filmas, kuriame bent kažkiek logiškai paaiškinama, kaip Kalėdų senelis spėja apkeliauti visą pasaulį :) Šiuolaikinės technologijos & stuff. Animacinis filmas apie Kalėdų senelio darbą, melejonus elfų ir dėl CEO vietos konkuruojančius senelio sūnus. Viskas čia labai gražu – miela istorija apie paprastą ir vaikų džiaugsmą mėgstantį bernioką, krūva nuotaikingų elfų ir juokingas (bei puikiai įgarsintas) nupezęs seniokas. Toks kalėdinis filmas labai tinkamas tada, kai turi mažo amžiaus vaikų – jiems šis filmas turėtų labai patikti. Šiaip kitu atveju, jei tai nebūtų konkrečiai Kalėdoms skirtas animacinis filmas, jį vertinčiau kiek prasčiau. Jis toks per daug paprastas ir neturintis šarmo, kuris būtinas animaciniams filmams. Bet kadangi Kalėdos… oh well. Net ir “Vienas namuose” per Kalėdas neblogai atrodo, net ir dvidešimtą kartą.
The Princess Bride (1987) – niekaip nesuprantu, kodėl filmas statomas tokiu būdu: vaidyba – vaikams, pasaka – vaikams, scenų išvaizda ir dekoracijos – vaikams, bet siužetas pasakojimas kažkaip labiau suaugusiems – su visokiais juokeliais ir subtiliomis frazėmis, kurių vaikai tikrai nesuprastų.
Kažkodėl įsivaizdavau, kad čia bus vienas iš tų filmų, kur smagiai papasakojama sena pasaka – šiltai, paprastai ir su humoro doze. Čia gi kažkokia lengva nesąmonė. Bullšitinė vaidyba, kvailas aktorių elgesys, scenų dirbtinumas lyg iš pigaus porno filmo. Bandymas laviruoti tarp pasakos vaikams ir filmo suaugusiems gavosi visiškai nevykęs. Tai tikrai nėra nuotaikingas ir lengvas filmas šeimai, kurį galima būtų rekomenduoti. Kaip tik atvirkščiai – vengti kuo labiau.
Scrooged (1988) – net ir awesomeness king Bill Murray neišgelbėjo šio filmo. Dar viena “Kalėdų pasakos” versija apie niekadėją Skrudžą, kuriam gerosios Kalėdų dvasios parodo jo gyvenimą ir išdėsto tikrąsias vertibes. Nežinau, gal aš alergiškas šiai pasakai, bet kiek esu matęs ekranizacijų – visos nepatiko. Šį filmą įveikėm – jis smagesnis, toks paikai paprastas, skirtas būtent tokiems eterio užpildymams per šventes. Meninės ar kinematografinės vertės jame visiškai nėra – tai šimtaprocentinis pramoginis produktas, skirtas valgyti kartu su popkornais ar kitu pramoginiu maistu. Aišku, ir žmonių pomėgiai pramogoms dažnai skiriasi. Tai prie to ir sustosiu, nes toliau nėra kur. Vienas iš šimtų tūkstančių filmų, kurie nebeturi visiškai jokios vertės, net jei kažkada buvo labai populiarūs. Sena, apgriuvusi nebeskaitomų knygų biblioteka.
Elf (2003) – lengvas bullšitėlis apie elfų užaugintą žmogų, kuris patenka į žmonių pasaulį ir bando meile pavergti savo niekingą ir piktą tėvą. Kvailai juokinga istorija, kurią savo absurdiška vaidyba gerai įrėmina Will Ferrell. Bet net ir jis čia nuobodus. Palyginus su kitais, šis kalėdinis filmas gan neblogas, bet ne per daug. Čia toks filmas, kuris regis tik prasidėjo – ir oplia užsibaigė. Nes nuo pat pradžios tobulai tiksliai žinai, kaip jis baigsis. Todėl pasidaro labai nuobodu žiūrėti, ir to neišgelbsti kelios juokingos kurioziškos situacijos. Gal ir visai nieko pažiūrėt per Kalėdas, bet jei tikrai neturite kitų variantų.
Ties tuo ir užsibaigsiu. Jau kelerius metus darom tokį kalėdinį maratoną, bet kažkaip jaučiu, kad reikės nustot. Nes atsibodo :) Pasaulyje tiek gerų filmų, o laiką gaištam tokiems… Užtenka.
• •
The World’s End (2013) – šis filmas daug kur vertinamas kaip viena geriausių komedijų 2013-aisiais. Ir štai aš dar kartą suprantu, kaip dažnai mano vertinimas prasilenkia su masiniu vertinimu. Šiaip britų humorą ir jų filmus tikrai mėgstu. Tačiau taip nutiko, kad per šį nesusijuokiau nė karto. Ir netgi sugebėjau užsnūsti. O tai pasitaiko tikrai retai (kokį 1 kartą iš 80 filmų).
Penki mokyklos draugai susitinka po 20-ies metų ir pamėgina užbaigti didįjį savo gyvenimo iššūkį – per vieną vakarą pereiti visus gimtojo miestelio barus. Kai buvo jauni, tas jiems nepavyko – nusitašė ir smigo kažkur pakeliui. Todėl laikas atnaujinti santykius ir dar sykį pamėginti tai įvykdyti – pagal visas tų kraštų alaus gėrimo taisykles.
Edgar Wright, režisierius, pastatęs visą krūvą gerų britiškų komedijų ir kitokių filmų (jų tarpe ir genialų Shaun of the Dead). Simon Pegg, padėjęs jam parašyti daugumą filmų ir dar juose suvaidinęs. Ir galų gale dešinioji Simon Pegg ranka vaidyboje, Nick Frost. Šitas derinys žadėjo labai gerą reginį. Ir tada… puft ir nieko nebeliko. Netikiu, kad filmą žiūrėjau nekokios nuotaikos. Tikrai netikiu. Tiesiog visi bajeriukai filme buvo tokie sausi ir numatomi, lyg Šilanskas susėstų su Bingeliu ir bandytų vieną anekdotą papasakoti vis skirtingomis intonacijomis. Ir taip pusantros valandos.
Ne kvailas ir netgi absurdiškas siužetas čia kaltas. Nors absurdiškumo efektas kažkiek ištempia filmą iš tradicinės kvailokos komedijos bėgių, bet vėliau tas keistas siužeto pasikeitimas dėstomas itin nuobodžiai. Kai iš kasdienio siužeto viską staiga paverti absurdo komedija ir nerealistišku pasakojimu, tai reiktų ir laikytis tos krypties. Bet vos tik nustebintas žiūrovas nurimsta – vėl grįžtama prie nuobodžių santykių aiškinimosi, bajeriukų skaldymo ir tų pačių elgesio scenarijų kartojimu. Aiškinasi santykius -> susiginčija -> kažkas nutinka -> veiksmas -> pasielgia kvailai -> veiksmas nurimsta -> aiškinasi santykius – ir t.t. Kai toks scenarijus filme persisuka 8 kartus – ačiū, užteks. Viso gero ir uždarom amžiams.
Tikiu, kad bus žiūrovų, kuriems šis filmas labai patiko ir prajuokino iki myžtelėjimo. Jei taip nebūtų, apie jį nekalbėtų kaip apie vieną geriausių šių metų komedijų. Buvo paminėta, kad šis filmas – britiška atsvara visokiems holivudiškiems Hangover ir kitiems popsiniams filmams. Ne. Šis filmas – būtent bandymas išokti į tų popsinių komedijų roges. Mano nuomone, visiškai nepavykęs bandymas.
• •
47 Ronin (2013) – kai salėje nugirdau dviejų žmonių pokalbį ir frazę “O tu žinai filmą, kuriame Keanu Reeves vaidino gerai?“, mintyse pašaipiai paprieštaravau. Bet vėliau susimąsčiau. Na gi tikrai nemačiau.
Atleiskite, bet kas čia nutiko? Ką aš čia ką tik pažiūrėjau? Likau gan stipriai pasimetęs. Na taip, dar tik pamatęs pirmąjį filmo anonsą sakiau “O-ou, čia bus kažkas negerai…“. Kaip gaila, kad buvau toks teisus. Suklydau tik ties “kažkas”, nes čia negerai buvo viskas.
Kultūriškai išprievartautas filmas, pateikiantis kultūrą ir jos istoriją pačiu blogiausiu, išdraskytu būdu. Atsainiai surežisuotas ir pastatytas stereotipinis cirkas, kuriame gili istorinė mintis ir išskirtiniai kultūriniai elementai pakeičiami kasdieniam veiksmo filme sudievinamu dirbtiniu didvyriškumu ir nuobodžiais efektais. Vizualiai idiotiškas, iš japonų kultūrinio palikimo besišaipantis cirkas, kurį labai gerai apibūdina faktas iš kino salės: vos tik ekrane pasirodydavo piktoji ragana, už manęs sėdinčios moterys imdavo krizenti. Krizendavo ne iš aktorės, o iš idiotiškos nuolat besikeičiančios jos šukuosenos. Žemo lygio vizualinis šūdas, kur režisieriui ir visai komandai kičinė išvaizda pasirodė daug svarbesnė už realistiškesnį kultūros atvaizdavimą.
Šitas filmas – japoniška pornūcha, pagaminta pigiai ir greitai. Monotoniška vaidyba labai atitinkamai užpildo pilkas ir nuobodžias kovų scenas. Masinės puolimo scenos nevalingai primena mūsų šiuolaikinio Tado Blindos kovos scenas, kur ekrane kovėsi vos 15 galvų. Nieko čia nėra. Nei personažų vystymo, nei gerai perteiktos istorijos, nei pamokančio legendos didvyriškumo. Kas per japoniška legenda apie samurajus, jei filmo gale atliekamas pasiaukojimas atrodo kvailas, lėkštas, nebūtinas? Žiūrint rimtą filmą apie samurajus toks klausimas net nekiltų.
Visiškas košmaras. Keanu Reeves žemiausiame savo lygyje. Ir ne tik jis čia kaltas. Visas filmas yra žemiau nei žemai, ir neveltui jį kritikai sutrynė į dulkes.
• •
Dar žiūrom:
Rugsėjo-spalio (2013) kinoteatras;
Vasaros (2013) kinoteatras.
kaip tik vakar žiūrėjau Ridiko paskutinę dalį. Toks vienkartinis filmas smegenų pravalymui. Pagal jo dialogą su savimi bandyta parodyti, kad jam laikas kaip ir būti pradiniu padaru, kad išgyventi ir panašiai. Tik, kad kaip jau sakėt per daug tobulai grįžo į praeitį.
Buržujau, o jūs seriaus kokius nors žiūrite? Būtų įdomu apie juos sužinot nuomonę tamstos.
psst, paskutiniam Hoffmano filmui visdar yra vilties – http://www.imdb.com/title/tt2920808/?ref_=nv_sr_1
Na bet pagal laiką Hunger Games vis tiek bus finalinis filmas…
Tadai,
žiūriu, bet žiūriu tik gerus :) Gal gims kada įrašas…
Labai tikiuosi, laukiu :) Nes va būtent ir įdomu sužinoti, kas tie “geri” serialai.
jeigu išties paskutiniojo vardo vertas pasirodys, tai tarkim, vardan formalumo, 95 procentais užbaigtas vaidmuo yra neužbaigtas ?.. nes na tokį solidų aktorių ir man norėtųsi geriau išlydėti Dievo kišenėj
Tadai,
House of Cards, Game of Thrones, Breaking Bad, The Office, amžina meilė Lost’ams, na ir aišku South Park. Dabar tokie į galvą šauna, šiaip žiūrėjau/žiūriu daugiau.
k.,
tai be abejo, kad kaip paskutinį reiks vertinti geriausią išleistą po mirties :) Tada lengviau išlydėti bus.
Jei žiūrisi detektyviniai serialai, labai rekomenduoju The Killing bei dabar rodomą True Detective. Enjoy.
Apie Hobito trilogiją galvojau panašiai, bet kritišką vertinimą kiek sušvelnino šis straipsnis:
http://www.huffingtonpost.com/seth-abramson/dislike-peter-jacksons-em_b_2342591.html
Visi ten išvardinti dalykai apie T
Sori, netyčia papostinau nebaigus komentaro. Žodžiu, tas tekstas nepakeičia filmų kokybės, bet jame teikiama papildoma informacija apie Tolkien kuriamą pasaulį suteikia kiek kitokį požiūrį.
Buržujau, visada žavėjausi jūsų recenzijomis , nes mūsų požiūriai dažnai sutampa bei malonu, kad visada turite savo tvirtą asmeninę nuomonę apie bet kokį filmą. Nors skaičiau, kad nemėgstat klasikinių Šerloko Holmso ekranizacijų, rekomenduoju serialą “Sherlock”. Taip pat rekomenduoju perskaityti “A Song of Ice and Fire” aka “Game of Thrones” serijos knygas, nors pirmąsias dvi, susidaryti bedrui vaizdui tarp knygų ir serialo ,nes ir kaip mylėčiau serialą, jis niekada neparodys tiek kiek parodo knygos.
Rasa,
ačiū. Gal kiek sušvelnino situaciją, bet nežinau, ar labai įtikino… Bet buvo įdomu.
diagorai,
ačiū :) Malonu, kad sutampa nuomonės :)
Šerloko serialą žinau, bet jis kol kas neprioritetuose. Turiu gal 4-5 serialus, kuriuos norėčiau pažiūrėti (be einamųjų), o tada jau galvosiu ką čia toliau. Netgi čia užminėti Killing ir True Detective labai masina, bet laiko mažai…
Dėl knygų – irgi planuose :) Žmona šiuo metu skaito, negali atsitraukti, tai reiks ir man kada prisiruošt.
Dėkui Rasai už įdomų straipsnį ir Buržujui už įdomias apžvalgas.
Man irgi itin pramušė The Prisones, o žiūriu tasai pats režisierius tais pačiais metais suskubo ir dar vieną mistrinį trilerį su tuo pačiu Jake Gyglhanelhall pavaryt – http://www.imdb.com/title/tt2316411/?ref_=nm_flmg_dr_1 – nieko apie jį netėko girdėt lig šiolei. Gal todėl kad čia ne Holivudo o Kanados/Ispanijos bendra produkcija?
Neseniai perskaičiau ir patį Watchmen komiksą. Smarkiai rekomenduoju visiems filmo fanams. Tikrai ne veltui tas paišinių rinkinys Time išrinktas kaip viena geriausių rašliavų XX a. Barzdyla Alan Moore tikrai žino ką veikt su plunksnos galu. Gyvena blemba kažkur D. Britanijos vidury ir belekaip kietai varo.