Pasidarė net truputį gėda, kai pamačiau, kad dar net nepatalpintas jau taip seniai rodyto Django Unchained aprašymas. Ilgokai tylėjo ši kleckas.lt rubrika… Užtat dabar pažadu perviršinę masę gerų filmų – greitu metu pasirodys 4 kinoteatrų įrašai (virš 100 filmų). Dalis aprašymų bus matyti “Verslo klasės” žurnaluose, dalis bus negirdėti. Pardon už delsą ir skanaus!
Iš ko susideda žmogaus kūnas pagal Q. Tarantino (via Endless Origami)
KINOTEATRŲ PRAMOGA:
Django Unchained (2012) – gražiais gamtos vaizdiniais nepasižymintis, greitu veiksmu nenustebinantis, netikroviškas vesternas Django Unchained žiūrovui pateikia vieno išlaisvinto vergo istoriją, susidedančią iš neypatingų nuotykių, nuspėjamų pasišaudymų ir ilgų dialogų apie nieką. Šis filmas – tai tikra dialogų karalystė. Jame nieko daugiau neveikiama, tik šnekama, deramasi ir filosofuojama įvairiausiomis temomis. Yra tik keletas scenų, kuriose veiksmas vyksta įdomiau ir dešimtys žmonių šaudosi visais įmanomais 19 a. viduryje egzistavusiais ginklais. Filme apstu nejuokingų scenų: pavyzdžiui, nevykusio Kukluksklano užgimimo scena, kuri tiesiog per daug absurdiška. Kam gali būti įdomūs pasišnekėjimai apie skyles maišuose, derybos dėl vergų arba vokiškos pasakos apie princą? Filmo pabaigą vainikuoja dar ilgesni ir nesuprantami dialogai, prastai suvaidintas ir atskleistas sąmokslas ir nuspėjamai pasibaigusi istorija. Apie tykštantį dirbtinį ir kvailai atrodantį kraują net neverta kalbėti – tai nesąmonė.
Štai taip skamba šio filmo apžvalga, jeigu ją rašo žmogus, nesuprantantis, kas yra Quentin Tarantino ir ką jis daro. Ir kaip bebūtų keista – tokių kritikuotojų pasaulyje ne tiek ir mažai. Žmonės, kurie paprastai geriausiais metų filmais laiko The Amazing Spider-Man arba Ted, į Django Unchained tikriausiai ėjo dėl pažadų ten pamatyti daug pasišaudymų, daug keiksmažodžių ir dar daug juodaodžių išvadinimo nigeriais. Jie to nemažai ir gavo. Bet vienintelės jiems įsiminusios filmo scenos tikriausiai buvo tos, kur šunys drasko vergą ar kaubojus mėgina nupjauti vyrišką lytinį organą. Visa kita jiems – nuobodūs pokalbiai.
Tuo tarpu bet koks rimtesnis kino mėgėjas gerai žino, ko tikėtis iš Tarantino. Kai prieš trejus metus įvairūs žiūrovai skundėsi, jog Inglourious Basterds yra „kažkoks nuobodus filmas, vien tik plepa ir dar vokiškai“, visi Tarantino gerbėjai prikrovė kelnes nuo neįtikėtinai gero filmo. Tai buvo ženklas, kad Tarantino vėl grįžo į senas vėžes ir leido sau nusisukti nuo populiariųjų Holivudo filmų stiliaus. Django Unchained yra pavyzdys, kad Tarantino kitų nuomonė visiškai neberūpi. Turėdamas tvirtą gerbėjų bazę jis stato tai, kas patinka jam. Filmas netelpa į jokius rėmus ir neatitinka jokių Holivudo filmams keliamų reikalavimų. Jame apstu neįtikėtinai ilgų dialogų, kurie blockbuster‘ių mėgėjui gali būti tikra rakštis (ir yra!). Tarantino filmų gerbėjas valgys kiekvieną tų dialogų sakinį ir dar mintyse užsigers tai prabangiu viskiu. Tarantino išlaiko visus reikalingus savo filmo principus, o ypač – įtampos perpildytą ilgų pokalbių sceną ir jai priklausantį susišaudymą. Tai tiesiog nuostabu – lyg rudai švytinti Leonoardo DiCaprio personažo šypsena.
Tarantino nereikia gražių gamtos vaizdų ar įspūdingų pasilakstymo scenų. Jo filmuose viskas susideda iš smulkmenų. Kai filmo pradžioje pamačiau juodas kaip anglis vergų pirklio akis, iškart supratau, kad viskas čia bus gerai. Nuo tos akimirkos visas filmas tapo didžiuliu malonumu, kurį džiugiai pasistrykčiodamas vedė vienas mano mėgstamiausių aktorių Christoph Waltz. Tai išskirtinai patrauklus ir maloniai nuteikiantis personažas, kurio žiaurumas sukelia tik malonų juoką. Taip, tai Tarantino režisūriniai sugebėjimai. Aktorių atliekami dialogai, kurioziškos situacijos ir žiaurus rasistinis humoras – visa tai ištobulinta iki spindėjimo. Yra aktorių, kuriems po šio filmo reikia duoti apdovanojimus „ Už gyvenimo pasiekimus“ – Samuel L. Jackson savo gyvenime geresnio vergo tikriausiai taip ir nebesuvaidins.
Neturiu jokių abejonių, jog tai bus vienas geriausių šiais metais pasirodžiusių filmų. Metų pradžios proga Tarantino padovanojo tikrai puikią dovanėlę. Ir tikrai būna gaila, kai pamatau žmonių, kurie jo filmų nesupranta. Nes nesuprasti tokių šedevrų yra didelė netektis gyvenime. Tokios kokybiškos komedijos ir nuotykių dramos kino teatruose jau seniai nebuvo.
• •
ŠIUOLAIKINĖS ISTORIJOS ĮTAMPĖLĖ:
Zero Dark Thirty (2012) – Kathryn Bigelow, šio filmo režisierė, anksčiau yra pastačiusi Oskarus nušlavusį filmą The Hurt Locker. Kuris man be proto suerzino ir kurį laikau ypač geru išgražinto holivudinio šūdo pavyzdžiu. Na, galvojau, Kathryn, nustebink mane dabar.
Ir nustebino. Neįtikėtinai nustebino. Aš apsigyvenau šitame filme. Norėjau būti jo dalis. Jis mane taip įtraukė, jog net nereagavau į šalia sėdinčią damą, kuriai filmas buvo kiek nuobodokas ir kartais ji pradėdavo žiovauti ir muistytis. Šitas filmas mane iškirto. Ir viskas.
In the end, everybody breaks, bro. It’s biology. Nuo pat pirmų kadrų, nuo kankinimo scenos filmas įtraukė ir nebepaleido. Nuostabi vaidyba, nuostabiai perteiktas kankinimas, kurio parodoma tiek, kad atsikandi ilgam. Todėl staigus persijungimas į kabinetinį siužetą nė kiek nesuerzina. Filmas apie beveik 10 metų trukusį Bin Ladeno sugavimą. Šiame filme yra viskas – nuo pat pirmųjų užuominų, iki galutinio crescendo – įsiveržimo pas Bin Ladeną. Filmas apie ilgametį nuobodų kabinetinį darbą, apie žiaurų darbą su kaliniais, apie neįtikėtinai kvailą biurokratiją ir vieną asmenį, stovintį už viso to.
Kiekvieną kartą vis labiau sužavinti aktorė Jessica Chastain šįkart filmo kartelę pakėlė taip aukštai, kad visiems kitiems aktoriams teliko prie jos taikytis. Tvirtos moters personažas suteikė kariniam filmui savito grožio ir neįprastumo. Juk paprastai Holivudas karinius filmus stato tik apie vyrus karininkus, o moterys tokiuose filmuose arba išvis nepasirodo, arba pasirodo kaip žemo rango ar kabinetinės karės. Nors dėl CŽV misijų įslaptinimo dar ilgus metus nesužinosime tikrosios Bin Ladeno ieškojimo ir pagavimo istorijos, bet filmas tikrovę užkabina. Keli respublikonų politikai netgi bandė kelti skandalą, jog filmo kūrėjai pateko prie įslaptintos informacijos. Ir nors slaptos informacijos jie negavo, tačiau rėmėsi gandais apie šios dešimtmetį užtrukusios misijos vieną svarbiausių asmenų – būtent kažkokią jauną agentę, pašventusią savo ilgus metus Bin Ladeno sugavimui. Štai ir turime kuo tobuliausią scenarijų. Scenarijus buvo toks stiprus, jog režisieriui teko šalinti kelias scenas… CŽV paliepimu.
Tokie filmai apie karą man patinka. Juose nėra idiotiško didvyriškumo ir galingų vyrų lūžio su graudžiomis silpnumo ašaromis. Juose nėra nuolatinių skerdynių ir lakstymo po džiungles. Juose nėra perdėto didžiavimosi technika ir nuobodžių scenų iš karių poilsio. Ne ne. Šiame filme pamatysite visą įdomiausią puokštę, kas vyksta už slaptųjų tarnybų durų. Tikrąjį pogrindinį karą. Ir nesvarbu, kad tai galbūt ne visiškai atitinka realybę. Nepamatysite begalviškų puolimų bėgte – šiais laikais karas apskaičiuotas, sustyguotas ir surepetuotas kelis kartus, kad būtų visiškai išvengta aukų. Pamatysite neįtikėtinai įtemptą naktinį puolimą, kurio metu viskas vyksta labai lėtai, pagal scenarijų ir kiekvienas iš keliasdešimt karių žingsnis į žingsnį žino, ką jam daryti.
Filmas pastatytas neįtikėtinai gerai, įdomus visas 157 minutes. 100% rekomenduoju. Išskirtinis kūrinys apie bene garsiausią istorijoje žmogaus medžioklę.
• •
NET KRAUPU ŽIŪRĖTI KAIP PAŽĮSTAMA IR “KAŽKUR” MATYTA:
The Hunt (Jagten) (2012) – violetiniai protrūkiai daniškame miestelyje. Ir viskas tik per vieną bjaurią, nesigilinančią, kvailą personą. Tik per vieną už šiaudo vežime užsikabinančią ir dėl to šieną padegančią moteriškę. Šio filmo metu buvau apimtas begalės jausmų – pykčio, nusivylimo, paniekos, pasibaisėjimo ir vilties. Tai filmas, kuris priverčia suprasti, kad kartais kelio atgal nebėra. Naujas danų kinematografijos šedevras Jagten – dar vienas puikus danų kūrinys.
Nedideliam miestelyje ramiai sau gyvena vienišas vyras – dirba vaikų darželyje auklėtoju, o laisvu laiku leidžia laiką su draugais medžioklėje arba prie stalo. Ir staiga vienas mažas nereikalingas melas gerą ir savą žmogų paverčia viso miestelio nekenčiamu priešu.
Baisiausia (ar geriausia?) čia tai, kaip tikroviškai ir per daug tobulai pastatytas ir suvaidintas šis filmas. Kiekviena scena įtraukė lyg pro langą matomas kaimyno gyvenimas. Visą laiką jaučiau personažų džiaugsmą, liūdesį, baimę ir neapykantą. O labiausiai, netgi daug labiau už patį personažą, jaučiau jį supančią neviltį ir padėtį be išeities. Tai filmo metu vertė muistytis, piktintis balsu ir nekęsti visų nepamatuotai besielgiančių personažų. Kas keisčiausia, vis tiek iš dalies pateisinau jų neadekvatų elgesį. Juk lengva suprasti, kad jų vietoje tikriausiai elgčiausi lygiai taip pat.
Nuoširdžiai pikta šiame filme buvo tik ant vieno žmogaus – darželio auklėtojos, kuri elgėsi lygiai taip pat aklai, kaip neseniai Lietuvoje praūžęs vienas violetinės spalvos judėjimas. Faktų nereikia, argumentų nereikia, svarbu tik tyra neapykanta ir masinis pasidavimas sąmokslo teorijoms. Iš tiesų nuostabu, kaip laiku pasirodė šis filmas. Jis tobulai dera prie pastaruosius kelerius metus vykusios lietuviškosios „mergaitės istorijos“. O darželio auklėtoja, tėvai ir kiti miestelio gyventojai labai tiksliai atvaizduoja visus lietuviškam judėjimui pasidavusius žmones. Šį filmą privaloma pažiūrėti kiekvienam lietuviui, kuris nors kartą domėjosi Garliavos mergaitės istorija.
Šiame kūrinyje galima aiškiai stebėti, kaip formuojasi tokio tipo sąmokslo teorijos. Šis filmas – vos ne mokslinis tokio dalyko pavyzdys. Prasidėjusi kaip paprastas vaiko leptelėjimas, vieno per daug aktyvaus žmogaus dėka ši istorija per kelias dienas ima plisti nebesustabdomai. Tiesiog tipinis atvejis – vienas pagalvojo, kitas pasakė, trečias spėjo – ir netikėtai gimė istorija, kurią, kaip susitarę, kartoja visi vaikai. Istorija progresuoja iki logiškai nepaaiškinamų pasakojimų ir po truputį virsta Tiesa. Vienintele, ir Tikrąja, kuria aklai tiki visi įsitraukę. O tada telieka tiesiog teroras.
Jautresniam žmogui paskutinis filmo trečdalis gali būti gan sunkus. Stiprėjanti neviltis įsismelkia į visą siužetą ir kiekviena scena priverčia tiek piktintis neteisybe, jog net imi rauktis nuo nemalonių vaizdų. Filmas parodo, kokia žiauri gali būti masinė neapykanta ir koks baisus yra psichologinis teroras paliekant žmogų vienišą beviltiškame kare. Nors visą laiką nujaučiau, jog filmas gali baigtis geruoju, tačiau stiprus nevilties jausmas užgožė bet kokias nuojautas. Tai aš vadinu stipriu darbu. Retai pamatysi filmą, kuris paveikia stipriau, nei tikriausiai paveiktų panašūs įvykiai realybėje.
Filmas užbaigiamas taip, jog lengvesnės kino produkcijos mėgėjai jį pakeiksnos. Pabaiga tikrai nėra tokia, kokios norėtų dauguma žiūrovų. Ji parodo, kuo geras Europos kinas skiriasi nuo dabartinio JAV kino. Filmui pasibaigus daug žmonių internetuose ir diskusijose puolė galvoti ir nagrinėtis, kas gi buvo tas asmuo paskutiniuose kadruose. Tačiau tikrai neverta ieškoti išaiškinimo. Juk filmo moralas ne apie tai! Moralas apie tai, jog kartais nebėra kelio atgal – ypač iš fanatizmo liūno. Gyvenimas filmo personažams niekada nebebus toks pats. Visą gyvenimą šešėlis seks iš paskos ir vers žvalgytis per petį. Kai pabandai tai įsivaizduoti savo gyvenime – apima nemalonus šiurpas.
• •
MĖNESIO REŽISIERIUS:
Amour (2012) – vokiečių kilmės režisierius Michael Haneke yra vienas retų kūrėjų, kurie priverčia išspausti ašarą ir netgi papykti už jo filmų suteikiamus stiprius pojūčius. Naujausias jo kūrinys dažnam žiūrovui, o ypač turinčiam senų žmonių savo šeimoje, yra dar vienas rimtas ir sunkus išbandymas.
Pirmą sykį išspausti ašarą režisierius mane privertė nuo pasišlykštėjimo – dar būdamas paauglys pasižiūrėjau vieną žiauriausių ir labiausiai gniuždančių psichologinių siaubo filmų – Funny Games, 1997 m. versiją. Po dešimties metų M. Haneke padarė klaidą ir pastatė šio filmo holivudinę versiją, bet čia jau kita istorija. Kritikai tada atseikėjo. Todėl 2009 m. grįžęs su išskirtiniu filmu The White Ribbon, M. Haneke sukėlė tikrą nuoširdų katarsį.
Šį sykį ant pečių užkrovė sunkią naštą, prislegiančią savo panašumu į realų pasaulį. Auksinę palmės šakelę Kanuose, Oskarą ir virš įvairių 40 apdovanojimų laimėjusiame filme Amour pasakojama apie dviejų senų žmonių ramų gyvenimą, kol vieną jų ištinka insultas. Nors filmo pradžioje atrodo, kad pavadinime užkoduota meilė bus tik šiltas dviejų senų žmonių bendravimas, vėliau supranti, kad tikrasis M. Haneke meilės apibūdinimas žiūrovui parodomas tik po personažo insulto.
Antrąją filmo dalį žiūrėti neįtikėtinai sunku, jeigu šeimoje turi labai susenusių irba sunkiai sergančių žmonių. Dažnas kietakaktis sakys, jog į tokius dalykus reaguojama per jautriai ir nieko čia tokio, jog žmonės sensta. Anksčiau galvodavau lygiai taip pat. Iki tada, kai senelis kelias dienas ignoravo miokardo infarktą ir griuvinėjo eidamas gatve, o močiutė 74 laiptelius iki namų durų pradėjo lipti ilgiau nei 10 minučių. Žiūrint tokius filmus pradedi bijoti senatvės. Žiūrėdamas tiesiog užuodžiau senų žmonių kvapą jų bute. Jaučiau kiekvieną nešvarų paviršių ar prastai nuplautą lėkštę. Jaučiau senėjimą.
Funny Games man įstrigo dėl neįtikėtinai tikroviškų scenų, kurių metu galėjau pajausti visišką empatiją. Filmo Amour neįtikėtinai tikroviška aktorių vaidyba padėjo įsijausti į personažų elgesį. Juk viskas kine susideda iš smulkmenų. Net mažiau reikšmingos scenos, pavyzdžiui, mokinio laukimas svetainėje – kiekvienas jo judesys, aplinkos išžvalgymas, rankų poza – viskas atidirbta idealiai tikroviškai. Šioje scenoje matai patį save, kai ateini į svečius pas kokį gerbiamą žmogų. Tokių scenų dėka M. Haneke sulipdo išskirtinį ir žiūrovą prikaustantį kūrinį.
Amour – rimtas posūkis M. Haneke kūryboje. Likdamas prie savo ramių, tolygių vaizdų režisavimo stiliaus, jis beveik atsisako vieno esminių savo kūrybos elementų – tamsiausių žmogaus elgesio formų tyrinėjimo. Nors tam tikrų elementų galima rasti ir šiame filme, reikia pripažinti, jog šis filmas labai skiriasi nuo ankstesnės jo kūrybos. Tamsūs žmonių poelgiai lieka antraplaniai elementai, nedarantys reikšmingos įtakos siužetui. Priekyje lieka smulkmeniškumas, scenų natūralumas ir nepriekaištinga vaidyba.
M. Haneke sugeba pastatyti filmus, kurie nesibaigia ekranui užtemus. Tai filmas apie ligos naikinamą žmogų, apie nykstančią asmenybę ir su tuo sunkiai susitaikančius artimuosius. Tai filmas apie skausmą prarandant žmogų, kurį mylėjai visą gyvenimą. Tačiau reikia nepamiršti, kad tai filmas ir apie nepaveikiamą meilę. Patį tvirčiausią jausmą iš visų. Tai baisi psichologinė drama, kurioje savita forma išreiškiami šilčiausi jausmai – nuoširdi ir tikra meilė.
Pasibaigus siužetui negali nustoti apie jį galvoti. Filme neparodoma nieko naujo ar netikėto. Bet visuma palieka įspūdį, dėl kurio vėliau žiūrovas filmą aptarinėja, mąsto, išranda ir tam tikra prasme jį tęsia toliau. Pratęskite ir jūs ir sužinokite, kas šiais metais laikomas meniškiausiu pasaulio filmu. Jei šis filmas jums nesuteiks jokių jausmų – esate beširdis ir nejautrus rabarbaras. Vertinga pažiūrėti kiekvienam, nes juk kiekvienas po truputį senstame.
• •
The Perks of Being a Wallflower (2012) – tai yra per ilgą laiką geriausias filmas paaugliams ir tėvams, norintiems suprasti paauglius. Pažiūrėjęs šį filmą trumpam likau be žado – koks geras ir taiklus jis yra. Ir kaip puikiai atvaizduoja paauglišką gyvenimą, kuriame elgiamasi kvailai ir nepamatuotai, kuriame sureikšmini visiškai nereikšmingus dalykus, kuriame galima išprotėti dėl nelaimingos meilės ir kuriame labai nori būti kuo panašesnis į suaugusiuosius, bet dėl to tampi tik dar labiau panašus į tikrąjį paauglį.
Esu tikras, kad šis filmas visus paveiks labai skirtingai. Vieniems jis bus itin nuobodus – ir paauglystė bus jau pamiršta, o paaugliai vaikai gal elgsis visiškai kitaip. Tačiau tai, ką mačiau šiame filme, man leido suprasti, kad tiek scenaristas, tiek režisierius yra patyręs arba bent jau supranta dalies paauglių gyvenimą. Ir žino, kuo jie gyvena, kas jiems rūpi ir ką reiškia ta tikroji, “amžina” ir kvailo prisirišimo paaugliška draugystė.
Esu visiškai užtikrintas, kad šį filmą siūlysiu pažiūrėti savo 16-mečiui vaikui ir netgi žiūrėsiu kartu. Kad iš naujo suprasčiau, kuo jie gyvena – ir galėčiau atitinkamai reaguoti į jų elgesį.
Paskutinis monologas ir vaizdai aplink jį tiesiog pritrenkė ir sugrąžino mane tiesiai į mano paauglystę, kai, pavyzdžiui, naktį tyloje sėdėdavom ant lieptelio ir žiūrėdavom į žvaigždes, ir ta akimirka atrodydavo tiesiog svarbiausia gyvenime. Jeigu to neprisimenate… per daug subrendote. “Because I know there are people who say all these things don’t happen. And there are people who forget what it’s like to be 16 when they turn 17. I know these will all be stories someday. And our pictures will become old photographs. We’ll all become somebody’s mom or dad. But right now these moments are not stories. This is happening. I am here and I am looking at her. And she is so beautiful. I can see it. This one moment when you know you’re not a sad story. You are alive, and you stand up and see the lights on the buildings and everything that makes you wonder. And you’re listening to that song and that drive with the people you love most in this world. And in this moment I swear, we are infinite.” Šiurpą keliantys žodžiai.
Sunku man vertinti šį filmą, nes jis suteikė begalė jausmų ir, kaip minėjau, grąžino tiesiai į paauglystę. Prakeikta nostalgija. Sunku man pasakyti, kad aktorių vaidyba nekokia, kad yra nuobodžių, perdėm romantiškų scenų. Nuo pat pradžių supratau, kad šis filmas netaiko į profesionaliai atrodančius kinematografijos darbus. Jis taiko būtent į filmo auditoriją, mėgindamas kuo tiksliau perteikti knygą, pagal kurią yra parašytas. Man regis, pataiko tiesiai į dešimtuką. Ar mergina, ar vaikinas, visi paaugliai turi tokių akimirkų kaip filmo personažai. Visiems kuri nors gyvenimiška, kasdienė, elementari akimirka atrodo kaip svarbiausias įvykis gyvenime, svarbiausias dalykas pasaulyje. Jei niekada to nepatyrėte – linkiu kada nors trumpam pavirsti paaugliu ir patirti. Nostalgiją ir džiaugsmą keliantis jausmas.
Jeigu turite paauglių vaikų – pirmyn žiūrėti šio filmo. Kartu su jais. Privalomai.
• •
Lincoln (2012) – negalvojau, kad bus taip gerai. Vertinant šį filmą sunku laikytis objektyvumo, nes nesidomiu istorija, o tuo labiau – JAV istorija. Kažką pamenu iš mokyklos laikų, tačiau net neįsivaizduoju, koks asmuo galėjo būti Linkolnas, kaip jis atrodė, kaip kalbėjo, ką darė. Numanau, kad viskas, ką dauguma ne JAV žmonių žino apie Linkolną, tai tiesiog “aj, buvo geras prezidentas, panaikino vergiją“. Todėl šis filmas – kaip tik. Spėju, kad jis tinka ne tik norintiems susipažinti su vienu iš svarbiausiu istoriniu laikotarpiu, bet tinka ir istorikams, kurie turėti leipti nuo nuostabios autentikos filme, nuo tobulų debatų ir tikrai įspūdingo pagrindinio vaidmens.
Autentika? Linkolno kabinetas atkurtas identiškai, naudojant tokius pačius žemėlapius, plakatus ir knygas, buvusias tikrajame kabinete. Steven Spielberg 12 metų ruošėsi šiam filmui ir atkūrė viską kiek įmanoma tiksliau. Filme girdimas kišeninio Linkolno laikrodžio garsas yra tikro Linkolno laikrodžio, saugomo muziejuje, garsas. Kiekvienas rimtesnis personažas buvo tikro asmens atitikmuo, o jų išvaizda, elgesys ir nuveikti darbai atvaizduoti kiek tik įmanoma istoriškai tiksliau.
Liežuviai (klaviatūros) šneka, kad Linkolnas buvo atvaizduotas būtent toks, koks buvo realybėje. Ramus, prikimusiu miaukiančiu balsu, pasakojantis gražias istorijas ir neparodantis nė menkiausio nervo viešai. Šis vaidmuo išties buvo atliktas fantastiškai, nepabijosiu to žodžio. Į filmą pasinėriau labai greitai ir 2,5 valandos jaučiausi grįžęs toli į praeitį. Filmo metu nenutilo mintis: o jeigu kas pastatytų tokį kokybišką filmą apie Smetoną ir jo valdymo laikus… būtų kažkas neįtikėtino.
Steven Spielberg vėl pavyko. Nuo 2006 metų nebesukūręs jokio dėmesio verto filmo, jis pagaliau pasauliui pristatė tai, už ką jį visi gerbė – aukšto lygio, tobulos kinematografijos ir tobulai išvystyto siužeto mano kūrinį. Daniel Day-Lewis (anksčiau atlikęs įspūdingus vaidmenis filmuose There Will Be Blood ir Gangs of New York – rekomenduoju abu) susižėrė visus įmanomus apdovanojimus. Pakartojo There Will Be Blood sėkmę. Šis filmas apipintas apdovanojimas ne veltui, ir ne dėl to, kad jo prodiuseriai gerai dirbo. Tai išties labai gili, vaizdinga, išsami, svarbų istorinį momentą išnarpliojantį istorija. Debatai tarp politikų, politikavimai tribūnose, didžios kalbos apie nieką buvo tobulai su šiais laikais susisiejantis dalykas (Balso teisė moterims? Jūs turbūt juokaujate!). Pati balsavimo scena sukėlė įtampą, prilygstančią gero veiksmo bajavykui, prikaustančiam prie kėdės, kai nekantrauji sulaukti baigties. Filmas toks stiprus, kad net žinant istorinę baigtį, vis vien nori pamatyti, kuo baigsis balsavimas. Tai būtent taip stipru.
Manau, kad Spielbergas sukūrė vieną geriausių istorinių filmų per visą kino istoriją. Tiek geras, kad priverčia pasidomėti istorija. Filmas toli gražu patiks ne kiekvienam, o lengvų komedijų ir bajavykų mėgėjams netgi gali sukelti žiovulį. Bet kuriuo atveju, vienas stipriausių šių metų filmų. Neabejotinai rekomenduoju.
• •
The Imposter (2012) – Frederic Bourdin – prancūzų kilmės apsimetėlis, pradėjęs savo “karjerą” dar vaikystėje ir spėjama, kad per savo 40 metų gyvenimą suklastojęs apie 500 tapatybių. Šis dokumentinis filmas apie garsiausią jo nusikaltimą: apsimetimą 3 metus be žinios dingusiu vaiku.
Nenoriu labai plačiai atskleisti siužeto, nes tuomet bus ne taip įdomu žiūrėti. Filmo pasakojimas neįtikėtinas, bet labai aiškus: JAV gyvenanti šeima pasigedo mažamečio berniuko. Po kurio laiko prarado viltį jį surasti. Po kelerių metų Ispanijoje buvo rastas vaikas, kuris teigė esąs jų sūnus. Jie nuvyko jo pasiimti, susitiko ir… priėmė atgal į šeimą. Tik problema tame, kad jis nebuvo jų sūnus – ir netgi nebuvo panašus į jį.
Tik nemanykite, kad taip filmas ir užsibaigia. Vystantis pasakojimui atskleidžiama daug įdomesnių teorijų ir faktų, kurie užduoda tik daugiau klausimų. Istorija ne tokia paprasta, kaip atrodo iš pradžių. Pats filmas pagamintas gan profesionaliai, visą laiką tolygiai keliama įtampa ir nenuklystama į neįdomius dalykus. Todėl nepasidaro nuobodu, kas nutinka nemažame kiekyje dokumentinių filmų. Istorija, kaip pavyko tokia neįtikėtina apgavystė, dėstoma itin smulkiai, ją pasakoja pats apsimetėlis, todėl žiūrėti tikrai įdomu. Atkurtos ir suvaidintos įvykių scenos atrodo sąlyginai neblogai. Dokumentinis filmas, balansuojantis tarp kinui skirto filmo ir “History Channel” lengvabūdiškos pasakojamosios laidos formato.
Vienas įdomesnių filmų, rodytų Kino pavasaryje. Rekomenduoju pažiūrėti. Ir pasigooglinkite šį žmogų – tikrai įdomi asmenybė.
• •
Paper Man (2012) – labai gražus, puikiai nupieštas trumpametražis animacinis filmas, kurį tiesiog rekomenduoju pažiūrėti čia ir dabar:
(Su video kažkas blogai. Rodo tik iki 58 sekundės. Pamėginkite vėliau)
• •
The Master (2012) – tobulų filmų, kaip There Will be Blood, Magnolia, Boogie Nights režisierius Paul Thomas Anderson po penkerių metų pertraukos sugrįžo su nauju, daugybę diskusijų sukėlusiu filmu. Vieni šį filmą keikė, kiti gyrė, bet vieningos nuomonės taip ir nepriėjo. Gero filmo ženklas?
Pažiūrėjęs šį filmą turėjau ilgai pamąstyti. Iš vienos pusės, filmas man nepatiko: juo nieko nepasakoma, jame nėra kažkokios prasmės, tai tiesiog pasroviui plaukiantis siužetas. Jei būčiau tokį filmą žiūrėjęs prieš penkerius metus, būčiau stipriai keiktelėjęs ir priskyręs jį prie šlamšto, kurio niekada nekartočiau. Bet dabar į filmus žiūriu šiek tiek kitaip.
Nors iš esmės filmu nieko nepasakoma, jame sudėta daugybė poteksčių ir atskirų temų apie žmones ir jų elgseną. Visų pirma, šį filmą įkvėpė Scientologijos Bažnyčios įkūrėjas – tai lyg pasakojimas apie jo kulto susikūrimą. Man tai ir buvo įdomiausia dalis – stebėti, kaip aklai sekama kulto lyderiu, kaip sveikas protas užgožiamas gražiais išsireiškimais ir kaip masė žmonių gali būti patiklios avelės. O abejojantys greitai sutvarkomi ir įvairiais būdais grąžinami atgal į kelią.
Antra, filme aiškiai parodoma, kaip lengva valdyti savimi nepasitikintį, psichologiškai nestabilų ir atramos gyvenime neturintį žmogų. Iš esmės tokį žmogų gali paversti bet kuo – netgi savo asmeniniu šunimi, kurį gali išnaudoti kiek širdis geidžia. Šio filmo labiausiai laukiau dėl itin mėgstamų aktorių – genijaus Phillip Seymour Hoffman ir Joaquin Phoenix – atstumtųjų personažų genialų aktorių. Nors P.S. Hoffman savo Šeimininko vaidmenį atliko nepriekaištingai, tačiau visi aplodismentai keliauja Paklydeliui J. Phoenix, kadangi jo vaidmuo buvo išskirtinis ir vertas visų apdovanojimų, kuriuos gavo. Įtikinantis, savitas ir visą filmą nuosekliai išlaikomomis manieromis pasižymintis personažas. Tokia vaidyba verta pažiūrėjimo – vien dėl to šį filmą nagrinėti įdomu.
Nors žiūrint paviršutiniškai atrodo, jog filmas neturi esmės (ir prasmės), pasigilinus lengva atrasti ir daugiau įdomių dalykų. To ir linkėčiau, kiekvieno filmo atveju. Nespręsti pagal pirmą įspūdį, o ieškoti, ką norėta pasakyti. Verta pažiūrėti. Nuostabi vaidyba, nuoseklus dėstymas ir savotiškas požiūris į sektantus.
• •
Downfall (Der Untergang) (2004) – pagaliau, pagaliau, pagaliau! Pažiūrėjau vieno iš garsiausių video memų gimtąjį filmą – memo pavadinimu Hitler Reacts. Senais laikais teko šio filmo epizodus matyti per TV, bet vienu prisėdimu taip ir nebuvau pažiūrėjęs. Pagaliau atsirado proga – ir nė kiek nesigailiu. Vėlgi objektyviam siužeto vertinimui koją kiša tai, kad nesu istorikas. Manau, kad dauguma žiūrovų tokie, todėl labai neišsiskirsiu. Man siužetas buvo itin įdomus, suveikė dramatiškumas perteikiant Hitlerio gyvenimo pabaigą. Tai vienas iš filmų apie karą, kuriame tikrojo fronto net nesimato – viskas vyksta kabinetuose, bunkeryje ar kitose uždarose patalpose. Pasakojama apie Antrojo pasaulinio karo pabaigą, kai Hitleris slėpėsi bunkeryje Berlyne. Siužetas paremtas paskutiniosios Hitlerio sekretorės pasakojimais. Viskas būtų perfect, jeigu ne tikrai tragiška vaidyba ir statiškos scenos.
Niekas tikriausiai neneigs, kad Bruno Ganz Hitlerio vaidmuo – fantastiškas. Kažin, ar koks aktorius yra geriau suvaidinęs šitą pamišusį ir keistą diktatorių. Tačiau visi kiti aktoriai… Gal ir skambu kaip snobas, bet mėgstu kokybišką vaidybą. Ji turi būti arba natūrali, arba tiek susintetinta, jog atrodo kaip profesionaliai suvaidintas dirbtinumas. Bet kai vaidinama kažkur per vidurį, lyg į užpakalį būtų įkišta po pagalį… labai negerai. Aišku, tai kaltė ir operatoriaus bei režisieriaus – filmavimo rakursas visada labai svarbus. Kartais net prasta vaidyba gali būti užslėpta protingai nufilmuotais kadrais ir gražiai sukirpta scena. Tačiau ne tame pagrindinė bėda. Manau, kad bėda – aktoriuose. Kaip kad Lietuvoje praktiškai neturime natūraliai vaidinančių aktorių – panašiai ir Vokietijoje. Perdėtas ordnungas trukdo atsipalaiduoti ir paveikti žiūrovą.
Filme parodyti tikrieji karo užkulisiai. Prasigėrę generolai, nepasitikėjimas vienas kitu, beviltiškumas ir savižudybės. Kas militaristiniams priedurniams, siekiantiems titulų ir pareigybių, gali atrodyti žaviai, iš tiesų yra tik tas pats šlamštas, tik kita forma. Pažiūrėjęs tokius filmus dar sykį nesuprantu, kaip galima žavėtis kariniais dalykais. Jie neatneša absoliučiai nieko gero.
Labai nustebino šio filmo populiarumas ir laimėti apdovanojimai. Jei lygintume šį filmą su pvz., Šindlerio sąrašu, mano nuomone, tai didžiulę kokybinę atskirtį turintys filmai. Net nesulyginami. Be abejo šis filmas toli gražu nėra prastas, bet nematau didelės priežasties jį priskirti prie vienų iš geriausių dramų apie Antrąjį pasaulinį karą. Jis pastatytas gan prastai, scenos netikroviškos, vaidyba perspausta ir statiška. Bet kaip bebūtų keista, jį tikrai rekomenduoju. Jeigu norite pamatyti fantastiškai gerai suvaidintą Hitlerį ir pasimėgauti niekingomis ir žeminančiomis paskutinėmis nacių dienomis, būtinai žiūrėkite. Yra tikrai įspūdingų scenų, ypač pabaigoje – kartais net negali patikėti, jog tai įvyko realybėje, šiame pasaulyje. Tikėkimės, visa tai niekada niekada nebepasikartos.
• •
Dredd (2012) – žiaurioje ateityje, kur ant sienų miestų griuvėsių iškilę nauji nusikalstamo pasaulio lizdai, vienintelė teisėsauga – Teisėjai. Herojiniai kariniai policininkai, turintys visas teises elgtis bet kaip, o mirties bausmę už nusikaltimus įvykdantys iškart viešoje vietoje. Niekam nežinomas režisierius, pusiau geri (prasti?) aktoriai, 1977 m. gan garsus komiksas – ir turim labai savotišką, originalų ir daug nuomonių sukeliantį filmą.
Taip ir sunku susiprasti – ar ką tik pažiūrėjau visišką šlamštą, ar kokybišką filmą pagal komiksą? Šįkart kompromiso nenoriu, todėl linkstu į teigiamą pusę. Mano minimas originalumas nėra visapusiškas – šis filmas siužetu šiek tiek primena jau ne vieną kartą matytą istoriją. Herojus įstringa daugiabutyje, kuriame gyvena daugybė gaujai priklausančių ir iki dantų apsiginklavusių nusikaltėlių. Išėjimo nėra, išeities irgi. Vienintelis būdas išgyventi – skintis kelią per priešų lavonus ir pasiekti bei nudėti jų karalių. Vienas geresnių tokio tipo filmų buvo The Raid: Redemption, kuris labai nustebino savo kokybiškumu ir gražiomis muštynių scenomis. Šis filmas nestebina, tačiau žiūrisi itin maloniai. Galbūt dėl savo vizualinio pateikimo – spalvotų vaizdų, trykštančių kraujų ir perdėtai žiaurių scenų, o galbūt dėl savo suvaldomo komiškumo, kuris labiausiai juntamas pagrindiniam herojui sakant… bet ką.
Vaidyba šiame filme visiškai prasta, jei vertintume iš meninės pusės. Bet šį filmą privaloma žiūrėti taip, lyg skaitytum komiksą. Jis tiesiog lengvo formato ir į jokią meninę vertę nepretenduojantis filmas. Gražiausi filmo dalykai – tai į žmones lekiančios signalinės raketos ir į asfaltą ištrykštančios asmenų galvos. Visas filmas paremtas “teisinguoju” žiaurumu, kai už savo nusikaltimus nusikaltėliai nubaudžiami itin žiauriai ir skausmingai. Baudėjas 100%.
Siužetas irgi komiksinis. Jokio rimtumo jame ieškoti nereikia. Visas filmas yra viena didelė komiksinė istorija, skirta žiūrėti kemšant popkornus ir juokiantis iš kvailų scenų. Perpjauti daugiaaukštį trimis kulkosvaidžiais (iššaudant pusę gyventojų)? Kodėl gi ne! Susprogdinti pusę pastato dėl smagumo? Kodėl gi ne! Šaudant nusikaltėlius daryti ilgas pauzes ir reikšmingai tylėti su tikslu pamokyti savo padėjėją? Kodėl gi ne, nusikaltėliai palauks!
Visgi filmas man tikrai patiko, kad ir koks jis kvailas būtų. Savo lygoje jis eina iškėlęs galvą. Dauguma tokio tipo holivudinių filmų apie herojus nė per plauką neprilygsta šitam tiesmukiškam baudėjui. Šis filmas žavi tuo, jog žiūrovui nepataikauja – na ir kas, kad nebus priimtinas masėms. Svarbiausia patiems smagu. 100% komikso filmas nieko nepagrąžinant ir nesuteikiant logikos. Smegenys ir kraujai įskaičiuota.
• •
The Great Gatsby (2013) – ilgai galvojau kaip pavadinti šį filmą vienu sakiniu. Galvon šovė kažkas panašaus į “Profesionaliai išgražinta ir vizualiai maloni drama, kvailai dėstomu siužetu, perspaustos vaidybos scenomis, dirbtinais vaizdais ir tragišku garso takeliu.” Būtent. Jei reiktų apibūdinti vienu sakiniu, tai būtų kažkas tokio. Būsiu nepopuliarus ir šio filmo negarbinsiu. Nemanau, kad jis vertas tokių pagyrų, kokias yra gavęs. Taigi, nuo pradžių.
Vizualiai šis filmas tikrai gražus, spalvos fantastiškos, apipavidalinimas efektais tobulas. Bet kartais – ne: vaizdai atrodo kaip paimti iš kažikokios Rolex laikrodžių reklamos – ekraną nubalinantys švyturiai, vandens purslai, susimaišantys su fejeverkais, tobulos aprangos ir veidai be jokio trūkumo. Dar aišku reikia nekreipti į akivaizdžiai kompiuteriu sukurtas fonines scenas, prastą ir per ryškų apšvietimą, aj bet ką čia kabinėtis… Tai vis tiek nesugadina bendro vizualinio malonumo, kurį tikrai galima atrasti. Jeigu atsiriboji nuo žmonių vaidybos ir siužeto. Žmonių vaidyba nuo pirmos akimirkos atrodo kaip Snieguolės ir 7 nykštukų perspaustas maivymasis, visiškai netinkantis tokiam filmui. Scenos ištęstos, romantiniai kadrai kelia juoką – iškrypėliškai išplėstos vyriškio akys ir rankomis šokanti dama – atrodo gan absurdiškai. Moterys šiame filme vaidina labai lengvabūdiškas ir atsipalaidavusias damas – bet žiūrint blaivia galva, tai atrodo kaip nevykęs maivymasis. Net neapsisprendžiu, kas filme vaidino prasčiau ir kas labiau erzino – ar savo vaidybą kvailais žvilgsniais pagrindžiančios moterys, ar vyrai, kurie arba perdėtai pasididžiavę, arba perdėtai kvaili, vaizduojantys kaliauses laukuose.
Rašau čia visokius palyginimus skambiais išsireiškimais, bet kad jau toks filmas, tai toks ir tekstas. Tinkantis pasakai. Nors filmas statytas pagal knygą, neskirtą vaikams, man atrodo išėmus kelias girtuokliavimo ir vakarėlių scenas, šį filmą galima būtų statyti į vieną lentyną su vaikiškomis Disney dramomis. Ir tai yra pagrindinė šio filmo problema.
Nors ne, visgi pagrindinė problema – garso takelis. Toks eksperimentas buvo drąsu, bet… nepavyko. Fone skambanti 1900-1930 metų muzika, kuri staiga pavirsta į Kanye West, Jay-Z ar kitos popso žvaigždės trenksmingą repo/R’n’B/etc kūrinį – no pasaran. Nė per kur. Mano nuomone, yra visiškai kvaila 20 minučių kurti senovinio filmo atmosferą, stengtis sukurti kažkokį autentiškumą, o tada taip negrabiai įkalti šiuolaikinį visiškai nederantį niuansą. Aišku, pop muzikos ar lengvo kino gerbėjams tai turėtų patikti, bet ar kino kritikai laiko save panašiais lengvabūdžiais (lengvo turinio vartotojais)? Aš maniau, kad ne.
Filmas statytas pagal knygą, jos neteko skaityti. Tačiau iš skaičiusiųjų girdėjau įvairių nuomonių – vieni sakė, kad viskas OK, kiti sakė, kad filmas yra visiškai neatitinkanti nesąmonė. Teks perskaityti ir įsitikinti pačiam. Bet bijau, kad iki kol perskaitysiu knygą, filmą jau būsiu visai pamiršęs. Nes po filmo praėjus dar tik vienam mėnesiui, jau pradedu neprisiminti apie ką jis ir kas jame gero. Pasižiūrėkite patys ir susidarykite nuomonę. Vizualinis darbas profesionalus, žiūrėti tikrai nebus liūdna, bet lieka klausimas, ar prasmę filme rasite, ar visgi ne. Aš niekaip neradau.
• •
Killing Them Softly (2012) – jus another head-hunting movie. Brad Pitt ant viršelio žadėjo daug. Pats Pitt’as dėl to kaltas – savo vaidybos kartelę iškėlė labai aukštai. Nors filmą pažiūrėjau labai maloniai, bet pažadai ištesėti nebuvo. Tai tik dar vienas eilinis kriminalinis mafijozų filmas, kurį labai greitai užmiršime ir jis niekada nebus prisimintas. Vieni mafijozai apvagia kitus mafijozus, dar kiti mafijozai dėl to miršta, samdomi žudikai, neaiškūs tarpininkai ir t.t. Visos kriminalinių filmų tradicijos. Bėda tik ta, kad jokio kabliuko. Nors šis filmas išsiskiria personažų atlikimu – t.y. mafijozai man pasirodė daug realistiškesni ir paprastesni nei daugumoje filmų. Vaidinant mafijos atstovus dažniausiai labai perspaudžiama ir man tai nuolat užkliūna. Todėl visada mėgau Tony Soprano, nes jis toks paprastas šeimos žmogus, o iš tiesų už jo stovi visa armija. Šiame filme mafijozai ir plėšikai būtent tokie – daug paprastesni, su jausmais, savo silpnybėmis, todėl atrodantys daug realistiškiau.
Bet čia ir viskas. Galima mėgautis tais vaidmenimis, bet kas iš to, jeigu nėra, kas juos suriša. Siužetas toks įprastas, kad net pikta žiūrėti. Veiksmas? Nemoku išsireikšti, bet jis toks tiesiog vykstantis. Atrodo, jog kamera vieną dieną įjungiama ir tiesiog sukasi kasdienybėje – iki kol sustabdoma ir pateikiama kaip filmas. Nežinau, ar tai privalumas, ar trūkumas. Ankstesniame režisieriaus filme The Assassination of Jesse James tai buvo privalumas, bet dabar… matyt, kad ne. Nesakau, kad filmas blogas, tačiau šiuose kinoteatruose yra tikrai vertingesnių filmų. Jei labai neturite ką veikti, galite žiūrėti, bent jau dėl aktorių. Bet šiaip silpnoka.
• •
Les Miserables (2012) – if your girlfriend doesn’t appreciate you after sitting through this movie, you should really rethink your relationship. Šiaip mano nuomonę gan tiksliai nusako šis sarkastiškas pasišaipymas iš filmo:
Jeigu rimtai, tai rimtai. Holivudas jau paeksperimentavo su grįžimu prie begarsių nespalvotų filmų (The Artist), atėjo laikas paeksperimentuoti ir su naujų laikų miuziklu, blockbuster’iu. Ar pavyko? Na, negalima sakyti, kad nepavyko. Bet The Artist sėkmė neaplankė.
Ilgą laiką gyvenime nemėgau miuziklų, o kokio nors The Sound of Music iki šiol nesu pilnai matęs. Tuomet pažiūrėjau vieną miuziklą, pažiūrėjau kitą, ir nustojau jais bjaurėtis. Prisiverčiau. Todėl neigiamo nusistatymo nėra. Na bet rimtai… tas nuolatinis dainavimas? Ne, nesakau, kad filmas blogas. Bet pirmą kartą matau miuziklą, kuriame jokių dialogų. Net scenose, kur dainavimas atrodo kvailai. Solinis dainavimas trikdė visą filmą, matyt dėl to, jog niekaip neperlauždavau savęs žiūrėti šio filmo kaip dainų mišinio. Na juokingai man atrodė tie visi Holivudo aktoriai, mėginantys spausti natas iš teksto, kuris neskirtas natoms. Ir tuo labiau mėgindami spausti dainas iš istorijos, kuri neskirta dainavimui. Bet reikia paminėti, kad masinis dainavimas – labai patiko. Scenos, kur dainuodavo visas choras būdavo ne tik smagesnės, bet ir daug melodingesnės. Pataikant į natą. Nenusidainuojant.
Kas keista – vaidyba man patiko. Hugh Jackman, padailintas tobulu grimu, atrodė labai gerai, Anne Hathaway irgi nenusileido, Borato išsidirbinėjimai praskiesdavo graudžias giesmes. Aišku, toks filmas privalo turėti savo neigiamą pusę, o dainavime tai – Russell Crowe, kuriam geriau daugiau tokių eksperimentų nebedaryti. Manau, kad šis filmas man būtų daug labiau patikęs, jei būtų be dainų. Nes tikrai, veiksmas jame ir istorija buvo visai įdomu, o personažų įvairovė neleido įsisukti nuoboduliui. Viskam kišo koją tas perdėtai jautrus ir lyriškas dainavimas. Nustačius svajingus veidus ir žvelgiant į tolį taip toli toli toli, kad net juokas ėmė.
Bet aišku, kad toks filmas bus keliamas ant pjedestalo ir pateikiamas kaip šimtmečio miuziklas. Net nesvarbu, kad buvo geresnių miuziklų už jį. Šiame gi garsūs aktoriai priversti dainuoti! Ir dargi toks legendinis kūrinys perstatytas. Sėkmė garantuota, net nekreipiant dėmesio į realią kūrinio kokybę. Scenografija, efektai, grimas, stambaus plano kadrai aišku nepriekaištingi ir padaryti kokybiškai, bet ar tik tai parodo tikrąją filmo kokybę? Nemanau. Nešioti ant pjedestalo šį filmą galima tik tuo aveju, jei darai tai iš gailesčio – kad aktoriai taip stengėsi, laužė save, išmoko rimtai dainuoti ir štai taip gražiai viską sudainavo. Tam jėgų ir kruvino darbo reikėjo daug. Bet jeigu galutinis gaminys yra pusėtinas, ar tai verta didelių liaupsių? Klausimas be atsakymo.
Manau, kad atsirastų daug man prieštaraujančių, ir jie bus visiškai teisūs. Tokie nestandartiniai filmai niekada nepaliks visiems vienodo įspūdžio. Jis vienu metu ir geras, ir blogas. Bet garantuotai išskirtinis. Todėl reikėtų jį pažiūrėti vien dėl to, kad žinotum šiuolaikinio kino istoriją – kad apskritai toks filmas buvo ir kad šiais laikais Holivudas gali rizikuoti ir statyti miuziklus. O ar patiks, ar ne, tai jau sužinosi filmo žiūrėjimo metu.
• •
Iron Man 3 (2013) – Geležinio žmogaus filmai visuomet pasižymėjo labai aukšta kokybes kartele, profesionaliais efektais ir savotišku humoru, kuris turėtų būti priimtinas (ir juokingas) daugumai žiūrovų. Iki šiol manau, kad tai viena geriausių komiksų ekranizacijų, o Robert Downey Jr. yra vienas geriausiai parinktų aktorių pagal komiksą pastatytam filmui. Tiesiog neįmanoma įsivaizduoti kito aktoriaus šiame vaidmenyje.
Pirmajam Geležinio žmogaus filmui daviau begalę liaupsių, nes tai buvo vienas stipriausių tokio tipo filmų. Kadangi labai mėgstu pagal komiksus statomus filmus, pirmasis man buvo tyras džiaugsmas. Nuostabus veiksmas, puikūs efektai ir labai gera istorija. Tuomet išėjo antras filmas, kuris savotiškai buvo įdomus, tačiau pilnas standartinių holivudo produkcijos klaidų: idiotiškai besielgiančių statistų (kaip kokiam kompiuteriniam žaidime, kur pavieniai praeiviai daužosi į sieną arba stovi sustingę), kvailų klišių, neišpildyto blogiuko personažo ir pan. Antrasis filmas gan stipriai nuvylė, todėl trečiojo laukiau atsargiau.
Atsargumo tikrai reikėjo. Nors filmo efektai labai gražūs, veiksmo daugiau negu gyvenime reikėtų, obettačiau visa tai buvo kažkaip tuščia. Į personažų vystymą, dialogus ir bendradarbiavimą buvo nekreipta dėmesio ir viskas palikta tiesiog efektams. Siužetas buvo stipriai perspaustas, o vietose, kur reikėjo daugiau stiprumo ir susikoncentravimo, viskas nutrūkdavo ir vėl pirmas planas būdavo atiduodamas efektams. Net tas pats besikartojantis humoras filme nebelinksmino ir atrodė apgailėtinai. Susidarė įspūdis, jog viskas šiame filme pagrįsta efektais ir kostiumo makalynėmis, kai net nebesupranti, kas vykta ekrane – bet svarbu, kad būtų daug triukšmo ir žybčiojimo.
Apie standartines klaidas net liūdna kalbėti. Mitų griovėjai jau prieš kokį dešimtmetį paneigė mitą, kad krentant iš lėktuvo įmanoma susikalbėti. Bet ne, šiam filmui tai negalioja. Kai vienas žmogus užsidėjęs (ne savo noru) kostiumą, jis kažkodėl neveikia. Vos tik jį užsideda herojus – viskas OK. Neišsaugoti kostiumo dėl tokios banalios priežasties. Oh well… Neįtikėtini smūgiai ir trenksmai paprastam kūnui – bet neiškyla nė mažiausia mėlynė. Apskritai, kostiumas šiame filme buvo pateiktas kaip kažkoks eilinis žaislas, o tai visgi prieštarauja Iron Man esmei. Taigi trumpai užbaigiant: kaip antra dalis buvo prasta, taip ši ne ką geresnė. Profesionaliai iškeptas veiksmo filmas be įkvėpimo.
• •
The Pirates Band of Misfits (2012) – žiūrėdamas tokius animacinius filmus visuomet galvoju, kaip vaikystėje būtų buvę nuostabu pamatyti vieną ar kitą tokį gražų ir linksmą filmą. Aišku, pramaišom su senąja gerąja animacija, kuri savyje laikė labai gerų gyvenimo pamokymų – moku ir atsimenu iki šiol. Manau, kad šiuolaikinėje animacijoje tokio dalyko tikrai trūksta, taigi tobuliausias derinys būtų kažkur per pusę – senosios ir šiuolaikinės animacijos.
Pats filmas nėra kažkoks stebuklingas. Tiesa, jis nupieštas neįtikėtinai gerai, vėlgi naudojant sustabdyto kadro animaciją. Šiame filme nepagailėta ir efektų visiems bendriems vaizdiniams, bet laivo vidus ir pastatai padaryt rankutėmis. Neįtikėtinai įdomu žiūrėti nuotraukas iš filmavimo – iki kokio smulkmeniškumo sukuriamos scenos. Tačiau puikią animaciją papildo ne toks įdomus filmas. Lietuviškas įgarsinimas jį galėjo išgelbėti, jei ne nuobodoka istorija. Ir, svarbiausia, idiotiškas Čarlzo Darvino personažas. Suprantu, kad tai pasaka, sukurta istorija, bet pateikti Darvino personažą tokį panašų į tikrąjį mokslininką, bet vėliau pristatyti jį kaip durną sukčiautoją ir vagį… Smirda. Na bet be Darvino yra ir kitų minusų – kažkoks necharizmatiškas ir per lėtas veiksmas. Personažai atrodo lyg su cinkeliu, bet tuomet supranti, kad tai tik gražus piešimas – veikėjų personalijos gan nuobodokos. Tai tikriausiai ir buvo priežastis, kodėl šis filmas stipriai neužkabino. Be abejo jis gražus ir smagus. Bet pagyrų sakyti jam negaliu. Už animaciją – taip, bet tik tiek. Žiūrėti galima, tikrai nesispjaudysite, lygis išlaikomas.
• •
The Hangover Part III (2013) – galėčiau dabar patarti, ar žiūrėti šį filmą, ar nežiūrėti, bet viskas priklauso nuo to, ar žiūrėjote ankstesnes dalis. Jei žiūrėjote, ir netgi abi, tai be abejo žiūrėsite ir trečią. Nes tos visokios dvilogijos, trilogijos yra Pandoros skrynia – kad ir koks vidutinis ar net prastas filmas būtų, negali nepažiūrėti antros ar trečios jo dalies. Su šituo tas pats. Po antro filmo griežtai sakiau, kad nebereikia daugiau šitų keturių vyrų istorijos. Nebereikia. Na, bet žiūrovai reikalavo, tai Holivudas turi gi dirbti ir uždirbti – pelninga trečioji dalis pasirodė. Tikėkimės, kad uždirbo pakankamai, kad nebekurtų ketvirtos. Nes ir vėl teks žiūrėti šitą briedą.
Filmas juokingas, bet nykus. Tas pats per tą patį, nieko naujo. Juokingi ir originalūs personažai (na gerai, toks yra tik vienas personažas), bet kas iš to? Filmo metu apima jausmas, lyg žiūrėtum serialą “Draugai” ir kaskart matytum tuos pačius nuobodžius juokelius ir tą patį besikartojantį jų gyvenimą. Na gerai, teisibės vardan reikia pripažinti, kad iš tokio tipo komedijų šita trilogija – labai stipri ir viena geriausių. Gerai padirbėta su siužetu ir bajeriukais. Tačiau didžiausia problema čia – sunkos spaudimas iš perdžiuvusio vaisiaus. Tai nuspręsti paliksiu jums. Komedija laisvailaikiui – OK. Kaip vertę turintis filmas ar originalus kūrinys – ne.
• •
Nitro Circus: The Movie (2012) – Nitro Circus – kaskadininkų ir ekstremalių sporto profesionalų komanda, kuri anksčiau turėjo savo laidą, o dabar – visą filmą. Žiūrėjau visas jų laidas su didžiausiu malonumu. Nors jos daugmaž buvo nuobodokos, bet parodyti triukai – įspūdingi. Tai triukai su dviračiais, motociklais, keturačiais, monster truck’ais ir begale įvairiausių kitų judančių priemonių – nuo vežimėlių iki dviratukų vaikams ar šiukšliadėžių su ratukais. Kodėl žiūriu tokius dalykus? Nes tokie rizikavimai savo sveikata ir netgi gyvybe yra kažkas tokio, ko dažnas žmogus pats norėtų, tačiau nedrįsta. Arba tiesiog per daug tausoja savo sveikatą. Tokių laidų žiūrėjimas tave bent trumpam perkelia į tą pasaulį, kur daryti persivertimus su BMX dviračiu 30 metrų aukštyje – visiškai įprasta, ir nesvarbu, kad susiskaldai dubenį nepataikęs gražiai nusileisti. Juk so much fun! Iš vienos pusės – tai kvaila, bet iš kitos – adrenalinas daugybei žmonių yra vienas geriausių narkotikų. Sąlyginai nekenksmingų narkotikų.
Štai būtent tokios priežastys mane ir verčia žiūrėti tokius filmus. Netiesioginis noras būti jų vietoje, žavėjimąsis drąsa (ir nuktrūktgalviškumu), gražūs vaizdai ir triukai beigi tas aiškiai matomas gyvenimiškas nerūpestingumas ir elgsena tokia, kaip nori. Ir nesvarbu, kad tai iliuzija, ir kad jie dirba sunkų fizinį darbą – juk tai TV gyvenimas, kurį žiūri dėl trumpalaikio malonumo, persikėlimo kažkur toli į svajones.
OK, užteks retorikos. Filmas – gan prastas. Per daug kalbų, per mažai darbų. Veiksmo parodyta tikrai įspūdingo, ypač triukai ant dangoraižių, bet kalbų tarpuose buvo tiek, jog net pasidarydavo pikta. Per daug jautrių scenų, per daug didžiavimosi “kokie mes cool“, per daug neįdomių pasakojimų kas ką padarė ir kaip ką pasakė. Filmas turėjo kažkuo išsiskirti ir būti kitoks nei įprastos laidos. Deja. Atrodė, kad tai tiesiog ilgesnė laidos versija. Tai buvo esminė kūrėjų klaida. Antra bėda – nuo originalios ir savotiškai išprotėjusios idėjos – siekti rekordų – komanda perėjo prie labai nuobodaus Jackass kopijavimo. Filmo metu daug kartų atrodė, kad jie tiesiog kopijuoja nesąmonių stilių, kurio pioneriai yra Jackass. Rekordų siekimas tapo kvaila pramoga.
Rekomenduočiau filmą pažiūrėti tik tuo atveju, jei esate dideli ekstremalaus sporto mėgėjai. Jei ne – geriau pirma žiūrėkite laidą, kad pamėgtumėte jos herojus – tada filmas neatrodys taip prastai. Gal tiesiog laikas uždaryti šią TV pramogą ir išsiskirstyti toliau dirbti savų darbų.
• •
Oblivion (2013) – padariau klaidą dėdamas viltis į šį filmą, nes Tom Cruise niekada nežada geros vaidybos, o režisieriaus Joseph Kosinski pirmasis kūrinys Tron: Legacy buvo nevykęs fantastinio filmo perdirbinys. Apgaulingas viltis sukėlė tikrai geras prodiuserių darbas – anonsas atrodė nuostabiai, pranešimai apie filmo kūrimą žadėjo labai daug, o muzikinės grupės „M83“ kuriamas muzikinis takelis turėjo būti tikra bomba.
Nei vienas iš šių punktų neišsipildė. Oblivion yra nepaprastai nevykęs fantastinis filmas, kurio net negalima vadinti moksliniu – mokslo ir logikos jame yra mažiausiai. Žiūrint fantastinius filmus kartais galima nekreipti dėmesio į nelogiškus įvykius, keistą personažų elgesį ar tiesiog fizikos dėsnių nepaisymą. Tačiau kai tokios klaidos kartojasi kiekvienoje scenoje – ženklas, kad režisierius yra kino mažvaikis ir kažin ar kada nors iš to išaugs.
Siužetas, iš esmės, yra šimtaprocentinė išskirtinio fantastinio filmo Moon kopija. Oblivion pasakojama istorija yra nukopijuota ir tiesiog pagražinta šimtamilijoniniu biudžetu ir papildomais niuansais, kurie balansuoja tarp pigios romantikos ir visiško banalumo. Nesugebėjimą parašyti originalų siužetą režisierius kompensuoja tiesioginiu idėjų kopijavimų nuo kitų fantastinių filmų 2001: A Space Odyssey, The Matrix ir netgi nuo Independence Day. J. Kosinski parodo tik tragišką kinematografijos regresą, kuris užglaistomas saujele gražių efektų ir įspūdžio nepadarančių siužeto vingių. Žemiausias įmanomas lygis.
Prasta techninė pusė labiausiai atsispindinti garso kūrėjo ir režisieriaus darbo vaisiuose. Kai apgriuvusiame pastate herojus ėjo per metalinį karkasą, kabantys elektros kabeliai išleido stiprų garsą, kurį skleidžia tik tiltų lynai. Nuo tos akimirkos atsivėrė mano ausys. Dronai – tikri žudymo įrankiai – peršauti arba gavę elektros iškrovą, žviegia neaiškiu balsu, primenančiu dinozaurų riaumojimą ir „Žvaigždžių karų“ roboto R2-D2 spiegimą. Ir tai tik kelios iš kelių dešimčių garso režisieriaus klaidų.
2077 metai, ištobulėjusios technologijos. Kodėl skrydžių valdymo pultas veikia prasčiau negu mano Iphone 4 modelis? Net nekalbu apie ryšio technologijas, kurių priėmimo signalas veikia prasčiau nei Tele2 ryšys 2005-aisiais metais. Kur dingo vaizduotė, jei motociklo radaro rankenėlė primena 1970-ųjų gamybos nešiojamo radijo „Океан“ rankenėlę? Absoliuti fantastikos žanro impotencija.
Ant patrulinio lėktuvo esančios kameros veikia… tik kai reikia pasukti siužetą kita linkme. Ne tada, kai įvyksta kažkas reikšmingo. Dronas – per sekundę priešus sunaikinanti žudymo mašina – įtemptą akimirką staiga nusprendžia, kad į aukas reikia nusitaikyti – ir palieka pakankamai laiko mūsų didvyriui jį peršauti. Galų gale, branduolinio kuro kasetė, kurią herojus pritvirtina… kramtoma guma. Štai tokios žemo lygio klišės naudojamos šiame filme.
Blogiukų protinis neįgalumas konkrečiose siužeto vietose labai erzina. Apmulkinę visus iki vieno, sukūrę nepriekaištingą valdymo scenarijų ir kitaip įrodę savo neįtikėtiną intelektą, jie nenumato elementarių apsauginių smulkmenų. Tik šiame filme aukščiausių technologijų skaitytuvai gali aptikti gyvybės formą dėžėje, bet nesugeba pastebėti, kad šalia – 10 aktyvių branduolinių kasečių. Tik šiame filme blogiukai turi įvykius galintį pakeisti melo detektorių – bet jį panaudoja tik filmo pabaigoje. Ir čia išvardinau tik mažą dalį filme esančių kvailysčių.
Kodėl siužete palikta dešimtys tęstinumo ir nuoseklumo skylių? Nes be šių skylių nebūtų paties filmo. Režisieriaus prasta kompetencija atsispindi požiūryje į filmo statymą: kad pavyktų filmą užbaigti, ignoruojamos akivaizdžios nelogiškos klaidos ir banalios klišės. Statoma taip, kaip yra. Kai tokiais principais pastatytas filmas per pirmas premjeros dienas sugeba atpirkti nemažą dalį savo biudžeto – yra aišku, kad žemi standartai bus išlaikomi ir toliau. Ir dėl visko kalti jūs, kino žiūrovai. Tiesiog trūksta daugiau kritikos. Negailestingos kritikos. „Holivude kojas apšylantis režisierius sudrebino kino pasaulį“, „kuriant mokslinės fantastikos filmą režisierius konsultavosi su geriausiais JAV mokslininkais“ – tokios frazės skamba naujienų portalų ir mažesnių kino svetainių apžvalgose, kurios apžvalgas rašo kopijuodami visas pastraipas iš platintojų pranešimų spaudai. Išmokite kritikuoti, po velnių.
• •
The Last Stand (2013) – tik Švarco hard-fanai ir nostalgiją jam jaučiantys turėtų žiūrėti šitą filmą. Čia yra pavyzdys, kas nutinka, kai labai neblogas kitų šalių režisierius nusprendžia ateiti į Holivudą. Toks baisus baisus ir skausmą sukeliantis pavyzdys nutiko su Tarsem Singh, dabar eilė P. Korėjos kilmės Kim Jee-Woon. Vienas geriausių jo matytų filmų – The Good, The Bad, The Weird. Vienas blogiausių, o gal net pats blogiausias – šis, prasto siužeto ir tragiškos Švarco vaidybos pripildytas pirstelėjimas.
Pirstelėjimas buvo gan stiprus, todėl smirdėjo net ir tikriesiems Švarco filmų gerbėjams. Daug kur kilo stiprūs ginčai – ar pateisinti šį filmą, ar ne. Pagrindiniai pykčiai vyko tarp tikrųjų fanų, o dauguma blaiviai mąstančių kritikų net nesivėlė į ginčus – filmas tragiškas ir labai nevykęs. Tai labai nuobodus veiksmo filmas apie pabėgusį kalinį, kurį sustabdyti užsinori mažo miestelio šerifas – misteris Arnoldas. Viso filmo metu misteris Arnoldas (kartais ir kiti personažai) laido labai prastus juokelius. Atrodo, kad siužetą rašė nesusitupėjęs paauglys. Dėl paauglio negaliu patvirtinti, bet scenarijus, pasirodo, parašytas niekam nežinomo autoriaus, kuris savo šį darbą buvo parašęs nemokamai – tikintis, kad koks nors prodiuseris jį užmatys. Deja, užmatė.
Filmas pilnas kvailysčių, neprofesionalių policininkų, kvailų susišaudymo scenų, kur vanojama automatais, o niekas niekaip nenumiršta. Dar ir pigių “nenušaunamo vyro” klišių mestelėta, o viską vainikuoja nuobodi meilės istorija, kurios siužete visiškai nereikėjo. Tai jeigu jums dar įdomu, tai pirmyn, žiūrėkite. Bet tik sugaišite laiką. Viskas, stop, nebetęsiu, neverta.
• •
BULLŠITO APDOVANOJIMAS ATITENKA:
Porno melodrama (2011) – lietuviška tradicija: pradėk filmą visai neblogai, netgi įdomiai, nestatiškai. Ir tada po truputį įvesk banalumą, o vėliau – siužeto absurdą, nykumą. Bandau atspėti – arba pritrūko jėgų parašyti siužetui ir įpusėjus tiesiog nebebuvo minčių, arba statant filmą užnešė ant mokyklos laikų prisiminimų, kai visi filmuodavo ar vaidindavo mėgėjiškus spektakliukus apie tragišką meilę & stuff. Viskas buvo gerai iki mėlynės ant merginos kaktos. Nuo tos akimirkos viskas taip giliai krito į duobę, jog nebuvo įmanoma ištraukti.
Filmo tema, kaip Lietuvai, tikrai iššaukianti – du gėjai, gyvena sau, bendrauja su vieno iš jų buvusia mergina. O kas iš to? Vien temos geram filmui neužteks. Pavadinimas – su filmu absoliučiai nesusijusi frazė, skirta žiūrovui privilioti. Iš pavadinimo tikėjausi kažko stipresnio. Vienintelis tikrai stiprus dalykas filme – garso takelis. Tai vienintelis dalykas, gelbėjantis nuo keiksmų ir privertęs pažiūrėti filmą iki galo.
Įsivaizduokite, jog žiūrite statišką kelių žmonių pokalbį. Nufilmuota paprasta buitis, matyt sudarant įspūdį, koks natūralus šis filmas. Ta buitis yra tiek nuobodi, jog sunku kažką apie ją pasakyti. Šnekasi keli žmonės, dalinasi jausmais, santykiauja. Ir? Kokia tolimesnė filmo eiga, kokia siužeto prasmė? Kai pagaliau ateina laikas didžiajam finalui, nesupranti, ar režisierius norėjo pasišaipyti, ar čia toks stiliukas “dabar žiūrėkit kaip moku crazy“. Tas crazy yra tiesiog lėkštas siužeto tempimas, mėginimas šokiruoti žiūrovą netikėtu veiksmu. O bet kuriam žiūrovui aišku, kad situacija absurdiška ir netinkanti net užslėptų prasmių pernešimui. Tumpu žodžiu – bullšitas.
Nežinau, ko čia visi svaigo, jog Romas Zabarauskas yra jaunasis ateities lietuvis režisierius, nes šis filmas labai stipriai nusileidžia bet kuriems į kino ekranus išėjusiems lietuviškiems filmams ir netgi kai kuriems kino studentų darbams. Jau pasirodęs ir R. Zabarausko rimčiau statytas filmas We Will Riot, bet… gal nereikia. Esu aprašęs jau ir jį, Verslo klasėje, tik čia įdėsiu kiek vėliau.
• •
per kartelę
o mane labai nuvylė Master. aišku Phoenixas kaip visada nuostabus, bet pats filmas pasirodė be rimtos idėjos ir siužeto linijos, lyg ir kapstoma kapstoma visą laiką kažkas, bet galiausiai nieko ir nenutinka. Vien dėl aktorių vaidybos nebent tas laikas nenuėjo veltui.
Žiūrėdama Les Miserables (2012) kine galvojau apsiverksiu, kad tik nustotų jie dainuoti..žinojau, kur einu ir ko tikėtis, bet man buvo too much. Ir ypač R.C. muzikinė klausa ir pataikymas į toną…
Master filmas atrodo keistai vien jau tuo, kad šiais laikais ypač reta “ant juostos” filmuotų filmų. Gal tas prideda meniškumo? Triukšmų (grūdo) tai tikrai…
Apie paauglius dar rekomenduočiau dar filmą “disconnect”, realistinis, įtaigus
Skaitėm Django apžvalgą VK. Tiesą sakant galvojau ar tu durnas, ar aš, kol nesibaigė citatos pabaiga :) Nes pats balsu kvatojau ir vos ne verkiau per scenas su KKK
Hehe, reiškia gerą apžvalgą parašiau :))
Ar matei kurią nors The Hunger Games dalių? Būtų įdomu perskaityti nuomonę. Antrajame filme, nors gana trumpai, vaidina ir Phillip Seymour Hoffman.
Rasa,
apie pirmą dalį rašiau čia: http://www.kleckas.lt/blog/17-22-savaites-2012-kinoteatras
Antrą mačiau, bus kuriam nors iš būsimų įrašų. Vidutiniškai. O dėl Hoffmano tai plojau katučiu pamatęs, iškart supratau kokį vaidmenį jis atliks :)
Dėl “Zero Dark Thirty” – jei teko skaityt Marko Oweno (Matt Bissonnette) “No Easy Day” – ar kažkiek sutampa? (O jei neteko skaityt – visai rekomenduoju, yra ir lietuviškai išleista)
Dėl Oblivion – vertinčiau ne taip blogai, kaip tamsta, bet tiesiog nykiai. Idėja šiaip nieko (nors po Moon su klonais jau turbūt nieko nenusebinsi), bet man kažkaip vizualiai per šviesu. Man postapokaliptinis filmas kažkaip automatiškai tapatinasi su tamsia palete ir purvu, idealus atvejis – The Road, būtent vizualistikos prasme.
O Oblivione – jo, kur ten viskas virš debesų – šviesus sterilumas įtikinamas, bet kai tai persimeta į visą filmą – jau saks.
Beje, dėl tos pačios priežasties negaliu žiūrėt “Revolution” serialo. Tema super, idėjos (nors dėl logikos kabinėtis visada galima) irgi visai nieko, na bet vaizdas ir atmosfera – lyg vaikams būtų statytas :/
Adi,
sako, kad visai atitinka. Neskaičiau.
The Road – man vienas geriausių postapokaliptinių filmų. Jeigu ne pats geriausias.
Pažiūrėk Diaz: Don’t Clean Up This Blood ( http://www.youtube.com/watch?v=YKsUBai-Rcw )
Tikrais faktais paremtas sukrečiantis filmas ( http://en.wikipedia.org/wiki/2001_Raid_on_Armando_Diaz )
Great Gatsby’io istoriją Jums, Kleckai, o ir daugumai jį mačiusių, reabilituotų 1974m versija, kuri yra Great- nuostabi Mia Farrow ir Roberto Redfordo vaidyba, lengvabūdė moterytė ir stoiškas, santūrus, dendiškas, tikras old sport Getsbis. Senojoje versijoje aiškūs herojų motyvai ir priežastys, ir istorijos tėkmė, daugiau nuoseklumo, logikos.
Žiūrint naująją versiją neapleido jausmas kad kine ją prasukinėja- kad greičiau susižiūrėtų :) Carey Mulligan man sugadina jau ne pirmą filmą, na netiko jai šis amplua.
Kalbant apie Hitlerį: ar teko matyti Hitler: Rise Of Evil su Robert Carlyle? Jei ne, labai rekomenduoju, Der Untergang – apie paskutines jo dienas, o šis – apie pradžią.
Kleckai, padarei klaidą Django aprašyme – vietoj Samuel L. Jackson tikriausiai norėjai pasakyti Jamie Foxx?
Gera filmu apzvalga, visus geriausius maciau ir visiskai sutinku su nuomone.
Pora rekomendaciju geriems filmams jei dar nematei- italu The Great Beauty ir prancuzu Adeles Gyvenimas, bent kol kas geriausi 2013m filmai
@Gregas: Nors Jamie Foxx’as ir suvaidino išties gerai, bet Samuel L. Jackson’as triumfavo kiekvieną minutę, kai tik buvo kadre
“Killing Them Softly” tikrai nesilpnoka ir tai ne kriminalinis filmas apie mafiozus. Matyt nevisi po vienos peržiūros supranta. Nors prasmė ir nėra labai giliai.
Gregai,
nepadariau klaidos, omenyje turėjau Jacksoną. Jo vaidmuo bene įspūdingiausias filme, tiesiog perfect.
bla,
Grande Bellezza ir Adelė – čia, manau, visiems must see filmai.
kinoman,
bet kokia ten prasmė? Suprantu, kad ten ne Godfellas ar koks nors Narc, bet siužetas apie kažką turi būti. O dabar eilinė istorija apie apsivagimą ir medžioklę.
Jei vienu žodžiu tai filmas apie cinizmą.
“Great Gatsby” žiūrėdama irgi labiausiai baisėjausi muzika, ir čia kaltas ne neatitikimas tarp laikmečių, o… nežinau kas. Pavyzdžiui, per Sofios Coppolos “Marie Antoinette” taipogi skamba mūsų laikų dainos (per šį filmą atradau vieną mėgstamiausių savo grupių The Radio Dept.), bet viskas taip nuostabiai liejasi ir siejasi su XVIIIa. gyvenančios damos emociniu gyvenimu, kad oi oi oi.
zabarauską siūlau išbraukti iš režisierių sąrašo ir nustot vaidinti, kad laikom jį vertu dėmesio menininku.
Ar esi skaitęs knygą “The perks of being a wallflower”? Man knyga papuolė prieš pasirodant filmui ir likau be galo sužavėta. Todėl nors filmo istorija ir gera, mane šiek tiek nuvylė kūrinio perdirbimas filmui, atrodytų komanda galėjo padirbėti geriau.
Ne, neteko. Reiks gal kada paskaityti :)
Dėl Oblivion,
Na, faktas, kad tai tikrai nėra “nepaprastai nevykęs fantastinis filmas”, kaip čia jau kleckas klecktelėjo (ar klektelėjo, o gal papleckiojo). Žodž, čia gal reikia blogos nuotaikos žiūrėti, kad taip įvertintum. IMDB filmas įvertintas 7 balais iš 200k vertintojų, tai .. tai realiai man pamoka, kaip reikia verinti pono klecko vertinimus. Ogi įtariai ir pasitikrinti pačiam, nes kitaip praleisi visai nieko filmą.
O dėl to, kad “Siužetas, iš esmės, yra šimtaprocentinė išskirtinio fantastinio filmo Moon kopija”, tai pasakysiu tiesiog pacituodamas:
“Kosinski wrote the story for Oblivion in 2005”, po to vyko streikas, dėl to filmo nepadarė, padarė novelę, kurios neišleido, ir po to tą novelę demonstravo filmų studijoms, ir pagal ją pastatė filmą. Moon išleistas 2009, tai čia dar klausims, kas ką nusikopijavo.
Daugiau: http://www.imdb.com/title/tt1483013/faq?ref_=tt_faq_1#.2.1.6
Būtinai perskaityk D.Getsbį.Su filmu nieko bendro neturi.Gradiska;)