SAVAIČIŲ KINO BOMBA:
A Separation (Jodaeiye Nader az Simin) (2011) – 52. Tokį skaičių imdb.com rodo prie šio filmo apdovanojimų. Ir jis vertas kiekvieno iš jų. Daugiau apie šį filmą komentuoti kaip ir nereikėtų, bet žodžiai patys liejasi.
Kai pamačiau Augustos skambią frazę apie šį filmą – iranietiška kino bomba – suintrigavo. Kadangi Augusta prilygino šio filmo sukeltus jausmus tokiems patiems, kaip pažiūrėjus man ypatingai patikusį Incendies, nusprendžiau, kad reikia būtinai pažiūrėti ir šį. Ir taip, tikra tiesa – sprogo. Ypatingai stipri drama apie dviejų šeimų santykius, kurių viena yra skyrybų eigoje, o kita – pasimetime ir nelaimėse. Stipriausia šio filmo dalis yra aktorių sukuriama įtempta drama, nė minutei nepaleidžianti ir nuosekli istorija. Ko niekada nepadarys Holivudas ar Bolivudas, bet padaro tokie kūrėjai – tai natūralumas. Žiūrint filmą net nekyla minčių, jog veiksmas gali būti netikras ar suvaidintas. Žiūrėdamas prieš akis matai elgesį ir emocijas lygiai tokias pat, kokias įsivaizduoji (ar netgi matei gyvai) realiame pasaulyje. Toks jausmas, kad filmavimo aikštelėje tie aktoriai iš tiesų pykosi, tikrai verkė, prakaitavo iš jaudulio. Kai kurios scenos tokios realistiškos, jog įtampa priverčia užmiršti, kad žiūri tik filmą. Kitos scenos iki tiek natūralios, jog jose pateikiamos visiškai įprastos žmogui emocijos ar smulkūs būdo bruožai, kokių kino ekrane vengiama. Ir tik pažiūrėjęs visą filmą supranti, kodėl režisierius negailėjo žiūrovo laiko ir parodydavo nemažai buitinių smulkmenų, pavyzdžiui, didelės reikšmės neturintis personažo elgesys po pykčio ar šiaip namų tvarkymas. Tačiau tokiomis smulkmenomis režisierius sukūrė tobulai atvaizduotą realistišką žmonių gyvenimą, lyg pats gyventum jų bute.
Galima diskutuoti, ar filmo siužeto istorija kuo nors ypatinga. Iš tiesų tai tik eilinis įvykis, santykiai tarp dviejų stovyklų, kokių pasitaiko tūkstančiai kasdien. Būna netgi labiau įtemptų, kurie kino juostoje atrodytų įdomiau. Bet tuo šis filmas ir įdomus – paprastų santykių situacija pateikiama įtraukiančiai. Aktoriai papasakoja istoriją, kuria tiki. O kai pasakoti jiems pavyksta, tuomet net tokia istorija tampa įdomi. Tuomet žiūrovas pats negali apsispręsti, kas kaltas, o kas ne. Iki pat filmo pabaigos žiūrovas nė akimirką nebūna visiškai įsitikinęs, nes sunku pastebėti tas mažas smulkmenas, kurios parodo kaltę ar melą. Pažiūrėjau su dideliu malonumu. Su dideliu malonumu pasižiūrėčiau dar n tokių. Tokie filmai yra puikus praskiedimas visoms siurrealistinėms ar veiksmo istorijoms, kurios nors ir būna labai įdomios, bet neretai išvargina savo netikroviškumu. Taigi jei norite ypatingai gero filmo, lyg stebėtumėte savo kaimynų gyvenimą, žiūrėkite. Puikus filmas, gera istorija, fantastiška vaidyba. Privaloma kiekvienam gero kino mėgėjui.
• •
SAVAIČIŲ NEĮPRASTI JAUSMAI:
Contagion (2011) –
Doctor: So, uh…despite all our efforts, she failed to respond. And her heart stopped. And unfortunately she did die. I’m sorry.
Husband: Okay. So, can I go talk to her?
Gąsdinantis filmas. Stipriausią neramumo jausmą perteikė ne tik puiki aktorių vaidyba, bet ir garso takelis – nejaukus, niūrus. Kai pagalvoju, kokiuose idiotiškuose filmuose yra vaidinęs Matt Damon ir kokius vaidmenis kartais sugeba atlikti dabar, man niekaip nesusiveda galai – kaip tas pats žmogus sugeba vaidinti taip kardinaliai skirtingai? Arba Kate Winslet – aktorė, nuo kurios pavardės aktorių sąraše anksčiau lengvai supykindavo, o dabar ji „skelia man antausį“ ir suvaidina vaidmenį, atperkantį visas jos nuodėmes. Karjeros atsigavimas, šuolis aukštyn? Gali būti. Filme netrūksta ir kitų: garbių senių, kaip Laurence Fishburne, ir dabar „ant bangos“ esančių aktorių kaip Jude Law, kuris suvaidina tokį tobulą noliferį sąmokslo teorijų kūrėją, jog jame pamatai ne tik dalį savęs, bet ir visų pažįstamų interneščikų jungtinį personažą.
Bet pradėjau ne nuo to. Šis filmas, lietuviškai pavadintas „Užkratu“, pasakoja apie naują epidemiją pasaulyje, kaip kad turėjome kiaulių ar paukščių gripą. Pasakojimo būdas nėra originalus – siužetas lipdomas rodant viruso plitimo eigą po tam tikro dienų skaičiaus ir parodoma, kaip keičiasi pasaulis. Toks pasakojimo būdas panaudotas daugybėje filmų. Tačiau šio filmo išskirtinumas yra tas, jog žiūrėdamas pasijauti, lyg čia būtų atpasakojami realiai įvykę dalykai. Pasakojama su visokiomis techninėmis smulkmenomis, kurių dalis žiūrovų gali net nesuprasti. Pasakojama be didelių pagrąžinimų ar dramatiškų scenų – viskas parodoma taip, kaip yra. Nieko nepasigailima, mirtingi visi. Gerai nors tiek, kad nemiršta visi filmo personažai – tada iš tiesų būtų niūru. Mirtis ir baimė lydi visą laiką. Tai filmas, kurio siužetas nebanguoja „gerai-blogai“. Tai filmas, kurio siužetas kardinaliai krenta žemyn bloga kryptimi, todėl jį gali būti sunku žiūrėti negatyvumo nenorintiems žiūrovams. Bet aš labai rekomenduoju pažiūrėti. Bus daug tokių, kuriems filmas pasirodys nuobodus ir pan., tačiau jame yra tikrai stipraus užtaiso. Vien ko vertos scenos, kuriuose miršta žmonės, ir kurios atrodo taip baugiai, kad nevalingai galvoji „o kad tik taip neatsitiktų iš tikrųjų“. Stipru. O pažiūrėjus tokį įtikinantį filmą netgi nesunku įsivaizduoti, kad taip gali nutikti.
• •
SAVAIČIŲ MIAILĖ:
Eternal Sunshine of Spotless Mind (2004) – vienas gražiausių filmų apie meilę? Meilė amžina, meilės nenugalės niekas, likimas juos suvedė, bla bla bla. Filmo mintis tai būtent tokia. Bet viskas pateikta kiek kitaip, nei skamba. Tiek kitaip, kad žiūrėjau filmą jau antrą sykį – pirmą kartą šiuo filmu džiaugiausi depresyviame jaunesniame amžiuje, kai filmas buvo ką tik išleistas. Nežinau, kaip apibūdinti šį filmą. Visuomet turiu problemų apibūdinti filmus, kai pažiūriu juos antrą kartą. Gal užteks pasakyti, kad Jim Carrey neįgrista ir vaidmenį įkūnija labai gražiai, ir dar tai, jog vienas iš scenaristų yra Charlie Kaufman – bene geriausias psichozinis scenaristas holivude? Jei nesate nieko girdėję apie šį filmą ir pirmi sakiniai jus išgąsdino – tai nekreipkite į mane dėmesio ir eikite žiūrėti šį filmą. Jis kitoks, jis šizovas, jis išskirtinis filmas apie meilę. Linksmas, jei neminėjau. O siužetas šokinėjantis – sekti jį nesunku, bet jei tingite galvoti, stebėkite plaukų spalvą. Šitas filmas tinka bet kam – ir norintiems romantiškos komedijos apie meilę, ir norintiems fantastinio nuprotėjėlių filmo, kuriame vyksta šiek tiek įdomių dalykų, šiek tiek absurdiškų ir šiek tiek keistų. Visgi, Charlie Kaufman. O jis nepakartojamas ir tikrai vienintelis. Tuo viskas ir pasakyta.
• •
Drive (2011) – nuostabiai nufilmuotas, puikiai suvaidintas (na tikrai puikiai), labai gerai garsu apipavidalintas gan prasto siužeto filmas. Dažnai sakau, jog jei filme nėra gero siužeto, tai filmas – šlamštas. Šiuo atveju sunku taip pasakyti. Aišku, siužetas nėra labai blogas – jis tiesiog paremtas nuolat naudojamomis klišėmis ir daug kartų matytomis žmonių gyvenimo istorijomis. Pati siužeto linija netgi sunkiai įtikinama – nei personažų pasiaukojimas labai paperka, nei personažai sugeba įtikinti, kad pasiaukojimas – dėl kažkokių stiprių jausmų. Visą šią situaciją dar šiek tiek pataiso vaidyba. Puiki, nepriekaištinga. Vien ko verta pradžios scena – nusikaltimas ir gaudynės. Labai mėgstu tokio tipo įvykių atvaizdavimą – užlaikyti žvilgsniai, nerimastinga atmosfera, tyli foninė muzika susiliejanti su miesto triukšmu, dėmesio atkreipimas į smulkmenas. Mėgstu scenas, kuriose centrinis taškas yra mažos smulkmenos – blykstelėjimas veidrodėlyje, aktoriaus žvilgsnis ar per raciją girdimas policininkų pokalbis. Į visą šį apibūdinimą, aišku, patenka ir operatoriaus darbas – viskas tobulai gražu. Netgi per tobulai. Kai kur, pavyzdžiui, buitinėse scenose, trūko natūralumo. Bet čia tik smulkmenos, kabinėjimasis ieškant minusų. Na ir paskutinis, ypatingai svarbus dalykas šiame filme – garso takelis. Vienas geriausių Holivudo muzikantų – Cliff Martinez, visiškai įsisiautėjo ir po ilgos pertraukos pradėjo kepti vieną už kitą geresnius garso takelius. Jo braižą visuomet atpažįstu nesunkiai – su filmo veiksmu ir atmosfera puikiai susiliejanti muzika, niekuomet netrukdanti, niekuomet neužgožianti svarbių detalių. Bet tuo pat metu labai sustiprinanti atskiras scenas ar įvykius. Filmą tikrai verta žiūrėti, nė kiek nedvejokite. Įdomus, įtraukiantis jei ne siužetu, tai bent savo pateikimu. Ramus filmas, net jei pavadinimas sudaro kitokį įspūdį. Lenktynių ten beveik nėra, veiksmas labai kuklus. Nepabijosiu pasakyti, jog tai vienas iš pernai metų filmų, kurį reikia pažiūrėti – nes jis kažkuo šiek tiek kitoks. O kitokie motyvai dažnu atveju yra gerai. Praskiedžia bendrą mišrainę. Taigi – važiuojam.
The Artist (2011) – jeigu dar negirdėjote apie šį filmą – reiškia, kad negyvenate šiame pasaulyje. Bene garsiausias šių metų filmas, lietuvių šlovinamas už tai, kad režisierius – tolimos lietuvių kilmės su lietuviška pavarde. Galbūt apie Lietuvą pats nieko nežino, bet juk tai nesvarbu – svarbu, kad turim kažką Holivude, ar ne? Šlovės režisieriui negaila – nebijodamas šiuolaikinio kino taisyklių šoktelėjo daug žingsnių atgal ir sukūrė nebylųjį, nespalvotą kiną – kaip senais gerais laikais. Kadangi apie filmą nebuvau skaitęs ir nežinojau, jog jis bus nebylus, man labai patiko pati filmo pradžia. Kai filme rodoma, kaip kino salėje baigiasi filmas, žiūrovai nuščiūva, muzika nutyla, viskas akimirkai sustingsta – tą akimirką jau tikiesi, kad pagaliau pasigirs garsas. Bet staiga žiūrovai puola ploti, o tu nieko negirdi. Nežinau, ar dar ką taip paveikė ta scena, bet man ji davė gerą toną filmo pradžiai. Toliau filmas vystosi pagal daugybę nebylaus kino pavyzdžių – meilė, romantika, juokingai kuklūs flirtavimai. Vėliau drama, dramos kulminacija ir galų gale artėjantis išganymas. Filme skambanti muzika – nepriekaištinga, priderinta prie siužeto, scenų, emocijų. Operatoriaus darbas – puikus. Nebyliųjų filmų laikais tokių operatorių garantuotai nebuvo – nors reikia pripažinti, kad daug ką duoda šių laikų techninės galimybės. Kai kuriuose filmo epizoduose jautėsi tos technikos galimybės: nors filmas buvo nespalvotas, tačiau buvo sunku nepastebėti šiuolaikinių filmavimo tendencijų. Bet tai buvo tik maža dalis. Visą kitą laiką autentika įtraukdavo ir kartais pasijausdavai, lyg sėdi pilnoje džentelmenų ir damų salėje, o už nugaros kino darbuotojas suka didelę kino juostą ir nuolat saugo, kad ji neužsidegtų.
Nors esu pasiryžęs pažiūrėti daug seno kino (turiu sąrašiuką), niekaip neprisiverčiu – senasis kinas man dažnai asocijuojasi ne su meniškais, o pramoginiais kūriniais. Tokio tipo filmai labiau tinka laikotarpio dvasiai perteikti ir tiek. Šis filmas, manau, netoli nuo to tikslo ir nutolo: čia puikiai perteikiama to laikmečio dvasia. Ar nebylųjį kiną galima laikyti menu? Nedrįsčiau sakyti nei taip, nei ne. Aišku, statant tokį filmą be meninio jausmo niekaip neišsiversi, tačiau režisierių, sugebėsiančių atkartoti senąjį kiną, manau rastume daug. Filmas turėjo ir ryškių minusų – visgi buvo nukrypta nuo autentikos, kurią taip stengėsi atvaizduoti kūrėjai. Kalbu apie pagrindinį filmo akcentą – veikėjų elgesį, kuris turėtų perteikti visas emocijas, kadangi garsu to nepadarysi. Mykolas Hazanavicius, iki tol statęs prancūziškus filmus, kuriuose emocijos perteikiamos mimikomis ir žvilgsniais, to atsikratyti nesugebėjo. „Artiste“ jausmai ir visokie išgyvenimai vis tiek buvo perteikiami veido išraiškomis, ko senajame kine beveik nebūdavo. Senajame kine personažai jausmus perteikdavo kūno judesiais, elgesiu, o veidas būdavo naudojamas ne taip ir dažnai. Aktoriai tuose filmuose vaidindavo kūnu, o ne veidu. Šiame filme viskas atvirkščiai. Tačiau režisierius nesilaikė ne tik šios ypatybės. Jis nusprendė nepaisyti dar vieno svarbaus nebyliojo kino bruožo – greičio. Pagreitintas vaizdas buvo nebylaus kino ypatybė, labiausiai skirta nenuvilti žiūrovo – neleisti jam nuobodžiauti. Kadangi filmas be kalbų, žiūrovas gali greitai atbukti, todėl tik juostos greičiu galėdavai neprarasti jų dėmesio. Ir tai darė visi (arba bent jau dauguma). Tai jei norėtume visiškos autentikos, šioje vietoje buvo prašauta.
Todėl negalima teigti, jog „The Artist“ yra senųjų kino laikų grįžimas į kino pramonę. Tikrai ne. Tai tik tam tikrų išraiškų panaudojimas kuriant šiuolaikinį filmą. Kad ir kiek jis būtų panašus į 20 a. pradžios filmus, bet jis tėra tik naivi, nuobodoka, bet gražiai pastatyta šiuolaikinė istorija. Originalumo siužetui pritrūko, tačiau tai atpirko kinematografijos išskirtinumas. Dauguma žmonių jau seniai buvo nematę nespalvoto muzikinio filmo, o kai kurie – nematę apskritai. Bet tai bus tik vienkartinis atvejis – antras toks filmas jau nebepapirktų publikos ir toli gražu nepasiektų tokių rezultatų, kaip šis. Bet pažiūrėti tikrai verta. Puiku, gražu, muzikalu ir t.t. Kažkam sukels nostalgiją, kažkam šypseną, o kažkas tiesiog pasimėgaus netradiciniu kūriniu.
• •
50/50 (2011) – kai sergamumas vėžiu šiais laikais su kiekviena karta tik procentaliai didėja, kiekvienas galime to sulaukti. Ypač tuo atveju, jei tuo sirgo kažkas giminėje. Todėl šitas filmas turėtų paveikti ne vieną jį žiūrintį. Vėžys tampa tokia visai rimtoka problema (kuriai taikomi sprendimai yra vis dar labai drastiški). Filme pasakojama apie jauną vyrą, kuris dar net nespėjęs „įsigyventi“ sužino, kad serga vėžiu. Ir tuomet pasipila krūva visokių išgyvenimų: nenoras susitaikyti su mintimi apie ligą, juokingas aplinkinių elgesys, draugų skausmas ir aišku meilė ir kiti jausmai, kurie pasidaro lyg „ant adatų“ visomis prasmėmis. Iš tiesų filmas priverčia pamąstyti tik apie vieną dalyką: ar šiuo metu veikiu tai, ką galėčiau laikyti gyvenimo pasiekimu, jei atsitiktų kaip šiam filmo personažui? Ar šiuo metu darau kažką reikšmingo ir sau malonaus? Blogiausia, kad tai klausimas be atsakymo, bent man asmeniškai :)
Manau, kad stipriausiai išpildyta šio filmo linija – draugo elgesys. Nors Seth Rogen su savo vaidyba jau sėdi „vienoje vietoje“, šiame filme jo nekaltas, draugiškas ir juokingas kvailumas labai tiko. Čia jis pagaliau tapo „nuoširdžiu ir linksmu meškinu“, kokį ir turėtų vaidinti. Dar galima būtų stipria linija laikyti pagrindinio personažo išgyvenimus, tačiau jie nėra visai didelė naujiena tokio tipo dramose. Suvaidinta gerai, bet tikrai neišskirtinai. Apskritai, šio filmo tikrai negalėčiau išskirti kaip kažkokio paliekančio didelį įspūdį. Jis tik priverčia laukti, kol personažų problemos išsispręs, neabejojant, kad taip ir atsitiks. Tiesa, yra ir vietos pačių personažų analizavimui – filme yra bent 6 išskirtinai skirtingi personažai, kurių kiekvienas primena kažką iš savo pasaulio ir priverčia bent šyptelėti ar „nubraukti ašarą“. Negalėčiau filmo pavadinti labai sugraudinančiu. Tai tiesiog sunkaus požiūrio ir blaivaus požiūrio į ligą mišinys, kuris ne tik leidžia pasimėgauti pačiu kūriniu, bet dar ir verčia pamąstyti, ką pats tokiu atveju darytum. Tikrai verta pažiūrėti – ypač, jei patys esate kažkokiu būdu susidūrę su vėžiu. Nuteikia maloniai ir pralinksmina.
• •
The Ides Of March (2011) – filmas apie JAV prezidentinę rinkimų kampaniją su dviem Holivudo gražuoliukais – George Clooney ir jo jaunuoju pakaitalu Ryan Gosling. Dar pridėkime mano mylimąjį Philip Seymour Hoffman ir gaunasi tobulas rinkinys. Šį filmą režisavo pats Clooney. Iš tiesų kreivai žiūriu į režisierius, kurie duoda sau svarbiausią vaidmenį savo filme. Clooney šiuo atveju apsisaugojo nuo mano skepticizmo, nes neatliko pagrindinio vaidmens :) Tačiau režisuodamas pasirinko Holivude vis labiau populiarėjantį kinematografijos stilių. Nesu šios techninės srities žinovas, todėl techniškai neapibūdinsiu, tačiau operatoriaus parinkti kampai, tylios scenos, ištęsti vaizdai ir scenų judesio trajektorijos – labai jau štampuota pagal dažnai matomumus pavyzdžius. Aišku, tokios scenos pavergia akį – jos gražios, tobulai suderintos, vaizdas tik ir džiugina. O ką jau kalbėti apie spalvas, ryškumą ir reikšmingas išraiškas (bei akių „gilumą“). Tai čia Clooney ir laimėjo, ir šiek tiek prašovė. Nepasirinko originalumo, bet pastatė vizualiai labai gražų filmą, kiek buvo galima vizualikos išspausti iš politinio filmo apie politikų pokalbius. Tačiau kad ir kaip Clooney trokštų, bet Frost/Nixon filmo gilumo ir vizualinio katarsio jam pasiekti tikrai nepavyko – reikia dar daug daug įdirbio, kad pasiektumei tokį lygį ir tokias sustingdančias scenas. Bet nėra blogai. Žiūrint iš siužeto pusės, tai dar niekada nemačiau geresnio filmo apie JAV prezidento rinkimus. Visi būna tokie nuobodūs, su visokiais Denzel Washingtonais ir panašiais. Šis kitoks. Rimtas, tiesus, parodantis įdomią rinkimų pusę (gal kiek ir pagražintą). Sujungus šio filmo estetinę išvaizdą ir, pavyzdžiui, Milk filmo dvasią, apskritai gautųsi tobulas filmas apie rinkimus. Taigi, rekomenduoju kaip gerą politinę dramą. Filmo kulminacijos priežastis banaloka, bet įmanoma nekreipti dėmesio – nes finalas gražus. Toks rimtas filmas rimtesniems žiūrovams.
The Lincoln Lawyer (2011) – praktiškai tobulas teisinis filmas. T.y. filmas apie teisinę sistemą, šiuo atveju JAV – visiems gerai pažįstamą iš filmų ir šiek tiek iš bendro supratimo. Šiame filme žiūrovui pateikiama daugiau teisinių vingrybių – pavyzdžiui, jog pagal JAV teisę, advokatas neturi teisės liudyti prieš savo klientą ar suteikti informacijos apie jo nusikaltimus. Jeigu mėgstate filmus „iš teismo salės“, šis turėtų tikrai patikti – pagrindinės įdomybės įvyksta teismo salėje arba prie jos. Tačiau siužetas labiau koncentruojasi prie personažų ir jų gudrybių, o ne prie paties teisminio proceso. Sukti personažai prisuka visokių dalykų, kuriuos žiūrovas dalinai gali nuspėti, tačiau vis tiek lieka maloniai nustebintas. O siužeto esmė paprasta – gėris prieš blogį, gėriui prasta situacija, bet po žingsniuką viskas gudriai išsprendžiama. Filmas lyg ir neilgas, bet jame sutelpa net kelios siužeto linijos – ir paties teismo, ir draugo, ir buvusios žmonos. Ir kas svarbiausia, visi personažai pilnai išpildomi – eigoje paprastai ir aiškiai supažindinama su visais. Vienu žodžiu, filmas geras. Didelio įspūdžio nepadarantis, ilgam neįsikertantis (visgi siužeto linija tokia neužgaunanti jausmų, tiesiog kriminalas), bet įtraukiantis. Lyg žiūrėtum ištobulintą CSI seriją su daug geresniais aktoriais ir originaliau suktesniu siužetu. Teisinių filmų mėgėjams labai rekomenduoju, kitiems – tiesiog rekomenduoju.
Super 8 (2011) – kai sužinojau, kad vienas iš Lost scenaristų, režisierių ir idėjinių kūrėjų J. J. Abrams stato naują fantastinį filmą – nekantriai laukiau. Ir sulaukiau. Filmas nuo pat pirmos minutės priminė senus gerus nuotykių filmus vaikams, kur siužetas sukasi apie grupelę neišskiriamų draugų, veikiančių ką nors įdomaus, bet, dažniausiai, neleistino. Taip ir šiame filme – vaikai paslapčiomis nuo tėvų naktį pasprunka į traukinių stotį filmuoti savo mėgėjiško filmo. Ir tuomet, aišku, atsitinka didis įvykis, kurio dėka vaikai pradeda daug rėkti, daug lakstyti ir kovoti su įvairiomis dilemomis, kurios būtų sunkios ir suaugusiems. Pamenat panašius filmus? Kur visokie vaikai patekdavo į negyvenamas salas ar tirdavo kokius detektyvus? Kalis Bliumkvistas irgi tinka į šią kompaniją. Tikra nostalgija!
Šį filmą labiau pavadinčiau komedija – vien dėl personažų įvairumo ir juokingumo. Pats filmas labiau skirtas jaunesnei publikai – suaugusiems gali vietomis būti nuobodoka. Filmo publika, matyt, labiau fantastinių filmų mėgėjai. Mėgstantiems rimtą kiną šis filmas gali pasirodyti per lėkštas ir vaikiškas. Jeigu visgi žiūrėsite, turėsite progą pasigrožėti ne tik gražiu sukurtu miestu, bet ir, pavyzdžiui, siurrealistiniais vaizdais, kai prieš tai matytame mažame taikiame miestelyje važinėji karinė artilerija ir viskas aplink sproginėja. Toks jausmas, lyg žiūrėtum į kokiuose Marcinkonyse vykstantį rimtą karą. Nežinau, ar rekomenduoti šį filmą, ar ne. Jis toks per vidurį. Pagamintas labai gražiai, bet kažkokios minties jame nėra. Jis tiesiog pramogų filmas vaikams. Todėl norėdamas apsisaugoti nuo vėlesnių komentarų „kam čia man rekomendavai šitą nesąmonę“ pareiškiu, jog primygtinai nesiūlau. Man patiko, pažiūrėjau labai maloniai, bet tik tiek.
• •
Castle in the Sky (1986) – graži veiksmo pasakaitė apie pasaulyje iš pasakos sekama pasaką apie skrajojančią pasakų salą. Didįjį anime skeptiką (kažkada toks buvau) kaip visada stebina filmo kūrėjų fantazija. Lyg skaityčiau geriausias vaikystės pasakas. Nors šis filmas, mano nuomone, savo žanre nėra išskirtinis animacija ar kuo kitu, bet pasakojimas įdomumu nenusileidžia. Kai personažai pateko į tą salą, pasijaučiau lyg grįždamas prie paauglystėje skaitytų knygų, pavyzdžiui, fantastinio „Žiedų pasaulio“. Visas filmas yra viena graži istorija – įtraukianti dėl greito veiksmo ir prajuokinanti dėl smagių personažų. Verta pažiūrėti, jei mėgstate lengvo pobūdžio animaciją. Ne anime šedevras, bet malonus kūrinys ramiam vakarui.
Everybody’s Fine (2009) – kartais reikia tokių filmų kaip šis. Kaip sakė kažikoks pažįstamas žmogus – „kad patikėtum, jog pasaulyje gražu“. Filmo pavadinimas prie to labai dera. Tikriausiai daug kas yra pastebėjęs, kad įvertinti ir tikrai užkabinantys filmai dažniausiai būna apie nelaimes ar sunkų žmonių gyvenimą. Geriausiųjų topuose retai kada rasi kokį paprastą ar nuoširdų filmą. Aišku, tai suprantama – paprasti filmai apie santykius skirti atsipalaidavimui, pramogai, o ne meniniam vartojimui. Kalbant apie šį filmą jo topuose irgi nėra, nes jis tiesiog paprasta pramoga, malonus atsipalaidavimas. Kartais reikia tokių filmų, su kurių personažais gali susitapatinti ar bent nuspėti, kad kažkada tau irgi bus tas pats. Šio filmo siužetas – apie seną tėvą, kuris niekaip negali pasimatyti su savo labai užsiėmusiais vaikais, todėl visiems jiems pateikia po siurprizą. Manau kiekvienas žmogus gali įžvelgti save tuose vaikuose :) Kai vengiam pasimatyti su tėvais, kai neduodam žinių ilgą laiką ir pan. Tuo tikriausiai šis filmas ir smagus – nes jis parodo tikrą realybę, gal tik šiek tiek pagražintą, kad tiktų ekranui. Taigi, jei norite ramios dramos-komedijos apie šeimyninius santykius ir senatvę – žiūrėkite. Mąstyti neverčia, galvos nesusuka, tik šiaip maloniai nuteikia ir parodo, kas bet kurio žmogaus laukia.
Lietuva – ne Krymas, bet gimta šalelė (1989) – 18 minučių senas filmas apie karaimus – tautelę, kuriai visi lietuviai turėtų dėkoti už kibinus :) Kaip tik praūžus kovo 11-osios nacistiniams pasisakymams, šį filmą labai aktualu pažiūrėti. Čia rodomi žmonės, kitos tautos kilmės, tačiau kalbantys sklandžia lietuvių kalba, gerbiantys Lietuvą ir besidžiaugiantys gyvenimu čia. Bet ką suprasti siauro požiūrio naciams?.. Nepolitikuojant, rekomenduoju filmą kaip pažintinį – kaip prieš 22 metus gyveno mažumos ir kaip kibinai atkeliavo į Lietuvą. Nors ir nuobodokas kūrinys (kaip praktiškai 99% lietuviškos dokumentikos), bet pasiklausyti žmonių istorijų įdomu. Jei turėsite progą, pažiūrėkite.
SAVAIČIŲ SUNKIAI PAVYKĘS PERDIRBINYS:
The Girl with the Dragon Tattoo (2011) – darbai tiesiai iš žinomų rankų: kino genijaus David Fincher, pastačiusio beveik dešimtį genialių filmų, tarp kurių Fight Club, Se7en, The Curious Case Of Benjamin Button ir Zodiac. Kažkaip iš jo savaime negalima tikėtis blogo kūrinio. Tai ir nesitikėkime. Prieš kelis mėnesius pasižiūrėjome šio filmo originalą. Labai patiko, o sužinojęs, kad bus statomas holivudinis perdirbinys, labai pasibaisėjau. Dar labiau pasibaisėjau, kai sužinojau, kad jame vaidins Daniel Craig, baisulingai prastas aktorius. Visi gerai žinome, kad tokiais atvejais retai kada perdirbinys būna geriau už originalą. Bet vis tiek ėjau į filmą nusiteikęs būti nešališku ir mėginau žiūrėti filmą lyg būčiau nematęs originalo. Tad pagal tai įspūdžius ir aprašysiu:
1. Nemačiusiems originalo žiūrovams šis filmas turėjo būti labai įdomus. Gan paprastai dėstoma sudėtingo siužeto linija, labai gražus operatoriaus darbas, tokia niūroka ir šalta atmosfera. Net holivudas moka perteikti Švedijos žiemų šaltį, kas masiniam šiltų kraštų holivudo žiūrovui turėtų atrodyti labai baisu. Žiūrėti tikrai galima, įdomus detektyvas, šiek tiek paveikiančio bjaurumo, gan lėkštas, bet teisingas išrišimas.
Viskas. Keturi sakiniai. Daugiau nieko negalėčiau pasakyti, nes mačiau originalą. Ir dėl to pusę filmo prasėdėjau susiėmęs už galvos ir galvoje kaukdamas „watafaaaaaak!“
2. Mačiusiems originalą šis filmas turėjo būti didelė kančia ir pasibaisėjimas, kaip blogai gali pavaryti netgi vienas rimčiausių Holivudo režisierių. Viskas pradeda kristi nuo filmo pradžios – Džeimsui Bondui nusipirkus pakelį, užsirūkius, ir demonstratyviai visą pakelį išmetus į konteinerį. Product placement – check! Tą akimirką iškart kyla baimė, jog filme naudojama simbolika bus tokio žemo lygio, o taip pat ir išgyvenimai, personažų vingrybės ir kiti dalykai, kuriuos žiūrovas turėtų pajausti ir išsiaiškinti pats (kaip kad originaliame filme). Deja, taip ir buvo. Kas matė originalų filmą žino, jog didžiausia to filmo stiprybė buvo merginos personažas. Nesuprantamai sunkaus būdo, uždara, „šalta kalė“, nekenčianti visų vyrų ir negalinti anei su vienu bendrauti. Kas matė originalų filmą, tikrai atsimins, jog merginos vaidmuo buvo suvaidintas labai įsimenančiai. Vien ko verta buvo pirmoji sekso scena, kur ji pasielgė taip, kaip turi pasielgti vyrų nekenčianti moteris. Kas nutiko šiame filme? Vienas tobulai nufilmuotas seksas su Džeimsu Bondu, ir štai didžiausia pasaulyje vyrų nekentėja tampa murmur katinėliu ir atsukusi nuogą nugarą patinui švelniai prie jo glaustosi. Ir viskas. Personažo sudėtingumą, skausmą, išgyvenimus, piktumą, depresiją nupučia lyg pirstelėjus. Visą likusį filmą mergina lieka švelni, įsimylėjusi mergaitė, nešanti dovanas savo mylimajam ir su skausmu liūdinti be jo.
Štai dėl to buvo žiauriai pikta ant Fincher’io, nes taip paprasčiausiai negalima daryti. Įsivaizduoju, jog originalo nemačiusiems ta mergina vis vien turėjo atrodyti žiauri ir baisi kaip gyvenimas. Tačiau ji nepalieka ilgalaikio įspūdžio. Ji nesudaro to išskirtinio įvaizdžio, kurio nesutiksi daugiau jokiame filme. Tokia buvo mergina su drakono tatuiruote iš švedų filmo – įsimenanti ilgam. Holivudinė „blogiukė“ tuo tarpu lyg paimta iš bet kurio bajavyko – tetrūko didelių papų ir nuogų šlaunų. Kai kuriose filmo scenose atrodė, jog personažą bandyta pritempti prie kokios Laros Kroft – kur visas filmas paremtas papais ir gražia šikna.
Kažkas man minėjo, net ne kartą, jog Fincher’is labiau laikėsi personažų aprašymo nei pirmtako filmo kūrėjai. Skaitę knygą minėjo, kad labiau iškraipytas buvo švedų filmas. Teigti nieko negaliu, nes knygų neskaičiau. Galiu tik sakyti iš kino pusės – jog švedų filmas yra daug profesionalesnis, geresnis, labiau užkabinantis ir įsimenantis filmas už amerikietiškąjį.
Mačiusiems originalą buvo ir kitų baisių dalykų. Siužetas buvo suspaustas ir pasakotas greitai, labai sausai, neįdomiai. Nepalikta jokia terpė žiūrovui pačiam mėginti spręsti rebusą. Detektyvinė siužeto dalis užėmė tiek mažai filmo laiko, jog net galėjai nesuprasti, ar filmas apie žmogžudystės tyrimą, ar apie kažką kitą. Filmas nesukėlė jokio troškimo išaiškinti detektyvą, o jį išaiškinus – nesukėlė jokio malonumo dėl nusikaltėlio pagavimo. Apskritai filme mistinės sudėtinės dalys buvo lėkštos. Pačioje pradžioje, įrėmintų gėlių siuntimo linija, ji buvo atlikta taip prastai, jog tikriausiai nei vienas žiūrovas nesuprato jos esmės. Buvo ir kitų smulkmenėlių. Šįkart Daniel Craig nekeiksiu – nors jis ir nekoks aktorius, bet šiame filme jis pasirodė visai pakenčiamai. Tikėjausi tikrai blogiau. Beje, buvo filme ir juokinančių dalykų. Pamenu, kad originale vis pastebėdavau Volvo automobilius. Jie tiesiog atvaizdavo personažų šalies realybę – daugybė jų pačių gaminamų automobilių. Kas atsitinka holivudinėje versijoje? Ogi product placement‘as – negalėjau susiturėti nesijuokęs, kai kaskart parodant automobilį, išnirdavo koks mersas ar netgi BMW. Volvo, didžiam visų liūdesiui, buvo pasirodęs tik vieną kartą.
Negaliu sakyti, jog šio filmo žiūrėti neverta. Tikrai negaliu. Tai gražus, profesionaliai atliktas darbas, kuriam pagal tam tikrus standartus netrūksta nieko. Jam tikrai nieko netrūktų, jei tai būtų vienintelis filmas. Bet dabar jam taikomi šiek tiek kitokie standartai – prieš jo nosį stovi pirmtakas. Režisierius tokiu atveju turėjo stengtis pastatyti geresnį, gilesnį, įdomesnį kūrinį. Tačiau, kaip aiškiai matosi, buvo pasirinktas kitas kelias – užkalti babkių ir nesvarbu, ką pastatyti. Juk gali pateikti masėms bet kokią iki kvailumo supaprastintą versiją – padirbės taip, jog filmas atrodys lyg stebuklas, o „sąžiningi“ kritikai negalės pasakyti nė žodelio. Ir nesvarbu, jog bet kokiam kiną išmanančiam žmogui yra visiškai aišku, jog Fincher’io versija yra daug kartų prastesnė – tiek siužeto pateikimu, tiek personažais – už originalią, švedų. Nes švedų versija gali atimti žadą – tuo tarpu Fincher’io prabėga lyg paprastas detektyvinis filmas su itin nuobodokais personažais. Nesakau, kad nežiūrėkite šio filmo – sakau, kad jei turite galimybę, būtinai pažiūrėkite originalų filmą. Jei nors kiek mėgstate gerą kiną, įspūdis liks malonesnis.
• •
Real Steel (2011) – kai vieną gražią dieną rinkomės, ar eiti į šį filmą, ar į Tin Tino nuotykius (kuriuos jau iškeikiau anksčiau ir keiksiu, kol būsiu gyvas), pasirinkome Tin Tiną. Graži diena buvo sugadinta, o aš laukiau savo progos pamatyti šį „lengvo pramoginio pobūdžio bajavyką apie robotus“. Dievinu robotus. Todėl visuomet žiūriu Transformerius, nors be efektų Transformeriai būtų vienas prasčiausių ir kvailiausių Holivudo filmų. Šio filmo kovas irgi žiūrėjau su malonumu – nors iki Transformerių jiems dar kaip Smoriginui iki tikro baleto – bet pasidaužymai buvo smagūs. Tačiau pats filmas nebuvo nuostabus. Kaip pavadinau kažkurios scenos metu – dviejų valandų HP kompiuterių reklama :) Siužetas apie prasiskolinusį tėvą, niekam nereikalingą vaiką, varguolio iš silpnųjų sluoksnio iškilimą buožių pasaulyje (šiuo atveju čia tokią poziciją atliko robotas) ir pan. Visuomet-pasidažiusi-ir-graži moteris, dirbanti robotu mechanike, visiškai neįtikino, vaiko ašaros juokino, o jausmai filme buvo jau tokie baisiai dirbtini, jog atrodė, kad be efektų filmas būtų panašaus lygio kaip Transformeriai… Na, bet tiek to. Nebekeiksiu. Jei norite visiškai lengvo bajavyko, kokius rodo penktadienio vakarais per TV3 – žiūrėkit. Bet jei norite kažko įdomaus ar išskirtinai gražaus (efektų prasme) – nebūtina. Geriau tokiu atveju rinktis tuos pačius Transformerius. Nes čia toks vidutinis efektų filmas, kuris po 10 metų pasimes šiukšlyne ir niekam nebus įdomus.
The Hangover Part II (2011) – atsiliepime apie pirmą šio filmo dalį buvo tokios pagrindinės mano mintys: normali komedija, nemažai originalių ir juokingų bajerių, filmas – tinkantis atsipalaidavimui su bokalu rankoje, neįpareigoja ir dar turi Mike Tyson’ą, kuris, matyt, yra šio filmo arkliukas. Ir ką gi turime dabar? Toks jausmas, kad žiūrėjau tą patį filmą. Tik dabar buvo daugiau išsidirbinėjimo. Kartais tas išsidirbinėjimas buvo visai nieko, o kartais – absurdas. Kaip kad kokainu prekiaujančios beždžionės arba pasiskraidymas su automobiliu mieste. Tokia komedija turėtų išlaikyti kažkokią ribą, kurią peržengus netaptų kvaila eiline holivudine komedija. Hangover I tuo ir išsiskyrė iš visų savo pusbrolių ir pusseserių komedijų – turėjo kažką originalaus. Šis filmas to turėjo jau daaaug mažiau. Tiesa, galima pagirti Zack Galifianakis – šįkart jo vaidmuo buvo daug geresnis. Tobulai suvaidino nuo proto nušokusį individualistą :) Vienu žodžiu, nesiplečiant (nes nelabai yra prasmės), pats filmas nėra stebuklas, buvo nuobodoka žiūrėti, trečios dalies tikiuosi nestatys, buvo smagu susitikti su šiais personažais, bet daugiau nieko. Aišku, pabaiga nuomonės apie filmą vos vos nepagerino – kai atlėkus jachtai tas pats Zach Galifianakis išmėtė inkarą – nebesusilaikėm ir garsiai pradėjom žvengti (taip, žvengti). Tai buvo jo personažo idiotiškumo viršūnė. Ir, aišku, Mike Tyson. Ačiū ir už jį! Bet tik tiek.
Ice Age: A Mammoth Christmas (2011) ir Scared Shrekless (2010) – Kalėdų ir Helovyno proga išleisti pasakojimai, visiems gerai žinomi personažai, sąlyginai linksmi siužetai… Sąlyginai. Nes jau šiek tiek nuobodu. Jau visi šitie animaciniai filmai tiek išeksploatuoti, kad pradeda atsibosti kaip koks „Be namų negerai“. Pavadinčiau tai kino industrijos Santa Barbara. Ice Age apskritai nusivažiavo į lankas ir tapo tik eiliniu a.k.a Cartoon Network filmuku, kur personažai pilki, veiksmas sukuriamas viską daužant, o filmuko pabaiga tokia nuobodi, kad net verkti norisi. Tas pats ir su Šreku… Kiek galima. Filmas po filmo, ir dar visi šitie trumpi papildomai per šventes. Jei esate šitų personažų gerbėjai, galite pažiūrėti (nors jau šiek tiek vėloka, šventės baigėsi). Bet bendrai, tai nieko gero.
Dragons: Gift of the Night Fury (2011) ir Book of Dragons (2011) – Šie du trumpi animaciniai filmai šiek tiek geresni už ką tik minėtus Ledynmetį ir Šreką. Gal dėl to, kad filmas – tik vienas, o personažai neatsibodę? Pirmasis filmukas tai tiesiog pasakojimas apie jų pasaulį – lengvai galėtų būti filmo dalis. Antrasis filmukas man pasirodė įdomesnis – jis lyg priedas prie viso filmo apie drakonų enciklopediją. Vaizdingai ir gan juokingai papasakojami visų drakonų ypatumai. Vaikams tikrai turėtų patikti. Pusryčiaujant ar šiaip turint 20 laisvų minučių labai tiks. Tiems, kuriems filmas patiko, privaloma pažiūrėti.
Conan the Barbarian (2011) – ir ką aš galiu pasakyti… Blogai. Labai blogai. Vienas pažįstamas žmogus sakė „na bet Konano gimimo scena tikrai nebloga, negalima keikti“. Neneigsiu, nebloga, tokia visai galinga. Ji man patiko, kol nepasižiūrėjau į scenos fone vykstantį veiksmą. O ten – grupelė statistų „kaunasi“ – tai reiškia, kad atidirbinėja savo 10$ už keistą šokčiojimą, kardų kilnojimą ir vaizdavimą, kad vyksta karas. Veiksmas fone pasirodė toks juokingas, jog visa scena tiesiog nublanko. Čia lyg Frodas su Smygolu kovotų dėl žiedo kalno viduje, o jų kovos fone, kur nors ant akmens, linksmai šoktų burundukų trijulė.
Filme yra labai įdomių sprendimų, pavyzdžiui smėlio kariai. Su tokiais sprendimais filmui buvo potencialo tapti gerų kovų filmu, tačiau kaip dažniausiai atsitinka, buvo pasirinktas kitoks variantas – spjauta į siužetą, į aktorystę ir prasmę. Palikti raumenys, standartinės kovos (kurias šiais laikais jau galima tiesiog prasnausti) ir, aišku, papai. Ir štai turime pilnas kino sales. Tikrai vidutiniškas filmas – nei aktorių, nei siužeto, nei geros aplinkos – autentikos nėra, kažkaip viskas dirbtina, o griūvantys rūmai iš kartoninių akmenų – juokas! Tikrai nežiūrėkite.
• •
Freaky Friday (2003) – čia vienas iš tų, kur vaikas susikeičia kūnu su kuriuo nors iš tėvų. Šįkart dukra su motina. Nepamenu, kodėl sugalvojau pažiūrėti šį šūdevrą, bet smegenų atbukinimui – tiko. Išvalė lyg pilnai išsivemiant po gero vakarėlio. Tinka žiūrėti, kai po tokio pat gero vakarėlio plyšta galva, dėl pachmio negalite pajudėti ir pusiau snūduriuojate.
Final Destination 5 (2011) – kažkada skundžiausi, kad iš pusiau padoraus siaubo-holivudinio filmo (pirmosios dalies) buvo padaryta tragedija. Kaip ir visais filmais, kur pagal frančizę stato vieną dalį po kitos. Ketvirta dalis jau buvo košmaras. Žadėjau penktos nežiūrėti. Kaip visada, pažado neištesėjau. Todėl galiu pareikšti savo Ypatingąją, Kompetentingąją, Vienintelę Tiesą ir ilgais amžiais tobulintų smegenų nuomonę apie šį filmą: absoliutus šlamštas. Dar viena tragedija iš repertuaro, kuriame reziduojasi per mėnesį-du sukalami filmai, kitaip sakant – konvejeriniai mėšleliai. Jei norite sau nusirauti galvą bežiūrėdami idiotišką vaidibybinį filmą – sėkmės :)
SAVAIČIŲ KOŠMARAS IR SVETIMA GĖDA:
Anarchija Žirmūnuose (Anarchy in Zirmunai) (2010) (imdb) – mėgėjiška, naivi ir buka kino juosta, skirta tik iššvaistyti biudžetinius pinigus į balą. Tai ne kinas. Tai tikrai ne kinas. Tai kūrybos gyslos neturinčių žmonių, apsimetančių menininkais, kvailų klišių, ribotos fantazijos ir visapusiškai prastos vaidybos gaminys. Jeigu jums užteko šių kelių sakinių, tai toliau neskaitykite ir jokiu būdu filmo nežiūrėkite. Susiimsite už galvos ir kauksite iš nevilties.
Pradėsiu nuo to, jog filmą buvo bandoma akcentuoti kaip ypač gerą dėl to, jog 2007 metais filmo scenarijus gavo Media New Talent apdovanojimą Kanų kino festivalyje. Skamba galingai, ne? Kiek skamba, tiek yra tik gražus apvalkalas tam, kas atsitiko vėliau. O vėliau scenarijaus autorius Saulius Drunga sugalvojo, kad filmą reikia įgyvendinti. Nusprendęs, kad scenarijų ekrane realizuos geriausiai jis pats, ėmėsi darbo. Jo gaminys pasakoja apie jauną naivią merginą, atvykstančią į Vilnių studijuoti. Jau pirmame žingsnyje Vilniuje ji pamato buto nuomos skelbimą su anarchistiniu ženklu – visiems žinoma apibraukta A raide. Netrukus ji susipažįsta su skelbimo autore, kuri, pasirodo, yra lengvai pakrikusi šizofrenikė, nuolat kliedinti apie anarchiją ir gyvenimą pagal anarchijos taisykles. „Taisykles“ paminiu ne veltui, nes visas tos menamos anarchistės elgesys yra paremtas vien taisyklėmis. Manau, kad S. Drunga net nesupranta, kas iš tiesų yra anarchija. Tokiu atveju galima teigti, kad kūrėjas visiškai nesidomi dalyku, apie kurį rašo ir su kuriuo dirba – o tai yra lyg žaidimas smėlio dėžėje – tep-lep ir man neįdomu, kas bus toliau ir kad pastatyta pilis tuoj subyrės. Svarbu kad gerai suspaudžiau dėdamas smėlį į kibirėlį. Taip ir su šiuo filmu – gal scenarijus ir buvo geras, bet jo įgyvendinimas – išskirtinai prastas. Visa filme matoma anarchija (taip akcentuota komunikacijoje) tėra automobilio pavogimas, pasivažinėjimas juo ir grąžinimas atgal ir daugybės anarchistinių plakatų atsispausdinimas. Ir, aišku, kvailiausias akcentas, jog gali būti anarchistu tik tuo atveju, jei tavo varde yra A raidė… Baisiausia yra tai, kad šis filmas pasauliu, visuomene ir bendruomenėmis besidominčiam žmogui turėtų automatiškai atrodyti kaip neaiškūs kliedesiai. Tikriausiai panašų pasimetimo jausmą būtų galima sukelti statant filmą apie ekonomiką, o viską pateikti pirmoko akimis ir bandyti įrodyti, jog pirmokas yra puikus ekonomistas. Skamba kvailai? Taip ir yra, šis filmas būtent toks.
Pabėkime nuo idėjinių dalykų. Pereikime prie vaidybos. Dažnai keikiu lietuvišką „teatrinę“ vaidybą, kur aktoriai nesugeba perlaužti savęs ir scenos gaunasi labai dirbtinos, pritemptos. Šįkart situacija ne tokia. Šįkart viskas dar blogiau. Tiesą sakant, tai nebuvo vaidyba. Tai buvo šaipymasis iš žiūrovo. Vidury filmo mintyse pagaliau kilo filmo vaidybos tikslus apibūdinimas: paklausiau „O kodėl jie visi vaidina personažus, sergančius Dauno sindromu?“ Nenatūralios tylos pauzės, žvilgsniai, nutylėjimai, šnopavimas, uogienės rijimas – visa tai atrodė taip kvaila, kaip ir paskutinė scena, kurios metu veikėjos sustingimas yra toks nenatūralus, kvailas ir daromas dėl idiotiškos priežasties, kad omanošventasjėzau, grąžinkit man pusantros valandos sunaikinto mano laiko. Kūrėjai tikriausiai niekada nebuvo nusideginę piršto, jog nesupranta, kaip tai skauda.
Jeigu daiktas yra lietuviškas, tai nereiškia, kad jį galima vadinti neblogu. Jis yra blogas. Juk jei nusipirksite lietuvišką baldą ir jis pasirodys pigus šlamštas, tikrai jo nevadinsite neblogu. Važiuosite į būsimą Ikea ir ten džiaugsmingai pirksite neblogus baldus. Taip ir su lietuvišku kinu. Jei jis yra absoliučiai bevertis, nereikia jo gailėti. Šis filmas daro gėda Lietuvai. Neįsivaizduoju, kas galėtų jį visą ramiai ištverti. Netikiu, kad festivaliuose, kuriuose jis buvo rodytas, kas nors jį labai aukštino. Kas keisčiausia, prodiuseriai vis dar sugeba prakišti šį filmą į įvairius festivalius, ir niekaip nesuprantu kodėl. Galiu tik spėti, kad nepaaiškinamo keistumo vaidyba užsienio rinkai yra nematyta, neįprasta, todėl ir patraukli – kaip kad mums visai patrauklūs kokie nors žemo lygio Irano ar Brazilijos filmai. Kad lietuviai nominuoja šį filmą Sidabrinėse gervėse, tai viskas suprantama – kai neturime ką nominuoti, tiks ir šlamštas. Kad už vaidybą šiame filme „Kino pavasaryje“ laimimi apdovanojimai, irgi suprantama – kai nominuoti trys aktoriai, iš kurių 2 žmonėms beveik nematyti, tiks ir belekas. Bet kitais atvejais šį filmą reiktų uždrausti, nes jis yra žiauriai blogas pavyzdys to, kad galima sukurti menkos vertės nesąmonę ir ji netgi gali būti nominuota nacionaliniams apdovanojimams. Šis filmas patenka į lietuviško kino dugną. Jis yra netgi blogiau už „Nereikalingus žmones“. O tai jau tikrai prasta situacija.
• •
Kleckai ačiū už kinoteatrus. Seniai laukti! Tik tavo dėka išsirenku padorių filmų vakarams ir beveik niekada neprašoviau. Tęsk šį nuostabų švietėjišką darbą! ačiū.
Buržujaus kino teatrai, tai tas dalykas, kuris Lietuvos internetuose yra didis gėris. Ačiū tau, Mykolai, už malonias emocijas ir už pažinimo džiaugsmą. Tu išsprendi mano problemas dėl “o kaži kokį gerą filmą čia pažiūrėjus?”.
Rekomenduoju ir rekomenduosiu tavo šią rubriką visiems!
AŠ kaip tik tos merginos su drakonais trilogiją peržiūrėjau savaitgaly. Bet va gavosi taip, kad pirmąją dalį kaip tik amerikonišką mačiau, 2011 metų. Dabar mąstau, ar verta iš naujo žiūrėt skandinavų variantą.
Nemanau, kad verta, juk matei abi kitas. Verta bus gal po ilgo laiko.
man bais norėtųs kituose kinoteatruose pamatyti Extremely Loud & Incredibly Close :)
Hm… “Kai pagalvoju, kokiuose idiotiškuose filmuose yra vaidinęs Matt Damon ir kokius vaidmenis kartais sugeba atlikti dabar…”…. Labai keistas teiginys.. Ką reiškia tas “dabar”? Matt’as Damon’as nuo pat karjeros pradžios užsirekomendavo, kaip geras aktorius. “Courage under fire” (smulki rolė, bet labai gerai išpildyta), “Good Will Hunting”, “Rounders”, “Dogma”, “The Talented Mr. Ripley” – kuriame iš paminėtųjų filmų ne dabar, bet tada, karjeros pradžioje, jis suvaidino blogai? Galbūt buvo silpnokų filmų, bet savo darbą Matt’as visada atliko gerai. Toks įspūdis, jog blogo savininko galva Matt’o filmografija prasidėjo nuo “Ocean’s eleven” ar “Bourne identity”, kur beje vėlgi ne Damon’o kaltė ar nuopelnas, jog filmai silpnesni… Savo darbą jis atliko gerai ir juose.
lafa,
turėjau omenyje būtent tavo suminėtus veiksmo filmus ir pan. Buvo laikotarpis Matt karjeroje, kur jo vaidyba kiekviename filme buvo vidutiniška ir visiškai vienoda visuose filmuose. Toks staigus kritimas žemyn, lyg atkartojami iki šiol pavykusių vaidmenų likučiai. O tada, nuo The Informant! jis vėl dėjo didelį žingsnį į priekį ir pradėjo tobulėti. Pastarojo, True Grit ir Contagion filmų vaidyba, mano nuomone, yra daug geresnė, nei buvo bet kada iki šiol (net ir tavo suminėtuose geruose filmuose).
P.S.: na taip, pasakymas “idiotiškuose” gal yra kiek per stiprus :) Nes net pats Ocean ir Bourne yra geri filmai savo kategorijoje. Čia gal labiau apie tokius, kaip Stuck on You :)
“Kas keisčiausia, prodiuseriai vis dar sugeba prakišti šį filmą į įvairius festivalius, ir niekaip nesuprantu kodėl. ”
Čia geras :) matyt labai geri prodiuseriai Lietuvoje, kad sugeba prakišti bet ką.
Žiūrėjau ir aš šį filmą, nesužavėjo. Patiko tam tikri filmavimo elementai. Tomos Vaškevičiūtės pati personažinė linija man nelabai, tas lėtas kalbėjimas, kvaili klausimai. net neabejoju kad jai liepė tokia būti. Tad buvo keista ją tokią stebėti. Ja verta sveikinti, kad įkūnyjo visai kitokį personažą nuo savo ankstesnių darbų. taip drąsiai neteigčiau apie jos blogą vaidybą, nes tai gali būti ir režisieriaus sprendimas, išrašyta personažinė linija ir užduotas elgsenos modelis.
Visgi smagu, kad niekam tikusiu atsiliepimu pavyko kažkam labai gerą filmą rekomenduot. Ir kad kažkam dar ir patiko. O aš traukiu būsimų žiūrėjimų sąrašan Contagion ir The Lincoln Lawyer – kažko tokio ir ieškojau pastaruoju metu. Ir braukiu lauk The Girl with the Dragon Tattoo (nes vis dar knietėjo palygint su švedais) ir Anarchiją Žirmūnuose (nes juk lietuviškas, kaip nepažiūrėsi?). Dėkavoju ;)
The Lincoln lawyer teisinės subtilybės, kurias išvardinai egzistuoja ir Lietuvoje. Advokatūros įstatyme rašoma, kad advokatas negali būti šaukiamas kaip liudytojas ar teikti paaiškinimus dėl aplinkybių, kurias sužinojo atlikdamas savo profesines pareigas. Atliekantys savo profesines pareigas advokatai negali būti tapatinami su savo klientais ir jų bylomis.
3. Draudžiama apžiūrėti, tikrinti ar paimti advokato veiklos dokumentus ar laikmenas, kuriuose yra jo veiklos duomenų, tikrinti pašto siuntas, klausytis telefoninių pokalbių, kontroliuoti kitą telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją ir kitokį susižinojimą ar veiksmus, išskyrus atvejus, kai advokatas yra įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką. Šis leidimas taikomas tik su pareikštais įtarimais ar kaltinimais susijusiems dokumentams.
4. Krata ar poėmis advokato, įrašyto į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą, darbo vietoje, gyvenamosiose patalpose, transporto priemonėje, asmens krata, dokumentų, pašto siuntos apžiūra, patikrinimas ar poėmis gali būti atliekami tik dalyvaujant Lietuvos advokatūros advokatų tarybos nariui arba jos įgaliotam advokatui. Lietuvos advokatūra privalo patvirtinti ir pateikti suinteresuotoms institucijoms Lietuvos advokatūros įgaliotų advokatų sąrašą. Dalyvaujantis Lietuvos advokatūros advokatų tarybos narys arba jos įgaliotas advokatas turi užtikrinti, kad nebūtų paimti dokumentai, nesusiję su advokatui pareikštais įtarimais ar kaltinimais.
5. Draudžiama viešai arba slaptai susipažinti su advokato profesinę paslaptį sudarančia informacija ir ją naudoti kaip įrodymą. Advokato profesinę paslaptį sudaro kreipimosi į advokatą faktas, sutarties su klientu sąlygos, kliento suteikta informacija ir pateikti duomenys, konsultacijos pobūdis bei pagal kliento pavedimą advokato surinkti duomenys.
Ir apskritai, logiška, kad advokatas negali liudyti prieš klientą, kitaip kaip jis bus jo atstovas :D
Kleckui didelis dėkis, išgelbėjus mane nuo pasirinkimo kančių, svarstant, kuris filmas vertas žiūrėjimo. :) O dėl merginos su drakono tatuiruote, tai skaičiau visas tris knygas anglų kalba ir galiu drąsiai teigti, kad švediškas filmas tikrai arčiau jų. Žiūrint holivudinę versiją netgi kilo įtarimas, kad filmas pastatytas pagal filma, net neatsivertus knygos. Tad likau labai nusivylusi, kad buvo sunaikintas tikrai geras moteriškas personažas.
“19 a. pradžios filmus” ;)
A.,
ne Tomos vaidmuo ten baisiausias. Didžiausia tragedija buvo ten tos garbanotais plaukais, vienos iš draugių :)
Aišku, tu teisus, vien aktoriaus dėl vaidybos kaltinti negalima. Tačiau ir aktoriui turi būti keliami reikalavimai, jog jis net užspaustą ir tokį personažą turėtų suvaidinti kiek įmanoma geriau. Šiame filme tai… Net nebekomentuosiu :)
Augusta,
nėr už ką :) Ir daugiau tokių rekomendacijų!
gl,
na va, tokių dalykų nežinojau. Nujaučiau, bet nežinojau. Buvo tiesiog keista, kad būtent tokioje situacijoje, kaip buvo filme, advokatas nieko negali padaryti. Juk yra grėsmė jo gyvybei? Tas ir keista.
mi.,
pagaliau žmogus, kuris stoja į kitą skaičiusiujų pusę – už originalų švedų filmą :) Labai gerai.
Metallem,
ou mai gad kokia gėda… :)))) Tokias gėdingas klaidas asmeniškai ir paslapčia reikia sakyti… :D
Prisidedu prie Skirmanto išsakytų minčių. Tikrai šaunus darbas padarytas. Dabar suku galvą kaip ir ką čia pažiūrėjus… :)
Damono karjera prigeso po Talentingojo Misterio Riplio ir BUTEN Jason Born vaidmuo karjera reanimavo, Ocean’o filmai netrukde, o po Departed, Damonas jau pirmo ryskio Holivudine zviozda.
Wislet – nuo Titaniko laiku bent desimtyje geru/neblogu filmu suvaidinusi ir bent jau keleta puikiu roliu turejusi, nezinau kuo ji pykint gali. Tam paciam Eternal sunshine vaidino, lygtais nepykino?
Craigas suvaidino stiprius vaidmenis Munich, Layer Cake, Defiance. Ir netgi nera prasciausias Bondas istorijoje, juo labiau prastas aktorius.
Jude Law senai nebe ant bangos.
C. Martinez Drive ost’as neblogas, bet filmo atmosfera kuria ir kur kas geriau atspindi Kavisnky, Desire, Chromantics ir kiti kuriniai.
Tai tiek pastabu, prabegom teksta permetus. Jei jau Burzujus padeda filmus atsirinkt kazkam, tai nekazka pas jus su kinu, kolegos.
Goodnight,
kadangi esate taip užtikrintas savo nuomone, galime ginčytis iki nukritimo.
Damon’o vaidmuo Born’e buvo visiškai eilinis, niekuo neišsiskiriantis ir neparodė jokio profesionalumo, nebent gerą jo fizinę būklę. Departed vaidmuo nors ir buvo geras, bet tikrai neįsimenantis taip, kaip Contagion ar True Grit vaidmuo. Tad nei Born’as, nei Departed nereanimavo, o tik palaikė stabilumą.
Winslet nėra suvaidinusi nei vieno gero vaidmens (Revolutionary Road nemačiau), jos visi vaidmenys tolygūs titanikui.
Taip, tu teisus, Craig’o vaidmuo Munich yra tikrai neblogas. Tačiau Defiance filme jo vaidmuo yra komiškas. Nieko nevertas kaip bežiūrėtum iš bet kokios pusės. Aišku, komiškumu Bond’o vaidmenu nepralenks niekas.
Jude Law yra visiškai ant bangos, tai parodo jo užimtumas paskutiniais metais ir kokio lygio filmai jį kviečiasi.
OST terminas reiškia garso takelį, tad sakydamas, kad tavo suminėtos dainos nerpiklauso OST, nepritari pats sau.
Tai tiek pastabų neprabėgom permetus tavo komentarą.
Atsigulusiu nemusu, tai nekriskime.
Pradesiu nuo galo. Viena yra originali filmo muzika, kurią kuria kompoziorius, kita yra atskiri parinkti kuriniai. Kad pirma reiksme naudojausi suprasti nereikia dideliu pastangu.
Kuo J. Law buvimas ant bangos pasireiskia? Vatsono vaidmeniu? Nes cia turbut svarbiausias Judo vaidmuo per penkerius metus. Hugo vaidmuo epizodinis, Contagion’e sudetyje puikaus aktoriu kolektyvo neissiskyre (nepaskendo irgi), tas pats ir daktaru Parnasu. Paskutine svaresne role buvo vaivoru naktyse. Patinka man Judas, profesionalas, pasamdes ji kastingistas turbut neprsasaus 9 atvejais is desimties, bet cia ne banga, tiesiog kaip aktorius jis niekad nebus is pirmuju gretu, per saldus jo tipazas pirmiems planams, dramose jis irgi menkas, o butent ties tuo ir atsiskleidzia kas yra kas. Cia jau galima ir apie Winslet pakalbet. Dramos : The Reader, Iris, Road To Perdition, Revolutionary road, finding neverland, The life of David Gale + eternal sunshine – visos pirmaplanes/antraplanes roles atliktos stipriai. Filmai gali nepatikti ar aktoriaus tipazas, bet del to nereikia teigti, kad aktorius prastas. O cia jau ir prie Damono preiname. Zmogus iki Bourne Identity tris metus neturejo stiprios pirmaplanes roles. Metai Holivude bega siek tiek greiciau nei pas mus mirtinguosius, tad po pakankamai greitos sloves, kurios susilauke su draugu Benu Afflecku, buvo triju metu skyliu kamsymas, kad neuzmirstu jog toks Matas Damonas egzistuoja. Borno vaidmuo nera kazkas vau, emociju nulis, dialogu irgi ne kazka, uztat buvo kaip nukaltas butent Damonui, ir jis pats rodomas veikiausiai apie 80% filmo laiko, ko dar noreti aktoriui po keliu metu pertraukos. Pats filmas (as cia vis mintiju apie pirma dali, nors kitos irgi neprastos) savo zanrui yra daugiau nei geras. Todel lygindamas kas buvo po Borno ir kas buvo iki, galiu pakankamai uztikrintai pasakyti, kad butent sitas vaidmuo padare luzi jo karjeroje, o ne Informatoriuje po septyniu metu po Borno.
Neatsispyriau ir pažiūrėjau drakoninės merginos originalą, kuris tikrai yra gerokai geresnis nei amerikiečių versija.
Goodnight,
kadangi esate toks puikus kino žinovas, negi jums įdomu su manimi kalbėtis, kai iškart ateinate su nuomone kaip pirmame komentare ir su požiūriu “atsigulusiu nemušu”? Jei neįdomu, apsaugokite mano laisvą laiką ir informuokite. Nes kitaip aš atsakysiu į komentarus, kad ir kaip jūs nenorėtumėte pripažinti, jog stoviu tvirtai, net nepristatydamas savęs kaip kino kritiko.
Jude Law. Vaidinęs visiškai prastu vaidmenis (gal tik visai nieko Closer buvo, bet vėlgi – nieko išskirtinio), tada tragedija “Holiday” ir panašiuose ir tada nyki pertrauka. Po nykios pertraukos spalvingas grįžimas Imaginarium’e, tuomet pusėtinas Repo Man (kurį galima sulyginti su tuo pačiu Bourne), tobulas vaidmuo Sherlocke, tada Contagion ir štai laukia dar trys filmai. Jeigu tai ne banga, įdomu kas tada yra banga. Kadangi tu teigi, jog Contagion jo vaidmuo neišsiskyrė, tuomet filmą žiūrėjai viena akimi. Nes geresnio sąmokslininko teoretiko dar nesu matęs, kuris savo vaidmenį atlieka ne tik judesiais ir mimikomis, bet visu kūnu, užsidegimu, manieromis. Ta čia mūsų nuomonė absoliučiai išsiskiria, ką padarysi.
Winslet. Nei vieno išskirtinio vaidmens. Ką aš ir teigiu jau kelintą kartą. Ji tiesiog nematoma, nežinoma, jos niekas nepažįsta, nes visuose filmuose ji neiškilo. Visi jos vaidinami jausmai tolygūs Titanikui, lyg jaunas DiCaprio ieškotų subrendusios moters pažinčių puslapiuose ir sakytų, kad čia filmas apie bendravimą.
Damon. Bourne trilogiją sužiūrėjau su dideliu malonumu, gailiuosi, kad bus ketvirta dalis ir be Damono. Kadangi trilogija man patiko, labai gerai pamenu, koks buvo vaidmuo – kaip ir minėjau, jis tikrai nebuvo reanimuojantis, jis buvo eilinis, kaip koks Tomukas Kruzas bet kuriame savo bajavyke. Gal tik šiek tiek subtiliau. Bandžiau prisiminti ir įžvelgti ten kažkokią reanimaciją, bet nepavyko. Tik palaikymas, karjeros palaikymas ir gero bajavyko sukūrimas.
Ir drįsčiau teigti, ponuli, jog stipriai klystate matuodamas vaidmens stiprumą pagal tai, kiek procentaliai laiko aktorius rodomas ekrane. Jei daug laiko praleidi kelyje, nereiškia, kad esi geras vairuotojas.
Ir jeigu teigiate, kad Bourne buvo Damon’o karejoros lūžis, tuomet paaiškinkite, kodėl “įvykus lūžiui” nuo Informant skiria dveji metai tuštumos? Kai įvyksta lūžis, aktoriai paprastai pradeda rodyti visus savo sugebėjimus visomis kryptimis – to geras pavyzdys buvo Brad Pitt – o ne sėdi sudėję rankas ir garsina vaikiškus filmukus.
Pasimatavom! Kaip toliau?
Nesu puikus zinovas, tiesiog kinu domiuosi ir intensyviai filmus ziuriu turbut jau septyneta-astuoneta metu, tad savo nuomone kai kuriais aspektais turiu ir nesiruosiu kelti i aukstumas tamstos kaip ne kurie kolegos, kai matau netikslumu.
Itariu tamsta mate silpniausius Winslet filmus, kuriuos vainikuoja Titanikas. Blogu ir neisimintinu aktoriu, niekas sesis kart nenominuoja oskarui (viena laimejo). O jei siaip nepatinka – skonio reikalas, va man pavyzdziui P.S. Hoffman matant ekrane dingsta visas noras filma ziuret, nors aktorius jis ir geras.
Judas turejo prastus vaidmenis? Ai nu gal nereikia. Iki Closer dar buvo Cold Mountain (oskaro nominacija), I <3 Huckabees, A.I. tas pats Talentingasis misteris Riplis (oskaro nominacija) bei vienas rimtesniu vaidmenu karjeroj Priese uz vartu. Pasikartosiu, profesionalas antraplanis, bet tik tiek, jokiu bangu.
Kas del Damon, tamsta turbut nelabai mate ka jis vaidino pries Bourne, kad nepastebejo luzio karjeroj.
“Entertainment Weekly placed Damon as an “action star” on its end-of-the-decade, “best-of” list, saying, “When he first signed on as the ass-kicking amnesiac Jason Bourne in 2002, no one would’ve predicted that Damon would become the decade’s best mixer of brawn and brains. Shows what we know.”[34] In August 2007, financial magazine Forbes created a list of actors who generated the best box office performance related to their salaries; the list placed Damon as the most bankable star of the actors reviewed, revealing that Damon had averaged USD29 at the box office for every dollar he earned for his last three films.”[35][36]
Jei aktorius sugeba ispildyti savo role, kuri uzima didziaja dali filmo, jis yra god tier. Butent toks Matas ir buvo Borne. Ka jis dare 2007-2009 nezinau, as po poros trilogiju ir penkiu filmu tarp ju turbut buciau ilsejesis.
galėtum padaryti, jog nuspaudus į kino pavadinimą tiesiai į piratebay linkintu:)
vargu ar sutiksi :)
Augi,
esu prieš torrentų nuorodų platinimą, niekada to nedarau. Nelaikau piratavimo absoliučiu gėriu, manau, kad tai ydingas dalykas ir anksčiau ar vėliau jis turės kažkaip būti sprendžiamas.
buržujus,
Nelaikau piratavimo absoliučiu gėriu, manau, kad tai ydingas dalykas ir anksčiau ar vėliau jis turės kažkaip būti sprendžiamas.
Iki „manau“ sutinku, po „manau“ ne.
Kai gali deramai gyventi iš to ką darai ir nori gauti daugiau, laikau racionalumo trūkumu. Deramai gyventi – nejausti nepriteklio, o prabanga – netoleruotina, kai pasaulje yra labai nemažai neprabangos.
Prabanga šalia nesaikingumo, iš to kyla nemažai bėdų.
Aktorius/režisierius/dainininkas/tapytojas/fotografas ir t.t., negalintis išgyventi iš to ką daro, turi imti kitos veiklos. Tai dėsnis.
Piratavimas sprendžiamas gali būti tik taip: arba jo nėra arba yra. O raudonas, oranžinis geltonas ar koks kitas ir lieka piratavimu. Piratavimas iš pagrindų nėra blogai ar gerai.
Buržujau, man atrodo tau Winslet šiaip kaip moteris nepatinka. Kitaip nežinau kaip paaiškinti, kodėl ja menkini. Aktorė jinai gera.
Gali būti :) Bet vis tiek nelaikau jos vaidybinių sugebėjimų išskirtiniais. Netgi Johansson ar Zelveger pakenčiamesnės :)