5-8 savaitės (2010) kinoteatras

• 

.
Gėris PRIEŠ Blogį. Ar gėris abiejuose? :)

SAVAIČIŲ GROŽIS:
Where The Wild Things Are (2009) – ar buvot kada užpykę ant filmo? Aš ant šio užpykau. Bais susinervinau, kai jis pasibaigė. Ta 101 minutė prabėgo kaip 20, ir visiškai nemeluoju. Nežinau kodėl, bet šitas filmas mane užbūrė nuo pat pirmos sekundės. Nuo pat pradžių susigyvenau su berniuku, pergyvenau kartu su juo, susinervinau, kai sugriuvo jo sniego pilis, bėgau su juo kartu tolyn nuo namų ir vėliau grįžau atgal. Fantastiškai gražus filmas. Ne, ne gražus, o neapsakomai nuoširdus ir sukeliantis labai malonų jausmą viduje. Sukėlė panašius jausmus kaip Son of Rambow. Užuojautą su liūdesiu, bet ir džiugesį, jog net nelaimingi vaikai moka linksmintis. Šis sugeba susikurti sau didžiulį gražų pasaulį su nerealiomis asmenybėmis meškinų kailiuose. Net neapsisprendžiu, kuris iš jų patiko labiausiai – tikriausiai bulius :) Apie filmo gražumą net nėra ką kalbėti – jei mėgstate ypatingai gražias pasakas ir nuoširdžius filmus – nerkite. Nepasigailėsite. Šitas filmas yra gerų jausmų bedugnė. Net neturiu žodžių, koks jis nuostabus. Apsiseilėsiu net!

James Gandolfini (Soprano) balsas erzino tik pradžioje – vėliau pripratau :) Nesuprantu, kodėl tokiam gražiam filmui buvo parinktas tokio baisaus personažo (Soprano) balsas. Gal todėl, jog režisierius, Spike Jonze, kaip bebūtų keista, prieš šį filmą nieko panašaus nenuveikė, o dirbo tik su tokiomis laidomis kaip Jackass ir įvairiais riedlentininkais (Fully Flared) bei muzikos grupėmis. Niekaip nesuprantu, kaip jis sugebėjo taip persikūnyti ir sukurti visiškai su jo ankstesniais darbais nederantį kūrinį? Beje, pažiūrėję filmą, nepamirškite filmo garso takelio – jį jau išsiuntinėjau visiems draugams. Imkite ir jūs (ir tai bus pirmoji nelegalaus torrento nuoroda mano tinklaraštyje) :) Tai toks gražus darbas, toks nuotaikingas albumas, jog klausau jau ketvirta diena be sustojimo, ir visiškai neatsibosta. Kiekvieną kartą puikiai pakelia nuotaiką. Nuostabus filmas, dar nuostabesnis albumas. Tikiuosi, kad tokių filmų ateityje dar bus. Gražiau gyventi, ir tiek.

SAVAIČIŲ ORGAZMAS:
Inglourious Basterds (2009) – neapsakomas malonumas kiekvieną filmo minutę. Gal Tarantino paskutiniu metu ir buvo paklydęs į populiaresnį holivudinį stilių (kuris man vis tiek ypač patiko), tačiau dabar su didžiuliu trenksmu grįžo į senąsias, Pulp Fiction vėžes. Ir tai visiškai veža. Juokiausi, kai linkomanijoje paskaičiau komentarus apie šį filmą. Paaugliai vaikai purkštavo, kad filmas prastas ir nuobodus, „vien tik plepa ir dar vokiškai“. Pažiūrėjus filmą šie komentarai sukelia daug juoko, kadangi Tarantino vėl sugrįžo prie to, ką moka tobuliausiai – ilgų, ilgų, labai ilgų dialogų ir inteligentiškų ginčų scenų, kuriose veiksmo nėra, dialogai vystomi labai lėtai nepamirštant puikios vaidybos ir nuotaikų perteikimo, ir įtampa tose scenose išlaikoma ypatingai stipri. Nei vieną filmo minutę nesugebėjau atsipalaiduoti – kartais dėl juoko, kartais dėl scenos įtampos. Tradicinė Tarantino vizitinė kortelė – scena, kai visi nutaiko vieni į kitus ginklus, didelio žavesio nesukėlė, tačiau tai visiškai nesvarbu. Bet kurios filmo scenos finalas buvo visiškai puikus, scenos užbaigiamos labai laiku ir absoliučiai niekas šiame filme neatrodė pigiai.

Visą filmą meldžiausi, kad Tarantino išdrįstų „pakeisti istoriją“ ir sukurtų savo mums gerai žinomų istorinių įvykių versiją. Džiūgavau, kai supratau, kad taip ir bus. Nežinau, ar tai jo drąsa rizikuoti tokia slidžia tema, kai visas pasaulis vaikosi faktų ir kiekvieną klystantį režisierių karia ant šakos. Aišku, čia ir durniui aišku, jog filmas specialiai toks, tačiau nesupratingų žmonių dažnai pasitaiko. Tarantino nacių nekenčia tikriausiai tiek pat, kiek aš – tos tobulos nacių skerdimo scenos, tos nuostabios juodo ir žiauraus humoro scenos… Eh. Jei būčiau filmo apie Antrąjį Pasaulinį karą personažas, tikriausiai norėčiau šokti polką ant nacių lavonų. Nacių žudymas šiame filme buvo toks gražus! Dar filmas bais gražus savo kalbų įvairove. Aišku, jos tik keturios (plius papildomas Brad Pitt naudojamas dialektas), tačiau visos pateiktos visu savo tvirtumu. Vokiečių kalba tikriausiai dar nei viename filme neskambėjo taip gražiai. O perėjimas iš vietinės prancūzų kalbos į anglų – fantastiškas. Tikriausiai geriausias nei kada nors perėjimo problemos išsprendimas :)

Vaidyba. Brad Pitt mane dar kartą, dar vieną eilinį kartą visiškai nužudė. „Gorlomi – Arivederchi“ sceną galėčiau žiūrėti šimtus kartų ir jaučiuosi kaip jauna mergaitė, pirmą kartą pamačiusi pusnuogį Twilightą Edward Culleną. Spiegiau iš laimės. Brad Pitt pradeda pasižymėti (tiksliau, jau ryškiai pasižymėjo) kaip vienintelis aktorius holivude, sugebantis kalbėti bet kokiu amerikiečių dialektu. Jo sugebėjimai tokie unikalūs, jog sulyginus kelių jo filmų personažų kalbėjimo manieras, negali patikėt – jos visiškai skirtingos ir autentiškos. Kaip kažkuriame įraše jau minėjau ir minėsiu dar daug kartų – kuo toliau, tuo Pitt’as puikesnis. Visų aktorystės sugebėjimų (vaidybos, kalbos, ekspresijos, veido išraiškų) jam galėtų pavydėti bet kas. Tačiau šiame filme jis visgi nusileido vienam aktoriui – eiliniam ir tik šiek tiek žinomam vokiečių serialų aktoriui Christoph Waltz. Jei jis šiais metais negaus Oskaro už vaidybą – aš nebetikiu Oskarais (nors niekada ypatingai jais netikėjau, bet vis tiek jie yra gan neblogas rodiklis). Jo personažo neapibūdinsi – tai reikia išvysti. Scena prie stalo filmo pabaigoje („Uuuuh, that’s a bingo!“) – puikiausias filmą vainikuojantis dialogas. Ir apskritai, visame filme negalėjau atsistebėti tokio eilinio aktoriaus persikūnijimu. Tobulas vokiečių karininkas, sergantis sveiku pedantizmu, mėgstantis žudyti žydus ir apgaunantis visus savo veido išraiškomis bei manieromis. Ir dar, su labai smagiu humoro jausmu. Tobulai atliktas vaidmuo.

Ir apskritai, jei šių metų Oskarų išrinktas geriausias filmas bus koks Avatar, o ne šis filmas, visiškai supyksiu. Avatar – gražus ir malonus popsas. Čia gi, drąsiai sakau, puikiausias meno kūrinys. Man buvo gaila, jog jo trukmė tik 2,5 h. Buvo gaila, kai filmas baigėsi ir žinojau, kad tikrai žiūrėsiu jį dar kartą. Beje, pabaigoje tryniau rankas ir džiūgavau – kaip tik to ir tikėjausi. Puiki ir džiugi kerštinga antifašistinė pabaiga, kuri, labai gaila, bet nesipildė tikrovėje. O būtų buvę taip smagu! Būtinai privaloma žiūrėti, nelaukit nė minutės. Vienas geriausių 2009 metų filmų, be jokių konkurentų. Tarantino vėl įspyrė visiems į klyną.

SAVAIČIŲ KOSMINĖ ODISĖJA:
Moon (2009) – vienu sakiniu: frazė „galiojimo laikas“ įgauna visiškai naują prasmę. Nepriklausomas visiškai šviežias britas režisierius Duncan Jones, 5 milijonų dolerių biudžetas (palyginimui, District 9 – 30 mln., Terminator Salvation – 200 mln.) ir šiek tiek nuoširdaus darbo. Gauname puikų, gražų fantastinį filmą. Be jokių ateivių ar galaktikų karų. Pripažinimas krūvoje festivalių, geriausi įvertinimai ir daugybė filmo gerbėjų. Apie šį filmą man pranešė tokie pažįstami, kurie galvojau filmų išvis nežiūri. Ir tai parodo, kad tai tikrai geras darbas. Filmas apie Mėnulio bazėje dirbantį vyriškį. Darbo sutartis – trys metai, darbuotojas vienas. Vienintelis jo draugas – nuostabiai draugišku ir gražiu Kevin Spacey balsu apdovanotas robotas Gerty su paprasčiausiu smailiku ekranėlyje. Iš pat pradžių pagalvojau – o ne, jie kopijuoja 2001 Space Odyssey ir pirmąjį kino istorijoje protingą ir pavojingą robotą. Vėliau, pasirodė, kad tai tik specialiai sukurta aliuzija, priverčianti sugretinti šį robotą su ano filmo robotu. Režisierius pats teigė, kad šiuo filmu norėjo „atiduoti pagarbą“ tokiems fantastiniams filmams, kaip 2001 Space Odyssey ar Soliaris. Pagarba puikiai atiduota. Šis filmas yra puikus šiuolaikinis tokių filmų pavyzdys, lyg kokybiškas grįžimas į tuos ramius, rimtus ir gražius fantastinius filmus. Siužetas, garso takelis, atmosfera, aplinka – viskas primena tuos filmus.

Taip, veiksmo šiame filme nesurasite. Tai visiškai kitoks filmas, nors ir fantastinis. Sam Rockwell vaidmuo – visiškas jo sužibėjimas, mėgavausi kiekviena akimirka. Kiekvienas jo persimainymas ir sugebėjimas parodyti žiūrovui, kuo skiriasi jo personažų emocijos ir būdai, privertė dabar pasidomėti pačiu aktoriumi. Skaičiau, kad siužetas buvo rašomas būtent šiam aktoriui. Labai dažnai keliamas klausimas – ar gali filmas su vienu personažu, vienu aktoriumi, būti įdomus? Šis filmas – puikus to įrodymas. Nors režisierius – nepatyręs, aktorius – vienas, o dekoracijos – kuo pigesnės, tačiau filmas drąsiai lenkia daugybę 2009 metų geriausių fantastinių filmų savo kokybiškumu, siužeto įdomumu ir apskritai – tiesiog didelis pasimėgavimas žiūrėti tokį filmą – lėtą, įtraukiantį, be jokių sproginėjimų ar pasišaudymų. Be tokių filmų kino pasirinkimas būtų labai nuobodus. Būtinai pažiūrėkite. Vienas iš 2009 metų filmų, kuriuos privaloma pažiūrėti.

P.S.: ar be manęs kas nors įžvelgė sulyginimą su religija? Prašymai (maldos), atsakymų nebuvimas, gražūs pažadai, „užtarnauto poilsio“ laukimas, skatinimai ir pagyros dėl gero elgesio, pažadai apie gyvenimą PO, keliavimo kabinos forma kaip karsto, ir t.t.?

SAVAIČIŲ PERSONAŽAI:
A Serious Man (2009) – oh, tie broliai Coen‘ai… Vis mesteli kokį filmą, kuris susuka smegenis ir jautiesi kaip kvailys – arba nesupratęs filmo, arba išvis nieko nesupratęs. Ir tuo tarpu labai gerai suvoki, kad filmas taip puikiai pastatytas, kad vienas malonumas jį žiūrėti. Žydeliai, žydeliai. Tikriausiai tokio smagaus ir teigiamo filmo apie žydus dar nebuvo. Puiki komedija, puikūs netradiciniai vaidmenys, puiki satyra. Viskas tiesiog puiku. Žvengėm iš kiekvieno naujo personažo – vien sūnaus mokyklos direktorius – nemirtingas. Filmą tikrai verta pamatyti dėl vaidybos ir aktorių. Tačiau yra ir rimtesnių dalykų. Simbolika filme tikrai įdomi ir ne visada pastebima. Viskas cikliškai kartojasi, kol vienu metu nustoja kartotis ir filmo tėkmė visiškai pasikeičia – pagrindinis personažas baigia sugniužti, gyvenimo bėdos taip užspaudžia, kad jis baigia išprotėti. Žavėjausi jo tvirtumu – jo vietoje seniausiai visus būčiau pasiuntęs į visus galus ir dingęs kur nors. Ir nerūpėtų man jokios mitzvah ir kitokios ceremonijos. Taigi, filmą tikrai būtina pažiūrėti. Jei ankstesnis Coen’ų filmas Burn After Reading buvo galbūt įdomesnis siužetu, tai šis nenusileidžia jam personažais, jų gyvenimais ir bendra filmo dvasia. Tokį filmą verta pažiūrėti antrą kartą – kad vėl išvystum tuos žydų senolius, juokingus rabinus, puikų pagrindinį sumišusį personažą, smagią šeimynėlę, išprotėjusius aplinkinius ir visą tą ciklišką filmo simboliką. Nepamirškime ir pabaigos, po kurios sėdi ir galvoji, kad tai tikriausiai viena gražesnių pabaigų, tačiau atnešanti krūvą interpretacijų ir klausimų. Siečiau pabaigą su Šriodingerio kate – taip režisieriai žaidžia su mumis. Nežinote, kas ta Šriodingerio katė? Būtinai paskaitykite prieš žiūrėdami filmą. Beje, nepaminėjau, kad filmas visai neblogai padeda pažinti žydų tradicijas nieko apie jas nežinantiems. Internete galima rasti interpretacijų, kad filmas pastatytas kaip šiuolaikinis Jobo knygos (Senojo Testamento) pasakojimas. Toje knygoje pasakojama apie Jobą, kuris prarado viską, tačiau nesiliovė tikėti dievu. Tačiau tuo pat metu filme galima įžvelgti ir daugybę ateizmą tvirtinančių apraiškų, o taip pat Šriodingerio katė, brolio rašoma knyga apie kažkokius kosminius ryšius (kurie veikia) ir kiti moksliniai dalykėliai. Privalomas pamatyti filmas. Didelis pliusas. Ir po filmo nepamirškite paskaityti kokią gerą jo analizę. Atsivers akys.

••

Terminator Salvation (2009) – iškart prie reikalo – pirmą sykį išgirdus tą nuostabų garsą, džeržgimą, kurį skleidžia robotai – krėtė šiurpas. Tas garsas toks fantastiškas, kad negalėjau jo atsiklausyti – kol filmo gale jis neįgriso, nes buvo daroma paprastai – naudojamas lygiai tas pats garsas visais atvejais, kai pasirodydavo kokie robotai ar terminatoriai. Piguva. Visas filmas – kažkokia piguva. Po trečiojo filmo atrodė, kad ketvirtasis – Terminatoriaus finalas – bus toks įspūdingas, kad smegenis ištaškys. Na, taip, efektai – labai įspūdingi. Robotai – puikūs. Švarco veidelis ant roboto – priceless. Bet tuo viskas ir pasibaigia. Istorijos pateikimas ir epo užbaigimas (tikėkimės, kad užbaigimas) visiškai prastas, neįdomus, nerišlus, nuobodus. Žiovulį keliantis. Ne terminatoriška kažkaip. Nebeliko to sveiko humoro, buvusio pirmuose Terminatoriuose. Liko tik saldžiai iščiustytas ir sulipdytas holivudas, kuris išorėj gražus, o viduj randi labai nedaug. Marcus’o drama buvo visiškai neužkabinanti ir neįdomi. Didžiojo John Connor susitikimas su savo tėvu – sukeliantis juoką. Apskritai, filmas neblogai nuvylė – juk tikėtasi tiek daug, o gauta tiek mažai. Filmas labiau yra naujas Terminatoriaus epas, o ne senojo tęsinys – siužeto skylių palikta begalė, filmas visiškai prieštarauja pirmųjų trijų filmų siužetui. Efekčiukai, daugiau nieko. Aišku, ko gi norėti iš nepatyrusio režisieriaus, prisiimančio režisuoti labai garsų epą. Tai blogoji pusė. Tačiau filmą žiūrėti galima. Terminatoriaus mėgėjams, efektų garbintojams ir gražių robotukų fetišistams. „Gilaus“ kino nebus, nebus net natūralių ir nuoširdžių emocijų ir logikos veikėjų veiksmuose. O gal logikos ir neverta tokiuose filmuose ieškoti? Reikia tik atsijungti racionalumą ir mėgautis kokybiškai sulipdytu fantastiniu bajavyku?

Zombieland (2009) – post-apokaliptinių baisių filmų, apie išnykusią žmoniją, likusius vienišus didvyrius, milijonus zombių pasaulyje – prikurta begalės. Vieni labai geri, kiti visiškai prasti. Tema, atrodo išsemta. Bet! Kodėl gi nepadarius iš šio žanro geros komedijos? Ne pigios idiotiškos zombių pjaustymo pornografijos, o smagios, subtilios ir netradicinės komedijos? Taip ir yra su šiuo filmu. Savotiška, labai smagu ir verčia kikenti. Jokių nuobodžių aiškinimų filmo pradžioje, jokių tragiškų žmonijos išnykimo istorijų. Vienišas drovus ir juokingas pilietis su šautuvu ir keletas lakstančių zombių. Ir krūva taisyklių, kaip išlikti gyvam. Po kiek laiko pridėkime šiek tiek nuprotėjusį zombių skerdiką (pamišusį dėl kažkokių pyragėlių), gražią mergiotę su sesute ir Beverly Hills 90210 gatvę. Kas išeina – daug absurdiško juoko ir smagus vakaras :) Tikrai reikia pažiūrėt – pastaruoju metu holivudas smagesnės komedijos tikriausiai ir nėra išleidęs (nebent kažką pražiopsojau). Atpalaiduojantis ir nuotaiką pakeliantis filmas. Ir zombiai visai nebaisūs ir neklykauja ant kiekvieno kampo :)

Avatar 3D (2009) – nežinau nuo ko pradėti, kadangi šį filmą (ir dar 3D kino teatre) tikriausiai matė daugelis. Reklama ir atsiliepimai daro savo – mačiau ir aš. Nesigailėjau, buvo smagu. Tad gal tik pastebėjimai: 3D technologijos Lietuvoje dar labai prastos. Dažnai vaizdas būdavo susiliejęs, nefokusuojamas. Tačiau dažnai ir labai gražus – 3D efektas pasimatydavo puikiai ir suteikdavo visai neblogą įspūdį – vieną akimirką pagalvojau, jog žmonėms, sergantiems aukščio baime, turėtų būti sunku :) Ko trūko dėl 3D efekto – spalvų!! Spalvų visiškai nebuvo! Pabandžiau pažiūrėti įprastą, ne 3D filmą ir supratau, kiek dar technologijoms reikia tobulėti – filmas yra toks spalvingas, toks gražus, tačiau kino teatre to beveik nemačiau. Bet čia smulkmena – visko geriausio iškart tikėtis nereikia. Įspūdį paliko gerą, kažkas naujo, gražaus ir smagaus. Ypač tie vaizdai, kurie priverčia netgi krūptelėti, kai koks akmuo skrenda tau pro petį :) Ir tikiuosi, kad kažkaip bus sprendžiama titrų problema – nieko blogiau už 3D titrus neįmanoma sugalvoti.

Apskritai į šį filmą nuo pradžių žiūrėjau skeptiškai, kadangi visi žiniasklaidos šaltiniai plyšo pezalais, kad Avatar  sukels revoliuciją kino istorijoje. Ir pasakysiu savo kuklią nuomonę – nesukels tos revoliucijos, neskaitant to, kad uždirbo begalę pinigų. Taip, filmo efektai sukurti puikiai ir labai įdomiai (pilnas youtube vaizdo įrašų, kaip buvo kuriami efektai). Personažų (avatarų) veidai sukurti kaip niekada kokybiškai ir puikiai atspindi žmonių veidų emocijas ir nuotaikas. Tačiau tai nėra kažkokios revoliucijos ar naujovės – tiesiog buvo pritaikytos visos naujausios technologijos, puikiai sujungtos, tobulai išnaudojamos ir todėl gimė šis labai gražus kūrinys. Nieko stebuklingai naujo jie nepadarė. Avatar niekada nebus dar viena Matrica, kuri efektų srityje išrado krūvą naujų dalykų ir taip įžengė į istoriją. Avatar į istoriją įžengs tik kaip graži pasaka, kurioje technologijomis buvo sukurtas kokybiškas ir gražus kūrinys. Beje, filmas į istoriją labiau galėtų įeiti kaip mažiausiai pirataujamas – kadangi jis buvo specialiai kurtas 3D kino teatrams, prasmės jį žiūrėti kompiuteriuose – nėra. Todėl jis sumušė visus rekordus, uždirbo nežmoniškus pinigus – nes visi ėjo į 3D kino teatrus ir net ne po vieną kartą (Lietuvoje buvo kažkoks psichas, kuris pažiūrėjo šį filmą virš 20 kartų).

Taigi, gražus kūrinys? Tikrai taip. Aišku, tai eilinė holivudinė istorija, kai gėris nugali blogį, bla bla bla. Tačiau nėra labai viskas blogai ir bendrai ši pasaka yra labai puiki. Aš tai sakyčiau, kad čia filmas vaikams :) Bet žiūrėti buvo visai smagu. Žiūrovas labai lengvai pavergiamas graudžiais čiabuvių pasriūbavimais griūnant jų namams, liūdnomis ateivių ašaromis. Žiūrovui ypač lengvai sukeliamas pyktis ant visos žmonijos, kai keli egoistai karininkai ir verslininkai ima griauti draugiškų būtybių namus, žudyti šeimų narius ir kitaip kenkti „visuotinei gerovei“. Nepamirškime, kad nepiktybiški gyventojai žūva ir jų namai dega 3D efekte, todėl žiūrovas dar labiau suartinamas su jų kančiomis, kai prieš akis mato virstančius medžius ir sproginėjančias bombas. O vėliau, kai visi kareivai yra traiškomi vietinių piktų gyvūnų, žiūrovas sėdi, žiūri į trimates skerdynes ir galvoja, kodėl gi žūva šie niekuo nekalti išsigandę kareiviai, kurie tik vykdo maniakiško vado nurodymus? Tačiau negaila tų kareivių, nes jie gi – blogis. Ir aišku nepamirškime visą filmą tęsiamų jausmų, meilės, nesusipratimo, džiaugsmo ir galų gale beveik tragiškai nesibaigusios laimingos pabaigos. Tiesiog tobulas pop filmo rinkinys, kuris negali nepatikti masėms. Saldus, herojiškas, su graudžia pagrindinio veikėjo gyvenimo istorija ir visišku atsidavimo silpnesniesiems jausmu. Kas gi kritikuos tokį filmą?

* 3D efektas – gražus, be jokių didelių problemų, tačiau tikrai ne tobulas.
* Pagrindinio veikėjo kojos – nerealu! Tai tik įrodo, kad režisierius kreipia dėmesį į smulkmenas. Jos ne tik buvo neįgalios – jos ir atrodė kaip neįgaliojo kojos! Plonos it šakaliukai.
* Nevalingas bandymas užmatyti Neytiri spenelius – tikrai taip!
* Mėgavimasis saldžiapopsiniu standartiniu holivudiniu kūriniu su ypač gražiais peizažais – tikrai taip!
* Ar 2D Avatar žiūrėčiau kino teatre – manau, kad ne. Ar 3D pritrauks mane į kino teatrą ateityje – be abejonės.
* Ar verta žiūrėti šį filmą 3D kino teatre (jei dar rodo) – tikrai taip! Pažintis su naujomis technologijomis!

••

New York, I Love You (2009) – pamenate ypač gražų iš daugybės trumpų meilės istorijų sudėtą filmą Paris, I Love You? Taaaip, čia „antra“ dalis. Labai geras filmas, nors ne toks puikus kaip pirmoji dalis. Kaip ir pirmasis, taip ir šis – patiko be jokių komentarų. Tai puikus pavyzdys, kokius gerus trumpametražius filmus apie meilę įmanoma pastatyti. Banali tema – tačiau puikus išpildymas. Šįkart nuo meilės temos keliuose filmuose buvo nusisukta, tačiau nelabai toli. Patiko visi iki vieno. Tobuliausias kūrinys – su dieduku ir močiute – su G. labai kikenom, nes aiškiai įžvelgėme savo charakterius :) Beje, jei galvotume apie techninius dalykus ir panašiai, tai pirmoji dalis buvo labiau „jausminga“. Ne veltui veiksmas Paryžiuje :) Ši dalis labiau „holivudinė“, daugiau sausų santykių, ne tiek daug romantikos ir daugiau seksualinių, o ne meilės temų. Beje, pasigedau homoseksualios meilės, kurios pakankamai buvo pirmoje dalyje. Ir dar – visiškai nustebino Shia LaBeouf (Transformerių žvaigždės) vaidmuo – po tokio šlamšto Transformeriuose (apie tai vėliau šiame įraše), net keista buvo matyti tokį gerą vaidmenį. Tikiuosi, šio gražaus bendro trumpametražių filmų rinkinio trečios dalies nebus – kad nesugadintų puikaus bendraautorių kūrinio. Bet pažiūrėti vis tiek privaloma! Gražu ir tiek!

The Informant! (2009) – tikrais įvykiai paremta gero humoro komedija. Kodėl gero? Nes subtili ir ne kiekvienam suprantama. Iškart perspėsiu – filmas gali daug kam nepatikti, nes visas filmo pagrindas – ilgi ir painūs dialogai. Ar gali būti įdomus filmas apie kažkokios mums nežinomos kompanijos slaptus darbelius nustatant kainas ir kitaip sukčiaujant nusukant mokesčius? Ar gali tai būti įdomu, kai beveik nieko nežinome apie JAV ekonomiką ir mums tai toli toli? Tikrai gali, tačiau ne kiekvienam. Taigi, jei mėgstate tik bajavykus ir nieko daugiau, arba esate labai išrankus filmų žiūrėtojas – geriau net nežiūrėkite. Filmas tikrai nėra tradicinio siužeto, nuspėjamas ir žiūrovų mases vaizdais maitinantis kūrinėlis. Matt Damon dar kartą nustebina savo sugebėjimu įsikūnyti į durną (apsimetantį durnium) personažą. Filmas nėra visiškai atitinkantis tikrus įvykius – net filmo pradžioje nurodoma, jog tam tikri įvykiai ir scenos buvo išgalvotos. Viskas pateikiama su sveiku, geru humoru. Įdomu stebėti, kaip paprastai vienas gudrus žmogus gali apgauti visą FTB sistemą, o dar įdomiau suvokti, jog visą filmą tikėjai personažu, ir tik filmo gale supratai, kad pats buvai išdurtas. Visiškai išdurtas. Jei perskaitysite kokią apžvalgą ir tada žiūrėsite filmą – gal ir nebūsite išdurti. Tačiau iki pusės filmo aš nuoširdžiai tikėjau pagrindinio personažo naivumu ir kvailumu, kol vieną akimirką nesupratau, kad jis kažką suka :) O susuko jis nepriekaištingai. Mane žavėjo vis didėjanti suma ir tos sumos pateikimas žiūrovui – kartais tai buvo pasakoma taip neišsiskiriančiai, jog galima buvo net pražiopsoti.  Žavėjausi aktoriaus sugebėjimu perteikti personažo akiplėšiškumą, kai FTB agentas jam parodė telefono kodą laiške, o jis toliau juodai melavo nesikeičiančiu veidu. Ta scena – tikriausiai viena geresnių filme. Įtempianti, rimta ir žavinti gera vaidyba. Tikrojo žmogaus, Mark Whitacre, biografija visai įdomi – kai pažiūrėsite filmą, būtinai ją paskaitykite (tik ne prieš filmą – bus neįdomu). Yra įdomių faktų, nors vienas labiausiai dėmesį patraukiantis – jog Mark Whitacre gavo 10 metų bausmės, tuo tarpu jo bendrininkai, netiesiogiai apvogę milijonus žmonių ir nusukę šimtą kartų didesnes sumas, gavo trigubai mažesnes bausmes. Beje, jis jau paleistas iš kalėjimo ir laimingai gyvena su savo šeima bei dirba puikioje įmonėje. Kalėjime laiko veltui neleido – mokėsi, skaitė ir apsigynė kelis mokslinius laipsnius. Tikiuosi, per daug neišplepėjau. Tikrai verta pažiūrėti. Sudėtingas, suktas ir kartais sunkiai suprantamas filmas, tačiau labai smagus ir geras. Puiki netradicinė komedija.

Trick R Treat (2008) – o kad visi siaubo filmai būtų tokie! Visiškas oldschoolas! Pagaliau nors vienas režisierius grąžino Horror žanrui garbę ir tarp visų idiotiškų kraujaškų ir mėsmalių filmų į pasaulį paleido visai neblogą siaubo komedijos filmą. Su tradicine Helovyno diena, su daug moliugų, kaukių, baisių pasakojimų ir keistų istorijų. Filmas sukurtas pagal keturias istorijas, kurios susipina tarpusavyje. Pradėjus žiūrėti filmą atrodo: „eh, dar viena klykčiojimų ir kraujo baisybė“. Tačiau kuo toliau – tuo geriau. Išprotėjęs direktorius, kaukėtas žudikas, nuskendęs autobusas, vilkolakiai ir keistas personažas su bulvių maišu ant galvos – uh, kaip smagu. Patiko ypač, tikrai, labai. Sukėlė nostalgiją, ir laikas pralėkė labai smagiai. Kas įdomiausia (ir tikriausiai juokingiausia), netikėti siužeto vingiai yra daug sunkiau nuspėjami šiame nuotaikingame filme, negu kokiuose „didinguose“ šių laikų siaubiakuose, kai išleidžiama penkiolikta filmo dalis, kur dar prieš jos išleidimą jau gali nuspėti būsiantį siužetą. Taip yra tikriausiai todėl, jog režisierius nesistengė sukrėsti ar sukelti šoką tais siužeto vingiais – tiesiog darė paprastą ir senamadišką filmą, kuriam nereikia jokių didžių sukrėtimų, kad žmonės galėtų juo mėgautis. Daug režisierių ir šlamšto kūrėjų galėtų to pasimokyti. Iki šiol geriausias matytas filmas apie Helovyno dieną. Būtinai pažiūrėkite. Visai nebaisu, užtat labai smagu!

Go (1999) – labai paprastas ir niekuo ypatingu neišsiskiriantis filmas. Vidutiniai aktoriai, vidutinis siužetas, vidutinė ir daug kur matyta idėja ir filmo eigos būdas. Pasakojimas dėstomas kelių filmo personažų gyvenimo linijomis, prasidedančiomis nuo vieno taško. Kas nutiko vienam, kas nutiko kitam, ir kaip visa tai susiję. Panašu į Guy Ritchie stilių, šiek tiek į Tarantino, bet iki šių didžių režisierių – laaaabai toli, neapsigaukite. Filmas pradedamas pasakojimu apie merginą, kuriai trūksta pinigų, todėl ji nusprendžia užsiimti vienkartine narkotikų prekyba. Iš dalies filme neblogai parodoma, kodėl neverta prasidėti su narkotikais – sulauksi daug bėdų. Tačiau iš kitos pusės – filmas blogas. Jame taip smagiai parodomas teigiamas narkotikų poveikis, kad taip ir norisi išbandyti. O tai jau skatinimas, ir tai yra blogai.  Beje, kuo toliau, tuo filmas darosi juokingesnis – į pabaigą netgi priverčia pasijuokti. Tuo tikriausiai jis ir įsiminė – toks televizijoms sekmadienio vėliems vakarams skirtas filmas, kažkuo užkabinantis ir prajuokinantis. Neblogi bajeriai, juokingi siužeto vingiai – daugiau nieko ir nereikia. Trumpai baigiant – filmas visiškai vidutinis, būtų gaila už tokį mokėti kino teatre, tačiau pasižiūrėjimui neturint ką veikti – puikiai tinka. Kai iš ekrano nesinori reikalauti didžių filmų su giliomis mintimis – puikiai tinka.

Up In The Air (2009) – kaip kažkur skaičiau, tai pirmasis filmas kuriame George Clooney parodo dalyką, kurio niekada nerodė – pažeidžiamumą. Aš dar pridėčiau – senėjimą. Šiame filme man jis pasirodė toks senstantis ir pasitikėjimą praradęs vyras… Gi vidutinio amžiaus krizė. Tačiau personažas buvo „Clooniškas“ ir viskas buvo atlikta puikiai. Apie filmą: gražus, juokingas ir smagus. Puikaus režisieriaus Jason Reitman (Thank You for Smoking, Juno) paprastas, vidutinis, bet tikrai neprastas holivudinis filmas apie kelių žmonių gyvenimus ir apie mums, lietuviams, nelabai suprantamą JAV verslo, darbo ir kitokią sistemą. Atrodytų lyg ir viskas, tačiau viską vainikuoja pabaiga ir visa filmo esmė – Šeima. Visą filmą sukasi mintys apie tai, kad negalėtum gyventi to žmogaus gyvenimo – be draugų, šeimos, namų, visada kelyje. Tai puikiai vainikuoja žmonių pasisakymai filmo pabaigoje, nes kiekvienas, turintis šeimą/mylimą žmogų, labai gerai supras, ką tie žmonės sako. Iš tiesų šį filmą verta pažiūrėti vien dėl paskutinių 20 filmo minučių (aišku, be viso filmo jos būtų nesuprantamos) ir dėl filmo moralo bei veikėjo likimo, kuris nėra holivudiškas. Jei žiūrint atrodo, kad tai paprasta komedija-drama, filmo pabaiga visiškai pakeičia nuomonę ir palieka gerą įspūdį. Gerą jausmą. Tad jei norite to – pirmyn. Neblogas kūrinys, smagus siužetas, geri aktoriai ir puikus jausmas.

The Life Aquatic With Steve Zissou (2004) – kaip rašė kažkoks tai žmogus: Bill Murray. Šį filmą pažiūrėsite dėl to, jog jame yra Bill Murray. Ir tai yra tiesa :) Jei atvirai – labai keistas filmas. Kartais galvodavau, kad jį tuoj jungsiu, nes kažkokia nesąmonė. Bet po sekundės apsigalvodavau. Labai šokčiojantis, nenuoseklus, „šizovas“ filmas. Gal todėl Bill Murray ir atlieka pagrindinį vaidmenį :) Bet tai ir yra šio filmo cinkelis, šio filmo žavesys – visokios išprotėjusios sapalionės, veiksmai „be ryšio“, absurdiškos situacijos, nuprotėję personažai. Nerealūs personažai! Puikiausias absurdo komedijos pavyzdys. Filmavimo būdas, ryškiai spalvoti žuvyčių efektai ir nepatogios pauzės tarp dialogų kelia klausimą – ką rūkė režisierius? Filmas tikrai ne kiekvienam, netgi galvoju – ar man? Apskritai visiškai jokių taisyklių neatitinkantis filmas ir sunku jį priskirti kokiam žanrui ar su kuo nors jį sulyginti. Bet šiaip patiko. Pralinksmino. O ir garso takelis puikus, tas, kur perkurtas David Bowie dainas su gitara gyvai filmo eigoje atlieka Seu Jorge. Išleistas netgi atskiras filmo albumas su jo dainomis. Nežiūrėkite, jei norite kažko nuoseklaus.

Carriers (2009) – žmoniją užpuola virusas, visi išmiršta, lieka nedaug gyvų. Girdėta? Gerai, kad nors šiame filme zombiai nelaksto kiekvienam kadre :) Taigi, imam štai tokį siužetą – keturi jaunuoliai važiuoja į niekur ir bando taip gyventi. Jų kelią perbėga tėvas su sergančia dukra, kurią bando nuvežti kažkur, kur yra vaistų. Na viskas ir taip aišku, kad nuo tos dukros užsikrės visi ir bus labai baisu. Aktoriai – labai prasti. Ta mažai kalbėjusi mergina – nesuprantu, kaip išvis galima nusamdyti tokią aktorę, kuri net nesugeba vaidindama perteikti nei vienos emocijos veide? Akmeninis veidas, kaip išsireikštų tam tikri žmonės :) Trumpai sakant – nuobodu. Visiškai. Jei mėgstate (kaip ir aš) postapokaliptinius filmus apie didžias ligas ir išsigelbėjusius žmones – šio nežiūrėkite. Nes tai visiškai prastas detalių iš kitų tokių filmų rinkinys. Jei tikitės pamatyti ką nors įdomaus – nepamatysite. Visiškai viskas nuobodu ir atsibodę.

Capote (2005) – apie Philip Seymour Hoffman aš tikriausiai ir baladę sukurti galėčiau. Meilės baladę. Mano tinklaraštyje galima rasti krūvelę atsiliepimų apie jį – ir visi jie garbinamieji. Jau minėjau, kad tai vienas mėgstamiausių mano aktorių, paskutiniai šeši jo filmai be jo nebūtų tokie geri. Kai kurie filmai apskritai būtų šlamštas, jei ne jis. Fantastiškų sugebėjimų aktorius, vienas iš tų, kurie sugeba taip persikūnyti į savo personažą, jog negali patikėti. Taip yra ir su šiuo filmu. Žinote, būna tokie filmai, kuriuose svarbiausias dalykas – personažas. Šis filmas (biografinis, apie rašytoją Truman Capote ir jo knygą „Šaltakraujiškai“)  nėra labai kažkuo išskirtinis, ypatingas kažkuo nematytu. Apskritai tai yra visiškai vidutinis holivudinis filmas apie nusikaltėlius, teismus ir t.t. Tačiau jame vaidina Philip S. Hoffman. Nežinau, kaip jis sugebėjo taip įsijausti į savo personažo asmenį, bet kai paskaitai Capote biografiją – įsivaizduoji jį būtent tokį. Spigus balsas, moteriškos manieros, cinizmas, dėmesio troškimas. Apie tokią aktoriaus vaidybą nepapasakosi – tai reikia pamatyti. Ir neveltui jis už tai gavo Oskarą, BAFTA ir kitus apdovanojimus. Todėl netempiant gumos – vien dėl to ir reikia pažiūrėti šį filmą. Tik dėl nepasakomų jo vaidybos sugebėjimų. (P.S.: serialo Lost gerbėjai – pažiūrėkite. Pamatysite pažįstamą įdomų veidą kitokiame amplua :) ).

The Boondock Saints II: All Saints Day (2009) – tokio puikaus filmo tęsiniui neįmanoma išvengti lyginimo su pirmąja dalimi. Todėl daug kas keikia šią dalį, kad ji prasta ir prarado pirmos dalies dvasią. Aš pasakysiu – nė velnio! Dvasia puikiai išlaikyta, o tie dalykai, kurie būtų buvę jau banalūs šiame filme, labai puikiai pakeičiami šiek tiek nauju stiliuku. Iš tiesų visą filmą ypatingai gelbsti Julie Benz personažas – Eunice. Girl’s got to have her fun! Iš pradžių lyg ir įkyri, tačiau kuo vėliau, tuo žavesnė – puikus personažas su dar puikesnėmis manieromis, labai tinkančiomis tokiam personažui (I am so smart, I make smart people feel like they are retarded). Ir tikrai, nors filmo pradžioje galvojau, kad jos nekęsiu – vėliau krizenau iš kiekvieno jos pasirodymo. Puikus personažas. Respekčiukas!

Kai pamačiau pirmą dalį, jau žinojau, kad antra kuriama. Labai jos laukiau, ir nė kiek nenusivyliau. Trečios, aišku, tikrai nebereikia, bet šiai kritikos tiek daug nereiktų. Dažnai nutinka su tokiais filmais, jog atsiranda milijonai pirmų dalių gerbėjų, kurie keikia visus sekančius filmus. Negi žmonės nori visiškai tokių pačių tęsinių? Juk būtų nuobodu, jei viskas būtų taip pat. Be to, antroje dalyje puikiai išlaikyti tam tikri niuansai, pavyzdžiui, susišaudymo scenų pateikimas, kai pasakotojas vaikšto po pasišaudymo patalpą. Puikiai ir nepriekaištingai! Pirmosios dalies pagrindas buvo pati mintis, dviejų herojų personažai. Tas filmas sukėlė daug diskusijų, kas yra teisinga ir iki kokio lygio teisingumas galimas. Tuo tarpu ši dalis – pratęsimas, tačiau jau labiau pramogoms. Sakyčiau, kad tai puikus sagos užbaigimas, kai duodama žiūrovui pramogų ir viskas gražiai užbaigiama. Siūlyčiau tikrai pažiūrėti. Jei nematėte pirmos dalies, būtinai pažiūrėkite ją. O šis filmas tikrai nėra blogas, jei nenusiteikiate ir nenorite visiškai tokio paties, kas buvo pirmoje dalyje. Identiškas filmas būtų nuobodu. Kaip ir rašiau apie pirmą filmą, profesija – dar kartą pasikartosiu – labai puiki ir „herojiška“. Užsienietiškieji „drąsiai kedžiai“ :)

••

District 9 (2009) – prieš žiūrėdamas šį filmą, ilgą laiką (kadangi visur mirgėjo nuomonės apie jį) ignoravau bet kokius pranešimus ar atsiliepimus. Jau tada spėjau, kad filmas pavykęs ir „kitoks“, nes apie retą filmą būna tiek visko prirašyta. Pradėjus žiūrėti šiek tiek nustebino – pseudo-dokumentika? Negi tai bus dar vienas idiotiškas filmas kaip Cloverfield, kur su „mėgėjiška“ kamera kažkas laksto ir filmuoja nesąmones? Po kelių minučių pasirodė, kad viskas OK. Tuomet ir nustūmiau mintis ir pradėjau ramiai žiūrėti.

Filmas tikrai netradicinis. Fantastinis filmas apie ateivius, apie žmonių ir jų santykį. Tačiau tai neeilinis holivudinis šaudau-gaudau filmas, kur viskas sproginėja ir ateiviai skerdžia žmones arba atvirkščiai. Čia viskas pateikiama kaip standartinė dokumentika, su paprastais „vedančiojo“ paaiškinimais. Taip palaipsniui, po truputį vykstant veiksmui išaiškinama, kas čia buvo ir kaip kas kur vyksta. Paaiškinama apie pačius ateivius, parodomos jų ginklų galimybės, šiek tiek pasišaudant parodoma, kad ateiviai pamišę dėl kačių maisto ir pan. Labai puikus, nors ir netradicinis formatas. Tik manau, jog antrą kartą toks formatas jau būtų nebeįdomus. Tuomet gan ilgai rodoma nuobodi beletristika, supažindinimo su personažu plepalai ir toliau vystomas siužetas, iki kol mūsų personažas pradeda mutuoti. Tada prasideda veiksmas. Jei norėjote veiksmo – štai. Staiga iš „dokumentinio filmo“ telieka įprastai filmuojamas veiksmo filmas su šiek tiek kitokiais filmavimo kampais ir retkarčiais sudrebančia kamera. Iš netradicinio fantastinio filmo jis tampa visiškai tradiciniu, nors siužetas toliau puikiai plėtojamas ir kokybė neprarandama – visos kovos scenos, visas personažo nekantrumas norint pasiekti savo tikslo – išlaiko filmo atmosferą, kokia buvo nuo pradžių. Tik pseudo-dokumentika kažkur dingsta.

Neapsisprendžiu, ar pirma filmo pusė, ar antra yra geresnė. Ir apskritai, neapsisprendžiu, ar šitas filmas toks jau puikus, jog būtų vertas nominacijos Oskarams. Gal ne tokios nuotaikos jį žiūrėjau, bet kažkuo jis man kliuvo. Nors filmo pabaigos drama, liūdnas ateivio veidas ir meilė savo vaikui atrodė labai gražu; taip pat ir visas tas sužaidimas, jog „ir bjaurūs ateiviai turi jausmus“ – visa tai buvo skoningai pateikta, tačiau manęs kažkaip nepapirko. Dar labai įdomu, jog filme vaidino vietiniai tų lūšnynų gyventojai, ir buvo įdomu juos stebėti. Tačiau jei nežinai šio fakto, ar filmas netampa šiek tiek prastesnis? Trumpai sakant – geras sci-fi filmas, puikus pateikimas, filmavimo būdas ir t.t., labai smagi pagr. personažo vaidyba – tačiau kažko stebuklingo nepamačiau. Pažiūrėti tikrai reikia, visgi stiprus ir kitoks fantastinis filmas, tačiau kažko stebuklingo neišvysite (mano nuobodžia nuomone). Tiesiog kitokio stiliaus, kitoje vietoje filmuota ir daug įdomesnė „Nepriklausomybės diena“.

••

Tell Tale (2009) – žmogui persodinta širdis pradeda jam rodyti ženklus, kas yra ankstesnio širdies šeimininko žudikai. Matydamas vizijas ir „jausdamas širdimi“ personažas nevalingai pradeda keršyti širdies šeimininko žudikams. Filmas pagal Edgaro Alano Poe trumpą novelę. Išpildymas – prastas. Aktoriai vaidino visiškai šaltai ir neįsimenančiai. Ir tai sugadino visą filmą. Kažkaip nenatūraliai viskas. Toks pusėtinas filmas su visiškai nuspėjamais personažų veiksmais ir siužetu, net jei novelės neskaitėte. Neverta, nieko ypatingo.

Next (2007) – smagi idėja. Žmogus numatantis savo ateitį pusantros minutės į priekį. Pranašumas fantastiškas! Tačiau pats filmas… Televizinis holivudinis standartinis, niekuo neypatingas filmas. Todėl jį viena akimi ir žiūrėjau per televizorių skusdamas bulves ir vėliau jas vartodamas. Filmą irgi smagiai suvartojau, nes galvojau ne apie jokius jo siužeto vingius ar vaidybos gerumą, o apie bulves. Jei rimtai, tai filmas visiškai eilinis ir niekuo neišsiskiriantis, siužeto idėja tikrai ne naujiena ir nieko čia gero. Galima žiūrėt skutant bulves. Arba verdant makaronus. Arba kepant kebabą. Ale, scenos filmo gale buvo visai neblogos – kur rodė daug vaikščiojančių Nikolų Keidžų, kadangi jis tyrinėjo visas įmanomas ėjimų galimybes. Tai režisieriaus sprendimas buvo visai smagus. Ir aš būčiau taip padaręs :) Ir pabaiga labai smagi – taip galima sukurti ir filmą be galo – suki ir suki ratais. Kvadratais. Negaiškit, yra tikrai geresnių Nicolas Cage filmų. Kitaip sakant, pažiūrėkite į pavadinimą ir pereikite prie „Kito“ filmo.

SAVAIČIŲ KOKYBIŠKAS DEBILIZMAS:
Transformers 2: Revenge of the Fallen (2009) – jei norite pamatyti tobuliausius ir tikrai gražius šiuolaikinius efektus – žiūrėkite Transformerius. Filmą žiūrėjau tik dėl efektų ir sekiau kiekvieną sceną, prikimštą tų nuostabių robotų transformacijų. Vis prisimindavau dokumentinį filmą apie pirmos filmo dalies kūrimą, iš kurio sužinojau, jog kiekvieną filmo kadrą su efektais galingiausi kompiuteriai „apdorodavo“ po 48 valandas. Nesuvokiamo dydžio ir smulkmės grafiniai vaizdai. Ir tai labai puikiai ir ryškiai matosi filme. Labai gailiuosi, kad ir šį kartą nenuėjau į kino teatrą. Žiūrėdamas per tą kuklų ekraną, vis įsivaizdavau, kaip visi tie puikiai parinkti garsai džeržgia kartu su fantastišku grafiniu kompiuteriniu vaizdu. Kuris ne tai kad stebina, bet nurauna stogą. Paprastai visokie efektai dažniausiai daromi prietemoje, niūresnėje aplinkoje – tuomet matosi mažiau klaidų, paprasčiau daryti objektų ryškumą, apskritai viskas daug lengviau. Tuo tarpu Transformeriai visiškai nustebino tuo, kad visos scenos išskirtinai ryškios – kova miške su medžių vartymu ir gražiais saulės atspindžiais, kova dykumoje ir dar daugybė ryškumo, kuriame kiekviena Transformerių detalė fantastiškai išryškėja. O spalvos, spalvos!.. Dievinu bene tobulai sukurtus efektus, kai kiekvienu kadru gali grožėtis kaip gražiu kompiuteriniu piešiniu. Kai nėra to neskanaus „netikrumo, pigumo efekto“, kai bet koks sprogimas atrodo kaip nupieštas flomasteriu.

Taigi, manote, kad alpstu dėl šio filmo? Dėl efektų taip ir tikrai taip.  Tačiau siužetas… Trūksta žodžių. Jeigu pirma dalis buvo juokinga ir kvaila, tai ši… Tuštybės ir idiotizmo mugė. Tragiškas filmas. Neturiu žodžių, kaip pasibaisėjau holivudo kultūra, jei visai pusė velnio režisierius (Michael Bay) leidžia sau pastatyti tokio kvailumo filmą… Juk jeigu tiek milijonų sukišo į efektus, kodėl po velnių negalėjo kokio milijono paaukoti nors pusėtinam siužetui? Nes dabar tai tik liūdna ir graudu, kokia baisybė pateikiama šiame filme. Galiu pasakyti šimtą ir vieną pasibaisėtiną pastebėjimą, tačiau net nežinau nuo ko pradėti. Nuo visiškos filmo nelogikos? Nuo to bjauraus visų filmo personažų soliariuminio įdegio? O gal nuo Megan Fox, kuri pirmame filme gal ir buvo visai seksuali, tačiau šiame filme pateikiama kaip gašli kekšė? Kurios kiekvienas žvilgsnis ir gašliai pravertos rožinės lūpos turėtų suteikti scenoms kažkokio intymumo, tačiau iš tiesų sukelia nevalingą juoką ir pasibaisėjimą moters sušlykštinimu ir perspaustu seksualumu. O ką jau kalbėti apie tą tobuląjį informacinių technologijų guru, kuris savo bendrabutyje (!) turi slaptą kambarį su krūva kompiuterių? Toks šlykščiai stereotipinis personažas, kuris vėliau pasirodo tik labai prastas scenaristų kūrinys – jis jau toks technologijų žinovas, jog vienoje scenoje negalėjo patikėti, kad per palydovus galima susekti mobiliuosius telefonus. Arba kompiuterastas, kuris sako, kad „internetas nemeluoja“? K’mon, koks durnius rašė scenarijų?? Tęsiant toliau – šiuolaikinės vaizdo kameros kažkokiame superstame Egipto pasienio poste vidury dykumų, visiškai nereikalinga siužeto dalis su kažkokiu kvailu politiku, lėktuvinių bombų mėtymas belekur kur papuola, transformerių atsikosėjimas smėliu, t.t.t.t. Ir finalui – niekaip neišsitepančios pagrindinės aktorės baltos kelnės, nors ją šaudo, sprogdina, volioja smėlyje ir t.t. Pavadinčiau tai tragedija, nes tai tik keli pastebėjimai iš tragiško siužeto. Keista, kodėl toks tobulų efektų filmas būtinai turi būti toks idiotiškas ir prastas. Netgi gadinantis nuotaiką. Fui fui. Net pyktis ima, o tai mane sunervina. Bet ar verta žiūrėti? Tikrai taip – dėl efektų, vaizdų, naujausių technologijų grožybių. Ir tik kino teatre arba gera kokybe. O tada belieka nervintis ir keikti tą durnių, kuris parašė scenarijų.

•