laiko švaistymas: žaidimai (2009)

• 

Praėjus pusantrų metų po paskutinio žaisto žaidimo pagaliau vėl atradau šiek tiek laisvo laiko, kad galėčiau paspaudyti klaviatūrą ir pašaudyti visokius nacius, zombius ir ateivius. Žaidimų per tą laiką susikaupė tikrai nemažai, tačiau iš jų atsirinkau tik nedidelę dalį. Kol kas visų pažaisti nespėjau, tačiau apie kelis kažką tarstelti jau galiu. Kadangi taupau laiką, žaidžiu su trainer‘iais (šiuolaikinis kodų pakaitalas): žaidimo eigą vykdau ir viską atlikinėju kaip reikia, tačiau taupau laiką nemirdamas ant kiekvieno kampo ir sudėtingesniuose lygiuose „lengviau nugalėdamas priešus“. Beje, niekada nežaidžiu multiplayer‘io. Tik single. Gaila laiko. Labai apsidžiaugiau pamatęs, kad ką tik pasirodė naujasis ir puikusis Bioshock 2 – tačiau pasižadėjau sau užbaigti šį įrašą ir tik tada jį žaisti.

Taigi, po kelis sakinius apie šį puikų laiko švaistymo išradimą – kompiuterinius žaidimus:

Crysis: Warhead. Jei žaidėte pirmąją dalį, tai žinote, apie ką kalbu. Pirmoji man labai patiko, antroji nuo pirmosios neatsilieka… bet ir niekuo nepralenkia. Gal tik patobulėjusia grafika. Pats žaidimas tikrai kokybiškas ir puikus, vienas malonumas tokį žaisti. Tačiau visą laiką neapleido vienas jausmas – kad žaidžiu tą patį pirmąjį Crysis. Visiškai niekas nepasikeitė. Ar tai gerai? Mano nuomone – ne. Kadangi baigus žaisti pirmąją dalį jau kaip ir esi „visko paragavęs“, antroji jau pasirodo nuobodi. Tas pats per tą patį. Nieko naujo. Taigi, čia didis minusas – vietomis netgi atrodė, kad žaidžiu tą pačią pirmą dalį, nors grafika tikrai tobulesnė ir siužetas visai smagus. Korėjiečiai, amerikiečiai ir ufonautai vienoje saloje – veža :)

Jei norėčiau pagirti žaidimą, tai vėlgi girčiau jo esmę – kostiumą. Vienas smagumas su juo :) Jau nuo pirmos dalies pamėgau įsijungti neribotas kostiumo galimybes ir tiesiog sustojus kur nors prie kokių blogiukų, su jais linksmintis. Prieiti tyliai, pykštelt. Palakstyt aplink turbo greičiu. Patrankyt su padidinta jėga. Vienos smagybės :) Tikriausiai šis žaidimo pagrindinis objektas ir liks Crysis vizitine kortele, nes dar nei vienam žaidime nemačiau taip smagiai panaudojamų kostiumo galimybių.

Tiek to Crysis. Geras žaidimas, vienas įsimintinesnių shooterių. Stebinantis savo kokybe ir sąlyginai mažais reikalavimais kompiuteriui.

*

Call Of Duty: World At War. Nors ir nemėgstu žaidimų apie karą, o iš jų yra patikęs tik kažkuris, kur reikėjo skersti vokiečių SS karininkus, tai skeptiškai žiūrėjau ir į šį. Žaidžiau ir COD: Modern Warfare, kuris man pasirodė visiška nuobodybė. Ir kaip gi netikėta – ši dalis mane visiškai nustebino. Pradedant fantastiška grafika, tęsiant puikiu, tiesiog puikiu dvipusiu siužetu ir baigiant įtampa. Žaidime valdai du kareivius pakaitomis – vienas iš jų rusas, besiveržiantis į Vokietiją, kitas – amerikietis, besitaškantis Japonijoje. Man labiau patiko žaisti už rusą, nes šioje žaidimo dalyje tiek grafika, tiek aplinka, tiek veiksmas man daug įdomesnis ir labiau įtemptas. Apgriuvę Vokietijos miestai, bandymas apsiginti nuo krūvos tankų ar visur prilindusių snaiperių ir kitokios įdomybės, sutinkamos tokiuose žaidimuose. Tuo tarpu amerikiečiai lakstė po visokias pelkes, džiungles ir pievas, kas man yra ypatingai nuobodu, bet ištveriama. Bet apskritai žaidimas labai įspūdingas, grafika tokia, jog kartais lakstai ir žiūrinėji pro langus į kraštovaizdį. O bene įdomiausias ir linksmiausias dalykas yra slaptas lygis Nazi Zombies, kuriame esi uždarytas apleistame name ir tiesiog turi gintis nuo krūvos nacių zombių :) Smagi pramoga.

*

Far Cry 2. Laiko gaišimas. Tikrąja to žodžio prasme. Nusigauni „namo“, gauni užduotį, kol nusigauni iki užduoties vietos – pasenti gali. Įvykdai užduotį, vėl amžinybę keliauji atgal. Tada vėl gauni naują užduotį, iki kurios pusė dienos keliavimo. Och, kaip nuobodu. Nuo taško A iki taško B, nuo B – iki A, ir tai būtinai nusitęsia per visą žemėlapį. Erzino nesveikai. Dar buvo žadėta, kad šiame žaidime grafika bus neapsakoma, kad žaidimo veiksmas bus įtemptas. Nei grafikos įspūdingos pamačiau, nei veiksmo kokio. Grafika gal būtų ir graži, jei nebūtų nerealistiška ir netgi juokinga. Gamtoje nei vieno žvėrelio, nei vieno paukštelio. Gali sprogdinti pastatus ar medžius, tai absoliučiai niekas net nesujuda. Veiksmo irgi ne per daugiausiai. Džiunglės, pievos, miškai ir nei gyvos dvasios. Važiuoji, sutinki kareivėlių, nupyškini, sėdi ir važiuoji toliau, vėl ką nors sutinki, nupyškini ir taip be galo be krašto. Labai lengva tvarkytis su blogiukais – žaidimo smegenys labai prastos, nes kareiviai laksto ratais, trankosi į medžius, nesupranta, kurioje pusėje esi. Ką jau kalbėti apie žaidimo vietas, kur turi sėlinti – gali bėgti kiaurai, vis tiek tavęs nepamatys. Juokinga, kad jei nori nušauti žmogų, turi suvaryti visą apkabą į jį – o kai prieini pasižiūrėti į lavoną, tai nei kraujo, nei jokio ženklo. Numeti bombą blogiukui po kojom, o ji jo nė kiek nesužeidžia ir jis net nepastebi tavęs.

Labai prastas žaidimas, visiška nuobodybė. Ištvėriau tik valandą – kiek skaičiau atsiliepimų, tai ir visas likęs žaidimas yra lygiai toks pats, kaip pradžia. Gerai, kad ir nežaidžiau toliau, nes būčiau išprotėjęs nuo tokios nuobodybės :) Nepatariu žaisti niekam. Yra daug geresnių shooterių su daug įdomesniu ir įtemptesniu siužetu.

*

Portal. Kai pirmą kartą pabandžiau šį paprastą žaidimą – nebeatsitraukiau. Žaidžiau jį jau kokius keturis kartus ir dar neatsibodo. Nėra ką apie jį pasakoti, nes suprantamai sunku apibūdinti. Šiek tiek gal paaiškins šis vaizdo įrašas:

Eksperimentavimui ribų nėra. Ir pamąstyti kai kur reikia, pasitelkti logiką. Tikrai siūlau pažaisti, atgaiva nuo tradicinių shooterių. Ypatingai laukiu jau greit pasirodysiančios antrosios dalies.

*

Frontlines: Fuel of War. Nors tokių žaidimų su panašiu siužetu jau yra apsčiai, ir nieko naujo šiame nepamatysite, bet man jis kažkodėl patiko. Gan lengvas, smagus žaidimėlis. Tikriausiai labiausiai patiko tai, jog galima valdyti begalę ginklų ir visokiausių šiuolaikinės armijos žaisliukų – pavyzdžiui, mašinytes su sprogmenimis ar miniatiūrinį malūnsparnį. Pramogavau su malūnsparniais tiek, kad vienu metu net pabodo. Tada ėmiausi oro atakų – labai smagus žaisliukas, kai turi jų neribotą kiekį. Pasirinkimas gan didelis, pradedant paprastu bombardavimu, baigiant galingais automatiniais ginklais. Siužetas visiškai neįsimenantis. Žaidimo pabaigoje net pasidarė nuobodu, nes priešininkų veiksmus galima buvo nuspėti, viskas vyko labai vienodai. Bet, kaip ir sakiau, šitas žaidimas, mano nuomone, labiau skirtas pramogai – palakstai, paskraidini malūnsparnius, valdai visokius miniatiūrinius tankus, pabombarduoji iš oro. Vidutinis žaidimas su keliais smagiai pliusais.

*

Dead Space. Paliko gerą įspūdį. Viskas nuo pradžių iki pabaigos – patiko. Siužetas – kaip tik man, tolima planeta, apleistas laivas, krūva ateivių ir visokiausios naujovės iš fantastikos srities. Žaidimas prasideda nuo to, kad tavo valdomas personažas (labai kietas inžinierius, kuris turi dar kietesnį kostiumą) yra atskiriamas nuo savo komandos ir susiduria su pirmaisiais ateiviais-žmogėdromis. Aišku, neapsieisim be seilių, tad tavo personažas dar ieško ir savo merginos, dirbusios šiame laive. Na, bet esmė ne šituose pezaluose. Apskritai siužetas labai įdomus ir įtraukiantis. Sekiau kiekvieną įrašą, apžiūrinėdavau visus kampus, nes viskas buvo įdomu. Vienas smagiausių dalykų – tai kostiumo tiuningas ir ginklų tobulinimas. Šiek tiek priminė Bioshock, bet tik pačią idėją. Vien dėl tokių tobulinimų verta rinkti viską iš visų pakampių, nes gali parduoti ir už tai pasitobulinti ginklus ir t.t.

Antigravitacijos zonos – super. Smagindavausi iki atsibodimo. Aišku, neišvengta ir klaidų – kai skraidydavai nuo vieno paviršiaus iki kito, vaizdas kažkaip užstrigdavo ir negalėdavau pažvelgti viršun, tad ateiviai užpuldavo netikėtai. O ateiviai užpuola taip, kad žaidėjas privarytų į kelnes (didelis minusas). Kai žaidėjui tampomi nervai tokiais „staigiais užpuolimais“ – man nepatinka. Na, bet tai nesugadino pasimėgavimo žaidimu. Visokie „rakandai“ puikiai sugalvoti. Navigacijos įrenginys padėdavo ir apsaugodavo nuo bereikalingo klaidžiojimo. Holografiniai kostiumo rodomi vaizdai – puiku. Objektų sulėtinimas šiek tiek priminė Timeshift, bet labai puikiai pasitarnavo ir kėlė džiugesį. Vėlgi, su šiuo įrankiu papramogauti galima apsčiai.

Tikrai geras, įdomus ir įtraukiantis žaidimas. Viena iš tų įdomesnių trečio asmens šaudyklių. Tikrai verta neskubėti ir apsižvalgyti aplinkui, panagrinėti detales. Didelėse erdvėse pažvelkite į viršų, dažnai pamatysite įspūdingų vaizdų ar įrengimų. Žaidimas padarytas ne atsainiai, padirbėta stipriai. Tikrai verta aukoti laiką.

*

Mirror’s Edge. Netradicinis žaidimas, paperkantis tuo, jog pasakoja apie vieną populiariausių šių laikų jaunimo „sporto šaką“ (dar vadinamą gyvenimo būdu) – parkourą. Kai išgirdau, kad kuriamas toks žaidimas, apsidžiaugiau – bus įdomu. Ale, šiek tiek nuvylė. Visų pirma, siužetas visiškai eilinis ir gan nuobodu žaisti. Bet tiek to. Tačiau nusivilti teko pačia žaidimo eiga. Įsivaizdavau, jog žaidime bus didžiulė miesto erdvė, kurioje galėsi laisvai lakstyti ir bele kaip laipioti – kokia ir yra parkouro esmė. Tačiau taip nėra. Veiksmai gan stipriai apriboti, dažnai turi tik vieną kelią, kurį dar turi kažkaip pasiekti. Keliose vietose buvau visiškai strigęs ir teko internete ieškotis perėjimo paaiškinimų. Taip atsitiko todėl, kad kai kuriose vietose žaidimas buvo visiškai nelogiškas ir atrodė, jog tikrai nebus įmanoma atsispirti nuo sienos ir šoktelti į 5 metrų aukštį. O pasirodo, taip ir reikdavo daryti :) Būdavo ir kitokių logikos iškraipymų – gali šokti nuo 30 metrų aukščio namo, bet būtinai prieš paliesdamas žemę pradėk verstis – jei versiesi, nesusižalosi. Kvaila šiek tiek. Žaidimo grafika graži – bet nepanaši į tikrą pasaulį. Įžanginiai vaizdai pateikiami kaip animaciniai filmai, tad ir pats pasaulis yra visiškai kaip animacinis filmas – su ryškiomis spalvomis, gražiai nupieštas, spindintis. Bet visai gražu. Pabandysiu apibendrinti: vidutinis, bet visai įdomus žaidimas (kadangi netradicinis). Pažaisti visai smagu, nes įdomu grakščiai palakstyt stogais ir paskraidyt nuo vieno pastato ant kito. Jei nėra ką veikti, galima pažaisti. Jei bus neįdomu pirmas 20 minučių – toliau nežaiskite, visas likęs žaidimas visiškai toks pats.

*

F.E.A.R 2: Project Origin. Pavadinčiau kitaip. FEAR: Pilnos Kelnės 2. Nors iškart galiu patvirtinti, kad praeitai daliai, per kurią klykčiojau iš baimės, ši neprilygsta. Tačiau vis tiek – pridaryti kelnes galima labai daug kartų, ypač, kai veiksmas vyksta apleistoje mokykloje. OMG, kaip krėtė šiurpas! Kūrėjai dar kartą įrodė, jog kurti šiurpą keliančius vaizdus (ir garsus!) jie sugeba puikiausiai už bet kokius žaidimų kūrėjus. Jei kituose žaidimuose bandoma tiesiog išgąsdinti staigiai pasirodančiomis nesąmonėmis ir klyksmais prieš nosį, tai šiame žaidime žaidėjas įbauginamas palengva. Tikriausiai gyvenime nesu patyręs tokio jausmo kitoje situacijoje – kai pradeda kilti šiurpas, tačiau kokias 10 sekundžių įsitempimas ir šiurpas tik stiprėja, o ne atslūgsta. Labai įdomus jausmas, prie kurio gali priprasti kaip prie narkotiko – todėl, tikriausiai, šį žaidimą ir žaidžiau. Kad ir kaip bebūtų baisu ir kiek kartų bebūčiau metęs ausines, pasiuntęs na* ekraną ir nuėjęs prasiblaškyti, vis tiek toliau žaidžiau. Ir tikrai žaisiu kitas FEAR dalis.

Trumpai užbaigiant: jei nežaidėte Perseus Mandate dalies, žaiskite ją. Ji geresnė. Siužetas ten įdomesnis. Bet ši irgi nebloga, istorija įdomi (nors žaidimo pabaigoje šiek tiek viskas pabosta), o baimės – iki kaklo. Beje, grafika patobulėjo fantastiškai, įvairūs vaizdai daug gražesni, nei buvo. Naujoviškas valdomas robotas buvo labai smagus prasiblaškymas. Tikras horror šedevras!

*

Viskas! Laikas Bioshock 2!

•