Vieną savaitę prieš Vytauto Šapranausko mirtį, ką tik pagimdžiusi septyniolikmetė Panevėžyje nuskandino savo kūdikį ir iškart nusižudė pati. Asocialioje šeimoje gyvenusi mergina visą laiką stengėsi nuslėpti savo nėštumą, pagimdė tiesiog namuose ir žirklėmis nukirpusi virkštelę išėjo prie upės atlikti neįtikėtinai žiauraus veiksmo.
Kiek iš jūsų girdėjo apie šį atvejį? Kiek domėjotės šios merginos gyvenimo istorija? Kiek rašėte atsišaukimus ir straipsnius, kad valstybė turėtų labiau rūpintis savo piliečiais ir kad „sistema žlugdo žmogų“? Kiek straipsnių ar TV laidų buvo sukurta?
Dirbam tam, kad uždirbtume
Kai nusižudė visiems gerai žinomas aktorius Vytautas Šapranauskas – apie tai kalbėjo ir rašė visi. Rašė tiek, kad net darėsi bloga. Suprantama, kad žinomo žmogaus mirtis turi būti apkalbamas dalykas, tai normalu. Bet su tam tikromis ribomis. Todėl Buržujaus rašinėliuose dar sykį nemalonios temos: nesveikai didelis kiekis informacijos apie V. Šapranausko mirtį; žiniasklaidos dviveidiškumas ir plikas pelnymasis iš nelaimės; bei mirties kulto garbinimas. Sveiki atvykę.
Metų metus generuodami click‘us iš žinių apie tai, koks V. Šapranauskas prasigėręs, kiek kartų nepasirodė studijoje, kiek kartų padarė tą ir aną, naujienų portalai nejautė nė menkiausio skrupulo kuo juodžiau nušviesdami šio komiko gyvenimą. Tačiau tik jam pasimirus, šie portalai staiga tampa liūdesio ir ilgesio tvirtovėmis, prigrūstomis šleikščiai saldžių straipsnių apie visą V. Šapranausko gyvenimą. Delfis šįkart laimėjo visomis keturiomis – žinodami, kokiu būdu geriausiai generuoti litus, delfis po truputį tampa akivaizdžiu tabloidu, kuriam įvairių žinių pateikimas – antraeilis dalykas.
Dar juokingiau yra žvaigždės, kurioms tokie įvykiai – galimybė pasisakyti ir dar sykį pasididinti savo vardo žinomumą. Visą gyvenimą apie velionį nė žodžio nesakę arba jį smerkę žmonės staiga baisiausiai nuliūsta ir suserga didžiausiu įmanomu ilgesiu. O pop-žvaigždutės pozuoja žurnalistams arba deda į Feisbuką savo nuotraukas tiesiai iš pakasynų – nes gi taip zajabys pasifotkinti laidotuvėse ir parodyti, jog jose buvai!
(foto iš K. Ivanovos profilio (pasirodo, feikinio) / Vaizdas iš Šapro pagerbėjų (jau panaikinto) FB puslapio)
Dar labiau creepy yra dėl fanų skaičiaus kuriami FB puslapiai, vėliau reklamuojantys savo šūdpuslapius. Kas yra amoraliau – juodas humoras ar tokie mulkiai?
Mačiau, kad per TV jau anonsuojamos ištisos laidos apie V. Šapranausko gyvenimą. Jau svaigstama, koks jis buvo nuostabus žmogus, geriausias Lietuvos aktorius ir nuostabiausias komikas. Nors dar prieš savaitę visi rodė cirkus apie tai, kad jis – alkoholikas ir savo darbo negalintis atlikti klounas.
Kas nori lažintis, kada bus išleistas DVD „Geriausi Šapro pasirodymai“? Jei per ateinantį mėnesį to nebus padaryta, būsiu tikrai nusivylęs lietuvių verslumu.
Šapranauskas ne(be)buvo geras teatro aktorius
Naujienų portalai, TV laidos, gerbėjai staiga pristato V. Šapranauską kaip geriausią Lietuvos aktorių.
Aktorių? Jis nevaidino jau daugybę metų. Bent jau teatre.
Dar gerai pamenu, kaip seniai seniai girtas plaikstėsi spektaklyje „Nusišypsok mums Viešpatie“. Spektaklį ištempė, kai kur net linksmai paimprovizavo. Bet kitą sykį, „Vyšnių sode“, viduryje spektaklio leido sau tiesiog išeiti namo. Gerti. Nes jis buvo prasigėręs alkoholikas, kurio vienintelis pliusas buvo gerai valdomas liežuvis ir daug subtilesni bajeriukai nei daugumos Lietuvos komikų. Aktorius jis buvo labai smagus – kartais net puikesnis už mano mėgstamą A. Sakalauską. Bet jo pasirinktas alkoholis uždirbo jam išmetimą iš visų teatrų ir dėl to kaltas tik jis pats. Todėl mažų mažiausiai reikėtų susilaikyti nuo „geriausio Lietuvos aktoriaus“ titulų. Geriausi aktoriai iš visų šalies teatrų neišmetinėjami.
V. Šapranauskas buvo puikus komikas. Aš rimtai, be ironijos. Anekdotus pasakodavo taip, kad net aš sugebėdavau išklausyti. Deja, net ir būdamas geru komiku, viskas, kam jis atsidavė – tai chalturkės televizijoje, kurios jam užtikrino normalią algą ir didelę auditoriją. Tikroji aktorystė buvo išmesta per petį. V. Šapranauskas nėra ir nebuvo visuomenės šviesulys, kokiu dabar jį bando paversti masė apakusių gerbėjų. Būtent šis žmogus buvo blogiausias iš variantų, kas gali būti rodoma viešai – atviras alkoholikas, neatsakingas, savo pareigų nevykdantis ir „iš bajeriukų“ neblogai pragyvenantis asmuo. Retas žmogus norėtų, kad jo vaikas/tėvas/brolis gyventų tokį gyvenimą. Todėl prieš vadindami šį žmogų Lietuvos šviesuliu, pamąstykite apie tai, ar jo gyvenimas tikrai buvo toks pavyzdinis. Džiaukitės jo humoru, džiaukitės, kiek pramogų kažkam jis suteikdavo, bet tik nereikia to dirbtino išaukštinimo.
V. Šapranauskas ir juodas humoras
Kai pasidalinau šiuo montažu socialiniuose tinkluose, susipykau su keliais žmonėmis. Gan rimtai. Kitoje vietoje dargi buvau išvadintas dalbajobu – ir jokie mano argumentai nebuvo priimami, nes „mirtis yra šventas dalykas, kurio liesti negalima“. Aš paliečiau. Ne pirmą kartą.
Juodas humoras nėra nusikaltimas. Tai nėra moralės pažeidimas. Ne veltui jis vadinamas humoru – nes tai yra sugebėjimas humoristiškai pažvelgti net į baisiausią, nemaloniausią, bjauriausią situaciją. Ne veltui jis vadinamas juodu, nes tai yra ribų neturinti humoro forma. Tikra tiesa, kad dažnai ji gali sukelti nemalonų pojūtį, o kartais pasišlykštėjimą. Bet jei jūs nesijuokiate, tai dar nereiškia, kad tai nejuokinga. Jūs dėl to nesate nevykęs, kvailas, ar neturintis humoro jausmo. Tikrai ne. Tiesiog tokia humoro forma yra ne jums – kaip kad daugeliui jaunų žmonių niekada nepatiks Naša Raša ar bet koks kitas rusiškas humoras.
Šis montažas su V. Šapranausku nė kiek nesumenkina jo asmens. Jis net nėra nukreiptas prieš patį asmenį – jis yra apie memo „surenkų X like“ absurdiškumą. Štai kas V. Šapranauską tikrai menkino, tai kiekvienas straipsnis apie jo alkoholizmą arba nepasirodymą renginiuose. Kuriuos dauguma jūsų skaitydavo – valingai ar nevalingai – bet skaitydavo. Todėl prieš teisdami tuos, kurie juodai juokauja, pagalvokite, ar nebuvote tarp tų, kurie skatino naujienų portalus ir televizijas kurti tą V. Šapranauską sunaikinusį turinį. Gaila, kad po šios savižudybės buvo praleista puiki proga žiniasklaidos priemonėse pakalbėti apie tai, ką iš talento padaro alkoholis, televizija ir pinigai. Ir kaip pamėginti to išvengti.
Šiknos ir burnos skirtumas
Montažai neniekina mirusio žmogaus ar pačio mirties fakto. To nė per plauką negalima lyginti su myžimu ant kapo ar kitokiu palaikų išniekinimu. Lyg draugišką ir nepiktą šūktelėjimą draugui „užmušiu, bjaurybe!“ laikytumėte faktiniu noru draugą nužudyti ir netgi traktuotumėte kaip jau įvykusį nusikaltimą. Tai nesulyginama.
Apskritai, kas yra pagarba mirčiai? Ar tai ne tiesiog senas įprotis gerbti tai, ko bijai? Mirtis yra natūralus žmogaus gyvenimo ciklo procesas, tai įprastas įvykis, ypač kai jis įvyksta jau daug metų nugyvenusiam žmogui. Taip, gaila, kad pasitraukė anksčiau. Bet tai vis tiek yra tiesiog mirtis, joje nėra nieko ypatinga. Gyvenimas turi būti ypatingas, unikalus ir išskirtinis. O mirtis – niekieno nelaukiamas įvykis, kuriuo kuo greičiau atsikratome užkasdami ar sudegindami nebefunkcionuojantį aparatą.
Ir nors man aiškino, kad aš neskiriu šiknos nuo burnos, aš lieku prie nuomonės, jog mirtis nėra kažkokia nuo seno perimta dievobaiminga tradicija, kurią reikėtų laikyti neliečiama. Jeigu kalbame apie pagarbą mirčiai, tai jokiu būdu negalime juoktis ne tik iš V. Šapranausko, bet ir iš A.M. Brazausko, Paleckio senelio (kurį visi džiugiai vadinam sušiktu komuniaga) ar kokio nors Sniečkaus. Jeigu Paleckio senelį ir Sniečkų dar galime teisti dėl jų poelgių, kodėl teisiame AMB? Daugybei žmonių AMB yra labai gero žmogaus pavyzdys – toks, koks daug kam atrodo V. Šapranauskas. Bet kažkodėl šaipydamasis iš AMB – dalbajobu išvadintas nebūsi. Galų gale, teisybės dėlei, jei kalbame apie pagarbą mirusiems asmenims, turime apskritai nesijuokti iš nieko, kas yra miręs. Įskaitant visus iš eilės nusikaltėlius, diktatorius ir kitokią mirusią bjaurastį.
Kas yra pagarba mirusiems? Gal labiau apsimoka gerbti gyvą žmogų, o po mirties – jau pagal save? Nes mirusiam žmogui ta jūsų pagarba… šiknoj jam ji rūpi. Amžinas našliavimas, ilgametis gedulas, žvakučių degiojimas ant kapo, ir šita „pagarba mirusiems“ yra gyvųjų žmonių patiems sau sugalvotas mirties kulto garbinimo veiksmas. Kuris neturi jokio logiško paaiškinimo ir yra kildinamas tik iš baimės kada nors pačiam atsidurti šioje bejėgėje būsenoje, kai nebeegzistuoji.
Bijoti niekas nedraudžia, ramiai gerbti mirusiųjų jums niekas nedraudžia. Tik prašau, palikite ir man pasirinkimą, kaip aš galiu juokauti, ir kaip ne. Nes principinio blogo ar amoralaus poelgio mano veiksmuose nėra. O kiekvienam iš mūsų mirus, šikna ar burna taps vienu ir tuo pačiu.
Kažkada buvo jaukus kačiukas, dabar – nebeveikiantis aparatas, kurį visi pamirš po poros savaičių.
Su žmonėmis sunkiau – ilgesys išlieka ilgiau, bet principas tas pats. Gal tik ant gatvės nepalieka.
Tai kas blogiau?
Man sakė, kad negalima juokauti, nes skaudu giminėms. Norėčiau giminių paklausti, kas jiems skaudžiau – ar tiesmukiškas juodas humoras, kurį mėgo ir pats velionis, ar fantasmagoriškas padlaižūniškas šaipymasis iš mirusiojo – kaip kad visų žvaigždžių „memuarai apie velionį“ arba visuotinis žiniasklaidos priemonių reitingų vaikymasis turiniu masėms? Kas iš šių variantų yra tikrai neetiška?
Prieš atsakydami, pagalvokite, ką apie juodą humorą būtų pasakęs pats velionis.
Tiesioginė transliacija iš laidotuvių? Kas tokį briedą gali sugalvoti? Po tokių bajerių man šitas juodo humoro montažas atrodo kaip švelniai kandus juokelis, nublankstantis prieš visą šūdą, kurį iš mirusio žmogaus daro visuomenė ir jos dėmesiu pinigus kalantys žurnaliūgos.
Rašydamas šį įrašą prisimenu Justino Marcinkevičiaus mirtį, iš kurios buvo padarytas prime-time šou (apie tai rašiau čia). Šios mirties metu sau karmos taškus pelnėsi tiek visuomenės veikėjai, tiek politikai, tiek visą gyvenimą rašytojo nekentę konkurentai. Kai Marcinkevičius patyrė galvos traumą, nei vienas iš šių politikų, visuomenės veikėjų ir nekentėjų neparodė rašytojui nė menkiausio dėmesio. Bet kai mirė – staiga atgyja visa ilgai laikyta meilė. Visa rašytojo laidotuvėms sukurta pompastika buvo mirties garbintojų iškrypėliškas šou. Prieš puldami man prieštarauti – digest this fact: labai artimas J. Marcinkevičiui žmogus mano tokiai nuomonei… neprieštaravo.
Pabaigai – apie savižudybę
(vietoj niekam neįdomaus psichologinės pagalbos numerių sąrašo)
(tolimesnis tekstas nėra tikslas įrodyti kažkokius faktus – tai tik asmeninė, patyriminė nuomonė)
Tie kurie kalba apie tai, kad toks savižudybių temos eskalavimas daro tiesioginę paskatą žudytis – patys nesupranta ką kalba. Keli istoriniai įvykiai, kai garsi savižudybė paskatino kitas savižudybes, dar neįrodo fakto. Būta įvairių atvejų. Toks eskalavimas gali paveikti tik vieną kitą savižudį, kuris žudosi tik dėl to, kad būtų pamatytas, išgirstas. Toks savižudis nusižudytų ir be paskatos, kai pagaliau atras būdą kaip labiau save parodyti.
Bet kokio humoristo ar dainininko savižudybė daliai potencialių savižudžių nepadarys jokios įtakos. Tokie savižudžiai žudosi visiškai dėl kitokių priežasčių – dėl rimtų, o ne skirtų savęs parodymui. Dažnam savižudžiui tokios žvaigždžių mirtys yra visiškai neįdomios. Tuo labiau neįdomu, ką rašo žurnalistai, kalba žmonės ar apskritai kas vyksta pasaulyje. Tokiems savižudžiams rūpi vienintelis dalykas: kaip užbaigti savo gyvenimą ir kaip rasti drąsos tą padaryti. Aplinkinis pasaulis neegzistuoja. Egzistuoja tik keli būdai viską užbaigti ir dvejonės, kurį iš jų lengviau pasirinkti.
Ir pasakysiu dar kartą, ką sakiau daugybei žmonių – savižudžiai yra didvyriai. Didvyriai, su savimi nusinešantys ir idioto titulą. Pasiryžti žudytis yra nejuokas. Žudytis blaiviam, nepaveiktam narkotikų yra neįtikėtinai drąsus poelgis. Tai yra daug drąsiau, nei stoti prieš 20 marozų minią ar erzintį miške sutiktą lokį – padauginus šiuos potyrius šimtus kartų. Tačiau tai yra neįtikėtinai kvailas, ne – tai yra pats kvailiausias poelgis, kokį tik gali padaryti žmogus. Todėl nors savižudis ir pasielgia drąsiai, bet jis lieka visišku kvailiu. Gaila, jog potencialūs savižudžiai iki mirties nesuvokia, jog prieš tokį kvailą pasirinkimą verta dar ką nors išmėginti. Ką nors smulkaus. Kelionę, nepažįstamojo užkalbinimą, dainos pasiklausymą, knygos perskaitymą, artimo žmogaus stebėjimą ar tiesiog skambutį draugui. Paskutinį kartą. Didžiam nustebimui, tas kartas būna lemtingas.
—
Užuojauta artimiesiems, laikykitės. Gedulas greitai pasimirš.
- įrašų prenumerata (RSS)
- prenumerata el. paštu
Nekalbant apie patį tekstą, kuris taiklus ir labai reikalingas, tiesiog norėjau pasakyti – kokia stipri įžanga. Pirma pastraipa kraupi, bet labai, labai galinga ir nuteikia tolesnėms mintims žymiai labiau nei tiesiog retorika apie situaciją. Stiprus rašymas.
Račas Nr:2 esat tamsta…Po Vytauto Kernagio mirties humoristinių memų kaži kodėl neatmenu,o apie mūsų žiniasklaidą ir lietuviško charakterio ypatumus net nėr ko kalbėt.Viskas aišku ir taip.
Stiprus straipsnis tik gal kiek užtestas gale. Šiaip daug direct truth pasakyta panegirikų fone. Šia proga prisiminiau ir J. Ivanauskaitę, V. Kernagį (nesu jų gerbėjas) ir visą tą barokinį teatrą, kuris buvo po jų mirties sukamas. Ypač įstrigo kai jau buvo paskutinioji rašytojos ir viesai leidykla paskelbė kad suspes isleisti naujausia jos knyga:) cia panasiai turbut pasakyt kad kurtas kobainas su 50 caliber skyle galvoje dar merdeja bet muzikos irasu kompanija suspes tuoj isleisti albuma is viesai negrotu jo kuriniu. Sapras irgi kaip raso kleckas nebuvo pavyzdingas gyvenimu angelas, nebuvo nei vienas geriausiu Lietuvos aktoriu, žinoma buvo mylimas žmonių, tikrai nuosirdziai gaila jo kvailo poelgio.
Dar patiko tas uzkabinimas gimdyves kur su mazu vaiku nusizude, ir TV 3 babkiu pagalbos linijai ko tais nerinko nors ivykis kur kas tragiskesnis nei sapro likimas. Liudniausia kad Lietuva pirmauja tu supistu savizudybiu skaiciumi ir ypac skaudu kad jauni zudos ( cia visa serija tokiu suicidu buvo balandi ir kova). Gaila, nezinau kaip tu nesamoniu isvengt, tik zinoma nereikia daryti savizudziu kulto.
Mane labiausiai stebino ne žiniasklaida, o jos auditorija. Su žiniasklaida viskas aišku – jų darbas yra pardavinėti šampūną ir tamponus, dėl to be skrupulų bus išnaudojamos visos priemonės.
Kartu su Šapranausko mirtimi ėjo žinios apie Bostono maratoną. Pastarojo įvykio komentarai – išties kraupūs. Iš serijos: „taip jums ir reikia žydpalaikiai-imperialistai“! O po Šapranausko naujienomis: „ajajajai kokia netektis, užuojauta šeimai“…
Šlykštu buvo žiūrėti, kai vieno iš mūsų pagrindinio sąjungininko beprasmės ir klaikios tragedijos yra šaipomasi ir džiaugiamasi. Tuo tarpu kažkoks prasigėręs aktoriūkštis, kuris be gal tik kokių penkių skirtingų personažų turėjimo bei daug pošlų anekdotų žinojimo, nelabai ką dar mokėjo ir kuris nusižudė dėl visiškų pirmojo pasaulio problemų yra gedimas taip, tarsi būtų kažkoks didvyris.
O nuo jo mirties Lietuvoje nei pablogėjo, nei pagerėjo. Toks jis buvo nereikšmingas.
P.S Juokauti galima ,bet pirma reikia atsipeikėt nuo šoko ,atsigaut po netekties ir liudesio.Visi žinom koks buvo Šapranauskas pradedant jo talentu ir baigiant trūkumais,tikrai neidealizuoju jo,bet iškart post mortum ne visiem priimtinas antrarušis humoras .Viskam savo laikas,aišku kiti gali manyt kitaip.Tai jų reikalas nieko įrodinėt nenoriu.
Jonai,
dėkui. Kartais mėgstu dramatiškumą :)
Hm,
nežinau, tai priimt kaip komplimentą, ar kaip pastabą. Nes Račas kartais labai gerai parašo, o kartais – nekaip.
O po Kernagio mirties memų nebuvo, nes… Lietuva dar nežinojo, kas tie memai. Kaip ir pusė pasaulio. Bet dar labai gerai prisimenu po intranetus vaikščiojančius bajeriukus apie Kernagį ir negyvanamas salas. Taigi…
kosmo,
vakar visą vakarą mėginau sutrumpinti įrašą – niekaip nesigavo. Žinau, kad per ilgas ir daug kas nenuskaitys – bet ką padarysi :)
O dėl Ivanauskaitės labai labai seniai rašiau, dar jaunas buvau: http://www.kleckas.lt/blog/kiek-galima-tampyti-mirusi-zmogu
Viešpatie,
dar baisiau, kad tuo metu Irake žuvo dešimtys žmonių nuo sprogimo. O Japonijoje keli šimtai nuo žemės drebėjimo. Bet šios žinios niekam nepasirodė svarbios…
O man toptelėjo po visos šitos šapranauskiados, kad pagaliau lygiuojamės į kokią Ameriką ar Britaniją. Pagaliau turim savąją princesę dianą… Pagaliau turim savo žvaigždes, dėl kurių galima gedėti savaitėmis, nešti gėles, meškiukus, žvakutes, atvirukus į mirties vietą ar prie buto, kur toji žvaigždė gyveno. Miniomis suplūsti į žvaigždės laidotuves ar mėnesiai mėgautis kadrais iš šių laidotuvių per teliką. Be perstojo rodyti pro memoria laidas, kurti CD, montuoti filmukus su geriausiais žvaigždės pasirodymais. Kur daugiau, jei ne žvaigždės laidotuvėse, gali pasirodyti kitos žvaigždutės superdideliausiais akiniais, viešai pagedėti per nesibaigiančias TV laidas. Žiūrėk, jei tokiais tempais artėsim prie išsivysčiusių šalių tradicijų, tai gal ir visa kita Lietuvoj pasikeis: politika sustabilės, algos padidės…
Noriu atreaguot į pabaigą.
Klaidinga manyti, kad potencialūs savižudžiai niekuo nesidomi, jiem tokie straipsiai nerūpi. Domisi, ir ypač domisi kitų žmonių savižudybėmis, ieško pateisinimo savo veiksmui.
Ką rašo žurnalistai apie Šapranausko gyvenimą? Rašo, kad jis buvo vienišas, nors buvo apsuptas žmonių, rašo, kad buvo nesuprastas, kad iki galo niekam neatsiverdavo, kad nešiojo kaukę, kad buvo prasti santykiai su šeima, kad dažnai išgerdavo. Kiek vidutinio amžiaus vyrų panašiai jaučiasi ir gyvena panašų gyvenimą? Drįstu spėti, kad mažiausiai trečdalis. Ką dar rašo žiniasklaida? Rašo, kad Šapranausko skausmai baigėsi, kad visi aplink liūdi, kad sūnus verkia, draugai atgailauja. Manai tai neskamba patraukliai? Manai, kad toks kalbėjimas bent keliose galvose nepasėja minties, kad savižudybė galėtų būti išeitis arba bent jau “pamoka” aplinkiniams?
Apie savižudybes kalbėti reikia, tačiau santūriai, be heroizmų ir labai apgalvotai.
Be to, žinomo žmogaus savižudybės atnešamas savižudybių padidėjimo efektas nėra tik keli istoriniai atvejai, tai netgi turi pavadinimą – Verterio efektas. Vidutiniškai po žymaus žmogaus nusižudymo savižudybių statistika padidėja 5%. Labai liūdna, bet Lietuvoj po kelių mėnesių irgi pamatysim, kad po Šapranausko mirties šis efektas bus davęs savo vaisių.
Tadai,
ačiū už atreagavimą. Tikrai bus įdomu pamatyti statistiką, nes esu linkęs netikėti, kad Lietuvoje žvaigždžių mirtis ženkliai keistų savižudybių skaičių.
Nebūtinai savižudybių, gali padaugėti ir tiesiog bandymų nusižudyti. Ne visi dokumentuojami.
Dėl teksto – su kai kuo labai sutinku, su kai kuo visai ne, reiktų daug komentuoti. Abejoju, kad artimiesiems greit pasimirš. Ir kas ten tokia per foto su kate?
st_,
čia Neries pakrantėje gatvėje per Kalėdas radom taip gulinčią. Panaudojau makabriškumui pabrėžti – dėl šios nuotraukos Feisbuke susiradau labai daug idėjinių priešų, kurie pasmerkė mane amžiams :)
O dėl komentaro – jei bus proga ir turėsi laiko, parašyk. Tavo komentarus visuomet suvalgau iki paskutinio žodžio.
Išsakyta viskas, ką pats galvojau. Man jo mirtis emocijų nesukėlė ir ramia galva galiu sakyt, kad jis buvo neblogas vedėjas, žodžio kišenėj neieškodavo, bet kad kažkas tokio, ką dabar iš jo daro??? Ne vėlnio.
Tokių, kaip jis daug, kurie nesugėbėjo sukurti šeimos ir rasti tinkamo žmogaus gyvenimui, nuolat blaškėsi, baliavojo, o po to jau 50-mečio krizė vyrui ir susisuka galvelė. Tai tiek, man jo negaila.
Sipriai ir taikliai. Dėkui :)
vis šioks toks gaivaus oro gurkšnis šitame absurdo teatre.
Man irgi visas tas dėmesys ir liaupsės pasirodė per daug apsimestiniai ir perdėti. Taip – gaila, kad nusižudė, anekdotus gerai pasakojo, bet kad „geriausias aktorius ant Lietuvos“ tai abejoju.
Mane irgi šiek tiek trikdo, kai žmonės sako, jog iš mirties negalima šaipytis. Tyčiotis iš lavono, kapo gal ir nėra gerai. Bet pasijuokti… Dar atsimenu, kaip mano lietuvių kalbos mokytoja pasakojo, kad kaime visada kažkiek juokaudavo šia tema. Konkretus pavyzdys – „užvertė kanopas“. O dabartinių žmonių „mirtis – neliečiama tema“ tai yra kažkoks nesusipratimas…
kad jau vakar kazkoks balvonas susidegino ant apzvalgos aiksteles prie barbakano, o del kernagio tai http://www.youtube.com/watch?v=JMDQgolKjkc
Amen to that!
Labai gera naujienų portalų apžvalga. Deja, nustebino.
Viskam pritariu, išskyrus paskutinei pastraipai, kurioj 90 proc. teksto yra nesąmonė. Kaip nuomonę – turi, gerbiu ją, bet dėl jos turinio – na, nesąmonė.
Savižudybės, suicidiniai polinkiai ir elgesys, savižudybės poveikis aplinkai yra normaliai ištirynėti ir toliau dar tyrinėjami. Tu gi mokslo, o ne tikėjimo šalininkas. Bet šią rimtą temą užbaigei visiškai remdamasis ne mokslu, o asmeniniu “tikiu-netikiu”.
Kad ir didvyriškumas – čia tik vieną iš variantų pateiksiu, – žingsnį žengti skatina ne drąsa, o nebegalėjimas pakelti skausmo. Jei duokdie, rimta depresija nesi sirgęs, tai pavaizduosiu kitaip – įsivaziduok, kad tave fiziškai kankina. Užleidžia žiurkes, kurios graužia tavo kūną. Ir šalia padeda ginklą. Iki tam tikro momento, kol galėsi skausmą tverti, nusišauti atrodys drąsus žingsnis, bet kai skausmas pasidarys nepakeliamas, norėsis ne kažkaip išdrįsti, o pabėgti, nustoti kentėti. Palyginus su dabar patiriama kančia, savižudybė atrodys visai nebaisus žingsnis, nereikalaujantis drąsos. Tiesiog.
Su psichologija kaip su ekonomika ar politika. Dauguma yra ekspertai vien patys iš savęs :)
Ačiū visiems už komentarus! Keista, kad tiek daug pritariančių – galvojau bus didesnis kiekis nesutinkančių :)
dainiau,
Lietuvoje kasdien nusižudo nemažai žmonių. Barbakano sudegėlis buvo išskirtinis tuo, jog žiauroka mirtis, o ir portalams laiškus išsiuntinėjo. Tai portalai gi nesusilaikys nepaskelbę tokios naujienos, kuri garantuotai bus skaitoma, nes savižudybės tema dabar on the top.
Psichologiniai tyrimai atskleidžia, jog savižudybės fakto, o ypač metodų, atskleidimas žiniasklaidoje yra reikšmingai susijęs su padidėjusių bandymų nusižudyti skaičiumi. Užburtas ratas – kuo daugiau žiniasklaida skelbia apie savižudybes, tuo daugiau bandymų. Tai yra rimtas mokslinis faktas, tad jo lengva ranka nurašyti nereikėtų. Lietuvos psichologai tą įsisavino, apšvietė ir medikus kad atsargiau švaistytųsi statistikom, gaila, kad žiniasklaidai pasekmės nerūpi, tik reitingai.
Saule,
aš ne ekspertas :) Kaip ir pati parašei, paskutinis skyrius yra visiškai mano asmeninė nuomonė. Dėl didvyriškumo galiu diskutuoti, bet kad savižudybei reikia neįtikėtinos drąsos – čia jau man nepaneigs niekas.
Aš visada pamastau kodėl potencialiems savižudžiams kurie bando žudytis bet nepavyksta nėra pasiūloma dirbti labai pavojingų gyvybei darbų, bent jau nauda visiems iš to būtų ir galbūt po to žudytis nereikėtų.
Straipsnis puikus, bet kaip ir Tadui man norisi atreaguoti į jo pabaigą. Nežinau kiek Jūs psichologus laikote pinigų plėšikais ar apgavikais, bet jie gana greitai atreagavo į tai kas dedasi žiniasklaidoje: http://www.psichologusajunga.lt/index.php?p=267&lng=lt
Ir iš esmės paradoksas, kad visi portalai rašo visiškai priešingai.
Pagaliau straipsnis, atspindintis ir mano nuomonę. Ir pačiam ketvirtadienį buvo baisu įsijungti bet kokį naujienų portalą ir socialinį tinklą..
Čia buvo pirmasis mano skaitytas straipsnis apie A.A. V. Šapranausko savižudybę. Esu matęs šimtus straipsnių, bet tik permesdavau akimis antraštę ir viskas tuo pasibaigdavo. Dėl ko? Dėl to, kad aš atsisijoju informaciją ir priimu tik tai, ko man reikia ir ko aš noriu. O visas tas pop kultūros šūdas man tikrai nereikalingas. Kai ir daugeliui, manau. Su straipsnio autorium aš visiškai sutinku. Visa tai, ką darė žiniasklaida, ar visas tas srautas soc. tinkluose yra tik “click’ų” rinkimas. Bet iš dalies kaip ir negali pykt ant žiniasklaidos. Tas pats, kas pyktum ant cigarečių ar alkoholio gamintojų. Juk tai nesveika, juk tai žudo – sako jie. Nu ir kas? Nepirk – sakau aš. Visa šita masinė psichozė yra komercija. Juk visuomet jei buvo paklausa – bus ir pasiūla. Šimtai tūkstančių išplautomis smegenimis seka tai, ką duoda keli protingieji. Ir, aišku, kraunasi turtus iš to. Bėda tame, kad to niekas nesuvokia. Samas, berods, sykį yra pasakęs, kad tu per televiziją, pačiu populiariausiu metu, rodydamas laidą apie avį turėsi milžinišką auditoriją, kuri po to dar kelias dienas apie ją šnekės.
Buržujau, giriu rašymo manierą. Bet matyt kiek žmonių, tiek nuomonių… Skaitant ties kiekviena eilute norėjosi pasakyti “Žinai, eik po velnių”. Ir visų pirma dėl požiūrio į alkoholizmą. Nelaikau tokių dalykų tik paties asmens problema. Nežinau, ar tau teko matyti tai iš arti, savoje aplinkoje, bet man nesiverčia liežuvis iš to šaipytis. Lietuviai kažkaip dar nesuvokia šito reikalo rimtumo, geriau numoti ranka ir nurašyti žmogų, kad “ai tas prasigėrėlis, ai tas alkoholikas”. Čia aš jau matau visų mūsų problemą – Lietuvoje nėra (gėrimo) kultūros, nėra bendruomeniškumo, nėra jautrumo vieni kitiems. Daug ko nėra. Ir tuo pačiu Šapranausko atveju – seniai kažkam iš jo tarpo reikėjo griebt už kupros ir imtis veiksmų, nes talentą šitas žmogus turėjo dar ir kokį.
Savižudybių vieno asmens problema taip pat nevadinčiau. Juk ne vakuume gyvenam.
Įdomiausiai delfyje atrodė kelios pozuojančių besišypsančių žvaigždžių foto iš laidotuvių. Nors man viską pramušė 15min su savo reklamomis visur.
Šapras buvo visuomenei svarbus žmogus, su visais savo trūkumais ir privalumais. Šitoje istorijoje bjauriausia ne juodas humoras, bet bandymas iš mirties kalti pinigus ir reitingus.
Visgi patys bajeriai žeisti gali ne Šapranauską, ne davatkas, bet jam tikrai artimus žmones (tikiu, kad jų yra). Galbūt ir dalį tų, kuriems šis atvejis kažką primena iš jų patirties.
Nusižudę nėra dydvyriai. Tai yra žmonės, kurie nerado, negavo, o gal ir neieškojo pagalbos. Jei afišuosime, kad va ir kiti, net žinomi žmonės, neranda kas jiems padeda, į savižudybę bus žiūrima kaip į priimtiną išeitį.
Reikalingas rašinys. Tik dėl garsių žmonių savižudybių poveikio nesutikčiau. Vakar per Žinių radiją sakė, kad į savaitgalį į Jaunimo liniją skambino dvigubai daugiau žmonių nei įprastai. Tai rodo, kad veikia… Šapras buvo įtaigiai anekdotus pasakojantis kaimynas. Kaip kažkas rašė, dabar jį daro princese Diana.
Persiprasau uz svepluma, bet lumia 800 lietuviu kalbos myleti nelabai. Labai taiklus straipsnis. As vis laukiau, kol kazka uzknis tas verslenimas. Sulaukiau. ;) aciu Mykolui. Prisimenu viena K. Vonneguto knygoj pasakota epizoda apie jaunu kareiviu laidojima karo metu. Jauni kareiviai visaip aukstina velioni, apraudodami jo, kaip potencialaus genijaus, kelia. Tuo tarpu seni vilkai teistardavo: Betoveno 9-osios simfonijos, jis,siaip ar taip, nebutu parases ;) gerai, kad atsirado toks senis, kur pasake tai ;)
Mona,
aš psichologus (ir psichiatrus) laikau labai reikalingos profesijos atstovais. Jų pusė yra viena, egzistuojanti, bet yra ir kita pusė – mano aprašyta.
Ema,
dėkui už gražiai išreikštą kontra-nuomonę. Vertinu :)
Alkoholizmo artimų žmonių tarpe neturiu.
Inga,
dėl princesės Dianos, man labai keista. Marcinkevičiaus laidotuvėse ir pašarvojime, kiek stebėjau, buvo daugiau žmonių.
Karoli,
ačiū, priminei geriausią pasišaipytoją iš mirties. Vonegutas tai daro geriausiai iš visų :)
Alkoholikais dažnai vadinama su panieka, pamiršus, kad tai liga ir žmogus dažnai pats negali jos įveikti. Nesuprantu pasakymų “pats kaltas, kad prasigėrė” ir pan. Kodėl su tokia pačia panieka nesakome “pats kaltas, kad susirgo vėžiu”?
Kažkada skaičiau įdomią mintį – vienas bičiukas norintiems nusižudyti siūlė geriau savo gyvybę paaukoti kilniems tikslams. Neva jiems vis tiek gyvybė nebereikalinga, tai tegul įsifiltruoja tarp teroristų ir visus išsprogdina, ką nors pasidaro tokio, kad organai dar būtų tinkami donorystei ar pan. Atrodė – tobula mintis. Kai jaunystėj mažiau proto turėjau, dar galvodavau, kad savižudžiai savanaudžiai šikniai, nes nepagalvoja, kokį skausmą ir kaltę palieka artimiesiems. Dabar taip nebegalvoju.
Sprendimas nusižudyti pats savaime nėra racionalus, todėl apie kažkokius alternatyvius savižudybei pamąstymus, kad gal aš geriau pakeliausiu, o nesižudysiu, arba gal aš permąstysiu savo tikslus gyvenime, nemanau, kad verta kalbėti. Gal žmogus, kuriam iki savižudybės trūksta žingsnelio, paskambinęs draugui, kad ir ką iš jo beišgirstų, bet kokias mintis gali pritempti iki savo sprendimo ir po kelių minučių karoti kilpoje. Neįsivaizduoju, koks juodas ir beprasmis turi atrodyti gyvenimas, kad pasiryžtum pakelti ranką prieš save. Potencialus savižudis negali sau padėti, jis net negali pats sau ieškotis pagalbos, jis serga ir to nesupranta. Tikriausiai kiekvieną savižudybę palydi ar alkoholis, ar (ne)diagnozuota ar depresija.
Pats savižudybės fakto eskalavimas nemanau, kad išaugina savižudybių skaičių, tačiau tikiu, kad savižudybės romantizavimas nestabiliam žmogui, kuriam viskas juoda, gali pasirodyti kaip viena iš išeičių.
Na del Sapranausko buvimo geru aktoriumi, kiekvienas galim tureti savo nuomone, bet del alkoholizmo ir kad savizudybe ivyko butent del to tai geriau patyletum. Is kur suzinojai? Stovejai salia Vytauto ir skaiciavai dienas, bei lasus kuriuos jis isgerdavo? Ne. Suzinojai pats skaitydamas tuos savo taip peikiamo delfi straipsnius ir kt. Tad ir apie mirties priezastis ir alkoholio padarinius siam zmogui galejai patylet. As ir pats neesu koksnors mirties garbintojas, tiesiog nemegstu kai kalbama remiantis tu zurnaliugu pateiktais faktais, kuriais ir pats nepasitiki kaip matau.
O Buržujau… pripažink, kad iš tiesų nė velnio nežinai koks jis buvo aktorius. Kaip jis pradėjo savo aktorinį gyvenimą teatre. Kaip jis to dabar ilgėjosi. Kaip šimtus kartų norėjo išeiti iš Televizijos, bet sutartys neleido, o ir buvo pakankamai lengvai įkalbamas. Jis buvo geras ir atviras žmogus. Jis mylėjo teatrą. Planuose jau buvo pora spektaklių.. Jis buvo pareigingas ir punktualus. Filmavimo aikštelėje jis buvo ne tik puikus aktorius prieš kameras bet ir žmogus su kuriuo labai lengva bendrauti. Ir vadinamas jis vienu geriausių amžiaus aktorių neveltui – didžioji dauguma režisierių tai įvardina…
Kaip aš pykstu ant žiniasklaidos kad visa tai taip smarkiai iškėlė į viešumą. Reikėjo jį palikti ramybėje, o dabar TV tik iš to pinigus darosi kaip ir visi naujienų portalai. Šlykštus man tie žurnalistai kurie visomis išgalėmis terorizuodami žmonės bandė surinkti kuo daugiau informacijos apie jo savižudybę ir gedinčius kolegas.
Savižudybės neteisinu, bet atvirai juokiuosi iš tų kurie nė velnio nenumano kas per liga yra depresija ir kartu lydintis alkoholizmas. Tai nė velnio nėra taip paprasta kaip visi šneka.. ir ne visuomet nuo jos įmanoma pagyti ir galit sakyti ką norit, jeigu pats žmogus nenori pasveikti – jis niekada ir nepasveiks.
Pritariu Saulei. labai puikus palyginimas su žiurkėmis.
Suprantu, visi turime savo nuomonę, ir taviškę aš priimu kaip tavo asmeninę nuomonę.
Ir viliuosi, kad tai greitai baigsis. nes po velniais per pora metų teatras prarado labai daug iškilių ir svarbių žmonių, ir ne vienas jų pasirinko savižudybę. Liūdna kai mes naikinamės patys.
“Užuojauta artimiesiems, laikykitės. Greitai pasimirš.”
Aštuoni metai, kaip neturiu brolio. Nepamišau to.
Mykolai,
Pritariu daugeliui tavo išsakytų minčių šiuo klausimu ir šiaip gerbiu už sveiką požiūrį… Esu žurnalistas, tad tik apie žurnalistiką šiek tiek norėčiau ir iš kitos pusės užsiminti. Jei iš tiesų gaila, kad niekas nekalba apie dešimtis žmonių mirusių Irake ar tūkstančius Kinijoje, tai klausimas, kodėl šiame post’e pats ne apie Kinijos nuošliaužų aukas rašai, o visgi akcentas kaip ten bebūtų yra Šapranauskas? Kad žiniasklaida persistengia – faktas ir aš jo nenuneigsiu (bet pradėti reiktų BBC ir CNN – pagrindiniais karo ir kraujo kulto skatintojais pasaulyje), tačiau, kodėl žmonėms rūpi vieni dalykai, o ne kiti yra labai paprastas paaiškinimas…
Paprasčiausia naujienos teorija – viskas kas artima (laiko atžvilgiu, vietos atžvilgiu, mentaliteto atžvilgiu) ir bus konkrečiam žmogui svarbi naujiena (yra daugiau punktu – keistenybės, viskas kas nesuprantama ir baugina). Sujunkime: daugelį, kaip bebūtų, bauginanti mirtis ir iš kitos pusės Šapranauskas vos ne kiekvieną dieną eteryje, visi juodo ir nejuodo humoro baeriukai iš paprasto žmogaus gyvenimo, alkoholizmas – taip daugeliui mūsų tėvų kartos žmonių pažįstama situacija, vidurio amžiaus krizė, kuri kaip čia kažkas sakė pasireiškia trečdaliui jei ne daugiau… Ir gausime tokį artimą, vos ne savą žmogų, su kuriuo visi susiję, visi galvoja, kad jį puikiai pažįsta ir gali komentuoti. Ir kad ir kaip nenorėtum sutikti, visgi žiniasklaida yra visuomenės atspindys. Juo labiau, kad perbėgome nuo laikraščių iki visiškai atviros erdvės – interneto. Čia valdo komentarai, čia kiekvienas gali pareikšti savo nuomonę ir panašu, kad redaktorius belieka tik tam, jog suvaldytu srautus. Delfis matome atidarė užtvanką pilnai, kiti portalai irgi nebuvo per daug santūrūs. Bet ką gali padaryti pvz, jei…
Mirė Martinaitis Marcelijus – redakcijoje žinią ir in memoriam poetui laikėme viršuje naujienų pusdienį – nulis reakcijos – kad ir čia niekas neužsiminė apie jį pvz. Klausimas kodėl? Viskas – žmonės su juo emociškai labai mažai besusiję, su Marcinkevičiumi tas pats – visi laidojo Nepriklausomybės šauklį, 1987-90 metų poetą, o ne šių dienų žmogų. Ivanauskaitė – aš jos nė vienos knygos neperskaičiau ir buvau susijęs tik tiek, kiek ji patiko mano mamai. Man tai buvo mamos kartos, tvirtos, kūrybingos moters, mamos idealo mirtis. Labiausiai išgyvenau dėl Kernagio mirties – bet ir tai dėl to, kad jis man simbolizavo anų laikų romantiką “Benai plaukiam į Nidą” personaže – su gitara, laisvas – iš esmės toks kaip mes, tik štai liga prigavo, negalės matyti, kaip anūkai auga. O Šapranauskas man asmeniškai nesukėlė daug emocijų, nes nebežiūrėjau laidų su juo, o ir spektaklyje buvau tik viename “Nusišypsok mums, Viešpate” – va tą Šaprą aš ir laidojau, kaip puikiai suvaidinusį mano akyse vieną spektaklį… (nesugalvojau kaip kitaip parodyti kiek daug skirtingų ir tuo pačiu bendrų emocijų sukelia vienas ar kitas žmogus, viena ar kita žinia, kaip tiktai savo pavyzdžiu…;))
Taigi ir juodas humoras, pop kultūra ir elitinis menas, politika ir žiniasklaida, ir visi socialiniai tinklai dabar glaudžiasi vienas prie kito vis arčiau – viskas priklauso nuo to, kokį emocinį ryšį, artumą jaučiame su mirusiuoju (apskritai su žinia), kaip asmuo, paskui kaip bendruomenė, galiausiai kaip tauta. Nėra ryšio – galime juoktis ir teisinti juokus. Yra ryšys – prieš juokdamiesi susimąstom. (Pvz. jei tas katinas ant kelio būtų tavo sesutės mylimiausias katinas, su kuriuo ji užaugo – tokią nuotrauką būtų sunkiau padaryti, ar ne?:)) Beje, berašydamas tai supratau, kodėl taip subtiliai Šaprui gaudavosi tie juokai – jis iš tiesų panašu, kad buvo nuo labai daug ko atsiribojęs… Ar tai yra gerai? čia jau retorinis klausimas…
Išvada – ant žiniasklaidos nepilčiau visko, nes ten dirba ir tokie žmonės kaip Šapras (nuo visko atsiriboję) ir tokie kaip Tamsta (žvelgiantis giliau) ir dar dešimtys kitų. Gali žudytis dėl klikų skaičiau, gali stengtis iš visų jėgų rašyti intelektualius tekstus ir šviesti visuomenę (Pvz: R.Valatka deda kiekvieną vakarą į 15min.lt istorinius tekstus apie LDK. PAstebėjot? O būna visą vakarą aukštai matomi ir vis skirtingos temos…). Tačiau prieš vėją nepapūsi – kokia visuomenė, tokia ir žiniasklaida (Šis posakis tinka kaip niekada ankščiau). Tik labiausiai džiaugiuosi, kad galime visada ateiti į kitą interneto erdvę ir rasti alternatyvą, padiskutuoti, susimąstyti, pasidalinti… Nuo to ir pradeda po truputi keistis vėjai – pirmiausiai visuomenėje, paskui ir žiniasklaidoje;) Ir vaizdas veidrodyje pradeda vis labiau patikti…
Sėkmės,
Mykolas
Dėl svižudybių ir didvyriškumo.
Tik labai mažą savižudžių dalį galima vadinti drąsiais ar didvyriais. Labai maža sąvižudybių dalis yra sąmoningos ir racionalios, jei taip galima pavadinti. Tokios klišinis pavizdys – samurajų harakiri.
Dauguma savižudžių būna toli gražu ne blaivios sąmonės būsenos, viską vertina neadekvačiai, yra laikinoje psichinėje būsenoje – kurią gal net galima būtų vadinti liga, iš kurios galima išeiti – pagyditi.
Būtent todėl ir veikia psichologinė pagalba.
“Išblaivėję” savižudžiai žudytis nebenori.
Noriu parašyti ir aš, istoriją palietusia mano gyvenimą, aišku žmogaus su gyvūnų nepalyginsi, bet savę gerbiantis žmogus, nepaliks mirusio gyvūno gatvėje. Mano šuo išgyveno 17 m. saugojo, žaidė, tarnavo žmogui, mirė naturalia mirtimi, tik va širdžiai nepasakysi jis senas liūdėk mažiau, jai ne svarbu senas ar jaunas, mirė, žuvo ar nusižudė, išgyveni vienodai skaudžiai, ar tai būtu gyvūnas, ar tai tau brangus žmogus, tuo momentu atrodo nepakeliamas skausmas, užkasi, kaip žmogų, bet nei karto nebuvau nuėjusi, per daug skaudu, per daug prisiminimų, vis dar skauda, nors laiko nemažai praėjo, namuose viskas primena ištikimą ir brangų draugą šeimos narį. Jis visa gyvenima liks mano širdyje, mintyse ir gyvenime. Taip ir su žmogum, prisimeni, gedi ir nešioji širdyje, gedulo niekas iš žmogaus, kaip ir prisiminimų neatims, bei to didelio ir beribio skausmo, vieniems greit praeina, kitiems lieka ilgesys, prisiminimai, skausmas visam gyvenimui. Nepateisinu savižudybės, bet ji tikrai neateina be priežasties, tai nėra tiesiog iš gero gyvenimo, jei žmogus šypsosi, dar ne reiškia, kad jam viskas gerai, yra posakis, kartais besišypsančios lūpos kenčia labiau, nei iš skausmo sudrąskyta širdis. Šypsomės, nes byjom būti silpni, nesuprasti, vieniši. Reikia mokėti įsibrauti į žmogaus vidų ir sujaukti tokio žmogaus savižudiškas mintis. Kalta aplinka, kurioje toks žmogus gyvena, supa abejingi, vaidmainiai ir savo rūpesčiuose paskende žmonės. Dar didelis akmuo metamas, į psichologų daržą, pati su jais susidūriau, buvo pasakyta taip, nesigylinant į problemas, jei sugebi susitvarkyti su savo problemom, nevaikščiok čia, jei ne sukis, kaip išmanai, nes mes irgi žmonės, taip pat turime problemų, sutikau ir labai gerų psichologų, bet yra ir tokių, kuriems dzin ant jūsų problemų, per tokius kenčia žmonės, čia, kaip jums skauda dantį ir nerandate gero gydytojo, jieškote, o kai randate dantis būna išgedes ir jau jį reikia pašalinti, bet ne dėl jūsų kaltės, taip ir su norinčiais išeiti iš šito gyvenimo būna. Planas gimsta mintyse, nes tai psichologinė problema, vėliau apsvarstoma iki smulkmenų, kad planas suveiktu ir puikiai pavyktu, o tada imamasi to plano įgyvendinimo. Jei žmogus serga depresija, yra užsidares, jis greičiau ir palūš, jei jam nebus laiku ištiesta ranka, nebyjokime prieiti prie verkiančio žmogaus ir paklausti kas jam yra, užsidariusi, nekalbu, priverčiu supykti ir išsilieti, taip geriau suvokiu kas jo mintyse neduoda ramybės. Gerumui pasaulyje, vietos tikrai nebus per mažai, padėkim gyviesiems, nes mirusiems nieko nebereikia.
Šitie “naujienų” portalai nei žiniasklaida, nei žurnalistika. Teisingiausia juos būtų vadinti gandonešiais. Bet, nors mano nuomone užtektų eilinio įrašo nekrologe, tų gandonešių tikslas bent jau aiškus – padidinti lankomumą, sugeneruoti daugiau lėšų iš reklamos skydelių. Žodžiu, “biznis”. Tuo tarpu, kas per sušiktas iškrypimas pas žmones kelti į facebooką visokius koliažus, atseit, vajė vajė, šitoks didvyris numiro, ir rinkti tūkstančius “like”? Koks savanaudis ir egoistas turi būti žmogus? Noris klausti: asmeniškai pažinojai tą žmogų ar tik matei TV ekrane ir galvoji, kad jį pažįsti? Vis tas lietuvių davatkiškumas. Galvoja provincialai, kad visi televizijos veidai yra jų draugai, kad tik dėl jų jie dirba ten. Manau, kad tokie žmonės buvo viena sudedamųjų, kodėl Šapranauskas pasitraukė iš gyvenimo – jį užkniso jų hipokritiškumas ir lindimas į privatų gyvenimą. Sakyčiau, kito asmens gyvenimas ne tavo reikalas ir jo mirtis taip pat ne tavo reikalas. O šiaip geras straipsnis, tik kas dėl juodo humoro, gal čia mano toks skonis, bet nepakenčiu kai juokiamasi iš konkrečių situacijų, labiau patinka abstraktus ar išgalvotas juodas humoras, kaip pas Louis C.K. :)
Po tos katės, pradėjau tave sekt veidaknygėj.
Gerbiamasis, sauniai apzvelgei Lietuvos ziniasklaidos veikla, well done. Puikus budas sau paciam reklama pasidaryti. Manau labai protinga parasyti straipsni pateikiant isskirtini poziuri viesiems taip idomia tema. Tav0 nuostabiajame ”rasinelyje” nesunku pastebeti kaip puikiai tu pats perskaitei ir isstudijavai visus iki vieno straipsnius. Zinoma, is gyvenimo pasitraukus gerai zinomam salies veidui, ziniasklaida rase, raso ir rasys. Ir tai yra visiskai normalus atoveiksmis. Manau, butu netgi nelabai normalu jeigu zmones apsimestu jog nieko neivyko. Taigi, jeigu manai kad tai laiko svaistymas kodel gi pats eikvoji savo laika visa tai skaitydamas. Visi zmones daro klaidu, taip pat ir ziniasklaida. Toks ju darbas rasytiapie informacija, kuri gali sudominti skaitytoja. o ir kas gi noretu skaityti laikrasti ar zurnala apie tuscius juodus juokelius, kurie zmogui jokio issilavinimo neprideda? Visada supranti, ka turejai, tik tada kai prarandi. Galbut ir Lietuvos ziniasklaida susiprato, kai jau saukstai po pietu. Ir kas gi belieka?Atsiprasyti. Taigi nenuostabu kad webai luzta nuo ivairiausiu straipnsiu. Linkiu Tau, pamastyti apie Tau likusias vertybes. Bjauru klausytis kaip gali dristi vadinti zmones (cituoju) ”prasigerusiais alkoholikais” . Niekada nezinai, kur tave gyvenimas nuves. Ir is viso, jokios pagarbos mirusiesiems neturi. Manau tai yra labai siauro mastymo apibrezimas. Ir kaip sakoma ‘ WHAT GOES AROUND COMES AROUND ‘ . Gaila, kad zmoniskumo nebeliko ir lietuviskos vienybes. Kaip anksciau, kai Lietuvos zmones nesvarbu kokiai valdziai esant sugebedavo problemas kartu spresti, padeti ir suprasti. Linkiu tau sekmes.
Papildant temą “V. ŠAPRANAUSKO savižudybės psichologinė analizė”:
http://www.gintaropokalbiai.lt/2013/04/sapranauskas-savizudybe/
Savižudybė yra pirmiausia žema,nepriimtina normalaus žmogaus sampratai… o ko trūko šiame gerai sudėliotame, nors kiek ilgame, rašyme, tai kokojino… Labai didelis procentas vidutinio amžiaus(kaip velionis) vyrų, panašiai ir gyvena, “parindamiesi” alko ir geidžiamo gyvenimo iliuzijose, bet labai mažas procentėlis tesugeba dasidurti kokojinu, lengvinant alko pasekmes, taip sakant nuo vieno ant kito. Kokojinas kiek žinoma lengvina… ir užkabina… gaunasi vėl reik alko, kad išeit db jau iš koko liūno… va šiuose mišiniuose ir susidaro tos tinkamos salygos, kada vidinė kova išsilieja savižudybėmis, tad tikėtis didesnio “garsenybės” sekėjų skaičiaus kaip ir neturėtų būti… sutikim, nėra pigu alkoholį keist kokojinu vien dėl kainos ir kitų etninių dalykėlių… o šiaip keistas žmogus buvo ir tiek
Jis įkūnijo viską dėl ko aš nežiūriu televizijos ir lietuviško humoro. Pigaus, provincijai skirto turinio generatorius.
Kleckai, esat dar jaunas, todėl ir juodo humoro formos vis dar pimpaliukų rodymo lygyje.
Mykolai, puikus tekstas, džiaugiuosi, kad galų gale kažkas tai parašė! Tik apie savižudybių(ypač žinomų žmonių) įtakas suklydai. Pasidomėk tuo plačiau ;)
Vo ką parašiau iškart po tos smerties mano mylimo delfi komentaruose (2013-04-18 19:33):
“Labai “gedulingas” pranešimas – su pareigūnų, lavono nešimo nuotraukom – Vytautui būtų patikę, jis mėgo juodą humorą…
O faktas lieka faktu: kai kurios TV tiesiog klestėjo, kai su joms dirbo Vytautas, augo reitingai – kaip ir teatro Maestro priklausomybės ir, panašu, depresija. Jei tik kur nepasirodydavo, iškart portalai lūždavo nuo straipsnių, komentarų ir kitokio š… – juk vien tai palaužtų bet kurį žmogų.
Ar jie dabar neturėtų jaustis bent kiek atsakingi, ir toliau kišdami suknistas juodo plastmasinio maišo nuotraukas? Kas tai, pagarba mirusiam? O gal supuvusios sensacijų vaikymosi tradicijos, kurios turėjo įtakos Vytautui? Taip, kaip aktorius jis jau kadaise buvo miręs, taip, jo priklausomybės bėdos buvo rimtos. Užtat ir atsiminsiu jį ne iš supuvusių populistinių šokių-chorų šlamšto, o kaip Zvezdičių iš “Maskarado”, Gorodničių iš “Revizoriaus”. Gaila, kad tik tiek ir temačiau…
“TV3 20 metų”, Vytautas turėjo būti vedėju – juokas ima. Atiduočiau 50 TV3 metų už dar bent vieną seną gerą jo spektaklį. Ir jei TV3 toliau kelsis savo reitingus, sugalvodama kokį popsinį Maestro paminėjimą, aš geriau norėčiau per LRT2 pažiūrėti kokį nors seną gerą spektaklį su Vytautu.
That’s all…rest in peace.”
Smagu, kad ne vienas taip galvoju :)
Labai linksma nuotrauka su kate, kadangi teksto autorius taip mėgsta juodą humorą, manau labai į temą būtų padaryti autoriaus lavoninės medžiagos nuotrauką išaušus jo paskutiniąjai ir aplink stovinčių artimųjų išsiviepusius snukelius :)
Laikantiems Šaprą šviesuliu siūličiau prisiminti kokį humorą jis mėgo:
http://ctv.lt/video/nesekminga_diena/
Ar vis dar jis jums toks pats idealas?
Mums neduota suprasti, kas dedasi kito sieloje. Galime spėlioti, moralizuoti, mokyti. Tiesiog” kaip man atrodo”. Dėl juodojo humoro, – buvo beviltiškai šlykštu, nors ir talentinga. Bet gavot, ko taip geidėte. Velionis drėbtelėdavo jums to šūdo su kaupu. Bet ar Jis pats to norėjo?
Labai daug komentarų :) Reiškia įlipau į gerą temą.
Ponai ir ponios, būtinai atsakysiu visiems vakare! Dabar darbai nelaukia…
—
Tik vienas komentaras komentatoriui Prajuokino:
Būčiau labai dėkingas, jei per mano laidotuves visi juoktųsi ir darytų būtent tokius bajerius, kaip tamsta aprašėte. Tai būtų geriausias būdas mane palaidoti.
Gana įdomus požiūris išsakytas.
Pridėčiau dar, kad turbūt autoriui reikėtų pastudijuoti dalykus, susijusius su depresija kaip liga, bendrai žmogaus psichologiniais niuansais, savižudybėmis. Galbūt požiūris šiek tiek pasikeistų. Nors geriausias požiūris keičiasi, kai patiri savu kailiu, todėl būtų įdomu paskaityti autoriaus straipsnį panašia tematika, jeigu nusižudytų jo mylimoji ar mama; jei geriausias draugas, pakirstas depresijos, pradėtų gerti ir palįstų po traukinio bėgiais.
Ačiū už blaivų požiūrį. Visad gera, kai kažkas gali tvarkingai ir argumentuotai užrašyti tai, ką tu galvoji. Belieka tik dalintis paspausti. :)
Hm. Neskaičiau viso straipsnio/įrašo, nes po pirmųjų pastraipų supratau, kad svetimas man Jūsų požiūris. Pasakysiu tik vieną – Jūs sakot, kodėl nieks nerašė apie tą merginą, kuri pagimdžiusi nužudė vaikelį ir nusižudė pati. Tame ir esmė, dėl ko buvo išviešinta V. Šapranausko mirtis, nes žmonės vengia kalbėti apie SAVIŽUDYBES ir tos merginos artimieji greičiausiai pirma pagalvojo “vaje, kokia gėda, kaip tai nuslėpti nuo aplinkinių žmonių” ir tik po to pagalvojo kodėl jų giminaitė nusižudė (nors jei jie buvo asociali šeima, greičiausiai nei vienas šeimos narys nieko nepagalvojo). Todėl ir buvo tas burbulas taip išpūstas, nes aktorius ne šiaip mirė, o nusižudė. Kada geriausia kalbėti apie visuomenės opias problemas? Būtent tada, kai kuri nors iš jų paliečia visuomenei gerai žinomą asmenį. Būtent tai ir atsitiko šiuo atveju. Tik nesuprantu aš vieno – žmogus miręs, ar ne? Apie mirusiuosius, kaip sakoma, arba gerai arba nieko. Tai kodėl, po V. Šapranausko mirties kiekvienas, kas netingi, prabilo, koks jis buvo blogas žmogus, aktorius, laidų vedėjas? C’mon, turėkit žmonės sąžinę, gerai? Kiekvienas turi savo nuomonę, bet kad jis buvo ne aktorius, kad jis niekur nevaidino, ir kad jis buvo “končinas” alkoholikas – taip sakyti nevalia. Kaip bebūtų, bet daugelis tų, kurie taip apie jį šneka, niekada gyvenime nepasieks tiek, kiek V. Šapranauskas pasiekė per visą savo gyvenimą, koks jis bebūtų. A.A. Jam.
didesnio meslo nesu skaites, tai supratau jau perskaites antra pastraipa.
Patariu autoriui atidžiau skaityti portalus prieš juos kritikuojant. Šapranausko nusižudymo savaitę (iki to įvykio) lrytas.lt įdėjo ne vieną medžiagą apie pavasario depresiją, savižudybių prevenciją, ragino atkreipti dėmesį į šią įsisenėjusią problemą, o tos nelaimėlės istorija buvo irgi aprašyta. Ko gero, žurnalistams iki aktoriaus mirties labiau rūpėjo šis nuopolis negu artimiesiems ir darbdaviams. Jau nekalbant apie blogerius, kurie gyvena Stiklo bokšte, minta žiedadulkėmis, o tuštinasi medumi, todėl į viską ir visus gali žiūrėti iš savo dangiškų teisybės aukštumų.
Dėl įtakos yra Dautarto atvejis, čia kam skaičiukų reikia – http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-02-13-deimantas-jastramskis-savavaliskos-mirties-paskatos-ziniasklaidoje/76946 ilgas, bet verta paskaityti.
ai, ir dar esu įsitikinęs, kad tas žodis turėtų būti “atsikAriu”
“Bet kokio humoristo ar dainininko savižudybė daugumai potencialių savižudžių nepadarys jokios įtakos. ” – lengva ranka nubraukti ilgus psichologų tyrimus vargu ar įmanoma, kad ir ką manytum. O šiaip visas straipsnis – gilus tūpt (t.y. respexts) :)
“Užuojauta artimiesiems, laikykitės. Greitai pasimirš.”…..
Išgyvenk pats ką nors panašaus, tada pašnekėsim kaip greit pasimiršta.
Niekas niekada nesužinos ką mąstė žmogus prieš nusižudydamas… Bet niekada nepamiršiu vieno Šapranausko pasisakymo po Lietuvos talentuose dainavusios 13-metų mergaitės, kai jo akyse matėsi ašaros : ( atsiprašau bet tiksliai žodis i žodį neatkartosiu ) “…. kai viskas yra juoda ir šalta ir tu iki kaklo tam mėšle kuris supa mus visus , tu staiga pamatai saulės spindulėlį ir supranti ….” manyčiau koks jis bebuvo užsidaręs , sarkastiškas ar tiesiog įžulus alkoholikas – šie žodžiai parodė tai kaip jis jautėsi iš tikrųjų ir vat šiuo metu imi suprasti, kad tas žmogus sava mirtim nemirs nes jam šis gyvenimas jau pasidaręs buku egzistavimu kai nebėra nieko įdomaus – nei knygos paskaitymas, nei muzikos paklausymas…. tai jau šiek tiek aukštesnis žmogaus suvokimo bei apmąstymų lygis, kai nebegali atsiriboti nuo viso mėšlo ir vulgarumo net jei tu į viską žiūri pro juodo jumoro ar sarkazmo akinius. Blogiausia kai žmogus pradeda nemėgti pats savęs, nes kitus dar gali pasiūstį i visas keturias puses, o save gali arba ištraukti iš viso to sau atleisdamas arba kaip autorius ir rašė pasielgti dydviriškai kvailai .
Visiškos pievos. Neurotiniai pasamprotavimai.
A.,
norėčiau atsakyti būtent Tau. Kad labai gerai žinau, kas tai yra alkoholizmas ir depresija. Su abiem dalykais susidūriau savo šeimoje. Ir kad labai gerai žinau, koks V. Šapranauskas buvo aktorius. Kai jis dar buvo studentas, jau sklido kalbos, kad rusų aktoriukų kurse yra nepaprastai gabus jaunikaitis. Ir į Rusdramį eisdavome jo pasižiūrėti. Paskutinius spektaklius ” Nusišypsok, mums, Viešpatie”, “Maskaradas”, “Revizorius” žiūrėjau po 3-5 kartus. V.Šapranauskas galėjo būti vienas geriausių mūsų laikų aktorių, pabrėžiu – galėjo. Jis pragėrė ir prachaltūrino savo talentą, nes pats pasirinko pinigingą švytravimą televizijoje. Todėl skaudu ir pikta, kad potencialą kaip aktorius jis turėjo milžinišką, būtų galėjęs suvaidinti viską, o tapo ne nuostabiu aktoriumi, bet prasigėrusiu neatsakingu komiku. Tik nereikia čia aiškint apie sutartis…Lygiai taip pat žinau, kad jis nevertino savo darbo televizijoj ir vis pasvajodavo apie teatrą. Tai kas jam trukdė? Geriau nepulkit vėl aiškint apie ligas ir sutartis, o prisiminkit R.Kazlą, kurio likimas galėjo susiklostyt labai panašiai. Bet jis susitvarkė, išėjo iš TV ir gavo Nacionalinę premiją už puikius vaidmenis teatre.
Savižudybė yra smurtinė mirtis, tuo Šapranausko mirtis ir skiriasi nuo Brazausko, ir savižudybė iš dangaus nenukrenta – tai sociumo produktas, tuo tarpu liga, šiuo atveju – vėžys – yra biologinis produktas. Tad ar galima juoktis iš žmogaus, kuris nusižudė (tegu tai buna taškas ž toje distancijoje), kai taške a mes visi sociumas užprogramuojame tašką ž?
Dėl montažo. Kodėl nepadarius ir nepagerbus pradžioje minėto atvejo: surenku 1000 likų – prisikeliu iš vandens, surenku – 2000, prikeliu ir vaiką, gaunu grynų – motušę pridubasinu. Kuo prasta mintis?
Ir nereikia sakyti, kad montažą paėmėte dėl paplitusio “like” absurdiško naudojimo, kitaip kodėl įsivėlėte į Šapranausko pelgio vertinimą? Taip, deja, įsivėlėte į savižudybės vertinimą.
Dėl kvailiausio poelgio – savižudybės. Atsistokite prie invalido žmogaus ir sakykite: eik, kojas gi turi, eik, tai štai, jūsų patarimas pasiskaityti knygą, pakeliauti tam, kuris jau pasiekė beprasmybės ribą, prilygsta patarimui paralyžuotam asmeniui vaikščioti.
Jei netikite psichologų patarimais, susikišti savo nuomonę sau į subinę kalbant apie savižudybę, jei nežinote, kad būtent aplinkos vertinimų lavina: būk toks, daryk taip, kitaip, trečiaip, bet ne taip kiaip tau norisi ir gena žmogų nutaukti saitus su šiuo pasauliu, tai nepagailėkite pinigėlių ir pasikonsultuokite su psichologais apie trijų kategorijų žmones: a) savižudžius, b) tuos, kurie traukia savižudį iš savižudybės priimdami jį su jo savižudiška pasaulėžiūrą c) ir tuos, kurie stumia potencialų savižudį į realią savižudybę atstumdami, paniekindami, sumenkindami jo jausmus, mintis, poreikius.
Jūs rašote puikius straipsnelius, bet, prašau, nelieskite tų temų, kurioms jūs esate dar per silpnas, ši tema nėra tokia nekalta, po ja stovi realios žmonių gyvybės.
Už pasisakymą apie žiniasklaidą, spaudžiu jums ranką ir koją – tiesiog puiku ir tiesiai į esmę.
rašiau tam A., kuris 12.25, nes po to dar kažkoks A. atsirado :)
“Let us learn to show our friendship for a man when he is alive and not after he is dead.”
― F. Scott Fitzgerald, The Great Gatsby
Koks piktas rašeiva…Šapras buvo toks, anoks…bet ėjot, žiūrėjot, skaitėt….”Lietuviais esame mes gimę…”, kad tik juodžiau, kad tik šlykščiau apie kitą parašyt…gal veidrodžio reik?
Mielas Mykolai,
kadangi tekste paminėjai mano vaiką (kurio nuomonė apie šią temą Tau buvo svarbi), tai drįstu brūkštelėti. Tave skaitau ir širdis džiaugiasi, dievaž.
Bet jūs, mažuliai, esate dar tokie jauni, kad nematote istorinio laikmečio konteksto: ir mano vaikis, ir Tu dar skaityt nemokėjot, kai ,,per rankas” ėjo audio kasetės su ką tik baigusio Konservatoriją Vytauto įrašytais anekdotais. Net dvi jos buvo, pamenu. Nieko naujo kaimo šviesuoliams per savo turus pastaraisiais metais jis nepapasakojo. Bet tada (1991, berods -!!!) tai buvo kažkas tokio. Šapranauskas buvo puikus teatro aktorius, ir kad Tave mama nusivesdavo (-veda, ibo buvai net Kastelučyje)) į spektaklius – nuostabu. Tačiau nei Tu, nei Tavo mamytė nesate teatrologai, profesionalai aktoriai ar režisieriai, matę daugybę pasaulio scenų. Šapranauskas laikėsi įsikibęs teatro tiek, kiek galėjo. Kodėl nebegalėjo – nei Tavo, nei mano reikalas. Nepyk, bet Sakalauskas nevertas nė dalies V.Š. profesionalumo. Apie alkoholizmą nekalbėsiu. Negyvenome su juo nei Tu, nei aš. Ir pabaigai: ačiū, kad rašai. Tik. Neužstrik ties šita tema, ji labai slidi. Kai palaidoji savo šunį, bobutę, vaikystės draugą – gal dar nieko. Bet būna ir kitų mirčių, skaumingų, bejėgiškų, po kurių iš tavęs – pasilikusio – belieka tik kruvini purvini draiskalai. Neutriruok, Mykolai. Nors ką aš čia, pati tokia buvau, mažulėliai :)
Stipriai čia. Paprastai tokių ilgų skaitalų neskaitau, bet sugebėjai patraukt mano dėmesį. Šaunuolis.
Net susimasciau ar sito straipsnio nebus skaites pats Sapras pries sugalvodamas nusizudyt..
Taikliai, teisingai, atvirai, protingai ir iš esmės. Gerai, kad yra dar žmonių nenukvailėjusių nuo žiniasklaidos, televizijos ir interneto, galinčių aiškiai ir taikliai, pasakyti atvirai, neapvyniojant į cukraus vatą, apie šiandienos nūdieną. Teikia vilties, kad ne visa tauta be smegenų.
Gal ir galima izvelgti kazka siame rasliavos meslyne, bet nesutinku su tavim. ir tas katinas. siaubas
Šiaip V.Š. man ypatingai neimponavo ir nesu iki praeitos sav nei vieno straipsnio apie jį skaičius (taip jau gavosi, kad praeitą sav. nuobodumo akimirką kelis perskaičiau)… Ir visi ditirambai kiek nustebimo… Beje, apie jo alkoholizmą aš irgi nieko nežinojau, nes tiesiog eilinis televizijoje pasirodantis asmuo nedomino tiek, kad žinočiau tokias detales.. Bet jei jau diskusija apie tai pasisuko…
Turiu šiek tiek patirties su artimais žmonėmis priklausomais nuo alkoholio, ir tikrai nemanau, kad tas politinis korektiškumas šiuo klausimu būtinas. Netikiu, kad “nekorektiškumas” skaudina tuos, kurie su alkoholizmu rimtai susidūrę. Taip, kai žmogus tik įklimpsta į tą liūną, giminės ir t.t. bando padėti, ištraukti ir t.t… Ir tiesa, kad į tai galimą įdėti be galo daug energijos, tik, manau, didžioji dauguma atvejų baigiasi suvokimu, kad nieko tu nepadarysi, kol tas žmogus pats nesusivoks. Teko man viską išbandyti, traukiant vieną žmogų, tačiau tokios pastangos baigėsi, kai priėjus tašką, kai nebežinojau, ko griebtis, parašiau profesionaliai su tuo dirbantiems žmonėms ir jie man tik patvirtino, kad nieko nepadarysi, kol žmogus pats nesusivoks. Vienintelis, ką gali padaryti, laukti. O, kai/jei kažkada alkoholikas norės iš to liūno išsikapstyt, padėti. Ir nors visad išlieka viltis, kad jam tas noras atsiras, bent aš tuo momentu, kai supratau, kad padėti aš niekuo negaliu, dalį to artimo žmogaus palaidojau. Ir jei po to jis būtų miręs, manau, nors ir būtų labai skaudu, to suvokimo momentu didesnė dalis gėdėjimo jau buvo atlikta, tad tai nebūtų netikėta ar tas pats, kas prarasti pvz. širdies liga susirgusį žmogų… Mano atveju, tas žmogus šiuo metu (o “palaidojau” prieš kelis metus) 2 savaites negeria. Ir vis dar baisu džiaugtis ar viltis per daug. Bet tai visvien labai neįtikėtinas stebuklas ir tikriausiai labiau stebina, nei kad nustebinus būtų mirtis šiuo atveju…
Ką turiu galvoje, taip, artimuosius užjausti reikia, kad mirė artimas žmogus, bet nereikia įsivaizduoti, kad jiems tai buvo baisiausiai netikėta, ar kalbėjimas apie alkoholizmą kažkuo skaudina… O statant save į šią situaciją ir bandant įsivaizduoti to artimo žmogaus mirtį, bei tokius ditirambus… Na, visas tas farsas paliktų tikrai nemalonų jausmą. Ir tiesą pasakius, toks veidmainiškumas ir dirbtinumas tam tikromis situacijomis gali būti dar šlykščiau už patį mirties faktą, jau nekalbant apie kelis galbūt politiškai nekorektiškus išsireiškimus apie alkoholizmą…
Nekenčiu kaip žmonės taip šlykščiai ironizuoja ir taip agresyviai taškosi nesąmoningomis mintimis. STRAIPSNIO AUTORIUI TURĖTŲ BŪTI GĖDA, nes jis smerkdamas žiniasklaidą, pats įsitraukė į tos pačios temos gvildeminus viešojoje erdvėje ir dabar džiūgauja sulaukęs grįžtamosios reakcijos, t.y. mūsų visų komentarų.
SIŪLAU: palikti Vytautą ramybėje. Jo teisė buvo pasirinkti ir jis, deja, tai padarė.
Yra logiškas paaiškinimas tam, kodėl žmonės taip demonstratyviai ir perdėtai reaguoja į artimo/pažįstamo/žinomo mirtį. Tai yra užsitikrinimas, kad ir tau mirus, artimieji tavo lavoną ne paprasčiausiai paspirs po krūmu, kaip automagistralėje nutrenktą katę, o deramai (nesvarbu, kad ir suvaidintai) apraudos. Vienas iš populiariausių žmonių gyvenimo siekių – kažką reikšti visuomenės kontekste, būti patvirtintam ir mirus – nepamirštam. Dėl šios priežasties dauguma renkasi neparodyti priešiškų jausmų aplinkiniams, kasdien nutyli bent pora neigiamų pastabų artimiesiems, dirbtinai šypsosi ir palaiko nutylėtai apgailėtiną pokalbį su kolegomis, juokiasi iš nepavykusio draugo pokšto. Žmonės nori būti pripažinti atgal, kad ir apsimestinai, netgi toleruosime pašaipų arba neigiamą (asocialių asmenų atvėjais) pripažinimą, tol, kol būsime ‘kažkas’.
Labas,
jei pradėtume galvoti, kad viskas priklauso tik nuo požiūrio tada kažkaip viskas aišku pasidaro. Matyt nėra blogų dalykų, yra tik kaip mes juos priimame:) Ir straipsnis šitas, tik nuo požiūrio yra geras arba blogas (aišku aš nekalbu apie faktus kurie neišvengiamai yra teisingi arba neteisingi, bet ta vienintelė ir nenuginčijama tiesa ir kelia abejonių). Gerai, kad žmonės kalba (ne visada reikėtų kalbėti, bet vienok tai geriau už tylą).
Visai taikliai rašai, kad gerbti reikia gyvuosius. Tiesa, taip būtų geriau, bet tiesa ir tai, kad ne visada taip būna.
Bet kokiu atveju po netekties reikia išgedėti, išverkti, išpykti, iškaltinti. Kai žmogus miršta verkiame ir liūdime ne todėl, kad jis mirė, o todėl, kad “ką aš be tavęs darysiu”. Ir tai žmogiška. Visi bijome vienatvės ir liūdesio.
Gerų darbų Kleckai :)
idiotas
pamiršau, pardon: a jūsų nemokė mokykloj apie egzistencialistus? Jau kokia tai šustresnė buvo tada programa? Čia dėl savižudybių klausimas toks iškilo. Reikėtų kažką iš šitos temos klasikų pasiskaityt prieš apibendrinant veiksmą. Be to, judesys dar nėra veiksmas, anot kito tokio kvailio Ernesto H. su medžiokliniu šauniku.
P.S.Katė gera.
O siaube, kiek komentarų! Laukiu nesulaukiu įdomiosios statistikos lyginant su priešrinkiminiais bestais.
toks protingas, o pats sau priestarauji. labai daug zinai apie visuomenes psichika ir mediju itaka, apie lietuviu buda nekritikuot mirusiuju ir pan. Bet meme’sus kurt vistiek reikia? gi ta pati galima buvo straisnyje parasyt.
tu – nekomformistas. tu – sukilelis. tu – niekada nepklausi pasroviui. ok, grazu it tu labai grazus bet ta galima isreikst ir ne taip akivaidziai spajunant i veida. is esmes atrodo kad ne nepasitenkinima reiski, o bandai pasiteisint del nevykusio juokelio – bandei patrollint irgi atsisuko pries tave pati :(
del 17-metes, tai kaip ir pats nerasei. neisprovokavo parasyt straipsniuka ar bent komentara. Kitaip sakant pats neparodei jokio demesio :( nera cia ko moralizuot kitiems – nesi ne kiek geresnis. Nera ka lyginti – abi tragedijos vienodai skaudzios, tik tiek kad viena palydejo aplodismentais, kita ne.
paskutine pastraipa isvis kazkoks nesusipratimas :( ar bandai kazka pasakyt savo draugams? :((( nebuk “drasus kvailys”.
“Kas yra pagarba mirusiems?” Pagarba mirusiems yra pagarba likusiems gyviesiems, mirusiojo artimiesiems ir jų skausmui. Leiskim gyviesiems palaidoti jų mirusiuosius, iškentėti ir numaldyti jų skausmą, o tada jau vertinkime mirusiojo gyvenimą – “apie mirusius gerai arba nieko” taikoma ne Sniečkui su Dzeržinskiu, o šiandien ar vakar mirusiems.
Iš kur tokių debilų atsiranda kaip kad tas kur prie kačiuko nusifotografavo. BAISU
Na man Šapranausko mirtis žiniasklaidoje, tai kaip savo laiku pusmetį be paliovos buvo Jonaitienė, po jos sekė Kedys, AMB, vėl Jonaitienė.. Dabar Šapras.. Toks jausmas, kad daugiau nieko pasaulyje nevyksta.. Net bloga nuo tų pastovių pranešimų apie tuos pačius asmenis. O straipsnis geras, gerai parašyta.. Vienintelis, kurį apie Šaprą ir perskaičiau :)
beje, nesakau, kad visas tas pompastinis briedas yra geriau. tik kam lyginti – kas yra blogai ir kas dar blogiau? ir ar dauginimas to “blogai” pasidaro geresnis, jei yra kažkas dar “blogiau”?
Šį žmogų laikau tikrai geru aktoriumi. Jis daugiau būtų pasiekęs, jei būtų gimęs kur nors kitur. Na gerai, gal būtų pasiekęs…
Parašyta puikiai, išskyrus viena – kad savižudžiai yra idiotai. Mano dėdė nusižudė, dėl depresijos. Prieš pat tą įvykį perskaičiau, kad žudosi tie žmonės, kurie pavargsta nuo gyvenimo. Kai kuriuos sulaiko būtent tai, kad turi artimuosius. Bet jeigu labai pavargsti..?
Visa šita spjaudasklaida ir po jos sekantys komentarai atspindi mus pačius. Ir tai yra skaudu. Yra buvę atvejų, kai buvo gėda, jog esu lietuvė. Ir ne man vienai taip būna.
Visų šių komentarų neperskaičiau, bet, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, gera, kad ne visada gėda, jog esu lietuvė.
Sėkmės protingiems…
šitas tekstas – taip pat mirties kulto naudojimas populiarumui pasididinti. Viskas aprašoma su detalėmis ir besimėgaujant ir smerkiant kitus. Taip, kad juokiasi puodas, kad katilas juodas :)
Kaip daug kartų sakiau – humoras turi būti JUOKINGAS, jeigu humoro jums neduota suprasti, tai ir nebandykite juokauti. Kiek pasižymėjo nestabilios psichikos kaimietė, kuri nužudė savo vaiką ir kiek Vytautas Šapranauskas? Koks talentingas nusižudęs paauglys ir koks buvo Vytautas Šapranauskas? Galų gale kas šidržiai buvo artimesnis? Žinoma, gaila visų, savo ar ne savo noru išėjusių iš šio gyvenimo… Jei demotyvacijos kūrėjas siekė pasišaipyti, tai šitas straipsnis yra apgailėtinas tulžies išliejimas, nes jos autorius išgirdo tikslų savęs apibūdinimą.
Sutinku visiškai su nuomone. Dar pikta man buvo dėl to, kad po V. Šapranausko savižudybės, labai visur pradėjo skelbti pagalbos telefonus tiems, kurie atėjo prie rubos, kada mintis valdo mintys apie mirtį ir panašiai. Nors žudosi tikrai žmonės dažnai (kad ir kaip bebūtų gaila), bet nedaug tų savižudybių susilaukia dėmesio tiek.
Kad ir ta gimdyvė, apie tai, asmeniškai aš, nieko nesu girdėjusi ir niekas niekur neskelbė (arba labai trumpai minėjo, gal nepastebėjau), tačiau per TV nerodė ir tie pagalbos numeriai nebuvo taip skelbiami…
Daug teisybės parašyta, geras straipsnis.
“Mūsų šalyje reikia numirt, kad apie tave pradėtų gerai rašyt” http://youtu.be/SCfenTWe3Zk?t=2m14s
http://wumo.com/img/strip/-WM_strip_DK_20121216.jpg
Kaip tu drįsti šaipytis iš Algirdo Brazausko, sušiktas landsbergieti?
“Greitai pasimirš.”
Tu niekada nepamirši, jog tavo artimas pasirinko mirtį pats ir visada jausi dalelę kaltės net jei ir neturėjai nieko bendro su žmogaus sprendimu. Ir čia visai nesvarbu ar žmogui žengti tą žingsnį pavyko iki galo, ar ne.
Kai žengi tą žingsnį, tai būni labiau efekto būsenos, nei racionalaus mąstymo. O dėl drąsos, na, manau, drąsos reikia daugiau likti tokioj visuomenėj kaip mūsų ar bet kokioj kitoj už mūsų Lietuvėlės sienų. Visur tos pačios problemos, ta pati tiesa, ir tas pats nesupratimas ir nenoras suprasti.
Ir paskutinis ” (vietoj niekam neįdomaus psichologinės pagalbos numerių sąrašo)”. Tu net neįsivaizduoji kaip trūksta tokios informacijos visur ir ant kiekvieno sušikto kampo. Gaila tik kad tokią informaciją mes matome po mirčių straipsniais ir berods ant tiltų. O viskas turėtų būti kitaip.
Tai tiek. Ačiū už atvirą nuomonę.
Manau aktorius buvo jis geras, o gal ir labai geras. Vaidino tuose praktiskai vieninteliuose filmuose kuriuos lietuviai sugebejo sukurti platesniai auditorijai zero 1,2 , valentinas 1. Sakyciau ydomiausiai vede renginius, na kito juokingesnio vedejo nezinau, aisku gal ir pasirinkimas aktoriu ir vedeju skurdokas bet kalabame apie tai ka turime.
Stipriai čia… Pradėjau skaityti jau pasiruošusi pykti ir smerkti, bet, kad daug kas čia teisingai. Ir montažas, beje, labai Šapro stiliaus. Jis ir pats ramiu veidu būtų tokį kam sukūręs. Jo juokelių dar stipresnių būta. Tik nelabai suprantu kam piktintis dėl didelio dėmesio. Normalu, kad nekreipiame dėmesio kai miršta kokia Bronele Balbieriškyje, bet liūdime kai miršta mūsų močiutė. Nusimename kai nusižudo jauna mergina kur nors Vilkavišky, bet esame sukrėsti, kai iš gyvenimo pasitraukia visiems žinomas aktorius. Taip jau yra – kuo artimiau žmogų pažįsti (net jei ta pažintis iš tv ekranų), tuo labiau liūdina jo mirtis. Kaip ir gimimas – vienaip reaguojame į kaimyno pusbrolio šeimos pagausėjimą ir visai kitaip į sesers. Tai tiek. Bet šiaip geras rašinukas, surinksi 1000 like :)
Dėl žiniasklaidos bandymo pasipelnyti, manau daugelis pritaria, tačiau dėl kitų išvedžiojimų galėčiau ginčytis. Vytautas Š. yra prajuokinęs ne vieną žiūrovą ir buvo dažnai matomas laidose, o ką ta mergina, kuri nužudė savo kūdikį ir nusižudė pati, buvo padariusi mūsų liaudžiai? Tai visai normalu, kad dėmesys sutelktas ties Šapranausko mirtimi, visgi visiem sunku patikėti, jog nuolat besišypsantis ir turintis tiek daug ironijos žmogus buvo toks nelaimingas.
Ir tu gali sakyti ką nori dėl tos demotyvacijos, gali gintis gali nesiginti, bet tai yra nežmogiška ir pasielgta kiauliškai. Ta demotyvacija (ir kitos susijsios su šiuo įvykiu) yra apgailėtinos, apskritai sunku suvokti kas dedasi žmogaus gavoje ir iš kur tiek nepagarbos mirusiam žmogui. Apskritai, tavo šitą rašliavą galima pavadinti nevykusiu bandymu apsiginti ir apjuodinti kitus. Manai esąs visažinis, tačiau kaip tu gali toks jaustis rašydamas “Užuojauta artimiesiems, laikykitės. Greitai pasimirš.” Greitai pasimirš? Kaip gali žmogus greitai pasimiršti? Aš nekalbu nei apie save, nei apie jo gerbejus, nei apie tuos žmones, kuriuos irgi tai sukretė, aš kalbu apie artimuosius, kuriuos užjauti, tačiau pabrėži tai, kad ilgai širdies neskaudės. Tau gal ir greitai pasimirš, bet tikrai ne artimiesiems. Matosi jog tau nėra nieko švento.
Griežtai, bet taikliai ir teisingai parašytas straipsnis. Nors asmeniškai nevisiškai sutikčiau su dalimi apie savižudybę, bet čia kaip ir visur – kiekvieno teisė rinktis. O straipsnis apie tai, taip pat rašo. Smagu paskaityt tokių straipsnių ir žinot, kad nesi vienas su tokiom mintim.
labai geras straipsnis…kazkoks buvo manios erzelis..ir taip nusibodo…
ir tie juodi akiniai….juokinga man viskas….
Tiesiog ištraukos pamąstymui iš Luule Viilma knygos, skirtos ne tik šio straipsni autoriui, bet ir visiems kitiems skaitantiems:
“Grožis, protas, turtas ir šlovė – ne smerktini dalykai, bet jais didžiuotis – peiktina. Jei protas įgytas didelių pastangų dėka ar kaip išorės trūkumų kompensacija, didžiavimasis juo virsta išpuikimu. Jei proto reikia, jo siekiama net badaujant. Bet ne todėl, kad išorė negraži. Savo sėkmės paslaptimis žmogus pasirengęs dalintis su tokiais pat varguoliais, jei tik šie siekia žinių. Besigiriantis savo žiniomis, savanaudiškai išnaudoja aplinkinius ir, pasisėmęs proto, gali pasiekti didelės sėkmės, tapti garsiu ir vertinamu specialistu, bet mylintį žmogų bus sunku rasti, jei apskritai įmanoma.
Viskas prasideda vaikystėje. Charakteringa auklėjimo klaida yra nesugebėjimas vaiką pripažinti kaip asmenybę. Tie, kurie nebuvo pripažinti asmenybėmis, ateityje negalės asmenybėmis pripažinti aplinkinių. Niekas nepastebi, kiek su praėjusiais metais ir vakarykšte diena, vystydamasis pasistūmėjo vaikas. Pastebi tik tai, ar jis už kitus vaikus geresnis, ar blogesnis. Tai reiškia, jog moka įvertinti, bet nemoka pripažinti asmenybės.
Vertinimas tolygus kaltinimui.
Pripažinimas ugdo, vertinimas priverčia lavintis. Bet koks tėvų, mokytojų ir apskritai žmonių vertinantis pasvarstymas gimdo protestą, kurio tikslas atkreipti suaugusiųjų dėmesį, jog kiekvienam žmogui reikalingas pripažinimas. Ir vaikui, ir suaugusiajam. Norėdami įvertinti bendraamžius, suaugusieji randa įvairiausių būdų patikrinti jų asmenines savybes, nesusimąstydami, jog tai saviapgaulė. Nei vaiko, nei suaugusiojo vertinimas neįžeistų, jei būtų vertinamas jo darbas, o ne jis pats.
Pripažinti kito darbą gali tik orumo turintis žmogus. Turėdami orumo, pažvelgę į kito darbą ir radę akivaizdų broką, apie tai be užuolankų pasakysite autoriui. Šis liks jums dėkingas iki grabo lentos. Kodėl? Nes pripažinote jo darbą. Jei save gerbiantis specialistas pagarbiai žvelgia į pradedančiojo darbą ir nemano, kad bus neoru nurodyti jam klaidas, rodo jam pagarbą. Darbą jis pripžįsta vertu ir nori, kad būtų taisomos klaidos. Darbas kažko vertas. Jei greta atsiranda koks protingas ir inteligentiškas žmogus, su inteligentui būdingu mandagumu prasitariantis apie klaidą, darbo autorius įsižeidžia. Kodėl? Nes protas nesugeba pripažinti.
Save gerbiantis žmogus apie esmę kalba tiesiai ir drąsiai, bet jo žodžiai nežeidžia. Griežti oraus žmogaus žodžiai pakylėja, įkvepia ir vergą, ir varguolį, ir anksčiau save tuščia vieta laikiusį žmogų.”
Manau, čia aptariamos problemos būdingos didžajai daliai žmonių, tame tarpe ir man. Jos atsispindi visuomenėje, darbuose, santykiuose. Sunkiausia yra išmokti ne vertinti, o tik stebėti. Milijonai neramių sielų ieško kažko, įrodinėja kažką, pasiduoda kažkam. Jiems visiems trūksta ramybės. Visas šou verslas, apkalbos, skandalai, didelė dalis žurnalistikos, nusikalstamumas, jo tramdymas… Visa tai tik maišaties žmonių galvelėse padariniai. Tik molijonai vertinimų ir to pasekmių. Žmonės nepagalvoja, jog tas kažkas yra jie patys. Pamiršta rūpintis ne tik kitais, bet ir pačiu savimi. Pamiršta paguosti, užjausti, o ne jausti žmogų žeminančią užuojautą. Užuojauta gimdo suvaržančią gėdą ir pyktį. Taip pamažu miršta viltis, kartu su ja ir męs. Pasaulis atrodo darosi vis labiau pamišęs…
Lik’ų rinkimas už “atsikorimą” viso labo mielas šyptelėjimas palyginus su viešais pupų ir pupelių pasidalinimais “ką aš pakalbėjau su savo brangiausiu draugu Šapru, kai paskutinį kart prieš pusmetį su juo prasilenkiau koridoriuj”. Šitie širdingi pasidalinimai ir byloja, kad jis buto tiek brangus draugas, kad jaučiuos kaltas laiku nepaspaudęs “like”. Paskaičius šitą įrašą dar spėjau pagalvot, kad iki pilno temos išsėmimo trūksta tiesaus Rūtos klausimo KAS PAKORĖ Šapranauską. Net šlyktu pasidarė pamačius, kad Rūta mini, Rūta čia : http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/aktualijos/nuoga-tiesa-klausia-kas-mes-tokie-jei-i-kapus-nuvareme-zmogu-kuris-visa-gyvenima-skyre-mums-linksminti.htm . Vat čia yra tapšnojimas ant kapo.
Straipsnis geras,tik mano nuomone,kad suklydai toje vietoje kur rašei “greitai pasimirš”.Šitai rašei artimiesiems,bet manau nėra įmanoma pamiršti tėvo,brolio ar dar kurio nors šeimos nario mirties.
Man pačiai keista, bet pritariu tau. Gerai, kai yra kas pakrato ir papurto, nes kartais ištiesų nugrimstame į kasdieninės būties transą, kuriame pasimeta vertybių ir apskritai tikrovės jausmas.
Vienaip ar kitaip, ta septyniolikametė mane sukrėtė labiau, negu Šapro mirtis, tačiau Šapro aš savotiškai pasigesiu. Tos septyniolikametės (kaip bebūtų gaila) – visiškai ne. Va dėl to ir kalbam apie Šaprą, o ne tą mergaitę (mamą??), va dėl to ir sugrįžta tas “mirties kultas”.
ačiū
sorry, per telefona rasau, tai lietuvisku raidziu neimaisysiu. bet aktorius jis buvo geras, vaidino domino teatre. ko nepaminejai. o Tavo pamastymai geri. daugmaz su viskuo sutinku. peace!
Tikrai stiprus straipsnis. Džiaugiuosi, kad yra žmonių, kurie nebijo kalbėti. Visada buvo taip, kad jei tu nesi stipriai liūdintis dėl vėlionio, tai tu kažkoks sušiktas parazitas, nehumaniška būtybė. O ypač kai kalba vyksta apie žinomą artistą. Taip pat, visada buvo ir bus, kad mirtis yra geriausia reklama, investuoji į vainiką ir eini paliūdėt, ir to “liūdesiuko” metu tave užfiksuoja populiariausi dienraščiai. Labai apsimoka. Liūdniausia, kad popžvaidutininkai turbūt per artimųjų laidotuves taip neliūdėjo…
Labai dėkui už stiprius žodžius, teisingus faktus ir blaivų protą ;]
Nuo pirmos žinutės apie V. Šapranausko mirtį, apie kurią išgirdau iš kolegės, mane pribloškė žmonių reakcija. Su ašaromis, su šoku, pergyvenimu didesniu, negu artimam žmogui mirus. Kažkoks išgrynintas, perdėtas jautrumas, išspausti pergyvenimai ir susiasmeninimas.
Kažkodėl (tikriausiai dėl sveiko proto ) paties Šapranausko man negaila. Taip, jo giminių ir artimųjų gaila, nes žinau, koks slegiantis yra pseudo kaltės jausmas, giminėms pasitraukiant iš gyvenimo savo noru. Tokių mano artimoje aplinkoje buvo du, tiesiogiai susiję tarpusavyje, taip pat tiesiogiai susiję su alkoholizmu ir depresija. Bet tai buvo jau senokai. Ir tas visų hiperbolizuotas aikčiojimas apie mirties šventumą, ir mirusiojo neliečiamamumą, išaukštinimą… Netgi savižudybės priskyrimas didvyriškumo aspektui, žinote, gal gi vis dėlto ne. Aš priskirčiau nebent savanaudiškumui, savigailai ir kerštui patiems artimiausiams. Ir, aišku, ligoms.
Nelinksmi man metai šiemet papuolė, nuo metų pradžios jau teko du artimus žmones palaidot. Bet savo darbinėje aplinkoje, netgi su kai kuriais draugais susitikusi, kalbėdama apie tai, kas naujo, kas gero/negero nutiko, neaikčiojau ir nepasakojau savo išgyvenimų, nežėriau ašarų ant pjedestalo. Nes tai mano skausmas ir mano gedulas. O čia visiškai svetimi, arba vos pažįstami žmones, aikčioja, rypuoja, ašaras lieja dėl žmogaus, kurį matė tik scenoje, arba, dar labiau tikėtina, teliko ekrane. Reiškia, per daug ramiai ir gerai liaudis gyvena, patys neturi dėl ko pergyventi ir ką apraudoti, nes kitu atveju dėl teliko žvaigždžių ašarų jau tikrai nebebūtų, vat.
Paskaiciau ir pasibaisejau, kad nesupranti, ka zmones prarado. Na taip jis nebuvo tobulas, nes jis zmogus. BET jis tikrai yra vertas geriausio vardo ir smerkti kitus mat jie verkia apsimetinedami yra tikrai per daug. Tikrai neabejoju, kad bene visai Lietuvai jo truks, o tavo zodziai mane asmeniskai skaudina, bet jau tiek to….
Sunervino tavo rašliava. Suprantu, kad geras pasisakymas ir turėtų kelt kažkokią emociją. Bet reikėjo sustoti ties žiniasklaidos veimainiškumu ir to būtų užtekę.
Ypač savižudybės kaip reiškinio tema, manau, nereiktų kalbėti neišmanant taip kategoriškai. Menkint žmogų iki alkoholiko, kabint jam ‘etiketes’, asmeniškai nepažįstant (čia mirtis niekuo dėta, aš apie gyvuosius taip nepletkinu). Bet taip darydamas nusileidi iki delfio komentatoriaus lygio (gal to ir sieki, ką aš žinau:).
Na nežinau. straipsnis galbūt ir nieko visai. Mano nuomone, kad ir koks žmogus bebūtų visuomet jį reikia pagerbti. Mirusiam žmogui tikrai niekad neberūpi, tiesiog, mano nuomone ar alkoholikas, ar narkomanas, ar savižudis, paskutiniąją kelionę reikia išlydėti garbingai. Jie to nusipelno. Žinomus žmones išlydi su trenksmu, filmuoja kameros ir kaip Jūs sakote susirenka garsenybės, ne todėl galbūt kad susikurti “įvaizdį”. Juk garsenybių pasaulėlyje gyvenimas verda kitoks, jie labiau vieni kitus pažįsta, praleidžia daug laiko karto, ir nereikia čia ironizuoti, apie tai kaip iš kelinto karto kadras pavyksta… Tikrai yra daug žmonių kuriems Šapranauskas iš kūrybinės pusės buvo ikvepėjas, galbūt net ir pavyzdys. Labai puiku,kad rodė laidotuves, kurios metu susirinkę prie ekranų galėjo stebėti daugelis, kurie palaikė, ir mylėjo Jį. Juk koks skirtumas koks žmogus buvo gyvendamas, tai buvo jo gyvenimas, ir visą tiesą težino tik jis pats… Tegul ilsisi ramybėje.
Iš teksto ir visų komentarų, kuriuos perskaičiau… man kyla vienas klausimas – iš kur tiek pykčio? Iš kur tiek noro kitus pasmerkti ir priklijuoti etiketes? Tai pačiai žiniasklaidai, Šapranauskui? Juk niekas nepasodino prie kompiuterio ir nevertė viso to skaityt, tai kam taip šiauštis? Juk yra Lietuvoj žmonių, kurie be “skandalų”, jei šį atvejį galima taip pavadinti, apskritai niekuo nesidomi, jiems ir skirti šie straipsniai. Kaip sakoma, yra paklausa, bus ir pasiūla.
Buvo, mano nuomone, ir gerų minčių, apie tai, kad reikia rūpintis ir dėmesį rodyti gyviesiems… bet ar kada susimąstei apie tai, kad atsikėlus ryte, jų gali tiesiog nebebūti, o tu dar tiek daug nespėjai jiems pasakyti ir parodyti?
Iš labai skaudžios patirties sakau, kad artimojo savižudybė greit nepasimiršta. Linkiu niekam niekada to nepatirti. Dar linkiu nepykti ant viso pasaulio. Tas pyktis yra destruktyvus.
Kristina, ko tau trūks? Šapranausko ar jo įkūnijamų personažų eteryje? Matai, Šapranausko spėju tu net nepažįsti, pažįsti tik jo juokelius, ir taip toliau. Lietuvai trūks jo vedamų laidų, galimybės pasijuokti, bet ne jo kūno, ne jo kaip žmogaus, nes paprastas TV žiūrėtojas jo nepažinojo. Pažins tik po jo mirties, nes kai jis buvo gyvas visi tik juokėsi iš jo prikolų, bet nesidomėjo juo kaip asmeniu, dabar dauguma jį pažins, nes bus sukurtos laidos ir dar visokie šit, kurie supažindins su vėlioniu, reitingas gi svarbus ;]
o svarbiausia, kad V. Sapranausko tiesos niekas jau nebesuzinos, nei engejai, nei padlaizunai, net ir kritiskai viska vertinantys zmones, todel is esmes nera cia ko analizuoti ar kam moralizuoti
jei jau juokauji juodu humoru, juokauk taip, kad butu juokinga( V. Sapranaskas sugebejo) , nes dabar taves tik gaila, atrodo, jog esi nepasitenkines savo padetimi ir tik ieskai visur neteisybes ir demesio sau. Duok ramybe zmogui, jo seimai, leisk visiem su tuo susitaikyt… teisingai buvo pasakyta, kad viskas turi tureti savo laika, o siuo atveju – tu nelaiku.. teisdamas visus apie V. Sapranausko straipsnius, pats darai ta pati, tik negana to, ten apie atsiliepiama graziai, su pagarba, o tu niekini ir teisi zmogu, visiskai jo nepazinodamas, net nenusimanydamas apie ji nieko daugiau, nei pats perskaitei parasytuose straipsniuose.. Kad ir koks orginalus nori atrodyti, saiko ir ribu nejauti. Speju su menu ir kultura nieko bendro neturi, nes kolkas tai tik pilkos asmenybes pikti tusciazodziavimai… palinkesiu izvelgti sviesa tamsoje ir maziau pykcio bei pavydo (speju, del V. Sapranausko populiarumo) gaidu:)
Someone told that people die twice. One time when you stop breathing and the second time, bit later on, when somebody says your name the last time. I know that Vytas in our memories will stay as long as we live on this earth and hope that one day we will meet each other again in a better place where is no room for idiosyncrasy, loneliness and sadness. Farewell Vytai and pass my best regards to Bronius Babkauskas, Rolandas Butkevicius, Henrikas Kurauskas, Gintas Peciura, Robertas Vaidotas, Saulius Mykolaitis, Vytautas Grigolis, Valius Klimas and many other brothers actors. Glad that you in a good company.
Rašymo stilius sakyčiau įtaigus, mintis mintį vejanti, skaitai ir galvoji ir tik kai skaitai antrą kartą, pajauti, koks tuščias turinys.. Tokios pat tuščios blevyzgos apie asmenį, kurio turbūt net nepažinojai kaip ir kitų internetinių rašliavų. Žmonės kurie su juo dirbo, jį pažinojo surengė štai tokį atsisveikinimą. Ir net nemanau, kad nors vienas iš tų žmonių ėjo užsidirbti, garsinti savo vardą ar vienaip ar kitaip pasipelnyti iš to. Kodėl? Nes tokia nuomonė priklauso nuo tavo paties pasaulietinio požiūrio, kurį čia puikiai išdėstei. Esi nusivylęs viskuo, visur įžvelgi neigiamus dalykus, o jeigu dar įterpi kaikokią anglišką madingą frazę, tiesiog lieki neginčijamai teisus, daugeliui belieka tik žavėtis. Taip, visuomenė ydinga, bet ydinga tiek, kiek pats savyje esi ydingas. Nes pasaulis – tai aš. Ir išbriskit pagaliau patys iš to sovietmečio liūno, kur visi vieni kitus nori apgauti, visi pasipelnyti.. Čia svarbiausia kokį pėdsaką paliko šis žmogus. Ne tavo vieno vertinimu. Nebent esi taip pakankamai išprūsęs, kad gali sau leisti menkinti ne tik vieną asmenį, bet ir visus kitus didžius žmones, kurie vertino V.Šapranauską kaip žmogų. Tokių dalykų ieškok ne populiariausiose internetinėse svetainėse, o kitų žmonių darbuose, knygose, jų veikloje. Gal ir tu tuomet jausi pagarbą šiam žmogui, nors vargu, nes panašu, kad net iš tolo nesi susipažinęs su tuo, kas nėra madinga, stilinga ir jaunatviškai žavu. Nors kita vertus, gal savotiškai šaunu jaustis pavyzdžiu bent internautams..
tl;dr bet apie juoda humora tai taikliai prisauta, pats facebooke susipykau su nemazai zmoniu del neegzistuojancios juodo humoro moralines linijos, kuria neva perzengiau mane kritikavusiu asmenu teigimu. Sapras butu suprates…
Deja, bet šis straipsnis man primena komentarų komentavimą. Vieni rašo, kiti komentuoja, treti dedasi protingiausiais tarp šių trijų ir komentuoja viską tarsi apibendrintai. Deja, nieko naujo neišsakėte. O dėl to, kad žinomų žmonių savižudybės nepaskatina sekančių savižudybių, esate visiškai neteisus. Pasidomėkite, po tokių nutikimų paprastų žmonių savižudybių išauga. Tokia statistika.
Linkiu vengti populizmo :)
Straipsnis geras, plius dar vienas būdas, pasinaudojant ta pačia tema, padidinti click’ų skaičių.
Vertinant iš marketinginės pusės, tai čia tas pats šūdas, tik kitoj saujoj, nes čia ‘ant tiek’ viskas (tas minimas mirties eskalavimas) aišku, jog jau galima būtų eiti patylėti… Vieni renka click’us, daug kalbėdami apie mirtį- tie yra “blogi”. Kiti renka tuos pačius click’us, kalbėdami apie tai, kad daug kalbėti apie mirtį yra negerai- šite yra “geri”. Bet blogiausi ir kvailiausi, turbūt, yra tie piemenys, kur FB prikūrė puslapių “Šaprui atminti”, išties tenorėdami pareklamuoti savo kažkokį šūdlapį- nes anie tai darė tiesmukiškai ir “nemoraliai”. O vat oficialioji žiniasklaida tai daro oficiliai ir “moraliai”, nes “apšviečia” ir “informuoja”. Dar lyginant šį straipsnį su anais reportažais ir nuotraukomis- beveik nematau skirtumo tarp “gražiai atrodančių” kokių šarkų ir “gražiai nušlifuoto” straipsnio apie gražiai atrodančias šarkas- ir vieni, ir kiti nori būti pastebėti bei gražiai atrodyti… Jei turėčiau laiko ir noro, sumesčiau straipsnį apie tai, kad yra negerai daug kalbėti apie tai, jog daug kalbėti apie mirtį yra negerai, tai irgi turbūt, dar susirinkčiau keletą trupinių. Oponentas oponuoja oponuojančiam oponentui… Darbštus tas Šapranauskas, jei sugeba net po mirties tiek visiems uždirbti…
Dar nedidelis komentaras teiginiui, kad savižudžiai yra didvyriai.
Mano nuomone, jie nėra nei didvyriai, nei drąsuoliai, ar atvirkščiai- nei bailiai, nei egoistai. Tai yra tiesiog žmonės, NEBEGALĖJĘ taip nepasielgti. Ir viskas. Taškas. Dėl to, kad žmogus elgiasi taip, kaip kitaip nebegali, jis netampa automatiškai nei didvyriu, nei bailiu, nei didesniu egoistu, negu mes visi esam. Jis tiesiog kitaip NEBEGALI. Žinoma, greičiausiai yra išimčių, bet aš dabar kalbu apibendrintai. Nevirškinu visokių mokytojų, ‘žinovų’ ar moralistų, bandančių įrodinėti ar nurodinėti, ką tas ar anas savižudis turėjo daryti, kaip jis galėjo pasielgti ‘tinkamai’ ir t.t. Visa tai mėšlas, didelė smirdančio mėšlo krūva. Nes niekas negali įlįsti į kito kailį ir suprasti, ką anas jautė ir kaip jautėsi. Kiekvienas vertina kitą pagal save, net neįsivaizduodami to kito būsenos, situacijos, minčių ir galbūt- milžiniško chaoso viduje. Ypač, jei žmogus jau priėjęs paskutinę stadiją, kuomet jam jau absoliučiai neberūpi nei šeima, nei vaikai, nei tėvai, nei pinigai, nei karjera, nei gėda, nei garbė. Tai yra totali juoduma, tobula neviltis, kuomet norisi viską kuo greičiau užbaigti. Ir juo labiau jis neieškos kokių psichologinės pagalbos telefonų, kurie, gal būt, dar galėtų padėti kokiom dviem, trim stadijom anksčiau. Palyginimui- absoliučiai mizerni pavyzdžiai: jei taip nori sisioti, kad net per akis liejasi, tai myži ten, kur gyvenime niekada taip nedarytum- kad ir ant kokio Vytauto paminklo- nes toliau nebenuėjai, nes NEBEGALĖJAI. Ir dzin visi būsimi kaltinimai, bausmės ar priekaištai. Arba- jei taip skauda dantį, kad laipioji sienom, tai pagatavas pats pasiimti reples ir išsitraukti, nes daugiau NEBEGALI. Arba- jei šeimoje taip viskas ‘daėdė’ ir visas vidus verda nesuvokiamu karščiu, tai žmogus imi ir skiriesi, nes daugiau NEBEGALI. Tuo metu nebegalvoji apie vaikus, sutuoktinį ar juo labiau- materiją. Gal reikėtų išlaukti, gal situacija pasikeistų ir viskas susitvarkytų, gal, gal, gal… bet tą akimirką kitaip tu tiesiog NEBEGALI. Padaugink tuos mizernus pavyzdžius iš kokių 50 milijonų, ir gal priartėsi prie panašaus “nebegalėjimo” savižudybės atveju, kuomet visas pasaulis,
praeitis ir ateitis yra bedugniškai giliai dzin. Yra tik astronomiškai skaudi dabartis, ši akimirka, kurią norisi kuo greičiau užbaigti. Absoliučiai neteisinu
savižudybės, kaip ir nesmerkiu, nes neturiu tam teisės. Ir niekas neturi. Tik sakau, kad taip pasielgę nėra nei didvyriai, nei bailiai, nei egoistai.
Tai tik mano nuomonė ir man nesvarbu, kokia jūsų nuomonė apie ją.
Ai, ir tas miręs katinas ten be reikalo. Juk nebereikia papildomai nei afišuoti, nei provokuoti, jeigu jautiesi tvirtai savo viduje.
Su taika užantyje ir linkėdamas sėkmės!
V. Šapranauskui žiniasklaidoje buvo skiriamas didžiausias dėmesys todėl, kad lyginant su Irake žuvusiomis dešimtimis žmonių nuo sprogimo ar Japonijoje keliais šimtais nuo žemės drebėjimo jis buvo arčiausiai mūsų… Ir jo mirtis buvo daugeliui netikėta. Irake bombos sprogsta vos ne kasdien, Japonijoje žemės drebėjimai irgi įmanomi ir nėra labai netikėti. Galų gale, mes nei vieno iš tų žmonių nepažįstame ir jų nelaimės mūsų širdis nelabai suvirpina… Prieš kelias dienas automobilis suvažinėjo mano katę ir dabar šios nelaimės skausmas man yra didžiausias. Taip kad kas susiję su mumis, kas arčiausiai mūsų, kas labiausiai mus paliečia, tas labiausiai ir jaudina…
vip’ui (2013-04-23 at 14:02)
Tamsta, vis dėl to, ne įtin suvoki apie alkoholizmą, jeigu aiškini, kad “jis pragėrė”. Gali būti puikiausiu daktaru ar psichologu, bet sava patirtis padaro 100 kartų daugiau, negu storiausios knygos ir kitų nuomonė.
Gero vakaro.
P.S. Autoriui rašau 8 iš 10 dėl to paties (alkoholiko smerkimo, bent man taip pasirodė).
Tikiuosi keliausi į pragarą su tokiom savo beprasmėm rašliavom.
nieko blatno rasinelis
Kada tavo draugeliui eile ateis, a, gudruoli? ;)
nusisnekejo nesveikai
Nu dar tokios rasliavos nesu skaiciusi. Siam rasytojeliui tikrai reiketu rimtos daktaru pagalbos. Net nebuvo imanoma skaityt iki galo. Didesnio durnio dar nesutikau:D svarbiausia kad tu gyvenime daug pasiekes ir viska taip gerai zinai
Neanalizuosiu dabar žiniasklaidos, dėmesio žinomiems ir nežinomiems žmonėms paskirstymo, pinigų kulto ir t.t. Pavadinimas byloja apie mirties kultą, būtent ta tema ir užkabino. Norėčiau pažiūrėti į savižudybes kitu kampu. Visų pirma mes esame gamtos dalis ir niekur nuo savo prigimties nepabėgsime. Taip gyvenimas nelengvas, kartais gyventi labai sunku. Silpnieji neištveria, nusižudo. Būtent, aš manau, kad tai yra silpnieji, neįžiūriu čia jokios drąsos ar didvyriškumo, tik silpnumą. Gamta visada atsikrato savo silpnaisiais, sergančiaisiais. Alkoholizmas, depresija, išgyvenimo instinkto trūkumas yra ligos, žmogų kaltinti, kad jis susirgo, ar, kad yra per silpnas pasveikti, kaltinti kvaila. Bet polinkis į visa tai yra paveldimas. Žmonija moka už žmogiškumą ir medicinos pažangą silpnėjančia žmonių populiacijos sveikata. Kodėl nesižudo gyvūnai? Kodėl tai tik žmonių problema? Ogi todėl, kad tarp gyvūnų silpnieji ir taip neišgyvena, o jei ir išgyvena, vargiai gali išsikovoti veisimosi teisę. Individai be išgyvenimo instinkto žūna nepalikę po savęs palikuonių. Žmonės gi atvirkščiai, silpnieji ne tik išgyvena, nes jie yra gelbėjami ir išsaugomi visomis išgalėmis, bet ir dauginasi, perduodami savo silpnus genus. Todėl mano nuomonė bus savotiškai žiauri, tegu jie žudosi, tegu nepalieka po savęs silpnų palikuonių. Daug kas bus pasipiktinę tokia nuomone, sakys ar kalbėtum taip, jei nusižudytų artimas žmogus. Į tai atsakysiu tik tiek: gyvenime patyriau ir labai skaudžių netekčių. Tarp man labai brangių žmonių buvo ir alkoholizmo ir depresijos ir savižudybių atvejai, mačiau kaip jų vaikai vėliau irgi serga tuo pačiu ir neretai baigia taip pat. Tai buvo labai labai skaudu, bet išgyvenau ir nuo to tik sustiprėjau, kažkodėl nekilo mintis baigti taip pat. Turiu širdį, moku užjausti kitą, niekada neatsisakau padėti, jei kitas nori mano pagalbos, bet jei jis per silpnas gyventi, tegul miršta. Jo artimiesiems bus sunku, skaudu, bet bendra žmonijos populiacija nuo to tik išloštų, nes liktų stiprieji ir jie gimdytų stiprius vaikus. Tokie yra gamtos dėsniai ir žmonės už jų nepaisymą, moka per didelę kainą. Kažkada stengiausi traukti iš to šūdo sau brangius žmones ir ne tik, ne vieną pavyko ištraukti, bet kas iš to, tai laikina. Vieną dieną jam padedi, ištrauki “iš kilpos”, po kažkiek metų grįžta jo būsena, silpnumo akimirka ir jei nesi šalia, vis tiek pabaiga vienoda, tik per tą laiką dar spėja tokių pat vaikų paleisti į pasaulį. Juos užaugusius neretai persekioja tėvų silpnybės…
Galiu pasakyti tik tiek – malačius. Kodėl? Todėl, kad viskas tiesiai šviesiai. Net nekilo noras išjungt ir nebeskaityt.
Kiek komentarų! Ar tema tokia populiari ar dėl tamstos populiarumo taip visi nori “pasisakyti”? :)))
Visiškas šlamštas .Parašyta autoriaus asmenine nuomone ir mirteis suvokimas.Jei suvoki kitaip nebutinai esi teisus. O kam ta katino nuorauka ? Ką ji čia simbolizuoja ? Arba viršuj Bunkės su Ivanova nuotrauka ? Čia autorius tik įrodo savo pačio išsakytus žodžius ,kad norint sulaukti demesio nebutinai turi pritarti visiems kaip tai daro žiniasklaida .
Visai neblogas rašynys, yra vietų kur norėtųsi pasiginčyti ar tiesiog giliau padiskutuoti, bet naujų minčių kilo perskaičius.
Labai taiklus straipsnis, pritariu autoriui. Prasidėjus visam šitam žiniasklaidos ir socialinių tinklų ale „pagerbimo“ vajui, taip ir laukiau, kad kas parašys tą, ką parašė tamsta buržujus. Neslėpsiu, gal vietom ir perspausta, bet palyginus su tuo, ką daro mūsų „žvaigždutės“ (net nebuvau mačius Bunkės su Ivanova foto, tiesiog neturiu žodžių… Gal prasidės nauja mada fotografuotis artimųjų laidotuvėse ir kelti instagram’intas foto?..) tai čia kaip tik šaltas dušas tokioms nesusipratėlėms…
Teisiog juokinga stebėti kaip žmonės share’ina ir like’ina veliono nuotraukas ir dejuoja, ir verkia, kokia tragedija… O kai žmogus gyvas buvo, juk niekam nerūpėjo… Tad nereikia veidmainiaut. Jei jau nepalaikei žmogaus, kai buvo gyvas, tai būk malonus nevaidink čia didelio gerbėjo ir jam mirus.
Ir dar… Juk visai neseniai netekom žymaus ir garbaus poeto Marcelijaus Martinaičio… Kaži kodėl tada nemirgėjo visas feisbukas su užuojautos ir apgailestavimo žodžiais …
Net nustebau, kad autoriui taip svarbu, ką žmonės apie jį galvoja. Tokio ilgio ginamąją kalbą pasirašyt vien todėl, kad kažkam montažas nepatiko, tai ką žinau.
Manau, jog straipsnis labai geras :) patiko išsakytos mintys, kurioms visiškai pritariu. Bet turbūt čia ir savaime aišku, jog čia lietuvių prigimtis pasipelnyt pinigų iš mirusių garsių žmonių. Visada ir visur, kai žmongus miršta nevalai apie jį blogai kalbėti, bet pamirštame, jog ne visi tie žmonės tokie geri…
pats saves negerbentis zmogus esi… Patyliu as apie tokius
Sutinku su beveik visu straipsniu – iš tiesių, ne tik Lietuvoje bet ir visame pasaulyje mėgstama po mirties žmogų paversti didvyriu ir naujienų portalams krautis pinigus. Kad ir pats M. Jackson`o pavyzdys – iki mirties visi juokavo, žiauriai stumdė ir kaip tik apie jį nerašė. Po mirties – šlovinantys straipsniai, nuliūdusios žvaidžės, etcetera.
Vis tik negaliu susilaikyti nepapreištaravus paskutinei daliai apie savižudybes. Tiesa yra ta, kad po garsenybės savižudybės, įkyrios mintys apninka žmonės, kurie vis dar laikosi įsikibę į gyvenimą. Jaunimo Linijoje po Šapranausko mirties skambučių padaugėjo penkiskart (nuo 1000 per dieną iki 5000). Taip kad teigti jog žmonių tai nepaveikia yra visiškas absurdas. Taip pat pats požiūris į žmones linkusius į savižudybę gana neteisingas – žinoma, pasiūlymas “kelionę, nepažįstamojo užkalbinimą, dainos pasiklausymą, knygos perskaitymą, artimo žmogaus stebėjimą ar tiesiog skambutį draugui” yra geras, bet tie žmonės dažnai nemato tame prasmės ir nejaučia tam motyvacijos. Dėl to ir gelbėja įvairiūs pagalbos telefonai, kuriems paskambines žmogus gali išsipasakoti ir sulaukti palaikymo. Jei žmogus galvoja apie savižudybę, dažnai tam tereikia mažo stumtelėjimo, kad jis ryžtųsi šiam žingsniui. Garsiai skanduojama istorija apie garsaus žmogaus (kuris, atrodo, turi viską) savižudybe paskatina kitus galvoti apie tokį pat veiksmą.
Tai tiek. Gaila, kad paskutinės kelios pastraipos sugadino objektyvų ir protingą straipsnį.
bjauriai bjauriai čia prikrovei. Koks tavo reikalas, atsakingas jis žmogus buvo ar ne, gėrė ar negėrė. Vis tiek buvo žmogus. Talentingas. R.I.P.
Pirmas straipsnis ir minčių perteikimo forma, kurią norisi “palaikinti” po iš ties liūdnų praeito ketvirtadienio naujienų… Man tiesiog buvo gaila amžiną atilsį Vytauto, nes manau, kad išeidamas norėjo ramybės, o net ir to, pasirodo, nebuvo vertas. Manau tai didelė nepagarba velioniui iš masinės žiniasklaidos pusės. P. S.: o tas “bajeriukas su 1000 like ir atsikariu” buvo iš ties juokingas bendrame pastarųjų dienų informacijos kontekste.
Esu skaičiusi vieną šio autoriaus “straipsnį” ir jau tada norėjau parašyti komentarą, bet nusprendžiau nešvaistyti brangaus laiko. Šį kartą – tiek jau to.
Matau, autorius padžiūgavo apie tai,kiek daug dėmesio susilaukė po šio rašinėlio – mat tema neva labai gera. Deja, tiek daug komentarų turbūt ne dėl geros temos, o dėl kvailo turinio. Vienus jis natūraliai traukia – tai juk tipiška “revoliucionierių” demagogija ir stilius – akį griebiantys “pseudo argumentai” iš kurių vystoma “pseudo filosofija” veliau tampanti “pseudo-faktais” apie tai “koks gyvenimas yra “iš tikrųjų” “. Kitus, be abejo, turinys tiesiog erzina, nes tai nepaprastai menka rašliaviala. Ne tik nesugebanti aprėpti situacijos esmės, bet ir iškraipanti, ir tuo pat nuvertinanti labai sunkias ir svarbias temas. Dar blogiau už viską yra ta intencija šiuo straipsniu “pamokyti” liaudį, parodyti, kokie gi visi yra kvaili. Mat autorius jaučiasi esantis kompetetingas ekspertas ne tik žiniasklaidos ar moralės temomis bet ir socialinių problemų srityse, kaip alkoholizmas bei savižudybė. (Tikiu šiu sričių ir temų yra dar daugiau).
Noriu tik pridurti: Matosi, kad autorius turi nežabotą norą ir aistrą reikšti savo nuomonę, kas yra puiku. Tik siekiant, kad ta nuomonė turėtų vertės, reikia pasistengti, kad ji būtų neblogai apmąstyta. Todėl būtų gražu na bent jau kaip minimum 1 moksle vertinamą knygą perskaityt apie 1 iš šių temų, prieš pradedant formuluoti “pamokslą” auditorijai. O gal ir keliamų problemų spektrą šiek tiek sumažinti. Nes kitaip ir puslapio nereikia, kam tiek daug vargo? Juk antai yra tas pats Delfis, kur daug tokių “intelektualų” kaip Jūs, gerbiamas blogo “Šik su manimi” autoriau.
P.S. Tikiuosi neįsižeisite.
tekstas puikus, bet įrodymų vis tik yra nemažai, kalbant apie sąsajas tarp info purvasklaidoje ir savižudybių skaičiaus augimo. Sėkmės, kritiškai atspindint mūsų gyvenimo realijas:)
Tekstas tikrai stiprus, daug tiesos pasakyta tikrai lb daug. Bet cia kaip ir pas teksto autorius teigia yra tik jo nuomone. Nuomoniu yra labai daug ir skirtingu ,kai kurios nuomones tikrai juoka keliancios. Tekstas tikrai geras ir teisingas, lt ziniasklaida tikrai ispute burbula del sapranausko mirties. Bet tai yra ziniasklaida ji visada ispucia viska nes jai reikia reitingu, toks darbas ju, nors ir absurdiska bet taip yra. Bet kai kurios teksto vietos suglumino.. suprantu yra juokinga kalbeti apie zmogu blogai esant jam gyvam o mirusi isaukstint.. nu bet mirtis ir yra toks dalykas, kad viskas baigiasi. gal as senamadisku paziuru bet is tokiu dalyku juodo humoro nekuriu, man mentalitetas neleidzia, kad ir koks gyvas zmogus buvo blogas.. niekada gi nezinai kas paciam atsitiks, todel manau kad is tokiu dalyku juoktis negrazu tiesiog. Bet kiekvienas turi savo teise rinktis ir issakyti nuomone ir ne vienos nuomones nesmerkiu. Gaila sapranausko kad nusizude, zmogus matomai dideliu psichologiniu problemu turejo, neteisinu jo kad gere, jo reikalas kaip jis gyveno, neteisiu nei jo nei kurio kito, gaila zmoniu visame pasaulyje kuriuos istiko nelaime, duok dieve jiems stiprybes. Gaila visu kam negerai. Zodziu zinokim ribas, nes is ko mes juokiames , tai gali viena diena atsisukti pries mus.
Jūs gal debilai???? Tyčiotis is Vytauto? čia lygiai tas pats kas butu jai jus numirtumėte ir as parasyčiau si komentarą “atgimsiu atgal” jus pagalvokite ir tik tada rasykite nes matau,kad jus visiški bukapročiai…
gal tesiog bandot visi antisapranauskomanijos gerbejai pabuti tesiog abejingais likusios tautos gedulo akivaizdoje? na nesat gi puper duper expertai-kritikai,kad galetumet lengvu klaviaturos paspaudimu vertinti geriausias ar kitoks buvo sapranauskas aktorius. Koks jis bebutu aktorius man tikrai gaila,kad lietuvos menininkai neteko talento. Vaidmenimis(nors ir jaunysteje) irode tai. Nera lietuva tokia bagota,kad galetu gerais zinomais aktoriais metytis. Netekom zvaigzdes(nors nemegstu to zodzio) del to ir liudna. Charizmos turejo,humoro jausma taip pat, malonus veidas, impulsivus improvizatorius. O ko dar reikia is aktoriaus?
Gaila sapranausko ir kaip zmogaus,tikrai nelaboji taip uz sirdies sueme ,kad padejo tik kilpa. Ziauru. Skaudu jo seimai,draugams,pazistamiems. Asaros manau nesuvaidintos buvo.
Aisku piaro buvo. TV3 su savo bajeriais( tv3 liks o manes nebebus). Na visada litovcai mego kultinti starus. Tik nelabai atidirbtas modelis.
Pvz. lenkai po prezidento zuties tikrai skoningai tai pateike.Ir skausmo pakako ir dramos. O lietuviai net amb nesugebejo idomiai palaidoti per TV. Nuobodu…
O sapranausko gaila,balso deka priversdavo pakelti akis i telika,lieka mazuma tokiu.
p.s. idomu kada tie laikininkai FB numirs su savo dirbtina sirdgela. Del amb dare puslapi,del lenku tragedijos irgi,del sapranausko. Manau tai iskrypimas.
p.s.2 na zanudos lietuviai…ar sapranauskas ar zosia mirs vistiek los.
Sutinku su daugeliu minčių tavo straipsnyje, kad viskas per daug išpūsta , kad liaudis gerai apie žmogų pradeda kalbėti tik tada, kai jo jau nebėra tarp mūsų, tačiau taip jau yra ir visada bus. Pasitraukusį iš gyvenimo reikia pagerbti ir prisiminti tik geriausias jo puses, paprasčiausia žmogiška moralė , nieko daugiau. Todėl bet kuriuo atveju, niekada nepateisinsiu žmogaus “koliojimo” viešoje erdvėje (ir ne tik), kai jis jau pasitraukęs iš gyvenimo. Reikia turėti gėdos ir jausti pagarbą žmogui, nesvarbu kokia tavo nuomonė apie jį. Tiesiog skaudu ir šlykštu skaityti tokius žodžius (alkoholikas , pigus juodarys ar kaip ten išsireiškei nepamenu) kai žinai, kad žmogus yra negyvas. Mažų mažiausiai tiesiog Labai Labai negražu .
Mąstyti kitaip – nelengva!
Sveiki,bukit sveiki ir laimingi.Burzujus tiesiog geriausias is visu geriausiuju ir suprantanciuju…Nes tik tokie zino,kas,kur ,ka dare,kiek gere,ka vaidino ir ka jaute budamas toj susis…tv.Ir ka maste pats prie nutrenkto katuko lavono,jus gi nesuprantat prie ko cia katino lavonas,ar ne?…Taigi,filosofijos ir psichiatrijos genijui-bravo.Paveikus rasinys ir dar daug tokiu zinovu skelbs savo straipsnius internete-gal ir gerai,bet,kita vertus ne visi komentatoriai yra tokie gilus klausovai ar tokie supratingi.Visgi,mirties,kokia pasirinko Vytautas-nepateisinu,bet ji vadinti vidutinybe,tai tikrai visiskas nezinojimas.Nesidaryk,burzujau,sau piaro,kaip tos vadinamos elito spingsules…A.A .VYTAUTUI
respect.
Gyvenimas – kova. Nebūk dezertyru!
(ir pagarba LRT – vienintelei žin. pr., nesusirgusiai šia tryda)
142 komentarai… Fuuuck, supratau, kad niekaip visiems ar bent daliai neatsakysiu… Kol sugebėsiu perskaityt, para praeis :)))
Jei kas labai norėsit diskusijos, užeikit po poros dienų, kai bus aprimę viskas.
Labai geras straipsnis.Gal kiek nelaiku,dar gajos zaizdos…Bet teisybes yra…Kodel garbiname zmogu tik tada,kai jo netenkame,kodel dar jam gyvam esant ji pamirstame.Kodel net is kai kuriu zymiu zmoniu mirciu kai kam keliami reitingai,juk tai akivaizdu.
Esu V.Sapranausko gerbeja,bet kodel juo nesirupinome ,kai jis akivaizdziai mulkino,net spektaklio ziurovus…
Kodel,kodel,kodel…
Daug neatsakytu klausimu…Nes tam nebuvo laiku,juk buvo daromi tik pinigai,apie pati zmogu negalvojama.
Pagarba sio straipsnio autoriui…
Skaiciau ir galvojau ant kokios tau nuospaudos uzlipo Sapras???? taip jis nebuvo idealus taip jis skendo alkoholio liune. Bet kaip istorija pati moko genijai visi turi savo buda svaigti. Pvz dailinikas Modelianis jis blaivos dienos nemate o jo kuriniai po sia diena garbinami, o vangogas??? jis sau ausi nusipjove! Pikaso taip pat alkoholikas buvo. A.Diuma rasytojas lebaudavo iki samones netekimo!
Sakai jis buvo blogas aktorius??? Na drysciau papriestarauti jis buvo genealus aktorius!! ne kekvienas gali taip isijaust i personaza! jis buvo genealus komikas ir jam nereikedavo scenariju suskelt juokeli o tai jau yra talantas.
taip jis nusizude nes kaip ir sakiau genealus zmones anksciau ar veliau nusoka nuo “katuskiu” kad paimkime ir garsios grupes “Nirvana” dainininka K.Kobaina bet tai ka jis paliko isliko ilgam ir dar ilgiau gyvuos. Sapras taip pat paliko savo palikima Lietuvai jo vedamos laidos, jo nepakartojamas humoras, jo vaidyba tiek teatre tiek serialuose. Negali neigt kad jis niekam tikes pijokas. Jis nebuvo idealus bet buvo artimos dusios zmogus!!! Man nerupi jo asmeneninis gyvenimas man svarbu tai ka jis paliko isejes is gyvenimo o paliko jis daug ir ji ilgai prisimins. As tikrai pasigesiu jo ekranuose!
P.S apie jo mirti buvo daug rasoma ir kalbama todel kad ji pazinojo visa Lietuva jis buvo izimybe. O siu laiku Veronika kuri nuzude naujagimi ir pati nusizude niekam nezinoma mergaiciuke ir niekam apie ja nebuvo idomu.
Straipsnis tvarkingas ir teisingas, tik su Visa pagarba AMB, sitoje vietoje tavo nuomone yra emocine, o ne reali, nes nezinai istoriniu faktu, kuriuose AMB yra zenkliai prisidejas prie Lietuveles nenaudai, tai matyt yra zmoniu, kurie yra nukenteja ar zino tas istorijas (PVZ Alita) ir nemini Jo geru zodziu, bet daugiau neturiu prie nieko prisikabinti sitame straipsnyje.
matosi kad pats autorius jauciasi gerokai kaltas ir neuztikrintas nes visa sita rasliava – toks pff apgaletinas bandymas pasiteisint del savo nesubrendeliskos ir kvailos pozicijos “ot as ne mase”, “o as opozicija, ne formatas”, “o man nera nieko svento”, “sventi dalykai -kvailiams. As uz jus visus geresnis”. Ai ai ai koks ca ca lia lia :) Ir ta dirbtine drasa… uj. “ziuriu baimei i akis ir niekas nebaisu”. Na zinoma, tik kol gali uzsiimt kvailais zaidimas saugiu atstumu nuo tikru dalyku. Tik primena idiotus “pasaulio ir baimiu valdovus” is Jackass…
tik vienas klausimas – kodėl tiek żmoniu Gedimino prospekte plojo, o kapinėse lauke ir jį palydėjo? …. MYLĖJO JĮ:) Ir labai tuo džiaugiuosi :)))
Heiterių mirties kulto garbinimas yra toks pilnas neapykantos, nepakantumo, iliuzijos, nelogiškumo, kad vos tik sukritikavus jų vertybę, mirties kulto iliuziją, aniems gi, kad apgint tą iliuziją, nieko vertas tampa gyvas žmogus.
p.s Kleckai, nori, kad tie visi heiteriai akimirksniu pradėtų garbinti?.pasikark.
čia kažkas rašo, kad žmogus mirė ir man negaila. O man gaila. Bet lygiai taip pat gaila bet kokio mirusio žmogaus, gyvūno ar šiaip gyvo padaro.
ach,kaip” burzujus” suspindejo!nereikia nei zudytis- sitiek sulauke demesio!
tiesiog bjauru skaityti.
Negera tokius rašinius skaityt… Asmeniškai žmogaus juk nepažinojot, kam tada rašyt? Tai, kokį vaizdą apie šį aktorių piešė žiniasklaida, aš labai LABAI dvejojiu, jog tai buvo tiesa …
KOMENTARŲ MELEJONAS – bet tik į kelis atsakysiu, kad nebūtų daug spamo. Tikiuosi adresatai pamatys mano atsakymą.
Mykolai Vadiši,
labai ačiū už komentarą. Puikus. Tokia kritika/savo pozicija yra tobula. Buvo įdomu perskaityti.
Jurga (mano minėto vaiko mama),
gaila, nepalikote el. pašto. Tikriausiai mano komentaro nebepamatysite. Mielai pabendraučiau :)
Karijote,
nelieskite tų temų, kurioms jūs esate dar per silpnas – manau, kad būtent šioje temoje esu labai stiprus. Kitaip nerašyčiau taip drąsiai.
GV,
na taip, gamta atsikrato silpnųjų. Galima savižudybę laikyti tokiu atsikratymu. Tik aš laikausi kitos pozicijos, nes labai arti savęs turiu pavyzdį: žmogaus, kuris buvo neįtikėtinai silpnas ir pasmerktas išnykti – bet dėl vieno nedidelio kito žmogaus žingsnio jam atsirado truputį jėgų. Tas truputis jėgų išaugo į tai, kad dabar tas žmogus – neįtikėtinai tvirtai stovintis gyvenime, kur jokios depresijos nebepalauš.
Taigi nors natūrali atranka ir galioja, bet gyvendami visuomenėje mes galime tą atranką šiek tiek pakreipti. Ir tai yra labai super.
Mmmm,
aš AMB nekenčiu visa širdimi ir apie jį esu parašęs daug negražių žodžių. Tiesiog panaudojau kaip pavyzdį, nes kai kam jis – didvyris.
—
Tiems, kas sukritikavo paskutinę dalį apie savižudybes – na taip, truputį emociškai parašiau. Tačiau tokia mano nuomonė. Kaip rašiau FB, visada yra ir kita pusė – ne tik ta, kurią pateikia psichologai ir psichiatrai. Vieniems tokios savižudybės paskatina, kitiems – ne, tretiems išvis nerūpi. Aš kalbėjau būtent apie trečiuosius, kurie tikrai nėra depresininkų mažuma. Ir kurie neretai yra potencialiausi ir mažiausiai pastebimi, į nieką nesikreipiantys savižudžiai.
—
Tiems, kas sukritikavo palinkėjimą artimiesiems “greit pasimirš” – miręs žmogus retai kada pasimiršta, bet turi pasimiršti gedulas. Nes jei gedite ilgiau nei pvz metus, jei per kiekvieną velionio gimtadienį verkiate, o kas mėnesį ant kapo degiojate žvakutes – jūs turite problemų. Rimtų problemų. Reikia gyventi gyvųjų gyvenimą, jis ir taip trumpas. O mirusius prisiminti tik mintyse, kartais, melancholiškomis akimirkomis.
—
O įvairiems komentatoriams, kurie įraše įžvelgia tik pasišaipymą iš Šapro… Skaityt išmokite. Arba kurie sako, kad tos 17metės mirtis nesvarbi, nes ji ne tokia garsi… Susitvarkykit galvą ir požiūrį į žmones. O tiems, kurie net nesugeba suregzti komentaro rišlia kalba ir be klaidų – net neturiu ką pasakyti :) Sėkmės.
Straipsnis impulsyvus, agresyvokas, bet įdomus. Įdomus tuo savo tokiu užsidegimu. Kaip paauglys, kuriam pagaliau buvo leista pasisakyti. Ir jau kaip dėjo į visas puses. Visko čia yra, gero, blogo, neutralaus.
Savo nuomonė gerai, labai, bet ją išsakyti taip pat reikia mokėti.
Dar nepatiko visur vyraujantis tas sindromas “su žvake stovėjau, viską mačiau ir užsirašinėjau”. Reikia būti labai drąsiam,pateikiant tokius plikus gandus, nes niekas iki galo tiksliai ir nežino, kokios visos šitos tragedijos priežastys.
O ir humoras turi turėti skonį. Šičia jis ne juodas, šičia nepavykęs baisus pokštas. Ir tiek.
kas ką bekalnetu, šis straipsnis dar vienas pomirtinis šou turėtu buti gėda… Buvo nuostavus žmogus ir beprooooooto talentingas..R.I.P. AMŽINA ATILSI JAM
Juokingiausia, kad autorius varo ant ziniasklaidos, kad nori pasipelnyti is mirties ir neraso apie “rimtus” ivikius, kaip apie ta mergaite is provincijos, o pats parase apie sapranauska ir ne apie ta mergaite, kad susilauktu daug skaitytoju.
Bloga darosi nuo tokiu “blogeriu” kurie isivaizduoja, kad kazka supranta, bet istikruju yra tokie patys troleibuso pencininkai, kurie tik sneka ir skundziasi.
3/10
Mo,
kaip jau minėjau, jeigu nesuprantate juodo humoro, dar nereiškia, kad jis nejuokingas.
Andriau,
jūs tikriausiai nesuprantate, kas yra nuomonė? Ir kaip nuomonė paprastai išreiškiama?
Kai pasidarys bloga, būtinai nusisukite – nenoriu, kad apvemtumėte klaviatūrą.
Buržujau, na o pažiūrėkim iš kitos pusės, kad sukūrus bet kokį humorą, dar nereiškia, kad jis juodas ir,kad tai apskritai humoras.
Aš tokiu humoru nesididžiuočiau, bet jei esate šimtu procentu savimi patenkintas – tuomet lai.
Vip, jis tiesiog buvo per silpnas kaip žmogus. Todėl ir nesusitarkė. bet tai nereiškia kad jis nebuvo vienas iškiliausių aktorių. toks mano komentaras buržujui buvo. O su tavimi sutinku. gal ir galėjo išeiti, bet jei man reiktų stoti jo vietoje, manau ir aš nesugebėčiau tiesiog mesti kažko, nes ir man trūktų drąsos. aš jo neginu, man tik gaila, kad visi puola aktorius dainininkus ir jei jie yra silpni priveda juos iki tokių absurdų. pati esu mačiusi, kaip jie išgyvena nepalankias jiems recenzijas, nors bando tai slėpti… va kodėl manau kad informaciniai portalai persistengė.
bet taip, su tavimi iš principo sutinku. ši situacija labai daugiasluoksnė.
Mo,
juokinga čia tai, kad net ne aš jį sukūriau. Jis tiesiog toks geras, kad iki manęs atėjo įvairiais kanalais.
O dėl pastebėjimo apie humorą, tai tegaliu tik pritarti. Niekaip nesuprantu, kaip kažkas humoru gali laikyti visą Naša Raša repertuarą. Juk ten ne humoras, ar ne?
Gal norėčiau grįžti dar prie pirmojo tamstos komentaro, tik nežinau nuo ko pradėt. Gal ir neverta.
Labai geras tekstas. Tik nesutiksiu su tuo, kad savižudybių eskalavimas nedaro įtakos. Daro, yra sočiai mokslinių straipsnių šia tema (Verterio efektas irgi yra ten minimas). Išties savižudybės yra prilyginamos epideminiams reiškiniams ir visose normaliose šalyse žiniasklaida tokių temų neeskaluoja tam, kad to neskatinti. Yra netgi rekomendacijos žiniasklaidai kaip tokias naujienas pateikti ypač jei tai yra kokia nors įžymybė.
Jėga. Paskutinė pastraipa – superinė. Tik negaliu sutikti, kad “greitai pasmirš”. Nepasimirš…
“..Tie kurie kalba apie tai, kad toks savižudybių temos eskalavimas daro tiesioginę paskatą žudytis – patys nesupranta ką kalba.”…
Tie, “kai kurie” yra daugelis psichologu ir mokslininku, kurie rimtai uzsiima siuo klausimu
Apie visa ziniasklaidos psichoze parasyta teisingai
Pradžia tikrai įdomi, bet vėliau šis straipsnis tapo visiškas kažkokio ameniško pykčio kažkam liejimas. Pabaigiau skaityt, bet tik tam, kad pabaigčiau. Nors apibendrinant sakau, kad visai patiko : )
P.S.
Pazistu zmogu, kuris parase disertacija suicidu tema. Deja tai tiesa, tai yra uzkrieciamas dalykas. Blogiausiai kai raso tipo : “Kodel iseina talentigiausieji”… ir t.t.
Labai jau atsibodo visuotinė logorėja. Egzistuoja sudėtingo žmogaus organizmo mokslu pagrįstas paaiškinimas http://www.technologijos.lt/n/mokslas/biotechnologijos/temos/Zmogaus-genomas?t=/121/173/1900/4581&l=4&r=&v=1&utm_source=Rubrikos_po_straipsniu&utm_medium=Vidine_navigacija&utm_campaign=Vidine_navigacija Taigi, alkoholizmas yra ne visuomenės yda ir juo labiau ne nuodėmė, bet liga, tokia pat kaip ir visos kitos, kurios užkoduotos mūsų genome. Kai kurių personėlių polinkis aiškinti visam pasauliui kas yra kas taip pat ten užkoduotas.
zajabys sapras , papilde lietuviu savizudybiu statistika :D reik laikyt pirma vieta :D
Aurelija,
tai kad niekam pykčio neliejau, lyg ir nesu piktas žmogus. Tiesiog prieš akis pastačiau tai, kaip žmonės elgiasi.
Mykolai, palieku teletaipą. Tuo pačiu širdingai dėkoju Tau:
1. už tai, kad esi ne piktas, o geras vaikis;
2. už filmų apžvalgas (ypatingai už prirodytą Shameless’ą);
3. už pasvertus žodžius kiekvienam, kam atsakai.
Pagarba už laisvą žodį, už drąsią savą nuomonę, bet… perskaičiau kupina smalsumo o kas gi čia naujo. O man tai dar vienas savęs įvertinimo akibrokštas. Grbiamasai, kritikuoji bet ir pats komplimentams nešališkas išlieki. Garbės žmogus visame trokšta. Kalbi apie purvą bet pas tave jo taip pat krūvos ir šūdas lygiai taip pat smirdi…nežinau kiek kam tekę susidurti su mirtimi, bet yra žmonių, oj patikėkit kurie nuoširdžiai liūdi. Ir net nepažinojo šito ar ano vėlionio skaitydama apie idiotais ir didvyriais vadinamus artimus… ar pamastei kaip tam idijotui turi būti sunku, kad sugebėtų nebegalvoti apie kitus tik apie save ir apie palengvėjimą išėjus anapilin.
Taip sakant apie mirusi gerai arba nieko, o isvedziojimai kad matai nesupranta kazkas juodo humoro yra tiesiog juokingi
Puikus straipsnis.
Stebindavo tokie straipsniai laikraščiuose kaip “aš gal tik vieną kartą buvau spektaklyje su Šapru, bet, o, tačiau, kaip gi kitap…jį taip mylėjau ir dabar taip liudžiu, kad č dienas nevalgiau ir vos nenusižudžiau”. Kraupu!
Plūdo minios atsisveikinti..galvojau, dieve, kad jūs taip būtumėte plūde į jo spektaklius, gal žmogus ir dabar dar būtų scenoje.
Pirmiausia – puikus tekstas. Visai ne per ilgas ir išbaigtas. Ko gero tik nuotraukos su kate ir paskutinio sakinio būčiau atsisakiusi. O apskritai visa ši situacija kelia liūdesį. Liūdesį dėl žmogaus abejingumo sau. Dėl žmonių abejingumo vienas kitam. Liūdesį dėl žmonių poelgių. Liūdesį stebint liguisto liūdesįo kupinas ceremonijas. Liūdesį, kad po mėnesio bus likęs tik artimųjų liūdesys. Dar skaitant kilo klausimas KODĖL liūdėti (nuoširdžiai ar dirbtinai) mokame labiau nei džiaugtis? Kodėl užuot gyvai senutei kaimynei nupirkę pavasarinę tulpę ir pradžiuginę ją ko gero metams į priekį renkamės su ta pačia gėle pasipuikuoti gedulinguose spinduoliuose? Viskas savotiškai deformuojasi.Ir visgi, būdama didelė optimistė tikiu, kad išsakytas kitoks požiūris gali paskatinti kitų žmonių kitas mintis. Ačiū autoriui.
Viso straipsnio net neskaičiau, nes kantrybės nebuvo. Vien po pirmų pastraipų matosi, kad straipsnio autoriui stinga paprasto žinių ir naujienų skaitymo bei išklausymo. Straipsnis buvo ne vienas, žionios visos skelbė apie tą mergaitę, tad neišvartykim kaip straipsneliui patogiau :)) O ir šiaip yra labai paprasta aritmetika, žmonės skaito ir komentuoja (delfis, alfa ir visi kiti “naujienų portalai”) – vadinasi straipsnis bus ne vienas. Tadgal pradėkime pirmiau į save strėles laidyt, o ne apie mirusiuosius. O ir šiaip, autoriau, jei mama nemokė – apie mirusiuosius arba gerai arba nieko.!
Žmonės, niekas jūsų neverčia skaityt bulvarinio skaitalo – žiūrėkit tikrą dokumentiką! Per mažai buvai apšviestas spaudos apie įvykius Bostone? Įsijunk CNN – garantuoju, apie Šaprą neužsimins nei vienu žodžiu.
Šiandieninė žurnalistika (ypač Lietuvoje) yra komercija ir aš nematau nieko keisto. O jeigu tau staiga tapo koktu nuo raudų apie Šaprą, Jehova tau davė pirštus, galvą ir Google. Susirask kitą informacijos tiekėją.
Jurga,
dėkui už padėkas, ir priminimą, kad reikia šių punktų laikytis :)
Mati,
pamąsčiau.
Kamile,
mane mama išmokė, kad mąstančiam ir rimtam visuomenės dalyviui privaloma turėti kritišką nuomonę, kuri nepriklauso nuo masės nuotaikų ir diktuojamų taisyklių. Rekomenduoju ir tamstai.
Kamile ir visi kiti, kurie sako, kad apie mirusiuosius arba gerai arba nieko.
Nebūtų nė vieno iškilaus žmogaus biografija parašyta, jei jūsų klausytume.
Ciniška rašliava. Filosofuoti ir postringauti šia tema galima daug,kai įvykę įvykiai paties tiesiogiai neliečia. Norėčiau pamatyti,kaip pačiam greitai praeitų gedulas,jeigu tektų išgyventi tai ,ką išgyveno aktoriaus artimieji ir ypač sūnus.
Šūdinas rašinėlis. O tu kas toks? Ką esi nuveikęs be to, kad kitus apsergtum? Nulis be pagaliuko.
tu ligonis..zmogau tu tikrai ligonis,manau tau reiketu paskambint i pagalbos linija,gal suteiktu pagalba,nes ziauru skaityt .. o ta tuotrauka su kate..tikiuosi kadanors viskas atsisuks pries tave..sekmes ligoni.
Pritariu kad ziniasklaida per daug viska ispucia, kad daug kas is to pelnosi vienaip ar kitaip.. bet ar niekas nesupranta kad sitas straipsnis lygiai toks pat??? Tik dar vienas eilinis popsinis rasinelis (paremtas tais paciais popsiniais straipsniais) saves pasireklamavimui.. Liudna net..
Zmogus stumia ant visu kurie raso sia tema, bet o ka pats daro??? Ogi lygiai ta pati. Kodel tada pats neraso apie cunami, kuris palaidojo simtus zmoniu ar kara Irake kur zuvo dar daugiau? Galu gale apie ta pacia nesciaja kuri nusizude kartu su kudikiu ar tuos pacius amerikiecius kurie zuvo po teroristu ispuolio? Nes tai mums tolima ir musu paciu neliecia, mes to siaubo nepatyreme ir tu zmoniu nepazinojome..
Stumia ant zmogaus del jo gyvenimo budo ir t.t. nors ne velnio nenutuokia kas is tikruju dejosi jo gyvenime.. Kai pats pasieks savo gyvenime bent simtadali tiek kiek pasieke Sapras gal tada tegu ir kalba apie tai koks jis netiksa alkoholikas..
Stumia kad mirtis yra savaime suprantamas dalykas, bet noreciau pamatyti kaip jis parasys toki pati straipsni savo mamos/tecio/brolio/sesers/sunaus/dukters/mylimosios/zmonos mirties proga.. net slykstu klausytis tokiu paskalu kai tai neliecia paties rasanciojo..
ir taip toliau taip toliau….
Net nerasysiu daugiau. Koks gi tikslas? autoriaus nuomone vistiek nepasikeis nuo to, o skaitytojai tikiu kad ir patys viska supranta..
O paciam rasinelio autoriui noriu tik palinketi pries stumiant ant visu kitu pirmiausia pasiziureti i veidrodi pries darant ta pati..
As,
tamsta tiek daug prirašėte ir nieko gero nepasakėte. Nebuvo sunku rašyti? Dvitaškius dėti nepavargote?
Taip žiniasklaida (gandonešiai) mėšlas.. bet jūs norite būti dar mėšlinesnis ir dar labiau dvokti.. BRAVO.. :)))) einate kaip tik tuo keliu.. :) jei duotumėte nors kiek laiko atsigauti po tragedijos… jums gal tai nieko tokio.. tik dar vienas “natūralus” gyvenimo ciklo etapas.. beje galutinis ir negryštamas.. bet daugumai tai jautru.. ypač artimiesiems.. ir jūsų gale parašyta frazė “Užuojauta artimiesiems, laikykitės. Gedulas greitai pasimirš.” tai yra patys žiauriausi, ciniškiausi jūsų sakiniai… tai nenuskambėjo nei kaip nuomonė.. nei kaip kritika… nei kaip juodas juokas…. tikiuosi niekada neteks laidoti nusižudžiusiųjų artimųjų… kas jie bebūtų gyvenime… ir 55 metai be keliu dienu tai nėra daugelis metų…
Stipru. Patiko. Iš Šapranausko mirties žiniasklaida per mėnesį uždirbs daugiau, nei per metus iš Kedžio.
Na smagu stebėt diskusiją. Suma summarum, straipsnio autorius yra, kaip pats apsiskelbė -tiesiog kritiškos nuomonės įsikūnijimas ir pasak jo, tokių kaip jis, be abejo, yra labai mažai. Net nežinau, kas čia per daiktas ta kritiška nuomonė ,tiesa sakant ? Autorius turbūt turi omenyje kažką susijusio su kritiniu mastymu. Krūtas terminas. Kaip ir “diskursas”. Deja, kaip tenka pastebėt daugelis krūtų terminų vartotojų nesupranta, nei vieno nei antro reikšmės.
Kritinis mastymas nėra vienos dienos analizės procesas. Ir tai nėra vien tik “prieš”. Kritinis mastymas pasižymi bandymu suprasti tiek vieną, tiek kitą pusę. Kritinis mastymas nėra vien tik impulsas rėkt, kai tik kas šauna į galvą. Jis pasižymi apgalvotais ir pagrįstais teiginiais. Savybių yra ir daugiau, tikiu sužinosite paskaitęs kokią Vikipediją. Visgi tų pagrįstų teiginių pas jus mažai. Tad į Jūsų straipsnį ir tegalima žiūrėti tik kaip į vieno žmogelio garsų lojimą. Ir ,beje, tema su tuo neturi nieko bendra. Tema nėra bloga, tik jos išrutuliojimas yra mažų mažiausiai apgailėtinas, skirtas asmenybėm, kurios būtent ir neturi kritinio mastymo gebėjimų, o tik kažkokias įdiegtas anti-sistemiškas ideologijas, kurių vertės nė patys nesupranta. Prie to labai prisideda ir Jūsų rašymo stilius, beje, kuris būtent ir patraukia šią auditoriją.
Į komentarus, kaip ir pats autorius sako, sureaguoja selektyviai – turbūt į tuos, kuriems turi ką šmaikštaus atsikirsti, apginant savo pusę. Į kitus, kaip ir pridera, reaguoja “kietiako” sindromu, kaip antai “tamsta tiek daug prirašėte ir nieko gero nepasakėte. Nebuvo sunku rašyti? Dvitaškius dėti nepavargote?”
Vat tau ir kritiška nuomonė. Dabar jau supratau.
Straipsnio autoriui geriausiai tinka kapstytis po internetą ir rankiot iš jų savaitės bajeriukus. Vat tą sugeba nepriekaištingai. Na, o su gilesnėm įžvalgom deja deja dar truputį reikėtų pasitengti, ar bent jau išmokti argumentuoti mokykliniu lygiu. Nors kam jam argumentuoti, juk toks blogas, tiek lankytojų, viskas, kas čia parašyta jau greit bus dogma.
Siūlau ateityje į katės foto įsimontuot savo artimųjų nuotrauką “mirties šventės” proga. Tai juodas humoras būtų, ar ne? :) (jokių piktų linkėjimų – tik juodas humoras)
Metu antra,
kurioj vietoj jūs čia taip išskaitėte, jog “tokių kaip aš mažai”? Ne per drąsiai su interpretacijomis?
Dėl reakcijų į komentarus: norėčiau pamatyti, kaip jūs sureaguosite į 500+ komentarų. Jeigu gyvenime nieko neveikiate, tai gal ir sureaguotumėte. Deja, aš taip negaliu sau leistis.
O “kietiako” sindromas yra ne sindromas, o tiesiog nesivarginimas atsakinėti žmogui, kuris net nesugeba rišliai parašyti komentaro ir išdėstyti minčių be milijono tritaškių (t.y. dvitaškių). Jei tokį logišką poelgį laikote “kietumu” – tebūnie. O aš tiesiog nematau prasmės gaišti laiką su žmonėmis, kurie mano minčių nesupras niekada gyvenime.
Megaloblastas,
tamsta mokydamas mane argumentuoti, pats neišsakėte nei vieno padoraus argumento. Todėl jūsų komentaras pasimeta tarp daugybės čia esančių nereikšmingų komentarų. Jūsų tai neužgauna? :)
gal jau palikit žmogų ilsėtis ramybėje?? ačiū!! ši tragedija žiauriai sukrėtė visus, tas aišku. mane asmeniškai skaudina šis įvykis ir aš jį noriu kuo greičiau pamiršt, o dabar visi tik apie tai ir šneka.
Burzujau,
kito nuomones niekinimas teparodo tik savo paties neisprusima :)
As parasiau tik savo nuomone, tiksliau mazyte jos dalele – priesingai nei Jus pats, kuris puse savo rasinio vien tik aptarinejote visus kitus straipsnius ir kaip kas kada kur “nusisluoste sau uzpakali”. Mano komentaro esme ir nebuvo pasakyti kanors gero (Jusu paties zodziais tariant) – greiciau jau kazka blogo… bent jau Jums.
Plius siulyciau pasidometi, kas yra dvitaskis, nes, kaip matau, nelabai suprantate :)
O pabaigai, tiesiog idomumo delei, del to humoro… Jeigu toje nuotraukoje vietoje nugaisusio kaciuko guletu Jusu mergina, ar lygiai taip pat tupetumete issisiepes su iskeltu nyksciu, o po nuotrauka dar pridetumete uzrasa”Kazkada buvo jauna grazi mergina, dabar – nebeveikiantis aparatas, kuri visi pamirs po poros savaiciu”? Kaip pats rasete, “principinio blogo ar amoralaus poelgio mano veiksmuose nėra. O kiekvienam iš mūsų mirus, šikna ar burna taps vienu ir tuo pačiu”. Ar tai, Jusu nuomone, butu juodas humoras??
As asmeniskai manau, kad nesvarbu ar tai yra pajuokiamas zmogus ar gyvunas, mires ar gyvas – viskas turi buti savo ribas. Lygiai taip pat ir su ta nuotrauka su kaciuku – jau nelabai ka bendro su humoru ir beturi, bet atsiranda pasirodo zmoniu kurie iki nuvirtimo kalti kitiems i galvas savo tiesas.. Aisku, cia mano asmenine nuomone.. Tik kodel tada absoliuti dauguma galvoja lygiai taip pat?..
Du klausimai:
1) kas visgi yra tas “dvitaškis”, Jūsų supratimu?
2) ar galima gauti nuorodą į kokį tyrimą apie visuomenės nuomonių pasiskirstymą fotografijų šalia katinų lavonų klausimu?
As,
tai neparodo mano neišprusimo, nes… čia nebuvo ką niekinti. Nebuvo nuomonės, buvo tik padrikas sąmonės srautas. Čia tik jums atrodo, kad išreiškėte kažkokią nuomonę.
Bet kadangi pats taip norite, tai galiu dėl jūsų sugaišti 10min ir atsakyti jums į jūsų sąmonės srautą. Bile kad laimingesnis būtumėte:
a) Visų pirma, dvitaškis, kaip skyrybos ženklas, neegzistuoja. Tikras dvitaškis yra va -> : <- toks ženklas. Egzistuoja daugtaškis, turintis tris taškus. Dviejų taškų vietoj trijų naudojimas paprastai padeda atskirti tam tikro tipo komentatorius - o jie labai dažnai nekalba nei logiškai, nei pagrįstai. Apie argumentus net nėra ką svajoti. Bet tarkime jūs - ne toks komentatorius. b) Jūsų frazė "absoliuti dauguma galvoja taip pat" yra būtent tokių komentatorių mėgstamas bullšitas, kuri nepagrindžiama anei jokiais argumentais. Kodėl? Nes argumentų nėra. Nes tokia frazė naudojama grynai iš empirinių pajūtimų, ką patiria naudotojas gyvendamas savo mažoje aplinkoje (pavyzdžiui, violetinių judėjime, kuris visada teigė, kad "visa Lietuva už Neringutę"). c) Pasikartosiu - jei jūs nesijuokiate, dar nereiškia, kad tai ne humoras. Čia nieko blogo, jūs tiesiog tokio humoro nesuprantate. Ne viską gyvenime privaloma suprasti. Grįžkime prie jūsų pirmojo komentaro, kurį aš taip "paniekinau". Kad būtumėte laimingas, atsakau, kodėl paskersavau ant jūsų "nuomonės": d) "Tik dar vienas eilinis popsinis rasinelis (paremtas tais paciais popsiniais straipsniais) saves pasireklamavimui" - čia sugebėjote net kelis nusišnekėjimus sudėti į vieną. Pirma, tai man nelabai yra tikslo savęs reklamuoti, nes jeigu neprimatote, šiame tinklaraštyje nėra anei vienos reklamos, iš kurios galėčiau uždirbti. Be to, jūs tikriausiai nesuprantate, kas yra tinklaraštis, ir kas yra nuomonės išdėstymas, o ne žurnalistinis darbas. Antra - "paremtas popsiniais straipsniais" - arba jūs turite teksto suvokimo problemų, arba skaitėte kažką kitą, nes šiame įraše niekur necituojama ir nenaudojama jokia medžiaga iš portalų straipsnių. e) "Kodel tada pats neraso apie cunami, kuris palaidojo simtus zmoniu ar kara Irake kur zuvo dar daugiau?" - kadangi jūs nesugebate atskirti, kas yra žiniasklaida, o kas yra asmeninis tinklaraštis, tai nežinau, ar verta aiškinti, kodėl čia nusišnekėjote. Ir kokias pareigas turi atlikti žiniasklaida, o kokių neturi atlikti laisvu hobiu užsiimantis tinklaraštininkas. Dar juokingiau yra tai, kad aš esu rašęs ir apie Iraką, ir netgi kažkada kokią pastraipą apie garsųjį cunamį. Bet gi jums tai nesvarbu, ar ne? :) f) "ne velnio nenutuokia kas is tikruju dejosi jo gyvenime" - jūs tamsta, tikriausiai kuo puikiausiai nutuokiate apie Šapro gyvenimą ir kas jame dėjosi, todėl turite teisę mane kritikuoti, right? g) "Kai pats pasieks savo gyvenime bent simtadali tiek kiek pasieke Sapras" - draudimas šnekėti, kritikuoti ir rašyti apie kokį nors daug pasiekusį žmogų, jeigu nepasiekei kiek jis, yra vienas durniausių pasaulyje naudojamų argumentų. Jis labai lengvai sutraiškomas lengva logika - kai kitą sykį jums nepatiks koks filmas - nedrįskite jo kritikuoti, nes nė per plauką nepasiekėte tiek, kiek jo kūrėjai ir aktoriai. Aaa, tiesa, keista, kad aš čia jums dar aiškinu - jūs net nesupratote, kad aš Šapro nevadinau "netikša alkoholiku". h) "noreciau pamatyti kaip jis parasys toki pati straipsni savo mamos/tecio/brolio/sesers/sunaus/dukters/mylimosios/zmonos mirties proga" - ar galite pasakyti nors vieną logišką argumentą, kodėl jums kilo tokia idiotiška mintis, kad aš turėčiau prisiimti pareigą rašyti apie savo artimo žmogaus mirtį? Ar turiu kažkokiu būdu tamstai atsiskaityti ir rašyti apie tai, apie ką jūs pageidaujate? Nors tiesą sakant čia juokingiau tai, kad gal ir parašyčiau. Ypač jei miręs artimas žmogus mirtų dėl alkoholizmo ar narkotikų. Parašyčiau, kad man gaila, jog mano artimasis buvo tiek debilas, jog pasirinko tokią nesąmonę gyvenime. i) "visu kitu pirmiausia pasiziureti i veidrodi" - ką šituo norėjote pasakyti iki šiol nesuprantu. Žiūriu į veidrodį ir matau save. Ir ką? j) "buvo jauna grazi mergina, dabar – nebeveikiantis aparatas" - jeigu jums mirusi mergina yra vis dar "veikiantis aparatas" - tai jūs esate nekrofilas. Tai ar dabar jau esate laimingesnis, kad atkreipiau dėmesį į jūsų svarbią nuomonę? Jeigu nesate laimingesnis, nesuprantu, kodėl gaištate savo ir mano laiką. Nes jūs gi gerai žinote - mano nuomonė jums yra visiškai neįdomi ir jūs neigsite bet ką, ką aš pasakysiu. Net jei tai bus teisinga. Neigsite ir taškas.
Gerbiamas,
Tai kaip čia, rašote su intencija pamokslauti, bet nenorite diskutuoti su tais, kurie Jūsų nuomonės nesupranta, ar kaip čia pasakėte “niekad gyvenime nesupras”?
Prie ko čia tie tritaškiai? Jei Jūs sau leidžiate naudotis įvairiomis stilistikos priemonėmis ar vizualine medžiaga kaip antai negyvas katinas, tai kuo Jums tie tritaškiai kliūna? Arba tai, jog žmogus nesugeba “logiškiau” nei Jūs išreikšti savo nuomonę? O kliūna todėl, nes tikiu, kad pagal Jus.(…!) na minimum 50% yra neprotaujantys, t.y. neturintys tos “kritiškos nuomonės”dovanos? Ane? Ar klystu (kas irgi yra galimybė)?
Metu trečia,
koks tikslas “pamokslauti” (kaip jūs pavadinote), jei iškart matau, kad žmogus nesuprato nei vienos mano įrašo minties, taigi galimai nesupras ir toliau ką sakau? Negi norite pasakyti, kad to negalima pamatyti perskaičius žmogaus mintis?
Gal verčiau atrašyti tam žmogui, kuris matyti, kad suprato? Nes iš 500 komentarų be abejo bus nereikšmingo spamo, kurio čia buvo pakankamai. Panagrinėkite, kam atrašau. Tikrai nėra taip, kad atrašau tik mane palaikantiems. Nesuklyskite.
Dvitaškiai, skyrybos klaidos, rašybos klaidas ir nesugebėjimas rašyti lietuviškais rašmenimis NĖRA STILISTIKOS PRIEMONĖS. Tai yra nemokšiškumas.
Beje, kalbant apie visuomenę, esate visiškai teisus – kritiškos nuomonės tikrai neturi didžiulė masė žmonių. Bijau, kad daugiau nei 50%. Kritiškai mąstyti jiems tiesiog neskirta. Todėl, pavyzdžiui, valdžioje turime Uspaskichą ir Venckienę su svita.
Taigi…mieli inter ir (kaip Jūs manote apie save) filosofijos ir intelekto sužaloti “komentariukų” vergai. Tiek blogų emocijų viename puslapyje nesu patyrusi. Nurimkite. Apie Kedį visi kalba jau kelinti metai, niekada nežiūrėjau tų laidų, neturiu tam laiko, bet….tegul Šapro gyvenimas ir mirtis nenutolina Jūsų nuo realybės. Lenkai tuo džiaugiasi…Vilniuje nuimtas bet koks finansavimas lietuvių kultūrai ir taip smagiai pinigėliai plaukia Varšuvos ir Krokuvos dienoms…O Jūs apie Šaprą…Jis buvo normalus meno srities atstovas, jo gyvenimas panašus į daugumos teatro žmonių (beje, pati esu iš tos sistemos), jau nei jis, nei mes nieko nepakeisime, o laidas žiūri tie, kurie neturi veiklos arba žingeidumas, lyg 3 D akiniai, suskaido regėjimą, bet jis lieka tik išoriniu.
Kviečiu į kovą “Lietuva lietuviams”…
Norėčiau, kad į Seimą bei Vilniaus savivaldybę grįžtų lietuviai, kad pakeltų “šiknas” nuo kompų…
Daugelyje vietų taikliai žiniasklaidos ir reitingaduonių atžvilgiu. Gal tik velionio vertinimai kai kur per daug kategoriški – bet tai Jūsų nuomonė, ir Jūs, ko gero, sau tų pačių kriterijų, kurių norėtumėt iš žiniasklaidos, netaikot.
Apie įtaką savižudybėms. Penktadienį teko pabendraut su sena vieniša ligota moteriške, kuria kartais šiek tiek pasirūpinam, kuri buvo ir anksčiau užsiminus apie savo vargų nutraukimą savižudybe, tai Šapro savižudybę pateikė kaip argumentą: “net toks turtingas ir visko turintis taip užbaigė savo vargus, tai ko aš negaliu?” Į ką atsakiau: “kodėl manot kad tuo jo vargai, kančios ar problemos pasibaigė?” Gal tai ne geriausia ką galėjau pasakyti, bet sakiau tai nuoširdžiai norėdamas gero, kaip aš tai suprantu.
Apie gedėjimą. Tai būtinas procesas, žmonės jį išgyvena skirtingai (tiek forma, tiek laiku). Yra klaida jį ignoruoti, taip pat yra pavojus jame užstrigti, apie tai ir neišgyvento gedulo pasekmes psichologai yra parašę protingiau ir išsamiau. Vidinio skausmo ignoravimas ar komiko kaukė neišgelbsti, kad ir kaip gražiai tai kartais atrodo aplinkiniams. Pavyzdys – “po ranka”.
Neblogas rašinėlis. Įtaigiai parašyta, gal tik mintys kiek per daug nuspėjamos. Sutinku, jog didžioji dalis žiniasklaidos (ne tik Lietuvoje) yra pinigų variklis. Sutinku, kad V. Šapranausko mirtis buvo per daug eskaluojama. Netgi sutinku, kad mintis “apie mirusį gerai arba nieko” iš esmės yra dvilypė – geriau mylėti gyvą ir linksmai su humoru priimti mirties faktą nei atvirkščiai.
Tačiau noriu paklausti: ar rašydamas visa šitai nepasijautei truputį įstojęs į tabloidų grupę? Jei norėjai parodyti, kad Šapro mirtis tau nerūpi, gal reikėjo tiesiog… nerašyti? Dabar, kaip suprantu, palaikai opozicinę pusę, tačiau, vienaip ar kitaip, verdat viename katile. Kaip delfi susilaukė tūkstančių komentarų, taip ir tavuoju rašinėliu veidaknygėj kas trečias dalinasi.
All in all, ačiū už straipsniuką. Ir ne tik už jį. Tarp komentarų radau labai įdomių minčių, bus apie ką pamąstyti.
Sėkmės rašant! :)
p.s. Viliuosi dviejų dalykų: kad ne tu partrenkei tą mažą bejėgį gyvūnėlį, o po to išlipęs pasidarei sau fotosesiją; kad vėliau nepalikai jo mirusio kūnelio taip gulėti prie kelio. Žodžiais iš mirusio gal ir galima juoktis, tačiau bent darbais reiktų pagerbti gyvybę.
sfinks ziuriu vapse nesupratai straipsnio esmes
Stipri ir teisinga rašliava. Dėl “didvyrių” paskutinėje pastraipoje gal kiek nepritarčiau, bet čia kiekvienas mato savaip :) Kaip bebūtų, ačiū už blaivaus proto gurkšnį šitoje “tragedijų” trydoje.
dzyvai,
dėkui už komentarą. Dėl gedėjimo – neneigiu jo reikalingumo. Be abejo ir pats gedėčiau netekęs artimo žmogaus. Nesuprantu gedulo dviem atvejais: a) kai gedima labai ilgai ir negyvenama toliau vardan to, kad “liūdna”; b) kai po palaidojimo gedima sava mirtimi mirusio labai seno žmogaus. Čia pavyzdys man buvo mano tėvas, kuris per ilgai besikankinusios močiutės laidotuves stengėsi būti linksmesnis – jog žmogui pagaliau baigėsi kančios.
Ieva,
nesijaučiau įstojęs į tabloidų pusę, nes man nėra šansų būti tabloidu :) Iš dviejų perspektyvų: pirma, mano temos nėra tabloidinės ir patys tekstai nepanašūs į tokius. Antra – nuoširdžiai nesitikėjau, kad šis įrašas sulauks tiek atgarsio. Galvojau paskaitys tūkstantis-kitas (kaip man įprasta) ir viskas. Dabartiniai 50 tūkst. skaitytojų man yra nuoširdus nustebimas ir netgi keistas įvykis.
Žiūrint iš tos pusės, kad irgi eskalavau temą – taip, įlipau į tą patį kibirą. Bet nesakiau, jog Šapro mirtis man nerūpi. Nors tiesą sakant – ji man nerūpėjo, nes nebuvo jo didis gerbėjas. Tačiau Šapro mirtis man rūpi tik tiek, kad jis numirė. Nesuprantu didžiulių liūdesio scenų kėlimo, ypač iš žmonių ir subjektų, kurie ant jo visą gyvenimą varė.
O įrašas yra būtent apie visuomenę, o ne apie Šaprą – ir kaip ta visuomenė reaguoja į mirtį, į juodą humorą mirties tematika ir į savižudybes. Tokių įrašų jau esu parašęs ne vieną, o dabartiniai įvykiai sukėlė dar daug minčių, kurios atgulė čia. Taigi manau, kad jei faktiškai ir galima šį įrašą laikyti tos pačios šaprinės mišrainės dalimi, teoriškai aš esu toli už jos, nes įrašo tema ir esmė – ne apie Šapranausko asmenį.
P.S.: katinuką tikrai ne aš partrenkiau :) Partrenkęs esant galimybei užkasčiau. Dėl palikimo, tai nebuvo kur jo tempti – dėl bakterijų šaltinio miesto krūmuose palikti nederėtų, todėl jis liko prie sniego krūvos, kad jį galėtų surinkti miesto tarnybos. Be to buvau stipriai girtas, tai gal ir gerai, kad prie jo nesiliečiau.
ZW,
trys dėkui :)
Iš esmės daug kam pritariu, bet nuotrauka su kate man per žiauri…
“Nesuprantu gedulo dviem atvejais: a) kai gedima labai ilgai ir negyvenama toliau vardan to, kad “liūdna”; b) kai po palaidojimo gedima sava mirtimi mirusio labai seno žmogaus. ”
Turiu labai paprastą pasiūlymą – pagalvoti. Dieną, dvi, gal savaitę. Gal net dar ilgiau. Gal liaudiškai tariant “dašus”. Nesuprantu, iš kur pas Jus tiek daug arogancijos, kvestionuoti būdus, kuriais žmonės susidoroja su tokiomis netektimis – nes turite labai gerą VIENĄ pavyzdį, kuris yra universalus ir tinka visiems? Taip ar ne?
Patikėkit, yra labai daug žmonių pasaulyje, kurie yra labai sveiki, ir vis dar labai gedi savo artimųjų, nors jų jau seniai nėra. Gal pas jus šiek tiek gedulo samprata yra išpūsta? O gal tiesiog, kaip ir pastebėjau, nemokate sukonstruoti apgalvotos nuomonės?
Ir, beje, visais atvejais, po artimo žmogaus mirties yra gyvenama toliau. Nebent pats miršti. Tačiau greičiausiai sutiksite(nors abejoju), kad gyvenimas labai pasikeičia ir jis niekad nebebus toks, koks buvo (įvairiausiomis prasmėmis). Paverkti, nusispjauti, nusisukti ir po savaitės eit į kiną sugeba ne kiekvienas. O liūdesį malšinti įtikinant save, kad “na, žmogus buvo senas”, tai tik menka nesąmoninga egoistiška paguoda sau, dūmų užsklanda pabėgti nuo skausmo.Tai greičiausiai daro žmonės, turintys ne tokį gilų ryšį tiek su savim, tiek su žmogum, kurio jau nebėra.
Prie pasakymo, kad daugelis žmonių neturi kritinio mąstymo, pridėčiau dar tai, kad daugelis žmonių apskritai nesuvokia moralės santykio su gyvenimu ir mirtimi. Pradėkim nuo to, kad žmogaus savanoriškas pasitraukimas iš gyvenimo neturi nei teisinamas, nei smerkiamas. Priežastis paprasta – dauguma to paprasčiausiai nemoka ar painioja su kitom reakcijom. Ne argumentas yra tai, kad savižudybė blogas pavyzdys kitiem – jei ne informacinės priemonės, nieks apie tai ir nesužinotų, t.y. jei esate jautrus/nestabilus, jūs nuo medios jau senokai turėjot būt atsiribojęs/atribotas. Ne argumentas, kad tai yra nuodėmė ar gyvenimas yra Dievo dovana – ne visi yra tikintieji ir ne visi privalo vadovautis kitų tikėjimu/įsitikinimais. Ne argumentas, kad reikia pagalvoti apie kitų skausmą – nuvalkiota frazė “mylėk žmogų, kol gyvas”, kuri galbūt išgelbėtų ir būtų išgelbėjusi daug prarastų gyvybių, bet žmonija to niekada nesužinos.
Apskritai autoriaus mintys sutampa su manosiomis, tačiau aš linkęs neatimti didžiausios žmogaus teisės (teisės į gyvybę ir tuo pačiu mirtį) iš jo paties. Yra įvairių psichologijos mokyklų šiuo klausimu, paprastai yra sutariama, kad to nereikėtų skatinti, tačiau pasirinkimo sumenkinimas naudos dažnai neatneša, o užgautas ego gali sukelti atvirkščia rezultatą. Dažnas savižudis yra nebūtinai išskirtinai nestabilus asmuo, bet neretai itin nuovokus ir psichologiškai sveikas individas. Tai, kas tikrai padėtų – visiškai neutralus neemocinis įvykių pateikimas žiniasklaidoje.
Ar tai įmanoma mūsų visuomenėje, kurioje dominuoja egoistiškumas, yra labai abejotina. Žiniasklaida peni mūsų egoizmą, turime užburtą ratą, iš kurio išeiti be didesnių sukrėtimų (karo, apokaliptinių reiškinių ir kt.) nepavyks. Visi pirmojoje pastraipoje pateikti argumentai būtent tuo ir paremti, kad kiekvienos savižudybės aukos vaidmuo suteikiamas bet kam, tik ne mirusiajam. Net gi ne suteikiamas, o kiekvienas gyvasis tiesiog jaučiasi turįs pareigą būti auka. Taip ir dabar galime tik padėkoti ponui Vytautui, kuris savo poelgiu leido kiekvienam iš mūsų pademonstruoti, kokie tyri ir nuoširdūs mokame tikėti esą; akimirką parodėme skausmą, užuojautą, susirūpinimą, supratimą, gailestį ir atgailą. Tikras krikščioniško žmogaus krikščioniškas vertybes.
O man labai norėjosi Klecko atsakymo į Metu pirmąjį komentarą. Permečiau visus komentuotojus akimis ir būtent Metu komentaras suintrigavo. Nekeista, kodėl jam atsakyti “neturėjote pakankamai laiko”:)
Nešneku apie Šapranausko karjerą ar žiniasklaidos reakciją.
Esminė tavo klaida-darai prielaidą, jog besižudantys blaivūs žmonės yra racionalūs, geba pilnai suvokti savo veiksmų pasekmes. Ne. Jeigu žmogus serga depresija, kaip Šapranauskas tikriausiai ir sirgo, jis negali mąstyti taip, kaip sveiki žmonės. Tame ir visa esmė. Depresija nėra tik kažkoks liūdėsys ar bloga nuotaika. Šis sutrikimas atima iš žmogaus gebėjimą gauti malonumą iš mėgiamos veiklos, sutrinka jo dėmėsys, motorinės funkcijos, suprastėja atmintis, išsivysto nemiga arba hipersomnia, valgymo sutrikimai, psichosomatiniai skausmai, kurių neveikia analgetikai ir, svarbiausia, įsibraunančias mintis. Ir tai tik dalis simptomų. Gal tai skamba nepakankamai rimtai, tačiau po kelių savaičių, kai neturi jėgų išlipti iš lovos, esi iškankintas nemigos ir minčių, kurios tau sako žaloti save, negali labai racionaliai galvoti. Depresija paprasčiausiai atima iš tavęs dalį pasaulio. Jokios anksčiau mėgtos knygos ar muzika tau nekelia jokių emocijų ar malonumo. Tačiau net jei ir sergi savižudybė nėra pati geriausia išeitis. Nieko drąsaus ar garbingo čia nėra.
Susidaro toks vaizdas, jog manai, kad žmonės žudosi tik apsvaigę nuo psichotropinių medžiagų arba šiaip, tiesiog.
Nesiekiu kabinėtis prie smulkmenų. Tačiau turi didelę skaitytojų auditoriją, todėl turėtum jausti atsakomybę pateikti labiau realybę atitinkančią informaciją, t.y. geriau pasidomėk ką daro depresinis sutrikimas. Žmonės sergantys ja irgi nėra kažkokie kankiniai ar vargšai. Jie nėra idiotai ar kvailiai. Jie paprasčiausiai serga. O jeigu nesiekia pagalbos-dazniausiai žudosi. Arba patys bando gydytis alkoholiu ir po to žudosi.
Nesuprantu, kodėl taip daugeliui užkliūna a.a. katė? Ši nuotrauka kaip tik geriausia viso darbo vieta. Tiesa, labai trūksta rankose peilio ir šakutės.
Ne, Tamsta, jūs savo mintis čia dėstote visai ne drąsiai, o garsiai ir net per garsiai, įklimpote į gilią balą, bet nieko – patirtis užtat bus.
Metu,
kodėl jūs taip įsitikinęs, kad aš nepamąstęs, nepatyręs, nematęs ir pan.? Kažkodėl nemaža dalis šio įrašo skeptikų iškart akcentuoja tokį požiūrį, lyg aš apie viską kalbėčiau iš lempos ir tiesiog darau provokaciją.
Kalbant apie egoistišką paguodą, ką vadinate tai, kad žmogus negedi – aš galvoju atvirkščiai. Kaip tik gedulas yra visiškai egoistinis dalykas, skirtas tik savo egzistenciniam liūdesiui pabrėžti. Visi su mirtimi ir laidotuvėmis susiję papročiai ir viskas, kas vyksta po jų, yra būtent iš gyvų žmonių sąmonės kylantys dalykai, kurie neturi jokio ryšio ir jokio prasmės velioniui. Tai žodį “egoistinis” šiuo klausimu reiktų matyti kitokioje šviesoje.
Norite kito pavyzdžio, ne tik to vieno? 35 metų moteris, kurios vyras žuvo. Metų metus gedi ir tiek užsidarė savyje, jog nebemato aplink esančių galimybių ir iššūkių. Altorėlis namuose trukdo pradėti bent kokį kitą gyvenimą ir galbūt susirasti naujų draugų ir netgi – kitą vyrą. Ir būtent dėl mirusio žmogaus, kuris jau nebegrįš ir realiai jau tapo nieku, ji aukoja savo gyvąjį gyvenimą. Va tai yra nenormalu, tai yra nesveika. Tai yra mirties kultas.
AndriauK,
kol dar nebuvau išsigryninęs savo nuomonės apie savižudybę, galvojau labai panašiai kaip tu. Šiaip ir iki šiol galvoju taip – jei žmogus tiesiog nebeturi kito kelio ir jam prieš akis tik savižudybė – pirmyn, tai neturi būti smerkiama.
Tačiau mano nuomonę pakeitė keli įvykiai, kurie sąlyginai apsakyti paskutiniuose įrašo sakiniuose. Tada supratau, kad kai savižudybė atrodytų reasonable sprendimas, visgi yra ta minimalistinė, mikrobo dydžio galimybė, kad vietoj išnykimo per kelis metus gali susikurti nuostabų gyvenimą. Žinau vaikščiojančius gyvus pavyzdžius. Todėl tuos, kurie nepabando, ir noriu vadinti kvailiais. Bet iš esmės su tavim sutinku.
Aha,
dėl tamstos būtinai atsakysiu. Daug komentarų praleidau, nes perskaityti 500 jų – nelengvas darbas.
Zavusis Kvarke,
jaučiu pilną atsakomybę ypač kalbėdamas apie tokius dalykus, kaip savižudybė. Todėl pateikiu realybę atitinkančią informaciją.
Karijote,
galiu tik pakartoti savo ankstesnį komentarą. Niekur neįklimpau ir šioje temoje esu labai tvirtas.
L.B.teisingai parasyta…po artimo zmogaus isejimo gedima,o ne trypiama kojom ant mirusioko kapo ir sirdies.P.burzujus prisipazino,kad girtas nusifotkino prie nutrenkto katinelio.Koks issigimelis jaucia malonuma isiamzint tokiu budu.Opasakymas,kad tai tuoj pasimirs,tai nebent buti zmogum,kuris tik ir lauke to momento,kad iseis ir as pamirsiu.Bet ne apie tai-nespreskim apie kitus zmones,jei ju nepazinojom,tik girdejom,ar “matem”girta,neadekvatu.Jus nezinot,tik teisiat.Neteiskit,nefilosofuokit,nebukit ta bjaurioji gandu skleideja Osa.Bukit oriu zmogum,netgi issakydamas savo nuomone.Otai tik mano nuomone
Aha,
dėl jūsų atkreipiau dėmesį į pirmą Metu komentarą. Tai gal tiesiog pacituosiu, kodėl jį praskipinau:
a) “Matau, autorius padžiūgavo apie tai,kiek daug dėmesio susilaukė po šio rašinėlio – mat tema neva labai gera” – beveik nuo pirmo sakinio neteisingos interpretacijos ir išsigalvojimai. Niekur panašaus dalyko nebuvo, išskyrus nuoširdų nustebimą, kad eilinė mano rašliavo kažkodėl sprogo internetuose. Automatiškai smegenys fiksuoja kaip dar vieną “haters gonna hate, fuck them”. Bet skaitau toliau.
b) “Deja, tiek daug komentarų turbūt ne dėl geros temos, o dėl kvailo turinio” – jep, ypač kvailą turinį parodo tiek daug palaikančių žmonių, pritariančių komentarų, pasidalinimų soc. tinkluose ir asmeninių laiškų. Dar pridursiu, kad ypač turinio kvailumą parodo tai, kad įrašu dalinosi nemažai žinomų (protingų) žmonių, kurių tarpe ir rimti politologai, ir redaktoriai, ir kt. Tegaliu pasijuokti sakydamas “pavidoliai pavidės”. Ties maždaug šia tema Metu komentaras man pasidarė nebeįdomus. Bet skaitom toliau.
c) Tada visa “pseudo” linija apie mano tariamus pseudo argumentus ir pseudo faktus. Nesigilinu dėl paprastos priežasties: bandant paneigti priešininko argumentus (kuriuos laikai pseudo), turi pateikti savo argumentus. Deja, papostringavimais viskas ir užsibaigia. Darau prielaidą, kad mano argumentai nėra pseudo, o čia tik haterio nepasitenkinimas neturint argumentų.
d) “Kitus, be abejo, turinys tiesiog erzina, nes tai nepaprastai menka rašliaviala.” – bandymas sustiprinti savo komentarą griežtais pasisakymais apie turinį pavadinant jį menku. Ne faktas, o tik heitinimas neargumentuojant.
e) “Ne tik nesugebanti aprėpti situacijos esmės, bet ir iškraipanti, ir tuo pat nuvertinanti labai sunkias ir svarbias temas.” – vėlgi asmeniniai pastebėjimai ir bandymas savo nuomonę paversti faktu. Įrašas esmę labai aiškiai ir tiksliai aprepė, jame gan aiškiai aptariama tema apie žmonių reakciją į mirtį, mirties kultą, juodą humorą ir kitus susijusius dalykus.
f) “intencija šiuo straipsniu “pamokyti” liaudį, parodyti, kokie gi visi yra kvaili” – jeigu komentatorius skaitydamas straipsnį susidarė tokį įspūdį, drįstu teigti, kad jis matyt ir jaučiasi kvailys, kurį mokau. Good for you. Nes šis įrašas visų pirma yra NUOMONĖ, o antra, jis neskirtas nieko mokyti, net stilistinės priemonės nėra “mokančios”. Bet kaip matau, elementarus nuomonės reiškimas jums yra nepažįstamas reiškinys, jei jums nepatinkančią nuomonę automatiškai vadinate “pamokymais liaudžiai”.
g) “autorius jaučiasi esantis kompetetingas ekspertas ne tik žiniasklaidos ar moralės temomis bet ir socialinių problemų srityse, kaip alkoholizmas bei savižudybė” – pagal tokia logiką, fotografiją baigęs žmogus visą gyvenimą gali kalbėti TIK APIE fotografiją. Šiukštu niekada negalima įsivelti į jokias diskusijas apie politiką, ekonomiką ar aplinkosaugą. Kaimietiška logika.
h) “bent jau kaip minimum 1 moksle vertinamą knygą perskaityt apie 1 iš šių temų, prieš pradedant formuluoti “pamokslą” auditorijai” – va būtent iš komentaro ir matosi, kad jo autorius tik taip ir tesimoko: po vieną knygą ir – “jau mokslinčius”. Čia tie statistiniai Pedagoginio studentai, kur iškala biški, tada biški nusirašo, tada gauna diplomą – ir jau jaučiasi specais. O tada eina dirbt kasininkais.
Na ir dar aišku juokinga čia tai, kad komentaro autorius manęs nepažinodamas, net nežino kiek ir ką aš žinau ir esu išmokęs ar perskaitęs šioje temoje. Tai tokie spėliojimai yra horoskopinio lygio bullšitėlis.
Tai ponas Aha – kokio bibio man reikėjo reaguoti į tokį eilinį komentarą? Tokių čia buvo kokių 30-40, ir visi jie nuobodūs ir “neiššaukiantys”.
Kadangi Metu palinkėjo man neįsižeisti (ką aš ir padariau tiesiog praignoruodamas svorio neturintį komentarą), tikiuosi Metu neįsižeis ir už mano pasvarstymus čia. Jeigu įsižeis, prašau kaltint komentatorių “Aha”, kuris pasiprašė mano reakcijos.
Yra racijos, geri pamąstymai.
tiesiog slykstus straipsnis ,reikejo rasyt kai gyvas buvo, o ne po mirties ,tai pilanas pavydo straipsnis ,neapykanta skatinantis straipsnis ,negaliu gerbt autoriaus, nes parasytas po mirties ,kai aa aktorius neatsikirs ,o past autorius garantuotas ,kad nuo rytdienos neprades lakt degtine kaip suo vandeni per karscius
apie irusi gerai arba nieko
a dar parasykit issiknyse kokise pozoje mego myletis
fu ,nors min save gerbintis to nerasytu,tai naepykantos ,kersto ,pavydo straipsnis ir tik labai savo esybe silpnas menkavertis taip galejo rasyt ir lygint dirbanti ir uzdirbanti su pasalpine busima mamele ..
Na va, tie kurie kritikuoja, kad į komentarus neatsakinėju arba atsakinėju grubiai:
Kaip atsakyti į paskutinįjį komentarą? Kaip reaguoti į tokį trydos srautą?
koki cia brieda rasai ????? gal tu cia vienas toks protingas ir matai tik tu lietuvos bukle .ir be taves visi viska zino.kuris laikrastis nerase apie tos mergaites savizudybe ar kuri tv nerode ?! lygiaia taspats ir su sapru ,pora dienu virsutiniame puslapyje o veliau niekatram.siaip su tavo mintim sutinku 100proc. bet kam cia reik rasyti??!! nebent bukiem zmonem kurie patys neturi nuomones o tik paskaite ja susidaro?! o kuriems buvo skaudu isgirsti tokia naujiena ,tai sitas durnas straipsnis neikiek nesumazins skausmo….
Gražu. Gražu todėl, kad viskas susiveda į tą “kietiakio” sindromą, atsakinėjant į nepalankius komentarus, t.y. visą kritiką galima nurašyti aštriu liežuviu, o ne intelektualiais argumentais. Na ką, jei taip, tai taip.
a) “Matau, autorius padžiūgavo apie tai,kiek daug dėmesio susilaukė po šio rašinėlio – mat tema neva labai gera” – beveik nuo pirmo sakinio neteisingos interpretacijos ir išsigalvojimai. Niekur panašaus dalyko nebuvo, išskyrus nuoširdų nustebimą, kad eilinė mano rašliavo kažkodėl sprogo internetuose. Automatiškai smegenys fiksuoja kaip dar vieną “haters gonna hate, fuck them”. Bet skaitau toliau.
ATSAKYMAS:Sakot sprogo internetuose”..keliuose (čia puntukas į tą “nemokšiškumą”, rašant kometarus)? Jūsų nuoširdus nustebimas buvo išreikštas šia forma – “Labai daug komentarų :) Reiškia įlipau į gerą temą”.
Be to, atkreipkite, kaip autorius greit nurašo oponento komentarą -“haters gonna hate” (Pasakyčiau aš tau).
b) “Deja, tiek daug komentarų turbūt ne dėl geros temos, o dėl kvailo turinio” – jep, ypač kvailą turinį parodo tiek daug palaikančių žmonių, pritariančių komentarų, pasidalinimų soc. tinkluose ir asmeninių laiškų. Dar pridursiu, kad ypač turinio kvailumą parodo tai, kad įrašu dalinosi nemažai žinomų (protingų) žmonių, kurių tarpe ir rimti politologai, ir redaktoriai, ir kt. Tegaliu pasijuokti sakydamas “pavidoliai pavidės”. Ties maždaug šia tema Metu komentaras man pasidarė nebeįdomus. Bet skaitom toliau.
ATSAKYMAS:Elementarus ad populum argumentas, kurio forma “X yra gerai, nes labai daug žmonių teigia, kad X yra gerai”. Turiu priminti, kad ir už Uspaskichą ir Venckienę labai daug kas balsavo – o kaip Jūs pavadinote šiuos rinkėjus prieš porą valandų? Dar norėčiau, kad pasigirtumėt, kokie ten “protingi ir žinomi” žmonės, o YPAČ politologai ir redaktoriai dalijosi Jūsų nuomone? O jie taip pat pasidalija Jūsų intelektualiniais šedevrais po-tekstiniuose komentaruose į kritiką, kaip antai “kokio bibio man reikėjo reaguoti į tokį eilinį komentarą? Tokių čia buvo kokių 30-40, ir visi jie nuobodūs ir “neiššaukiantys”. Ot inteligentas. Ir prie ko čia tie pavyduoliai??? Siaubas :)
c) Tada visa “pseudo” linija apie mano tariamus pseudo argumentus ir pseudo faktus. Nesigilinu dėl paprastos priežasties: bandant paneigti priešininko argumentus (kuriuos laikai pseudo), turi pateikti savo argumentus. Deja, papostringavimais viskas ir užsibaigia. Darau prielaidą, kad mano argumentai nėra pseudo, o čia tik haterio nepasitenkinimas neturint argumentų.
ATSAKYMAS:Na, neužtektų vietos Jūsų rašinio analizei. Pateikiu vieną Jūsų rašinio dalį: “Tie kurie kalba apie tai, kad toks savižudybių temos eskalavimas daro tiesioginę paskatą žudytis – patys nesupranta ką kalba. Keli istoriniai įvykiai, kai garsi savižudybė paskatino kitas savižudybes, dar neįrodo fakto. Būta įvairių atvejų. Toks eskalavimas gali paveikti tik vieną kitą savižudį, kuris žudosi tik dėl to, kad būtų pamatytas, išgirstas. Toks savižudis nusižudytų ir be paskatos, kai pagaliau atras būdą kaip labiau save parodyti.”
Paskaičiuokite, kiek pseudo-faktų, jus parašėte šioje pastraipoje (aš suskaičiavau minimum tris). Be to, prisiminkite auksinę kritinių diskusijų taisyklę. Ne Jūsų oponentas turi įrodymo naštą, o Jūs.
d) “Kitus, be abejo, turinys tiesiog erzina, nes tai nepaprastai menka rašliaviala.” – bandymas sustiprinti savo komentarą griežtais pasisakymais apie turinį pavadinant jį menku. Ne faktas, o tik heitinimas neargumentuojant.
ATSAKYMAS:Vėlgi, turiu eilę turinio pastabų Jūsų tekstui. Komentare pateikiau berods apie keturias. Deja, AŠ neturiu tiek laiko, kad jas visas išvardyt. Galiu dar pradėti vieną nuo galo, t.y. Jūsų orakuliškoji pastaba velionio artimiesiems – jog jų skausmas, tuoj užsimirš. Tikiuosi šie Jūsų teksto faktai kalba patys už save.
e) “Ne tik nesugebanti aprėpti situacijos esmės, bet ir iškraipanti, ir tuo pat nuvertinanti labai sunkias ir svarbias temas.” – vėlgi asmeniniai pastebėjimai ir bandymas savo nuomonę paversti faktu. Įrašas esmę labai aiškiai ir tiksliai aprepė, jame gan aiškiai aptariama tema apie žmonių reakciją į mirtį, mirties kultą, juodą humorą ir kitus susijusius dalykus.
ATSAKYMAS:Tingiu komentuot.
f) “intencija šiuo straipsniu “pamokyti” liaudį, parodyti, kokie gi visi yra kvaili” – jeigu komentatorius skaitydamas straipsnį susidarė tokį įspūdį, drįstu teigti, kad jis matyt ir jaučiasi kvailys, kurį mokau. Good for you. Nes šis įrašas visų pirma yra NUOMONĖ, o antra, jis neskirtas nieko mokyti, net stilistinės priemonės nėra “mokančios”. Bet kaip matau, elementarus nuomonės reiškimas jums yra nepažįstamas reiškinys, jei jums nepatinkančią nuomonę automatiškai vadinate “pamokymais liaudžiai”.
ATSAKYMAS:Tokį įspūdį, kad bandote pamokyti, be abejo, susidariau perskaičius Jūsų tekstą, čia ir stilistinių priemonių nereikia – nes, kaip galbūt žinote, tekstai turi potekstę. Ar ne? Be to, noriu pridurti, tikrai nesijaučiu kvailiu, čia Jūs klystate.
g) “autorius jaučiasi esantis kompetetingas ekspertas ne tik žiniasklaidos ar moralės temomis bet ir socialinių problemų srityse, kaip alkoholizmas bei savižudybė” – pagal tokia logiką, fotografiją baigęs žmogus visą gyvenimą gali kalbėti TIK APIE fotografiją. Šiukštu niekada negalima įsivelti į jokias diskusijas apie politiką, ekonomiką ar aplinkosaugą. Kaimietiška logika.
ATSAKYMAS:Jūs visiškai absoliučiai iškraipote mano “logiką”. Ne tai turiu omenyje, neklaidinkite žiūrovų. O beje, kaimietiška logika yra tai, kai bobutės rėkia apie skalūnų dujas, nes mano viską žinančios. Panašiai kaip ir Jūs.
h) “bent jau kaip minimum 1 moksle vertinamą knygą perskaityt apie 1 iš šių temų, prieš pradedant formuluoti “pamokslą” auditorijai” – va būtent iš komentaro ir matosi, kad jo autorius tik taip ir tesimoko: po vieną knygą ir – “jau mokslinčius”. Čia tie statistiniai Pedagoginio studentai, kur iškala biški, tada biški nusirašo, tada gauna diplomą – ir jau jaučiasi specais. O tada eina dirbt kasininkais.
Na ir dar aišku juokinga čia tai, kad komentaro autorius manęs nepažinodamas, net nežino kiek ir ką aš žinau ir esu išmokęs ar perskaitęs šioje temoje. Tai tokie spėliojimai yra horoskopinio lygio bullšitėlis.
ATSAKYMAS:O šis komentaras ir parodo, kokia silpna visgi ta Jūsų povyza. Vat lojat lojat ir galų gale pradedat ad hominem atakas, kad mažai nepasirodytu. Jūs mano “spėliojimus” vadinate “horoskopiniu bullšitėliu”- o Jūsų spėliojimai apie mano žinias ir “mokymosi būdus”? Prie ko čia tas Pedagoginis, kuom jis čia kaltas? Koks Jūsų stereotipinis mąstymas. Fu, kaip purvina ir žema. Be to, tenka nagrinėti nemažai musų politikų tekstų – Jūsų atkirčio strategijos, ypač ši, panašios į Uspaskicho. Čia tik šiaip pastebėjimas. Dar kitas pastebėjimas.
Šiuo komentaru ir nusilenksiu ir ačiū už dėmesį. Kas galėjo tapti įdomia diskusija, virto ginču.Despotus, tarp jų ir nuomonės despotus, kritika veda iš kantrybės. O visa tai jau ne mano stilius.
Kleckai išdėjai visą tiesą ant delno, spaudžiu dešinę! Ir nekreipk į tuos trolius(verksnius) dėmesio. Juodo humoro demotyvacijos apie šaprą buvo geriausia, ką galima rasti lietuviškuose internetuose :))
Neskaičiau tų visų komentarų, bet lyg vienoje vietoje paminėta Japonija. Pas japonus ne tik žemės drebėjimai didžiausia problema, o jaunų žmonių masinės savižudybes keliaujant į Aokigahara. Ir tą pas juos yra gana madinga taip daryti, bet ten daugelis brandaus amžiaus žmonių supranta, kad savižudybės yra pats žemiausias lygis, iki kurio žmogus gali nusileisti. Tai tuos nelaimėlius dar bando gelbėti.
Kaip žinia šapras ne vieną kartą mėgino žudytis, tai kurgi visi tie verksniai, kuriem neva labai rūpėjo, buvo tada?
Man tai patinka žiūrėti, kaip žmonės dviveidiškai elgiasi. Bet tiek jie ir tegali. Ką gi, vienu alkoholiku mažiau :)
Straipsnio autorius labai ismintingas, sunku ka ir bepridurt. Taip graziai nuskambejo tie pasakymai: “pagarba mirciai”, ” mirties kultas”. Tik dabar susimasciau, kodel musu sventame raste vis kartojami zodziai “neteisk kitu, nes pats busi teisiamas”. Zinoma jie labai teisingi, bet sakyciau, kad savizudzius gal ne teisti mums reiktu, bet pries ju zengiama zingsni (jei jauti is anksto ju uzmacias), gerai prilupti reiktu, kad pajustu toki fizini skausma, nuo kokio jiems “to” daryt gyvenime ir mintyse pagalovot nebesinoretu. Dievazi, patikekit, savo pazistamu rate pasitaike toks atvejis. Vaistas nuostabus, nezinau dar ateity dar gali ir but kas, bet jau keletas metu “buitinis alkoholikas” (“savizudis”) dziaugiasi graziu gyevenimu.
Na taip,- tu KIETAS gi!!
Bet dabar jau mažiau įdomus.
Anyways, sėkmės rašant..
klausimas: tau kasnors uz tavo rasinius moka?ar cia kaip hobis? nes jei hobis, tai nekazka.
Visiškau nesutinku su šiais autoriaus žodžiais:
“Tie kurie kalba apie tai, kad toks savižudybių temos eskalavimas daro tiesioginę paskatą žudytis – patys nesupranta ką kalba. Keli istoriniai įvykiai, kai garsi savižudybė paskatino kitas savižudybes, dar neįrodo fakto. Būta įvairių atvejų. Toks eskalavimas gali paveikti tik vieną kitą savižudį, kuris žudosi tik dėl to, kad būtų pamatytas, išgirstas. Toks savižudis nusižudytų ir be paskatos, kai pagaliau atras būdą kaip labiau save parodyti.”
Argumentuoju:
http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC2465733/
http://www.plosone.org/article/info:doi/10.1371/journal.pone.0053870
http://ije.oxfordjournals.org/content/36/6/1229.full
Galima rasti ir daugiau tyrimų šita tema (ir galbūt sakančių priešingai, bet vis išsamiau ir moksliškiau, nei jūsiškėje rašliavoje). Tačiau teksto autorius turbūt nusispjaus ir pasakys, kad “šiuos straipsnius parašę žmonės patys nesupranta, ką kalba”. Užtat jūs VISKĄ suprantat. Bravo
Prajuokino,
anaiptol – dėkui už nuorodas, puiki informacija.
KODEL,
matyti, kad tamsta Biblija remiatės – geriausias vaistas primušti :D Super. Nepamirškite ir kitų patarimų iš Biblijos – jeigu išprievartauta moteris šaukiasi pagalbos – ją reikia užmėtyti akmenimis. O jeigu į svečius užgriūna daug netikėtų draugų – jiems reikia duot savo dukrą lytiškai pasantykiaut. Tiesiog puikūs patarimai!
Iš kito forumo,
dėkui už komentarą, visuomet smagu sulaukti :)
Metu,
ir vėl tamsta bandot primetinėt man nebūtus dalykus, kaip kad “kietiako sindromą”. Kad ir kiek kartosit tokių dalykų, tai jūsų žodžių mano akyse nesustiprins. Nesu nei kietiakas, nei pasikėlęs, tiesiog tiesmukiškai (kaip sakėt – aštriu liežuviu) parodau, kodėl neverta veltis į ginčus su žmonėmis, kuriems tavo nuomonė nė kiek neįdomi.
Tik va keista, kad įsivėliau :) Kaltas ponas “Aha”.
a) “Sakot sprogo internetuose”..keliuose (čia puntukas į tą “nemokšiškumą”, rašant kometarus)? Jūsų nuoširdus nustebimas buvo išreikštas šia forma – “Labai daug komentarų :) Reiškia įlipau į gerą temą”.” – na, ir ką tamsta tuo pasakėte? Dar sykį pakartojote kažką abstrakčiai ir net nesiteikėte paaiškinti, kur gi mano nustebime ar frazėje “sprogo” įžvelgėte džiugesį. Retorika, žmogau, retorika ir nieko daugiau iš tamstos komentaro. O kodėl aš nurašiau jūsų bereikšmį komentarą, aš labai aiškiai ir tiksliai parašiau.
b) “Elementarus ad populum argumentas, kurio forma “X yra gerai, nes labai daug žmonių teigia, kad X yra gerai”.” – LOL, čia rimtai? :D Taigi pats pirma šitą savo ad populum panaudojote, primesdamas kad “dauguma komentarų/susidomėjimo dėl kvailo turinio”.
O dėl Uspaskio ir Venckienės rinkėjai – kaip paminėjau, taip ir turėjau omenyje. Už šiuos asmenis balsavę žmonės turi labai rimtų pasaulio suvokimo problemų ir absoliučiai nemoka mąstyti kritiškai.
c) “Dar norėčiau, kad pasigirtumėt, kokie ten “protingi ir žinomi” žmonės, o YPAČ politologai ir redaktoriai dalijosi Jūsų nuomone?” – va būtent todėl iš jūsų pozicijos aš ir juokiuosi, nes aš nepatingėjau peržvelgti, kas dalinosi mano įrašu ir kas kokius komentarus rašė, o jūs – viską traukiate iš lempos. Ir tai darydamas jaučiatės baisiausiai teisus, nors mano kaltinate teisuoliškumu. Tai kas teisiau? Ar išgalvoti pastebėjimai, ar nuomonė, išreikšta stebint veiksmus, vykstančius aplink įrašą?
d) “Paskaičiuokite, kiek pseudo-faktų, jus parašėte šioje pastraipoje (aš suskaičiavau minimum tris).” – kaip bebūtų juokinga, bet jūs IR VĖL nieko kontrargumentuojančio nepasakėte. Common, juk galėjote nukopijuoti iš šalia esančių komentarų, kurie paneigia mano tokią nuomonę faktiniais šaltiniais. Tokia mano nuomonė komentaruose paneigta buvo jau bent kelis kartus su rimtais šaltiniais.
Būtent todėl jus ir laikau niekiniu oponentu, nes jūs pirma užvarote, tada dar užvarote, o visas užvarymas paremtas jūsų pašnekėjimais apie “kvailą turinį”, bet neparemtas anei vienu, net prieš nosį esančiu argumentu. Jūs net sukritikuotas mėginate argumentuoti savo nuomone ir asmeniniais pastebėjimais, o ne faktais. Juokinga čia yra tai, kad aš niekada neprieštarauju, kai mano nuomonė kontrargumentuojama faktais. Aš prieštarauju tada, kai retoriniais bullšitais kalbama apie mano pseudo-faktus, bet argumentuojama dar labiau pseudo-dalykais ir taip gaištamas mano laikas.
e) “Tingiu komentuot.” – be abejo, kaip gi kitaip :)
f) “Jūs visiškai absoliučiai iškraipote mano “logiką”. Ne tai turiu omenyje, neklaidinkite žiūrovų. “ – taip ir nepasakėte, kokia ta jūsų logika. Hehehe :))
(Beje, nesitikėkite, kad sulauksite čia krūvos žiūrovų. Tokius aklų diskusijų komentarus paprastai skaito tik vienas-kitas, kartais išvis niekas.)
g) “Vat lojat lojat ir galų gale pradedat ad hominem atakas, kad mažai nepasirodytu” – man labai juokinga, kai mane kaltina naudojant ad hominem tas, kuris pats pradėjo nuo to. Aš naudoju ad hominem, bet tik dėl, kad tamsta nuo to pradėjai. So, eat this up, ir neliūdėk, kad pakeiksnoju tave neargumentuotai, kai atsakinėju į tavo neargumentuotą pakeiksnojimą. Nesiruošiu taikstytis ir gerbti tą, kas negerbia nei manęs, nei mano brangaus laiko.
h) “Kas galėjo tapti įdomia diskusija, virto ginču.” – jūs tikrai nepasistengėte, kad nuo pat pradžių tai bent būtų panašu į diskusiją. Diskusija vyksta tada, kai oponentas ateina su kontrargumentais ir aiškiais punktais, o ne kažkokiais empiriniais pastebėjimais, kurie skirti abstrakčiai apibrėžti ką oponentas “pagalvojo apie tekstą”. Boring as shit.
i) “Despotus, tarp jų ir nuomonės despotus, kritika veda iš kantrybės” – čia tamsta apie save? Keista, nepasirodė, neblogai laikotės :)
O kritikos visuomet maloniai laukiu. Iš kantrybės mane išveda tada, kai žmogus įsivaizduoja, kad rašo kritiką, o parašo asmeninių išvedžiojimų bullšitėlį. Ir tada pyksta, kad nereaguoju į jo “kritiką”.
Jei yra pageidavimas, mielai galiu viską restartinti, tik meldžiu, ateikite su normaliu ir įdomiu komentaru. Ir tekstą ne padrikai perskaitykite, kad suprastumėte, kas jame parašyta ir nereiktų čia to dar sykį pakartoti.
Rašliava labai taikli, daug tiesos, gerai argumentuotas ir nebuvo nuobodu skaityti.
Šį komentarą po lietuvišku turiniu rašau pirmą kartą po (neperdedu)kokių 9 metų.
Sutinku ne su viskuo. Šitas šiek tiek užstrigo ir paaiškinsiu kodėl…
“Nes mirusiam žmogui ta jūsų pagarba… šiknoj jam ji rūpi.” – 100proc. taip.
“Man sakė, kad negalima juokauti, nes skaudu giminėms. Norėčiau giminių paklausti, kas jiems skaudžiau – ar tiesmukiškas juodas humoras, kurį mėgo ir pats velionis, ar fantasmagoriškas padlaižūniškas šaipymasis iš mirusiojo – kaip kad visų žvaigždžių „memuarai apie velionį“ arba visuotinis žiniasklaidos priemonių reitingų vaikymasis turiniu masėms? Kas iš šių variantų yra tikrai neetiška?”
Net ne apie Šapranauską – tiesiog iš asmeninės patirties. Rašau be pykčio, nuoskaudos ar dar kokios neigiamos emocijos, tiesiog manau, jog paprasčiausiai žmogus nebuvęs tokioje situacijoje nelabai jos gali suvokti. (Čia ta pati logika kaip nebuvęs kare turbūt niekuomet negali suvokti, kodėl žmonės iš ten grįžta taip psichologiškai suluošinti)
Kas skaudžiau? Skaudu viskas. Bus skaudu ilgai. Skaudžiausia, kasdien matyti alkoholizmu sergantį (nes tai liga), besikankinantį artimą žmogų, dėl kurio padarytum viską, atiduotum viską net save, kad tik tai pakeistum. Blogiausia, kad šis skausmas tęsiasi metų metus ir tu kad ir kiek besistengtum nebegali nieko padaryti. Nes tai liga. Tai jau ne tas pats žmogus, kuris buvo. (Tu nesirenki būti alkoholiku – juo tampi, taip pat kaip tampi diabetiku dėl nesveikos mitybos (jei tai ne genetiškai įgimta) ar susergi vėžiu dažniausiai dėl streso, kurį susikuri pats).
Apie mirtį ir laidotuves. Galiu pasakyti, keletą dalykų:
1. tiek iš asmeninės patirties, tiek iš pažįstamų/draugų pasakojimų tokiomis aplinkybėmis/tiek iš mokslinės literatūros – rasti negyvo artimojo kūną yra šokiruojanti patirtis bet kam. Ir galiu paliudyti, jog tas vaizdas taip lengvai iš galvos neišsitrina. Net ir po 10 metų. Neracionalu? YES!! Žmogiška – yes. Norėčiau, jog šis pasaulis būtų racionalus ir logiškas. Sprendžiu, iš tamstos argumentuoto rašymo stiliaus, jog kažkokį išsilavinimą esi įgijęs. Taip kad turbūt pameni pagrindinę priežastį, kodėl neveikia genialiai apskaičiuotos ir pagrįstos teorijos ir filosofijos – ogi, dėl žmogiškojo faktoriaus.
2. artimiesiems dabar nusišikt ant tiek tavo, tiek visų kitų milijardų rašinių, facebook groopsų ir tų kurie atėjo ar neatėjo į laidotuves. Tokiose situacijose nori matyti kokius 3-4 artimiausius žmones ant visa kita jiems nusispjaut. Jie geriau apie žiniasklaida suvokia, jos + ir – nei bet kuris komentatorius įskaitant ir tamstą. Dar turėčiau pridurti, kad patys artimiausi dėl išgyvento streso turbūt net neatsimis didžiosios dalies laidotuvių. Tai tiesiog labai skausmingas išgyvenimas ir tokius dalykus mūsų sąmonė išsitrina iš atminties (pvz. didžioji dalis moterų net neatsimena kaip gimdė dėl streso ir skausmo);
3.kai artimiesi atsipeikės jiems skaudės, ilgai skaudės .. daugelį metų. Ir ne todėl, kad negyveni toliau. Gyveni. Aš 500 proc. gyvenu. Bet kiekvienas tiek tamstos, tiek žiniasklaidos komentaras, tiek kiekvieno pažįstamo ar dar labiau nepažįstamo žmogaus užuojautos reiškimas (nes lietuviai labai jau mėgsta prisidėti prie bet kokios dramos ir jaučia pareigą reikšti užuojautą, nors tavęs net nepažįsta) skaudina. Skausmas neracionalus?durnas? YES. Ištrinamas? I wish. Tiesiog artimieji nebenori to ilgai trukusio skausmo, kurį pradėjo mirusysis tęsti. Bet kuris alkoholizmu sergantis žmogus savo artimuosius pakankamai prikankina prieš mirtį. Po mirties norisi padėti tašką.
Aš po panašios patirties susipakavau šmutkes ir išvažiavau 3 men. iš gimtinės, nes nebenorėjau viso šūdo girdėti.
Kiekvieno asmenybę bei ateities veiksmus bei nuomonę tiesiog įtakoja asmeninė patirtis plačiaja prasme.
Stiprybės artmiesiems, o tamstai linkiu neprarasti savo puikaus ir sarkastiško rašymo stiliaus.
Pradėkime nuo to, jog iš esmės niekad nekritikavau Jūsų paliestų temų. Kritikavau tai, kaip Jūs jas vystote. Netgi, kaip argumentuojate savo teiginius.
Pradedu nuo teksto antorsios potemės.
Teiginys: Šapranauskas ne(be)buvo geras aktorius.
Turiu paminėti savo neutralumą šiuo klausimu. Neturiu nuomonės apie tai, ar Šapranauskas buvo geras ar blogas aktorius. Neesu kino kritikas, režisierius, ar kolega aktorius.
Visų pirma, tai yra teiginys yra apie aktoriaus talentą. Savo nuomonę, pateikiate kaip faktus apie aktoriaus talentą. Vangiai kur minima , jog tai asmeninė nuomonė. Visgi pažiūrėkime, pagal ką Jūs vertinate Šapranausko talentą, t.y. geras ar visgi blogas jis buvo aktorius. Pateikiu kelias iškarpas :
1)Dar prisimenu kaip aktorius plaikstėsi spektaklyje
2)Spektaklio metu išejo namo
3)Buvo prasigėręs alkoholikas
4)Turėjo tik gerai valdomą liežuvi ir subtilesnius bajeriukus (čia, gerbiamasis, net režisieriai su jumis nesutiktų, bet lai, jūs juk ekspertas, ar ne?)
5)Buvo išmestas iš visų Lietuvos teatrų; jau seniai nebevaidino teatre (a tikrai?)
6)Bet aktorius buvo geras komikas..Anekdotus pasakodavo taip, kad net aš sugebėdavau juos išklausyti (pirma – autorius pateikia save kaip autoritetą; autorius pradeda pasiklysti savo paties nuomonėje)
7)Atsidavė chalturkėms televizijoje (Čia grįžtam prie to, kai Jūs sarkastiškai ir ironiškai man leptelėjot, jog pagal mane fotografas turi visa gyvenimą fotografuoti)
Kritinis klausimas Jums– ar visi Jūsų pateikti argumentai, pagrindžia, jog Šapranauskas buvo blogas aktorius (net jei tai tik Jūsų nuomonė)? Mano manymu, savo argumentuose pateikiate žmogaus ydą ir kelis jo profesinės karjeros žingsnius, kuriuos eskaluojate, kaip jo talento nebuvimą ir, beje, pagrindo stoką jį “taip gerbti”.Turiu paminėti, jog daugelis TAIP GERBIAMŲ pasaulinio lygio žvaigždžių, kurių filmais ir muzika, tikiu mėgaujatės, buvo prasigerė, apsiseilėje narkomanai. Ir tai, tikiu, netrukdo Jums Jų garbinti (Nesakykite, kad taip nedarote. Meluosite).
Štai, ką srities ekspertai turi pasakyti apie Šapranauską, kaip aktoriu. Atsipraįau, pateikiu tik du pavyzdžius,nes neturiu laiko:
Vėlyvis:Vytas buvo labai talentingas tiek televizijoje, tiek kine, tiek teatre. Jis buvo universalus talentas.
Koršunovas: O. Koršunovas pabrėžė, kad V. Šapranauskas buvo fantastiškas aktorius.
„Dirbti su juo buvo labai lengva ir, žinoma, linksma. Pamenu, jo vaidmenys spektakliuose „Labas, Sonia, Nauji metai“, „P.S. byla O.K.“ galbūt ir nebuvo dideli, bet jie buvo atlikti tobulai. Tikri deimantai. Vytas buvo perfekcionistas visame kame. Kažkuria prasme, gal tai iš dalies ir pastūmėjo jį tokiam žingsniui. Nes jis stengėsi, kad viskas būtų absoliučiai tobula, negalėjo susitaikyti su tais dalykais, kurie jam pačiam atrodė ne iš galo išbaigti, – mano režisierius. – Mes praradome tikrą didelį aktorių. Bet daug baisiau yra tai, kad mes jo gal ir neatradome iki galo. Jis sukūrė fantastiškų vaidmenų. Ypač Mažajame teatre. Vaidmenys tiek „Maskarade“, tiek „Nusišypsok man, viešpatie“, buvo labai stiprūs ir tobuli. Tai jis mokėjo padaryti. Potencialiai jis galėjo padaryti žymiai daugiau. Jo kartelė buvo labai aukštai užkelta. Tai galbūt buvo jo skausmo priežastis.“
O. Koršunovas neabejoja, kad Lietuva prarado vieną geriausių aktorių. Ko gero, jo nespėję atrasti. Tai, anot jo, ir yra baisiausia.
Laukiu atsakymo.
“Tuo tarpu kažkoks prasigėręs aktoriūkštis, kuris be gal tik kokių penkių skirtingų personažų turėjimo bei daug pošlų anekdotų žinojimo, nelabai ką dar mokėjo ir kuris nusižudė dėl visiškų pirmojo pasaulio problemų yra gedimas taip, tarsi būtų kažkoks didvyris.
O nuo jo mirties Lietuvoje nei pablogėjo, nei pagerėjo. Toks jis buvo nereikšmingas.”
Siaubas jūs visiški skeptikai, bedvasiai, abejingi žmonės, nesidomit nei tikėjimu, nei psichologija.
Pasižiūrėkit psichologijos žodyne kas yra alkoholizmas.
Lietuva tiesiogiai Šapranausko mirties dieną Sakalauskas pasakojo apie alkoholizmą ir kadangi pats yra alkoholikas pasakojo iš patirties. Ar žinot, kad to neina valdyti, kad pirmiausia sunku prisipažinti, kad visą laiką graužia sąžinė? bet kam jums pasakot, jūs gi nepatyrėte nieko panašaus, nesigilinote todėl ir nesuprantate. Reikėjo pasižiūrėti interviu su tais žmonėmis su kuriais Šapranauskas dirbo teatre, aktoriais ir režisieriais, kurie žino koks jis buvo žmogus, kad daug dirbo ir atiduodavo save darbui 100 proc. O tas visas “neatsakingumas” prasidėjo, kai jis susirgo alkoholizmo liga… ir visi neatėjimai į darbą, girtavimas kaip jūs sakot, jis save graužė ir viskas susikaupė. Aišku jis turėjo pats norėti gydytis nes nei narkomanijos nei alkoholizmo neina priversti gydytis.
Tavo straipsnyje buvo tiesos apie portalus, kurie sviestą sviestuotu paverčia ir yra veidmainiški.
Puikios mintys, sveikintinas noras kalbėti apgalvotai, garsiai, tiksliai. Vis tiktai pasigedau subtilumo…Neginčytina, kad išsakydami savo nuomonę vertiname ją kaip protingą. Tik ar visada ji tokia?
Ar tikrai žinome, koks mūsų kalbėjimo tikslas?
O žemės drebėjimas vis dėlto įvyko Kinijoje, ne Japonijoje.
Tu tikrai dalbajobas. Mirus tavo artimąjam, motinai, tėvui, irgi kursi demotyvacijas ‘1000 ir atmirštu atgal?’ Galėsiu padėti.
Nekomentuosiu straipsnio, nes ir be manęs jis išnarstytas po kaulelį garbių internautų :) Nemažai jame protingų pastebėjimų, bet didesnę dalį sudaro mintys, kurios vadinamos asmenine nuomone-kuri savo ruožtu neprivalo būti kitų toleruojama-kuri savo ruožto ruožtu :) skatina diskusijas, teigiamą arba neigiamą kritiką.
O vat autoriaus reakcija į komentarus ypač sudomino :) Šioje vietoje lenkiu galvą prieš “Metu”, ypač jo (o gal jo pasiskolintą) frazę: “Despotus, tarp jų ir nuomonės despotus, kritika veda iš kantrybės.” Šis trumpas sakinukas tave buržujau pribaigė. Ir pribaigė taip, kad net pats to nepastebėjai. Ir negalėjai pastebėti, nes: drįstu teigti, kad būtent toks despotas ir esi. Plius dar narcizuojantis berniukas :) Kuris parašo savo nuomonę (būtinai rėksmingu ir provokuojančiu stiliumi), o po to nekantraudamas laukia aplinkinių reakcijos. Teigiama reakcija glosto jo savimeilę, neigiama gi erzina ir dažniausiai ignoruojama ;) Neskaičiavau, bet galečiau lažintis, jog daugumoje atvejų teigiamai reaguoji, žarstai padėkas tik tiems komentatoriams, kurie pilnai sutinka su tamstos nuomone, ar lengvai pakritikuoja vieną-dvi rašinėlio dalis. Kitus gi iškarto nurašai kaip nevertus tavo dėmesio, nekritiško mąstymo. Arba teisiniesi neperskaitęs dėl laiko stokos.
Šaunuolis “Metu”, greitai viską perkando. Matosi, kad žmogus su solidžia gyvenimiška patirtimi. Gal tu buržujuk nesivelk su juo į žodžių, sąvokų ar kitokį intelektualų mūšį :) Čia lygis kaip NBA ir LKaL komandos ;)
P.S.: tai buvo TIK mano asmeninė nuomonė ne tavo skonio :) gali drąsiai ir “motyvuotai” ją sudirbti ;)
P.P.S.: stengiausi rašydamas nepadaryti anei vienos klaidos, idant atitikčiau tavo vertų dėmesio komentarų lygį (bo kaip supratau, vien tik dėl to išbrokuoji) :)))
Savižudybė tai ryškiausia egoizmo išraiška – tai pasakymas “jeigu nėra taip, kaip aš noriu, tai eikit jūs visi š…”
Nusižudamas žmogus “pabėga” nuo visų aplinkinių problemų, įsipareigojimų, reikalavimų ir t.t., palikdamas visa tai, kitiems – “man tai jau nusibodo, jūs jeigu, norit, tai ir srėbkit visa šitą….”
Norėčiau atsakyti į Metu komentaro pabaigą, t.y. pakomentuoti O.Koršunovo žodžius apie V.Šapranauską. Buržujus jaunas žmogus, jis gali daug ko nežinoti, o aš esu Šapranausko kartos, tad sekiau tiek jo, tiek O.K. karjerą. O.K. spektakliai, kuriuose vaidino V.Šapranauskas, pastatyti 1994 ir 1997 metais. Tai kodėl O.K. daugiau niekada nekvietė vaidinti šio aktoriaus, kuris, kaip O.K. sako, vaidmenis atlikdavo tiesiog tobulai? Skaičiau O.K. žodžius apie V.Šapranauską. Jūs nepacitavote to, kad O.K. mano, jog V.Šapranauskas galėjo suvaidinti viską ir kad būtų buvęs puikus Hamletas. Tad kodėl O.K. spektaklyje Hamletą vaidina kitas aktorius? Jūs galite prieštarauti, kad amžiu jau ne tas, bet D.Meškauskas jaunesnis tik 6 metais. Gerai, sakykim ne Hamletą, tai tada nors Hamleto tėvo šmėklą. Bet pastarąjį dešimtmetį V.Šapranausko scenoj nebematėm, o į spektaklius atlikti jo sukurtų vaidmenų buvo įvesti kiti aktoriai.
Jau net nuobodu kartoti, jog režisieriai nebekviesdavo vaidinti V.Šapranausko dėl to, kad jis buvo neatsakingas ir nepatikimas, kad dėl jo gėrimo ir nepasirodymo teatre spektaklio dieną tekdavo atšaukti spektaklius. Ir tai buvo ne vienetiniai atvejai. Ką jau bekalbėti apie tai, kai įpusėjusį spektaklį tekdavo nutraukti. Visi tie teatralai, kurie keikdavo V.Šapranauską dėl tokio teatro diskreditavimo, dabar laikosi taisyklės ( kuri man lygiai taip pat kaip ir buržujui atrodo kvaila): apie mirusį tik gerai arba niekaip. Teatre labai ilgai buvo taikstomasi su tokiu jo elgesiu, bandoma jam padėti, bet viena iš didžiausių problemų buvo ta, kad pats V.Šapranauskas nepripažino, kad turi problemą – alkoholizmą.
V.Šapranauskas svajojo ir norėjo vaidinti rimtus vaidmenis? Su teatralais apie tai nekonkrečiai pakalbėdavo. Bet vis atidėliojo, jam vis neužteko tų televizinių pinigų. Ir niekas kitas čia nekaltas…Talentą reikia puoselėti, o ne tik juo naudotis.
Labai geras straipsnis,super !
Dariau,
patarčiau pakomentuoti pas Račą ar Užkalnį, pamatysi, kaip šie interneto “grandai” reaguoja į jiems nepatinkančią nuomonę. Dundukai, atmatos, užsikrušk negyvai – kasdieninis žodynas. Buržujus kaip tik pasižymi tuo, kad bendrauja su savo skaitytojais, stengiasi atsakyti į komentarus, kiek įmanoma. Ir stengiasi atsakyti mandagiai, irgi kiek įmanoma :).
Ačiū už blaivų pamąstymą. Išties sudominote. Ieškosiu kitų Jūsų straipsnių internete.
Kai skaitai apie Lietuva, tai tik begalinis dziaugsmas apima sirdi, kad esi zmogus jau ne Lietuvoje. O tikrai nenoriu to jausmo ir bandau ji vyti salin!
Kas atsitiko Lietuvos zmonems?
Kur pradingo normalus samoningas mastymas. Ar maistas ,oras tokie blogi, kad zmones taip jau nustojo galvoti ir blaiviai kalbeti.
Neliko bendru vertybiu, neliko normalios morales,tik sapaliojimai ir beviltiski bandymai aklai sekti uzsieni, megdzioti uzsieni… Bloga tikrai bloga ziureti i baigiandzia nupusti tauta.
O turejome kuo didziuotis. Turejome proto galiunu. Jie jau baigia iseiti, bet ju pakeisti tokiais paciais vertingais zmonemis jau nebeturime… Neliko…
Kas atsitiko tikrai? Tautos genocidas is vidaus? Bendra tautine MORALES SAVIZUDYBE????
“…Žinote kaip būna, kai nori ką nors gudraus apie save pasakyti, bet tada palieki kuriam laikui susigulėti ir praėjus tam laikui tas „gudraus“ atrodo kvaila ir lėkšta? Tai štai čia yra būtent taip…”
Tai ir kalbi gudriai, bet neprotingai – trūksta patirties ir išminties.
Su laiku keisis tavo nuomonė, kaip ir rašliavos šiandieninės…
Cinizmas išgaruos kartu su asmenine skaudžia patirtim. O jei neišgaruos, tai taip ir liksi tik gudrus pats sau.
O čia iškeltas viešumon katino lavonas su išsišiepusiu girtu “veideliu” minčių originalumui pabrėžti?
Ilgai prie jo staipeisi, kad kadrą gerą pagautum?
Daug panašių kolekcinių sukaupęs esi?
P.S. Dabar tesi savo mažam kiemelyje (neatspėtum, kokios klonuotos veislės esi) lojantis šuo…
Miss,
dėkui už komentarą. Dėl daug ko galiu sutikti (ypač dėl pasakymo apie artimojo kūno radimą – be abejo, tai yra absoliutus šokas). Bet sunku sutikti dėl to ilgamečio skausmo. Nors ne – iš esmės tau neprieštarauju, nes tu pritari, jog tai neracionalu. Tiesiog kalbėdamas apie “gyvųjų gyvenimą” turiu omeny tai, kad jei moteris ilgus metus kentės ir ilgėsis savo mirusio vyro – jai nebėra šansų gyventi toliau, džiaugsmingai auginti vaikus, galų gale susirasti kitą vyrą. Jei motina ilgai liūdės ir kentės dėl mirusio sūnaus – tai bus atimtas dėmesys iš gyvųjų likusių vaikų. Jei draugas liūdės draugo – nebus gerai kitiems gyviems draugams. Ir kiti įvairūs atvejai. Liūdėti aišku normalu, kentėti irgi. Bet tai neturi trukti amžinai. Norint gyventi pilnavertį gyvenimą po artimojo mirties, vieną dieną vis tiek reikia 100% pripažinti faktą, kad nebesugrąžinsi. Ir reikia tą skyrių uždaryt.
Bet tu teisi. Tikrai žmogiška.
Andriau,
super, prigavai. Tai daug ką įrodo. Kaip veikia naujienų psichologija ir kad tai, pasirodo, gali paveikti net ir tuos, kurie kritikuoja tokį naujienų būdą. T.y. šiuo atveju mane – jog net valstybės neįsidėmėjau.
Kas dar įdomiau – tu pirmasis. Dėl to dar stipriau.
REDAGUOJU: supratau, kur susimaišiau. Pasirodo, Japonijoj irgi buvo (http://bit.ly/164tMZ3). Tik be aukų.
Dariau,
prieš teigiant tokius dalykus: “Teigiama reakcija glosto jo savimeilę, neigiama gi erzina ir dažniausiai ignoruojama” – kviečiu pasiskaitinėti mano tinklaraštį ir pažiūrėti, kaip gi aš “ignoruoju erzinančius komentarus”. Nes niekada tokių neignoruoju ir dažnesni mano skaitytojai gali tą 100% patvirtinti.
Kai tai padarysi, tuomet kviečiu papasakoti man, kaip tinkamai sureaguoti į ~150 komentarų (teigiamų ir neigiamų), kurių labai didelė dalis iš esmės kartojasi. Klausimas sukasi konkrečiai apie laiko sąnaudas (įsivaizduokime, kad geriausiu atveju vienam komentarui užtrunkama apie 5 minutes).
Kitą sykį tikriausiai eisi į naujienų portalus ir reikalausi, kad žurnalistai sureaguotų į kiekvieną komentarą po jų straipsniais? Sėkmės.
P.S.: kalbant apie lygas, aš pasirinkčiau kitokią lyginimo temą. Pavyzdžiui, medicininę. Tai jeigu, pavyzdžiui, mano lygą laikytume medicinos teorija, tai Metu komentarus reiktų laikyti ajurvedinės medicinos teorija. Nes Metu komentarai yra būtent atvejis, kai pirmines objekto teorijas (t.y. nuomonę), komentatorius bando kontrargumentuoti iš pirminių išvestinėmis teorijomis, kurios paremtas dviem dalykais: pirminėmis veiksmingomis teorijomis (nuomonė) ir išsigalvotais tų teorijų primetimais (išvedžiojimai komentaruose). Spėju, kad nesuprasi, ką norėjau pasakyti, bet man tiesiog labai juokingai pasirodė lygų lyginimas – nes Metu mano nuomonę bando kontrargumentuoti ne faktais, o asmeninė nuomone paremtais išvedžiojimais.
sielai,
man kartais labai keista, kai kategoriškai šnekančius žmones visi laiko “nepatyrusiais ir neišmintingais”. Tą pastebiu ne tik savo situacijoje. Nerandu tam paaiškinimo. Nebent tik tai, kad tai pabrėžti svarbu tą sakančiajam – kad nors prieš save sumenkintų kritikuojamąjį asmenį.
Dėl nuomonės kitimo tiesiog pridursiu. Žmogus, kurio nuomonė nekinta, netobulėja, nesiplečia, yra sustabarėjęs, nuobodus radikalas.
Metu,
“Pradėkime nuo to, jog iš esmės niekad nekritikavau Jūsų paliestų temų. Kritikavau tai, kaip Jūs jas vystote. Netgi, kaip argumentuojate savo teiginius.”
Galime pradėti nuo to. Iš esmės jūs parašėte komentarą, kuriame buvo primetinėjama: kad džiūgauju dėl rašinėlio sėkmės (suprask, toks mano tikslas); tuomet buvo primetinėjama, jog savo nuomonę verčiu faktais; tuomet aišku buvo viskas argumentuojama fraze “nepaprastai menka rašliava”; tuomet implikavote, kad savo rašliava nuvertinu labai sunkias ir svarbias temas – suprask, esu durnas nepatyręs vaikis, kuriam negalima kalbėti apie tokias temas (čia mane labiau suerzino ne neleidimas kalbėti, o primetimas, kad aš “nepatyręs”); toliau buvo šaipomasi primetant, kad jaučiuosi “kompetentingas ekspertas”.
Tai jeigu tamsta tai vadinate “kritika, kaip aš vystau temas” – jums tikrai prastai su teksto suvokimu. Tiek savo teksto, tiek kitų.
Toliau jūsų komentaras tęsėsi apie tai, kad negalima apie kažką kalbėti neperskaičius vienos knygos ir nepasidomėjusius tema. Čia jūs vėlgi primetinėjote, kad aš nieko neišmanau šiose temose. O jūs to 100% negalite žinoti. Bet šitam visam jau paprieštaravau ir paaiškinau ankstesniuose komentaruose. Tai tiek apie jūsų šį pirmąjį pastebėjimą.
Dabar galime pereiti prie kitos dalies, kuri jau daug įdomesnė negu visi jūsų komentarai iki šiol sudėjus (aš rimtai, be ironijos). Todėl pamėginsiu atsakyti kuo ramiau.
“Neturiu nuomonės apie tai, ar Šapranauskas buvo geras ar blogas aktorius. Neesu kino kritikas, režisierius, ar kolega aktorius.”
Ar aktorius yra geras aktorius, sprendžia ne kolegos, ne režisierius. Tai sprendžia ŽIŪROVAS. Visada, visur, visuomet, visose meno srityse. Šapranauskas buvo nuostabus aktorius, mačiau tai daugybę kartų. Tol, kol vaidino teatre. Tikrame teatre. Bet apie tai šiek tiek vėliau, atsakant į komentarą paeiliui.
“Savo nuomonę, pateikiate kaip faktus apie aktoriaus talentą. Vangiai kur minima , jog tai asmeninė nuomonė.”
Ar rašydamas asmeninį tinklaraštį privalau kiekvieną sakinį pradėti “Mano nuomone,…”? Tikiuosi suprantate, kad tai būtų kvailas reikalavimas. Jeigu skaitytojas nesupranta, apie ką įrašas ir kokioje erdvėje jis parašytas – tai yra skaitytojo problema. Įrašo pasirinkta forma niekur neparodo, jog mano teiginiai turi būti priimami kaip faktai. Todėl jeigu jūs skaitydamas mano įrašą supratote, jog aš bandau primesti faktus – tai buvo jūsų visiškai asmeninis įsivaizdavimas kažkaip interpretavus tekstą. Nei vienoje teksto vietoje aš nepaminėjau, kad mano nuomonė – neginčytinas faktas. Netgi apskritai neminėjau, kad faktas.
Kitas dalykas, kas yra šiek tiek komiška, jog tamsta sakote jog primetinėju faktus, bet darote tai vertindamas tokius sakinius kaip:
“Dar gerai pamenu, kaip seniai seniai girtas plaikstėsi spektaklyje „Nusišypsok mums Viešpatie“. Spektaklį ištempė, kai kur net linksmai paimprovizavo.”
“Bet kitą sykį, „Vyšnių sode“, viduryje spektaklio leido sau tiesiog išeiti namo.”
Ir pan.
Seriously… šitas tekstas jums panašus į faktinės nuomonės primetinėjimą? Čia juk atsiminimai ir atsiliepimai apie spektaklį!!
Tiesa, reikia pabrėžti – kad išėjo iš spektaklio, o spektaklis buvo nutrauktas – čia jau 100% faktas.
Bet rimtai – ar toks tekstas, kurį netgi sunku priskirti publicistiniam ar grožiniam – nes jis tiesiog buitinis – yra faktų primetinėjimas?
Jeigu taip, tada aš tamstos visiškai nesuprantu. Gyvename alternatyviose realybėse.
“Visgi pažiūrėkime, pagal ką Jūs vertinate Šapranausko talentą, t.y. geras ar visgi blogas jis buvo aktorius.” (ir toliau išdėstyti 7 punktai).
Dabar prašau, išgirskite mane atidžiai – čia bus tai, ką aš jau kelintu komentaru bandau pasakyti apie jus, t.y. apie jūsų išvedžiojimus apie mano asmenį:
Aš Šapranausko talentą vertinu ne pagal šiuos punktus. Čia BŪTENT JŪS iš savo varpinės vertinate mano nuomonę apie Šapranausko talentą išvesdamas tą vertinimą sau iš kelių buitinių sakinių. Čia jūs bandote primesti faktą, jog aš taip ir anaip galvoju apie Šapranauską. Ir ką aš noriu pabrėžti, jog jūs primetinėdamas šiuos faktus, taip jais patikite, jog laikote juos 100% teisingais. Ir jums mano nuomonė apie tai pasidaro netgi neįdomi. Todėl aš prieš tai ir buvau supykęs – nes jūs padarote absoliučiai neteisingą išvadą apie mane, paskelbiate tai kaip faktą, o tada ignoruojate tai, kad aš tai bandau paneigti.
Ar išgirdote? Ar išgirdo tai Darius, šnekantis apie kažkokias lygas? Labai tikiuosi – tik bijau, kad ne.
Grįžtant prie Šapranausko talento ir jo aktorystės vertinimo, man labai juokinga skaityti, kai jūs rašote “ar visi Jūsų pateikti argumentai, pagrindžia, jog Šapranauskas buvo blogas aktorius”. Nesuprantu, kur jūs buvote ir kaip jūs suvokiate tai, ką rašau jums, bet Šapranauską aš visą gyvenimą laikiau nuostabiu aktoriumi! Aktoriumi, kuris išspyrė savo talentą lauk – paaukojo jį tuščiai, bet pelningai veiklai. Kadangi sužymėjote net 7 punktus, atsakysiu: aš jo tikrai nevertinu pagal tuos kelis punktus ir kelis sakinius iš savo įrašo. Aš jį vertinu iš daugybės dalykų, tame tarpe: spektaklių žiūrėjimo, aktorystės (positive), episodų ctv.lt, anekdotų laidų, personažų (neutral), veiklos visokiuose šokių dešimtukuose ir TV ir pop-teatre (negative). Manau, kad pakankamai pažįstu V. Šapranausko karjerą, kad leisčiau sau ją vertinti iš asmeninės perspektyvos.
Tai pasakykit, apie ką mes čia kalbame, jeigu jūs visą šį laiką galvojote, jog Šapranauską laikau blogu aktoriumi? Įraše netgi paminėjau Sakalauską, kuris teatro scenoje laikomas tikrai vienu geresnių aktorių – ypač humoro. Taigi, wtf?
“5)Buvo išmestas iš visų Lietuvos teatrų; jau seniai nebevaidino teatre (a tikrai?)”
Kaip jau buvau pradėjęs užsiminti – tai ne teatras. Pop-teatro man neapsiverčia liežuvis vadinti teatru. Teatras yra Nekrošius, Koršunovas, Tuminas, na dar Vaitkus. Pop-teatrui nereikia talento. Ir jau atleiskite, bet tai telieka mano absoliučiai asmenine nuomone.
“Štai, ką srities ekspertai turi pasakyti apie Šapranauską, kaip aktoriu”.
Tikiuosi suvokiate, jog garsus žmogus, viešai pasakęs kokią nors kritiką apie mirusį žmogų, būtų momentaliai pasmerktas? Ir tikiuosi suvokiate, kaip garsūs žmonės to tikrai nenori ir supranta, kad tai jiems būtų nenaudinga?
Netikiu, kad nesate atkreipęs dėmesio į įprotį “apie mirusį gerai arba nieko”, kuriuo apsiėmę dauguma žmonijos? Ir būtent dėl šio kvailo įpročio netgi po tokių žmonių, kaip AMB arba Veselka, visi viešai tampa kažkokiai mykčiojančiais susimylėjusiais gerbėjais, nors dar prieš kelias dienas tiems žmonėms ant galvos prišikti galėjo. Nesiplėsiu daugiau – tik man labai keista, kad kažkam dar kyla klausimas, kodėl po garsių žmonių mirčių kiti garsūs žmonės kalba taip, kaip gyvenime nėra kalbėję jiems gyviems esant.
Šapranauskas patvirtina faktą, kad talento nepragersi, o tik pragersi galimybę jį demonstruoti.
Sutinku su tuo, kas parašyta 99,99 procentais, o su kuo nesutinku, kol perskaičiau straipsnį, pamiršau :)
Iš tikrųjų tai stebina žmonių gebėjimas mikliai išsiversti kailinius pagal vėjo kryptį: vakar komentaruose keikė alkoholiką, šiandien gedi dėl didžio aktoriaus mirties. Ačiū Kleckui, bo galvojau esu atsilikusi nuo pasaulio ir anapus iškeliavo tikras scenos grandas. Nors gyvenimiška patirtis kuždėjo, kad alkoholis suvalgo sąžinę ir pareigos jausmą, ir Šapro atveju neturėtų būti kitaip, bet kas ten žino, gal ten, sostinėje jis nenulipo nuo scenos. Ką gi, neklydau. Gal ir turėjo Šapras humoro jausmą, tačiau man nenuskilo laimė jo išgirsti: mačiau seną vulgarų diedą. Pirmąkart po keturių metų įsijungiau pažiūrėti chorų karų finalą, ir tik dėl to, kad jame nebebuvo Šapro. O dėl drąsos kišant galvą į kilpą, tai čia mums taip atrodo. Manyčiau, kad kai žmogus žiauriai žiauriai nekenčia savęs, mintis apie nebūtų jam neša palengvėjimą. Nors kas ten žino… Bėda, kad Šapras paliko eilę žmonių su kaltės jausmu, kad neatsiliepė į jo šaukimą guosti jį trečią valandą nakties (Eglė Gabrėnaitė, ir dar kažkas). pažįstama savanoriauja Jaunimolinijoje ir patvirtino, kad potencialūs savižudžiai atakavo skambučiais bei laiškais, dėl to buvo mestos didelės gelbėtojų pajėgos. Pasikartosiu – potencialūs. Taigi, kažkokią savižudybių statistiką netrukus, tikėtina, turėsim.
Depresija…didzioji dalis gyditoju labai menkai supranta apie sia liga,ir,jiem, taivisai neidomu ir rezultatai akivaizdus .O gydimo metodai siaubingi tai negydimas tai zmogaus visu funkciju uzmarinimas pavrtimas zombiu didele patirti turintis Jonuks
Tiriausia,jei sis zmogus sugriztu i gyvenima daugumai butu GEDA.
Geras straipsnis, bet su šituo sakinu sugadinai viska:
“Užuojauta artimiesiems, laikykitės. Gedulas greitai pasimirš.”
Iš kur tu žinai kiek ir kas kaip gedi, turiu omenyje artimuosius, “gretai pasimirš”… tiesiog juokinga ir banalu. Perskaites šita sakini supratau, kad straipsnio autorius lygiau toks pat kaip ir tie skalikai, bei pop žvaigždės esą viską suprantys ir gedintys.
burzujau, viska, ka parasei, yra tiesa tam tikram lygyje. Bet tu ziurek is auksciau – portalai deda tokius straipsnius kokius skaito zmones. Jei zmones spaudzia ant kiekvieno su sapru susijusio linko tai portalai mato savo duomenyse, todel duoda tai, ko skaitytojams ir reikia. Portalai nera kazkokia ideali institucija kuri deda tai, ko zmonems reikia. Ne, daznai atvirksciai, deda tai, ka zmones spaudzia. Nes jiem reikia isgyvent. 15min, delfi, alfa, visi tie dalykai nera ziniu saltiniai. Taip, kartais juose atsiranda naudingu dalyku, bet tik tokiu, kurie susilaukia daug demesio. ten niekada nebus kazko, kas butu neidomu daugumai zmoniu, bet butu teisinga ir reikalinga paskelbt. Ten bus tik emocijas sukeliantys, priestaravimus, neapykanta, piktinimasi kurstantys, zmones kuo labiau suerzinantys straipsniai, kurie susilauks daugiausiai demesio. Dedama yra ne tai, kas yra, o tai, ka skaitytojai nori matyt. Visi nori matyt BMW avarijas – kai atsiranda avarija su BMW skaitomumas garantuotas, visi nori matyt venckienes – tol des, kol isciulps visus idomumo lasus, visi nori matyt zinomu zmoniu nesekmes – sapro savizudybe, skyrybos, nuopuoliai ir pan. Zmones nera protingi. Lietuviski portalai nera vieta ieskot informacijos, ten yra vieta pasiziuret ka lietuvos liaudis megsta, o ne ziniu gaut.
Autorius viską čia gerai surašė. Taip ir viskas yra, tik žmogai dažnai nenori suprasti kaip viskas iš tikro paprasta yra.
Pagalbos numeriai nelabai įdomūs tam kas nusprendė atsisveikinti su šiuo pasauliu… Buvo ir man “juodos dienos” kai norėjosi viską palikti, bet nei karto negimė mintis paskambinti į kokią tai psichologinės pagalbos liniją. Padėjo tik draugai ir artimieji, o labiausiai tai baimė… menu – stovėjau prie geležinkelio linijos ir stebėjau artėjančius traukinius, o galvoje viena mintis: “ką daryti kai nenori gyventi, o mirti taip baisu”…
Sulaukiau, kol praeis masinė psichozė, taigi pagaliau atsirado poreikis susivėlusias mintis paversti rašliava. Straipsnis ne genialus, bet, turiu pripažinti, tuometinių visuotinių aikčiojimų begalybėje- įdomus ir reikalingas, ne veltui sulaukęs tiek dėmesio. Kaip ir daugelis aimanuojančių rašinėtojų, nebuvau V.Šapranausko draugė ir netgi pamišusi gerbėja, taigi niekad nesiknaisiojau jo asmeniniame gyvenime. Iki MIRTIES, tiksliau, SAVIŽUDYBĖS. O tada pajutau, kad įsitraukiau į visuotinį informacijos poreikio liūną. Kodėl??? Tikriausiai, dėl paslapties. Kiekviena savižudybė-tai gili paslaptis, o kai niekas nebegali jos įminti, nevalingai imi ieškoti atsakymų. Žiauroka… Nekyla abejonių, kad V.Šapranauskas buvo talentingas, be galo įdomus ir gilus žmogus. Vulgarokas jumoras ( humoras)? Tokio lygio visapusiška asmenybė galėjo sau tai leisti (‘kam nejuokinga-nesijuokit’). Vienišas, ieškantis ir nerandantis? Tai tik jis ir težinojo. Depresuojantis alkoholikas? Tai diagnozė, taigi ne mums, o specialistams spręsti. Jau bandė žudytis? Tada tai buvo tik laiko klausimas. O jei TAI padarė būdamas apsvaigęs, žinodamas, kad už eilinį nepasirodymą eteryje bus maitvanagių ir vėl plėšomas į gabalus-tiesiog gaila ir liūdna. Liūdna, kad joks ‘paskutinysis šiaudelis’ neplaukė pro šalį…Nors vienas artimas, šviesus ir kūrybingas žmogus po eilinių ‘daugiadienių’ pasikorė vonioje, kai ne vienas buvo namie…Man baisu tik viena-jei žurnalistai iškapstys Ievą, bus dar kam (tikriausiai, ir man) taip pat maitvanagiškai varvinti seiles…
Nesutinku tik su tuo, kad ‘gedulas pasimirš’. Taip, skausmas atlėgs, bet nepasimirš
Kai norėsite nusižudyti, paskaitykite:
http://apsikabinkim.blogas.lt/kazkuria-diena-210.html
ir
http://apsikabinkim.blogas.lt/kaip-elgtis-zvejyboje-266.html#comments
jei nepraėjo noras, vadinasi pasiryžymas išties stulbinantis, o tai gerbtina.
(Su pataisymais) Kai norėsite nusižudyti, paskaitykite:
http://apsikabinkim.blogas.lt/kazkuria-diena-210.html
ir
http://apsikabinkim.blogas.lt/kaip-elgtis-zvejyboje-266.html
jei nepraėjo noras, vadinasi pasiryžimas išties stulbinantis, o tai gerbtina.
Patiko mintys pritariu 100%
sorry, del tavo rasto ilgumo vargsas mobilus parejo, ir nebeisstena LT srifto anymore…
tikiu, suskaitysi, kaip bebutu, tai DAR vienas komentaras tavo svarbiame pasisakymo laukelyje, means, dar yra durneliu blogaukiu, kurie tave skaito….. turbut tavo pasisakymas svarbesnis uz pacius faktus, turbut, uzmirskim, kad tavo rastas prigrustas realybes siaubiako, bet va tu pats esi sau labai svarbus, px, kas kitas ka masto??? tu gi atrasysi, ir pamokysi ismokt rasybos.
fuck that.
tikrai isgasdinai, bijau, galbut net labiau, nei mano kraupi praeities patirtis tarp Lietuvos fuckingereliu, iki galvos uzsirakinusiu savo paties beviltisko fakecow type of “as Dievas – tu auka” gniauztuose.
Sapras isejo, nes jo siela buvo uznuodyta ir pavargusi nuo tokiu, kaip tu supuvusiu minciu, elgesio ir negative energijos, tu pats neusivaizduoji, ant kiek tu esi dvasinis demagogas, ar kate, ar juokas apie Sapra juodame reme, cia jau nesvarbu, TAI REZIA kaip gyvates nuodai.
AR TU TIKRAI GALI TAIP GYVENTI?
Ar taves paties niekas nepriverte vemt paskutiniai tavo rasto zodziai, ar taves nepykina nuo savo paties ligonisku minciu, tu isvis esi panasia patirti kaip tie Vytauto artimieji turejes?
as blet esu tikrai be zado…. padek tokiems kaip tu Dieve nustot terst vargsa interneto erdve, kuri vietoj sito bent jau butu prikista mazu katyciu pievoje, tai butu DAUG SAUGIAU IR DAUG MAZIAU PAVOJINGA GYVYBEI!
nu bet px ka tu prirasei, broli lietuvi – ar numirusia kate, ar Sapra juodame reme tesiilsi Jis ramybej, ar betkuri sio ideologijos skurdo sakini paemus – tu tikrai pats esi didziu didziausias juodas humoras.
uzjauciu…
Alkoholizmas yra liga,todėl Šapras nėra kaltas dėl nieko.Kleckas tce prašovė.Kleckas norėtų,kad Šapras būtų kaltas ir nubaustas “mirtimi”,nes klecko bosai taip nori nušviesti situaciją.Pavianas Valentinavičius neperves pinigų “buržujui”,jei šis neskleis numatytos ideologijos.:)Paprasta ir žmogiška.
Aš tik dabar ir sužinojau apie Šapro mirtį – štai kas būna, kai neskaitoma lietuviška žiniasklaida.Nemaloni žinia. Nesitikėjau kad taip bus. Pamenu, paskutinį kartą žiūrėjau Šaprą kai jis vedė kažkuriuos “svogūnus” , ten jis buvo velnias. Ir savo pojūtį labai gerai pamenu – tarsi žiūrėčiau į labai kenčiantį žmogų, kuris iš visų jėgų bando juokaut, bando išlaikyti tą juoko kaukę ant veido, kuri nelabai laikosi. Įspūdis buvo labai nemalonus, labai slogus. Ir kaip nuvijau tą savijautą, nuteisdamas Šaprą(mol, taip tau ir reikia parsidavei žmonių runkelizavimo, ji gi dehumanizacija, masinei kultūrai ir.t.t. ir pan.), irgi pamenu. Ir va štai netyčia užtikau šį straipsnį ir visas šitas emocijas iškart prisiminiau – žmogus nusižudė. Aš žmogų teisiau, ir štai žmogaus nebėra. Kažkas labai blogo yra visame šitame . Man reikia bandyt būt geresniu. Ilsėkis ramybėje.
Apie mirties kultūrą yra pora straipsnių, kiek juose tiesos, o kiek sąmokslo teorijų – kiekvienam spręsti atskirai, jei įdomu, nuorodos: http://www.lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=123&t=7208 ir http://www.lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=136&t=10317
Gal aš čia tokia kuriai patiko ir patiks Šapras…Visa šeima jį labai mėgo,ne karta dėdė Palangoi su juo susitikdavo buvo tikrai tvirtas ir stiprus žmogus…Taip dėl tos jo problemos sutinku,pas mane giminei daug tokiu,todėl as tokiu žmonių nesmerkiu o kad jis buvo tikrai ne eilinis aktorius čia tik mano nuomone,kiekvienas turi savo ir visiem neitiksi…Bet negaliu nepastebėti kiek žmonių buvo kai jis gyvas sakydavo toks anoks,kai mirė jau cia jų mylimiausias aktorius…Tikrai juokinga.Bet man jis buvo ir bus geriausias! Dabar sutinku su ta taisykle kad nepažindamas žmogaus asmeniskai nešnekėk apie jo gyvenimą…Todėl palinkėčiau visiems gerumo i savo širdis.Visgi žmogaus jau nebera…Stiprybes Vytai nors jau tu ir nebe čia…!
O kodel burzujus TU ? :D