Raštelėjau žinutę Feisbuke, nes nemaniau, jog ji verta teršti eterį atskiru įrašu. Apsigalvojau. Kontrargumentų ir diskusijų šia tema nebijau.
Visų pirma, Marcinkevičių gerbiu, geras dėdulė buvo, ką jau kalbėt apie superinį „Grybų karą“. Tačiau visiškai negedžiu dėl jo mirties. Kad jis mirs, jau buvo aišku jam atgulus ligoninėn, o prieš savaitę sveikata dar ir komplikavosi. Galėjo visi tada pagerbti ir pasakyti „Justinai, mes tave mylime ir nugyvenk likusias dienas ramus, nes visa šalis tau duoda penkis“. Ar taip buvo padaryta? Ne, nes niekam iš „gedėtojų“, išskyrus artimuosius ir draugus, to dar nereikėjo. Nes tik per kitų mirties prizmę pašaliniai žmonės sustiprina savo egoistinius polinkius. Lavono pagerbimas, mano nuomone, yra „atsiskaitymas prieš save“ – padariau, kaip „dera“ ir dabar galiu ramiai palaidoti/gyventi toliau.
Ką noriu pasakyti? Kaip jau daug kartų minėjau ir pasisakiau prieš tai (pavyzdžiui, apie mirusio žmogaus tampymą), Lietuvoje egzistuoja puikiausias mirties kulto pavyzdys. Visi garbina mirtį ir suteikia jai kažkokią neeilinę prasmę. Visi egoistiškai liūdi ir viešai rodo kaip jiems liūdna. Politikai užsidirbinėja karmos taškus. Žiniasklaida kala pinigą eksploatuodama kultą. Leidėjai ir kūrėjai naudojasi žmonių skausmu gražaus pinigo užkalimui iš laidų, filmų ir knygų (minėtas Ivanauskaitės atvejis, šiek tiek Kernagio). Ir t.t. Jei būčiau Marcinkevičiaus artimasis – man šita pompastika labai nepatiktų… Jokio privatumo.
Žmogaus smegenims kartais sunku suprasti, kad senų žmonių mirtis yra NATŪRALU. Tai neišvengiama. Mirtis yra toks pats natūralus dalykas kaip medžio nudžiuvimas ar vasaros pasikeitimas į apmirusį rudenį. Gaila tik tada, kai miršta jaunas žmogus – netikėta, per ankstyva mirtimi. Tada galima liūdėti dėl daugybės priežasčių. Tačiau 81-erių metų žmogaus mirtį vadinti netikėta – per daug komiška.
Kas per visuotinis gedulas? Jei kažkam liūdna, tegu ramiai gedi, o ne daro cirką iš mirties. Bet kam tampyti mirusio žmogaus lavoną? Leiskime žmogui ramiai numirus palikti šį juokingą pasaulį, o ne renkime visuotines akcijas, gedulus, koncertus, šūdų pilstymus. Man tikrai būtų įdomu, ką pats Marcinkevičius pasakytų apie tokią tuščiažodišką beletristiką ir šitą pompastiką. Iš paprasto veiksmo, t.y. lavono užkasimo į žemę, padaromas prime-time televizijos šou, o visi žiniasklaidos kanalai generuoja nemokamą reklamą įvairiems pasisakantiems veikėjams. Ar tai normalu?
Mano pagrindinė mintis būtų tokia: iškart po žmogaus mirties gedėk jo ir liūdėk tiek, kiek gedėsi ir liūdėsi praėjus keliems mėnesiams. Nes jei po kelių mėnesių neliūdėsi, reiškia prieš tai veidmainiavai.
Vienas interneto komentatorius pastebėjo labai taikliai: kai Marcinkevičius susižalojo, niekas jam pagarbos neteikė, o žiniasklaida daugiau kalbėjo apie insultą patyrusį Moisejevą, o ne Marcinkevičių ligoninėje. Norėčiau visų gedėtojų paklausti: kodėl tuomet taip neliūdėjote? Šiuo klausimu ir noriu apibendrinti savo neracionalų ir piktoką įrašą: turime mirties kultą. Išaukštiname mirtį ir suteikiame jai didžiulę prasmę. Jei žmogus patiria per stiprų širdies smūgį ar suserga nepagydomu vėžiu, niekada nebus skelbiami gedulai ar reiškiama visuotinė pagarba. Retas kuris jį aplankys, atsiųs laišką. Tuo labiau politikai nekiš savo nosies ir net nesivargins pasirūpinti sergančiojo gerove. Tačiau jei toks žmogus numiršta, visi staiga ima liūdėti ir reikalauti išaukštinti ką tik mirusį žmogų. Kas skiria šiuos du atvejus? Juk jie abu yra mirtis, tik viena anksčiau, kita vėliau. Bet kodėl niekas nesusimąsto, kad parodytas dėmesys sergančiam žmogui gali labai padėti! Jei sudėtume visą energiją, išleidžiamą tokiems gedulams, kaip pradžiugintume žmones, esančius ant mirties slenksčio! Jie ir numirti ramiau galėtų…
– –
Norėjau į mitingą, bet jį atšaukė dėl gedulo. Nieko baisaus, įvyks kitą sykį. Tačiau įrašo pavadinimą padariau dėl skambumo – sugeneruos daugiau srauto. Dabar galite sukritikuoti, jog iš žmogaus mirties darausi naudą sau. Tačiau negalite manęs smerkti tol, kol nepasmerksite visų, bet kokiais būdais pasipelnančių iš garsių žmonių mirties. Ar suprantate, kur suku? Kol įvairiausią pasipelnymą ir egoizmą smerks tik tokie burbėtojai kaip aš, niekas šitoje padangėje nepasikeis.
– –
Stiprybės artimiesiems, neliūdėkite, mirtis yra gamtos ciklo dalis. Visi to sulauksime, kad ir kaip nesinorėtų.
- įrašų prenumerata (RSS)
- prenumerata el. paštu
As skaiciau teksta savo visai neismaniojo telefono ekrane, nuknisus neta is kaimynu ir linksejau pritardama kiekvienam zodziui.dbr maigau dar vis neismaniojo tel be lt raidziu mygtukus ir rasau pagyra.atsaukti suplamuotus renginius ir vaidinti cirka..? Visai ne tai Marcinkevicius turejo omeny sakydamas “sakom i pragara, saknim i dangu..”
Ačiū, Ieva. Smagiausia žinoti, kad ne vienas taip galvoji ;)
Perskaičiusi šitą jaučiuosi tvirčiau. Kaip išrišimą gavusi. Ačiū.
Perskaicius naturaliai norisi siek tiek priestarauti, kadangi visuotini gedula siuo atveju galima prilyginti PAGARBAI, o visos transliacijos per nacionalinius kanalus ir kiti renginiai – skirti PAGERBTI, atsisveikinti ir dar karta prisiminti! Grazu, kad zmones dalinasi atsiminimais. Zinoma, siek tiek gaila, kad musu tautos bruozas – pateikti viska kur kas dramatiskiau nei yra is tikruju. Gal todel tiek daug cirko vyksta. Bet kiekvienas gedi savaip. Kritikuoju kartu tuos, kurie is zmogaus mirties darosi nauda sau. Bet keista, kad pats rasantis, jog gerbi si zmogu, visgi tiek daug kritikos issakai paciai pagerbimo israiskai! Kad ir kaip naturalu butu senu zmoniu mirtis, grazu, kad visuomene dar nera visiskai atbukus ir abejinga. Artimieji liudi, nes pasiilgs. O visuomene tokiu budu gali padekoti ir parodyti, jog tai, ka jis rase ir dare gyvenime yra is tiesu svarbu (turbut del to, kad tai vienija)…Ka sakytume, jeigu tam nebutu skiriama jokio demesio? Ir vel butu negrai. Nes tai musu kraujyje – visur, visada ir viska kritikuoti :) Linkejimai!
Pagarba žmogui ir pagarba po mirties/gedulas yra du skirtingi dalykai. Aš Marcinkevičių visiškai gerbiu, tačiau nesiruošiu šaipytis iš jo mirties apsimetinėdamas tuo, kuo nesu.
O šiaip apie tai ir rašiau: kodėl niekas nepagerbė ir nesirūpino, kol jis buvo gyvas? Kodėl Grybauskaitė (ir kiti politikai) jo neaplankė ligoninėje? Kodėl kokia nors forma nebuvo pasakyti tie “Justinai, mes tave mylime, duok penkis”? Mirusiam žmogui visiškai nusispjaut ant po mirties išreiškiamų pagarbų ir dovanojamų titulų. Todėl visos šitos PAGARBIOS pompastikos yra vertos visiškai nieko Marcinkevičiaus atžvilgiu. Jos yra skirtos patiems “gedintiems”, o ne mirusiajam – kol nepripažinsime šito egoistiško įpročio, tol niekas nesikeis.
Absoliuciai pritariu burzujui, mirusiam zmogui jau nusispjaut kiek i jo laidotuves zmoniu ateina, ar kiek “pagerbs” ta lavona, kol zmogus gyvas reikejo pagarba rodyt, nes dabar, tik po mirties pasirode, kad cia Lietuvos didis sviesulys buvo.
Ačiū už taiklias mintis ir pastebėjimus. Pritariu šimtu ir daugiau procentų! Mirties kultas iš ties stipriai “musyse” įkaltas – užtenka užmesti žvilgsnį į naujienų portalus, kur gali matyti, kad straipsniai apie netektį atnaujinami kas kelios minutės, kad ir po eilinio kažkieno atodūsio.
Šaunuolis. Dėkui už straipsnį. Pilnai sutinku
Pritariu tau, Buržujau. Lygiai tą patį galvoju.
Pagarba autoriui. Retokas atvejis, bet sutinku vos ne su kiekvienu žodžiu. Smagu, kad nepatingėjai parašyt, nesmagu, kad prisegei mitingą.
Ačiū visiems, smagu, kad yra ir nepasiduodančių visuotiniam įpročiui. Dabar tik reikia sugalvot, kaip keistis į gerą pusę :)
Eimantai, žinau, nedera, bet tai buvo tiesiog žodinis pažaidimas. Gal net labiau bandymas sulyginti su tuo, ką daro žiniasklaida. T.y., žiniasklaidos vienintelis tikslas – generuoti srautą bet kokiomis priemonėmis.
Na, tikrai su daug kuo sutinku… Tarkim, kad ir visos laidos ir interviu ištraukiami “iš palėpės” tik mirus žmogui… tačiau paprastu metu eteris užpiltas visokiais skandalėliais ir kitokiu šlamštu, o šviesuoliai dažniausiai lieka nepastebėti. Tarsi reikia numirti, kad atkreiptum visuomenės dėmesį.
visiškai pritariu ir sutinku su tavo žodžiais. kažkodėl gerus žmones prisimenama, kai jie miršta. o valstybė norėdama užsidėti sau pliusą pareiškia pagarbą….
Labai neoriginali pabūsiu, bet man irgi šis Tavasis įrašas buvo kaip paguoda ir palaiminimas, sakantis, kad nesu nenormali. Nes būtent to klausinėjau pastarąją savaitę savo artimųjų – sakiau: na nesuprantu, kaip galima raudoti dėl mirties seno žmogaus, kurio kūryba Tau prie širdies, jei iš tiesų jo nė nepažinojai! Juk visi mirsime! Kodėl man turėtų būti gaila, kad gerb. poetas mirė? Nes gal dar būtų vieną eilėraštį, glostantį mano ausį, sukūręs? Tai juk taip beprotiškai savanaudiška! O artimieji kažkaip nieko nesakė. Vienas iš jų tik prasitarė, kad va kai Čiurlionis per jaunas mirė, tai žala Lietuvai. Nes irgi kiek dar būtų sukūręs. !!!!!!!!!!!!! Tada pagalvojau, kad gal su manim kažkas negerai. Smagu, kad esu ne viena, o iš komentarų gausos matau, kad ir ne dviese esame, gerbiantys žmogaus teisę numirti ir netapti cirko objektu.
Ačiū.
Tiesa, vakar ne vienas toks žmogus po ‘pagerbimo’ ceremonijos į mano darbą užsuko pasišildyti, o ‘Neringos’ restoranas gedulo proga dirbo net trim valandom trumpiau. O aš nešiojau ‘devynerias’ sušalusiems ir galvojau ‘gal aš kažko nesuprantu?’. Pasirodo, ne viena aš taip :) Pritariu idėjai, kad tai yra daugiau iš pačių egoizmo, kad nuraminti dūšią, jog gyvam esant nieko nedarei žmogus, kad parodytum savo dėkingumą, meilę ir pagarbą, o po mirties jautiesi kaltas, tai ir sukuri kažkokią pompastiką, ir tada jau gali būti ramus – atlikęs savo pareigą.
Mane stebina šie visi komentarai :)) Tikrai galvojau, jog sulauksiu daugybės kritikos už tokią nuomonę, bet visa kritika buvo keli komentarai feisbuke. Vėlgi, džiugu.
PinkCity, auksiniai žodžiai: ne dviese esame, gerbiantys žmogaus teisę numirti ir netapti cirko objektu. Nes kas buvo padaryta iš Ivanauskaitės ar Kernagio mirties, man net gėda prisiminti… Tikiuosi su Marcinkevičium taip nenutiks.
crazyvoveriuk, visiškai taip pat ir mąstau. Kaltės jausmas čia viską padaro, kartais dar įprotis “pagarbinti mirtį”.
tokias žmoniem kaip jis žaviuosi, tokie šviesuoliai kelia kai lietuvio savigarba, kad lietuvoi be visų idiotų, buvo nuostabių žmonių. ir dar yra likę, tikrų autoritetų, kurie visai pamiršti. liūdna, kad atsimena tik mirus, bet, vis tiek gerai. kai kurie iš visų tų žinių per telikus tik dabar sužinojo kuo puikus buvo Marcinkevičius….
autoriaus pradžia man nepatiko, po to pradėjo normaliau šnekėt, nauja madą bando padaryt per tv, ko tik nesugalvoja
pilnai pritariu įrašui.
labai nemalonus dalykas, nutikęs per dieduko šarvojimą. sėdžiu prie karsto su mama. mama verkia. giedoriai gieda savo klaikias giesmes. mama po kiek laiko sako: “kodėl tu neverki, ar tau negaila dieduko?”. žodžiu, jeigu aš neverkiu, vyresniems atrodo, kad neliūdžiu, nesielvartauju ir man negaila mirusio žmogaus. kvaila ir skaudu, kad taip mano šeimoj. bet tikiu, kad ne pas mane vieną.
aš irgi šiuo atveju absEliučiai tau pritariu. vien kaip beviltiškai atrodė feisbuko siena VIENĄ DIENĄ po jo mirties – visi draugai rašė užuojautas ir citavo jo eiles, so on. kai šiaip drįsčiau lažintis iš penkių alaus, kai kurie jų net gerai nežinojo, kas tas Marcinkevičius.
mirties kultas – taikliai taiklu. kaip ir po Ivanauskaitės, kaip po Kernagio. kodėl nieks iš tų “šlovintojų” to nedaro jiems gyviems esant. bwe.
Norėčiau pabrėžti, kad J. Marckinkevičius buvo išskirtinė asmenybė, kurios daugiau Lietuvoje nėra. Tai turbūt antros laidotuvės, kai laidojamas garbingas žmogus. Žmonės į jo laidotuves ėjo, nes gerbė, pažinojo. Namačiau, kad į kitų rašytojų laidotuves plūstų žmonės.
Norėčiau tamsta pabrėžti. J. Marcinkevičių gerbia daugiau senoji karta, kurį jį pažinojo, skaitė ir panašiai.
O čia piktintis, vien dėl to, kad per laidotuvės vyksta liūdnai (taip ir turėtų būti, neteko išskirtinio žmogaus), tai čia piktintis, kad parduotuvėje pabrango alus vienu centu.
Nėra čia dėl ko piktintis, nėra čia dėl ko dejuoti. Laidotuvės praėjo, daugybė žmonių su juo atsisveikino, o dabar gyvenimas tęsiasi.
Valdai, pasakydmas, kad “daugiau Lietuvoje nėra išskirtinių asmenybių” įžeidžiate daugybę rašytojų, menininkų, kitokių kūrėjų ar šiaip įdomių žmonių. Nesuabsoliutinkime.
Prieš kelias savaites mirė neapsakomo įdomumo žmogus, padaręs didelį indelį Lietuvos kultūroje – Skirmantas Valiulis. Bet niekas cirkų nekėlė.
Kitas mintis jau išsakiau anksčiau. Toks žmogaus sureikšminimas būtų daug efektyvesnis ir naudingesnis žmogui esant gyvam. Bet kol buvo gyvas, mažai kam rūpėjo.
S. Valiulis taip pat nusipelnęs, niekas to neneigia. Bet kaip sakoma, Brazauskas ir Paksas, abu prezidentai, bet vienas yra gerbiamesnis, nes daugelis žmonių siejo savo epochą su šia asmenybe. Tas pats bus, kai atsitiks su Landsbergiu. Bus prisiminti, jo ryžtingi veiksmai, jo politikai, daugybė žmonių, su juo norės atsisveikinti.
Lietuvos Politikoje ilgą laiką buvo kelios asmenybės A. Brazauskas ir V. Landsbergis, nes jų net praėjus dvidešimt metų, jų niekas nepamiršta. Kiti veikėjai išnyksta, aš net negalėčiau pasakyti, visų ministrų pirmininkų, kurie valdė Lietuvą. Nes buvo tokių, kurie nepasižymėjo, arba jų asmenybė, nebuvo tokia didelė, kaip jau minėtų veikėjų.
Tai nėra žmogaus sureikšminimas. Aš taip pagalvoju, kad nė vieno kaimyno laidotuves neinu, nes aš su jais mažai bendrauju ir nėra toks pagarbos, ką sakykim galiu jausti J. Marckinkevičiui.
Tai štai apie tą ir kalbu! Tu rašai: “Bus prisiminti, jo ryžtingi veiksmai, jo politikai, daugybė žmonių, su juo norės atsisveikinti.”. Kodėl nepadarius to va dabar, šiandien? Kodėl neparašius Landsbergiui laiško su visa padėka ir gražiais žodžiais? Esu įsitikinęs, kad Landsbergiui (ir bet kam kitam) tai būtų labai malonūs ir širdį pradžiuginantys žodžiai. O žodžiai, išsakyti po jo mirties, jam yra visiškas nulis. Jie jam neturės jokios prasmės.
Todėl ir bandau pateikti savo nuomonę: po mirties gedulą ir liūdesį išsakome tik egoistiškai dėl savęs. Nes MES liūdime. Nes MUMS norisi atsisveikinti. Nes MES nebematysim to žmogaus. Nustokime elgtis egoistiškai ir šią akimirką pagalvokime apie tą žmogų, kurį bus gaila prarasti. Ir parašykime jam laišką arba paskambinkime.
P.S.: pats nesu šventuolis ir taip pat darau. Dažnai apie laiško parašymą ar kitokią padėką prisimenu tik po žmogaus mirties. Įprotis. O šitą įprotį visiems iš pagrindų reikia keisti – bus gražiau gyventi.
Na manau reikia skirti du dalykus:
Kai numiršta bendradarbio, draugo ar pažįstamo, kažkas iš giminių, tuomet taip, tuomet aš eisnu iš reikalo, nes aš noriu parodyti tam tikrą pagarbą savo kolegai, nors aš visai į tas laidotuves nenoriu eiti. Turbūt ir pats buvai susidūręs. Tuomet einame, dėl kažko kito.
Bet visai kas kita yra tokių žmonių kaip Marcinkevičius.
Pvz. Mano motina visada rodė susižavėjimą A. Brazausku (nors man jis ne prie širdies). Visada už jį balsavo, A. Brazauskas buvo vos ne idealas, tarp tų, kurie buvo/yra valdžioje. Nuėjo į tas laidotuves, nes tą žmogų gerbė, žavėjosi ir tikrai ne iš egoistinių paskatų.
Beje, kodėl primygtinai teigi, kad visi eina dėl egoistinių paskatų? Negi žmogus negali nueit, dėl pagarbos, kurią jautė? dėl susižavėjimo?
Aš kalbėjau ne apie laidojimą ir tuo labiau artimųjų atsisveikinimą (atrodo apie artimuosius aiškiai išsireiškiau pačiame įraše). Aš kalbu apie visuotinius gedulus ir visokiausių laidų kūrimą, knygų leidimą ir pan. Visuotiniai gedulai ir nenatūralūs žliumbčiojimai per visus kanalus suteikia žiniasklaidai, leidėjams, verslininkams pasipelnyti iš mirties. O tai parodo, kad kažkas labai blogai su visuomene. Mes patys sudarome sąlygas pasipelnyti visokiems niekadėjams, kurie iš mirties padaro cirką.
Labai geras pavyzdys yra Džeksono mirtis – po jo mirties jo visų senų albumų pardavimai šoktelėjo nežemiškais dydžiais ir kažkas jo mirties dėka tapo labai turtingas. Pas mus toks pats variantas buvo ir vis dar tebevyksta su Ivanauskaite.
Atsakydamas į komentarą noriu pasakyti, kad visuomet liūdesys bus ir žmonės liūdės praradę kažką. Visgi, pasakysiu atvirai, tikrai nesuprantu žmonių, liūdinčių kai miršta senas žmogus. Dažnas senas žmogus nori mirti – tai, mano nuomone, gerbiant jį, reiktų tik džiaugtis jo išsipildžiusiu noru.
Pažiūrėkime į Brazausko, Marcinkevičiaus mirtį – buvo seniai aišku, kad jiems liko nebedaug, be to abu buvo gan seni žmonės. Tai kodėl tuo metu niekas jiems nereiškė pagarbos ir neaikčiojo apie jų darbus? Tiesiog stengiuosi parodyti, jog gyvam žmogui tokia pagarba būtų labai malonu ir gera, o po mirties – jam vienodai, jis miręs. Čia egoizmą ir pastebiu, kurį paminėjau ankstesniame komentare.
buržujau, turiu pasakyti, kad keistas man stebėjimasis, kad daug kas liūdi, mirus kad ir labai senam ir labai ligotam, bet brangiam žmogui. Taip, žinoma, gaila savęs likusio be to žmogaus, gaila buvimo kartu, su tuo, kurio nebebus. Taip, egoizmas, jis visko pagrindas, net jei kitam kažką suteiki, juk jauti iš to pasitenkinimą IR SAU.
Mano tėvai savo draugų, artimųjų rate ir laukdavo Marcinkevičiaus naujų knygų, ir aptarinėdavo, ir siųsdavo LAIŠKAIS (interneto nei SMS tada nebuvo, įsivaizduokite, kaip vyko bendravimas) nurašę patikusius eilėraščius. Dabar ta karta išeina…
O kas daro komerciją tai taip, sutinku, atgrasu. Bet kur dingti nuo jos? Tik įprasti nekreipti dėmesio…
Grįžtant prie pagarbos gyvam žmogui, tai kas galėjo ir norėjo, tas pagarbą rodė, jis yra gavęs įvairius įvertinimus ir apdovanojimus. Vieni gerbė jo kūrybą, pirkdami ar skaitydami jo eilėraščius, čia mes galima labai daug plėstis. Gerbimas nebūtinai, turi būti žinučių siuntinėjimas, su užrašais, koks tu esi šaunus. :)
Tavo tekstuose yra nemažai tiesos tačiau laidotuvės, tai paskutinė kelionė ir su išskirtiniais asmenims, galima atsisveikinti išdidžiai, su pakelta galva.
Ok, suprantu jūsų požiūrį. Mūsų požiūriai šiek tiek skiriasi, bet tai normalu.
Ačiū už komentarus.
Ar vis dar galima teigti, kad mirties kultas Lietuvoje neegzistuoja? http://verslas.delfi.lt/business/po-jmarcinkeviciaus-mirties-skaitytojams-teliko-grybu-karas.d?id=42259309
Dalinai pritariu įrašui,mirties kultas tikrai egzistuoja Lietuvoje. Bet norėčiau atkreipti dėmesį,kad jis egzistuoja ne tik Lietuvoje. Nemanau,kad derėtų savintis tokio plačiai žmonijoje paplitusio reiškinio vienai tautai ar valstybei. Ir šiaip, mūsų pokalbiuose privačiai kompanijose, darbe, taip pat ir viešai, tinklaraščiuose,o dar labiau spaudoje visi labai mėgsta vis kokį negerą dalyką parodyti kaip išskirtinai lietuvišką (Karas keliuose, pavydas, kad kaimyno namas dega,politinės problemos, korupcija,savų protegavimas, darbo susiradimas per pažįstamus ir t.t. iš visų šių dalykų tik savižudybės -praktiškai vienintelis rodiklis,kur iš tikro galime statistiškai pasigirti,nors ir kitos šalys labai neatsilieka).
Kai visos bėdos pateikiamos kaip išskirtinai lietuviškos, tai ir liūdniau stipriai ima darytis, ir nebe taip jauku gyventi tokioj šalį, kur visos pasaulio problemos labiausiai pasireiškia. Be abejo, toks požiūris nepagrindinė priežastis, bet turi nemažai įtakos ir emigracinėse tendencijose. Taip,kad apibendrinant, šį, ne visai į temą parašytą komentarą, pagrindinis lietuviškumas yra ydingas egocentriškumas, visas bėdas bei neigiamus visuomeninius reiškinius išskirtinai priskiriant Lietuvių tautai..Be abejo, nereikia nekalbėti ar slėpti ,kas yra blogai, bet nereikėtų to pabrėžti kaip išskirtinio lietuviško dalyko.
Tikiuos esmę supratote, šiaip retai rašau įrašus,bet jau nervai nebelaiko:)
dinozaure, tiek prirašei, o neįsiskaitei… :)
Juk įraše aiškiai parašyta: Lietuvoje egzistuoja puikiausias mirties kulto pavyzdys.
Tai juk nereiškia, kad tai egzistuoja tik Lietuvoje :) Būtų juokinga taip teigti.
Pritariu, kad Lietuvoje egzituuoja mirties kultas. Man tas lavono tampymas, prie jo sėdėjimas atrodo baisiai. Niekada nenorėčiau, kad prie manęs taip sėdėtų ir į mane mirusią žiūrėtų. Bet.. aš manau, kad Marcinkevičiui visas šitas cirkas su jo eilėm, TV laidom im memorium ir t.t. būtų patikęs. Paskaičius jo eilėraščius juk aišku, kad jis buvo jautrus ir sentimentalus žmogus, tai gi visi sentimentai ir visa kita, kas vyko tomis dienomis, buvo manau kaip tik jo skoniui. Va jei mane taip laidotų, tai dar ir prisikelčiau:D Ir iš baimės, kad neprisikelčiau, manęs greičiausia taip niekas ir nelaidos :)
Retas atvejis, kai Buržujui galiu tik 100 proc. pritarti.
Kol gyvas buvo, Marcinkevičius primirštas buvo, rašyt vėl apie jį pradėjo tik po nelaimingo atsitikimo.
2009 buvau jo kūrybos vakare, nepasakyčiau, kad publikos kažinkiek buvo – va, į laidotuves tai eilėm pasipylė.
Po Marcinkevičiaus mirties visuose delfiuose ir feisbukuose galima buvo tiek cituojamos jo kūrybos rast, kiek, ko gero, per visus mokslo metus netektų perskaityt. O šiaip tai irgi pritariu – kai žmogus miršta, tai jau visi liūdi, užjaučia ir t.t., bet kol dar gyvas – visiem dzin, kad toks žmogus išvis egzistuoja. Juo labiau nesuprantu visuotinio gedulo paskelbimo mirus vienam žmogui. Dar pateisinčiau, jei įvyktų tragedija, kurios metu daugiau žmonių mirtų, bet dėl vieno…
Artimieji dėkoja už užuojautą. O visiems komentatoriams, kurie teigia, kad artimieji neva “neatsisakė” tokios pompastikos, turiu paprieštarauti. Skaudu kai iš artimųjų mirties yra daromas šou, bet tų artimųjų mūsų “ponai” net neįsiklauso… Mirties kultas – baisus dalykas… baisiausia, kad nuo jo šitoje Šalyje niekur nepabėgsi :(
Mea,
ačiū už komentarą. Labai neramiai laukiau tavo reakcijos į šį įrašą, ir dabar jaučiuosi daug ramiau.
Sėkmės, ačiū, kad rašai :) Kai kuriose mintyse atrandu paralelę su savosiomis (ne tik šiame str.).
“Kad jis mirs, jau buvo aišku jam atgulus ligoninėn” – tiesą sakant, kad jis mirs, jau buvo aišku jam gimus :D