Nors Jurgos Ivanauskaitės kaip rašytojos nemėgstu, o jos kūryba man yra visiškai bevertė ir neįdomi, apie neseniai mirusius žmones esu linkęs kalbėti tik gerai arba nieko. Todėl visada kilus diskusijai apie J. Ivanauskaitę, stengiuosi nediskutuoti. Ir šiandien noriu parašyti ne apie ją – o apie egocentriškus, savanaudžius, nesupratingus ir kitokius žmones, kurie negali nustoti vis iš naujo ekshumuoti mirusio žmogaus.
Jau prieš pat J. Ivanauskaitės mirtį baisėjausi, kaip žmonės su ja elgiasi. Kiek teko girdėti, tas visas išpūstas burbulas ir nesveikas dėmesys nepatiko ir jai. Kaip galima taip elgtis? Suprantu, kad žiniasklaida-purvasklaida kitaip daryti net nemoka – visur ieško kur ką kuo graudžiau parašyti. Tačiau panašiai elgėsi ir jos artimi žmonės, kolegos, rašytojai, muzikantai – tampė ją po visur, šnekėjo, darė renginius ir t.t. Tai žmogui gyvenimo tikrai nepalengvina.
Po jos mirties mane jau pradėjo vimdyti. Na, atminimo renginuką surengti reikia, viskas OK. Aišku, galima buvo nedaryti tokio „pop“ renginio ir galima buvo taip jo nereklamuoti, tačiau yra kaip yra. O vėliau prasidėjo visiška nesąmonė…
Įsteigė žmonės J. Ivanauskaitės kūrybinio paveldo centrą… Ką?? Ar turime Lietuvoje pasaulinio garso menininką? Sugebėjau nepastebėti. Jeigu pradėsime steigti kiekvieno Lietuvos rašytojėlio kūrybinio paveldo centrus, tai gal ir man apsimoka kokią knygą išleisti? Paprastai kūrybinio paveldo organai būna skirti šiek tiek didesnę žymę pasaulyje palikusiems rašytojams ir menininkams, o ne paprastiems mažų šalių rašytojėliams.
Kitas, dar baisesnis dalykas, kurį ir sugalvojo šitas „nesuvokiamai nereikalingas“ paveldo centras – Jurgos Ivanauskaitės vardo premija, kuri prieš kelias dienas pateko į pirmąsias rankas. Su G. išgirdę apie šį apdovanojimą, pasibaisėjome – žmonės Lietuvoje nesuvokia apdovanojimų prasmės. Dabar tiek apdovanojimų Lietuvoje galima gauti, kad tokie trofėjai lieka beverčiai. Visur tik dovanoja ir dovanoja, net neieškodami prasmės ar nepaaiškindami, kodėl sugalvojo įsteigti tokias nominacijas.
Važiuojam toliau – skveras Vilniuje. Kurį taip skubėjo atidaryti, kad net nesugebėjo užbaigti. Tai gal kiekvienam mirusiam rašytojui po skverą – turėsim daug poilsinių vietų mieste, gerai gyventi bus. Toliau – atsiminimų knyga „Jurga“ – skubate rašyti nekrologus nepraėjus net keleriems metams nuo mirties? Man tai atrodo šiek tiek iškrypėliška. Baisiausia yra tai, kad iš šios mirties dalis žmonių labai stengiasi pasipelnyti. Ir tas tiesiog ant kaktos parašyta.
Ir pagaliau tai, kas ir privertė mane parašyti šį pasipiktinimo įrašą – naujas lietuvių kino filmas „Šokis dykumoje“. Žiūrėjau interviu su režisiere Agne Marcinkevičiūte ir Jurgą vaidinančia aktore Birute Mar. Kiek jos abi bekalbėjo, buvo baisu klausytis – toks įspūdis, kad filmas neturi jokios prasmės, režisierė net nesupranta, kodėl stato tą filmą, o aktorė stipriai vaizduoja, kad tai svarbiausias vaidmuo pasaulyje. Uždavus klausimą, kodėl statė šį filmą, A. Marcinkevičiūtė ilgai ilgai mykė, tada išstenėjo, kad „Naaaa, taip gavosi“ ir galų gale taip ir nesugebėjo normaliai atsakyti į šį klausimą ir leptelėjo tik tai, kad „apie tokius žmones būtinai reikia statyti filmus“. Apie Stano gal irgi pastatysi?
Toliau dar juokingiau – Birutė Mar postringauja, kad šis jos vaidmuo yra MISIJA. Tikiuosi, kad ne misija išgelbėti pasaulį. Vėliau pasakoja, kaip rengėsi J. Ivanauskaitės rūbus ir kaip jai buvo keista – na žinote, paprastai nekrofiliniai dalykai visada būna keisti :) O likusį interviu abi „menininkės“ stenėjo, mykė, tylėjo ir šiaip neturėjo ką pasakyti, net vedėjas susinervino. Absurdas, o ne interviu. Kaip ir pati idėja kurti tokius filmus, kai žmogus dar neseniai miręs.
Galiu J. Ivanauskaitės atvejį sulyginti nebent su princesės Dianos mirtim, kai iš mirties buvo padarytas TOKS POPSAS, kad net bloga buvo. Tikriausiai nei vienas žmogus savo vaikų nebevadins Dianos vardu, nes bent man, išgirdus šį vardą, suima nevalingi spazmai ir galvos skausmas – tai yra tiek įgrisusiai įsikirtę, kad net baisu. Ir net praėjus daugybei metų, tai neiškrenta iš galvos. Todėl norėčiau visiems iškrypėliams ir bandantiems pasipelnyti iš mirties pasakyti, kad jie apsiramintų ir paliktų mirusį žmogų ramybėj, tačiau žinau, kad niekas manęs neklausys. Nes tokie žmonės gi labai svarbūs ir labai rūpinasi J. Ivanauskaitės atminimu. Ir dėl to dar svarbesni jaučiasi. Tokie svarbūs, kad net išdidumas per pakaušį lenda. Dabar tetrūksta, kad išleistumėme J. Ivanauskaitės vardinę lito monetą, įkurtume jos vardinę mokyklą ir dar paskelbtume jos gimtadienį valstybine švente. Būtų visai „į temą“ visiems tiems iškrypėliškiems dalykams, padarytiems iki šiol.
Atsimenu, labai bijojau, kad taip atsitiks ir su man patinkančio Vytauto Kernagio atminimu. Bijojau, kad jo mirtis bus taip pat išpopsinta, išnarstyta ir sudirbta – be jokios pagarbos. Ir iki šiol negaliu atsidžiaugti – taip nebuvo! Nors neišvengta šiek tiek nesveiko „nekrologinio“ filmo per LTV, kelių dirbtinų koncertų ir jo sūnaus įkurto fondo. Gerai nors tiek, kad fondo, o ne kažkokio beleko įkurto paveldo centro.
Tikiuosi, kad žmonės, besidarantys pelną iš kitų žmonių mirties, ramiai miegoti naktim negali. Ir kad vietoj išsvajoto populiarumo ir savimeiliško pasitenkinimo („ach, koks aš geras, garsinu jos vardą“) tuos žmones aplanko tik nusivylimo ir tuštumos jausmas. Nesąmones darot, mielieji. Baikite tampyti mirusį žmogų ir palikite jo atminimą ramybėje nors penkeriems metams.
- įrašų prenumerata (RSS)
- prenumerata el. paštu
Kad tą Lietuvos kultūrą daugiausia valdo siauri ir kietakakčiai tarnautojai, kurie nesugeba mąstyti, jie tik žino kelias taisykles ir šablonus, pagal kuriuos viskas vyksta. Mirė žinomas meninikas: statai paminklą, kuri fondą, vadini gatvę ir porą mokyklų ar ligoninių. Nemanau, kad būna bent blyksnis intelekto visoje toje grandinėje.
Kita vertus visada yra nepilnavertiškumo komplekso kamuojamų butybių, kurie susiranda idealą ir fanatiškai jį garbina ir bando visiems prakišti kaip naują dievą.
Aš tai niekada neskaičiau šios veikėjos knygų, žinau, kad dar nelaikas. O viena pažįstama kaip išprotėjusi pirko ir skaitė tas knygas, atrasdama ten kažką tokio. Aš apskritai mėgstu skaityti jau mirusiųjų rašytojų knygas. Bet čia kiekvienam savaip.
Tai kas liečia pasipelnimą iš lavono ir žmogaus mirties yra šlykštu.
Mano neoficialomis žiniomis, nekrologų-atsiminimų knygą jau buvo rašoma dar Ivanauskaitei esant gyvai, viena kaimynė kaip jos ale eks klasiokė gavo kažką teigiamo parašyti, nors jos nuomonė apie Ivanauskaitę yra priešinga. Nes liaudžiai reikia ditirambų, kad vat mes teisingai darom, teisingas knygas skaitom ir, kad Ivanauskaitė apskritai buvo nerealus žmogus. Peršama neobjektyvi nuomonė.
Kad šios veikėjos vardu pavadino kokį skverą, tai nieko čia blogo nematau gali gi vadinti, kad ir Baranausko skveru, jei neprigis žmonės savaip pervadins. Kad skubėjo ir nespėjo bogai, nes po skubėjimo chaltūra lys lauk.
Patį filmą norėčiau pamatyti, kad bent žinočiau dėl ko žmonės pamišę ir kas ta Ivanauskaitė buvo, nors kaip buržujus pastebėjo viskas per greitai. Per daug greitai.
Smerktinas yra toks pasipelnimo šaltinis, kai ant karštųjų kepami fondai, filmai, atsiminimai. Kaip koks fast fūdas.
O kas liečia Kernagį, na buvo numirė, turim ką sukūrė, klausom prisimenam ir nedarom jokių problemų. Nebeprikelsim, kad ir kaip verktume ar atsiminimus pirktume.
O man visai patiko, jog per teliką rodė tuos senuosius filmus su Kernagiu. Juk tik vieną vakarą, berods.
kaip ir sakiau, mano nuomonė apie ivanauskaitę nekokia, tačiau stengiuosi jos neviešinti.
būdavo pikta, kai žmonės, nežinantys kas ta ivanauskaitė, svaigo, kokia nuostabi rašytoja tuoj mirs ir kokia ji nereali. kai paklausdavai, kuo nereali, tai žinodavo tik bendrinius žodžius – knygos, tibetas, budizmas, bla bla. paskutinėm jos gyvenimo savaitėmis ir kelis mėnesius po jos mirties gi VISOS jos knygos buvo nesveikais kiekiais perkamos. o leidyklos trynė rankutėmis.
dėl kernagio filmų rodymo – nieko prieš, senas geras kinas. o tada tiesiog rodė kažkokią laidą, kur viskas buvo pateikiama vos ne kriminalinių žinių stiliumi, o tarpuose kalbėjo visas plikas kernagis. ir, kaip girdėjau, to interviu jis prašė nerodyti, o televizija vis tiek parodė.
Žinai, myliu tavo blogo įrašus. Labai tinkamai pataikei į mano nuotaiką prieš rytojaus “Šokio dykumoje” seansą.
hehe :)
meilė yra gerai :)
Nesidomėjau Ivanauskaite, ir nesidomėsiu, kol nebus noro.
Visad pastebiu, kad kai tik kas nors miršta, ar sužino jog mirs, prasideda isteriškas garbinimas- bandos jausmas. O didžiausia atrakcija, tai žinoma pasipelnyti. Ir mane labai erzino, kai susirinkusios ‘vuoj koks šaunus žmogus, kaip verksiu’ bla bla.. Nė vienos knygos neskaitė, ir apskritai ne prie skaitymo žmonės, o tokiais atvejais visi tampa super duper išprususiais, pasaulinių menų žinovais :) Vaidyba ir pelno darymas matosi akivaizdžiai, o aš, gražiai susikaupusi, galvodama apie gėles, dingstu šalin, gražesnių kalbų klausytis :)
Visiskai sutinku. Manau, turi praeiti kokie 30 metu po zmogaus mirties kad galetume ji ivertinti. Juk daug talentingu zmoniu mire ir tik laikas parodys, kokiam kiekiui zmoniu jis isireze i atminti ar ko jis buvo vertas. O kai taip staigiai iskeliamas zmogus po jo mirties, tai kur ne tikimybe, kad po kokiu 5 metu paaiskes apie ji kokie sukreciantys faktai ar dar kas pan. Todel noretusi palaukti 30 metu ir tada nuspresti, kad ir pvz. kam ta skvera statyti.
ir siaip keista, kad pataikei taip i mano pastaruju dienu mintis. Tikriausiai ir daug kas ta jausti pradejo…
o man atrodo, kad šitame (o ir kituose) įrašuose autorius gerokai perlenkia lazdą. nekalbu apie temą. man Jurga irgi jokia šventoji. bet gal kam buvo, ką ten gali žinot, tai jie ir stato paminklus (o ne tarnautojai, kaip kažkam čia pasirodė, tarnautojai tarnauja, jei ką.), ir tai jų reikalas. galima nesutikti, aišku. bet taip lėkštai kaišioti stano, nekrofiliją ir nuoširdžiai linkėti visiems paties blogiausio – juokinga.
ką padarysi, visiems neįtiksi :) ačiū už nuomonę :)
beje dėl paminklų statymo – jei statysim belekam, tai greit pro juos praeiti negalėsim. ir jie prasmę visiškai praras. tai gal nestatykim bet kam?
“Atsimenu, labai bijojau, kad taip atsitiks ir su man patinkančio Vytauto Kernagio atminimu. ” – galima sakyti, perskaitei mano mintis :)
Pirma truputis offtopic’o – kodėl tu jos nemėgsti kaip rašytojos? Kodėl jos kūrybą laikai sau beverte ir neįdomia? Suprantu, kad tai tiesiog tavo nuomonė, bet būtų įdomu sužinoti, kuo jinai grįsta: kokias autorės knygas esi skaitęs, iš ko dar sprendi?
O šiaip manau, kad tą buržujaus pavadintą mirusio žmogaus ‘tampymą’ reikia sieti su šiuolaikinėm realijom. Negalim gyventi ankstesniais standartais, nes mūsų era smarkiai skiriasi. Šis pasaulis pertekęs informacijos, priešingai nei ankstesni laikotarpiai. Pralaukti 5 metus (nešnekant apie 30) iki kažką darant anksčiau būdavo normalu, bet prie dabartinio gyvenimo tempo tai žiaurokas uždavinys. Todėl man nėra visai nesuprantami bandymai rūpintis autorės atminimu, kol ji gyva atmintyje. Kitas reikalas, jei tai daroma pasipelnymo tikslu.
Dar šie žodžio plitimo laikai svarbūs tuo, kad susidaro informacijos aidas. Todėl, mano nuomone, nuolat girdimas tas pats raktinis žodis (šiuo atveju galbūt “Ivanauskaitė”) labai pradeda erzinti. Apie kažką sužinom per televiziją, tada per dar dvi televizijas, per radiją, interneto portalus, o dar ir draugai užsimena perskaitę tą patį. Susidaro įspūdis, kad ta tema baisiausiai eskaluojama, nors taip gal ir nėra, tiesiog žiniasklaidos priemonės bando neatsilikti viena nuo kitos. Šio reiškinio vienas šalutinis produktas – susidarymas kategorijos tokių žmonių, kurie niekad kažko nematę, bet šimtąkart išgirdę, pradeda vaizduotis dideliais specialistais (pvz. gailėtis mirusios autorės, girti jos knygas, nors iki tol nei tų knygų skaitė, nei pačios autorės žinojo).
Nežinau, gal atlaidesnis esu dėl to, kad pačią Ivanauskaitę, jos knygas, gyvenimo patirtį vertinu. Manau, kad ji Lietuvos mastu išskirtinė, o ne eilinė. Kokį pats įvardintum šiuolaikinį, aktyviai kuriantį lietuvių rašytoją, kurį laikytum tikrai geru?
ai, aš tai apskritai nesidomėjau ten ja, ale jei neklystu, ji buvo ta nelaimėlė, kurią susėmė per demonstraciją prie kinų ambasados ar kur ten, kai ji rekavo dėl tibeto.
čia man ta pati butaforija, kaip kad kas antras blogeris prieš pat pekino olimpines rėkavo free tibet… nes, nu aišku, kad pvz jei jau tas tibetas taip rūpi, tai kas dieną pyzdinti prie tos ambasados ir rėkauti – tai nefasonas. nu – nemadinga..
aišku, žiauriai čia aš, nu be tokios juk realijos.
O man Ivanauskaitė kaip rašytoja patinka. Skaičiau nemažai jos, piešinius žiūrėjau, dalyvavau gimtadienio šventėje, teikiant premiją, kalbinau premijos laureatę, dalyvavau atidarant skverą ir pristatant knygas. Ir ką? Pamiršau paminėti dar apie tai, kad esu viena iš tų, žiniasklaidos sraigtukų, kurie eskaluoja šią temą. Kodėl rašom? Tiksliau, skelbiam? Nes minios nori žinoti ir skaito, komentuoja viską, kur raktinis žodis yra “ivanauskaitė”. Ar gera ir miela? Ne, nes kaip ir sakė čia Buržujus, užkniso, kad mirusį žmogų šitaip tampo ir jo vardą daro prekės ženklu.
aš taip kitaip viską matyčiau. ant mūsų svieto visiem patinka apie nelaimes skaityti. laimingi, geri, dori, sotūs ir kitaip kažką malonaus nuveikiantys gi niekam jau seniai neįdomūs. nebent purvais drabstosi, prisidirba, ką nors ne taip pasako..
st_, esu skaitęs 3-4 knygas ir nei vienos nesugebėjau pabaigti. neatlaikydavo nervai :) nelaikau savęs literatūriškai neišprususiu, tačiau jos stilius, temos ir apskritai viskas man nepatinka (kaip ir sakei, mano nuomonė tokia). o kiti dalykai irgi negerina bendro vaizdo – visas jos rytietiškų kultūrų ir religijų apsėdimas man atrodė labai dirbtinas. kaip rašė kažkoks filosofas, nieko nėra juokingiau už paprastą europietį, kuris nuvyksta kelis kartus į rytus ir jau jaučiasi pakylėtu budistu ar panašiai. o tada puola visam pasauliui aplink save aiškinti, kaip tai yra gerai, kaip tai jį pakeitė ir t.t. juk ta visa kultūra per kelis apsilankymus neperimama – ten žmonės metų metus, dešimtmečius gyvena ir medituoja, kad suprastų tam tikrus dalykus. o ir šiaip, daug jos „kovų prieš sistemą“ man atrodė labai vaikiškos ir dirbtinos, reikalaujant dėmesio. aišku, kai ji buvo aktyvistė, dar buvau gan jaunas, todėl negaliu tvirtai teigti, kaip buvo iš tikrųjų. tad tokia mano nuomonė :)
dėl tavo atlaidumo – pritariu tau. aš ir šį įrašą paskyriau ne ivanauskaitės gyvenimo ir kūrybos nagrinėjimui, nes man neįdomu narstyti žmones, kurie man nepatinka (dažniausiai neįdomu). šį įrašą paskyriau visokiems belzebubams, kurie iš tokių žmonių mirties pelnosi ir šiaip daro nesąmones. o dėl autorių – labiau vertinu klasiką, senuosius rašytojus. nemanau, kad kada nors bus sukurti geresni kūriniai už ‘altorių šešėlį’, ‘baltą drobulę’ ar ‘metus’. kalbant apie dabartį, turiu visas parulskio knygas ir negaliu atsidžiaugti, kad turime tokį rašytoją. iš kitos operos – v.v. landsbergis, kuriantis šedevrus vaikams. yra ir kitų, bet “užkimba” tik pavieniai jų kūriniai, todėl neišskiriu.
yessuz, iš dalies pritariu. kita dalis lieka tai pusei, kurie mėgsta piketuoti ir maištauti :)
Dina, ką ir norėjau pasakyti visu savo įrašu – “Kodėl rašom? Tiksliau, skelbiam? Nes minios nori žinoti ir skaito, komentuoja viską, kur raktinis žodis yra “ivanauskaitė”.”. tuo man žiniasklaida ir liūdina, kad visada rašys apie tai, apie ką skaitys minios. o ne apie tai, kas yra įdomu. būna ir įdomių dalykų, bet labai jau mažai… :) bet tikriausiai čia jau minios ir kaltos. juk žiniasklaida vargiai be jų išsilaikytų, o jų skonis – kaip tikros tuščios minios :)
dog, tas tai faktas, bet kiek gi galima apie tą patį rašyt? :) nelaimė jau baigėsi, rašytoja mirė, kad ir kaip gaila mirusio žmogaus. o jie va tuoj trečius metus tą patį rašys ir darys.
na nes ne šiaip mirė, nuo senatvės ar kažką. o vėžys, tai viskas gi kitaip.
ir kuo jau mirtis nuo vėžio skiriasi nuo senatvės, infarkto, insulto ar dar kokių nors kitų nenaturalių mirčių? Iš esmės – niekuo. Galutinis variantas tas pats – totalus pzdc.
Senatvė – nenatūrali mirtis? Tai kokia tada natūrali?
Rezultatas tas pats, bet gali skirtis procesas. Viena turėtų būti prieš mirtį ilgai kankintis nuo ligos skausmų, žinoti, kad jie užsibaigs mirtimi ir sąmoningai suvokti savo bei kitų bejėgiškumą. Kiek kitaip, kai miršti staigiai nuo minėtų infarkto ar insulto. Nuo senatvės irgi kiek kitaip – kai kurie pažįstami seni (>80) žmonės gana ramiai žiūri į mirties idėją. Jie nugyveno ilgą gyvenimą, jį vertina, bet jau irgi tam tikra prasme jaučiasi pavargę.
čia durnas klausimas toks iškilo:
kuo skiriasi ivanauskaitė nuo gedos? Abu miro, tikrai ne nuo senatvės, abu rašytojai/poetai. kodėl Ivanauskaitė yra piešiama rožinėm spalvom, nors iš tikro, gal netgi to neverta, o vat geda – ne, nors ir biški alkoholikas buvo (kaip ir koks 99% meniniku.. nu dar narkomanai visokie)
Na, šis įrašas taip pat prisideda prie to minėto eskalavimo – dabar įvedus google Ivanauskaitė, šis įrašas greičiausiai bus tarp visų nuorodų :) Jei kalbame apie pagarbą mirusiajam – kalbėti tik gera arba nesakyti nieko – tas nesakyti nieko ir reiškia būtent “nesakyti nieko”, t.y, nereikšti nei savo nuomonės apie jį, nei kelti kokių klausimų ar diskusijų. Tuo labiau viešai. Atleiskit, bet visa tai pagarba nekvepia.
Silva, niekur neminėjau, kad jaučiu pagarbą Ivanauskaitei.
ir mūsų požiūris skiriasi šiuo klausimu. kaip ir minėjau įraše, rašiau ne apie ivanauskaitę, o apie jos atminimo darkytojus bei tuos, kurie pelnosi iš mirties. kad jos pavardė varijuoja įraše, dar nieko nereiškia. man atrodo kvaila, kai žmogus pasako “apie tai nekalbėsiu” ir visiškai tyli ir ignoruoja esančias temas. aš, jei stengiuosi nediskutuoti kokia nors tema, vis tiek kartais išreiškiu kokią mintį ar pasakau, kodėl ta tema diskutuoti neverta.
o ir googlėje mano įrašas bus tarp visų, tačiau bus kitoks ir prieštaringas. o prieštaringus dalykus aš mėgstu.
Turėjau omeny ne pagarbą būtent Ivanauskaitei, o apskritai mirusiam žmogui. Prieštaringos mintys nėra blogai, netgi priešingai, tačiau šiuo atveju vargu ar jos ką pakeistų, gal kaip tik paskatins dar porą žmogėnų nueiti į kiną ir taip dar labiau padidins pasipelnymą. Nekalbėjimas ne visada yra blogai, nutylėjimas ne visada turi būti smerkiamas.
o gal pakeis? o gal privers nors kelis žmones pamąstyti prieš šnekant? tada paveiks dar kelis. tada tie keli paveiks dar kitus kelis. ir taip “mirties biznierių” pelnas sumažės. juk tylėjimas ir susitaikymas su kažkuo neteisingu yra blogiausias dalykas ever! :)
na nežinau buržujau, kartais tu suskeli gerai, na bet kartais kaip koks didelis kalakutas nutupi į ne savo būri, ir visi tada žiūri – KAAAĄĄ?
tai ir man dabar kąąą? argi tau gaila, kad yra Jurga, amžiną jai atilisį, tokia populiari, nu “tarkim” tampoma. Nemoka lietuviai su mirtim dar elgtis, gedulo stadijas išgyvena savaip.
tai buvo pirmoji, jei neklįstu, iš “populiariųjų” rato, mirusi nuo vėžio. Sarkoma tai tau ne juokas, ir ateina šiaip sau, ir atima iš žmogaus laiką ir norą gyventi, ir turbūt jaučia gal kiti, kad norėjo ta Jurga gyvent. Gal Kernagis susitaikė, gal Geda dėl incidento su dukra ir liko užmirštas.
Trūksta idealų, tai tegu būna Jurga, ne Prince, ne Stano, ne *aksas..
tai man tas ir užkliūna, kad nemoka žmonės su mirtim elgtis.
man tiesiog nepatinka, kai taip tampomas miręs žmogus. nepagarba kažkokia. o ypač nepagarba, kai iš to pelnas daromas. tai va ir parašiau savo nuomonę apie tai :)
Vienas dalykas – Jurgos kūryba. Beje, pastebėjau, kad ji labai populiari tarp jaunučių merginų. O kitas dalykas – jos buvimas viešame Lietuvos gyvenime. Juk ji reguliariai rašė į žurnalus kelionių įspūdžius, ėmė interviu iš tikrai įdomių žmonių (interviu knyga “Švelnūs tardymai” man labai patiko), ji dalyvaudavo visokiose radijo laidose (ne tik Naujamečiam LTV žiburėly:). Ji buvo ieškanti ir atvira, dramatiška. O dar tie priešmirtiniai laiškai… O dar įdomūs piešiniai… Na taip, didelis PR, bet Lietuvoj man trūksta tokių asmenybių. Ir džiaugiuosi, kad mieste bus vienu katinu daugiau:)
O as skaiciau “Virsvalandzius”. Man patiko. Ne kiekvienas sugebetu perteikti jausmus mirties akivaizdoje.
O aš irgi norėjau parašyti apie nuostabų lietuvių prodiuserių ir vadybininkų bruožą nekrofiliją. Ivanauskaitėje matau vien tik tai. Gaila, kad mano sąmonėje ji ir liks panaudota šlepete, kurią apsimauna visi, kam reikia pakelti pardavimus ir reitingus.
Virškinau ir išvirškinau. Pati nesu skaičiusi rašytojos kūrybos, nes niekada nekyla noras imti į rankas tai, dėl ko alpsta masės – man tai negeras ženklas, nes, mano nuomone, tikrai gera literatūra tiesiog negali iškart patikri “visiems”. Vienas iš eruditiškiausių man pažįstamų žmonių (labai gerai susipažinęs su šiandienine lietuvių literatūra), yra pasakęs, kad J. Ivanauskaitė yra tokia populiari todėl, kad rašo POPsą POPsinei visuomenei, o jau kur kur, bet Lietuvoje visuomenė yra absoliučiai POPsinė.
Kodėl netąsomi Kernagis ir Geda? Nes jie buvo genijai.
Išvada: kokia kūryba, toks ir atminimas.
Išties skaudu skaityti komentarus žmonių, kurie nėra skaitę nė vienos Ivanauskaitės knygos ir šneka, kad ji popsinė rašytoja. Dar skaudžiau, kad kažkoks neaiškus buržujus, parašė kreivą įrašą ir dauguma asilo berečių jam pritaria. Argi čia ne bandos jausmas?
Aš nesileisiu į tolimesnes diskusijas su mielais šių eilučių skaitytojais, o tik pridursiu, kad jeigu iki šiol nesupratot Ivanauskaitės, tai dar reikia Jums truputį pabręsti. 16-iolika ar 18-iolika metukų – dar neriba.
Lietuvių literatūroje yra daug gerų raštojų, tačiau Jurga buvo geniali. Ji nusipelnė ir skverelio ir premijos.
vienam geniali, kitam nieko verta. tai tik nuomonė, ir nei vieno nuomonė nėra 100% teisinga. tačiau dėl nuomonės nereiktų žmonių vadinti asilo beretėmis, nes tokiu tampi tik pats, česlovai.
beje, labai daug j. ivanauskaitės gerbėju taip ir sako – “jūs nebrendylos, nesuprantat apie ką ji rašė, jums dar suaugt reikia”. kodėl pasirinkta tokia pozicija? nes daugybė subrendusių suaugusių žmonių sakė, kad jos knygos tikrai prastokos. tai ir jie automatiškai tampa nebrendylomis? :) kai visi gerbėjai puola sakyti, kad tie, kurie nesupranta jos kūrybos, yra nebrendylos, man tai kvepia labai dideliu farsu ir noru pasigirti “koks aš brendyla ir protingas”. tai tiek ;)
Niekada visuomenėje ir nebus vienos nuomonės. Žinoma, kad atsiras žmonių, kuriems ji nepatina. Parodyk man bent vieną rimtą (turiu omeny suaugusį ir autoritetingą) žmogų, kuris niekintų Ivanauskaitę. Vieni daro tai iš pavydo, kad patys nesugeba taip parašyti.
Duok Dieve Lietuvai daugiau tokių rašytojų.
kas kalba apie niekinimą? niekas jos neniekino, tiesiog aš nesuprantu, ką žmonės suranda jos vietomis veidmainiškose ir apsimetinėjimo kupinose knygose? ji juk ištisai rašė apie dalykus, kurių niekada gyvenime nebuvo supratusi. čia tas pats, kaip aš dabar imčiau rašyti apie zimbabvės gyventojų mitologinius dievus ir ką jie duodavo gyventojams. niekinimą čia įžvelgiau tik tavo, Česlovai, komentare, kuriame suniekinai mane ir mano “nebrendylas” komentuotojus, kad nesuprantam ivanauskaitės kūrybos.
ir beje, aš labai abejoju, kad ivanauskaitės kūryba ateityje bus įtraukta į švietimo kursą. nes jos kūryba tikrai nėra tokio aukšto lygio, kaip, pavyzdžiui, škėmos ar putino. ir tikrai Lietuvos kultūrai nebus skaudu, jei neatsiras dar nors vienas panašus į ją rašytojas, nes tokio lygio rašytojų ir taip apstu, ir taip jų niekas neskaito (kaip neskaitė ir ivanauskaitės iki žiniasklaidos ažiotažo apie jos ligą).
tokių autoritetingų žmonių (beje, klausimas kas mums kiekvienam yra autoritetingas) žinau visai nemažai, su kai kuriais teko ir kalbėti, ir daugybė žmonių pritaria, kad ivanauskaitės kūryba buvo labai dirbtinė. tik nepamirškime fakto, kad jei koks “autoritetingas” žmogus būtų išdrįsęs pasakyti tai, ką galvoja, tokie gerbėjai, kaip jūs, Česlovai, būtų tą žmogų užpjovę, o žiniasklaida būtų pasinaudojusi proga sukelti dar vieną skandalą. ką jau kalbėti apie maniakus, kurie būtų mirtini priešai tam asmeniui.
nesureikšminkite taip visko, kai kalbama tokiomis paprastomis temomis, kaip rašytojo sugebėjimai ir nuomonės apie jo knygas (beje, šis įrašas net ir nebuvo apie jos kūrybą, tačiau pats išprovokavote tokią kalbą).
Na, šiaip jau seniai į švietimo kursą yra įtrauktos Ivanauskaitės novelės iš “Pakalnučių metų”, literatūrologinėse knygose ji taip pat yra minima. O teigti, kad niekas neskaitė Ivanauskaitės anksčiau, manau yra neteisinga, nes tikrai skaitė. Parulskio kūryba yra aukštesnio lygio? Juokinga…
Linksmas straipsniukas :)
Tik autoriui palinkėčiau vieną kitą pozityvesnį dalyką parašyti, nes rašymas (kalbėjimas) vien apie neigiamus dalykus, smarkiai gadina sveikatą.
Linkiu viso ko geriausio,
kukulis
P.S. Ivanauskaitės neskaičiau, man užtenka vien atsiliepimų apie jos kūrybą, kad atsisakyčiau.
O Parulskį bandžiau skaityti, tai nedaskaičius vienos iš jo knygų, apėmė depresucha, tai taip ir nebaigiau … Tsakant, negatyvas ir Afrikoj lieka negatyvu.
Gerai stumi tautieti. Palaikau tavo mintis :-)