Kaip tikriausiai visi skaitytojai žino, rašau asmeninį tinklaraštį ir nepretenduoju į jokių teminių ar rimtų tinklaraščių sritį. Turėjimas kur pasisakyti ir mažo ekshibicionizmo patenkinimas yra labai gerai ir aš savo tinklaraščiu labai džiaugiuosi. Turiu porą šimtų su viršum RSS skaitytojų ir ~400-500 paspaudimų per dieną, jei nieko naujo nerašau. Sulaukiu daug komentarų, ir tuo visiškai nesiskundžiu. Puiki terpė reikštis.
Per visą bloginimo laikotarpį vis pagalvodavau – o gal siekti populiarumo? Tai yra įmanoma, sulaukčiau daugiau skaitytojų, daugiau nuomonių, daugiau komentarų. O ir šiaip pasitenkinimas išaugtų, galėčiau matuotis visais skaičiukais ir girtis lankomumu. Kartais slapčia pavydėdavau blogeriams, kuriuos publikuoja alfa.lt, balsas.lt, kitos svetainės. Tačiau su lankomumo didėjimu, didėja ir atsakomybė. Ir neseniai aš supratau, kad tai manęs visai netraukia.
Kai parašiau įrašus apie riaušes, numaniau, kad lankomumas padidės, tačiau kai per pirmas 15 minučių apsilankė daugiau lankytojų nei vidutiniškai per dieną – apėmė keistas jausmas. Pradžioje tai buvo džiaugsmas – woohoo, pagaliau įrašai, kurie tikrai žmones domina ir pagaliau parašiau ką nors visuomenei įdomaus! Iki šiol toks populiarus buvo tik įrašas apie emo subkultūrą :) Bėgant dienoms ir augant įrašų lankytojams, darėsi nebe taip linksma – nebegalėjau toliau rašyti savo tinklaraščio.
Lankomumui išaugus 10 kartų supratau, kad šiuo metu mane skaito visiškai nepažįstami ir blogosferai nepriklausantys žmonės. Prasidėjo nemalonūs komentarai – grasinimai, keiksmai. Per praeitas savaites ištryniau dvigubai daugiau komentarų, nei iki šiol buvau ištrynęs. Vis įsivaizdavau, kaip tie žinių portalų lankytojai ar šiaip tinklaraščio esmės nesuprantantys žmonės atsidaro mano senesnius įrašus ir skaito mano jaunatviškas sapaliones. Keistas ir nemalonus jausmas ėmė visai užvaldyti.
Ir tada supratau, kad tikrai nebegaliu rašyti asmeninio blogo – nesinorėjo rašyti jokia tema, nes ji tinka tik asmeniniam tinklaraščiui. O tuo laikotarpiu mano tinklaraštis buvo visiškai publicistinis – nuorodos į mano įrašus apie riaušes mėtėsi įvairiausiuose forumuose, nežinau.lt blogoramoje, tax.lt svetainėje, A. Račo tinklaraštyje, rusiškuose portaluose, daugybėje blogosferos tinklaraščių įrašų (tik nesupraskit neteisingai – visiems įsidėjusiems mano nuorodą noriu tik padėkoti, ačiū už įvertinimą). Iš google paieškos pas mane patekdavo nesuvokiami skaičiai pavienių lankytojų (pagal ‘riaušės’ ir ‘riaušės prie seimo’ kelias dienas buvau pirmame penketuke).
Galima ir prieštarauti – juk tinklaraštis internete yra toks dalykas, kuris savaime yra viešas ir reikia su tuo susitaikyti bei nevaizduoti nenorinčio viešumo, visada galima rašyti ir nepublikuoti. Aš to ir nevaizduoju – man patinka, kad mano tinklaraštis patenka į skaitomiausių Lietuvos tinklaraščių 50tuką, kad mano tinklaraštį skaito daugybė pažįstamų, šeima, draugai, kolegos blogeriai ir keletas pavienių lankytojų. Tačiau kai 90% lankytojų yra pavieniai anoniminiai interneto komentuotojai ir skaitytojai… To aš tikrai nenoriu. Nemenkinu tų žmonių, tačiau vis labiau suprantu, kad mano tinklaraštis yra orientuotas tik į tam tikrą žmonių ratą.
Gerbiu pirmame blogologas.lt dešimtuke esančius blogerius – vienastokį, Justiną Beinorių, Karolį Pocių, qemm, Ežiuką, taip pat ir Gytį ir Paulių – sulaukti tokių skaičių lankytojų, tokių įvairių komentarų (kurių visai didelę dalį sudaro vėmalai) ir viską garbingai atlaikyti – tai pagarbos vertas dalykas. Net nekalbu apie asmeninius tinklaraščius rašančius – rašyti asmeninį tinklaraštį ir pakelti tokį lankytojų kiekį – nesuvokiamas dalykas :)
Taigi, tikriausiai supratote, kodėl po riaušių ir mitingo įrašų sekė tokia ilga tyla. Nieko nepublikavau ir viską saugojau juodraščiuose – laukiau, kol lankomumas nukris, o Olimpo kalnas statistikos kreivėje bus galutinai nupieštas. Laukiau, kol pavieniai skaitytojai, vis atsiverčiantys mano tinklaraštį ir laukiantis dar kokių nors politinių-žurnalistinių-etc apžvalgų, pamirš mano tinklaraštį. Nes, manau, daugeliui jų, kurie nieko nenutuokia apie tinklaraščius, būtų keista matyti kokias nors sapaliones ar blevyzgas.
Na, o dabar galite mane teisti :) Juoktis ir sakyti, kad apsimetu nenorintis populiarumo, piktintis, kad rašau tai, ko nenoriu rodyti didelei masei, kad šiuo įrašu tenorėjau pasigirti ar kad šiaip neapsisprendėlis esu :) Suprantu, kad tas populiarumo nenorėjimas ir negalėjimas rašyti yra šiek tiek juokingas, bet taip jau yra – niekada nemačiau vizijos ir nenorėjau, kad mano dabartinio stiliaus tinklaraštį kasdien lankytų tūkstančiai žmonių. Gal kada surimtėsiu, pradėsiu rašyti rimtesnius ir atsakingesnius įrašus, ir tada žiūrėsim :)
Man atrodo, kad tau tiesiog šiaip populiarumo šokas :D
tai jau praėjo :) todėl ir rašau :) ir šiaip smagu, kad srautas pagaliau normalizavosi.
Tikra tiesa, butent todel beveik neviesinu savo blog’o irgi. Norisi, kad jei skaito, tiems kam idomu, bet tie srautai nereikalingi.. Plius jie nieko neduoda, nebent turi keist koncepta is asmeninio blogo i kazkoki ziniu paketa. Bet tada prarandi malonuma turet asmeniniu ispudziu kolekcija internete.
taigi kuo daugiau lankytoju tuo geriau :) reklama paskui galima det :)
ok
Aš tai asmeniškai jokio populiarumo nesiekiau. Tiesą sakant net ir sėdėdamas tame blogologo top 10 nesijaučiu baisiai populiarus. Tiesiog visad buvau savim: skaičiau, rašiau, komentavau, o skaitytojų skaičiai augo savaime. Manau, kad didžiausią įtaką tam augimui turėjo faktas, kad pradėjau atitinkamu laiku rašyt ir tiek.
O šiaip skaitydamas tavo rašliavas beveik neabejoju, kad tavo tinklaraščio populiarumas tik augs. Gal ne taip greitai kaip po tų riaušinių įrašų, bet pamatysi — paminėsi mano žodžius ;)
Juk tau nebūtina aiškinti tiems atsitiktiniams žmonėms, kodėl tu nenori populiarumo :) Reikėjo tiesiog palaukt kažkiek laiko ir be pasiteisinimų toliau daryt tai, kas patinka :) Nors žinoma šis įrašas yra ne tik mum (skaitytojams), bet ir tau (rašytojui), kad apsibrėžtum savo siekius ir t.t. :) Ačiū už išreikštą pagarbą…(nurausta). Ir iš karto ginu savo skaitytojus, vėmališkų komentarų ztkp.lt yra itin mažai. Nors padidintos rizikos grupėse, pvz įrašuose apie televiziją ar kelią į žvaigždes jų pasitaiko, bet ir tai, jie sudaro galbūt 10 -15 procentų. O kitus įrašus komentuoja tikrai išsilavinę ir turintys ką pasakyt žmonės. Nors pvz kai rašiau apie kubiliaus vyriausybę, tai teko pratrint komentarų, kuriais siekta ne komentuoti, išreikšti nuomonę, o tik įžeist. Bet tokių – vienetai :)
Kažkokia atvirkštinė žvaigždžių ligos forma:D O jei rimtai, manau, palik viską savieigai, ir bus ok. Beje, manau, kad dėl tų riaušių tavo didžioji “klaida” buvo visos tos nuotraukos.
O aš vis galvojau (tamstos tinklaraštį ne per seniausiai ir atradau) kodėl gi čia įrašai nepasirodo. Ir dar pagalvojau, kad bais jau keista, kad apie riaušes buvo rašyta, ir dar keisčiau, jog net du kartus.
Šitoje vietoje mano mąstymas labai panašus :)
Gi visi žino, kad taip parašęs didinsi lankomumą.. nes dabar visi subėgs pažiūrė “nu, tai ką čia anas slėpė 10 metų nuo mūsų ir dabar išsigando, kai radom”. :DD
Manau ne populiarumas ar lankomumas slegia (jei išgali susimokėti už išaugusį duomenų srautą :)), o konkrečiai BANDOS tų visų akiplėšų beraščių ANONIMŲ :( Tai didžiausias Evil`as internete… juk spam`o laiškus galim prafiltruoti, o nuo žmonių neužsiblokuosi, nes negali žinoti, o GAL ką protingai parašys? :)
Aš prieš daug metų (kai Lietuvoje dar nebuvo tokio blog`ų bumo) mIRC, ICQ ir kitose bendravimo priemonėse propaguodavau “atvirumo politiką” – jei neturi ko gėdytis, prisistatyk savo Tikru vardu, pavarde, amžių nurodyk tada bendrausime. Juk tame nieko TOKIO asmeniško, tik paprastas tiesumas :) Juk ne apie lovos nuotykius pasakojiesi o tik bazine info suteiki ir tai palengvina bendravimą… O pastaraisiais metais ta “intymumą” atradau blogosferoje ir tai yra vienas iš kelių labiausiai patinkančių dalykų – savo skaitytojus ar ką pats skaitai “pažįsti” pagal vardą, dažnai ir pagal foto (gravatar), numanai kuo domisi, kaip masto ir tai savotiškai “suartina”, nuteikia pozityviam bendravimui ;) O atvirkštinis dalykas – kai užklysta visokie “kam tau galva? aš y ya dar yr walgau…” ir savo purvinais batais trypia kažką tau ir tavo bendraminčiams brangaus… manau kiekvienam sukelia lengvą šoką… :(
exp – lietuvoj iš reklamos neuždirbsi :) nebent žinių portalas.
kęstuti – neišsidirbinėk :)
Karoli, ačiū už komplimentą :) na, už tavo paskutinį sakinį. tai padrąsina ir paskatina nesustoti. tikiuosi, kad kai augs populiarumas, aš jau būsiu jam pasiruošęs.
Gyti, aš neaiškinau tiems pavieniams – laukiau, kol sumažės srautas ir tada tiesiog parašiau įrašą apie mintis, kurios sukosi visas savaites. be to, jaučiau pareigą pasipasakoti ištikimiems skaitytojams :) dėl vėmališkų komentarų – tau sekasi, gal įrašai per rimti, kad visokie nevalos terštų :) be to, kaip ir minėjai, teko pratrint, o trint (man) visada nesmagu. stengiuosi nenaudoti delete mygtuko.
cgedas, gali būti, kad nuotraukos, neprieštaraučiau šiai minčiai :) aišku, nieko kitaip nenorėčiau, viskas ok, praeis laikas ir bus viskas gerai :)
Rest, nesupratau, kodėl keista, kad du kartus apie riaušes? :)
Originalai, deja, nesubėgs, nes tai buvo vienadieniai lankytojai, kurie mano blogą jau užmiršo. vėl tau nepavyko užstumt :P
Soldier, visiškai tau pritariu :) be jokių komentarų :)
Pasakysiu savo įspūdžius – nepamenu, kaip atėjau į svetainę, bet tie reportažai su komentarais man labai patiko… Ir pagalvojau, kad žmogus tiesiog turi dovaną… Matyti vaizdus taip, kaip jie atrodys nuotraukose (arba tiesiog atsirasti tinkamoje vietoje tinkamu laiku) ir juos pakomentuoti taip, kad būtų įdomu skaityti.
Dar pagalvojau, kad jei tokie patys reportažai atsirastų ne tik po riaušių. Ir gal net po kažkokių įvykių… Na, net negaliu tiksliai suformuluoti pasirodo…
Man tai buvo atradimas ir, tiesą pasakius, nusivilčiau, jei šiame tinklaraštyje to neberasčiau. Ir žinote, ką mielas Buržujau, aš manau, kad daug žmonių atėję ir radę tuos fotoreportažus pagalvojo tą patį… Ir tap pat iš dalies nusivils, jei apsilankę dar ir dar neberas to, kas jiems taip patiko.
O dėl komentarų – jie gali būti valdomi. Visiški bepročiai atsisijoja, o tokie pusiau puspročiai priima žaidio taisykles, nes jiems reikia išsišnekėti. Taip, tai užima šiek tiek daugiau laiko, bet juk bet koks darbas, kurį darai nuoširdžiai, užima laiko.
Ir dar pasakysiu – nereikia lia lia apie populiarumo naštą. Man atrodo, kad visi, pradėdami rašyti savo tinklaraščius tikisi būti atrasti ir kada nors būti skaitomiausi. Vieni po to supranta, kad pirma vieta tik viena ir kad A.Sabonis gimsta kartą per šimtą metų, kiti – pyksta ant viso pasaulio, kad šis nesupranta, jog ir E.Žukauskas pagal ūgį visai kaip A.Sabonis, o treti tampa P.Jankūnais… Ir žaidžia ilgai ir laimingai:)
Artūrai,
hm, tavo mintys privertė pamąstyti kitaip, pažvelgti iš kitos pusės. net šiek tiek susigėdau :)
tikiu, kad yra tai pagalvojusių žmonių. taip pat pirmiausia, nemanau, kad jų daug. antra – rašau kasdieniškus dalykus, kurie man nutinka. jei pasitaikys daugiau tokių įvykių, kuriuos galėčiau fotografuoti, aprašyti – tą ir darysiu. planuoju eiti į vasario 3 mitingą (jei jo ir nebus), kad galėčiau pafotografuoti ir pasidalinti. tačiau, kadangi nesu žurnalistas ar dirbantis fotografas, netgi neturiu galimybės ar laiko taip visur lakstyti ir tokiu būdu pildyti savo tinklaraštį. jei kažkas tokio bus – nemanau, kad neįdėsiu. juk mano tinklaraštis ir yra mano kasdieniški nuotykiai ir visokios sapalionės. tikiuosi supratai mano mintį, nes mieguistas ir pavargęs nerišliai kalbu :)
nenoriu, kad nusiviltų nors vienas žmogus, tačiau kartais taip gaunasi – buvo situacijų, kai po tam tikrų įrašų žmonės norėdavo, kad ir toliau taip rašyčiau. tačiau negaliu savęs priversti daryti kažko, ko nelabai noriu ar ko tiesiog nesuprantu. tarkim paimkime pavyzdį – rašiau apie š. korėją, nes tuo domėjausi, tačiau apie madagaskarą negaliu rašyti, nes ta tema manęs netraukia ir praktiškai nieko apie šalį nežinau. ir tokio įrašo apie madagaskarą rašymas jau būtų vertimas save kažką daryti. o tai dažniausiai nebūna produktyvu ar kokybiška.
dėl populiarumo – kaip ir minėjau, visada paslapčiom pavydėjau populiariems ir norėjau populiarumo. taip kaip nusakei. tačiau keisčiausia, kai tas populiarumas staiga užplūdo – aš juos visai nesidžiaugiau :) ir tai yra visiška tiesa, neperdedu :) tikriausiai prie to galima būtų priprasti, tačiau šiame įraše pateikiau savo dviejų savaičių mintis ir įspūdžius. tai tiek :)
Artūras labai gražiai parašė. Aš irgi tave pradėjau skaityti po riaušių – mane nupirko nuotraukos ir paprasti, bet nuoširdūs komentarai po jomis. Valio! :)
O kurie čia rusai dėjo į tave nuorodas? hmm?
kažkokie keli blogai ir pora puslapių. kadangi rusiškai nesuprantu, tai nežinau tiksliai, kokios pakraipos :)
man tai atrodo, kad tu čia be reikalo parinies :) aišku, populiarumas kartais saks, bet iš tikro tie reportažai apie riaušes su humoristiniais komentarais buvo šimtą kartų įdomesni, nei popžiniasklaidos straipsniai.
ir dar pvz. tie rašinėliai apie Maroką yra bais vertingi :) linkiu klestėt :)
ačiū, stengsiuos :)
jei jau kalbi, tai nebijok klausytojų… o jei bijai, rašyt slaptaraštį…
O aš galvojau, kad jau kažkas buržujui su sveikata atsitiko, nes nei žinutės, nei jokio įspėjimo kodėl nesipildo įrašais blogas. O čia pasirodo kenčia nuo “žvaigždžių ligos” atvirkštinės formos. Keistai čia taip.
Ir aš norėčiau pritarti vienam iš komentatorių, jog pas tau lankytojų augs, nes rašai labai įdomiai ir gebi pritraukti žmones ir prie ilgesnio skaitalo. Labai įdomi kino teatro rubrika, marokas ir šiaip kartais nepagrįstas pyktis. :)
O anoniminiai komentatoriai tai tikriausiai labiausiai griauna patį tinklaraštį ir jo pamatus komentarus, nes jei leisim belekam komentuoti, žmonių, kurie turi ką pasakyti komentarai pasimes šiukšliniuose komentaruose ir pats blogas taps šiukšlynu, o buržujus juk nenorėtų gyvent šiukšlyne?
LL, aš viską paaiškinau įraše. reikia skaityti įdėmiau :)
benami, aš šiukšlyne ir nesiruošiu gyventi :) vienintelis įrašas, kuriame leidžiu rašyti bet ką (ir tai, visokius keiksmus vis tiek pratrinu), yra įrašas apie emo :)
o šiaip tai viskas jau gerai :) praėjo daugiau laiko, išsipasakojau, pailsėjau ir viskas tuoj normalizuosis :)
buržujau , tai nemėgsti EMOcingų žmonių? ;)
kaip tai nemėgstu :)
pats buvau toks :)
Aha, dabar jau supratau, perskaitęs tavo įrašą apie Emo.
Man tai sukilo tokia mintis, jog pagal pateiktą senųjų emo stilių, tai stilistiškai aš prie jų įsipaišyčiau.
tai sveikas atvykęs į klubą :))
Kazkaip keistai reaguojama i “pavienius lankytojus”. Atsei jie nesupranta blogu esmes. Nesu blogosferos gyventojas, bet zinau kas tai yra, ir retkarciais paskaitau tai kas man idomu.
Jei autorius taip bijo lankytoju, tegul padaro priejima tik registruotiems vartotojams :-)
savo kailiu sužinojai kaip jaučiasi kokia nors Britney Spears :D bloginimas praplečia akiratį…