kodėl balsuočiau už Kubiliaus partiją

• 

Visai teisinga internetų padiktuota lentelė.

Perspėjimas: čia pateikta visiškai subjektyvi autoriaus nuomonė. Autorius neturi jokio ekonominio išsilavinimo, beveik nieko nesupranta apie finansus, tačiau labai mėgsta faktus ir politikavimą. Į autoriaus nuomonę atsižvelgti neprivaloma, bet labai patartina. Nes kitaip bus blogai.

Perspėjimas nr. 2: vardan teisibės – autoriui yra tekę turėti darbinių ar pusiau darbinių reikalų su TS-LKD, su Liberalų sąjūdžiu ir netgi kažkada turėjo galimybę turėti porą įdomių pokalbių apie Darbo partijos reikalus. Tačiau reikia būtinai pabrėžti, jog visi šie darbiniai santykiai niekada neturėjo visiškai jokios įtakos autoriaus finansinei būklei. Taip pat, jokie darbiniai santykiai neturėjo ir neturės įtakos asmeninei nuomonei ir jokiu būdu nedaro įtakos šiam tinklaraščiui, kuris sukurtas grynai asmeninėmis jėgomis, o surinkta auditorija nėra apgaudinėjama kokiais nors nupirkimais (jūs man per brangūs, zuikeliai). Kitaip sakant, kad ir su kuo man tenka dirbti, asmeninio požiūrio į kliento reikalus tai nekeičia, nes mus sieja tik darbiniai reikalai.

Antrasis perspėjimas gal ir atrodo priverstinis, juokingas, tačiau jis privalomas. Kai Seimo rinkimai Lietuvoje su kiekviena kadencija tampa vis „karštesni“, visi pradeda ieškoti priešų visose srityse. Man teko džiaugsmas būti apkaltintam, jog savo tinklaraščio ir asmeninio Facebook profilio erdvę pardaviau politinėmis partijoms. Manęs tokie kaltinimai nenustebino, ale jie vis tiek priverčia pasijausti nemaloniai (ypač, kai tai sako daugiau nei pora žmonių).

Jei seniai skaitote mano tinklaraštį, žinote, jog nuolat kritikuodavau Seimo narius, bandančius pažeisti žmogaus teises, bandančius įvesti savas taisykles, paremtas išsigalvojimais, ar šiaip darančius cirkus. Kaip bebūtų keista, bet dažniausiai kliūdavo konservatoriams. Neišpasakytas jų rūpinimasis, kas ir ką veikia šeimoje, lovoje ir gyvenime, mane nervindavo iki pirštų galiukų. Nepatikdavo ir finansiniai dalykai. Rodos dar visai neseniai buvo akimirka, kai nebesusiturėjau, ir visus Seimo narius išvadinau debilais. Šiuo metu tas įrašas man kelia didžiulę gėdą, tačiau laikausi principo nieko netrinti – ir tai puiki medžiaga savęs stebėjimui, kiek sugebėjau užaugti per tokį trumpą laiką.

Tačiau dabar ne apie praeitį. Šis įrašas apie tai, kad šiais metais balsuoti yra privaloma. Ir balsuoti reikia teisingai. Anksčiau agituodavau žmones balsuoti, tačiau sakydavau, jog svarbiausia ateiti, o biuletenį galima ir sugadinti (tą pats dažnai darydavau). Tačiau šiais metais kardinaliai keičiu nuomonę ir stoju tokion pozicijon:

Piliečiai! Tėvynė pavojuje! Lietuva šiuo metu yra sudėtingoje kryžkelėje. Anksčiau buvo didžiulė krizė, dabar krizę jau pradedame nusipurtyti. Tik nubalsuodami teisingai, padėsime Lietuvai gražėti toliau. Privalome balsuoti atsakingai, nes pokrizinis populizmas valdo varguolius kaip lengvas masalas. Populistai siūlo gyventi, kaip Graikija gyveno – nekreipti dėmesio į skolinimosi kainas, į infliaciją, į deficitą, į išlaidavimą. Tokio briedo reikia kaip nors išvengti. Todėl supraskite, jog balsuoti šiemet – privaloma.

Išvengti briedo galima tik atsakingai balsuojant. Kas yra atsakingumas – subjektyvu, bet leiskite jums papasakoti metus brandintą ilgą istoriją apie vieną tokį žmogų ir partiją, kurią jis reprezentuoja. Šis įrašas – tai savotiška padėka Kubiliui ir jo Vyriausybei už darbą Lietuvai. Šio įrašo pagrindinis tikslas – apginti nepagrįstai juodinamą žmogų, paverstą atpirkimo ožiu. Ir, aišku, apginti Vyriausybę, kuri nors ir klysdavo, bet dirbo visai gerai.

Kubilius ir jo „pakalikai“

2011 m. spalio mėnesį, mirus Steve Jobs’ui, šmaikštuoliai perdarė Jobs’o atminimo nuotrauką. Šis montažas, aktyviai platinamas socialdemokratų gerbėjų ir menką politinį suvokimą turinčių individų (su kuriais ginčytis yra so much fun), buvo paskutinis lašas, paskatinęs mane parašyti šį įrašą. Kai šiek tiek vėliau pamačiau labai juokingą, su klaidomis parašytą Kubiliaus palaikomąjį montažą, pritariau jo idėjai ir galutinai nusprendžiau parašyti savo nuomonę apie Kubilių ir visus durnius, manančius, kad Kubilius – kraugerys, o socialdemokratai – Tėvynės gelbėtojai.

Kai 2008 m. į valdžią atėjo Andrius Kubilius ir su Liberalų sąjūdžiu, kitais liberalais ir dar visokiais prašalaičiais sudarė daugumą, kaip visi gerai žinome, pagaliau atėjo senai laukta krizė. Valdantiesiems teko šalį traukti iš gerokai pasmirdusio mėšlelio. Jau tada su artimaisiais kalbėjome, jog Kubilius yra žmogus be skrupulų – tokiu kriziniu metu imdamas valdžią ant savo galvos, jis gerai žinojo, jog pasmerkė save politinei savižudybei. Apie tai tuomet kalbėjo visi rimtesni politologai ar šiaip politika besidomintys žmonės. Kubilius buvo pasmerktas tapti tautos priešu – kuo sėkmingai ir tapo. Nušniojo viską, o kaltė buvo suversta ne Seimui, ne daugumai, ne partijai, o būtent Kubiliui. 2009 m. pradžioje nedžiugiai sakiau, jog Kubilius žlugo – po šios kadencijos jis galės atsisveikinti su savo politine karjera ir ramiai pensininkauti prisimindamas, kaip atkūrus Nepriklausomybę, Seime skambant Lietuvos himnui, su kolegomis stengėsi gražiai kelti didžiulę vėliavą tiesiai, nekreivindamas, nes tuo metu tai atrodė svarbiausias darbas visatoje. Toks asmeninės karjeros paaukojimas atrodė kaip tikras atsidavimas savo valstybei. Todėl nuo to karto savo nuomonę pakeičiau į pro-kubilinę.

Kubiliaus Vyriausybei atėjus į valdžią reikėjo susitvarkyti ne tik su pasaulinės krizės žiauriais padariniais, bet taip pat išsrėbti ir buvusios valdžios paliktą košę: kai neigdami artėjančią krizę, populistai dalino išmokas į visas puses, didino pensijas ir išlaidavo visiškai nereikšmingiems dalykams. Šio fakto nebeneigia net aršiausi socialdemokratų gynėjai – juk kaip paneigsi, kai yra aiškiai užfiksuotas Kirkilo pasisakymas „Ekonomikos nuosmukio Lietuvoje nebus“ (kurio padarinius jis vėliau dar mėgino susilpninti dėl krizės apkaltindamas konservatorius). Toks socialdemokrato elgesys nė kiek nenustebino, nes net nepraėjus šiai kadencijai, naujasis LSDP vadas balansuoja ant ribos netiesiogiai žaisdamas mintimi, jog prognozuojamą naują krizės bangą konservatoriai išsigalvoja, kad pagąsdintų žmones. Toks populistinis žaidimas tik parodo, jog opozicijai visiškai nesvarbus šalies likimas, nes jų siūlymas yra ne pasiruošti galbūt artėjančiai krizei, bet jų siūlymas yra… sėdėti ir nuolat žiniasklaidoje piktintis, kokie blogi yra valdantieji. Daug šnekų, mažai darbų.

Šiuo metu, artėjant rinkimams, visi ištikimi konservatorių gerbėjai dalinasi visokiausiais grafikėliais, kaip dabartinė vyriausybė pagerino įvairias sritis, kaip ištraukė šalį iš krizės ir pan. Dauguma tų grafikėlių rodo visišką konservatorių win-win, ir dauguma jų yra visiška tiesa, o ne iš konteksto ištraukti duomenys. Nesusilaikau, tai parodysiu vieną iš jų, labai toks reklaminis, bet gražus:

Daugiau tokios gražios statistikos galite rasti pro-dešiniajame tinklaraštyje „2012 m. LR Seimo rinkimai“.

Visa tokia statistika verta pasidalinimo vien dėl to, kad atsvertų populistinį šlamštą, kuris galingai ir stipriai pilamas iš visų pusių – meluojant abstrakčiai, meluojant tiesmukai. Kiekvienas gali pasiinterpretuoti šiuos grafikėlius ir rasti milijoną priežasčių, kad tai jo partija padarė tam įtaką – bet tai niekaip nepaneigia to opozicijai skaudaus fakto, jog dėl daugumos rodiklių gėrėjimo kalta dabartinė Vyriausybė.

Bet mane tokie grafikėliai džiugina tik dalinai. Juose pateikiami duomenys jau pabodę, matyti, sausoki. Todėl aš sau susikūriau kitokį grafikėlį, kuris tiksliai atspindi, kaip kito gyvenimas Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį:

To, ką visi jaučiame, nepaslėpsi.

Šis grafikėlis parodo, kaip zajabys yra gyventi Lietuvoje, kurią iš baisaus mėšlo ištraukė dabartinė Vyriausybė. Šis grafikėlis reprezentuoja vaizdą apie tai, kaip prieš kelis metus buvo labai blogai ir kokia progresija viskas dabar tvarkosi. Šiame grafikėlyje neatvaizduoti jokie duomenys iš tyrimų ar kokių tai finansinių ataskaitų. Čia atvaizduoti duomenys apie realybę, kurią kiekvienas vienaip ar kitaip jaučiame – tik pasižiūrėkite, kaip šiuo metu į viršų nesveikai šauna kreivė. Todėl dabar mūsų pareiga padaryti taip, kad ji toliau šautų – ir galų gale atsistotų tvirtai kaip vokiškas grünbergeris ir nejudėtų nė per milimetrą žemyn.

Aišku, iš mėšlo valstybę traukė ne tik Kubilius, bet visa Vyriausybė, kuri pagaliau parodė, jog ministerijos gali nemalti sovietinio stiliuko šūdo, o gali pagaliau normaliai dirbti, efektyvinti veiklą ir sumažinti darbo išlaidas. Tai rašydamas galvoju apie Teisingumo ministeriją, negaliu susilaikyti nepateikęs grafikėlio:

Bet šįkart prie Šimašiaus ar kitų partijų neapsistosime. Juk įrašas už 300 tūkst. pinigų pilnai parduotas TS-LKD prezidiumui.

Valstybės skola

Visus ketverius metus opozicinių partijų nariai ir gerbėjai nuolat kapojo konservatorius, jog jie praskolino Lietuvą. Kai tik pakliūdavau į kokią diskusiją, tai būdavo vienas iš pagrindinių jų argumentų – tai ypač mėgo socialdemokratų gerbėjai. Masiniai skolinimosi kiekiai tikrai sukeldavo klausimų ir abejonių. Tada man buvo paaiškinta, jog dabartinės vyriausybės pasiskolinti pinigai pasiskirsto taip: vienas trečdalis skolų imama einamoms valstybės išlaidoms, o du trečdaliai – Brazausko ir Kirkilo vyriausybių prikauptoms skoloms padengti. Kai estai ruošėsi krizei ir kaupė rezervinį fondą blogiems laikams, Brazausko ir Kirkilo Vyriausybės švaistėsi pinigais į visas puses ir atvedė šalį prie to, jog 2008 metais, praėjus pelningiausiam šio tūkstantmečio laikotarpiui, Lietuva neturėjo jokio rezervo ir naujai Vyriausybei buvo atiduota kaip išspausta obuolių košė.

Naujoji šiųmetinė kadencija turės grąžinti 22,15 mlrd. Lt skolų, iš jų net pusė bus 2003-2006 m. Brazausko Vyriausybės padarytos skolos. Toks skaičius padeda susivokti, kaip populistiškai elgiasi socialdemokratai, nuolat kaltindami Kubiliaus Vyriausybę šalies praskolinimu. Pasirodo, tai yra gryniausias melas, o ko jau nepakenčiu, tai kenkėjiško melo.

Kadangi nesu ekonomistas ir galiu viską paaiškinti ne visai tiksliai, rekomenduoju apie skolas daugiau sužinoti „Veido“ straipsnyje „A. Kubilius skolinasi, kad grąžintų A. Brazausko skolas“. Tiesa, sklando gandas, jog po tokių atvirų melavimų, šmeižimų ir populizmo, net Kubiliui neatlaikė nervai – nors anksčiau su Kirkilu dažnai namuose išgerdavo arbatos, dabar Kirkilas yra nebepageidaujamas arbatėlės ceremonijai. Gal taip ir geriau.

Aišku, negalima teigti, kad ir TS-LKD nėra populistai. Šiek tiek yra. Partija, ir jos atstovaujama Vyriausybės dalis, nepatingi pašnekėti ir apie turto ir progresinius mokesčius ar kitokį „turtingųjų nukankinimą“. O tai juk tik visiškai pigios populistinės šnekos, skirtos pritraukti minias varguolių. Į tai galima nekreipti dėmesio, kol tos šnekos neišbujoja. Dar, aišku, nepavykę projektai ir desperacija juos traukiant iš bėdos – kalbu apie sraigtasparnius už būstų renovavimo lėšas. Bet svarbiausias dalykas, dėl ko pykau anksčiau ir nepateisinu iki šiol, tai Kubiliaus Vyriausybės pažadas skaidrinti viešuosius pirkimus ir taupyti milžiniškas sumas pinigų:

Tą iš dalies daryti pradėjo, tačiau labai vangiai. Nekamšė skylių dalyku, kuris ir taip turėtų būti skaidrus. Apie tai jiems priminti būtina nuolat, kad atliktų šią pareigą kitą kadenciją, jei pavyks laimėti rinkimus.

Pavyzdys pasauliui

Tikriausiai net ir kvailiui nereikia aiškinti, jog lietuviškasis krizės suvaldymas nustebino Europą, o dabar tokios šalys kaip Graikija ar Ispanija (kurioje šiuo metu visiškas krachas) mums labai pavydi. Didelės valstybės su fantastiška ekonomika, galingu turizmu ir gamtos gėrybėmis krenta kaip pūkeliai, kai tuo tarpu nuolat besiskolinanti, jokių padorių iškasenų neturinti ir populistų pilna Lietuvėlė – sunkiai, bet gyvena. Ir išgyvena. Ką jūs į tai?

2011 m. lapkritį Tarptautinis valiutos fondas patvirtino, jog Lietuvos ūkio atsigavimas – įspūdingas. Kai tuo metu Graikijos krizė bujojo visoje Europoje, Italija galvojo ką daryti, Portugalija, Airija krito į duobę, ir krizę išgyveno kitos šalys, Lietuva tuo metu jau rodė atsigavimo ženklus. Opozicinis kritikas būtinai suras kokį nors „argumentą“, kad ūkio atsigavimas nesvarbu, nes žmonės vis tiek gyvena skurde, tačiau kad ir kiek tokie populistai meluotų, faktai kalba už save. Vartojimas auga, žmonės uždirba daugiau, ūkis atsigauna, verslas plečiasi. Suvokite, jog tai buvo TVF viešas įvertinimas. Čia ne kokia nors vietinė buhalerių kontora, tai kontora, nuo kurios priklauso Lietuvos išlikimas rinkoje.

2011 m. lapkričio gale apie mus kalbėjo net tokios pasiturinčios šalys kaip Švedija. Švedijos ekonomistas: griežta Lietuvos Vyriausybės politika leido išvengti nemokumo. „Be greitos Vyriausybės reakcijos, Lietuvai būtų kilusi grėsmė neįvykdyti skolinių įsipareigojimų“, – tvirtina A. Aslundas. Na taip, turime netobulą ekonomiką, bet kai visoms šalims kenčiant nuo tos pačios krizės apie Lietuvos Vyriausybę pradeda šnekėti toli išsivysčiusių šalių atstovai – tai malonus jausmas.

2012 m. rugpjūčio mėnesį Lietuva buvo viena iš šalių Europoje, kurioje sparčiausiai mažėjo nedarbas. „Eurostat“ duomenimis, Lietuvoje nedarbas mažėjo nuo 15,0 proc. iki 12,9 proc. – sparčiau šią problemą sprendė tik estai ir latviai. Nedarbas vis tiek lieka gan didelis, bet sulyginkite skaičius su Graikija (24,4 proc.) ir Ispanija (25,1 proc.). Net ekonomikoje nesusigaudančiam žmogui turėtų būti aišku, kad pas mus nėra taip blogai, kaip atrodo. Ir kam už tai reikia dėkoti? O gi Kubiliaus Vyriausybei. Kodėl? Nes krizė įspyrė visoms šalims – nieko nepaliko nepaliesto. Tik štai Graikija ir Ispanija gyveno taip, kaip siūlo gyventi Butkevičius, Mazuronis ar Uspaskichas, o Kubiliaus Vyriausybė spjovė į tokius pigius pažadus ir apsaugojo Lietuvos ekonomiką nuo žiaurių krizės padarinių ir, blogiausiu atveju, valstybės bankroto kaip Graikijoje.

2011 m. pabaigoje Lietuvos konkurencingumas pasaulio rinkoje pakilo į prieškrizinį lygį. Šiuo metu Lietuva – 44 vietoje.

Dar vienas galutinai varguolius ir konservatorių nekentėjus užsiutinęs dalykas: „The Economist“ tarpt. skilties redaktoriaus E. Lucas pasisakymas, jog Kubiliaus vyriausybė – įspūdinga vyriausybė: „Istorija A.Kubiliaus vyriausybę turėtų įvertinti palankiai. Pastaruoju metu ji buvo nepopuliari Lietuvoje, bet manau, kad po 10 ar 20 metų žmonės manys, kad jis dirbo gana gerai.“ Taip ir bus. Pamatysite. Istorija pažins savo didvyrius – kaip raudonskūris AMB bus pastatytas į savo vietą Grūto parke, taip ir Kubilius bus pasveikintas už tai, kad dėl šalies nepabijojo tapti politiniu lavonu.

Ingrida Šimonytė

Nepopuliarius Kubiliaus Vyriausybės atliktus veiksmus visuomet sekdavo labai nuobodi Butkevičiaus, Mazuronio ir kitų tuščiakalbių retorika, kuri kaskart sulaukdavo vis mažiau dėmesio iš žiniasklaidos ir piliečių. Matyt dėl to, jog tezės nuolat kartodavosi ir tai pabosdavo skaityti. Šią kritiką sekė labai įdomus įvykis: kelis metus tylėjusi ir tik kritiniais atvejais kalbėjusi Ingrida Šimonytė atrado save, paklojo ant stalo sunkiąją artileriją ir pradėjo atsišaudyti kaip niekada gerai:

„I. Šimonytė: Aukštoji partinė matematika“. Šiame ilgame straipsnyje Šimonytė visiškai į miltus sumala Kirkilą ir jo išsigalvojimus apie deficitą ir skolas. Mano nuostabai, Kirkilas jai net nebeatsako. Tikriausiai neturėjo ką :)

Po pusmečio – dar vienas išskirtinis pasisakymas: „I. Šimonytė: viską padarėme žmonių sąskaita, nes padaryti marsiečių sąskaita buvo neįmanoma“: „Dažnai sakoma, kad valstybė viską padarė verslo ir žmonių sąskaita. Tai žinoma, nes valstybė iš esmės yra tiktai žmonės. Net verslo nėra kaip tokio, nes verslas irgi žmonės. Nėra taip, kad būtų galima kažką padaryti marsiečių sąskaita. Vis tiek visi sprendimai, kad ir kokie jie būtų – ar tai būtų buvęs išlaidų sumažinimas 30 proc., ar mokesčių padidinimas 30 proc. , ar didesnis prisiskolinimas, ar valiutos devalvavimas – vis tiek kažkokių žmonių sąskaita tai būtų atsitikę. Todėl pats bandymas valkioti žodį „žmogus“ yra visiška piguva ir niekur neveda.“

Tarpe šių straipsnių, o ir vėliau, būta ir kitų I. Šimonytės pasisakymų, bet situacijai nušviesti užteks ir šių dviejų.

Mano kuklia nuomone, Šimonytė šiai Vyriausybei suteikė gan stipraus šarmo – moteris, ne pėsčia, mokanti pasisakyti, nenusileidžianti patriarchatui, ir dar puikiai dirbanti finansų ministrė. Pasakysiu paprastai: Lietuva dar niekada neturėjo tokios geros finansų ministrės ir kažin, ar greitu metu turės. Ingrida, lenkiu galvą prieš jūsų darbą ir retoriką. Lauksime jūsų ir po rinkimų – tikėkimės, tame pačiame poste, tuos pačius ketverius metus.

Kiti Kubiliaus pasiekimai

Juos noriu paminėti tik dėl asmeninio džiaugsmo. Žmogus, tiek metų juodintas ir maltas su melagingu mėšlu, visgi gavo atpildą. Gaila, kad ne iš mūsų pačių, o iš kitų valstybių ir įvairių tarptautinių organų, bet gerai nors tiek, kad už sunkų darbą ir pasiaukojimą žmogus buvo įvertintas. Kai tuo metu mūsų piliečiai premjerą nušvilpinėdavo renginių metu (net nemalonu žiūrėti), visas pasaulis kalbėjo apie teigiamus jo darbo aspektus.

2012 metų sausio mėn. A. Kubilius gavo Pasaulio lyderių apdovanojimą už nuopelnus ekonomikos srityje. Tai svarbus įvykis Lietuvos istorijoje. Eilinis pilietis niekada nesupras šio apdovanojimo reikšmės, tačiau normalūs žino – už gražias akis tokie dalykai nedalinami. Iki šiol tokį apdovanojimą gavo NATO generalinis sekretorius A. F. Rasmussenas ir Vokietijos kancleris G. Schroder, o dabar atėjo eilė ir A. Kubiliui. Viską pasako apdovanojimo laiške pasakyta mintis: „Nors Lietuva smarkiai nukentėjo nuo krizės, jos ekonomikos atsigavimas trečiąjį ketvirtį buvo pats sparčiausias Europos Sąjungoje.“ Beat that, haters.

2012 m. antroje pusėje A. Kubilius buvo pakviestas į Davoso konferenciją. Pakvietė jį asmeniškai pats Pasaulio ekonomikos forumo prezidentas. Tai elitinė konferencija, į kurią pakviestas būna ne kiekvienas. Tai labai svarbus įvertinimas Lietuvos premjerui. Manau, kad tai dar svarbiau jau asmeniškai, nes tokie kvietimai yra įvertinimai, kaip apdovanojimas už drąsą kokiam gaisrininkui ar policininkui. Gal net kokį šimtą kartų geriau.

Kas iš to?

Nieko. Šios Vyriausybės darbą vertinančiam žmogui tai – džiugūs skaičiai, įvertinimai ir atlikti darbai. Burbančiam bėdžiui, negalvojančiam apie valstybę, o tik apie save – tai jokio poveikio nedarančios žinios, nes tokie žmonės balsuoja už tą, kas jiems priduria 10 Lt prie pašalpos. Tai tik paprasta masė žmonių, kuriems lengviau klausyti populistinių kalbų apie šviesų rytojų ir konservatorišką blogį, prieš kurį reikia kovoti kalavijais ir granatomis.

Kiekvienas atsakingas Lietuvos pilietis turėtų labai smarkiai apsvarstyti, ar jam nereikėtų balsuoti už dabartinės Vyriausybės pagrindą – TS-LKD. Nes jeigu nesudarysime galimybės jiems sudaryti daugumos, ją sudarys raudonskūriai, kvailiai ir visokie psichopatai. Tai, ką aprašiau čia, yra tik mažos uogelės to, ką gero nuveikė ši Kubiliaus vedama Vyriausybė. Kai kurių procesų nei aš, nei kiti gal net nesuprasime ir nesužinosime. Bet kol kas aišku tik tiek, kad nors ir darydama klaidas, kartais susikirsdama, kartais smarviai pridirbdama, bet iš esmės Vyriausybė dirbo teisingai. Ir tai yra tik kelios priežastys, kodėl aš balsuočiau už Kubilių ir Tėvynės sąjungą. Bet…

Nebalsuosiu, arba Liūdnoji įrašo dalis

Kad ir kaip dėkočiau TS-LKD, Kubiliui ir Vyriausybei už tai, ką jie daro gerai Lietuvai ekonomikos srityje; nors ir suprantu, kad iš blogiausių (o blogi visi) reikia rinktis geriausią, bet mano įsitikinimai neleidžia man balsuoti už šią partiją. Mano įsitikinimai neleidžia man balsuoti už partiją, kuri nuolat bando priimti sveiku protu nesuprantamus įstatymus ar apribojimus. Negaliu balsuoti už tuos, kurie taip kišasi į asmeninius žmonių gyvenimus, jog, rodos, nori apsigyventi jų miegamuosiuose.

TS-LKD didžiausias prakeiksmas yra jų penkių raidžių santrumpoje esančios trys raidės: LKD. Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos tikslas – išryškinti Tėvynės sąjungos krikščioniškąjį matmenį. Trumpai-drūtai, ši frakcija skatina valdant valstybę ir sprendžiant ekonomines, socialines ir bendradarbiavimo problemas vadovautis krikščionišku mokymu ir vertybėmis. Skambėtų lyg ir nieko baisaus, tačiau dėl tokių abstrakčių apibrėžimų prasideda nesąmonės.

Tuomet ir atsitinka kuriozai, kai pamėginama pakeisti Konstitucinę „šeimos“ reikšmę. Įtikėję į savo religinius įsitikinimus šie politikai nesuvokia, kad įžūliai kišasi į žmonių asmeninius santykius, į buitį, į tai, kas turi būti neliečiama. Bandydami kovoti prieš neegzistuojantį „homoseksualumo baubą“, TS-LKD nusileidžia iki žemiausio, tautininkų, fašistų ir Gražulio lygio. Bandydami priimti šeimos sąvokos pakeitimą šie žmonės nesuvokia, kaip diskriminuos daugybę žmonių, visiškai nesusijusių su homoseksualumu. Diskriminuos mane, laimingai gyvenantį su mylimu žmogumi, bet dar nespėjusį susituokti. Diskriminuos šeimas, kuriose dėl įvairiausių priežasčių (skyrybų, nesutarimo, neištikimybės), nėra vieno iš tėvų. Kitas šeimas, kurios tiesiog nemato prasmės tuoktis ir jiems to nereikia – jie ir taip laimingi. Diskriminuos moteris ar vyrus, pasirinkusius auginti vaiką be partnerio. Galų gale diskriminuos šeimas, kur tėvai dėl įvairių priežasčių vaiką palikę seneliams. Ir visos šios šeimos, pagal TS-LKD ir kitų socialinių iškrypėlių stumiamą Konstitucijos pakeitimą, negalės vadintis šeimomis. Džiugu nors tiek, kad gražuliško atsitiktinumo dėka, Konstitucijos perrašyti nepavyko. Todėl dabar – daug ramiau, nes nereikia agituoti už socialdemokratus.

Žmonių skirstymas į lentynėles su etiketėmis – TS-LKD bruožas. Ši partija turi vieną nemaloniausių žmonių politikoje – Rimantą Joną Dagį. Žinote pasakymą, kad už kvailį blogiau tik kvailys su iniciatyva? Rimantas Jonas Dagys labiausiai išgarsėjo tuomet, kai vienišus tėvus išvadino „bambaliais“. TS-LKD jį užstojo. Dėl tokių užstojimų atsiranda nepasitikėjimas šia partija, o R. Dagys drąsiai ir nuoširdžiai įžeidinėdamas įvairius visuomenės sluoksnius reiškiasi ir toliau. Prieš porą metų užvažiavo moterims, kad jos yra tradicinės šeimos griovėjos, nes gimdo mažiau nei 3-5 vaikus. Vėliau jis teigė, jog yra normalu priimant į darbą mokyklos direktorių (į valstybinę mokyklą), kelti jam krikščioniškus reikalavimus – taip, pasaulietinėje valstybėje, kurioje nei viena religija nėra pririšta prie valstybės. Prieš kokį mėnesį R. Dagys pasisakė „Žinių radijuje“. Kaip rašė mano moteris, jo manymu, Europa niekada neišbris iš ekonominės krizės, jeigu koncentruosis tik ties ekonominiais klausimais – esą būtina stiprinti šeimos koncepciją, nes tik šeima yra stiprios ekonomikos pagrindas. Turbūt tai reiškia, kad nematysime šviesesnio rytojaus, kol visoj Europoj kiekvienas vienišų ar nesusituokusių tėvų vaikas nebus įtikintas, kad yra nepilnavertis ekonominės visuomenės narys. Buvo ir kitų jo perliukų – deja, nerinkau archyvo, negaliu pasidalinti. Taip grubiai ir diskriminuojančiai šnekantį politiką matyti nemalonu taip pat, kaip ir bet kokį fašistuojantį skustagalvį, žygiuojantį gatvėmis ir šaukiantį ką nors apie žydų išvijimą iš Lietuvos.

Nepamirškite, kad TS-LKD – tai partija, religinę šventę (Kūčias) prilyginusi valstybinei šventei ir jos metu paskelbusi nedarbo dieną. Vienintelis dalykas, kodėl jie išvengė mano rūstybės – tai nepanaikino laisvos nedarbo dienos gegužės 1-ąją. Be to, tai partija, kurios vadovas atstovauja komisijai, atsakingai už santykius su Vatikanu – organu, kuris iš esmės net nėra valstybė, o tiesiog didelė organizacija. Tai partija, kurios rinkiminė reklama šiemet buvo tikrai linksma ir originali (pagaliau ir pas mus naudojama pasišaipymo reklama), tačiau viską sugadindavo tokie „humoro protrūkiai“ kaip tavopažiūros.lt – puslapis, kuriame lyg tarp kitko, prasilenkiant su teisingumo principu, stereotipizuojama ir taip jautri visuomenės grupė.

Nepamirškime, jog šita partija myli ir gerbia Viliją Aleknaitę Abramikienę, labiausiai pagarsėjusią savo pastarųjų savaičių fanatišku elgesiu: patikėjusi purvasklaidos paskleistu gandu, jog Castellucci spektaklyje mėtomos išmatos (ką jau žinome, kad jos mėtomos nebuvo), spektaklį sulygino su pedofilija, o menininkams pasiūlė prišlapinti kultūros ministrui A. Gelūnui į lekštę. Ir taip elgiasi žmogus, rinkiminėje skrajutėje save pristatantis pažangiu, kalbantis apie 3 milijonus „ne gyventojų, o kūrėjų“ ir organizuojanti performancus švietimo įstaigose bei įvairiose šventėse. Ar sugebės atsiprašyti?

Dar čia yra nepiktybinė Irena Degutienė, kuri savo Kalėdinį video palinkėjimą apipavidalina gyvais nuobodžiaujančiais vaikais ir postringauja apie „dieviškos šviesos skleidžiamą viltį“. Išties šis palinkėjimas tiesiog tobulai apsako jos politinę veiklą – visa ji grindžiama religija, tikėjimu, o pasisakymuose dažniausiai viskas kaip nors sulyginama su tikėjimu. Net jei kalbama apie finansinius metus ar ekonominius rodiklius.

Mantas Adomėnas, irgi garsiai nuskambėjęs TS-LKD atstovas – tai žmogus, kurio pasisakymus perskaitęs ir vėliau jį sutikęs gyvai negali patikėti, kad tai tas pats žmogus. Tiesiog nesiderina neapykantos pilni diskriminuojantys pasisakymai su realiu asmeniu. Tai save šiuolaikiniu ir intelektualiu laikantis žmogus, tačiau nemažą dalį politikos siejantis su ypač konservatyviomis bei krikščioniškomis pažiūromis, dažnu atveju per daug kategoriškomis. Turiu pastebėti, jog dabar M. Adomėno pasisakymai socialiniais klausimai – švelnesni. Išsiugdė, kai teko kelis kartus nudegti nagus. Tačiau tai nepaneigia fakto, jog šis žmogus kategoriškai diskriminuoja seksualines mažumas, ir ramia galva pasisako už skirtingas žmogaus teises skirtingoms piliečių grupėms. Šis politikas labai pagarsėjo nusižemindamas iki tada dar neegzistavusių garliavinių lygio, kai LR Konstitucinį teismą pavadino teisine chunta – ir tai padarė dėl Konstitucinio teismo sprendimo, jog šeima yra žmonių sąjunga, ir nesvarbu, ar susituokusių, ar ne. Apie tai, jog jis puikia retorika ir iškalba įžeidinėja kiekvieną šeimą, kuri nėra susituokusi, aš jau net nebekalbėsiu. Jaučiu, kad pavargau. Nesuprantu, kaip jie nepavargsta taip be perstojo žeminti žmones ir dar mėginti savo žeminimą įteisinti.

Antanas Matulas, šių laikų Valančius. Išties visai teisingą darbą pradėjęs, bet vėliau jį pavertęs į beatodairišką ėjimą pjautuvu per viską. A. Matulo veikla tikrai padarė įtaką alkoholio suvaldymo procesams. Bet gal jau užteks? Kategoriškumas blogai bet kokioje srityje, net kai kovoji prieš alkoholizmą. Užsimojęs uždrausti viską, kas susijęs su alkoholiu, A. Matulas dabar visuomenėje atrodo vienas iš dviejų: a) išprotėjęs, prieš savo vidinius monstriukus kovojantis politikas; b) solidaus otkato iš alkoholio pramonės laukiantis įsivažiavusio traukinio mašinistas. Kas jis iš tiesų – sprendžia kiekvienas.

Keista, bet čia yra ir Naglis Puteikis – 26 numeriu TS-LKD sąraše esantis aktyvistas, kurio aktyvizmas paremtas nepagrįstais kliedesiais. Puteikis netgi yra komentavęs šiame tinklaraštyje. Ir komentavęs taip, jog pirma pagalvojau, jog rašo koks nors sektantas ar lengva psichine liga sergantis žmogus. Ne, čia nenoriu jo kaip nors apvardžiuoti – čia kalbu tiksliai tai, ką pagalvojau ir kas man sukėlė susirūpinimą. Puteikis savo tinklaraštyje (nuorodos tikrai nedėsiu, Google randa) jis nuolat žemina Lietuvos policiją, vadina policininkus fašistais, neigia bet kokį teisinės valstybės pagrindą ir užsiima tyru, gražia retorika išreikštu politiniu nihilizmu, kuris kartais nedaug tesiskiria nuo Paleckiuko retorikos. Ir vis tiek, jis yra daugiamandatiniame TS-LKD sąraše, kuriame užima netgi 26 vietą. Nesuprantu tokio partijos sprendimo.

Iškart po Puteikio, konservatoriai reitinguoja konservatoriško ribotumo žvaigždę – Egidijų Vareikį. Jis reiškiasi nedaug. Bet kai pasireiškia, tai dešimčiai metų į priekį. Svarstant Apsaugos nuo smurto įstatymą, E. Vareikis pasisakė, jog negalima iš sumuštos moters atimti vyro, kuris ją sumušė. E. Vareikis geriausiai nusimano, ko reikia primuštai moteriai: „Labiausiai įstatymas nubaudžia ne mušeiką, bet moterį ir baudžia moterį, manau, net du kartus – pirma leidžia ją primušti, nors jai to visiškai nereikia, antra – ji netenka vyro, kuris neretai yra pragyvenimo šaltinis, netenka šeimos, kurios ardyti, tiesą sakant ji visai nenori, nenori, kad jos ir jos vaikų biografijoje būtų įrašyta, kad vyras ir vaikų tėvas sėdėjo už smurtą. Tai labai nekokia šeimos biografija.“ Tačiau šis moterų psichologijos žinovas turi ir sprendimų, kaip smurto šeimoje problemą išspręsti vienu ypu! Tai paprasta: „Iš tikrųjų reikia ne smurtauti, ne bausti, o reikia kad žmonės nesimuštų, reikia gyventi taip, kad smurtui nebūtų vietos“, – postringauja šis psichologas.

E. Vareikis temos taip lengvai nepalieka. Niekuo nepagrįsdamas jis toliaus skiedžia, kad „statistika rodo, kad smurto mažiau būna tose šeimose, kurios sekmadieniais eina į bažnyčią, taip pat tose, kur vyrauja tradicinis pareigų pasiskirstymas, kur mama ir tėtis yra susituokę bei atitinka tradicinius mamos ir tėčio modelius.“ Ir juk visiškai nesvarbu, jog tokios statistikos nėra. Tokia mintimi remdamasis parlamentaras siūlo geriau statyti ne kalėjimus, o bažnyčias, nes einantys į bažnyčią žmonės rečiau mušasi. Oh well… Ar reikia Vareikiui priminti, jog save katalikais Lietuvoje laiko 77% žmonių, todėl pagal jo tokius logiškus skaičiavimus ir statistiką, smurtaujančių vyrų tarpe yra 77% katalikų?

Dagio, Puteikio, Abramikienės ir Vareikio pasisakymai man yra labai panašūs į nuolatines Mazuronio beletristikas. Tik Mazuronis nuolat nusišneka ekonominiais ir valstybės valdymo klausimais, o šie konservatorių atstovai – socialiniais klausimais. Ir tai yra didžiulė TS-LKD problema. Netikiu, jog partijos viešaisiais ryšiais besirūpinantys ir partiją į priekį vežantys žmonės apie tai nepagalvoja ir nenorėtų šių problemų išspręsti. Niekada partija nebus vienalytė – bet tai dar nereiškia, jog nereikia stengtis iš savo tarpo išguiti piktybinių auglių arba bent jų išgydyti.

Yra Vyriausybė, bet visuomet yra ir partija, kuri atstovauja daugumą. O partija dar yra per daug neprogresyvi. Tikriausiai nėra Lietuvoje kitos tokios partijos, kuri vienu metu dirbtų ir nuostabius darbus šaliai, ir tuo pačiu būtų baisus regresas visuomeninėje, socialinėje, šiuolaikinės demokratijos srityje. Toks jausmas, jog ši partija visiškai nesisolidarizuoja su Vyriausybe ir jos vadovu, jų partijos vedliu. Solidarizavimasis, mano nuomone, būtų susikoncentravimas į valstybės ekonominių rodiklių kėlimą ir finansinės situacijos gerinimą, ir darbas būtent šia linkme. Kam gaišti laiką kitų žmonių diskriminacijai ar įvairių visuomenės grupių supriešinimui? Palikite tai Bažnyčiai.

Dėl tokių priežasčių mano įsitikinimai neleidžia balsuoti už Tėvynės sąjungą. Kol partija neišmes arba nesusitvarkys su tokiais savo partiečiais, negaliu už ją balsuoti. Jeigu šie partijos poelgiai jums netrukdo – būtinai atiduokite savo balsą už juos ir suteikite jiems galimybę formuoti Vyriausybę. Tai viena iš partijų, kuri Lietuvai atneš daugiau gero, nei blogo. Tokių partijų yra tik keletas. Neatiduokite balso tiems, kuriems ant valstybės nusispjaut, arba jie tiesiog nieko nesupranta apie jos valdymą. Balsuokite atsakingai.

– – –
Pabaigai linksmiau: Masonai renkasi, bet tik ne 5 numerį:

Norintys komentaruose kontrargumentuoti mano įrašui: pagalvokite, ar neatrodysite taip, kaip šie du piliečiai.

•