Seniai bebuvau teatre. Net visai nejaukiai jaučiausi, koks didelis atotrūkis palyginus su paauglyste, kai kas savaitę pamatydavau po kelis spektaklius. Taigi, apsilankėme Koršunovo „Hamlete“. Kadangi tikrai prastai aprašinėju spektaklius, galiu tiesiog pasiūlyti tikrai neblogą apžvalgėlę mano sesers tinklaraštyje. Galiu tik pridurti, kad spektaklį pažiūrėti tikrai verta – netradicinis požiūris į „Hamletą“, stiprus ir sunkus spektaklis. Tik gal paprieštarausiu sesei – Samuolytės Olifėjos vaidmuo man nepatiko beveik visą spektaklį. Gal per įkyrus jos tas balsas. Tačiau negaliu nepaminėti sesers nepastebėto dalyko – garso takelio. Aphex Twin stiliaus psichozė labai derėjo su Koršunovo stiliumi – fantastiškai pritaikyta muzika, kuri kai kuriems žiūrovams rėžė ausis, o man kėlė pasitenkinimą.
Dar turiu tik keletą „socialinių“ pastebėjimų. Labai buvo juokinga stebėti ir klausytis žiūrovų. Dauguma jų tikriausiai į spektaklį atėjo tik dėl režisieriaus pavardės. Gi visi žinome, kad Koršunovas tam tikru laikotarpiu kūrė tokius „šūdevrus“ kaip „Shopping and fucking“. O tai, drįstu pripažinti, yra vienas prasčiausių spektaklių ever matytų per gyvenimą, skirtas nesusitupėjusiems paaugliams arba žmonėms, mylintiems holivudą ir visiškai nesuprantantiems teatro. Taigi, tokių žiūrovų nemažai buvo ir šiame spektaklyje. Tačiau bėda – šis spektaklis visiškai nepanašus į aną „šūdevrą“. Nė per kur. Todėl nenustebau, kai po pirmo veiksmo salėje liko keliolika tuščių vietų. Nenustebau, kai įpusėjus pirmam veiksmui ištisai girdėjosi daug šnarėjimo, kosėjimo ir kitokio nekantrumo. Apie antro veiksmo metu buvusį šurmulį net baisu pagalvoti – 70% žiūrovų taip nuobodžiavo, kad net liūdna buvo žiūrėti.
Niekaip negaliu pamiršti ir vidutinės amžiaus krizės kamuojamo vyro, sėdėjusio šalia manęs, kuris viduryje spektaklio garsiai pareiškė, kad „nieko čia nesupranta“. Pasibaigus pirmam veiksmui, jis sėdėjo pasirėmęs galvą ranka ir snaudė. Visą antrą spektaklio dalį jis aiškino žmonai, kokia čia nesąmonė, kaip čia blogai ir visą laiką krebždėjo bei garsiai dūsavo. Niekada nesuprantu tokių žmonių – negi taip sunku atsistoti ir išeiti? Gaila tik jo žmonos – matėsi, kaip jai buvo gėda.
Taigi, jei norite rimto ir stipraus spektaklio – eikite. Koršunovas vėl nustebino. Jei norite įdomaus požiūrio į „Hamletą“ – būtinai eikite. Jei norite profesionalaus ir užburiančio aktorių darbo – eikite. O jei norite dar vieno „apsipirkinėjimo ir dulkinimosi“ – neikite tikrai, nes pateksite į kitokį dalyką, pateksite į normalų, tikrą teatrą.
Būčiau aš jaučiu tarp tų išėjusių. Kažkaip teatro išvis nefanas esu, o šitas Koršunovas tai ką aš žinau… Man užtenka kai per žinias parodo ištraukas iš jo spektaklių, tai jau iškart gyvent noras dingsta :D Jaučiu pažiūrėčiau visą spektaklį, išėjęs iškart nusišaučiau :D
oj, gerai, kad priminei. seniai bebuvau spektaklyje. o Koršunovas tikrai vertas dėmesio režisierius. pritariu dėl Shopping and faking. visiškas niekalas. o vat spektaklius Vasarvidžio nakties sapnas ir Romeo ir Džiuljeta žiūrėjau, nepameluosiu, po penkis kartus. pirmąjį siūlyčiau žiūrėti tiems, kurie visiškai nežino, kas tas Koršunovas. (aišku, jeigu tą spektaklį dar rodys :))
Justai, Koršunovo kai kuriuos spektaklius pažiūrėt tiesiog būtina, ypač tiems, kurie nėra teatro fanai. Kad suprastum, koks tas teatras gali būt žavus, šiuolaikiškas ir artimas. Savo kai kurias drauges tiesiog per prievartą tempiau į OKT spektaklius, kad paneigčiau tam tikrus stereotipus, susiklosčiusius po Shoping`o ir fuc..Tik pradėt patarčiau tikrai ne nuo Hamleto, o sakykim, nuo Meistro ir Margaritos ar Romeo ir Džiuljetos.
Jei kam įdomu, tai okt puslapy tarp visų straipsnių apie šį spektaklį man patiko šie: 1) Oskaro Koršunovo Hamletas. Paskendę veidrodyje 2)Akistata su kitkuo 3) Hamletų šeimynėlė veidrodžių karalystėje
http://www.okt.lt/index.php3?menu_id=2&parent=2&lang=l&sid=40
Spektaklis iš tų, kuriam reiktų pasiruošt. Bet man irgi labiausiai patiko Samuolytė. Priežastis gali būt ir ta, kad spektakliai juk labai nevienodai “eina” – pats turėtum tai suprast iš savo teatrinės paauglystės laikų :)
Kaip ir patiko publika – tąkart buvo susirinkę daug savų – aktoriukų, menininkų, taip ir jautėsi, kai salė užgniaužia kvapą ir įsiklauso.
Nors pats senokai teatre nebuvau (jokios pateisinamos priežasties apart apsileidimo, negalėčiau pateikti), bet šiek tiek su Buržujum nesutikčiau. Manding jau geriau tam tikra visuomenės dalis eina į shopinga ir fakingą, negu sėdi prie kineskopų (arba LCD panelių) ir žiūri dzin, kakadu ar dar kokį brudą. Koks bebūtų tokių spektaklių lygis, jis vis vien aukštesnis už mano minėtus TV reiškinius – vien jau tuom, kad tai teatras – gyvi, tikri aktoriai, gyva vaidyba, gyvas kontaktas su žiūrovu. O jei po tokių spektaklių žmogus apskritai dažniau į teatrą pradeda vaikščiot ir rimtesnius spektaklius žiūrėt – valio tokiems fakingams. Ko gero toks jų tikslas ir yra.
Justai, tai ar yra čia kuo didžiuotis? :)
Siesta, aš kaip tik R ir D siūlyčiau nepažįstantiems teatro. puiki ten komedija buvo, bent tada, kai aš žiūrėjau.
vip, pagaliau komentarą parašei :)) o dėl pasiruošimo – galėjai gi anksčiau pasakyti :)
Zibaila, pritariu. kažkaip nepagalvojau apie tai, nors visada (iš kitos operos) gindavau Hario Poterio knygas, nes nors jos ir gan prastos, tačiau daug geriau už TV. tikriausiai man shopping.. nepatiko todėl, kad gadino teatro ir režisieriaus įvaizdį – taip ir matau, kaip daugybė jaunimėlio visiems pasakoja, koks koršunovas nerealus, nes pastatė shopping..,o tada visi jų draugeliai skuba į kokius nors jo spektaklius ir niurzgėdami trukdo žiūrėti normalų spektaklį :) tiesiog man nepatinka tai, kad visi, norintys to jaunatviško teatro, neina tik į shopping.., o sugeba ateiti ir į normalius spektaklius, kurių nesupranta ir po to tik trukdo.
Na aš nei didžiuojuos, nei parinuos dėl to:) Tiesiog mano tokia nuomonė ir požiūris. Neįsižeiskit tik prašau niekas, bet aš niekad nesuprasiu žmonių, kurie kažkokiose nesąmonėse įžvelgia kažkokias protingas mintis ir idėjas. Pradedant tuo pačiu Shopping and Fucking, ar baigiant tais, kurie išleidžia 200,000 eurų už paveikslą, kuriame nupieštas raudonas kvadratas, nes atseit čia “labai žymaus ir perspektyvaus” dailininko nutapytas. Ir dar po to interpretuoja, ką tas dailininkas norėjo tuo pasakyti. Tiesiog nesuprantu aš šiuolaikinio meno ir net nenoriu suprasti, nes man tai iš tolo snobizmu kvepia. O prie tos pačios temos:
http://www.cracked.com/article_16107_6-best-shenanigans-passed-off-as-art.html
Tiesiog mano nuomone, visas šiuolaikinis menas yra panašios nesamonės, kurios aprašomos šiame straipsnyje: apsirūkau, sugalvoju kokią totalią nesąmonę, atiduodu marketingistams, kad jie ją išreklamuotų, o tada man moka tūkstančius ir dar bando interpretuot, ką aš čia sukūriau. Ir ne tik bando, bet dar ir sugeba įžvelgti kažką:)
Aišku, neįsižeiskit tik niekas ir nepriimkit asmeniškai, tačiau tokia jau mano “kaimietiška” nuomonė:)
Taip, Justai, šiuolaikinis menas yra toks kokį nupasakojai, šokiruojanti idėja plius gera reklama lygu didelės babkės.
Apie teatrą pabandysiu pakomentuoti.
Man šoping and fucking, na nėra niekalas, žiūrėjau bent tris-penkis kartus, pats paskutinis kartas labai nepatiko, nes aktorius buvo kitas ir kažkaip neįsijautė į savo vaidybą ale darau chaltūrą niekas nepastebės. O visumoj man spektaklis yra geras ganėtinai.
Iš prastesnių OKT spektaklių man rodos galėtų būti “Grimo opera” ar “Kartu”, nors tai nėra tiesioginė šio teatro produkcija, kiek aš supratau, o kažkokie pabandymai ypač “Grimo opera”. Kodėl niekas nemini OKT ir Yanos Ross projekto “Liučė čiuožia”?
Apie Romeo ir Džiuljetą, tai man šis spektaklis nelabai patiko, nežinau toks kartkartėmis ištęstas, bet momentais labai pagaulus ir net gebantis sugraudenti.
Vat “Meistras ir Margarita”, aš manau yra OKT vizitinė kortelė, mačiau šį spektaklį irgi kelis kartus, tiesiog labai geras spektaklis, beto iš senesnių darbų labai patiko “Miestas” bei “Ugnies veidas”.
O tie žiūrovai, kurie ateina į spektaklį ale todėl, nes visi eina ir tipo čia reikia pamatyti, nes kitaip būsi lėvakas yra netoleruotina piktžolė žiūrovų tarpe, tokie jei neišeina spektaklio metu tai bamba arba dar geriau ne vietoje juokiasi ir laido replikas. Uh, kaip man pikta ant tokių.
Tokie tegul toliau žiūri kakadu ir neina į tai ko nenori suprasti.
Justai, o tu pažvelk į tą raudoną kvadratą kiek kitaip – kažkas jį nutapo (nesvarbu ką ir kaip mąstydamas), o kažkas žiūri į jį valandų valandas, bandydamas suprast ką jis reiškia, ką juom norėta pasakyt. Gal iš tiesų dailininkas tiesiog kvadratą nutepliojo apsirūkęs, bet jei kažkas tame kvadrate mato meilę, mirtį arba kotletus – valio. Fantazija valdo. Ir jei žmogus nori už tokį savo fantazijos pakutenimą nori mokėt didelius pinigus – viskas gerai.
Kitas dalykas, kad ne visi nori. Todėl nepateisinu, kai užu tokius meno kūrinius mokama šimtai tūkstančių mūsų visų pinigų (surudiję vamzdžiai Vilniuje ir pan.).
benami, aš tikriausiai taip neapkenčiu shopping and fucking dėl to, kad buvau didis koršunovo gerbėjas nuo jo pirmųjų spektaklių. nors buvau dar jaunutis, bet “senė”, “senė 2”, “ten būti čia”, “p.s. byla OK” ir nuostabusis “roberto zucco” yra bene geriausi ever lietuvoje sukurti spektakliai. aš koršunovą už juos garbinau ir negalėjau atsistebėti, kaip tokią šizą galima padaryti teatre. o po to staiga išniro shopping and fucking, kuris buvo visiškai kitoks dalykas + tuo metu aš buvau kaip tik “einantis prieš srovę” ir visko kritikas (paauglystė :)) ). tikriausiai todėl tuo spektakliu ir likau nepatenkintas. be to, man jis labai nepatiko savo dirbtinumu ir pamenu, jog per spektaklius nuobodžiauju retai :) mačiau jį, kai jis tik pasirodė – gali būti, kad dabar jį “patvarkė”, aktoriai įsijautė ir spektaklis atrodo visai kitaip. gal reiks kada pabandyti :)
dėl meistro ir margaritos – tikrai taip. fantasmagoriškai fantastiškas spektaklis, vien žebrauskas su sakalausku ko verti.
miesto, deja, (atrodo) neteko matyti. ugnies veidas didelio įspūdžio nepaliko. tą laikotarpį aš vadinčiau koršunovo nuosmukiu, nes daug kas buvo daroma dėl babkių (kas ir pavyko), o ir spektakliai nebuvo tokie stiprūs iki R&D (stipri komedija) ir Oidipo.
na, ir paskutiniai tavo sakiniai ++++. tiksliai ir teisingai :)
Zibaila, gerai pasakyta, kad fantazija valdo :) dėl surudijusių vamzdžių pakrantėj ir aš kreivai žiūrėjau, ypač tada, kai tie pinigai gali būti skiriami kitiems būtiniems renginiams. apskritai man tie vamzdžiai patiktų – kuo daugiau instaliacijų mieste, tuo geriau. tačiau šiuo atveju, kai VEKS yra toks apgailėtinas šūdas ir nebėra pusės puikių planuotų renginių – neSUtoleruosiu to tikriausiai niekad :)
Na kas dėl Koršunovo – skonio reikalas, manau. Buvau jo “Romeo Ir Džiuljeta” (neatsimenu pilno pavadinimo) du kartus – pirmąjį labai patiko, antrą kartą nesupratau kuo jis man taip patiko po pirmojo karto. :) Ir kiek teko daugiau jo matyti, didelio įspūdžio nepaliko.
O man nepatiko. Žiūrėjome jį Jonavoje, nes nenorėjome rizikuoti didesne pinigų suma, jei liksime nepatenkinti.
Deja, būtent taip ir nutiko. Ką galima sakyti apie spektaklį, kuriame dominuoja ne Hamletas, o Ofelija, sureikšminamas vienas personažas, kurio pabaigoje neturi būti, kuris pagrindiniam veikėjui (bent Ofelijos dingimas) sukelia papildomą įtampą, priverčia jaustis kaip įmanoma baisiau, suprasti, kad jis jau nebeapsimetinėja bepročiu. Man tai buvo tragiška interpretacija ir labai silpnas, infantilus spektaklis, kuriame Koršunovas pasirodė, čia sutinku, visu gražumu.
Visą laiką su bičiuliais diskutavome, kad Koršunovas ir vėl sugalvojo formą, o po to pritaikė turinį. Ir tą pastebime ne mes vieni, o ir profesionalūs aktoriai, su kuriais buvo kalbėta ir po kitų jo premjerų. Todėl jį ir laimina vakarų teatrai (priešingai E.Nekrošiui, kurį šloviną rytai – ir Rusijos vaidmens negalima mažinti, nes jų teatrai – profesionaliausi pasaulyje), kurie išstūmė turinį, mintį, idėją iš savo scenų. Beliko tik “pateikimas, interpretacija”. Bet dingo dvasia ir tas nuoširdus pasimetimas, kurį mums turėjo dovanoti Meškauskas. Jo Hamletas buvo tragiškas.
Beje, dar ilgai po premjeros juokavome, kad žiūrėjome “HAAAAMLEEETĄĄĄĄ!”. Džiaugiausi bent tiek, kad į salę nebuvo spjaudoma.
Taigi, šį sykį, Mykolai, su tavimi visiškai nesutinku. Tai buvo tas pats “Shopping&Fucking”, tik Koršunovas bandė prisijaukinti ne savo tikslinę auditoriją, kuri ir susirinko į salę. Bet džiaukis – ji bent nevaidino, kad jai įdomu ir ji susižavėjusi.
įdomi nuomonė :)
tikriausiai daug kas priklauso nuo spektaklio “eigos” – dėl ofelijos negaliu sutikti, nes, kai žiūrėjau aš, ji man atrodė toks smulkus personažėlis, kad beveik jos net nepastebėjau :)
o dėl rusijos, nekrošiaus (dar nepamirškim tumino) tai pritariu. ir labiausiai pritariu, ką pamiršau paminėti, nors su drauge daug kalbėjom – koršunovo aktoriai labai mėgsta rėkti. visada rėkia. ir visur rėkia :)
ir dar – kai aš žiūrėjau spektaklį, salėje šurmuliavo tikrai ne tikslinė auditorija :) šurmuliavo tas pats jaunimėlis. rūkydamas mačiau, kaip per pertrauką išeina merginos ant kilometrinių aukštakulnių ir pudros kilogramu. mačiau kažkokius pusiau forsiukus, kuriems tikrai spektaklis nepatiko. nemenkinu tavęs ar kitų intelektualių žmonių, kuriems spektaklis nepatiko! tai juk nuomonės turėjimas. tačiau kalbant apie šį spektaklį, iš daugumos gerbiamų žmonių girdėjau tik gerą, o iš jaunimėlio nugirdau tik blogą. todėl ir negaliu lyginti su shopping and fucking, nes man jie nei panašūs, nei atsiliepimai apie juos panašūs.
Tiesą sakant, man buvo labai juokinga. Ir dabar, iš naujo perskaitęs “Hamletą”, supratau, koks vis dėlto infantilus yra Koršunovas. Bet tu teisus, požiūriai negali nuneigti pagarbos pliuralizmui :)
na, nepritarčiau, kad koršunovas nors truputį infantilus. nemanau, kad infantilūs žmonės gauna garbius apdovonojimus :)
Prancūzijos teatro apdovanojimai nėra prestižiniai plačiąja prasme. Turiu galvoje, ar esi matęs prancūzų spektaklių? Jie pasibaisėtini, tragiški ir nejaukūs. Koršunovas ten įsipaišo tik dėl formos paieškų. Bet, Mykolai, tu pažiūrėk į jo spektaklius: visur viskas kartojasi. Nieko originalaus. O teatro kritikai neberašo tikrų recenzijų, tik laižo jo užpakalį.
na palauk, palauk, kaip tai nieko originalaus?? :)
aišku, su jo senaisiais eksperimentais nepalyginsi, bet laikai gi keičiasi. kiek jo spektaklių matei, kad nieko originalaus? nes kiek esu matęs, tai visi kardinaliai skiriasi vienas nuo kito ir nuo kitų režisierių spektaklių.
Visus ;)
keista tada :) tikrai keista :)
na, bet nuomonė yra nuomonė.
Net bijau pagalvot koks yra Shoping and fucking jei šitam spektaklį įžvelgiama prasmė. Buvo juokinga. Tikrai labai buržujiškas spektaklis, kuris pasiskolino kelis stiliaus elementus iš paskutinio Lynch’o filmo. Tikrai džiugina vizualinis apipavidalinimas, pasaka akims ir ausims. Prasmė? Kokia prasmė? Eilinis postmodernizmo bandymas šokiruoti. Taip pat keistokai atrodė, kad aktoriai baubė, kriokė, mūkė, jog daugelyje vietų buvo sunku suprasti žodžius. Kalbą, kurios pateikimas iš esmės ir lemia spektaklio kokybę.
Vienu žodžiu popsas. Atėmus specialiuosius efektus – 0
sutinku to justas
as nedristu kritikuoti ir nenoriu, ar patinka modernus siuolaikiskas teatras ar ne tai skonio reikalas. Turbut reikia buti aukstesnio intelekto labai isprususiam daug knygu perskaiciusiam kad suprastum apie ka eina kalba spetum atpazinti ivykius ir veiksmus scenoje, jeigu taip atvirai as paskaiciusi ar paziurejusi klasikos sekspyro hamleta ar karaliu lyra nesuprantu ligi galo visu minciu aforizmu alegoriju ka norejo tuo autorius pasakyti, o modernus teatras forma apsvietimas garsas ir muzika scenografija choreografija butaforija rekvizitai imantrus aktoriu balsai grazu idomu… kazkaip po spektalio stalciukuose niekas niekaip nesusidelioja lieka chaosas draiskanos purslai o kur esme?
Na, Buržujau, jei esi bent kiek praprusęs,lankaisi teatre, kitaip sakant, vadini save inteligentu, tai išmok rašyti tikrinius daiktavardžius, bent jau Lietuva ne mažąja raide. NE PRO ŠALĮ būtų ir Koršunovo , Tumino pavardes didžiąja raide brūkštelėti, jei jau esi baigęs vidurinę, turėtum žinoti. O jau tie “ever” ir panašiai, atleisk , snobizmas ir papūgos kompleksiukas….Apskritai,nemalonu skaityti beraštystę, nors ir apie teatrą.