vasaros kinoteatras: šedevrai

• 

The Butterfly Effect (2004) – wow. Trumpai sakant – nerealu. Jau praėjo du mėnesiai, kai aš pažiūrėjau šį filmą, bet iki šiol negaliu atsitokėti, koks jis nerealus. Manau, kad artimu laiku vėl jį pažiūrėsiu. Filmas absoliučiai fantastiškas, nepakartojamas ir dar niekur nieko ir niekaip panašaus nematyta. Niekada netikėjau, kad Ashton Kutcher gali sukurti tokį rimtą vaidmenį. Plojimai. Net sunku komentuoti, nes šį filmą tiesiog privaloma pažiūrėti. Ir žiūrėti reikia ypač įdėmiai, nes filmo vingrybės taip susuka smegenis, kad sunku viską atsiminti ir suvesti galus. Po filmo su drauge labai ilgai diskutavom apie tam tikrus niuansus, ar režisierius teisingai sudėliojo laiką laiko juostoje ir panašius dalykus. Diskutavom kokias dvi valandas ir skaitėm daugybę atsiliepimų ir straipsnių apie filmą. Tikrai nuostabus ir vertę turintis kūrinys. 12 balų ir nemažiau. (P.S.: ar žinojote, kad filmas turi keturias pabaigas? Youtubėje galima rasti jas visas. Trys gan neįdomios, tačiau versija su gimdymu – pateikia labai įdomių vaizdų pamąstymui.)

Once Upon A Time In America (1984) – mafija, mafija! Ir dar su jaunučiu Robert De Niro. Net neapsisprendžiu, ar šis filmas nebūtų geresnis net už Krikštatėvio trilogiją, jei nebūtų toks ištęstas. Šiek tiek ištemptas siužetas, lėtai vykstantis veiksmas ir truputis nuobodulio kažkiek gadina bendrą vaizdą. Bet iš tiesų, pagalvojus logiškai, ko gi trūksta šiuolaikiniams filmams? Ramybės! O šiame filme, tarp visų gaujų karų ir žudymo, tos ramybės labai daug ir ji visiškai nebanali. Puiki meilės istorija nuo pat jaunų įsimylėjėlių dienų. Puikūs aktoriai, nuostabiai atliekantys savo vaidmenį. Tiek vaikus vaidinantys aktoriai, tiek suaugusius žmones, savo darbą atliko nepriekaištingai, beveik tobulai. Nors filmas ir trunka 3 h 40 minučių, nė akimirką nenorėjau jo išjungti, persukti arba eiti į virtuvę arbatos. Aišku, kelių pertraukėlių žiūrint tikrai reikia :) Taigi, jei norite gerų gyvenimo istorijų, puikių aktorių, nuostabaus režisieriaus darbo ir tikrai daug minčių paliekančio filmo, šitas filmas jums kaip tik. Ir ypač, jei mėgstate filmus apie mafiją.

The Dark Knight (2008) – dar nebuvau matęs filmo, kai pamačiau, kad imdb.com topuose jis užėmė pirmą vietą!!! Per savaitę?? Pralenkė visus šimtmečio kino šedevrus ir atsisėdo topo viršuje. Man tai buvo niekaip nesuvokiama, nors labai mėgstu Betmeno filmus ir labai laukiau šio. Taigi susiruošiau ir po metų pertraukos patraukiau į kinoteatrą. Ir tai buvo… Išėjęs po filmo neturėjau žodžių, kaip reiktų apibūdinti šį nerealų filmą. Apie jį kalbėti net nereikia – jį reikia pamatyti, ir užjaučiu tuos, kurie jo nematė kinoteatre – žiūrėjau jį kompiuterio ekrane, tai efekto ne tiek ir daug. Visų pirma, filmas neperspaustas efektais, kaip praeitas, kuo jis man ir nepatiko. Visų antra – nauji aktoriai, kurie nesveikai gerai įsisavino savo vaidmenis ir nesveikai gerai atliko juos. Toliau: labai idealiai perteikta komiksų dvasia. Nuo pat vaikystės Betmeno komiksus prisimenu kaip tamsius, niūrius komiksus, kur veiksmas vyksta žiauriame ir tamsiame mieste, kur pilna šizofrenikų ir viskas vyksta kažkaip ne taip, kaip mūsų pasaulyje. Šiame filme tas atvaizduota nepakartojamai gerai. Tai tikrai geriausia visų laikų komikso ekranizacija, nes dar jokiame panašiame filme viskas nebuvo padaryta taip puikiai.

Toliau. Didysis, svarbusis ir nesuvokiamasis Džokeris. Jo vaidyba – nepakartojama. Atvirai pasakius, tokio šiurpaus personažo kine dar gyvenime nemačiau. Vien žiūrint į tą šizofrenišką psichodelinį psichą, kuris elgiasi nesuvokiamai ir nenuspėjami, krečia šiurpas. Ta fantastiška puspročio vaidyba, tas nepakartojamas įsijautimas į vaidmenį ir toks geras vaidmens perteikimas, kad net bijot jo pradėjau. Neturiu žodžių. Jei kas dar nežino, tai dar nebaigus filmuoti filmo, aktorius Heath Ledger, atliekantis Džokerio vaidmenį, mirė perdozavęs vaistų. Deja, dėl šios mirties, kad ir kaip būtų neetiška, filmas pradėjo kopti į savo šlovės viršūnę ir ši mirtis buvo didelė pagalba filmo reitingams. Daugybė žmonių žinojo apie aktoriaus mirtį prieš žiūrėdami filmą, todėl žiūrėjo į Džokerio asmenį kaip į paskutinį aktoriaus darbą (ir labai gerą darbą), todėl balsavo aukščiausiais balais ir labai gailėjo žuvusio aktoriaus. Man tai bjauru tokie dalykai. Iš tiesų, tai spėjau, jog filmas tik dėl šios mirties ir užkopė į imdb.com topo viršūnę, nes visi suskydo ir sudėjo aukščiausius balus. Tačiau tikrai nenuvertinu filmo! Manau, kad jis vertas būti dešimtuke, tačiau tikrai ne pirmame penketuke (dabar jis jau nukrito į 4 vietą).

Bet nekreipiant dėmesio į šituos mano pamąstymus, galiu vėl pakartoti – taip puikiai ir taip šiurpiai atlikto vaidmens dar gyvenime nemačiau. Žinojau apie tą mirtį, ir filmo pradžioje laukiau, kas gi ten bus tokio su tuo Džokeriu. Ir iš pradžių jis man net nepatiko, bet įpusėjus filmui, žiūrint į jį, pradėjo šiurpti kūnas :) Skaičiau labai gerą komentarą apie šį puikų vaidmens atlikimą: jei kas pamenate senąjį Betmeno filmą, kuriame Džokerio vaidmenį atliko Jack Nicholson (ir jį atliko labai puikiai), tai „Nicholsono Džokeris“ prieš šį naująjį Džokerį atrodo kaip kūdikėlis su čiulptuku. Vienu žodžiu – nuostabu.

Ir nekreipiant dėmesio į šį nepakartojamą Džokerį, atsiminkime, kad yra ir visas kitas filmas. Su visais nuostabiais dalykais, kuriuos jau minėjau, ir su daugybe smulkmenų, apie kurias galėčiau rašyti ir rašyti. Vienas geriausių dešimtmečio filmų. Kas nepažiūrės, kas nepažiūrės, kas nepažiūrės – tas betmenas!

Juno (2007) – tuo metu, kai jaunimas debilėja nuo kvailų filmų ir visokių amerikietiškų pyragų parodijų, aš žaviuosi tokiais kaip šis. Jei būtų daugiau tokių filmų kaip šis, aš būčiau daug laimingesnis žmogus. Ah, kaip seniai su tokiu malonumu nežiūrėjau filmo apie moteriškas bėdas :)) Na, tiksliau ne moteriškas, o mergaitiškas. Juokauju – ne tokia filmo esmė. Labai gerai nuteikiantis ir vakarą praskaidrinantis filmas. Labai nerealus pagrindinės aktorės humoro jausmas, labai superiniai jos dialogai ir atsikirtinėjimai suaugusiems. Išvis, jos vaidmuo – fantastiškai sarkastiškai ironiškai ir ciniškai nuostabus. Labai man tokie patinka :) Žiūrėkite – nepasigailėsite.

No Country for Old Men (2007) – žinot, kuo šitas filmas fantastiškas? Tuo, kad aktoriai taip įsijautė į savo vaidmenis ir buvo taip gerai aprengti ir nugrimuoti, kad aš jų net nepažinau. Buvau net susiginčijęs, kad šiame filme vaidino nežinomi aktorėliai. O pasirodo klydau. Filmas nurovė galvą. Nerealiaipuikiainuostabiainepakartojamai. 2007 metai holivudui buvo tikrai sėkmingi, nes dar niekad nemačiau tiek šedevrų, kepamų vienas po kito. Aišku, pažiūrėjęs filmą pagalvojau, kad visos istorijos nebūtų, jei tas gerasis pagrindinis aktorius per kvailą galvą nebūtų sugalvojęs tam meksikiečiui nuvežti vandens. Kvailys. Tačiau nepaisant to, filmas yra tikrai neapsakomai geras ir stebinantis. Ką jau kalbėti apie tą žvėrišką žudiką, kuris žmones žudo kaip avis fermose – tokių psichologiškai bjaurių žudikų holivude dar nedaug buvo, neveltui šis aktorius gavo oskarą už šį vaidmenį. Tai filmas, kuriame parodomas visas pasaulio šlykštumas, nes toks teroras pasaulyje vyksta kasdien. Siužetas visada verčia mąstyti – kas mirs, kam atėjo laikas mirti? Net pasibaigus filmui vis galvoji, kas dar mirs? Nes mirties filme labai daug, kadangi tam žudikui skersti žmones yra įprastas dalykas. Taigi, kraupiai puiki vaidyba, nuostabūs vaizdiniai ir geras visos komandos darbas – būtina pažiūrėti šį filmą.

Seven Years In Tibet (1997) – nebuvau matęs šio filmo. Nesuprantu kodėl, bet nenorėjau jo žiūrėti, nors ir buvo girdėtas. O dabar pažiūrėjęs buvau visiškai abstulbintas. Nuostabus filmas, ir gal net gerai, jog žiūrėjau jį sulaukęs vyresnio amžiaus ir turėdamas daugiau protelio. Labai nuostabus filmas. Vienas iš tų šedevrų, kurie puikiai perteikia tam tikrą (šiuo atveju Tibeto) kultūrą – šaknis, tradicijas, požiūrį ir visokiausias smulkmenėles. Puikiai tinka norintiems pažinti Tibetą ir norintiems sužinoti nors lašelį žiauriosios Tibeto istorijos. Beje, filmas biografinis – apie alpinistą Heinrich Harrer, kuris, pabėgęs į Tibetą, susidraugavo su jaunuoju Dalai Lama. Ir, pasirodo, jie draugai iki šiol, nes kol kas abu yra gyvi ir sveiki. Labai įtraukiantis, stiprus ir liūdnokas filmas. Jei dar atsiras nors vienas nematęs (aš tikriausiai buvau likęs vienintelis), būtinai pažiūrėkit :)

Iron Man (2008) – greita, profesionali, įspūdinga ir nepriekaištinga komikso ekranizacija. Holivudas vis stebina kokybiškomis komiksų ekranizacijomis, ir jų vis daugiau ir daugiau. Šis filmas man net patiko daug labiau už komiksą, nes aktoriai parinkti turbo gerai. Negalėjau atsižiūrėti, kai jis kūrė savo kostiumą, ir kai galų gale jį sukūrė. Tas pirmasis pilnai pabaigto kostiumo vaizdas buvo taip audringai sutiktas, kad net kaimynai išgirdo :) Net nežinau ką sakyti – pamatyti privaloma. Puikus veiksmo, humoro ir fantastikos mišinys.

The Nightmare Before Christmas (1993) – taip, tai tas filmas, kurį privalo pamatyti kiekvienas vaikas ir kiekvienas suaugęs žmogus. Taip, tai tas filmas, kur garso takelio gali klausytis nesustodamas. Taip, tai tas filmas, kur gali sustabdyti kiekvieną kadrą ir jį kabinti ant sienos kaip paveikslą. Tim Burton‘o šedevras, visų laikų tobuliausias lėlių filmas. Jokių efektų, jokių nesąmonių, tik natūralus iš širdžiai mielas filmas. O lėlės – jei rasčiau, kur nusipirkti šių lėlių, tikriausiai būčiau labai laimingas. Tobuli menininkų kūriniai, kuriems filme suteikiama gyvybė ir savitas charakteris. Net nėra žodžių apibūdinti šį filmą, nes jį reikia tiesiog pa-žiū-rė-ti.

V For Vendetta (2005) – filmo pradžia labai suintrigavo. Big brother is watching you. Labai panašu į „1984-ieji“, tik šiek tiek demokratiškiau. Stebimi žmonės, visiškai pavaldi šalis, komendanto valanda ir kiti apribojimai. Ir atsiranda išsilavinęs, džentelmeniškas ir paslaptingas anarchistas. O jis dirba nepriekaištingai ir visi jo sugalvoti dalykai labai stebino – vien idėja, kai visiems buvo išsiuntinėtos kaukės. Dar vienas Matricos kūrėjų parašytas šedevras, kuriuo neįmanoma atsidžiaugti. Labai kokybiškas, geras, puikiai susuktas ir nenuobodžiai sugalvotas filmas. Draudžiama nepažiūrėti ir nesidžiaugti šiuo kūriniu. Būtina mokytis džentelmeniškumo ir kalbos sugebėjimų iš pagrindinio aktoriaus. Ir būtina tikėti, kad Wachowskiai parašys arba pastatys dar vieną ne ką prastesnį šedevrą.

Cars (2006) – dar vienas Pixar animacijos studijos šedevras, su didžiausiu malonumu sužiūrėtas ir įrašytas į kolekciją. Be proto mėgstu animacinius filmus. Aišku, daug kam tokie filmai nepatinka, daug kas sako, kad jie vaikiški, bet man tai nerūpi – jei filmas geras, tai aš jį ir žiūrėsiu. O šitas labai geras. Ypač žavėjo kiekvienos mašinos charakteris – Pixar visada tuo pasižymėjo, kad sugeba sukurti nerealius charakterius, ir kiekvienas jų yra labai skirtingas. Taip ir šiame filme – daugybė mašinų ir daugybė skirtingų asmenybių. Dar pridėkime puikią grafiką, labai gerą piešimo stilių ir kokybę ir daug bajeriukų – ir gausime puikų animacijos šedevrą :) O nerealiausias dalykas, kurį pastebėjau tik žiūrėdamas HD (high definition) filmo versiją – ar matėte, kokios filme skraidžiojančios musės? Tai mažos mažos mašinytės!! :))

Michael Clayton (2007) – puikus aktorius puikiame filme. Nors vietomis ir nuobodokas, kažkiek ištemptas filmas, tačiau įtraukiantis, įdomus, puikiai susuktas ir su puikiais aktoriais bei jų vaidyba. Neturiu nė menkiausių nusiskundimų šiuo filmu, nes žiūrėjau ir džiaugiausi, kad tokių filmų vis dar būna. Vingrybių pilnas filmas, ypač geros pagrindinio aktoriaus vingrybės. Nepriekaištingai šizofreniko vaidmenį atliekantis Tom Wilkinson – labai nejaukus personažas. O pagrindinio personažo darbas, elgesys, pasiekimas tai, ko jis nori – labai gražu žiūrėti. Tiesiog idealas :) Geras filmas įdomiam vakarui. Ramus, sudominantis ir tikrai geras.

There Will Be Blood (2007) – bijau apsimeluoti, bet tikriausiai geriausias šiais metais matytas filmas. Jau nuo pat pirmos minutės užbūrė filmo ramybė ir susikaupimas. Nuo pat pirmos minutės filmas privertė pradėti mąstyti. Nuo pat pirmos minutės pradėjau grožėtis nuostabiu operatoriaus darbu ir filmuojamomis vietovėmis. Aktorių vaidyba – taip pat nuostabi. Žiūrėdamas šį filmą, pasijaučiau kaip gyvendamas tais laikais ir išgyvendamas tų personažų gyvenimus. Nuostabus pasakojimas apie naftos verslininką, apie aukso paieškas užbaigusią „juodojo aukso“ karštligę. Beveik pasibaigus filmui suvokiau, kad šis filmas neturi garso takelio. Tai pritrenkė, nes suvokiau, kad šiam filmui jo visiškai ir nereikia. Scenos sudėliotos taip tobulai, vaizdiniai tokie pritrenkiantys, o operatoriaus darbas toks nepriekaištingas, kad visas bendras vaizdas nustelbia bet ką ir jam absoliučiai nieko netrūksta. Tai jau tikras kino menas. Kurį privaloma pažiūrėti, nes kitaip prarasite labai daug.

The Lives of Others (Das Leben der Anderen) (2006) – Europos kinas iš visų jėgų spiria holivudui ir pataiko tiesiai į tarpukojį. Paskutiniu metu Europoje kepami šedevrai, vienas po kito. Šis – nė plaukeliu nenusileidžiantis geriausiems holivudo kūriniams.  Laimėjo Oskarą. Laimėjo dešimtis kitų apdovonojimų. Pažiūrėjus šį filmą, gali suprasti, kodėl vakarų Vokietija buvo atskirta nuo rytų Vokietijos. Socializmas yra absurdas. Šlykšti sistema, kurios esmė pateikiama šiame filme. Pagrindinis aktorius yra socialistinės rytų Vokietijos valstybės policijos (Stasi) darbuotojas, stebintis nepakančius valstybei žmones ir juos sodinantis už grotų. Mane žavėjo, kaip puikiai jis atliko savo darbą, nors tas darbas ir buvo bjaurus. Iš tiesų tai jei ne tokie vokiečiai, kaip jis – pedantai, atsakingi, darbingi – tai Vokietija nebūtų taip greitai atsistojusi ant kojų. Bet filme pasakojama tik apie rytų vokiečius ir apie jų „idealią ir veiklią“ valstybę. O kaip visada, tokios sistemos pradeda pūti iš vidaus. Filmo siužetas dar apipinamas meilės scenomis, nes pagrindinis aktorius yra visiškai vienišas. Nors mano pažįstamai pasirodė, kad scena su prostitute buvo visiškai nereikalinga, tačiau aš nepritariu – ši scena kaip tik parodė, kad jis, nors ir dirba idealiai, yra visiškai nelaimingas ir nulis. Filmo pavadinimas tai ir pasako – jis gyvena kitų gyvenimus, todėl neturi laiko savam. Niūri filmo nuotaika, žiaurios realijos ir puikūs aktoriai idealiai perteikė tų laikų realybę. Puikus filmas. Tikram europiečiui būtina jį pamatyti.

21 Grams (2003) – dar vienas filmų Crash (2004) ir Babel (2006) tipo kūrinys, kai visų personažų gyvenimai persipina, susipina ir užsipina. Aišku, šiame filme labai stipriai žaidžiama žmonių nelaimėmis, ir visas siužetas paremtas artimųjų žūtimi ir gyvenimų griuvimu. Tačiau, jei tai padaryta meniškai ir pateikta gražiai bei nebanaliai, tada man tai patinka. Šio filmo režisierius po truputį vis labiau stebina. Pastatęs du puikius filmus iš eilės (Amores perros ir minėtąjį Babel), jis mesteli dar ir šį. Tikiuosi, kad bus daugiau. O šis filmas man labai patiko, nes žiūrėdamas tokius filmus vis supranti, koks esi laimingas gyvendamas tokį ramų gyvenimą. Labai gražus, liūdnas ir priverčiantis susimąstyti filmas. Visiškai neprailgo. Vertas kiekvienos žiūrėjimo minutės.

Se7en (1995) – trečią ar tai ketvirtą kartą pažiūrėtas siaubo ir psichologinio šlykštumo šedevras. Net ir ne pirmą kartą žiūrint, vėl ir vėl jis mane sukrėtė. Bjaurus, žiaurus, šlykštus, bet labai geras filmas. Jei yra dar tokių, kurie jo nematė, būtinai pažiūrėkite. Patariu žiūrėti šviesiu paros metu, nebus taip nyku.

The Assassination of Jesse James by the Coward Robert Ford (2007) – ooo Bradai Pitai! Kaip aš vis labiau tave mėgstu. Puikus aktorius. Nuostabiai persikūnija į bet kokį vaidmenį. Nustebino ir Affleckas jaunesnysis – nesitikėjau, kad jis taip gerai pakeis savo vaidybą ir įsijaus į vaidmenį. Visų pirma, filmas neapsakomai gražus ir nuostabiai perteikiantis senus laikus. Nepriekaištinga scenografija, dekoracijos, kostiumai kalba ir kalbos maniera. Visų antra, visi aktoriai nepriekaištingai atlieka savo vaidmenis, o operatoriaus ir garsisto darbas – jokios kritikos. Visų trečia – filmas šiek tiek nuobodokas. Gal padariau klaidą, kad nusprendžiau jį žiūrėti vėlai vakare (nes filmas netrumpas), tačiau jis man tikrai prailgo, ir artėjant pabaigai, vis norėjau kad jis baigtųsi. Tačiau pabaiga atpirko visą laukimą. Ir apskritai, filmas labai įdomus savo istorijos pasakojimu. Viskas pradedama nuo paties pavadinimo – Džesį Džeimsą nužudys Robertas Fordas. Tada filmo pradžioje žiūrovai supažindinami su šiais piliečiais ir paaiškinama, kad žmogžudystė bus įvykdyta. Ir tada tu žiūri visą filmą ir spėlioji, kaip čia kas bus ir kada jau žudys. Fantastiškas būdas! Man tai labai patiko ir labai stebiuosi, kaip režisieriui tai pavyko. Nes paprastai filmuose paslaptį stengiamasi išlaikyti iki pat filmo pabaigos. Tačiau, kai istorija pasakojama šiuo būdu, žiūrovas gali labiau įsigilinti į kiekvieną smulkmeną ir į kiekvieno personažo charakterį. O charakteriai šiame filme – tikrai verti gilinimosi. Visa tai parodo, kad rašytojas ir režisierius ne iš kelmo spirti ir išmano savo darbą – todėl ir sukūrė štai šį puikų filmą, kurio holivudui nė kiek nereikia gėdytis.

O ir filmo pabaiga priverčia susimąstyti. Vis galvojau, kodėl žmonija visada buvo tokia – žudikus ir nusikaltėlius garbina ir šlovina, o į teisuolius nekreipia dėmesio? Ir šiame filme, pabaigoje, tai aiškiausiai parodoma. Jei dar nematėte – pažiūrėkite. Jei norite fantastiškai gražaus filmo su nuostabiomis scenomis ir judesiais ir išraiškomis (o ne žodžiais) pasakomomis mintimis – žiūrėkite. Tai režisieriaus, scenaristo, aktorių, garsistų, operatorių ir visų kitų šedevras.

•