Dabar, praėjus jau 4 valandom, net neatrodo, kad buvau koncerte. Patyriau tokį katarsį, tokią euforiją, tokį milžinišką malonumą, kad 2 valandos operos ir baleto teatre atrodo kaip vakar dienos sapnas.
Net nekreipiau dėmesio, kad žiauriai norėjau myžt. Tualetas palaukė. Net nerūpėjo, kad priešais sėdėjo aukštas berniokas – kai gavau tokią garsų dozę, vaizdo net nebereikėjo. Bet pripažįstu, teatrą jie padarė tikrai gerą. Tikras spektaklis su nepakartojamais ritmais.
Vos įėjęs ir pamatęs dekoracijas (tiksliau instrumentus) supratau, kad vyrai ir moteros duos garo. Pradėjo aišku šepečiais (juk nuo šepečių ir prasidėjo visa Stomp karjera) – vaizdo ar garso įrašas, palyginus su tuo ką girdėjau, yra visiškai juokinga. Net nesulyginama. Po to begalė trepsėjimų ir plojimų, kurių metu mano ausys, jei sugebėtų, būtų susikryžiavusios. Tada naujas stebuklas – kažkada nustebau, kad jie sugeba valgydami obuolį sukurti muziką. Tačiau tai nublanko prieš degtukų dėžučių kvartetą… Tuo neįmanoma nesižavėti. Po to sekė stulbinanti įprasta programa – buteliai, šluotos, lazdos, guminiai vamzdžiai, kibirai, kamuoliai, šiukšlės, kėdės ir t.t.t.t. Aš net rišliai minčių dėlioti negaliu, nes vaizdiniai mintyse perrėkia vienas kitą. Tačiau viso vakaro vinis buvo tai, ko laukiau nuo pat tos akimirkos, kai pamačiau dekoracijas – to kūrinio, kuris skamba filmo pradžioje, kai jie visi pasikabinę ant lynų groja bele kuo. Tai galima rasti ir jutūbėj:
Tai buvo žvėriška akimirka. Bijojau net kvėpuoti, kad nepraleisčiau nei vieno garso. Kūrinys trunka 4 minutes, tačiau viskas prabėgo žaibiškai – prasidėjo ir… tuoj pat pasibaigė. Staigiai pralėkė, nes net šiurpas krėtė, kaip nerealiai jie tai atlieka gyvai. Tik užgęsus šviesoms nesusilaikiau ir pradėjau rėkti ir švilpti. Paprastai niekada per jokius renginius neploju (kita tema), tačiau šiandien net rankos nutirpo. Tai nepakartojama.
Nesveikai fantastika. Finalas pribaigė visus. Mačiau įvairiausių žmonių publikoje, ir pagyvenusių, ir jaunų, tačiau visa salė kaukė, stojosi ir plojo. Visi išėjo švytinčiais veidais. Vėliau koridoriuose galėjai matyti mušančius ritmą, spragsinčius pirštais – visi dalinosi įspūdžiais, o santūriesiems lietuviams tai dažnai nebūdinga. Nuostabusis finalas buvo beveik toks:
Visas dešimtis kartų, kiek žiūrėjau Stomp filmą, net šiurpas krėsdavo. Bet filmo nė per kur net nesulyginsi su tuo, ką pamačiau ir išgirdau šįvakar. Net rašydamas negaliu nulaikyti jausmų, kuriuos man sukėlė šis koncertas. Tai buvo kažkas tokio, ką ilgai prisiminsiu, bet vis tiek galvosiu, kad tai tebuvo sapnas. Nes tai buvo visiškas kosmosas, galaktika ir blackout‘as. Tai buvo nerealu. :)
- įrašų prenumerata (RSS)
- prenumerata el. paštu
aš ir ten buvau…jiems apibūdinti tinka tik vienas žodis – Tobula :))
geriau įrašo pavadinimas būtų ‘stomp dėjo į širdį’ :)))
tai jau taip dėjo, kad visa širdis net tvinkčiojo :)