Kas? Autorė J.K. Rowling, 2007 metai. Visam pasauliui žinomos pasakos apie Harį Poterį paskutinė, septintoji dalis.
Užvertęs paskutinį šios knygos puslapį pasakiau – vau…
Hario Poterio gerbėjas tapau nuo pat tos akimirkos, kai 2000 metais perskaičiau pirmuosius knygos „Haris Poteris ir išminties akmuo“ puslapius. Sekiau jo gyvenimą nuo pat tada, kai jam uždėta Paskirstymo kepurė sušuko – „Grifų gūžta!“ Šio berniuko ir jo draugų istorija mane užkėrėjo nuo pat pradžių ir visada išlikau istorijos gerbėjas. Į filmus daug dėmesio nekreipiau – pirmasis gal ir buvo vertas dėmesio, bet kiti – prastai padarytas holivudinis šlamštas. Bet knygos… Tai kas kita. Nors ir ištempta, nors ir per daug prirašyta, bet tai toks vaizduotės lobynas! Be to, šiais laikais viskas ištempiama, laikas priprasti – pasižiūrėkite, kokio ilgumo serialai statomi :) Visi daro pinigus, tačiau kai kurie juos daro pateikdami kūrybiškus, gražius, vaizdingus ir tikrai kokybiškus kūrinius.
Galvojau, kad su šia knyga bus kaip ir su ankstesnėmis – prarysiu per naktį. Tačiau turėjau daug darbo, todėl skaitymas išsiplėtė iki 4 naktų. Eidavau miegoti 6 ryto, nes negalėdavau atsitraukti. Kaip ir senais gerais laikais :)
Kritikai sako daug ką. Bet tokiems visada kartodavau ir nenustosiu kartoti: nors ir labai ištempta, nors ir vietomis labai nuobodi ir net kvailoka knyga, tačiau juk tai šimtą kartų geriau už televizorių ar bet kokį kompiuterinį žaidimą! Tai lavina vaikų vaizduotę. Tai verčia juos svajoti, kurti istorijas! Ar taip negyvenome patys? Skaitydamas kiekvieną Hario Poterio knygą prisimindavau savo vaikystę – kaip užvertęs paskutinį kiekvienos knygos puslapį užsisvajodavau apie visokiausias karalystes, Bliumkvisto nuotykius, šaunųjį ketvertuką, agurkų karalių, vienišaujančius Muminukus, išsidirbinėjančią Ilgakojinę ir nesuskaičiuojamai daugybę kitų personažų ir istorijų. Knygos vaikams suteikia supratimą apie svajones ir vaizduotę, o svajonės ir vaizduotė padeda bristi per šitą mėšlu aptekusį pasaulį ir skatina siekti tikslo.
Ši knyga, visos nuostabios Poterio pasakos pabaiga, mane nuteikė labai pakiliai. Pati istorija šioje knygoje buvo papasakota fantastiškai – nors vidury knygos pasidarė šiek tiek nuobodu, bet skaitydamas paskutinius pusantro šimto puslapių aš net drebėjau, o širdis plakė dvigubai greičiau. Daug kas juokiasi iš to. Bet man taip įsijausti į knygą ir visą šią pasaką patiko. Tai suteikia daug gerų jausmų ir padeda atsipalaiduoti nuo gyvenimiškų rūpesčių. Tačiau ne kiekvienam taip pavyksta – dažnas suaugėlis yra paprasčiausiai nusistatęs prieš Hario Poterio pasakas – jiems jos atrodo vaikiškos, kvailos, ištemptos ir dirbtinos. O kai taip galvoji, į vaikiškų fantazijų pasaulį tikrai nepateksi.
Skaitydamas penktą ir šeštą knygas autorę keikiau. Nors vis tiek buvau Poterio gerbėjas, tačiau tikrai jautėsi, kad tos knygos parašytos „iš reikalo“. Tačiau ši knyga atpirko viską… Tokios geros pabaigos tikrai nesitikėjau. Netgi drįsčiau sakyti, kad ši knyga yra antroji pagal gerumą po pirmosios. Net nesitikėjau, kad visa istorija gali pakrypti tokia linkme, nesitikėjau, kad Dumbldoras bus taip viską sumąstęs. Aišku, daug dalykų Dumbldoro planuose labai panašu į veiksmo serialų pramanus, tačiau mane vis tiek žavėjo tai, kaip išrutuliota visa istorija. Ir tikrai „nepritempta“ dirbtinai. Ir tikrai nesitikėjau būtent tokios pabaigos (gaila, kad negaliu čia jos papasakoti), nesitikėjau, kad Sneipo gyvenimas buvo būtent toks, ir nesitikėjau, kad viskas būtent taip įvyks. Skaitę šeštąją knygą žinos, kodėl knygos pabaigoje aš žiauriai susinervinęs šveičiau knygą ir keikiau rašytoją už jos tokį sugalvotą istorijos posūkį. Tačiau ši paskutinė knyga atpirko viską. Nuoširdžiai galvojau, kad ji tikrai bus daug prastesnė.
Labai juokino visokios meilės protrūkiai knygoje. Visokie kvailai aprašomi įsimylėjelių žvilgsniai ir jausmai :) Dar šiek tiek kvailai atrodė paskutinės kovos metu vykęs Hario pokalbis – tiek kovėmės, tiek pešėmės, o dabar plepame :) Na, ir labai nepatiko epilogas. Ypač tie vardai – kvailiau nebuvo galima sugalvoti. Ir šiaip, visas epilogas labai neįsipaišė į bendrą vaizdą. Vietoj jo galėjo aprašyti, kas vyko iškart po visų įvykių, kaip žmonės pradėjo gyventi kitaip, kaip buvo paviešinta visa istorija (juk Ritos Nepasėdos knyga buvo labai populiari, manau, kad herojams reiktų išleisti atšaukiamąją knygą :) ).
Tai tiek. Fantastiškas kūrinys ir vis dar neblėstantys įspūdžiai. Ačiū autorei už nuostabią pasaką, kuri tikrai išsiskiria iš daugybės šlamštiškų ir „plastmasinių“ knygų vaikams, leidžiamų šiais laikais. Ir atminkite – televizija, filmas ar kompiuteris niekada nepakeis knygos! :)
P.S.: turiu labai „šaunių“ draugų, kurie yra tokie paslaugūs, kad man užsižiopsojus puolė man pasakoti, kas įvyks knygoje, todėl sužinojau, kas išgyvens, kas mirs ir t.t. Kreipiuosi į KIEKVIENĄ savo draugą ar pažįstamą, kurie mėgsta kitiems pasakoti nematytų filmų ar neskaitytų knygų turinį – ATSIBUSKITE! Sugadinate žmonės malonumą PATIEMS žiūrint filmą arba skaitant knygą sužinoti įdomų turinį! Negadinkite kitiems skaitymo ar žiūrėjimo malonumo, net jei labai norite pasirodyti, kad jau skaitėte knygą ar matėte filmą! Būkite supratingi, ačiū! Išsigydykite šią bjaurią piktybinio pasakojimo ligą!
Uolia kokios emocijos! Na prisipažinsiu- neturiu jokio potraukio Poteriui. Anei mažiausio, bet perskaičius tokią recenziją… hmm… pakliūtų ta knyga į rankas, ko gero, atsiversčiau ir… :)
O priešpaskutinės pastraaipos paskutinis sakinys- vertas būti išdidintas bei pabrauktas!
Hmz, o kaip kritikavo, kai skaitė, kaip kritikavo. Nors, prisiminus, kaip tik tas meiles seiles ir kritikavo. Na, bet vis tiek.
Nei skaičiau, nei filmus Poterio žiūrėjau – iš principo :)
Visi skaito – o kodėl aš turėčiau skaityt? Vat ir neskaitysiu :)
Oooi, kaip atsargiai aš skaičiau šitą įrašą..! Vis atrode, kad užsirausiu ant kokio spoilerio :) Nusibodo visus jau perskaičiusius tildyti, kad neišpliurptų detalių–noriu skaityti ir nervintis dėl to, kas laukia kitam puslapy.
beje, kodėl nerodo pusės pirmojo ir viso antro mano komentaro?
„[…]ATSIBUSKITE! Sugadinate žmonės malonumą PATIEMS žiūrint filmą arba skaitant knygą sužinoti įdomų turinį![…]“
— Va va, pamenu, žiūrėjom kažkokį filmą, bet niekaip nespėjom iki pabaigos peržiūrėt — sakėm, pratęsim kitą pamoką, tai mačiusieji puolė pasakot, kaip viskas baigsis ir kaip visi mirs, kad ir kaip prašėm užsičiaupti.
KaVeikti, bet jei neskaitei senesnių knygų, neskaityk šios. bus neįdomi. pasaka be pradžios – ne pasaka :)
Mantai, va tai ir sakau – tie, kurie nusistatę prieš Poterį dėl principo, niekada nesupras jo žavumo :) bet čia kiekvieno požiūris – jei kam nors Poteris nepatinka, man tikrai neskauda :) svarbu, kad man jis patinka :)
Reda, spoilerius retai kada rašau ir tokiu atveju visur didelėm raidėm parašau, kad bus atskleidžiamas turinys. nekenčiu tų, kurie visiems pasakoja ir išduoda kas bus knygoj ar filme :) nes ir man patinka skaityti ir nervintis dėl to, kas bus toliau :) o kodėl įrašo nerodo, nežinau – pas mane rodo, kad jis tuščias.
Negaliu vadintis Poterio fanu, bet esu skaitęs (ir turiu) visas septynias knygas. Kadangi turiu tokį įprotį knygas skaityti ne po vieną kartą, tai pirmosios trys poteriados dalys suskaitytos ir po kelis kartus. Vėliau kažkaip darosi nuobodu. Matyt, todėl, kad man visgi įdomiausia buvo ne nuotykiai ar personažai, o pati Hogwartso aplinka, atmosfera.
Paskutinieji 7osios knygos puslapiai, kur po ~niolikos metų, prajuokino. Nežinau, man tai visiškai neykusi, beveik patetiška, pabaiga. Dumbldoro toliaregiškumas ir planavimas man visgi PERNELYG pritemptai/muilaoperiškai atrodo, kaip ir dauguma “meilių” (visose knygose, ne vien paskutiniojoje) ir Sneipo dramos. Dėl Sneipo – ok idėja labai gera ir tikria netikėta, bet gal per greitai, per staigiai – iškart vienu ypu atskleista? Bo dabar tai grynai kaip ir meksikietiškųjų namų šeiminikių teledžiaugsmų.
A, ir apie skaitymą – paprastai aš PRAŠAU visų man spoilinti siužetą. Ir nė kiek nesigailiu jį sužinojęs. Visgi knygoje man svarbiausia ne jis, o bendra atmosfera, galimybė įsijausti į veiksmą, o ne spėliojimai ir nervinimaisi “kas bus, kada bus, kaip bus”.
na taip, tie paskutiniai puslapiai (epilogas), kaip ir rašiau, buvo juokingi :) bet dumbldoro triukai man labiau priminė veiksmo filmus, o ne muilo operas :)
o dėl spoilinimo – čia kaip kiekvienam patinka :) tačiau dauguma nenori žinoti turinio.
puiku
storijos epilogo veiksmas vyksta po devyniolikos metų. Džinė ir Haris yra susituokę ir turi tris vaikus: Džeimsą, Albą Severą ir Lilę. Ronis ir Hermiona turi du vaikus – Rouze ir Hugą. Drako Smirdžiaus sūnaus vardas – Skorpijus. Lubino ir Tonks našlaitis sūnus Tedis yra įsimylėjęs Viktuar, Bilo ir Fler dukrą. Jie visi susitinka Kings Kroso stotyje – iš jos jie lydi savo vaikus į Hogvarstą naujiems mokslo metams. Nevilis Nevėkšla tapo herbalogijos profesoriumi Hogvartse. Atskleidžiama, kad Hario randas neskaudėjo nuo to karto, kai Tamsos Valdovas pralaimėjo. Tuo, istorija, regis, pasibaigia.
o as manau kad epilogas puikus. Laiminga normali pabaiga kaip visu pasaku, ko dar truksta ???!!!
si knyga tikrai idomi