Jau ne pirmi metai lapkričio 1-osios naktį važiuojam į kapines pasižiūrėti gražaus reginio. Šiais metais būtume ir nevažiavę, jei ne kolega viena draugė, kuri vidury nakties labai mus įkalbinėjo :) Patinka man kapinės Vėlinių naktį. Gražu, tylu, daug šviesos, o dar jei vandens prilaša į žvakes – daug tylaus ir šiek tiek baugaus traškėjimo. Rūkas šiąnakt labai keistas – esant tokiam rūkui jau seniai nebuvau išlindęs iš namų. Tik va kapinėse keikiausi – pamiršau fotoaparatą ir stovą namuose. Labai keikiausi, nes vaizdas retai pasitaikantis – tik kartą per metus :)
O jei atvirai, tai kapai man nepatinka. Aš nenoriu būti palaidotas ir nenoriu turėti savo kapo. Kapas, mano kuklia nuomone, tai dar vienas žmonių egoistiškas išradimas. Žmonės nenori paleisti mirusio artimo žmogaus, nori turėti vietą, kur ateitų eilinį kartą paliūdėti, prigalvoti, ko nepasakė mirusiam žmogui ir ko su juo nenuveikė. Oh, džyz, gyvenimas juk stena toliau! Tam yra gera angliška frazė – Get over it. Praradai, atsisveikinai ir pamiršk. Visiems ir pačiam bus geriau.
Taip, kai miršta artimas arba net pažįstamas žmogus, būna labai sunku. Bet juk visą gyvenimą nesinešiosi to sunkumo. Mirusiajam jau nebeįdomu – jis gyvena kitur, nebe šioje planetoje/dimensijoje/etc. Todėl, mano kuklia nuomone, reiktų ir žmonėms išmokti susitaikyti su mirties faktoriumi ir nustoti egoistiškai laikyti numirėlį netoli savęs. Tai juk neetiška, ir lygiai taip pat neracionalu – kapinės tik didėja, didėja, greit pusę pasaulio kapais nusodinsim.
Taigi, kapo nenoriu. Visų pirma, tai jokių karstų ir jokių duobių – noriu būti gražiai sudegintas. O tada tegu kas nors mane išbarsto nuo aukščiausio Islandijos fiordo ir paleidžia pavėjui į vandenyną. Niekaip kitaip. Ramios nakties.
- įrašų prenumerata (RSS)
- prenumerata el. paštu
Būtent. Vakar naktį apie tą patį su Mikiu šnekėjom. Man tik pakaktų, jog pelenai būtų kur nors Lietuvoje išbarstyti. Dėl žmonių egoistiškumo irgi visiškai sutinu su tavimi, tačiau iš kitos pusės – kapinių dėka žmonės bent vieną kartą metuose ne tik prisimena išėjusius, bet ir apie savo gyvenimą susimąsto. Apie šitą aš didelę teoriją turiu, tad nerašysiu komentaran :) O matėt, koks dangus vakar buvo? Rūkas tai net baisus šiek tiek buvo kai reikėjo Vilniun grįžti tamsumoj.
dangaus, deja, nemačiau. dirbt teko vakar, tai iš namų visą vakarą nelindau.
o teoriją galėjai ir išdėstyti :) nes aš tai manau, kad tokių susimąstančių mažai – dauguma žmonių tik pareigą prisimena, nuvažiuoja, parymoja ir važiuoja miegoti arba gerti.
mane tai nervina tas lietuvių kapų tvarkymas, ten lyg kas varžytųsi kieno kietesnis :>> skirtingai nuo amerikiečių kur tik veja ir antkapis, arba rusų kurie 1 kart nuvažiuoja į metus perdažyt tvorelės :>
naaaa, prieštaraučiau dėl amerikiečių. jie ne tik kad mėgsta įspūdingus ir turbo šmurbo kietus kapus, bet dar ir mouzoliejus stato. tie kapai, kur veja ir anktapis, tai dažniausiai būna karių kapai.
nuo apsilakymo kapuose geriau tikrai nebūna, kuo dažniau ten eini, tuo sunkiau. nebuvau šiais metais ant jokių kapų, nes nenorėjau vl išgyventi tų nesamonių, vėl prisiminti. gal net pamatyti žmones, kurių nenoriu matyti. todėl kažkaip mintyse pabuvau, uždegiau žvakę ir tiek tų vėlinių.
Pijau, klysti dėl rusų. Ne vien tvorelių dažyt jie ten važiuoja :>
Kasmet važiuoju į rusų kapines ir žinok, kad jie turi įdomią tradiciją baliavoti ant kapų. Jie valgo, geria degtinę ir kažkiek palieka mirusiajam. Gerai bent jau tai, kad prie kapinių stovi keletas policijos ekipažų kartais nubaudžiančių už vairavimą tradiciškai išgėrus.
O dėl kremavimo tai aš visiškai sutinku. Irgi noriu, kad mane sudegintų, nes ir pigiau, ir prižiūrėt nereikia, ir neigiamų emocijų mažiau kelia, ir vietą taupo.
Mane apsispręsti neturėti savo kapo paskatino tėvų ir kitų pažįstamų požiūris, o būtent: pastovus nepasitenkinimas, kad kiti per retai lanko ir prižiūri senelių kapus, o jei atvažiuoja lankyti, tai netinkamu laiku, o jei prižiūri kapą, tai ne taip ir ne tokias gėles sodina :). Todėl jau seniai apsisprendžiau, kad tokios abejotinos pareigos kaip mano kapo priežiūra savo vaikams neužkrausiu. Gal ir norėčiau, kad mano pelenai pranyktų Venecijos Didžiojo kanalo ar Atlanto vandenyse, bet užteks man ir gimtosios Baltijos jūros :)
Dėl savo sprendimo neabejoju, bet jaučiuosi išdavusi tam tikrus principus – juk ir tu čia minėjai amerikiečius, o su jais tikrai nenorėčiau būt lyginama. Tas atsainus jų požiūris į mirtį ir kapus nulemtas iš esmės hedonistinio jų gyvenimo būdo. Lietuviams būdingas kitoks požiūris, o tradicijų tęstinumą kažkiek stengiausi puoselėt.
Prisimenu vaikystės nuotraukas iš laidotuvių, kai sueidavo kaimas ir fotografuodavosi visi, neišskiriant kūdikių ir senolių, prisimenu tas tradicines kapinaites ant kalnelio (jų jau nebėra), prisimenu tremtinius, kurie svajojo būt palaidoti Lietuvoj. Ir pareiga rūpintis kapais gal nėra taip blogai, jei norime tik lengvo gyvenimo, o apie pareigas pamirštame? Ir gal būtų gera retkarčiais atvažiuot prie artimųjų kapo, ne mauzoliejaus, o būtent kapo, tam kad pabūt, aprimt, pagalvot apie juos ir pasikalbėt?
Mėgstu kapines, kiekvienoj svetimoj šaly stengiuosi jas aplankyti, tai kodėl nenoriu savo kapo? Gal tai baimė? Nepasitikėjimas savo artimaisiais?
yra dveji kapai, prie kurių miela nuvažiuoti: tai mano senelių ir klasioko. kažkaip labai maloni aplinka ir visada gera ten pabūti, kažką sutvarkyti ir uždegti žvakę… nežinau, ar norėčiau, kad ant mano kapo sodintų našlaites ir chrizantemas. kaip tik praeitą savaitgalį kalbėjom apie mirtį, tai brolio paprašiau, kad per mano laidotuves būtų leidžiami Metallicos ir Starsailor įrašai. norėčiau, kad kremuoti palaikai būtų išbarstyti Naujojoj Zelandijoj Fiordlande. bet šito dar nepasakiau, nes per daug vargo artimiesiems uždėčiau :)
Pritariu :( Reikia patiems gyventi ir džiaugtis gyvenimu… Lygiai taipat su nesėkmėmis… Apsikiaulinai, atsiprašei, atsisveikinai ir pamiršk! :)
Jei siela rojuj ar pragare-kam kapelis reikalingas?