kelionė į Maroko dykumą ir kalnus

• 

Šiame įraše – informacija ir pasakojimas apie kelionę į Maroko dykumą Erg Chebbi (prie Merzougos) ir kalnus Dades Gorge bei Todra Gorge. Jei ieškote bendros informacijos apie keliones po Maroko miestus, jums pasitarnaus prieš trejus metus mano parašyti informaciniai įrašai –  3 dalis ir 4 dalis (informaciją palaipsniui atnaujinu). O jei ieškote informacijos būtent apie patirtį Maroko dykumoje ir kalnuose – pataikėte čia. Malonaus skaitymo! :)

Kai šiemet lankėmės Maroke, tris dienas paskyrėm užsakomajai kelionei į dykumą ir kalnus. Šią idėją mums mestelėjo vienas linksmas žmogus, kuris davė marokiečių agentūros „Nature Dream“, užsiimančios tokiomis kelionėmis, kontaktus. Sakė, su jais linksma. Neapgavo :) Nors agentūros pavadinimas mums, „kūrybingiems“ europiečiams, skamba gan juokingai, bet nereikia apsigauti. Pavadinimas gal per daug tiesmukiškai ir neorginaliai apibūdina tai, kokias keliones jie iš tiesų suorganizuoja. Informacija apie jų kelionių ypatumus ir kainas – šio įrašo apačioje.

Tai buvo įspūdingas potyris, artima pažintis su šalimi ne tik vizualiai, bet ir iš kultūrinės pusės. Pamatėme tai, ką matydavome tik kino filmuose. Pabuvome ten, kas anksčiau atrodydavo pasaulio kraštas. Supratome daug įvairiausių dalykų apie kultūrinius skirtumus. Apie tai šiame įraše ir papasakosiu. Kadangi žinau, kaip nuobodu yra, kai kiti žmonės rodo peizažų, kalnų, horizontų nuotraukas iš savo kelionių, stengiausi tokių nuotraukų nenaudoti, daugumą jų sumečiau į įrašo pabaigą. Vis tiek nuotraukomis niekada neperteiksi tų vaizdų, ką matai akimis. Kai po kelionės atsidariau visas nuotraukas, net susijuokiau – kelionėje tie visi vaizdai atimdavo žadą, o nuotraukose… atrodė kaip eiliniai kalnai ar nuobodžios palmių oazės :)

Ir kas liūdniausia, neperteiksiu čia tekstu to, ką ten patyrėme. Dalis įvykių užsimiršta, dalis lieka kažkur giliai: kaip patyrimas, o ne atsiminimas. Tokius dalykus reikia patirti, o ne apie juos kalbėti. Todėl, kad ir kaip būtų liūdna, bet šis įrašas apibūdins tik kokį penktadalį to, ką ten išgyvenome.

Na, bet apie viską nuo pradžių.

Atvykę į Ouarzazate labai džiaugiamės, kad kelionė prasideda nakvyne puikiame viešbutyje Les Jardins, bene geriausiame viešbutyje per mūsų kelionę, kur pažai nešiojo mūsų lagaminus ir dėl to privertė mane jaustis labai nepatogiai (nemėgstu tokių buržujiškų dalykų). Buvome pavargę, todėl patogus viešbutis ir dušas „be priekaištų“ mus labai pradžiugino.

Kitos dienos ankstų rytą mūsų jau laukė vairuotojas Achmedas su savo puikiu, kelerių metų senumo Toyota visureigiu. Prieš viską reikia dar paminėti, kad prieš kelionę labai įnirtingai derėjome kelionės kainą. Išsiderėjome neblogai, smulkmenų nepasakosiu, tačiau spėjome, jog dėl nuleistos kainos gavome paprastesnę paslaugą – pavyzdžiui, mūsų vairuotojas nekalbėjo angliškai :) Mokėjo pasakyti tik OK, Good ir Very night vietoje Very nice :) Pradžioje buvo kažkaip keista, tačiau jau po kelių važiavimo valandų supratome, kad tai nemažas privalumas – mums nereikia su juo bendrauti, jam su mumis, mes sau, jis sau. Laisvai tarpusavyje kalbėjom lietuviškai ir nejautėme jokios sąžinės graužaties :) Apie objektus mums pasakoti nereikėjo – buvome visko pasiskaitę, todėl dėl informacijos stokos nepergyvenome. Arba užteko gestų kalbos ir to, ką matėme prieš akis.

Pagal programą pajudėjom link Skoura oazės – didžiulio palmių miško, garsaus savo kasbomis (kasbah).

Visos kelionės metu nuolat kur nors stodavome: pasižiūrėti peizažų, kalnynų, oazių ar šiaip gražių dalykų. Šioje nuotraukoje matyti pirmas mūsų sustojimas. Gal buvome apsimiegoję, tačiau šis sustojimas sukėlė tokį didelį klaustuką „tai ar čia visą kelionę tokius dalykus rodys?“, nes vaizdinys ne tik kad nepadarė jokio įspūdžio, bet buvo netgi nuobodokas – kelios palmės, ežerėlis ir didžiulės plynės. Bet kadangi paprastai nesam pesimistai, nusiteikėm, kad gal čia tik kelionės pradžia. Ir buvome teisūs :)

Po pusvalandžio privažiavome Skoura gyvenvietę/oazę, kur vaizdas pasidarė šiek tiek įdomesnis. Skoura garsi tuo, jog čia tarp palmių labirintų stūkso daugybė kasbų – iš molio mišinio pastatytų tvirtovių, kurių dalis išlikusios nuo 18-19 amžiaus. Važiuojant duobėtu keliu pirmą sykį supratome šios kelionės su visureigiu privalumą – su paprastu automobiliu čia niekaip nepravažiuotum. Važiavom labirintais ir kas minutę pamatydavom vis kitą didelę kasbą – didžioji jų dalis jau yra ir griūva, nes jų tiesiog niekas neprižiūri. Kad kasba nenyktų, jos sienas atnaujinti reikia 4-5 kartus per metus. Tokiam, anksčiau karo metu sunkiai įveikiamam pastatui, užtenka tik 30-ies metų, kad jis visiškai sunyktų.

Vairuotojas atvežė mus prie garsiausios ir vienos iš seniausių Maroko kasbos Kasbah Amahidil – vietos pasididžiavimas, kuriame filmuota daugybė Holivudo ir šiaip didelių filmų (paskutinis tokių – Hanna, kurį tik grįžę iš Maroko su džiaugsmu pasižiūrėjome). Ten vietoje sumokėjom po 10 dirhamų už įėjimą ir papildomų 50 DH gidui – šioje kasboje gyvenančiam jos statytojų palikuoniui. Jis mums viską aprodė, smulkiai papasakojo ir tikrai rekomenduoju nepagailėti tų 50 DH už jo pasakojimus. Aukščiau nuotraukoje – ne kokie nors kasbos rakandai – tai tik dekoracijos iš dar vieno filmo, kurį filmavo dieną iki mums atvykstant. Mums pasisekė, nes ne tik pamatėm vieną iš seniausių molinių Maroko tvirtovių, bet ir prisižiūrėjom dirbtinai sukurtos autentikos – rakandų, turgaus elementų, vištų ir pan.

Beje, visiems būna įdomu, kaip gi atrodo tie jų moliniai namai iš vidaus ir ką jie su jais gali padaryti. Tai pasirodo, ribų nėra. Šioje nuotraukoje – restoranas, esantis tokioje molinėje tvirtovėje. Šitas restoranas tęsiasi per tris didžiulius aukštus, dar turi ir terasą ir yra labai jaukiai ir tvirtai atrodantis pastatas. Įėjus į vidų net nepatikėtum, jog tai ne mūrinis namas. Be to, švarus ir visiškai normalus pastatas.

Vėliau buvo ne toks įdomus kelionės etapas, nes reikėjo pervažiuoti didelį kelio gabalą, kur nebuvo nieko išskirtinai gražaus. Važiavome ir pro rožių slėnį (kaip mes spėjome, labiau erškėtrožių), tačiau sezonas būna pavasarį, todėl nieko gražaus nepamatėme. Atkreipiau dėmesį į tai, kad visur – ant sienų, baldų, šaligatvių ir uolų, pilna šių ženklų, kaip vietinės šaškių lentos kairėje. Tiksliai nežinau šio ženklo reikšmės, bet vietiniai jį apibūdina kaip „Berberų ženklą“.

Berberai – čiabuviai Maroko gyventojai, gyvenę Maroke dar iki ateinant arabams. Sakoma (o ir patiriama gyvai), jog berberai dažnai būna daug mandagesni, kultūringesni ir mažiau linkę sukčiauti. Kalbama, jog šiuo metu Maroke ypatingai stiprėja berberų savimonė ir netgi patys arabai, jei bando tave užkalbinti ar apgauti, nuolat teigia, jog jie – berberai.

.

Apskritai ši trijų dienų kelionė buvo absoliutus kultūrinis pažinimas. Kaip ir sakiau, matėme dalykus, kuriuos anksčiau matydavome tik filmuose. Žiūrint į šias nuotraukas prisimenu, jog gyvūnai automobiliuose ir krovinių gabenimas kartu su žmonėmis stebino tik pirmosiomis dienomis. Vėliau prie tokių dalykų pripranti. O ši kelionė buvo unikali tuo, jog pamatėme daug daugiau įdomybių, nei per visas kitas 2,5 savaitės Maroke. Vairuotojas pavežiodavo po tokius kaimelius, jog ištempę žandikaulius žiūrėdavome pro langą ir jautėmės labai siurrealistiškai. Buvome tokiuose kaimuose, kur žmonės tikriausiai gyvenime nėra matę kompiuterio ar net televizoriaus.

Ar pamenate filmuose ar dokumentinėse laidose matytus vaizdus, kai pro kokį nors mažą kaimelį važiuoja turistai ir juos apipuola vaikai? Tik šioje kelionėje supratau, koks tai yra keistas jausmas. Vienu metu ir kažkaip nemalonu, kad esi daug turtingesnis už juos ir gyveni šimtą kartų patogiau, bet iš kitos pusės, stebiesi, kokie jie yra laimingi ir paprasti žmonės. Žiūrėjau į tuos visus supuolančius vaikus ir žavėjausi jų paprastumu – jiems nereikia milijono žaislų ar žaidimų, jie susiranda ką veikti visiškoje nuobodybėje! Mes aplink matydavome tik plynes, tuščius laukus ir akmenis. Tačiau nematėm nei vieno nuobodžiaujančio vaiko – arba jie žaidžia futbolą su kokiu nors pradurtu kamuoliu, ar tampo akmenis ir stato ką nors, ar galų gale sėdi ir vienas kitam paišo nesąmones vytele ant žemės. Aišku, reikia nepamiršti, kad turistas šiems visiems vaikams – pinigų maišas. Dauguma jų lėkdavo iš paskos ir šaukdavo „une dirham, mesjė, madam!“. Važiavimas per tokius nuošalius kaimelius buvo ypač įdomus potyris – pasijausti tikrų tikriausiu ateiviu kitų žemėje.

Turėjome kažkada pasiekit Dades Gorge, bet jau seniai buvome pasimetę, kurioje kalnų rajono dalyje esame, nes važiavome mažais keliukais, kur anei jokio ženklo. Matėme tokių gražių vaizdų, jog nesupratome, ar čia jau garsūs Dades Gorge, ar dar ne. Ir tada, jau įpusėjus dienai, mes pagaliau gavome užtvirtinimą sau, jog šią kelionę pasirinkome ne veltui – vairuotojas mus išvežė į tikrą off-road‘ą (arba lietuviškai – bekelę). Programoje buvo įrašyta, „kad geriau pajustumėte kraštovaizdį, jūsų laukia kelionė bekele“, tačiau mes įsivaizdavome, kad pasivažinėjimas prie kasbų ir po kaimelius tai ir bus. Klydome. Važiavome nepažymėtu keliu, kuris, žiūrint pro langą, net nebuvo panašus į kelią. Knygoje-gide rašoma, jog tos vietos, kuriomis mes važiavome, pavasarį paprastai būna upės. Visą laiką riedėjome pirmu-antru bėgiu, ropojome uolomis, didžiulio slėnio viduriu, ir per tą valandą ropojimo prisižiūrėjome tiek vaizdinių, kad jokia nuotrauka jų neperteiks… Kalnų didybė, ir tiek.

Bevažiuojant vidury kalnų slėnio, vidury niekieno žemės, kur dešimtis kilometrų aplink nė gyvos dvasios, mus atvežė prie tikrų marokiečių klajoklių namų. Nuotraukos šone matyti įėjimas į olą – ten jie ir gyvena. Kelių kvadratinių metrų patalpėlė uoloje, kurioje ir miegamasis, ir virtuvė ir tvartas gyvuliams. Sąlygos košmariškos, bet kadangi dujos pas juos labai pigios – patogumų šiek tiek yra. Ten atvykę pasijautėme ypač nemaloniai – prie savo „urvelio“ stovėjo varganai atrodanti mergina ir laukė, ką mes nuspręsime. Mums vairuotojas pasiūlė užeiti pas ją į svečius ir išgerti arbatos, bet abu su G. kažkaip per akimirksnį pasakėm, kad nenorime. Tikrai ne dėl higienos ar pan. Tiesiog pasijautėme pobjauriai, lyg „baltašikniai turistai“, kuriuos atvežė pasižiūrėti, kaip vargingai gyvena žmonės. Nenorėjom dar labiau įsiveržti pas žmogų į privačią erdvę, nors ir žinojom, kad ji yra informuota apie atvykimą, kad mes esam tikrai ne pirmieji taip atvežami ir kad po arbatos ji vis tiek tikėtųsi (ir gautų) iš mūsų arbatpinigių. Gan greit susipakavom save į transporto priemonę ir pasakėm vairuotojui „OK, very night, go“.

Po ilgo kratymosi bekele išlindus į asfaltuotą kelią, mus pasitiko štai tokie vaizdai. Nesitikėkite, kad nuotrauka realistiška – nors Dades Gorge kalnai yra ypač spalvoti ir gražūs, ten tikrai nėra tokių ryškių spalvų, kaip šioje nuotraukoje. Spalvos ten daug blankesnės, dulkinos. Tačiau vaizdai ir įspūdis – šimtą kartų stipresnis nei nuotraukoje. Jei su Photošopu ir gali paryškinti spalvas, niekaip nesugebėsi pridėti įspūdžio, kurį tau gyvai perteikia akys.

Į kelionę buvome pasiėmę kryžiažodžių ir sudoku. Kai važiuodavome paprastu transportu tarp miestų, paprastai juos atsiversdavome, nes šalies vaizdų jau buvome atsižiūrėję. Šioje kelionėje taip ir neteko kryžiažodžių išsitraukti, nes negalėjome atitraukti akių nuo lango. Nors, tiesą sakant, važiuodami trečią dieną į viską jau žiūrėjome gan apatiškai – kai dvi dienas apturi didžiausius įspūdžius ir pamatai gyvenime nematytų dalykų, tai trečią dieną tie visi gražūs kalnai ir slėniai jau tiesiog nebetelpa į galvą. Tokia ši kelionė ir buvo – įspūdžių tiek, kad užtektų keliems kartams.

Čia mūsų vairuotojas Achmedas rodo humoro jausmą ir savo draugišką būdą – befotografuojant apsimeta, jog tranzuoja. Iš tiesų tai su juo buvo visai smagu. Netgi nekreipėm dėmesio į tai, kad ir jis mėgino iš mūsų darytis pelną. Kaip ir įprasta marokiečiams, pakeliui nuveždavo į kokią parduotuvę, kažką arabiškai greit sukalbėdavo su pardavėju ir tada siūlydavo viską pirkti :) Gaila buvo matyti jo nusivylimą, kai mes visiškai nieko nepirkome nei vienoje parduotuvėje :) Bet kaip ir sakiau – malonus, paprastas žmogus. Su savais pričiūdais, bet tikrai nieko blogo.

Atvykę į Todra Gorges, pirmos nakvynės vietą, buvome galutinai „pribaigti“, kai pamatėme, kokiame viešbutyje gyvensime. Čia nepaminėjau, kad iki šio atvykimo mes dar pravažiavome aibę įspūdingų vietų ir pamatėme nesuskaičiuojamą kiekį nenufotografuojamų reginių. Na, o nakvynės vieta – Dar Ayour – mažas viešbutukas prie Todra Gorges kalnų, buvo tikra fantastika. Prižiūrimas tuzino ypač draugiškų, linksmų jaunų berberų; šalia palmių oazės, prie tarpeklio su upe, su tobula terasa ant stogo, o šalia ant kito stogo gyvena avys, nakčiai uždaromos senomis automobilio durelėmis. Tiek vietovė, tiek patys berberai sudaro labai ypatingą atmosferą. Naktį – visiška tyla ir ramybė. Puikiai tinka piršlyboms! :) Didelis pasisekimas mūsų nakvynės metu – visi viešbučio gyventojai 21 valandą ėjo miegučio, todėl terasoje buvome visiškai vieni. Dabar taip tik ir norisi sugrįžti…

Čia Achmedas vėl pokštauja ir pozuoja prieš išvykstant Merzouga miestelio link, į dykumą. Čia jis mus atvedė į daržus ir sodus šalia Dar Ayour viešbučio. Dabar, po atostogų, man kartais kyla klausimas, ar be jo iniciatyvos būtume pamatę tiek daug. Jis mus nuvesdavo ar sustodavo prie tokių vietelių, kurios tikrai neįtrauktos į jokią programą. Tikriausiai tos vietos jam atrodė gražios, todėl ir norėdavo parodyti, kad tik būtume kuo labiau patenkinti. Ir ačiū jam už tai :)

Toks pats „neprograminis“ sustojimas buvo ir čia. Achmedas staiga kirto per stabdžius ir atsisukęs rodo pirštu ir sako „Photo?“. Ir ačiū jam! Čia – vietinė skalbykla. O taip pat ir moterų socializacijos vieta. Kadangi šiuose kraštuose vanduo – nebloga prabanga, tokių skalbyklų vis vienoj-kitoj vietoj užmatydavome. Be skalbyklų dar stebėdavom kraštovaizdį – labai aiškiai matosi, kuriais tarpekliais iš kalnų teka vanduo, nes ten – žaliausios vietos. Beje, knygoje-gide griežtai patariama šiuose kraštuose ne tik negerti vietinio vandens, tačiau ir nebraidžioti upėse ir ežerėliuose. Šiuose vandenyse gyvena anokie tai parazitai, per žmogaus odą įlendantys į organizmą. Būta turistų susirgimo atvejų, todėl verta pasisaugoti.

Tiesa, dar vienas įdomus kultūrinis pažinimas – žmonės, sėdintys niekur. Ir taip pasitaikydavo nuolat. Įsivaizduokite – važiuojate tuščiomis plynėmis, kur anei jokios gyvybės ir šalia jokio miestelio ar kaimelio. Ir staiga, už kokio kilometro nuo kelio, ant penkių kilometrų spinduliu vienintelio akmens sėdi žmogus. Pradžioje tai atrodė komiška, bet vėliau pasidarė labai įdomu. Kodėl jie ten sėdi, iš kur atsirado ir ką ten veikia – taip ir nesužinojome.

Kai jau nebesigaudėme, kuriame Maroko gale esame, Achmedas vėlgi pravedė mums pažintinę pamokėlę be žodžių ir sustojo prie niekuo neišsiskiriančių nedidelio miestelio vartų. Čia nuotraukoje – ne koridorius ir ne rūsys. Čia – gatvelė tarp pastatų. Atrodo nejauku ir labai tamsu, tačiau didžiausias tokios statybos privalumas – kai bet kokiame medžio šešėlyje yra apie 30 laipsnių karščio, šiose gatvelėse – ne daugiau 20. Pasivaikščiojome, pažiūrėjome kaip gyvena žmonės ir važiavome toliau.

Būtinai paprašykite, kad jus nuvežtų į fosilijų ir mineralų muziejų. Nesu tikras, kiek jų yra, bet mes buvome Brahim Tahiri & Brothers muziejuje-parduotuvėje, kur apie fosilijas sužinojome viską. Malonūs šeimininkai ir puiki ekspozicija, eksponuojama lyg tai būtų koks bulvių maišas :) Jei rimtai, tai vietiniai visiškai nevertina to, ką turi. Kitaip sakant, kai turi daug – nebevertini. Maroko teritorijoje prieš amžius amžinuosius plytėjo vandenynas, kuriam slūgstant susidarė įvairiausios uolienos su fosilijomis. Šiame muziejuje eksponuojama begalė puikiai išsilaikiusių fosilijų. Jos eksponuojamos be priežiūros, gali čiupinėti iki valiai. Aišku, nečiupinėjome, tačiau vis tiek stebėjomės, kiek daug įvairiausių egzempliorių čia saugoma (kokių aš gyvenime nesu matęs), ir kaip atsainiai jie į tai žiūri. Kas per dinozauro galva nuotraukoje aukščiau? Kaip paaiškino šeimininkas, šita galva – dirbtinė, tačiau dantys joje – tikri, t.y. iškastos fosilijos. Ir tai – vienas iš kelių pilnų dantų komplektų pasaulyje. Kiek tame tiesos – nežinau, bet juokiausi, kaip tai eksponuojama: galėjau ramiausiai išsirauti kokį dantį iš šios galvos ir parsivežti namo. Niekas nė nebūtų pastebėjęs :)

Kadangi labai susidomėjau ta dinozauro galva, šeimininkas parodė savo darbo vietą muziejaus galiniame kieme. Kaip jis papasakojo, čia guli dinozauro suakmenėjęs kaulas. Tvirtinti to negaliu, bet dydis pasako viską. Ir vaizdas dar sykį pasako, kaip atsainiai jie žiūri į tokius išskirtinius egzempliorius – numestas ant kartoninių dėžių, verandoj, saulės atokaitoj, neprižiūrimas. Bet koks šuo gali nusitempti :)

Muziejaus gale – parduotuvėlė. Iš akmenų su fosilijomis jie daro viską – stalviršius, vyno laikyklas, fontanėlius. Indus, pelenines, pakabukus, papuošalus. Nuo A iki Z. Po parduotuvės kilo tik viena mintis – fosilijos jiems tas pats, kaip mums gintaras – gal ir gražu, bet atsibodę.

Kadangi buvome taip susižavėję tais prieš 400 milijonų metų gyvenusiais padarėliais ir sraigėmis, Achmedas sustojo vaizdingoje vietovėje, kur pakvietė užsilipti ant uolos. Užsilipom ir tada pažvelgėm po kojomis. O po kojomis – vėl fosilijos :) Štai tada ir supratome, kiek jų šioje šalyje. Pasivaikščiojom ten penkias minutes ir spėjom pasirankioti tikrų tikriausių 400 mln. metų senumo sraigių ir akmenukų su suakmenėjusiomis kirmėlėmis iš fantastinių filmų. Nors važiuok su plaktuku ir kaltu ir krauk viską į bagažinę :)

Na ir galų gale popiet atvykome prie Erg Chebbi dykumos, keliasdešimt kilometrų nuo Erfoud miestelio. Mūsų jau laukė nauja transporto priemonė – kupranugariai, kurių vienas pasirodė labai draugiškas ir puolė su G. bučiuotis :)

Kad neprisigalvotumėte visokiausių „ekspektacijų“, galiu nuteikti, kad pasijodinėjimas kupranugariais čia labai „parodinis“. Joji daugiausiai valandą, tave nuveda puskilometrį į dykumą ant aukštos kopos, pasodina ir kviečia palaukti saulėlydžio. Aišku, tai yra tikrai gražu ir neįprasta, bet mes tikėjomės daugiau laukinio pasijodinėjimo :) Bet, aišku, galima pirktis 2-3 dienų kelionę į dykumą – tada jau tikrai pavedžioja po tuščias bekraštes kopas ir pagyveni autentiškose gyvenvietėse tarp smėlio kalnų.

Kadangi saulėlydžiai – ne mūsų hobis, mes mandagiai atsiprašėm mūsų vadeliotojo ir pasišalinome į šoną padurniuoti. Kaip dori lietuviai, kurie neturi normalių kopų (o ta vienintelė Naglio kopa yra tokia vargana ir saugoma, kad baigia išnykti), pirmiausia ką padarėme, tai pradėjome vartytis nuo kelių dešimčių metrų aukščio kopų. Po to – ir nuo jų šokinėti. Jau po kelių minučių rūbai ir plaukai buvo pilni smėlio, o iš toli matėme miražą, kaip berberai sėdi žiūrėdami į mus ir sukioja pirštus prie smilkinio.

O čia vadeliotojas berberas, kuris, užsidėjęs mūsų akinius, prisistatė kaip Alibaba Michael Jackson. Tą vakarą dar kartą įsitikinome, kuo berberai skiriasi nuo arabų. Kai nusileido saulė ir jau buvo laikas joti atgal, jis pasisodino mus ant savo patiesaliuko ir išdėliojo prekes: akmenukus, indelius iš akmens, statulėles. Mums, aišku, viso to šūdelio nereikėjo, tai net neplanavom pirkti. Tai jį labai nuliūdino :) Tačiau jis buvo toks malonus, jog jau anksčiau buvom nusprendę duoti jam arbatos – 50 DH. Kai jam paaiškinom, kad nieko nepirksim, bet va – tau ačiū ir pinigų, jis jų atsisakė. Berberiška garbė neleidžia :) Galų gale, kai nepavyko įpiršti jam pinigų, jis įkišo į rankas akmeninį kupranugariuką, už kurį prieš tai prašė keturiskart daugiau, ir paėmė tuos 50 DH. Aš net neabejoju, kad jam net ir toks sandėris apsimokėjo, tačiau man labai patiko tai, jog jis dėl savigarbos pinigų šiaip nepaėmė.

Ir tuo mūsų pasilakstymas po dykumas baigėsi. Pagal programą turėjome būti nuvežti į Erfoud pavakarieniauti ir parvežti atgal į dykumą. Turėjome nakvoti klajoklių palapinėse ant sulankstomų lovelių ir pamatyti berberų pasirodymą – ale pramogą turistams. Bevažiuojant į Erfoud užsukome į mažytį kaimelį netoliese. Ir patekome į pasaulį, kur retas turistas patenka, todėl pradžioje buvome gerokai pasimetę. Gaila, bet visam tam vaizdui perteikti yra tik viena, telefonu daryta nuotrauka:

Buvo daugybė žmonių gatvelėje. Didžiulis klegesys. Kai atvykome, aplink mus supuolė krūva vaikų. Visur palei gatves sėdėjo daugybė žmonių ir bendravo arba dainavo. Viskas vyko tamsoje. Elektra? Nameliuose ji buvo, bet „gatvių“ apšvietimu ten tikrai niekas nesirūpina :)

Vėliau paaiškėjo, kad kažkokiam svarbiam kaimelio vyrui gimė dukra. Visi aplinkiniai kaimai buvo sukviesti į šventę, todėl ir vyko toks bruzdesys. Į vieną namelį rinkosi to vyro draugai ir giminės, bet mūsų ten neįleido – gal dėl to, kad turistai, o gal dėl to, kad vienas iš mūsų – moteris. Tačiau mums užteko ir to, ką matėme gatvėje. Vėliau mus nuvedė į kitą namelį ir ten pasodino gražiausiame svečių kambaryje. Nereikia minėti, kad tas svečių kambarys atrodė tragiškai varganai, bet sėdėti ant kelių kilimų ir pagalvių buvo visai patogu. Taigi, ten mums pasiūlė nebegrįžti į dykumas, pavakarieniauti čia (šeimininkas vaišina) ir vėliau nakvoti „kažkur“. Mes labai maloniai sutikome, nes buvome apakinti „once-in-a-lifetime“ patirties – patekome į kaimelį, į šventę, į kokią galime daugiau niekada nebepatekti. Be to labai greit supratome, kad mūsų vairuotojas būtų tūkstantį kartų dėkingas, jei galėtų čia likti su savo chebra ir jam nereiktų nakčia mūsų vežti dešimtis kilometrų atgal į dykumas. Mes Lietuvoje palapinėse miegam daugybę kartų per metus, tai tokia čia mums atrakcija ir bebūtų :)

Kol laukėm vakarienės, vėl išėjome į gatvę. Stovėjom, klausėmės, žiūrėjom. Kai šeimininkas pamatė, kad žiūrim, atvarė mašiną prie gatvelės ir įjungė šviesas. Pasikvietė mus ir sako, štai, fotkinkit :)) Vėl pasijautėm kaip baltašikniai turistai, tačiau greit nusiraminom, nes atsiradusi šviesa gatvelę iškart pagyvino ir paskatino veiksmą. Ką jaunimas veikia per tokias šventes? Ogi plikomis rankomis padega ir mėto kažkokius angliukus vietoj fejerverkų, arba suaugusių ir draugų akivaizdoje šoka vilionių šokius:

Kaip mums po kelionės paaiškino vienas padavėjas, išgirdęs kaip telefone žiūriu šį video, šis tradicinis ir senas berberų žaidimas yra skirtas flirtavimui ir viliojimui. Merginos užsidengia galvas skraistėmis ir seka vaikinų balsus. Kaip sakė padavėjas, šio žaidimo dėka jo tėvas pasipiršo jo motinai :)

Taigi, tik praėjus kelioms dienoms ir susigulėjus įspūdžiams prisiminėme, kaip mus nustebino šis patyrimas ir kaip buvo įdomu pamatyti turizmo nepaliestą ir natūralią mažo kaimelio gyvenimo tėkmę. Niekad nepamiršiu, kaip apsidžiaugdavo kelerių metų vaikigaliai, kai paspausdavau jiems ranką – susigėsdavo, staigiai išsišiepdavo ir nulėkdavo pas mamą laimingai šaukdami. O po minutės vėl grįždavo, antro raundo. Nepamiršiu, kaip atnešė valgyti didžiulį tadžiną su kuskusu, o tada susizgribo, kad neturi jokių įrankių. Kol mes ramiai, kaip normalūs žmonės, kaip jie visi, pradėjom valgyti rankomis, šeimininkas dešimt minučių ieškojo šakutės :)) Aišku, visapusiškas kultūrinis pažinimas turi savų minusų – nuo nehigienos pratrydom kaip reikalas, tačiau tai mums nė kiek nesugadino kelionės įspūdžių.

Su nakvyne, tiesą sakant, pasijautėm šiek tiek apgauti, bet buvom per daug pavargę, kad nervintumėmės. Be to, kelios valandos kaimelyje prieš tai atpirko bet kokius smulkius neaiškumus. Iš tiesų net džiaugėmės, kad nereiks miegoti tame kaimelyje, baisiuose kambariuose, kur laksto pusės delno didumo tarakonai. Mus nuvežė į kažkieno butą Erfout miestelyje ir ten paguldė gražiame kambaryje ant sofos. Patys šeimininkai su mūsų vairuotoju išlėkė tūsintis ir džiaugtis vaiko gimimu :)) Mes per kelias minutes smigom, o ryte atsibudom puikiai pailsėję. Ir pasiruošę naujai dienai.

Kadangi 3 dienų kelionėje yra laiko viskam, Achmedas negailėjo vaizdinių ir vežiojo visur, kur tik galima. Aukščiau nuotraukoje – vaikščiojome po labai gražų sodą, kur pastebėjome, kaip gudriai surenkamos datulės – dar joms neprinokus užmaunami drobiniai maišai ir taip datulės nenukrenta ir neišsipurvina.

Tačiau dienai bėgant jau buvome visiškai perpildyti įspūdžių ir dalį laiko abejingai žiūrėjome pro langą. Kažkurią akimirką net pagalvojau, kad gal tos trys dienos – per daug? Kalnai jau nebestebino, uolos – tokios pačios, o visi vaizdiniai, prie kurių sustodavome, atrodė vienodi. Bet tik po to supratau, kad tai tik tarpinės stotelės – juk jokia šalis nėra ištisai graži – turi būti ir neįdomūs pravažiuojami plotai. Tą supratau, kai vairuotojas vėl parodė savo visureigio sugebėjimus ir pasuko į uolingą kelią per Drâa Valley.

Važiuojant per Draa slėnį atsigavo mūsų smegenys ir atsirado dar truputis vietos įspūdžiams. Šios vietos unikalumas – ne tik iš abiejų pusių vaizdą spaudžiantys kalnai ar visur išdygstančios palmių giraitės, bet ir visame slėnyje išsimėtę maži kaimeliai. Dar sykį šioje kelionė pamatėm unikalų kraštovaizdį, kur žmonės gyvena visiškai asketiškai ir paprastai – ir jiems, atrodo, nieko daugiau ir nereikia. Žiūrėdamas pro langą pagalvojau – įdomu, ar jie kada nors susimasto apie tai, kokio grožio vietovėje stovi jų namai? Aišku, įprasta kad ilgainiui grožio pradedi nebematyti. Bet mums, gyvenantiems visai kitokiame krašte, žiūrint į tą slėnį buvo sunku nesistebėti kiekvienu jo kilometru.

Ir tai nebuvo gražių vaizdų pabaiga, bet jau toliau mums nebeužteko jėgų. Smegenys perkaito. Link Ouarzazate važiavome pro Tizi n’Tinififft kelią per kalnus, tačiau besižvalgydami į įspūdingo grožio kalnus jau nebereiškėme tokių susižavėjimo šūksnių kaip anksčiau. Tiesiog sėdėjome ir grožėjomės. Maroko kalnai ir kalniukai įspūdingi tuo, kad čia pamatysi įvairiausių formų ir sandaros uolienų – ir plokščių, ir išsidėsčiusių sluoksniais, ir nugludintų apvalių, ir birių lyg smėlis ir kietų kaip Alpės.

Ir paskutinė nuotrauka, tai kontrastas, kurį kelionės pabaigoje pamatėme prie pat Ouarzazate:

Šiukšlės. Taip, Maroke šiukšlės visur bado akis ir gadina vaizdą, tačiau šiam reginiui neprilygo niekas. Fotografuota pro langą, todėl vaizdas neryškus. Aš pusiau juokaudamas, pusiau rimtai spėjau, kad čia įvyko maišelius gabenusio sunkvežimio avarija. Nes vaizdas buvo toks tragiškas, jog net pats vairuotojas nusistebėjo. Kelių kilometrų spindulių šitas kalnas ir visa aplinka buvo padengta plastikiniais maišeliais, nešiojamais vėjo. Gražios vietovės, negražiai darantys gyventojai. Buvo šiek tiek gaila.

Na ir jei dar jūsų neįtikinau, kad vaizdų kelionėje prisižiūrėsite visam gyvenimui, paklijavau kelis peizažus (kurie visiems taip įgrisę ir iš visų kelionių atrodo vienodai):

(paspaudus dędęnasi)

Tai tiek. Kaip ir sakiau, atrodo galima papasakoti daug, bet kai pradedi pasakoti, supranti, jog daugybė įvykių ir įspūdžių šioje kelionėje – patyriminiai. Svarbiausia, kad tai buvo tobula atgaiva po varginančių didžiųjų Maroko miestų.

„Nature Dream“ organizuojama kelionė susideda iš: nakvynė prieš kelionę puikiame viešbutyje „Les Jardins“ (arba galima rinktis pigesnį variantą) trys dienos kelionės (su nakvyne kalnuose ir dykumoje), ir tuomet vėl nakvynė viešbutyje „Les Jardins“. Mes rinkomės tokią kelionę, nes norėjome Maroką „patirti“ pilnai. Jei spaudžia laikas, galite rinktis 2 dienų kelionę arba bet kaip modifikuoti kelionės taškus. Su jais galima susitarti ką tik nori. Kadangi čia jau berberų kraštas, vietiniams čia vienas malonumas pradžiuginti visokius turistus savo šalies grožiu, todėl jie stengsis prisiderinti prie jūsų. Rekomenduoju rinktis 3 dienų kelionę – girdėjau ir skaičiau, jog 2 dienų ne visai užtenka, kad pamatytum viską, ką gali.

Jų svetainė: „Nature Dream“ (jei nemokat prancūziškai, naudokite Google Translate).
Kontaktinis el. paštas: contactnaturedream@gmail.com
Kainos: jas galima rasti jų svetainėje. Kaip ir visam Maroke – derybinės :) Kiek teko ieškoti kainų, tai jos įvairiose įmonėse varijuodavo nuo 120 iki 700 eurų. Už ką mokėti 700 ar 500, aš nesuprantu. Kelionės už 120 nesirinkome todėl, jog arba ten prastas maršrutas, arba važiuojama ne visureigiais, todėl nepamatai daugumos įdomių dalykų. Mums šis variantas tiko, nes buvo pats tas viduriukas – visureigis, bet kaina pakenčiama. Jei kontaktuodami dar pasakysite, jog esate nuo Mykolo iš Lietuvos, jums turėtų lengviau numušti kainelę :)
Vairuotojas: jei norite keliaudami turėti anglakalbį vairuotoją, būtinai tai pasakykite užsisakydami kelionę.
Avansas: jie paprastai prašo avanso, bet tai vėlgi derėjimosi reikalas. Jei esate sąžiningi žmonės, viską suderėsite :)
Ir dar: būtinai išsiaiškinkite viską, kas jums priklauso už sutartą sumą. Pasižiūrėkite ar yra maitinimas, ar nakvynės visos ir pan. Už gėrimus (tame tarpe ir nealkoholinius gėrimus pietų ar vakarienės metu) visada reikia susimokėti patiems. Ir nepamirškite, kad čia – Marokas – trečio pasaulio šalis – čia visuomet būna įvairių smulkių nesklandumų, todėl reikia būti atlaidesniems. Nebūkite buržujais ir nesipiktinkite dėl kiekvieno šūdelioko.
Nepamirškite: visur šypsotis ir nebūti šikniais. Ten berberų kraštas, ten žmonės – draugiški :)

Ir galiausiai ačiū Mohammad’ui ir jo padėjėjai Naima’i, pasitikusiems mus Ouarzazatėje su arbata ir saldainiais ir suorganizavusiems šią kelionę. Ačiū jiems ir Achmedui už ilgam įsiminusius įspūdžius ir sugebėjimą parodyti gražiąją Maroko dalį. Taškas.

•