Iš pat pradžių noriu pranešti, kad šis antrasis įrašas (pirmasis yra čia) yra tik mano įspūdžiai ir nuotykiai. Čia rasite nedaug svarbios informacijos apie Maroką, nebent bendrus faktus bei daugybę nuotraukų. Norėdami pamatyti nuotraukos antraštę, užveskite ant jos pelės žymiklį ir atsiras užrašas. Norėdami pamatyti didesnę nuotrauką, paspauskite ant jos. Jei norite smulkios informacijos, jos ieškokite kituose įrašuose – apie transportą, tikėjimo ypatymus, valdžios reikalus, maistą, hašišo reikalus, taip pat viešbučius, fotografavimą, internetą, derybas ir kitus dalykus. Taip pat informacija apie kelionę džipu į Maroko dykumą ir kalnus. Todėl jei jums rūpi tik faktai ir tingite skaityti mano klajonių istorijas, pereikite prie tų įrašų. Ačiū už dėmesį dar kartą :)
Antra kelionės dalis, palyginus su pirmąja, buvo tikras atsipalaidavimas. Supratome, kad nėra kur skubėti, kur lėkti, todėl sau ramiai vaikštinėjome, žiūrinėjome gražias vietas, važinėjome taksi ir mėgavomės šalimi. Tik aišku, per daug atsipalaiduoti irgi negalima – nemalonių įvykių gali pasitaikyti visame Maroke, todėl visada reikia išlikti budriam.
Ryte prieš traukdami į kitą miestą – El Jadida, užsukome į banką ir išsikeitėme krūvą pinigų. Pamačiau visagalį bankininką, kuris kokių 30 kupiūrų suskaičiavo per kokias 7 sekundes, jei ne greičiau. Tikras pinigų meistras :) O tada buvome labai nustebinti Maroko išsivystymu. Buvome girdėję, kad traukiniai yra dviejų klasių, ir kad visi vietiniai važinėja antra klase. Iškart pradėjome įsivaizduoti, kad tai kažkas panašaus į traukinius Indijoje, kai visi sėdi ir stovi susispaudę arba važiuoja net ant traukinio stogo. Nusprendėme, kad tai reikia išbandyti ir nusipirkome antros klasės bilietus. Nekantraudami laukėm traukinio. Kai jis atvažiavo, aš pradėjau juoktis, nes tai nė kiek nebuvo panašu į Indiją. Kai įsėdome į traukinį, supratome, kad tai net nepanašu į Lietuvą. O kai pradėjome važiuoti, supratau, kad Lietuvai dar iki to toli. Nemenkinu Lietuvos, tiesiog noriu pasakyti, kad Marokas yra labai gerai išsivysčiusi šalis, tik joje, deja, yra daug skurdo. Tokiu traukiniu Lietuvoje nesu važiavęs – šešiavietės kajutės, viskas švaru, kvepia, veikia lempos. O svarbiausia – traukinys lekia virš 100km greičiu! Kai bandžiau nustatyti greitį žiūrėdamas, kaip traukinys lenkia automobilius, spėjau, kad greitis kartais pasiekdavo 140km/h. Ar tai ne išvystytos infrastruktūros požymis? Po poros valandų atvykome į Kasablanką (pavojingiausią ir tikrai neįdomų industrinį miestą), kuriame iškart persėdom į kitą traukinį, bet prieš tai dar spėjom pamatyti vietinių sisiojimo ypatumus:
Po visiškai neprailgusios kelionės atvykome į El Jadidą. Šis miestas man didelio įspūdžio nepaliko, tikriausiai net buvo neįdomiausias iš visų. Bet tai gan mielas portugalų įkurtas miestelis, kuriame galite pamatyti daug vietinio gyvenimo.
Apsigyvenome gražiame viešbutuke, kuriame dušas buvo įrengtas tiesiai kambaryje – beveik permatomos plokštės skyrė kambarį nuo tualeto ir dušo, todėl naudojantis abiem daiktais, kambaryje esantis žmogus viską matydavo. Daug nepatogumų tai nesukėlė, nebent kambaryje tvyrantį savotišką kvapą atlikus rimtus gamtinius reikalus :)) Tačiau pats viešbutis buvo labai gražus, visas išpuoštas ir su daugybe autentiškų daiktų.
El Jadidoj sužinojau, kaip žmonės saugosi nuo žuvėdrų – visų sienų viršuje įmūrija daug stiklo šukių, todėl žuvėdros ir kiti paukščiai negali nutūpti ir neteršia aplinkos. Ten pasivaikščiojome po senamiestį, pafotografavome žmones su 300mm objektyvu (daug priartinančiu, tik nelabai ryškiu) ir lengvai mėgavomės gražia diena. Gan ramus miestas, nelabai kas ir kabinėjosi, arba tiesiog mes jau atrodėme „nebe pirma diena šalyje“, todėl vietiniai nebuvo tokie įkyrūs.
Apturėjome ir smagių nuotykių. Kadangi norėjome „paragauti“ visokio gyvenimo, užsukome pavalgyti į visiškai vietinę valgyklą. Visų pirma ten buvo tikrai nešvaru ir nejauku, tačiau visai smagu. Visų antra, niekaip ten negalėjome susikalbėti. Tik grįžęs iš kelionės sužinojau, kad einant į tokias valgyklas, turguje reikia nusipirkti norimo maisto, ir jį tau valgykloje iškepa. Ten dirbęs padavėjas labai šokinėjo apie mus – nubėgo į turgų, nupirko mėsos, iškepė, viską gražiai patiekė ir šiaip buvo labai paslaugus. Dėl to jo paslaugumo leidomės pirmą kartą apgaunami – sumokėjome tikriausiai dvigubą kainą, nei reikėjo, bet nė kiek nesigailėjau, nes labai smagu buvo matyti tą jo nuoširdų rūpestį :) Paprastai nemėgstu, kai apie mane šokinėja, bet Maroke leisdavau sau kartais pasijausti tokiu, kokiu jie mane laikydavo – pinigų maišu :)
Taip pat aplankėme portugalų požemines cisternas, kuriose anksčiau laikydavo vandenį. Įspūdingai. Šiose cisternose-požemiuose filmuota labai daug holivudo ir kitokio kino filmų, ir kaip tik tuo metu, kai lankėmės, požemiai buvo pilni superinės filmavimo technikos. Aišku nebūtų čia Marokas – atviri laidai telkšojo balose, rozetės buvo permirkusios :) Bet svilėsių kvapo nesijautė. Vakarop pasivaikščiojom nuostabiai sutvarkyta alėja ir pastebėjome jaunimo pasilinksminimo būdą – daugelis palmių, esančių alėjoje, buvo sudegusios ir nudžiuvusios. Atsitiktinio gaisro galimybę atmečiau, nes tarpai tarp palmių buvo gan dideli. Kaip supratome, jaunimas taip linksminasi ir padeginėja palmes. Turėtų būti gan gražus ugnies stulpas :) Tokių palmių vėliau matėme ir kituose miestuose. Vaikščiojant alėja pastebėjau, kad visas paplūdimys – futbolo aikštės.
Begalės jaunimo ten žaidžia futbolą (ir gan gerai!), tačiau nesusiviliojau nueiti pažaisti su jais, nes buvau per daug pavargęs :) O be to, dar nesijaučiau visiškai laisvai, todėl ir neprisiverčiau.
Vėliau pavaikėme begalę žuvėdrų (ar tai kirų, aš nelabai juos skiriu) ir pasimėgavome paplūdimiu. Dabar rašydamas suvokiu, kad tikrai tuo metu buvome atsipalaidavę ir į nieką nekreipėme dėmesio – net nėra apie ką rašyti! :) Bet dar noriu paminėti paskutinį atradimą šiame mieste: sėdėjom žiūrėdami į vandenyną, o saulė leidosi mums už nugarų. Jausmas ne keistas, o visiškai nesuprantamas. Niekaip prie to nepripratome :)
Kitą rytą laukė 6 valandų kelionė autobusu į Essaouira (tariama Esawyra). Nuostabų kurortinį miestą, į kurį kada nors tikrai noriu sugrįžti.
Atvykus į Essaouira suėmė juokas. Bandant išlipti iš autobuso, prie durų supuolė kokių 15 vietinių, kurie kišo savo vizitkes ir viešbučių reklamas. Gerai, kad jau buvau išmokęs elgtis tokiose situacijose, tai tik užriaumojau No! ir prasispraudžiau pro visą tą minią. Essaouira taipogi įkūrė portugalai, ir į ją atostogauti važiuoja patys marokiečiai. Pasiėmėm lagaminus ir tada prasidėjo visa linksmybė – daug vietinių tamposi tokius gan didelius vežimėlius, kuriais vežioja įvairius daiktus ir prekes. Taip pat ir turistų lagaminus. Nesvarbu, kad mes turėjome lagaminus su ratukais – vietiniai taip įkyriai lindo, taip siūlėsi pavežti, jog buvo neįmanoma praeiti. Vienu metu, kai supuolė keturiese, nebeatlaikiau ir pirmą kartą (bei paskutinį) šioje šalyje nusikeikiau rusiškai :) Tada nutaisiau labai piktą ir grėsmingą veidą, užriaumojau No! ir šiaip ne taip ištrūkom iš to balagano. Susiradome gan brangoką viešbutuką (para 100lt – brangu jų kainomis), kuris buvo pačioje miesto širdyje netoli vandenyno.
Ir tada aš supratau visą šio miesto grožį… Ir supratau, kad tai pagaliau atgaiva man po ilgos ir gan sunkios kelionės. Galėčiau dėti dešimtis nuotraukų iš šio miesto, bet pasistengsiu atrinkti, kad jums nebūtų nuobodu :) Mieste yra didžiulis uostas, kuriame veikla užsiima labai daug žvejų. Savo valteles jie dažo mėlynai. Marokiečiai tiki, kad mėlyna spalva saugo nuo negandų (daug kur taip galvoja, Graikijoje irgi), todėl mėlyną spalvą matysite ir ant langinių, durų ir kitų vietų.
Veiksmas vyksta visoje pakrantėje. Pagautą žuvį čia iškart pardavinėja gatvėje, ją galima nusipirkti, nusinešti į kavinę ir ten tau ją iškepa. Net gailėjausi, kad nesu didelis žuvies mėgėjas. Tačiau nuostabiausias dalykas čia – žuvėdros. Jų čia tokia daugybė, jog visas dangus perpildytas jomis. Galima sėdėti ir grožėtis žuvėdrų kova su vėju – tą mes ir darėme. Vis galvojome, kada sulauksime pirmo balto plekštelėjimo ant peties ar galvos – tačiau laimė mus lydėjo, ir bombos iš dangaus krito tik aplink mus, bet ne ant mūsų :) O katės šiame mieste atrodo labai prastai – visą grobį privatizuoja žuvėdros, ir dar tas kates pakapoja kartais. Net nežinau kaip perpasakoti tą nuostabų vaizdą, į kurį žiūrėjau ir nieko negalvojau. Apie šį miestą nepapasakosi – visą tai reikia pamatyti.
Kitą dieną pasijaučiau dar geriau. Essaouiroje visi atsipalaidavę. Čia pilna rastamanų, kurie garsiai klausosi regio ir mėgaujasi gyvenimu. Hašišo (jie vadina jį Kif’u) siūlo kas trečias žmogus. Čia niekas neskuba, su pardavėjais derėtis – vienas malonumas, niekas neapgaudinėja ir, svarbiausia, jei esi be lagaminų – niekas nesikabinėja. Tikriausiai tai miestas, į kurį atvažiuosiu iškart, jei grįšiu į Maroką.
Be to, čia visada šniokščia labai gražus vandenynas su netradicine pakrante. Tiesiog prisėsdavom ant sienos ir mėgaudavomės akimirka. Dar pamiršau paminėti, kad buvom sutikę britus, kuriuos lydėjo marokietis ir labai daug kažką aiškino. Susižiūrėjom, aš tarstelėjau „Don’t trust anyone“, nes pamačiau, kad jiems čia viena iš pirmųjų dienų (tas labai matosi) ir taip pradėjom bendrauti. Paplepėjom ir patraukėm savais keliais. Vėliau nusprendėm papietauti ir pataikėm į kavinę, kuri buvo tuštesnė, nei kitos. Vėliau supratau kodėl – kai atnešė maistą, spėjau, kad valgau katieną :) Bet visai skani buvo :) Aišku, stebinančių naujienų sužinojau net kelionei artėjant prie pabaigos. Kai valgėme, prie mūsų priėjo elgeta su vaiku ant nugaros, o tas vaikas labai klykė. Aišku, nieko jiems nedavėme, tačiau elgetai nueinant, labai nustebau – ji iš visų jėgų nagais gnaibė vaikui užpakalį, kad šis klyktų… Fui. Bjauru. Ir, pasirodo, čigonės Lietuvoje taip daro.
Ir aišku, išsirinkome nelabai gerą vietą pietums – visą laiką valgydamas mačiau, kaip berankis žmogus bandė valgyti, o po to į burną paėmęs teptuką paišė atvirutes. Apėmė toks gailestis, kad pirmą kartą sušelpėme vargšą – iš jo nupirkome dvi atvirutes po 20 DH, nors paprastai atvirutės kainuoja dešimt kartų mažiau. Norėjau pirkti dar kelias, bet proto balsas mane apramino :) Essaouiroje ir šiaip išleidome šiek tiek pinigų. Pirkome lauktuvių ir šiaip smulkmenėlių, tačiau stengėmės neįsijausti, nes gide-knygoje perskaitėme, kad neverta pirkti kitur, jei paskutinis kelionės taškas – Marakesho miestas. Buvo parašyta, kad Marakeshe galima rasti visų prekių ir netgi geresnėmis kainomis. Pasitikėjom gidu ir pirkimą ribojome (o po to labai keikėmės – bet apie tai vėliau).
Labai nenorėjau, tačiau su šiuo miestu irgi teko atsisveikinti. Šiame mieste pajaučiau tikrąsias atostogas – galva čia išsivalo, kūnas atsigauna, o šypsena nedingsta nuo veido. Nors čia patyrėm daug nuostabių dalykų, kurių pagrindas buvo tiesiog geras ir atpalaiduojantis ramybės jausmas, tačiau sėdom į autobusą. O mus išlydėjo grupė senukų, tiesiog visą dieną sėdinčių stotyje ir stebinčių gyvenimą. Velniškai gražus jų gyvenimą atspindintis vaizdas.
Ir štai, saulei nusileidus mes jau Marakeshe. Iki išvykimo liko lygiai trys dienos. Autobusu važiavome penkiese – porelė italų, vokietis ir mes. Stotyje traukėme iš lagaminų striukes ir priėjo tas vokietis. Užklausė, ar žinom, kaip pasiekti Djema el Fna aikštę (pagrindinė miesto aikštė, aplink kurią vyksta visas veiksmas). Jis neturėjo žemėlapio ir jokios orientacijos, todėl nusprendėm važiuoti vienu taksi ir mokėti perpus. Beje, turistus žiemos metu ten greit įsimeni – su viena italų porele susitikdavome beveik kiekviename mieste, netgi didžiuliame Marakeshe :) Taksi dar spėjom paplepėti su vokiečiu, jis papasakojo, kad Essaouiroje jautėsi nesaugiai – nusistebėjome, tačiau kiekvienam savo.
Marakeshe aplankėme daug norimų objektų ir mėgavomės vietinio gyvenimo stebėjimu. Tai, aišku, jau buvo kelionės pabaiga ir mane apėmė šioks toks namų ilgesys, ir negalėjau to išmesti iš galvos. Tačiau pramogų susiradome. Djema el Fna aikštėje vakare pastatomi stalai, ištempiami brezentai, sunešamas maistas ir prasideda tikra šventė. Tai dalykas, kurio niekur neteko matyti, ir nors labai daug apie Marakesho vakarus skaičiau, tačiau niekad neįsivaizdavau, kad čia taip smagu. Pirmiausia prisivertėme užsukti ir suvalgyti puodelį virtų sraigių. Tiesą pasakius, visiškai neskanu ir net bjauru, kai matai iš skausmo pražiotas jų burnytes :)
Tada patraukėme prie kitų stalų, kuriuose galima pavalgyti normaliai. Kadangi „kavinių“ ten kokių penkiasdešimt (vasarą tikriausiai šimtas) viena šalia kitos, o visi nori, kad eitume pas juos, ten vyksta tikra kova dėl kiekvieno kliento :) Visi tokie malonūs, taip gražiai šneka, taip kalbina prisėsti pas juos! Praėjome vieną kartą ir nusprendėm pabandyti dar kartą, nes čia vyko tikras bendravimas, tikros diskusijos ir juokingi pašnekesiai su virėjais, kurie tikrai mokėjo linksminti turistus. Kokių pagyrų ir pažadų tik neprisiklausėme per tas kelias minutes :)) Tada sėdome prie vieno stalo ir užsisakėm tikrai pigaus, bet skanaus maisto. Ir tada pradėjom stebėti. Jų turistų viliojimo sugebėjimai – fantastiški. Vieni buvo susitarę pradėti ploti, jei žmonės sutinka sėsti pas juos. Ir labai gražiai atrodydavo, kai kas nors atsisėda, o kokių 15 vyrų pradeda ploti ir garsiai šaukti.
Beje, nepamirškite, kad jų pažadai ką nors duoti nemokamai ar padaryti nuolaidą – tik pažadai. Mums bent tris kartus (ne tik Marakeshe) žadėjo, kaip sumažins kainą, tačiau kaina likdavo tokia pati, o kai pradėdavau ginčytis, jie staiga pamiršdavo anglų kalbos žinias :) Jie čia visus bando nežmoniškai išdurti, atneša ne tai, ko užsisakei, siūlo dar visko, tačiau viskas šioje vietoje vyksta pagal tokias smagias žaidimo taisykles, kad negali nesišypsoti. Tą vakarą valgėm du kartus, nes po pirmojo nusprendėm nueiti kitur ir vėl pasimėgauti šia Maroko ypatinga vieta. Jei nebuvote valgyti šioje aikštėje, reiškia Maroke nepajautėte valgymo malonumo :) Nes čia verda tikras gyvenimas!
Kitą rytą iškart nuėjome prie apelsinų sulčių kioskelio. Jų ten labai daug ir jie visi labai intensyviai kviečia užeiti pas juos :) Sultys tekainuoja 1 litą, tačiau grąžos davimo ceremonija – intriguojanti :) Čia tikriausiai bene vienintelė vieta Maroke, kur grąžos galite laukti labai ilgai :) Tačiau laukite – anksčiau ar vėliau atgausite kiekvieną dirhamą, tik kol neturite visų – nesidėkite turimų atgal į piniginę. Mes sultis pildavomės į buteliuką ir gerdavome visą dieną – prisigėriau tiek vitaminų, kad užteks ilgam.
Na, ir didysis mūsų apsigavimas, dėl kurio keikėmės. Apsilankę Marakesho turguje supratome, kad labai stipriai apsigavom patikėdami gidu-knyga, jog viską galima nusipirkti Marakeshe. Tikrai ne visas prekes radome, kurias buvome nusižiūrėję. Be to, Marakeshe kainos didžiausios už bet kokio kito miesto kainas. Todėl tikrai netikėkite, jei kas sakys, jog Marakeshas yra geriausias miestas pirkimui. Aš pasakyčiau, kad kaip tik blogiausias. Na, bet labai ilgai neliūdėjom, susiėmėm ir ėjom derėtis :) O derėtis jie visi mėgsta.
Kai pabodo derėtis (tikrai varginantis užsiėmimas), nuvykome į prancūzo Majorelle suprojektuotą parką, kuriame prisiminiau savo vaikystės ligą – kaktusus. Pirmą kartą supratau, kas per daiktas yra bambukas – iki šiol dar nebuvau jo čiupinėjęs. Praleidome parke šiek tiek laiko, nes augalų įvairovė tikrai užbūrė, o ir pats parkas buvo labai ramus ir gražus.
Išėjus iš parko prie mūsų priskreto nelegalus pardavėjas, kuris siūlė tokį didelį ir baisų papuošalą. O aš sumaniau jį nupirkti :) Jis aišku pasiūlė pirkti už 300 DH, bet aš apimtas juoko ir didelės kantrybės, nupirkau tą nereikalingą daiktą už 35 DH :)) Ir tai tikriausiai sumokėjau triskart daugiau, nei jis vertas. Tai buvo tikriausiai juokingiausios derybos, nes įvariau vyriškiui visišką neviltį :) Tada nuvykome į Marakesho muziejų – vietą, kuri mane labiausiai užbūrė ir supratau, kad iš visų aplankytų medersų, muziejų, rūmų ir parkų, tai buvo labiausiai atpalaiduojanti vieta. Viskas paprasta – tame muziejuje yra tokia didžiulė salė, dengta pakeliamu stogu. Ten tokia rami šviesa, tokia graži aplinka, o sėdėdamas ant minkštų foteliukų gali klausytis labai gražios tradicinės muzikos (tos tikros tautinės muzikos) – tai taip atpalaiduoja. Sėdėjome ten gerą pusvalandį, kol nepasirodė kažkokios durnos jaunos turistės, kurios pradėjo spygauti ir visomis pozomis fotografuotis. Per galvą tokioms.
Jeigu norite pamatyti daugybę mūsų tautiečių gandrų, apsilankykite El Badi rūmuose. Šie rūmai ypatingi tuo, kad kažkuris Maroko tironas sugalvojo išgražinti Meknesą, tuometinę sostinę. Ir sugalvojo, kad tie rūmai labai gražūs, todėl juos visus išgriovė ir medžiagas panaudojo Meknes pastatų statyboms. Jie ten visi taip darydavo, todėl nereikia stebėtis :) O gandrų čia – dešimtys. Smagiausia stebėti, kaip jie poruojasi. Tiksliau sakant, tas poravimasis girdisi visuose rūmuose – klegėdami savo snapais, jie kviečia vieni kitus intymiems reikalams. Visi rūmai skamba nuo to gražaus garso.
Ne tik tai, kad pirmą kartą gyvenime normaliai mačiau gandrą (skrendantis aukštai danguje – nesiskaito), bet netgi stovėjau nuo dešimties gandrų per keliolikos metrų atstumą. Ir matydamas, kaip kitų šalių turistai grožisi šiais paukščiais ir juos pleškina fotoaparatais, jausdavau didžiulį pasitenkinimą, kad šie paukščiai – iš mano tėvynės. Taip ir norėdavosi jiems tą pasakyti. Tokiomis akimirkomis supranti, kokia visgi mūsų gamta graži. Tik gaila, kad atsiranda protinių invalidų, kurie sugalvoja tokias grožybes, kaip gandrai, šaudyti dešimtimis.
Tik paskutinę dieną prieš išvykimą supratome, kokia nesąmonė vyksta Djema el Fna aikštėje. Ši aikštė labai garsi tuo, kad joje pilna gyvačių kerėtojų, įvairių muzikantų, būgnininkų, vandens nešiotojų (tai tokie tradiciniai žmogeliai pas juos) ir dar įvairiausių pramogų. Vakarais čia vyksta didžiuliai pasirodymai. Daugiausia žmonių, kaip visada Maroke, sutraukia istorijų pasakotojai. Nors ir juokingai skamba, tačiau Maroke tai labai populiaru – yra koks nors pasakotojas, o aplink jį daugybė klausytojų. O vandens nešiotojai, kuriuos matote nuotraukoje apačioje, tėra apsimetėliai, pasisiuvę tradicines aprangas. Nuo senų laikų Maroke būdavo žmonės, dažniausiai seni vyrai, kurie ožkos maišuose nešiodavo vandenį ir pardavinėdavo žmonėms bei iš to pragyvendavo. Tai lyg ir išmaldos prašymas, tačiau juk žmonės dirbdavo. O šie piliečiai tiesiog prašo pinigų už fotografiją kartu (tik fotoaparatą turi turėti pats, kaip ir visur pas juos :) ).
Tris dienas prabuvome šiame mieste, bet tik paskutinę dieną supratome, kad visas tas balaganas, dėl kurio svaigsta daugybė turistų, gražiai skamba tik iš toli – graži kakofonija. O iš arti suvoki, kad gyvačių kerėtojai – tinginiai, papučiantis dūdeles ir vaizduojantys indiškuosius kerėtojus, kai tuo metu jų gyvatės guli ant kilimo ir į nieką nereaguoja. Tos jų dūdos taip atsibosdavo, kad net siutas imdavo. Kad nors groti mokėtų.
Būgnininkai, daužantys įvairiausius būgnus, irgi nemoka groti! Taip tragiškai nesusigroja, kad net baisu. Galvojau, gal prisėsti prie jų ir pagroti, tikriausiai šimtą kartų geriau pabūgnyčiau :) Tačiau ir vėl nesiryžau, nes neturėjau dar tiek drąsos :) O kažkokie muzikantai su kvailomis kepurėlėmis ir debiliškomis išraiškomis išvis absurdas – jie prieina prie tavęs mosikuodami bimbiriuku ant kepurės, padaužo savo instrumentus ir tada staiga atkiša kepurę ir įkyriai prašo pinigų. Tai jau tikrai yra už ką sušelpti :)
Šioje aikštėje vos nebuvom apgauti – priėjo žmogelis su gyvate, užkalbino, ir staiga bandė uždėti gyvatę man ant kaklo. Aišku aš būčiau ją numetęs ir nuėjęs, tačiau mačiau situaciją, kai turistei teko mokėti pinigus už „gyvatės palaikymą ant kaklo“. Jie ten dirba gaujomis ir nesusimokėjęs sunkiai dingsi, todėl būkite atsargūs. Taip pat vos neapgavo žmogus su beždžione, kuris su manim pasisveikino, ištiesė ranką. Aš kažkaip nesusimąsčiau ir ranką padaviau. Ir jis staiga suspaudė mano plaštaką ir puolė dėti beždžionę man ant rankos (po to man tektų už tai mokėti). Tai gerai, kad aš ne mandagus europietis, tai užkriokiau jam kažką ir ištraukiau ranką.
Ir šiaip, su beždžionėmis ten elgiamasi žiauriai. Jas supjudo (kaip šioje nuotraukoje), kad jos pradėtų spiegti ir turistai atkreiptų dėmesį. Beždžionės visada tupėdamos bando nusitraukti grandinę, nes ji veržia kaklą. Už tai, aišku, gauna spyrį. Baisu.
Tik vienintelis žmogus, kuris tikrai sukėlė susidomėjimą, buvo dantų žmogus, apie kurį jau buvome girdėję. Jis tiesiog sėdi, pardavinėja dantis (ir protezus) ir su visais fotografuojasi :) Bet tai vienintelis įdomus dalykas iš visų ten dieną besirodančių aktorių. O tie dantys iš arti atrodo šlykštokai. Net nesiryžau pirkti. Vienu žodžiu, kai pabūni ilgiau Djema el Fna aikštėje, supranti, kad ji įdomiai ir gražiai atrodo tik iš toli. Iš arti ten nesąmonė.
Na, ir dar kartą turėjom galimybę nusistebėti šio šalies gyventojais. Tiksliau sakant – šiais klounais, muzikantais ir netikrais gyvačių kerėtojais Djema el Fna aikštėje. Sėdėjome terasoje, kai prasidėjo 16 valandos jų tradicinė malda, kurią lengvai pažinsite iš keisto žviegimo per daugybę garsiakalbių. Pradžioje pajaučiau, kad kažkas ne taip, ir tik po kurio laiko suvokiau, kad visa aikštė nutilusi. Nors visi aikštėje esantys žmonės ir nesimeldė, tačiau visi sutartinai nutilo, plepėjo tarpusavyje ir netriukšmaudami bei negrodami pagerbė maldą. Tai buvo labai gražu.
Už nuotraukas toje aikštėje galite sumokėti tikrai brangokai. Visas nuotraukas dariau iš terasos, į kurią lipa visi turistai ir pleškina visą aikštę :) Tai vienintelė vieta, kurioje iš tavęs nereikalaus pinigų. Befotografuojant mus užkalbino du amerikiečiai. Apsidžiaugę, kad kalbam angliškai, pradėjo klausinėti ir patys pasakoti savo įspūdžius. Tikrai malonūs žmonės, tikrai teisingi amerikiečiai, tokių esu sutikęs nedaug. Pakalbėjom ir apie Maroką, ir apie Europą, ir apie Ameriką, ir apie Obamą, kurio pergale jie labai džiaugėsi daug labiau už mus. Jie mus labai kvietė atvažiuoti į Ameriką, tad pažadėjau per 5-10 metų ten apsilankyti :) Apturėjom labai malonų pokalbį su maloniais žmonėmis. Apskritai su turistais Maroke pasikalbėti smagu, nes visi suvokia, jog kiekvienas turistas šioje šalyje yra balta varna ir visiškas ufonautas tuo pačiu :) Pasijauti ne toks vienišas.
Grįžom į viešbutį, susipakavom lauktuves ir smigom. Kaip ir turėjo būti, negalėjau užmigti kelias valandas. Anksti ryte atsisveikinom su Maroku, stebuklingai lengvai perėjom Marakesho ir Londono kontrolės punktus ir grįžom Lietuvon.
Grįžti buvo tikrai gera, nors nesiskundžiu ir Afrika. Tikrai įspūdinga šalis, kurioje pabūti privaloma. Tikėjausi daug prastesnio įspūdžio, galvojau, kad ta šalis paliks labai slogius prisiminimus (kaip teigia daugybė turistų), bet tiesiog reikia tinkamai nusiteikti važiuojant į tokią šalį ir viskas tada bus gerai. Ten yra tikrai daug malonių žmonių, ir jei pavyks juos atskirti nuo sukčių – mums nepavyko, gal kitą kartą – tikrai pajusite visišką euforiją. Netgi visas tas „viduramžių“ purvas nėra baisus, prie jo greitai priprantama ir tai netgi kelia žavesį – ne bet kur pasaulyje rasite tokį autentišką miestą.
Jei (kai) važiuosiu į Maroką dar kartą, pirmiausia važiuočiau į neaplankytą dalį – pietinę – į dykumas, senus miestelius ir berberų kraštus. Berberai – Maroko senbuviai gyventojai, ir visi sukčiai bando jais apsimesti. Jei važiuočiau į šiaurinę dalį, kurioje lankiausi, visų pirma lėkčiau į Essaouirą. Po to į Marakesh, Fes ir tikriausiai Meknes arba Rabat. Jei turite mažai laiko, tikrai galite aplenkti El Jadidą. Jei (kai) vyksiu dar kartą, tikriausiai nebegrįšiu į Meknes ir Rabat – nors ten ir gražu, tačiau yra tikrai gražesnių vietų.
Dabar skaitau šituos savo 20 puslapių ilgio prisiminimus ir suvokiu, kad tikriausiai nė pusės neaprašiau, kiek visko patyrėm. Nes tai reikia ne aprašinėti, o patirti. Vieni geriausių įspūdžių iš mano kelionių, nes tikrai atitrūksti nuo realaus pasaulio, kadangi Marokas – visai kita galaktika. Keliaukite. Keliaukite ir mėgaukitės. O jei jūsų artimiausiuose planuose – Marokas, jokiu būdu nekeiskite šių planų!
Kituose įrašuose – svarbi informacija apie šalį ir kaip joje elgtis! Apie transportą, tikėjimo ypatumus, valdžios reikalus, maistą, hašišo reikalus, taip pat viešbučius, fotografavimą, internetą, derybas ir kitus dalykus.
Primenu: jeigu norite vogti čia esantį turinį arba nuotraukas, nurodykite iš kur jos paimtos.
Mirštu, kaip noriu… Berberai – nuostabi egzotika, o beduinai! Gyvenimas dykumoje vėl visiškai kitas pasaulis, nei triukšmingi apšiukšlinti miestai su savo stiklo šukėm ant tvorų ir šypsenom. Tikiu, kad Tau teks tai patirti.
Nors vis dejavai, kad daug apie Maroką prirašei, bet labai jau greit baigėsi tavo įspūdžiai, net gaila…
Na jega, antra diena suskaiciau tavo geri ;)
PinkCity, aš irgi tikiuosi :) tikiuosi, kad ir tau teks :) juk dar visas gyvenimas prieš akis – įveiksim krizę ir vėl keliauti galėsim :)
vip, aš dejavau, kad labai daug prirašiau, kad labai daug teksto gavosi :) nes vargau tai gan ilgai. o įspūdžiai visada per greitai baigiasi, nei nori :)
Aurimai, ačiū :)
neaprašiai pačio įdomiausio fakto.:( ryayanairo stiurdesė vaikščiojo su praplyšusiu sijonu sulig anuso sritim :D
kad aš į stiuardeses nelabai žiūrėjau. skaičiau žurnalą, ten buvo pilna nuotraukų su išvis be sijonų :)
Nuostabios nuotraukos, tokios gyvos. Ačiū.
Kagi planų tikrai nekeisiu, tik va labiau dominta dykumos ir menkiau turistinės vietos. Aišku, reiks ir vieną, ir kitą aplėkt, nes planas mėnesiuką ten pasitrankyt. O kaip dėl vietinių rūbų? Gal matei turguose įsigyt? Kokios kainos? Gal ir įkyruoliai ne taip jau lįstų į akis?
Et.. Smagu pakeliauti:)
Jaronimai, dželabos (vietiniai rūbai) pardavinėjami bele kur. kainas, jei prisiminsiu, parašysiu kituose įrašuose. tačiau tikrai galiu patikinti – jokie rūbai ar kitos gudrybės nepadės apsisaugoti :)) jie turistų atpažinimo mokslo profesoriai :D
Na labai patiko, ir nuotraukos, ir pasakojimas – viskas. Manau greičiau dar kur nors keliauk ;) Koks objektyvas labiausiai pasiteisino / dažniausiai buvo naudotas (jei ne paslaptis) ?
18-70mm. puikiai tinka fotkinti nuo kaklo (paslapčiomis), o ir paprastai fotografijai gi sukurtas :)
makro žiedų tai taip ir neprireikė, o dar turiu 100-300mm, bet jis gan prastokas, neryškus, bet puikiai tiko slaptam fotografavimui užsilipus kur nors aukštai :)
super. pasijuokiau :) geriausia vieta apie sraigių burnytes :)
Nu tikrai negaliu sutikti kad Casablanka industrinis ir neidomus miestas, pats ten prabuvau kokias 5 dienas ir tikrai yra ka ten paziureti.
Skaniai susiskaitė! :) Kiek dienų ten buvai?
Ačiū :) Virš 2 savaičių.
Mes kaip tik 4 dienom vaziuosim i dykuma, gyvensim pas berberus, jodinesim kupranugariais, vaziuosim i tukstancio kazbachu sleni – turetu but nuostabu, nes gyvenau pas beduinus Wadi Rum dykumoje Jordanijoj – kazkas fantastisko. Burzujau jei reikes kontaktu – prasom kreiptis:)