9-13 savaitės (2010) kinoteatras

• 

.

Šįkart – sentimentų, liūdnų istorijų ir žiaurių gyvenimų kinoteatras. Aišku, su prošvaistėmis ir linksmesniais filmais :) Pirma – geriausi,  po brūkšnio – geri, pabaigoje – šlamštas.

SAVAIČIŲ SUVOKIMAS APIE GAMTOS NETEKTIES BAISUMĄ:
The Road (2009) – kodėl šis filmas nepasiekė jokių laimėjimų įvairiuose festivaliuose ir rinkimuose, priežastis gali būti tik viena: dar nespėjo. O gal režisieriui ir prodiuseriams rūpi ne tai, o tik rūpi sukurti gerą ir užkabinantį filmą? Nežinau atsakymo. Bet sukurti tokį kūrinį jiems pavyko. Apie apdovanojimus kalbu dėl to, jog šis filmas mane sukrėtė. Būta ir labiau sukrėtusių filmų, tačiau šis buvo dar ir netikėta. Apie jį žinojau tik tiek, kad tai kažkoks post-apokaliptinis filmas, kur tėvas su sūnumi bando išgyventi sugriuvusiame pasaulyje. Įsivaizdavau, kad tai bus kažkas panašaus į I Am Legend, gal šiek tiek geriau. Likau visiškai prikaustytas prie ekrano ir labai nustebintas, nes gavau visiškai ne tai, ko tikėjausi. Jokių pigių pasakojimų, kaip sugriuvo pasaulis. Jokių pigių zombių ir kitokių nesąmonių. Filmas pastatytas pagal knygą ir pagrindinė abiejų mintis – žlugus Žemės biosferai, kas liks žmonijai? Visa filmo atmosfera yra tamsi ir niūri – žmonės be vilties, badaujantys, siekiantys kažkokio tikslo, norintys išgyventi. Tačiau ar yra prasmė? Vienišas tėvas, paniškai bijantis kiekvieno gyvo žmogaus, kadangi įžvelgia juose kanibalizmą, kurio protrūkis vyrauja visame pasaulyje. Tėvas, bandantis apsaugoti savo vaiką nuo baisiausio, nepasiduodantis tik dėl vaiko, bet tuo pačiu jį vis mokantis susikišti šautuvą į burną ir nuspausti gaiduką. Kad garantuotai apsaugotų nuo paties baisiausio.

Vaiko vaidmuo įtikino. Pasitikėjimas tėvu ir visiškas atsidavimas jam – patikėjau. Už širdies kimbantis jo verksmas ir tylus „No“, kai tėvas parodo, kaip reikia įsikišti šautuvo vamzdį į burną. Sukrečianti scena. Viggo Mortensen vaidmuo neleido nė minutei atitraukti dėmesio, kadangi mačiau jame daug ką iš savo vidaus. Tikriausiai, kaip ir daugelis šio filmo žiūrovų, kurie nedvejodami lygiai taip pat gintų savo vaiką ir stengtųsi jį išgelbėti tokiomis sąlygomis. Galima būtų juoktis ir sakyti – kokiomis dar sąlygomis? Tačiau filmas ir yra apie tai, jog visada susimąstome per vėlai ir nežinia, kas gali įvykti mūsų planetoje. Ką darytumėte atsidūrę panašioje situacijoje? Žiūrėdamas filmą supratau (kadangi turiu lakią vaizduotę), jog turiu stiprų išgyvenimo ir savisaugos instinktą. Tikriausiai todėl su manim kartais ir sunku gyventi :)

Kaip kažkas išsireiškė komentaruose apie filmą, tai toks filmas, kur net stipriausias vyras gali išspausti ašarą. Na, ašaros man neišspaudė, tačiau istorija tikrai ne iš linksmųjų. Visą filmą neapleido mintys, kaip mes gerai gyvename ir to nevertiname, nevertiname kokią nuostabią gamtą turime. Tai ypač supranti, kai vaikas pamato tą vienintelį savo gyvenime gyvą vabaliuką, nuskrendantį į dangų. Coca-colos scena, kai suvoki, jog tas vaikas net neįsivaizduoja, kas tai yra. Kraupi išgyvenimo situacija, kuri, man atrodo, būtų tikras košmaras. Kraupiausia net ne pasaulio griūtis, bet tai, jog gamta – nebeegzistuoja. Aišku, negalima nusispjaut ir ant žmonijos nykimo. Vien tai, kai suvoki pateikiamos situacijos absurdiškumą, iš kurio nėra išeities – žmonijai atėjo pabaiga. Esi likęs vienas iš nedaugelio ir neaišku, ar daug tau beliko. Ir aktoriai tai puikiai perteikė, aš tuo visiškai patikėjau. Beviltiškumo pilnas kūrinys, kuriame jokia laiminga pabaiga visiškai netiktų.

Būtinai pažiūrėkite. Lėtas, niūrus ir žiauriai liūdnas filmas. Jei negalite gyventi be gamtos, suprasite, ką noriu pasakyti. Sukrečianti žmonių istorija, kuriai nereikėjo jokių pigių post-apokaliptinių nesąmonių. O šios istorijos užtvirtinimui režisierius maloniai nustebino ir padarė netradicinį post-apokaliptinį filmą: be jokių pigių istorijų, kaip viskas įvyko, ir be jokios aiškios ir laimingos pabaigos. Juk šio filmo pabaiga yra visiškas didelis klaustukas, nes interpretacijų – visos trys, jei ne daugiau. Aišku, gal motinos istorija ir pasirodė kažkokia „nenatūrali“, nes motinystės ir išgyvenimo instinktas turėtų būti nenugalima jėga, tačiau tai nesugadino filmo. Būtinai pažiūrėkite, kartoju. Filmas padarė tokį įspūdį, jog kuo greičiau pirksiu knygą, pagal kurią jis pastatytas. Šedevras apie tikrą vienišumą ir liūdesį.

••

SAVAIČIŲ SIAUBIAKAS:
Jesus Camp (2006) – ar atiduotumėte prižiūrėti savo vaiką šiek tiek išprotėjusiai moteriai, kuri šneka apie įsivaizduojamus dalykus, prieštarauja elementariai logikai, maištauja prieš bet kokią vyriausybę ir keikia valstybines mokyklas bei pataria ten neleisti savo vaikų? Tikriausiai ne. O štai daugybė milijonų amerikiečių krikščionių evangelikų tai daro. Ir dažnai palieka vaikus vienus tokios moters priežiūrai.

Iš tiesų, pavadinčiau šį filmą siaubo filmu. Vienu baisiausių, kokį žiūrėjau. Kai ekrane matau vaikus praplautomis galvomis, sujauktais protais, nevalingai mėgdžiojančius nuprotėjusius suaugusius, man darosi baisu. Kai matau psichopatų mišias (oj tikrai ne tokias paprastas, kokios būna mūsų šalyje) ir juose esančius vaikus, man darosi baisu. Baisiausia man pasidaro tada, kai pamatau tuos vaikus suvaidintame transe, su ašaromis akyse, rėkiančius, krentančius ant kelių, besitampančius ir šnekančius „dievo kalba“. Ir tai vadinama Kristaus priėmimu į save. Vaikystės atėmimas, asmenybių sužlugdymas ir visiškas smegenų praplovimas Sukūrimo teorija – tai vadinama tuo nuostabiu išganymu. Ar nesutriktumėte gatvėje pamatę septynmetį vaiką, garsiai šūkaujanti žmonėms apie abortų blogybes ir grasinantį, jog dievas juos nubaus už abortus? Ar nekiltų klausimas – ką septynmetis gali suprati apie abortus? Ir tai yra kasdienybė Amerikoje.

Filmas – apie milijonus žmonių (sakoma, kad tokių – ketvirtis JAV piliečių), pateikiančius save kaip krikščionis evangelikus. Jei nežinote, tai žmonės, kurie tiki į Sukūrimo teoriją – kad viskas prasidėjo nuo Adomo ir Ievos. Jie neigia bet kokį mokslą ir bet kokius mokslinius įrodymus. Jie leidžia knygas, filmus, jie moko savo vaikus silpnaprotystės mokslo, jog evoliucija neegzistuoja ir žemei bei visatai – apie 6000 metų ir nedaugiau. Filmas susuktas labai gudriai – tikras krikščionis evangelikas net nepatikės, jog filmas yra nepalaikantis jų. Ramus, kokybiškas ir sukrečiantis. Tiesiog nuoširdžiai baisu žiūrėti į tuos sužalotus vaikus, nes pats dirbu su daugybe tokio amžiaus vaikų ir kiekvieną dieną stebiuosi ir džiaugiuosi jų laisve, nesužalotu mąstymu ir paprasčiausiu vaikystės džiaugsmu. Filmo vaikai – viskas liūdnai dirbtina. Dešimtmetė mergaitė, postringaujanti apie dievo svarbą, biblijos skaitymą ir apie religijos privalomumą kiekvienam žmogui. Tai yra nenormalu.

Bežiūrint filmą šiurpės krėtė be sustojimo, kiekvienas plaukelis ant kūno stovėjo įsitempęs. Pritariau vienai nuomonei, jog pažiūrėjus filmą apima stiprios mintys, jog tokie žmonės, taip verčiantys gyventi savo vaikus, turi būti nubausti už vaikų kankinimą. Tie vaikai yra visiškai sužaloto mąstymo, jie nesugeba nieko nuspręsti patys, jie neatskiria, kas gyvenime iš tiesų yra gerai, o kas blogai. Tie vaikai mokosi tik Biblijos mokslo ir tik iš Biblijos, visas kitas mokslas yra velnio išmislas. Taip išauginami visiški imbecilai, kurie nesugeba prisitaikyti šiame pasaulyje ir išaugina imbecilais dar ir savo vaikus. Galima tik tikėtis, jog dalis tokių vaikų paauglystėje susivoks, supras aplinką, suvoks ką daro jų tėvai ir po didžiulio šoko taps normaliai žmonėmis. Tikimybė labai maža, bet viltis miršta paskutinė.

Žiaurus filmas. Sukrečiantis. Kažkaip buvau nutolęs nuo realybės ir maniau, kad tokių psichopatų pasaulyje daug mažiau. JAV jie įgauna politinę jėgą – nemažas skaičius tokių psichų jau išrinkti į įvairias valdžios institucijas. Todėl kai kuriose JAV valstijose ir atsiranda tokie absurdiški įstatymai, draudžiantys valstybinėse mokyklose mokyti evoliucijos, pasaulio pažinimo, priešistorės – o vietoj to mokoma Sukūrimo teorijos, kai per 7 diena Žemę sukūrė dievas, o visų protėviai yra Adomas ir Ieva. Pažiūrėkite šį filmą, kad suvoktumėte, koks košmaras vyksta pasaulyje prisidengiant dievo ir tikėjimo vardu. Kad suvoktumėte, iš kokios daugybės vaikų atimama linksma, nuoširdi ir ta neapsakoma vaikystė, kokią turėjome mes. Kad suvoktumėte, koks gi visgi galingas ir pavojingas ginklas gali būti religinės bendruomenės. Mūsų Bažnyčia, palyginus su šiais monstrais, yra tik geras ir mielas avinėlis, neslepiantis viduje vilko.

••

SAVAIČIŲ NELAIMINGA PABAIGA:
Precious: Based on the Novel „Push“ by Sapphire (2009) – žiaurus, žiaurus ir dar kartą žiaurus filmas apie realybę. Motinos užguita, asocialiai gyvenanti, neraštinga, tėvo prievartaujama ir jo vaikus gimdanti nepilnametė mergina. Jos istorija. Negana to, kad ir taip užtenka nelaimių ir šoką sukeliančių nutikimų, siužetui rutuliojantis sulaukiama vis daugiau įvykių, kurie sukelia siaubą ir klausimą „k’mon, kada pagaliau baigsis toks šūdas?“ Nors istorija ir sukurta, tačiau ji visiškai atspindi realybę. Tiek šūdo sukrenta ant tos merginos, jog suvokiant visa tą baisybę, sukyla pasišlykštėjimas visa žmonijos egzistavimo prasme. Jeigu pasaulyje žmonės taip gyvena, žmonės taip elgiasi vieni su kitais, žmonija stipriai pūva iš vidaus. Ir dar kai pagalvoji, kad šio filmo personažai dar palyginus neblogai gyvena.. Turi namus, turi ką valgyti, gauna pašalpą, gali eiti į mokyklą, gali naudotis gydymo paslaugomis. Koks procentas žmonių gyvena dar baisiau? Taip, tai dar vienas filmas, kuris sukelia didžiulę gėdą, kad kažkada bėdavojaisi, jog negali nusipirkti naujo dviračio ar atsigerti kabake alaus. Sukelia didžiulę gėdą, nes kai pamatai, kaip žmonės gyvena ir sugeba išgyventi – galvoji, jog pats tokių dalykų neištvertum.

Filmas sukrečia labai stipriai. Taip, jog net ir praėjus kelioms savaitėms po jo peržiūros, prisiminęs ir dabar rašydamas apie jį, jaučiu tą keistą siaubą ir gailestį tiems, kurie taip gyvena. Istorija papasakota taip stipriai, jog nežinau, kokio žmogaus ji galėtų nepaveikti. Tai istorija apie visiškai absoliučiai nelaimingą žmogų, kuris dar sugeba kapanotis visame šūde, nors nesėkmės puola viena po kitos, kol galų gale prieinama iki to, kur silpnesnis žmogus jau tiesiog nebematytų jokios ateities. Ji sugeba gyventi savo svajonėmis ir vizijomis ir įsivaizduoti save gražesniame gyvenime. Ji sugeba nusišypsoti ir toliau gyventi. Filmas dar žavus tuo, jog nors filmo gale Precious ir šypsosi, atrodo laiminga, tačiau žiūrovas nesijaučia nė kiek laimingas ir nemato gražios ateities jai. Jokios laimingos pabaigos, tačiau pozityvas gyventi net ir sunkiausiu momentu.

Virš 70 apdovanojimų. Įspūdinga visų filmo aktorių vaidyba, atsidavimas vaidmenims, o tai tikriausiai ir palieka didžiausią žymę, didžiausią įspūdį. Pradedant pačia Precious, kuri nuostabiai atliko savo vaidmenį ir visiškai papirko paprastumu; visų jos mokyklos draugių kompanija, kuri suteikia scenoms tokią netradiciškai gerą aurą, jog negali nesišypsoti, žiūrėdamas į tas besišakojančias mergiotes plonais balseliais ir fyfiškomis manieromis. Fantastiškai atlikti vaidmenys. Mariah Carey, kurios iš pat pradžių nepažinau ir vėliau nepatikėjau, kad ji gali atlikti tokį rimtą vaidmenį – ir dar visai kokybiškai. Ir galų gale Precious motinos vaidmuo, už kurį aktorė Mo’Nique gavo krūvą apdovanojimų. Taip šis vaidmuo, ypač paskutinės 15 filmo minučių, įstrigo man ilgam. Niekada negalvojau, kad ši visiškai vidutinė serialų aktorė, gali taip stipriai įsikūnyti į vaidmenį ir sukurti tokį įtikinantį ir tikrą personažą. Tikrai gi, 2009 metų filmuose apstu aktorių-stebuklų, kaip ir Christoph Waltz (Inglourious Basterds), kurie visą gyvenimą vaidino vidutinius vaidmenis visokiuose serialuose, o staiga sužibėjo kaip fantastiški aktoriai.

Būtinai pažiūrėkite šį siaubą ir liūdesį sukeliantį šedevrą. Filmas, kuris įsimena labai ilgam, ir priverčia nemažą dalį žmonių atsimerkti ir pamatyti, jog jų gyvenimas yra rojus, kokio norėtų tokie žmonės, kaip filmo personažai. Filmas, kurį žiūrint niekaip neapleidžia optimizmas ir tikėjimas geresniu Precious likimu, tačiau tas optimizmas vis perpinamas kartu su liūdesiu, kai atsitinka kas nors netikėto. Filmas, kuriame parodoma, jog spaudžiant negatyviai energijai ir pilant srutas, gali nuo jų nusisukti, spjauti, ir pradėti gyventi visiškai kitokį, geresnį gyvenimą. Viena didelė pamoka apie tai, kaip reikia vertinti tai, ką turi. Ir kad nereikia būti aklu ir nematyti, kas darosi pasaulyje. Tik ar galima ką pakeisti?

P.S.: ar pastebėjote Lenny Kravitz’ą? :)

••

Sherlock Holmes (2009) – dar vienas Guy Ritchie šedevras. Visiška pramoga! Gyvenime nežiūrėjau jokio Šerloko Holmso filmo, nes vos tik užmatydavau kokio pradžią, iškart užeidavo nesuvaldoma migrena ir noras bėgti kuo toliau. Jei gerai pamenu iš savo vaikystės, tai šio personažo ekranizacijos man atrodė nuobodžiausias dalykas ever. Nors knygas esu skaitęs tik epizodiškai (t.y., labai mažai), bet visada tas britiškas šlamštas Holmso filmuose būdavo nuobodu. Iki dabar. Nesitikėkite iš filmo nieko rimto ar kažko labai gilaus. Tai visiška pramoga! Efektingos scenos, labai gražus to laikmečio atvaizdavimas (nors ir su šiokiais tokiais nederančiais išradimais), puiki vaidyba. Tikrai puiki vaidyba, net nustebino, jog tokie aktoriai gali taip smagiai suvaidinti tokius visiems žinomus personažus. Daug kritikų peikė šį filmą dėl Šerloko Holmso personažo iškraipymo ir knygų neatitikimo. Ale, aš girdėjau kitokių nuomonių, jog šiame filme pagaliau atvaizduotas tikras Šerlokas Holmsas – sportiškas, stiprus, mušeika, bet vis tiek inteligentas. Nuobodžiaujantis, užsisklendęs, tačiau vis tiek pastebintis net mažiausias smulkmenas. Taip, šiame filme atiduodama duoklė puikiam Holmso sugebėjimui – smulkmenų pastebėjimui. Žiūri filmą ir galvoji: o kaip aš norėčiau taip sugebėti.

Trumpai sakant – atsipalaiduokite ir žiūrėkite. Netradicinis, platesnėms masėms pritaikytas Guy Ritchie filmas. Patikti turėtų visiems, nes tai labai smagi ir įtraukianti istorija, puikus siužetas ir prikaustantis personažas. Nejučiomis pats pradedi spėlioti visokias įmanomas istorijos baigtis, vienu metu jau atrodo esi įsitikinęs, bet filmo pabaigoje – viskas kitaip :) Tačiau pastabesnis žiūrovas visiškai nenuviliamas – kelis dalykus sėkmingai atspėjau ir filmo pabaigoje vaikiškai tuo didžiavausi :) Smagi pramoga, eikite žiūrėt.

••

SAVAIČIŲ ANIMACIJA:
Fantastic Mr. Fox (2009) – fantastic. Pavadinimo dalis apibūdina patį filmą. Fantastiško grožio ir tobulo darbo graži pasaka. Turiu omenyje techninę dalį. Kaip pavadinau vidury filmo – šiuolaikinis Ežiukas rūke :) Labiau tinka suaugusiems, bet subalansuota ir vaikams. Šis filmas nufilmuotas pasitelkus sustabdyto kadro animaciją – kai filmuojamas visas scenos maketas su lėlėmis juos vis pajudinant ir fotografuojant kiekvieną judesį. Daugybė sovietinės animacijos, kurią mėgome, taip nufilmuota. Darbas – fantastiškas. Nuo mažiausių smulkmenų iki personažų išraiškų, judesių ir plaukelių judėjimo. Toks jausmas, kaip su restauruotais senoviškais automobiliais – dar gražesnis ir dar tobulesnis senoviškas menas. Puikus siužeto, garsų suderinimas su animacija – įvairūs vaizdai filme nustebina. Pavyzdžiui, įspūdinga Foxo ir Žiurkės kova – atrodytų, taip paprastai padaroma scena, tačiau vaizdas įsimena. Techninis darbas tikrai fantastiškas ir vien dėl jo verta pažiūrėti. Filmo turinys irgi neatsilieka. Įsivaizduoju, kad amerikiečiams šį filmą žiūrėti buvo dar įdomiau – aš net neįsivaizduoju, kas tas Misteris Foxas, o pasirodo, tai kažkoks Roald Dahl sukurtas pasakų herojus, kaip mums Karlsonas ar Mikė Melagėlis. Bet man tai pasirodė labai smagi pasaka, kurią mielai skaityčiau savo vaikams. Ir rodyčiau filmą, nes jei jis ir tinka labiau suaugusiems (mėgstantiems animaciją ir pasakas), bet vaikams irgi neturėtų būti nuobodus. Tikrai verta pažiūrėti. Labai smagus „kitoks“ animacinis filmas. Atgaiva po gražių, bet gan vienodų Pixar filmų ir nuo šleikščių Disney kūrinių.

SAVAIČIŲ NETROKŠTAMIAUSIAS LIKIMAS:
The Diving Bell and the Butterfly (2007) – žiūrėdamas tokius filmus supranti, koks laimingas esi. Žiūrėjau ir galvojau – na taip, kartais man skauda nugarą, bet skųstis dėl to? Na taip, kartais viskas užknisa ir užeina juodos dienos, bet ar yra taip blogai? Viso filmo metu neapleido tokios mintys. Aišku, daug kas pasakytų – „kiekvienam savo“. Tačiau negali suvokti, kokią baisybę patiria šio filmo personažas. Filmas pastatytas pagal knygą, kurią parašė pagrindinis personažas, Jean-Dominique Bauby. Ir parašė ne bet kaip… Jean-Do patyrė širdies smūgį ir atsibudo visiškai suparalyžiuotas. Jis tegalėjo judinti vieną kūno dalį – vienos akies voką. Taip knygą ir parašė. Su vienos atsidavusios moters pagalba jis mirksėdamas diktavo raides, o ji jas užrašinėjo. Atrodytų, nėra apie ką čia statyti filmą. Tačiau tai būtų netiesa, nes tai žiauriai geras ir sukrečiantis filmas. Tikriausiai jo stipriausia dalis ir yra personažo istorija, todėl skaičius knygą, gal šis filmas ir neatrodytų toks stiprus. Nors, aišku, pagrindinio aktoriaus vaidyba – fantastiška. Kai parodydavo jį stambiu planu, kūną net nukrėsdavo šiurpas. Visą filmą nenurimo mintys, koks tai turėtų būti siaubas. Aš visiškai supratau, kodėl jis nori mirti. Aš visiškai supratau, kodėl jis prašėsi eutanazijos. Sveikam, gyvybingam ir veikliam žmogui tokia nelaimė yra baisiausias dalykas, kokį galiu įsivaizduoti. Baisus ir sukrečiantis filmas – tuo jis ir geras. Tai dar vienas filmas, kuris privertė ieškoti, kur įsigyti knygą. O kadangi knyga parašyta akies mirkčiojimu, tai ją padaro dar ypatingesnę. Noriu perskaityti kiekvieną tos knygos žodį, pamatyti kiekvieną sakinį, kurį sukūrė tas žmogus. Kiekvieną žodį, kurį diktavo visą amžinybę, lyginant su mano rašymo greičiu. Mėgstu filmus, kuriuos pažiūrėjęs ne tiesiog juos užmiršti, o pasidomi tikromis istorijomis, susirandi knygas, jei tokių yra. Šis filmas yra vienas iš tų, kurie taip sujaukia mintis, jog kartkartėmis vis prisimeni, vis pagalvoji ką nors. Žiauriai gražus, ašarą pabaigoje išspaudžiantis filmas.

Goodfellas (1990) – jei patinka geri filmai apie mafiją, žiūrėkite. Jei dar nematėte, aišku. Nes paprastai tie, kas matė Krikštatėvį, Sopranus ir panašius filmus, šį jau būna irgi pažiūrėję. Aš kažkodėl buvau jį apleidęs ir prisiruošiau tik dabar. Visiškai nenusivyliau, ne veltui tai vienas geriausių filmų apie mafiją. Net nėra ką čia dar daugiau pasakoti – visos tokių filmų sudėtinės dalys yra, o istorija užsibaigia taip, kaip reikia – visi gauna savo atlygį. Gaila, realiame pasaulyje ne visada taip būna. Beje, labai smagu buvo stebėti aktorius – dauguma jų arba matyti senesniuose tokio tipo filmuose, arba vaidino vėliau išleistuose filmuose ir Sopranuose :) Kaip sako, jei pasirinksi profesiją, tai visam gyvenimui :)

SAVAIČIŲ „LŪŠNYNŲ MILIJONIERIUS“:
The Kite Runner (2007) – filmas apie žiaurius sovietų karo Afganistane padarinius. Istorija pradedama gražiais berniukų vaikystės vaizdais, kuriuos, aišku, temdo etninis pyktis tarp vietos gyventojų grupių. Viską sugriovus sovietams, ten įsigali Hazarai, o kitos etninės grupės tiesiog naikinamos. Filmas į politinius dalykus per daug nesivelia, tačiau „paragauti“ to žiauraus dalyko galima. Tikriausiai tie visi šalies žiaurumai ir yra liūdniausias dalykas filme. Antrame plane lieka atskirtų draugų pyktis, artimųjų netektis, bet visi siužeto įvykiai sudaro labai gražią visumą. Todėl šį filmą žiūrėti – vienas malonumas. Nevalingai šį filmą lyginau su Lūšnynų milijonieriumi. Aišku, tiek tautybės, tiek regionų ypatybės skiriasi, bet kalbant apie kinematografijos darbą – šie darbai tam tikra dalimi panašūs. Šis filmas ypatingai įtraukė, stipriai sukrėtė ir labai užkabino savo liūdna istorija. Ir laiminga pabaiga nė kiek nepradžiugino, nes visas filmas yra apie nelaimingus žmones, apie rasinę, religinę ir bet kokią kitokią neapykantą. Dėl tokios tūpos neapykantos, daugybė žmonių žūva ar lieka be šeimos narių, sužaloti ir tiesiog sugniuždyti. Lyginau šiuos du filmus, nes jie iš dalies panašūs – abiejuose istorija pradedama apie berniukus, vėliau veikėjai rodomi jau išaugę. Abiejuose filmuose pagrindiniai personažai susiduria su sunkumais, patiria įvairiausių etninių, religinių ar rasinių sunkumų. Abu filmai, šia prasme, yra geri. Tačiau jei visiškai subjektyviai žiūrėtume į pateikimą, tai Kite Runner yra labai kokybiškai, gražiai ir nebanaliai sukurtas filmas. Visiškai kitoks, ne holivudinis ir nepapirkinėjantis pigiomis nesąmonėmis. Tuo tarpu „Lūšnynų milijonierius“… Lėkštas, paprastas ir būtų visiškai eilinis filmas, jei ne keli gražūs ir tuo pačių liūdni kadrai apie vaikų gyvenimą Indijoje. Bet nesiplėsiu, smulkiau apie „Lūšnynus“ rašiau ankstesniame kinoteatre. Jei reiktų rinktis tarp šių dviejų filmų, nedvejodamas rinkčiausi Kite Runner – daug gilesnį ir įsimintinesnį filmą.  Būtinai žiūrėtinas. Dėl netradicinio kino, dėl poilsio nuo pigaus populiarumo filmų. Labai geras ir gražus kūrinys, suteikiantis įvairių minčių ir apmąstymų.

The Cove (2009) – labai mėgstu dokumentinius filmus, kurie mane taip lengvai paperka savo aptariama tema ir režisieriaus sugebėjimais užliūliuoti žiūrovą savo tiesomis. Labai mėgstu dokumentinius filmus, kurių pabaiga būna graži, herojiška ir žadanti gerą ateitį dėl kurios reikia kovoti. Labai mėgstu dokumentinius filmus, kur filmo kūrėjai štai tokia meno forma mėgina įvesti pasaulyje tvarką ir stengiasi kuo didesniam ratui žmonių parodyti, kas pasaulyje yra neteisinga. O šiame filme neteisybės labai daug.

Delfinus mėgstame visi. Visgi tai bene protingiausi mums žinomi gyvūnai, kurie turi jausmus. Na, taip spėja mokslininkai, ir aš jais tikiu. Visi delfinų draugai visada pasakoja apie keistą jausmą užmezgus akių kontaktą su delfinu. Man tai suprasti labai lengva, nes apskritai apima keistas jausmas žiūrint nufilmuoto delfino akis, apima jausmas, kad jis tikrai viską supranta ir mąsto. Todėl šis filmas ir paveikia mane, kaip daugelis kitų panašių filmų, nes aptariamas objektas man rūpi. Pripažinsiu – tik rūpi. Daugiau ir nežinau kaip prisidėti. Kalbu apie delfinų žudynes ir įkalinimą, apie kurias pasakojama šiame filme. Ric O’Barry yra žmogus, auginęs ir treniravęs Fliperį (pamenate tą garsų serialą apie delfiną?). Dešimt metų pradirbęs šioje srityje ir vartęsis taukuose, jis staiga visiškai pasikeitė ir pradėjo kovoti prieš sistemą, kurią pats sukūrė. Kas nutiko? Ant jo rankų nusižudė nelaisvėje augintas delfinas, nusižudė sąmoningai nebeįkvėpęs oro. Nuo tada Ric O’Barry kovoja su visomis delfinus įkalinančiomis organizacijomis, o šįkart, kovodamas prieš Taijii miestelio žvejus, pasikvietė į pagalbą režisierių ir krūvą aktyvistų.

Iš tiesų labai smagus ir įdomus filmas. Pateikiantis daug faktų apie delfinus, apie apsinuodijimą Merkuriu, apie politinius Japonijos žaidimus banginių žvejybos srityje ir panašius dalykus. Susuktas visai smagiai, nė akimirką nebuvo nuobodu. Apsčiai pateikta Japonijos valdininkų veidmainiškumo ir kitų dalykų, kurie kartais sukelia juoką. Nominuotas Oskarui kaip geriausias dokumentinis filmas, ir tikrai yra už ką, kadangi žiūrėti buvo vienas malonumas, nors tema ir nemaloni. Patariu pažiūrėti. Mėsėdis ar vegetaras esate, bet savišvietai labai gerai.

••

—————————————————————–——————————————-—————————–

An Education (2009) – istorija apie šešiolikmetę britę merginą 1960-aisiais, augančią konservatyvioje (bet labai smagioje ir gan logiškai besielgiančioje) šeimoje. Gera mokinė, greitas kelias į Oksfordą, pavyzdingas elgesys ir kitas ramus, nuobodus ir tvarkingas gyvenimas. Kol nepasirodo jis – dvigubai vyresnis gražuolis, siūlantis jai pilną pramogų ir nuotykių gyvenimą. Aišku, ji įsimyli, jis įsimyli ir viskas vyksta įdomiai, nuotaikingai, dažnai mums nesuprantamai ir t.t. Žiūrėdamas filmą kelis kartus pagalvojau – o kaip į tokį vyrą žmonės žiūrėtų dabar? Jis iškart būtų palaikytas pedofilu, bandančiu pasiguldyti į lovą nepilnametę. Pradžioje taip ir galvojau, jog bus (taip, esu sugadintas), tačiau vėliau nustebau, kad filmas visiškai ne apie tai. Jis ją mylėjo ir norėjo būti su ja. O jos tėvai tam beveik neprieštaravo, nes tuo metu buvo priimta, kad vyras gali būti daug vyresnis, o mergina gali ištekėti jaunystėje.

Apskritai filmas tikrai geras, labai puikiai susuktas ir vienas malonumas tokius žiūrėti. Beje, tai britų filmas, todėl jį žiūrėti malonu vien dėl britų akcento ir puikių jų manierų, kurios filme atvaizduotos nepriekaištingai. Vaidyba labai gera, kai kuriose vietose įsijautimas į vaidmenis labai maloniai stebino. O tai reiškia, kad visi savo darbą atliko puikiai. Filmas nėra tobulas, nėra tas iš „neužmirštamų“ filmų. Tačiau personažai, jų vaidyba, Jenny mėtymasis tarp Oksfordo ir vedybinio gyvenimo, jos tėvų susitaikymas su dukros pasirinkimais, visuomenės požiūris į merginos elgesį – viskas filmą padaro paprastu, bet labai geru ir tvirtu kūriniu. Gyvenimo pamokos ir graži istorija apie jas. Verta pažiūrėti, labai geras kūrinys.

••

Taxi Driver (1976) – dar vienas puikaus režisieriaus Martin Scorsese puikus kūrinys. Sėdėdamas ir galvodamas, ką čia protingo apie šį filmą parašyti, supratau, jog labai sunku kalbėti apie ne mano kartos filmus. 76-ieji metai. Juk viskas tada buvo taip kitaip, jog šis filmas šiais laikais yra visiškai kitaip suprantamas. Aišku, galima sakyti, kad tikras ir geras menas niekada nesensta, tačiau kažką pasakyti apie tokį filmą tikrai sunku. Ypač, kai tiek jau daug visko pasakyta. Tad geriau tik pasidalinsiu tuo, kuo šis filmas man įstrigo. Visų pirma: labai puikus sąlyginai jauno Robert De Niro vaidmuo – išdirbtas, gerai atliktas, profesionalus. Neturinčio ką veikti jauno žmogaus kova dėl teisybės savais būdais. Jei ne tokia puiki vaidyba, šis labai įdomus ir neįprastas personažas nebūtų toks geras. Antra: filmo kokybė, operatoriaus darbas ir apskritai bendras filmo grožis – kaip tų laikų filmams, M. Scorsese pasižymėjo puikiu darbu. Ir trečia: tai supras tik žiūrėję filmą lietuviškai, vienas pirmųjų Ryčio Zemkausko įgarsinimų :) Kadangi labai mėgstu šio žmogaus įgarsintus filmus, šis buvo tikrai įdomus tuo, jog išgirdau, kaip kažkada skambėjo Zemkausko balsas ir neprofesionalus įgarsinimas :) Apskritai filmas labai geras. Kaip ir dauguma M. Scorsese darbų. Nors trukmė 2 valandos, bet filmas prabėgo lyg įtemptas veiksmo bajavykas – akimirksniu.

The Blind Side (2009) – labai įdomi JAV sportininko Michael Oher istorija. Vien dėl jos verta žiūrėti filmą. Kaip vaiką iš gatvės ištraukė rūpestinga moteris ir aprūpino jį viskuo bei suteikė viltį. Tai tikra istorija, šie žmonės gyvena JAV ir iki šiol yra gyvi. Aš labai gerai suprantu, kodėl šis filmas taip patinka amerikiečiams. Kodėl tiek kritikų pašlovino jį, nors, aišku, atsirado ir keikiančių. Aš neprisidėsiu nei prie vienų. Aš suprantu, kodėl Sandra Bullock laimėjo Oskarą už šį vaidmenį (nors tikrai buvo vertesnių už ją dėl vaidmens profesionalumo). Juk ji vaidino tobulą motiną – veiklią, uždirbančia pinigus, „nesenstančią“ moterį, tuo pačiu prižiūrinčią namus, besirūpinančią savo vaikais. Nepasiduodančią silpnumui ir sulaikančią savo jausmus viduje, nerodančią to viešai. Manau, kad daugybė moterų žiūrėdamos į ją, norėjo būti kaip ji – tvirtos nuomonės, besilaikančią savo žodžių, nebijančią pasakyti tai, ką galvoja. Mylinčią savo vaikus ir skaitančią pasakas jiems, nors jau po 10 minučių kalbančia telefonu apie verslo reikalus. Ar realybėje taip įmanoma? Taip, tačiau labai sunkiai – todėl jos vaidmuo taip vertinamas.

Filmo nevertinčiau niekaip. Jis vienu metu ir žiauriai geras dėl savo istorijos ir žiauriai blogas dėl savo netikroviško pateikimo, sentimentų, pigaus sugraudinimo. Taip, mane užkabino ši labai įdomi žmogaus istorija. Mane juodai sugraudino ta scena, kurioje motina kloja lovą filmo herojui ir nuskamba jo frazė: „Niekada to neturėjau“; motina paklausia „Ko, savo asmeninio kambario?“ ir jis atsako „Ne, lovos.“ Taip, gal tai ir pigus triukas, tačiau tai skaudi realybė ir ta scena tai perteikė labai puikiai. Mane užkabino apskritai visa žmogaus gyvenimo istorija, kai jis negalėjo pasirinkti kelio, kai nuo užplūdusios sėkmės tapo pasimetusiu ir negalėjo apsispręsti, kai nebesuprato, ko iš jo norima. Ir aišku, užkabino laiminga pabaiga, kurią žiūrėdamas įsivaizduoji tikrus asmenis ir džiaugiesi, kad dar yra tokių žmonių, kurie padeda kitiems ir kad visi tampa laimingais.

Tuo pačiu galima keikti filmą dėl skubotumo, eilinių scenų, nuobodžių siužeto posūkių. Vaidyba filme yra visiškai eilinė ir niekuo neišsiskirianti. Jei ne pasakojama žmogaus istorija, šis filmas būtų toks truputį vidutinis. Ir režisierius galėjo pasistengti labiau ir įdėti daugiau darbo – ko vien vertas darbas, jei filme naudojami automobiliai net neturi fiktyvių numerių ir važinėja be jokių ženklų. Tokios smulkmenos nesukuria tikroviškumo ir matai, jog scenos filme sufalsifikuotos. O juk filmas turi būti nors kiek panašus į realybę, kad žmogus tikėtų tuo, ką mato. Na, bet nevarykim briedo į medį, filmą galima žiūrėti ir tai visai smagus žiūralas, užkabinantis savo istorija. Toks holivudas, bet tikrai neprastas. Įkvepiantis ir gražus filmas.

••

Don Hertzfeldt – I Am So Proud of You (2008) – dar vienas trumposios animacijos genijaus Don Hertzfeldt kūrinys. Šis ne taip įstrigo, kaip ankstesni jo darbai. Akimirką net galvojau, gal žmogui reikia pertraukos? Bet neneigsiu – man patiko. Kaip ir visi jo matyti darbai. Tikrai savotiškas žmogus. Senesni jo darbai buvo tokie, kurių nesuprasdavo jokie mano pažįstami – o man tai buvo tobuliausia humoro apraiška. „My Spoon Is to Big“ – šią frazę tikriausiai kartojau tūkstančius kartų ir dar tiek pat kartosiu :) Jei suprantate tikrai savotišką ir kartais labai juodą humorą – pasižiūrėkite jo kūrinius. Jei nežinote, kas jis toks, galite pasižiūrėti garsiausią jo kūrinį „Rejected“, nominuotą Oskarui ir laimėjusiam krūvą kitų apdovanojimų. Na štai, pareklamavau, marš pažindintis su šiuo puikiu menininku :)

Star Trek (2009) – neblogas fantastikos žanro filmas. Su daug gražių efektų, su įdomia fantastine pasaka, su baisiais blogiukais ir daug sproginėjimo. Suvalgiau visiškai be nuobodulio.  Tačiau šiek tiek ir kvailas filmas, toks holivudiškai popsiškas. Gyvenime nesu žiūrėjęs Star Trek serialo ir net nežinau, apie ką šis daiktas. Jei ne internetiniai bajeriukai, net nežinočiau, kas tas Kirk ir Spock. Tikriausiai todėl į filmo siužetą ir personažus žiūrėjau kaip į bet kokį kitą fantastinį filmą ir lyginau su jais. Jei reiktų rinktis šį filmą ar kokį District 9 – būtų sunku. District 9 daug stipresnis originalumu, netradiciniu pateikimu ir istorija labiau „žemiškesnė“. Bet jei norėčiau visiškai fantastinio filmo apie tolimas galaktikas ir panašias įmantrybes – rinkčiausi šį. Čia priklauso nuo to, ką mėgsti – ar rimtas Zenito leidyklos knygas, ar pramogines Eridano PFAF serijos knygas (nors ir šioj serijoj pasitaiko labai rimtų kūrinių). Keliavimo laiku ir alternatyvių realybių sužaidimas šiame filme visai smagus – netempiama, nepriburiama nesąmonių ir viskas pateikiama labai „skaniai“ ir paprastai. Man patiko tas paprastumas aiškinant tokius dalykus, lyg kiekvienam žiūrovui turėtų būti elementariai aišku, kas tos alternatyvios realybės, juodosios skylės ir pan. Beje, žiauriai geras ruso Pavel Chekov personažas – aktorius Anton Yelchin, kuris iš tiesų yra praktiškai amerikietis, puikiai įvaldė tarimą ir sukeldavo juoko kiekvienoje scenoje. Vien dėl jo filmas tampa daug smagesnis :) Aišku, jei kalbame apie aktorius – tai jie tragiški. Parinkti tokie snukeliai… Tipiški holivudinio filmo veidai, tipiška vaidyba. Dar šaukštelis deguto – režisieriai iki šiol nepasimokė iš Mitų griovėjų, kurie nustatė, kad krentant laisvu kritimu ore, susikalbėti neįmanoma :) Aj, bet reikia spjaut į tokius dalykus ir pasimėgaut neblogu fantastiniu filmu su tikrai gražiais pasišaudymais. Jei mėgstate fantastiką, tai tikriausiai net nereikia sakyti – jau būsite matę šį filmą. Jei nemėgstate fantastikos – gal ir nežiūrėkite. Plieninė Žiurkė, ne kitaip :)

Balkonas (2008) – sukėlė nostalgiją. Gražus ir paprastas filmas. Buvo šiek tiek juokingų, jau internete apkalbėtų scenų, kai „sovietiniame siužete“ visur plastikiniai langai ir panašios filmavimo klaidos. Bet apskritai kalbant, kūrinys visai patiko, gerai, kad tik 40 minučių. Graži istorija apie vaikišką meilę, šiek tiek priminusi vaikystę. „Sekretai“, visokios karstynės lauke, diedukai žaidžiantys lauke šachmatais ir šalia išgeriantys kaimynai. Giros bačkos, stikliniai pieno buteliai, burzgiantys zapukai, ramūs kiemai be jokio bumčiko pas kaimynus. Bendravimas be elektronikos, tikri žaidimai kieme. Plepios bobutės, sovietinis namų apstatymas, tiesiog stovėjimas balkone ir žiūrėjimas į kiemą. Viskas tada atrodė taip paprasta, dar vis prisimenu. Netgi atsiminiau, kaip kaimynas iš mūsų balkono lipo į savo balkoną, nes buvo pamiršęs raktus. Daug ką šis filmas priminė. Maloniai susižiūrintis lietuvių kūrinys. Daug geriau, nei koks daktaras hausas per televizorių, o trukmė ta pati.

Shaun of the Dead (2004) – nedarykite klaidos ir nežiūrėkite šio filmo kartu su Zombieland. Neapsispręsite kuris geresnis – o abu labai geri. Dabar interneto platybėse vyksta didžiuliai ginčai, kuris iš šių filmų geresnė komedija ir dažniausiai laimi Shaun of the Dead. Aš nelinkstu nei į vieno pusę – pastarasis yra labai gera britiško humoro komedija, o Zombieland yra puikus gero amerikietiško humoro pavyzdys. Jei būčiau matęs šiuo filmus atskirai, praėjus kelių metų tarpui, būtų smagiau. Zombieland žiūrėjau pirmą ir jis man labai patiko, todėl Shaun of the Dead atrodė jau nuobodesnis. Vėl tie patys zombiai, panaši situacija, iš dalies panašus siužetas, abiejuose krūva nepakartojamų scenų (kaip, pavyzdžiui, Shaun’o ėjimas ryte į parduotuvę, kai visi jau pavirtę zombiais). Britų filme humoras smagesnis, toks kartais žiauriai geras. Tuo tarpu Zombielende siužetas labiau įtraukiantis, labiau įtemptas, kintantis. Bet nėra čia ką šnekėti. Abu filmai geri, per abu pakrizenau ir abu labai tinka smagiam vakaro praleidimui. Komedijų niekada nebus per mažai, ir nereikia čia peštis, kuri geresnė ir kuri prastesnė :)

Cashback (2006) – pradžioje sukurtas kaip trumpametražis filmas, šis kūrinys išaugo į ilgą, normalų ir labai gerą filmą. Užkabino nuo pat pradžių – paprasta istorija, kaip vaikiną palieka mergina ir jis kankinasi. Suserga nemiga. Kad istorija nebūtų nuobodi, vaikinas pradeda stabdyti laiką. Viskas tikrai pateikiama ne banaliai ar su kokiu juokingu fantastikos kvapeliu. Sužavėjo tai, kaip paprastai pateikiamas jo sugebėjimas stabdyti laiką – lyg tai būtų visiškai normalus žmogaus gebėjimas. Filmas tikriausiai užkabino todėl, jog pats ne vieną kartą galvojau, ką galima būtų nuveikti su tokia galia. Galimybės – neribotos. Aišku, filmo personažas pasirinko tiesiog piešimą, bet tai juk tik filmo istorija. Visai graži pasakaitė apie meilę; visai juokinga istorija apie labai smagią bendradarbių kompaniją – su tokiais psichais ir aš norėčiau dirbti :) Ramus, gražus ir įdomus filmas, neblogai įvertintas įvairiuose festivaliuose. Dar vienas pavyzdys, jog britai gali sukurti daug geresnius ir „artimesnius“ filmus, nei JAV.

Cloudy With A Chance Of Meatballs (2009) – visiškai iš fantastikos srities, bet labai smagus filmas apie mokslininką, kuris sukūrė iš vandens maistą gaminantį aparatą. Spalvotas, gražus ir linksmas animacinis filmas. Nepiktybiškas, su gerais tikslais ir normaliais pamokymais (jog gyvenime reikia siekti, tai ko nori). Vaikams pritaikytas, tikrai galima rodyti.

Law Abiding Citizen (2009) – puikus tas aktorius Gerard Butler. Pradėjo jis man patikti nuo legendinio filmo „300“. Tuo tarpu antras šio filmo aktorius… Labai prastai parinktas (Jamie Foxx). Viską ypač sugadino paskutinė scena, kai jis pripažino pasimokęs – tai buvo išreikšta taip prastai ir nuobodžiai… Bet nesvarbu. Svarbiau filmo esmė. Labai gudrus vyriškis, kai jo šeima nužudoma, 10 metų planuoja puikų keršto planą, o tuo tarpu vienas nusikaltėlių išteisinamas. Kadangi žiūrovui parodoma scena, kaip nužudoma herojaus šeima, labai suveikia pasišlykštėjimas ir neapykanta žudikams, todėl vienas malonumas yra žiūrėti, kaip jis keršija. Plojau katučiu, kai jis pagavo tą žudiką. Plojau rankutėmis, kai skerdė visus, kurie kalti. Visiškai jį palaikiau ir man buvo nesvarbu, ką jis padaro, kadangi jis turėjo priežastį (mano kuklia nuomone). Priežastis pateisina priemones? Kodėl taip mąstau? Nes elgčiausi lygiai taip pat, kaip jis, jei taip nutiktų man (tpfu tpfu tpfu). Mėgavausi klausydamas, kaip jis kankino žudiką. Gal aš ir per žiaurus, ir nereiktų tokių dalykų pateisinti, bet ką jau padarysi, toks esu. Filmą būčiau garbinęs ir toliau, jei mūsų herojus nebūtų pradėjęs žudyti nekaltų žmonių… O štai čia viskas ir apsivertė aukštyn kojom. Kai žudomi nekalti žmonės, tam paaiškinimų nėra. Tokiu atveju keršytojas visiškai susilygina su jo šeimos žudiku ir tampa tokiu pačiu, nekaltų žmonių žudiku. Filmas galėjo būti kitoks – mūsų herojus išskerdžia visus kaltus, ir sau ramiai gyvena toliau. Tačiau reikėjo gi kažkaip parodyti, kad ne žmonės kalti, o kalta sistema. Ir be tokio parodymo nebūtų galima sukurpti visai neblogos filmo pabaigos. Ir dar vienas šaukštas deguto – scena „Po 10 metų“: kaip aš išsireiškiau – kaip smagu, kai per dešimt metų žmonės ne tik nė kiek nepasensta, bet net ir nepersirengia :) Vienužo, filmas man patiko, labai neblogai susuktas, veiksmas įtemptas, siužetas įdomus (ypač, kai atskleidžiama mūsų herojaus profesija). Bajavykų ir CSI mėgėjams pažiūrėti privaloma, kitiems – visai nieko.

King Kong (2005) – Žiedų valdovo režisieriaus Peter Jackson kūrinys. Siužetą ir istoriją visi žinome. Šiame filme jis puikiai atvaizduotas. Yra du būdai, kaip galima vertinti šį filmą: holivudiškai iščiustytas ir efektų (labai gerų) prikimštas filmas arba tiesiog smagus žiūralas, kai norisi eilinės saldžios, gražios ir visokios kitokios istorijos. Tik šįkart saldumas ne nuo meilės, o nuo gorilos ir blondinės draugystės. Aš šį filmą sužiūrėjau labai nuobodžiai (be to, žiūrėjau pilną versiją, kurios trukmė – 3:20). Labai keista pasirodė tai, kad nemažai labai įdomių scenų į sutrumpintą versiją neįtrauktos. Na, bet toks jau režisieriaus sprendimas. Naomi Watts, ta pagrindinė blondinė, tragiška aktorė ir nervino visą filmą. Jei ne ji, gal filmas būtų ir smagesnis, nes jos ta dirbtinai bobiška vaidyba strigo giliai gerklėje. Pasakojimas su visais pribumbasais, efektais, dinozaurais, senoviška technika, išprotėjusiu režisieriumi, besiaukojančiais bendrakeleiviais, didvyriais piratais, žmogėdrom čiabuviais, didžiuliais vorais, milžiniškais vandens gyviai – viskas kūl, puiku, vaizdinys labai užvežantis ir galiu tik pakelti nykščius aukštyn. Kai King Kong’as buvo parvežtas į žemyną, nuo tada filmą jau galima išjungti, nes ten kažikoks nebeįdomus sentimentalus vėmalas. Ir apskritai, visą filmą lydėjo toks neskanus holivudinis prieskonis, kurio nemoku apibūdinti. Tiesiog žinai, jog visas filmas bus toks truputį bullshit‘as, o filmo pabaiga suvimdys iki pamėlynavimo. O kai viską kiekvienam kadre dar vainikuoja ta neapsisprendėlė blondinė, na tai ir žiūri su tokiu minimaliu šleikštuliuku, zirziančiu klausimu „kodėl aš tai žiūriu“ ir su noru įveikti šį filmą bei pamatyti tuos gražius efekčiukus ir visokiausius vaizduotės sukurtus gyvūnėlius. Galima žiūrėti, bet žinokite – visiškas holivudas, kvapas atpažįstamas iš toli. Bet kaip perdarytas filmas, šis pranoko bet kokius savo protėvius ir kažkaip abejoju, ar bus pastatytas dar naujoviškesnis ir geresnis už jį.

———————————————————-——————————————-———————————-–

Planet 51 (2009) – pirmi šio animacinio holivudinio filmo kadrai atrodo taip, lyg tai bus dar vienas paprastas, ramus ir smagus animacinis kūrinėlis. Šįkart apie ateivius. Visokie panašumai su mūsų planeta, juokingi dalykai kaip akmenų lietus ir t.t. Nieko labai išsiskiriančio, bet ir nieko labai baisaus. Kol nepasirodo tas tragiškai stereotipiškas amerikietis. Fui fui. Nuo tos akimirkos pasidaro šleikštu ir apskritai buvo gaila, kad paaukojom laiką tokiam filmui. Animacinių filmų yra krūva geresnių, iki Pixar animacijos šitam šlamšteliui dar labai toli. Nes ne tik gerai nupiešta viskas turi būti, bet ir charakteriai turi būti įdomūs, o siužetas – nekeliantis šleikštulio ir nuobodulio. Tai vienas iš holivudo kūrinių, kurių tikrai savo vaikui nerodysiu.

New Moon (2009) – ir ko gi mes išmokome iš šio filmo? Jei esi vilkolakis, būtinai turi turėti gražius pilvo raumenis, ir kiekvienai progai pasitaikius turi visus slankioti pusnuogis, kad galėtum bet kam tuos raumenis parodyti. O jei dar per lietų – puiki proga, nes šlapias kūnas dar gražiau spinduliuos raumenų įspūdingumą. Štai ir visas filmas. Rimtai. Visas filmas yra to bičo raumenys ir jo rūbų nuplėšimas nuo kūno. Negalėjau atsižiūrėti. Ale, bet kovos scena (ten ta trumpa, pabaigoje, tokia ne į temą) visai patiko. Gan gražiai padaryta. Beje, ar žinote, jog jei Italijoje kokiuose rūmuose vis pradingsta grupelė turistų (na, juos suvartoja vampyrai), tai niekam nekyla jokių bėdų ir klausimų dėl to?

The Descent: Part 2 (2009) – šį kūrinį galime pavadinti „Kaip sugadinti pusėtiną siaubo filmą išleidžiant antrą jo dalį“. Jėzaukristau kaip nuobodu ir juokinga. Jei apie pirmą filmą rašiau, jog jis neblogas pirma savo puse, kol nepasirodo visokie zombiai, tai apie šį filmą net nieko panašaus negaliu pasakyti. Šlamštas nuo pat pradžių. Visas filmas – kraujaškos, plėšomos mėsos ir daug kažkokio skysto kečupo, kuris turėtų būti ale kraujas. Juokingiausias dalykas filme tai yra personažų elgesys – kai ant tavęs užšoka zombis ir tu jam pjauni gerklę, arba šiaip jis spjaudosi, tu turi būtinai būti išsižiojęs kuo labiau ir visi jo skysčiai ir kraujas turi tekėti tau į burną. Tuo metu tu turi labai springti nuo šitų zombio išskyrų, bet vis tiek jokiu būdu nesusičiaupti. Oh, k’mon. Visas filmas toks. Šūdas. Jei pirma dalis visai papirko tuo, kad baigėsi gan įdomiai ir paliko vietos interpretacijom, tai šitas filmas visiškai sušiko reikalą ir sugadino bet kokį filmo vardą. Nevarkit, net jei pirma dalis labai patiko.

The Hurt Locker (2008) – apie šį visiškai eilinį filmą rašiau šiek tiek anksčiau. Labai nuvylė.

•