kovo 11-osios badautojai ir juokdariai

• 

Prieš nepilną mėnesį portale „Atgimimas“ įvyko tokia pusiau diskusija apie mitingų leidimus Lietuvoje, kur man „kontraargumentavo“ tokia mėgstanti viešai pasisakyti asmenybė – Jolanta Bielskienė. Kabutėmis išskiriu todėl, jog atsakius jai komentaruose (nes pačiame straipsnyje jau negalėjau), minėta „Naujosios Kairės 95“ veikėja taip ir nesugebėjo pagrįsti savo išsakytų „argumentų“. Kaip netikėta!

Iš jos tuomet išgirdau terminą „renginių hackinimas“. Supratau, kas tai yra, tačiau pirmą kartą tai išvydau užvakar, per kovo 11-osios iškilmingą vėliavos pakėlimą. Hackinimas, aišku, dar buvo padorumo ribose – per oficialų renginį niekas nešūkavo. Vaikščiojo su plakatais, lozungais visokiais, šildėsi prie laužo. Ten gi vyko niekam nežinoma ir neįdomi bado akcija – apie ją kažkokią nuomonę susidaryti galite iš šio reportažo. Kaip išsireiškė netoliese sutiktas draugas: „nu jo, kai kuriems iš jų nepakenktų pabadaut…“ :))

Viduryje aikštės dar stovėjo kažikoks smagus pilietis su didžiuliu šūkiu prieš Vilniaus polonizaciją. Vyras buvo visai linksmas, plepus. Ir dar tas plakatas, tas kategoriškas bandymas užtvirtinti – „Ne, ne, ne!“… :)) Iš tiesų labai mėgstu tokius nepiktybiškus žmones, kurie nebijo taip „iš lempos“ pasisakyti, netingi pasidaryti plakatų. Smagiau su tokiais gyventi :)

Aišku, kad ten pasirodė ir visų renginių pseudo-žvaigždė – Paleckiukas! Vos tik nuskambėjo paskutiniai oficialaus renginio vedėjo žodžiai, pasigirdo Paleckiuko kuklios kompanijos šūkiai per megafoną. Pirmas įspūdis buvo tikrai keistas, pagalvojau, kas čia per nuprotėjeliai šūkauja renginio metu?

Kas juokingiausia, jog tūkstančiai žmonių skirstėsi iš aikštės, o prie Paleckiuko sustojo gal tik koks dešimt. Keli pagyvenusio amžiaus žmonės bandė jį mandagiai sugėdinti, kaip jis tokios šventės metu gali taip elgtis. Kol Paleckiuko šutvė atvirai ir negražiai šaipėsi iš tų mandagių pagyvenusių žmonių, staiga prie badautojų, buvusių Paleckiuko dešinėje, toliau nuo jo, pasirodė… mano Didžioji Gyvenimo Meilė – miledi Prunckienė…

Dangus iškart nušvito perlamutrinėmis šviesomis, o šiluma apėmė visus žmones aplink. Visi šypsojosi, mojavo rankomis ir traukė šlovinančias giesmes susiglaudę vienas prie kito. Paukščiukai skraidė aplink galvas ir raitė sinchronizuotas širdeles ore. Griuvo kapitalizmas ir vagių Seimas, o visa Lietuva tapo vieninga… O tuomet Miledi mostelėjo savo garsiuoju mostu į šoną ir tarė: „Aš gi pas savus atėjau, kaip gi neateisi pas gerus žmones!“ Mano širdis šio meilės pliūpsnio nebeišlaikė…

O jei rimtai, tuo metu, kai absoliučiai visi žmonės ir buvę žurnalistai sušoko prie Prunckienės, Paleckiukas su kuklia kompanija liko visiškai vieni. Paleckiukas atrodė žiauriai susinervinęs. Kaip nesusinervinsi, kai suvoki, jog net tokia sena kriošena gali atimti visą dėmesį. Reiškia, visai jau neturi jokio palaikymo…

Bet Paleckiukas nepasimėtė. Minutę pamindžikavęs sukomandavo savo kompanionams ir sėkmingai infiltravosi į Prunckienės gerbėjų ratą! Mišen akomplišd! Miledi pasiskubino pasišalinti, o aš tos pusės jau ir nebesekiau.

Bet štai priartėjome prie istorijos kulminacijos, kurioje pasirodo visiškai paprasti piliečiai, anei jokios žvaigždės. Bet pasirodo su kaupu:

Įsidėmėkite tuos tris veidus. Tų, kur baltais maišais apsirengę. Šis pagyvenęs pilietis su lietuviška kepuraite (nuo manęs nusisukęs), priėjo prie tų trijų ir pradėjo pakėlęs balsą pamokslauti: „Jūs ką, iškvailėjot, norėtumėt, kad Stalinas grįžtų, Stalinas jums geriau buvo?!“. Ir tuomet šie trys „garbingi, pasiaukojantys badautojai už Lietuvos valstybę“ visiškai rimtais balsais atsakė jam taip: „Šiuo metu Lietuvai Stalino ir reikia! Stalino ir reikia Lietuvai, jis gal mums padėtų!“

Komentarų, manau, nereikia.

-–
Kadangi per kasininkų mitingą nenufotografavau visų plakatų, mitinguotojai man padarė paslaugą ir dalį savo poezijos surinko į vieną vietą. Šiuos kūrybinius protrūkius įamžinau ateities kartoms (paspaudus dędęnasi).

•