SAVAIČIŲ LIETUVIŠKAS KINAS KALA Į KLYNĄ:
Zero 2 (2010) – jei man reiktų apibūdinti vienu žodžiu: papai! Jei reiktų apibūdinti vienu sakiniu: filmas, kuriame bjaurūs rusiški keiksmažodžiai skamba kaip gražiausia giesmė. Ir tikrai – po pirmo filmo galvojau, jog to pakartoti neįmanoma – dialogų, kuriuose lietuviškų žodžių tik penktadalis. Tačiau šis filmas man įrodė, kad tai pakartoti galima, o kartais net padaryti geriau. Ramūnas Rudokas savo rolę atliko puikiai. Apskritai, visi aktoriai puikiai atliko vaidmenis – gal tai dėl to, jog reikėjo tiesiog atsipalaiduoti ir kalbėti visiškai laisvai? Tai dar vienas iš tų retų lietuviškų filmų, kur aktoriai scenas suvaidina tinkamai – ne kaip teatrui, ne dirbtinai, o labai puikiai, kaip tinka kino ekranui. Labai mėgavausi šiuo filmu. Kartais kildavo mintis – ar visas filmo gerumas paremtas tik įspūdingomis keiksmažodžių scenomis? Tačiau jei ir būtų taip, galvojau, juk tai yra mūsų neatsiejamas palikimas, kurį, deja, turime. Taip, kaip kalbama filme, kalba labai didelė visuomenės dalis. Tą mažinti būtų gerai, tačiau nereikia apsimesti, kad to nėra ir žmonės Lietuvoje nekalba tokiais sakiniais.
Daugybė kritikos pasipylė ant šito filmo. Kas keisčiausia, daugiausiai kritikuoja jaunimėlis, bandantis vaizduoti inteligentus ir išsilavinusius lietuvius. Jiems mat nepatiko, kaip žemai nusirito filmas, nes visas filmas tik keiksmažodžiai ir nieko daugiau. Kartais tyliai pakrizenu iš tokių „inteligentų“, kurie moka taip protingai diskutuoti, tačiau kiekvieną savaitgalį kur nors nusiliuobia kaip kiaulės ir šneka bei elgiasi taip pat, kaip filmo personažai :) Siužetas šiame filme labai puikus ir įdomus. Daug kas šaukė: kaip gėda, kad Emilis Vėlyvis ne tik pasiskolina Guy Ritchie filmų idėją, bet ją jau visiškai kopijuoja. Aš tuo metu pagalvojau – ką jis kopijuoja? Filmo stilių? Tegu tik kopijuoja, jei sugeba padaryti tai normaliai. Jei filmo stilius būtų patentuojama idėja, tai pusė holivudo filmų būtų pažeidę vienas kitų patentus. Tegu tik kopijuoja jis tą stilių, tą persipinantį siužetą, neaiškius posūkius, ekscentriškus personažus, kad tik darytų tai taip puikiai ir profesionaliai, kaip padarė šiame filme. Gražiai, kokybiškai, nenuobodžiai, ne kvailai, o labai pagirtinai. Negalėjau atsidžiaugti, kad pagaliau vėl lietuviška produkcija yra įdomi ir nekelianti žiovulio.
Operatoriaus darbas – yes yes yes yes!!! Smagu, kad Lietuvoje turime nors vieną gerą kino operatorių, mokantį dirbti su profesionaliomis kino kameromis ir visokiais ten lęšiais. Robertas Pileckas tai yra, sako man filmo titrai. Didelis ačiū Robertui už tokį fantastiškai profesionalų darbą, kai visas scenas ar atskirus kadrus yra vienas malonumas žiūrėti ir pagaliau matai tokį profesionalų darbą lietuvių pagamintame produkte. Tikiuosi, tai pirmas žingsnis profesionalesnio lietuviško kino link – turime įdomios tautosakos, istorijų, faktų, kitokių pasakojimų ir identitetą, apie kurį galėtume papasakoti pasauliui kino filmais.
Svarbiausia prieš žiūrint šį filmą yra atsipalaiduoti. Nusiteikite lavinai betikslių keiksmažodžių ir krūvai „gatvinių“ personažų. Jei taip nusiteiksite, filmu turėtumėte tik mėgautis. Ir nepurkštaukite dėl kopijavimo – siužeto režisierius nenukopijavo, vaidybos nenukopijavo, aplinkos, scenų ir apskritai nieko jis nenukopijavo, o tiesiog geru pavyzdžiu padarė savitą filmą. Labai puikų filmą. Džiaugiuosi, kad Vėlyvis dirba ir tikiuosi, kad dirbs ir toliau. Taip žingsnis po žingsnio išlipsime iš filmų kūrimo triusikų. Puikus filmas. Viskas jame puiku, priekaištų neturiu. Visus šiuos žodžius užtvirtinto mano tėvai, ypač motina, kuri baisiai nemėgsta rusiškų keiksmažodžių ir yra ta, kurią galima pavadinti inteligente. Pradėję žiūrėti šį filmą, jie ėmė burbėti, bet po kurio laiko krizeno ir mėgavosi filmu taip, kaip aš. Superinis darbas.
P.S.: „Vytauto“ reklama filme – tikriausiai tobuliausias kada nors matytas reklamos pardavimas filme. Kalbu apie sceną televizoriuje, kai mergina pilasi „Vytautą“ ant savo konkolų. Reklama pateikiama taip aiškiai „reklamiškai“ ir su žinute, jog tai nupirkta, kad sukelia tik nevalingą juoką :)
••
SAVAIČIŲ NEPRIKLAUSOMAS KINAS:
Ink (2009) – wow, wow, wow! Netikėta. Visiškai netikėta. Nepriklausomas ir sąlyginai mažo biudžeto filmas. Paprastai tokie būna mažos išliekamosios vertės arba niekuo neužkabina. Na, bet kartais pasitaiko išskirtinių kūrinių ir šis – labai geras to pavyzdys. Fantastiškas filmas! Superinė pasaka. Nerealus veiksmas, puikus siužetas, įspūdingi ir originalūs efektai, labai derantys prie filmo. Vien ko verti blogiukų nespalvoti veidai ir šiokia tokia psichodelika, lydinti visame filme. Net nėra skirtumo, ar šis filmas nepriklausomas, ar būtų priklausomas – jis labai puikus. Labai graži pasaka apie mergaitę. Puikus visokiausių vaikystės pasakų personažų adaptavimas: filme galima įžvelgti ir dantukų fėjas, ir angelus sargus, ir sapnų valdovus, gėrio ir blogio kovą ir pomirtinio gyvenimo teoriją, ką veikia blogi ir geri žmonės. Ir galų gale, kas nutinka, kai žmogus patenka į komą. Ar įmanoma į vieną filmą sukišti tiek vaikystės pasakų ir visokių teorijų? Tikrai taip, ir tai padaryta labai puikiai. Neturiu žodžių, kaip puikiai :)
Kovos scenos, kai viskas, kas sulaužoma, grįžta į vietas – naaaaaissss!!! Negalėjau atsižiūrėti. Kartoju dar sykį – efektai filme nustebino savo originalumu ir idėjomis – jokio nuobodaus holivudo sproginėjimo ir kosminių laivų. Viskas kažkaip neįprasta – todėl tikriausiai ir žavu. Natūralumas sumišęs su paslaptingumu. Įspūdingiausias filmo scenos tikriausiai yra one-two-three-four skaičiavimas ir galutinė kova ligoninėje. Pirmoji įspūdinga savo tikrumu ir teorija „kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį“, antroji – sužavi puikiu angelo sargo paralelinio pasaulio atvaizdavimu. Lyg mes to nejaustume, bet visada šalia būtų kažkas, kas mus saugo nuo blogio. Mmmm, kaip garbinu tą sceną, nes ji yra absoliučiai žavi.
Filmas dar ypatingas tuo ir jau įrašytas į istoriją, jog jis nebuvo labai populiarus tol, kol… neatsirado torrentų svetainėse. Tai dar kartą įrodo, kad piratavimas neša naudą – filmo kūrėjai džiaugiasi tokia sėkme tarp piratų, nes kai filmas buvo pradėtas platinti nelegaliai, jo DVD diskų pardavimas žymiai šoktelėjo. Šis filmas nežmoniškai išgarsėjo beveik visiškai neinvestuodamas į reklamą ir viešuosius ryšius. Ir viskas tik dėka piratavimo, nes jei nebūtų buvę piratavimo – šis filmas būtų pasimetęs tarp šimtų nepriklausomų filmų ir tikriausiai niekada nebūtų sulaukęs nė dešimtadalio tokio populiarumo. Dar vienas stiprus spyris į antipiratininkų gretas :) Jei kas nors nori „užsimokėti“ už filmą, tai galite padaryti paaukodami norimą sumą jų puslapyje. Aš tai užsirašau ir planuoju padaryti kai tik vėl turėsiu pinigų Paypal‘e :)
Fantastiškas filmas. Galima stebėtis, kad padarytas sąlyginai pigiai, tačiau ne visada brangūs dalykai geriausi. Tiksliau, taip yra dažniau, nei manome :) Džiaugiuosi pamatęs šį filmą (piratavimo dėka). Kino teatre, manau, niekada jo nebūčiau išvydęs, tad tegaliu dar kartą pasidžiaugti, jog esu piratas ir turiu progą pamatyti tokius puikius filmus.
••
SAVAIČIŲ GARSO TAKELIS:
Traffic (2000) – garso takelis!!! Garso takelis!!! Fantastiškas ir neatsiklausomas. Taip užkabino, kad kasdien, kai tik prisimenu, paklausau kelių dainų. Cliff Martinez, vienas geriausių garso takelių kūrėjų JAV ir pasaulyje. Vien garso takelis filmui suteikia tokią gilią atmosferą, jog neįmanoma atitraukti ausų ir akių. Kiekvienas garsas puikiai pagražina sceną ir suteikia jai daug stiprumo. Patį filmą mačiau kažkada seniau. Taip seniai, jog reikėjo pažiūrėti dar kartą. Ir labai patiko vėl. Kultinis filmas, šiaip. Vienas geriausių filmų apie narkotikus, jei ne pats geriausias. Keturios istorijos, visos jos su mintimi, pamokančios. Niekas, kas susijęs su narkotikais, neišlips švarus. Keturios spalvos, puikiai atspindinčios veikėjus. Keturi filmavimo būdai, keturios visiškai skirtingos istorijos, bet apie vieną dalyką. Labai ypatingas filmas. Galima būtų kalbėti apie visas keturias istorijas atskirai, bet jas tiesiog verta pamatyti. Kiekviena istorija gali būti atskiras filmas, bet ne – šiame filme jos puikiai dera viena prie kitos ir tobulai sutelpa į tas 2 su puse valandos. Viskas šiame filme taip gerai, kad net nėra ką kalbėti. Būtinai reikia pamatyti – kad pasimokytumėme, ką daryti nelaimės atveju; kad nepasiduotumėte žiauriausiu metu; kad siektume kilnesnių tikslų. Apšviestas stadionas Meksikoje ir žaidžiantys vaikai. Taaaaaip. Tai mažas, bet žiauriai gražus tikslas. Visas filmas žiauriai gražus, paliečiantis, teisingas ir teigiamas.
SAVAIČIŲ MEILĖ IR ROMANTIKA:
The Notebook (2004) – tikriausiai gražiausia ir širdį griebiančiausia meilės istorija, kokią teko matyti ekrane. Tiksliau ne istorija, o pats filmo pateikimas. Būta ir geresnių istorijų, tačiau ši pateikta labai gražiai ir tikrai romantiškai. Papirko net mane. Liūdnumu P.S. I Love You nepralenkia, tačiau išpildymu – taip. Įdomiausia tai, jog nuo pat pradžių siužetas ir filmo pabaiga aiški. Ir tai nėra slepiama. Tačiau filmas taip puikiai išpildomas, jog tai nesutrukdo mėgautis istorija. Iš dalies tai netgi pagerina siužetą, kadangi tuomet ne spėlioji, kas bus gale ir kaip čia viskas susisieja, o labiau įsigilini į personažus, pasakojimą. Istorija tikrai graži ir romantiška – moterims tai turėtų būti vienas iš privalomų pažiūrėti filmų. Vyrams… Nesu tikras. Jei galvoje vien šaudo-gaudo, abejoju, ar toks filmas patiks. Iš tiesų aš nustebau, kaip šitas filmas patiko man. Tikėjausi, kad sureaguosiu vidutiniškai, „ech, dar viena meilės istorija, na pasižiūrim“. Tačiau sureagavau šiek tiek stipriau – filmas labai patiko. Gal dėl to, kad filme bet kas gali atrasti ką nors sau gražaus? Ir Romeo/Džuljeta, ir Pelenę, ir kokią karinę išsiskyrimo dramą, ir dar kokią pasaką ar istoriją. Man žiauriausias dalykas šiame filme buvo visos istorijos išeiga – liga ir žiauriosios „5 minutės“. Tos 5 minutes… Niekada gyvenime nenorėčiau tokios senatvės, tokios gyvenimo baigties. Tokios ligos yra žiauru. Nebepudrinsiu – puikus filmas, labai gražus filmas, romantika visiškai garantuota. Jei nori būti doras vyras ir užsidirbti karmos taškų, atidaryk vyno butelį ir pasikviesk savo moterį žiūrėti šį filmą jaukiai susisukus po pledu. Pergalė garantuota :)
SAVAIČIŲ ANIMACIJA:
The Secret Of Kells (2009) – visiškai kitokia animacija. Jei žiūrite visus populiariuosius animacinius filmus, čia pajusite skirtumą. Su garsiuoju ir neapsakomo grožio animaciniu šedevru (kurio tikriausiai nei vienas mano skaitytojas nebus matęs) Les triplettes de Belleville susijusių žmonių darbas. Priminęs man pastarąjį filmą ir sukėlęs norą penktą kartą pažiūrėti tą šedevrą. Na, bet dabar apie šį filmą: gavo krūvelę apdovanojimų už animaciją. O ji tikrai įspūdinga ir labai graži. Vos ne kiekvieną kadrą galima iškirpti, įrėminti ir kabinti ant sienos. Aš taip ir daryčiau! Kai kurių scenų negali atsižiūrėti. Visiškai išsiskirianti animacija iš visos šiuolaikinės kino animacijos. Į istoriją aš net nelabai kreipiau dėmesį – grožėjausi detalėmis ir piešimo stiliumi. Kaip kokia nors nuostabaus fantazuotojo iliustruota knyga. Būtinai pažiūrėkite. Visiškai tinka ir vaikams, ir suaugusiems. O kai pažiūrėsite šį, dar būtiniau pažiūrėkite Bellevillio trijulę. Aš ir pažiūrėsiu. Ir dar kartą. Tokie filmai skirti daugkartiniam žiūrėjimui ir grožėjimuisi.
Scarface (1983) – man labai patiko šis filmas tuo, jog tai vienas iš retų filmų apie mafiją, kur rodoma visiška nesėkmė. Paprastai mafijos filmuose būna taip – sunkiai verčiasi, vėliau viskas vis geriau, tada puikus gyvenimas, na, o pabaigoje, galbūt, viskas baigiasi blogai. Tuo tarpu šiame filme viskas ne taip. Pagrindiniam personažui nesiseka nuo pat pradžių, ir nors jis ir pradeda suktis geriau, kuo jis tampa turtingesnis – tuo nelaimingesnis. Al Pacino puikiai atlieka savo vaidmenį ir tai labai gerai parodo. Antra pusė filmo – tai ko turėtų būti vertas kiekvienas žudikas, kiekvienas narkotikų magnatas ir panašūs nusikaltėliai – visiškai nelaimingo gyvenimo, kuris priveda iki juodumos. Dėl to šis filmas labai teigiamas. Apskritai filmas geras, „tvirtas“ ir priklauso tai pačiai kategorijai: filmų apie mafiją, kuriuos reikia pamatyti.
Kitas, smagesnis aspektas, yra jo palikimas. Kaip tik pažiūrėjus šį filmą, po poros savaičių pasirodė South Park serija, parodijuojanti šį filmą. Geriausio, tiesmukiškiausio ir be jokių ribų animacinio serialo kūrėjai pavertė Cartman’ą „Vyru su randu“ ir labai gerai pavaizdavo kelias iš esminių filmo vietų :) Pagalvojau, kad serija nebūtų buvusi tokia žavi, jei nebūčiau matęs filmo. Na, ir pabaigai, kitokia filmo įtaka: neseniai internete pagarsėjęs, man gal ir ne visai patinkantis, bet visai smagus mokyklos vaidinimas pagal šį filmą. Jį galite pažiūrėti čia. Fudge you motherfudgers! :)
••
Logorama (2009) – Oskarą laimėjęs trumpametražis animacinis filmas. Įspūdį palieka milijonai firmų logotipų, o dar didesnį įspūdį – jų panaudojimas scenose. Firmų vardų susiejimas su tam tikrai daiktas, ant kiekvieno kampo po logotipą. Kai pagalvoji – juk taip dabar ir gyvename. Mūsuose dar šiek tiek švelniau, bet JAV? Visur tiek reklamos, kad nedaug kuo skiriasi nuo šio filmuko vaizdo. Filmukas labai smagus, žiūrėtinas kelis kartus, nes vis pamatai kokią smulkią detalę, kurios logotipas prajuokina – kaip puikiai atrinktas. Tik gaila, kad ne visi logotipai pažįstami, kadangi parinkti ne tik garsių firmų vardai, bet ir vietinių JAV paslaugų firmų, kurios mums dažnai nežinomos. Na, bet tai labai reikalo nesugadina. Nenuobodus ir originalus kūrinys.
Zodiac (2007) – tobulų filmų kaip Fight Club, Se7en, The Curious Case of Benjamin Button režisieriaus David Fincher darbas. Ne ką prastesnis, nei paminėti filmai, tačiau jų nepralenkiantis. Puikaus darbo, profesionalaus kino, geros vaidybos, priderinto garso takelio ir super operatoriaus darbo kratinys. Nežinau net nuo ko pradėti. Vaidybai neturiu jokių priekaištų. Muzikai – irgi. Siužetui – net nėra ką diskutuoti. Operatoriaus darbas, režisieriaus sprendimai – fantastiški. Vien ko vertos GTA senųjų žaidimų stiliaus scenos, kai vaizdas filmuojamas (sukurtas kompiuteriu?) iš viršaus, sekant judantį objektą. Vienas malonumas žiūrėti tokį tolygų, gražiai sukirptą ir skaniai pakeptą filmą. Dekoracijos, aplinka, įrengimai, automobiliai, apranga, erdvės – fantastiško darbo vaisius. Jei ne šiuolaikinės kokybės vaizdas ir platus kameros kampas, nė nepagalvotum, jog filmuota šiais laikais. Aišku, ne pirmas tai puikiai atvaizdavęs filmas, tačiau šiame dar padirbėta prie spalvų ir atspalvių – visa juosta atrodo lyg išdažyta teptuku rankomis. Viskas labai gražu. Kiek skaičiau, šis filmas visas nufilmuotas su skaitmenine kamera – kine dar dažnai naudojamos juostos, todėl tai drąsus sprendimas. Bet visiškai pasiteisinęs. O dar sako, jog technologijomis negalima padaryti nieko tikroviško, gražaus, atsveriančio tikrą juostą :) Labai puikus trileris, prikaustantis prie ekrano, o kadangi jis pastatytas pagal tikrą istoriją, tai suteikia dar didesnį įdomumą ir klausimą, kaip viskas išsispręs. Istorijos pabaiga, visgi, netikėta. Tikrai verta pažiūrėti – bet tik gera kokybe ir ne per mažutį televizorių.
A Very Long Engagement (2004) – kažkas man yra pasakęs, kad jei filmas prancūzų ir dar prancūziškai – tai bus gerai :) Gal ir tiesa, nes šis filmas toks ir yra. Visų pirma, tai žiauriai gražiai nufilmuotas filmas. Spalvos, kokybė, vaizdai, ryškumas. Vaizdo judėjimo trajektorija į filmo pabaigą gal šiek tiek ir atsibodo (tolygiai judanti kamera iš kurios nors pusės), tačiau tai vis tiek suteikė filmui gyvumo, juostai kažkokio originalumo. Ne statiškas ir nuobodus vaizdas, o aplinką geriau apžvelgiantis, todėl žiūrovas jaučiasi arčiau tų vietų, kurios vaizduojamos filme. Filmo kokybė nepriekaištinga. Vaidyba, tuo tarpu, tokia „prancūziška“. Padrika, kartais nesuprantama, tačiau priekaištų tikrai neturiu – natūralumas šiame filme daug malonesnis, nei dirbtini personažai ir juos vaidinantys aktoriai. Emocijos šiame filme kažkokios „tikresnės“. O kadangi tai filmas apie karą (na, gal daugiau apie meilę), tai emocijos svarbu. O pats filmas apie tai, kaip mergina bando surasti kare pražuvusį savo vyrą, nes tiki, jog jis vis dar gyvas. Filme atsiminimai persipina su dabartimi ir liudininku pasakojimais. Kartais buvo labai sunku sekti siužetą, nes tas persipynimas keliose vietose buvo labai neaiškus ir šiek tiek sujaukdavo viską. Tačiau nebaisiai, vis tiek viskas filmo gale tapo aišku. Istorija pasakojama visai įdomiai, iki filmo pabaigos aiškėja įvairios detalės ir siužeto vingiai netampa nuobodūs. Filmas yra lyg įvairiausių garsių ir gerų filmų mišinys – jame visko po truputį – ir įspūdingų karo vaizdų, ir pasilakstymų po gražias vietas, ir meilės scenų ir liūdesio, beviltiškumo. O dar ta nuostabiai graži prancūzų kalba! Vien dėl jos sunku sekti siužetą, nes klausaisi to gražaus skambesio, ir tuo metu dar bandai skaityti titrus :) Tikrai gražus, romantiškas ir puikiai nufilmuotas filmas. Toks skanus prancūziškas pyragėlis. Būtinai pažiūrėkite.
Million Dollar Baby (2004) – anksčiau vengdavau Clint Eastwood filmų, tikriausiai dėl to, jog nesuprantu režisieriaus, kuris pagrindiniu aktoriumi pasiskiria pats save :) Toks narcizo kvapelis sklinda :) Na, bet spjoviau į principus ir reikia pradėt žiūrėti tuos jo šedevrus. Kurie, pasirodo, visai neblogi. Istorija apie merginą, kuri norėjo tapti boksininke, buvo atkakli ir pasiekė savo. Jos išgyvenimai, pavydėtinas užsispyrimas, stereotipų laužymas, nelaimės ir visas tragedijų pilnas gyvenimas. Iš tiesų Hilary Swank vaidmuo nustebino. Net ir pats Clint’as buvo visai neblogas. Apskritai filmą sužiūrėjom visiškai be nuobodulio ir netgi buvom papirkti tais sentimentaliais tragiškais įvykiais, kuriuos jau filmo pradžioje galima numatyti – kaip gi toks garsus filmas bus tik apie laimę? :) Bet tai paperka. Aktorė vaidmenį puikiai atliko visame filme, nepalikdama abejonių nei pradžioje, nei pabaigoje – stipru, įsimintina. Gal filme istorija ir pateikiama per daug saldžiai ir dramatiškai, bet kai pagalvoji – ar taip nebūna ir tikrame gyvenime? Kodėl gi negalima perteikti tokių pačių ašarų (tik dar pridedant graudžią muziką)? Taip ir padaryta šiame filme. O ką jau kalbėti apie filmo herojės šeimą – kaip puikiai perteiktas tokių žmonių šlykštumas. Trumpai sakant – papirko, buvo visai įdomu, nors ir blaiviai suvokiu, jog tai tik krūva sentimentų ir scenų, pigiai paperkančių žiūrovą. Žiauri istorija net man, nors visada buvau prieš tokį sportą (boksą ir panašias nesąmones) ir dėl visų sužalojimų, mano nuomone, kalti yra patys sportininkai. Bet filmas vienas iš tų, kurį reikia pažiūrėti. Ne skubiai, bet kada nors verta.
The Drawn Together Movie: The Movie (2010) – iškart perspėju, kad nežiūrėję serialo, šio filmo nesupras. Serialas (trys sezonai) buvo apie pieštus realybės šou dalyvius, kurių kiekvienas savotiškas psichas ir iškrypęs iki baisių aukštumų. Kartais šou peržengdavo ribą, kartais būdavo per žostkas, tačiau savo principą išlaikė – šokiruoti žiūrovą, kartais visiškai be prasmės. Šiame filme labai gerai parodyta, kaip jie tobulai tai moka daryti – šokiruoti žiūrovą visiškais absurdais, bet tuo pat metu tai daryti visiškai nereikšmingai ir „ne į temą“. Nemoku paaiškinti kodėl, bet tiek serialas, tiek šis galutinis filmas man žiauriai patiko dėl savo tokio pobūdžio. Gal todėl lygiai taip pat mėgstu ir South Park. Serialą dėl jo žostkumo nutraukė, o kūrėjai paskutiniam kartui vėl susibūrė, kad sukurtų šį filmą apie serialo nutraukimą. Nors bijojau, kad tai bus prasta idėja, tačiau pats kūrinys mane labai maloniai nuteikė – subtiliai idiotiškų bajerių apstu, absurdo komedijos pilna, o tabaluojantis kempiniuko pimpalas ir savo išmatas valgantis monstras su šiknaskyle virš burnos – neapsakoma :) O paskutinė filmo daina, kur dainuojama, jog „apsišikus atsiveria galimybė nugramdyti savo šūdą ir jį suvalgyti“ – dabartinis mano hitas :) Tikrai ne kiekvienam skirtas komedijos žanras. Patiks tikrai nedidelei žmonių grupei. Kai kurie apskritai nematys tokiame dalyke prasmės, todėl labai pagalvokite, ar šį animacinį filmą žiūrėti – jis absurdiškas, bjaurus, kartais net nejuokingas ir visiškai be jokios moralės. Aš mėgstu šokiravimą, todėl mėgstu tokią animaciją :)
Kiss Kiss Bang Bang (2005) – mačiau šį filmą, kai tik jis pasirodė. Paliko didelį įspūdį, nors ir žiūrėjau apsimiegojęs. Todėl teko prabėgom pažiūrėti dar kartą. Tad galiu tik rekomenduoti – žiūrėtinas, be jokių abejonių. Labai puikus detektyvas su juodo humoro skoniu. Labai smagus Robert Downey Jr. personažas, lakstantis be piršto ir darantis kitokias nesąmones. Nenuobodus filmas. Puikus šiuolaikinis detektyvas su sekso ištroškusiu personažu, laisvo elgesio merginomis, nemažai pasišaudymų, keliais lavonais, juokingais personažais ir viską apvainikuojančiu sarkastišku juodu humoru. Puikus ir nuotaiką pakeliantis žiūralas.
The Princess and the Frog (2009) – kai pamačiau, jog čia Disney animacinis filmas, tai iškart suėmė lengvas pykinimo jausmas. Niekada jų nemėgau. Tada netyčia, matant G., įjungiau epizodą, kur nerealiu Giedriaus Savicko balsu prabilo tas jonvabalis Rėjus :)) Tai mus papirko ir G. privertė žiūrėti šį filmą. Disney laikosi tradicijų – nepasiduoda kompiuterinei grafikai ir kuria animaciją savo metodais. Kurie metodai gražesni – čia jau diskusijų reikalas, tačiau gražių vaizdų šiame filme netrūko – pieštukų valdytojai dirbo gerai. Jei žiūrėsite šį filmą – būtinai su profesionaliu lietuvišku įgarsinimu! Kaniava, Šeduikytė, Savickas, Dambrauskaitė ir kiti – puikiai atlieka savo darbą. Įgarsinimas tobulas, dainos perdainuotos labai gražiai ir visa tai tikriausiai ir suteikia filmui visai neblogą žavesį. Kai kurie personažai lietuviškai netgi pralenkia originalius personažus – suteikia jiems papildomos charizmos, kokios pritrūko originale. Ir tada, vidury filmo, susipažįstame su Rėjumi… Tikriausiai be jo šio filmo net nežiūrėčiau. Nors džiazuojantis krokodilas irgi ne pėsčias, tačiau Rėjus nurungia visus – bet tik su Savicko įgarsinimu. Kiekvieną kartą, kai jis tik prasižiodavo – apimdavo juokas. Labai tobulai įgarsintas personažas, o originalas jam nė per plauką neprilygsta. Vienu žodžiu, visiškai tradicinė ir nepakitusi Disney animacija (nebent pakitusi tuo, jog pagrindinis vaidmuo skirtas juodaodei, o ne gražiai baltaodei princesei, kaip būdavo įprasta). Jei Disnėjaus filmų nemėgote – šis irgi neypatingai patiks, gal tik tam tikri epizodai. Jei su Disnėjaus filmais užaugote – aišku žiūrėkite :) Bet tik su lietuvišku įgarsinimu – tos lietuviškos gražios dainos visai smagiai niuniuojasi.
The Men Who Stare at Goats (2009) – be diskusijų geri aktoriai, įdomus siužetas, profesionalus darbas ir vidutinis išpildymas. Taip, kažko šiame filme trūko. Kabliuko, kuris padarytų filmą žaviu ir nepamirštamu. Tuo tarpu dabar nors ir turint visus tuos gerus punktus (aktorius, siužetą, darbą), filmas tėra nebloga komedija. Tačiau dar yra visiškai prasta pabaiga, kuri sukelia tik vieną jausmą: „ah, šūdas, tikėjausi tokio smagaus filmo, o gavosi toks vidutiniškas“. Filme tikrai netrūksta labai gerų akimirkų, puikių scenų, tačiau visuma – ne tokia žavinti.
Pamačius pavadinimą galima pagalvoti, jog tai kažkoks filmas apie zoofiliją. Bet viskas šiek tiek kitaip – visiškai išgalvotas filmas apie „naująją“ armijos rūšį – karius su paranormaliais sugebėjimais. Vien tokia tema sukelia juoką, o dar juokingiau pasidaro, kai sužinai, jog tikroje JAV kariuomenėje tokie dalykai iš tiesų tiriami :)) Bandoma sukurti karį, kuris žvilgsniu nužudytų ožką :) Filme to juoko – dar daugiau. Absurdiškos situacijos, puikus personažų nuprotėjimas ir neblogi įsijautimai į juoką keliančius personažus. Iš tiesų, sužinojęs aktorių sąrašą, tikėjausi daug daugiau. Bet pasirodo geri aktoriai dar ne viskas. Žiūrėti filmą galima, ir tikrai neturėtų būti nuobodu, tačiau spėju, kad po 10 metų šio filmo niekas neprisimins. Smagi paprasta komedija, tačiau nieko išskirtino.
••
Old Partner (Wonangsori) (2008) – originalus filmo pavadinimas dar gali būti verčiamas kaip „(Karvės) varpelio garsas“. Labai lėtas ir ramus dokumentinis filmas apie seną seną korėjietį, auginantį 40 metų senumo karvę. Filmas apie žmogaus santykį su gyvuliu, gyvulio pagalbą darbui laukuose. Filmas nepriklausomas, kurtas ne profesionalų, tačiau yra labai gražus – įvairūs kaimiški vaizdai, nepažįstama kultūra, paprikų auginimas nuo želdinuko iki vaisiaus, sunkus, bet ramus žmonių gyvenimas. Filmas turėjo pasisekimą įvairiuose festivaliuose, susižėrė keletą apdovanojimų ir buvo pirmasis nepriklausomas korėjietiškas filmas, kurį peržiūrėjo virš 2 milijonų žmonių. Padedantis šiek tiek pažinti tuos kraštus, parodantis, kaip žmonės gyvena. Buvo kažkas naujo ir kitokio visoje filmų mišrainėje.
The Triangle (2009) – vienas iš tų filmų, kur pažiūrėjęs gali išvesti tiek teorijų… Kad pasensi bemąstydamas. Vienas iš tų filmų, kurie visokiuose forumuose sukelia tiek diskusijų ir apmąstymų, kad net pavargsti skaityti. Filmas, kur nuo pat pradžių turi sekti kiekvieną detalę, nes filmo pabaigoje viskas tampa svarbu. Viskas. Filmas, kurio siužetas toks supainiotas ir susuktas, jog tai įtraukia ir visą filmą nenustoji galvoti, kaip čia išsisukti, kas čia įmanoma, kaip čia viskas vyksta ir t.t. Bet… Visada yra bet. Išpildymas… Blemba, kaip gaila, kad filmas pastatytas taip pigokai ir su tokiais tragiškais aktoriais. Jei žiūrėtume rimtai ir kritiškai, tai visiškai neprofesionalus filmas ir visiškai vidutiniškas darbas. Toks, kur rodo per TV naktimis ir kur niekada šiaip nežiūrėtum. Na, scenarijaus autorius ir režisierius – tas pats asmuo. Gaila, kad neatidavė savo scenarijaus kam nors rimtesniam, mokančiam padaryti profesionalesnį filmą. Taigi, siužetas, istorija, idėja, teorijos ir visas filmas būtų tikrai super dalykas, jei nebūtų padaryta gan pigiai. Ir tai sugadino viską. Na, bet nors sukūrė labai neblogą Bermudų trikampio teoriją ir kas ten galėtų vykti. Visokiausių paralelinių pasaulių, nepaaiškinamų reiškinių mėgėjams pažiūrėti tikrai verta, tačiau nusiteikite – išpildymas tikrai prastas, o vaidyba – baisi.
OSS 117: Lost In Rio (2009) – agentas 117 grįžta! Lietuvių kilmės režisieriaus filmas? Galbūt, informacijos neradau. Jei kas negirdėjote apie agentą 117 – tipiška ir smagi prancūzų humoro ikona. Rožinės panteros, Džeimos Bondo ir Benio Hillo mišinys. Stereotipų pritvinkęs personažas, nekorektiškai besišaipantis ir nekaltai niekinantis visus – žydus, azijiečius, amerikiečius, hipius, moteris – bet ką, iš ko galima pasišaipyti. Bet tai yra filmo kabliukas. Tie pasišaipymai ir nekorektiški pasisakymai yra tokie žiaurūs ir realybėje normaliam žmogui neįmanomi, jog juos išgirdus ima juokas. Kitas filmo paradoksas, kaip moterų numylėtinis ir visas sužavintis „džentelmenas“ iš tikrųjų elgiasi su moterimis – šaltakraujiškai, niekindamas, laikydamas daiktais. Bet iš viso to padaroma visiška komedija – lyg žiūrėtum į Petrą Gražulį televizijoje, tik daug juokingiau ir originaliau. Pats filmas tai apie bile ką – paprastai siužetas tokio tipo komedijose visiškai neturi prasmės, nes filmo gerumą nulemia absurdo komedija ir idiotiškas situacijos, į kurias pakliūna personažai. Kai pagalvoji, Benny Hillo šou – juk tai visiška nesąmonė, tačiau žiūrėdavome ir krizendavome. Taip pat ir su šiais filmais. Nors, tiesą sakant, ankstesnis agento 117 filmas man patiko labiau, šis buvo šiek tiek nuobodesnis. Bet prancūziškos komedijos netrūko, smagus filmas. Toks visiškam atsipalaidavimui ir tokiu atveju, kai norisi visiškai kvailo, bet nuotaikingo filmo.
Walk to Zion (2007) – per prievartą prisiverčiau pažiūrėti. Labai nemėgstu Cockšilos. Iš tiesų filmas neblogas, jei ruošiatės keliauti į Afriką, filmą vertėtų pažiūrėti, šiek tiek padeda pažinti kultūrą, pamatyti žmones. Bet jei įdomi mano kukli nuomonė, tai filmas yra dar vienas eilinis Cockšilos savęs realizavimo būdas – pusę filmo rodomi besikartojantys vaizdai ir skamba baisios baisios baisios Cockšilos dainos, tie baisūs jo įrašai. Vietoj to, kad leistų tikrą garso įrašą, tuos dainuojančius vaikus ir kitus garsus, leidžiamos jo dainos. Kitas baisus dalykas – ta jo dirbtinai „rastamaniška“ anglų kalbos tartis, nuo kurios vimdo. Apsivertusio autobuso epizode Cockšila pakalbėjo normaliu tarimu – tai įrodo, jog visas tas jo rastafariškumas yra toks dirbtinai nuobodus dalykas… Vienu žodžiu – jei norite filmo su daug nuobodžių plepalų kvailu paplonintu balseliu ir jei norite filmo su daug vaizdų, kur groja Cockšila – pirmyn. Galima šiek tiek tos Afrikos filme pamatyti, pažintį kažką – tačiau viską dažniausiai užstoja didelis Cockšilos ego.
The English Patient (1996) – neužkabino. Ir netgi pasirodė labai nuobodu. Žiūrėjom margindami margučius, tai nors nebuvo žiauriai nuobodu. Na taip, darbas įspūdingas ir gražus: dykumos scenos labai puikios, vaidyba labai gera, aplinka, dekoracijos, įvykiai, pateikimas – viskas puiku. Profesionalus ir gražus darbas. Bet… Kažkaip neužkabino. Ta lėkšta meilės istorija, tas pasakojimo būdas. Vis nutrūkstantis siužetas ir toliau lėtai vystomas veiksmas. Iki tokio lėtumo, kad kartais net žiovulys suima. Neturiu ką pasakyti daugiau. Gražus, profesionalus, atidirbtas techniškai, tačiau be dvasios. Toks dirbtinas ir nusiseilėjęs. Paprasta meilės ir atsidavimo istorija jautrioms moterims :)
Apocalypse Now (1979) – šitas filmas man patiko tik dėl kelių nereikšmingų dalykų. Dėl šiek tiek nuprotėjusio pagrindinio personažo, jo keisto elgesio, dėl kartais pasirodančio juodo karinio humoro ir dėl to, jog šiame filme karas ir kariai nebuvo garbinami. Daugiau šis filmas man nepatiko niekuo. Na, dar filmavimas, scenos, gamta, apskritai visa aplinka labai graži. Visa kita – tai filmas apie karą. Jei tokius garbinate, jis jums tikrai patiks. Jei tokių nekenčiate – geriau ir nežiūrėkite, nes jame nėra jokios prasmės, išskyrus tai, koks žiaurus yra karas ir kaip gi blogai, kad kažkas kariauja. Nepatiko man šitas filmas. Nors įžvelgiau vieną neblogą užslėptą mintį (nebent tai sugalvojau pats): ta visa gentis, garbinanti tą JAV karį, parodoma kaip nuprotėjelių gauja, o tas karys, tapęs dievu, pateikiamas kaip šizofrenikas psichas, žudantis žmones be tikslo. Mano įžvelgta mintis (kurią tikiu, kad režisierius ir davė suprasti), yra ta, jog JAV kariuomenė elgiasi lygiai taip pat – kaip psichai veržiasi ne į savo žemę ir ten visus skerdžia be jokios rimtos priežasties. Tačiau jie pateikiami ne kaip šizofrenikai psichai, o kaip didvyriai. Tai tokia štai ir mintis. O šiaip, žiūrėjom ilgesnę versiją, tai šiek tiek ir nuobodu buvo. Viskas tikrai profesionalu ir galima tik žavėtis režisieriaus darbu, bet toks filmas visiškai ne man. Todėl nieko daugiau ir nebepasakysiu.
Daybreakers (2009) – scenarijaus autoriai – gerą humoro jausmą turintys žmonės :) Kodėl? Šis filmas apie vampyrus, o pagrindinį personažą jie pavadina… Edvardu! :) Na, bet tiek to ir humoro. Filmas apie tai, kaip 2019 metais pasaulį valdo vampyrai. Visas gyvenimas verda kaip viręs, bet visur vampyrai, o žmonės kaip karvės ganyklose išnaudojami tik kraujo gamybai. Bet kyla bėda – žmonės nyksta, kraujo nebėra, krizė. Tuomet atsiranda geraširdiškas žmogiškas vampyras, saujelė žmonių ir jie visi pradeda ieškoti išeities. Kuri, kaip bebūtų keista, yra visai įdomi. Apskritai šiame filme visokie sugalvoti dalykai apie vampyrus visai tokie pusėtini, neblogi. Ne tokie absurdai, kaip Edvardo Twilight’e, kad vampyrai saulėje nesirodo todėl, nes jų oda blizga. Šiaip filmas smagus dėl visokių smulkmenų: kraujo starbucksai, kraujinės kavos, vietoj brendžio – gryno kraujo butelis ir panašiai. Bet jei reiktų pasakyti, ar verta žiūrėti šį filmą… Šiaip drąsiai pasakyčiau, kad ne. Dar vienas nuobodokas fantastinis filmas su vampyrų kvapeliu. Visokių paprastų siaubiakų ir panašių filmų mėgėjams gal ir patiks, bet geresnio kino norinčiam – tikrai ne. Čia toks visiškai stereotipinis holivudinis sci-fi, su atsivertusiu geriečiu blogiečių tarpe, personažų permainomis tarp blogio ir gėrio, galingu blogiuku, pasaulio išgelbėjimo planu ir t.t.t.t. Žiūrint nereikia apie nieką mąstyti, nes toks be gilios prasmės žiūralas. Toks žemiau nei vidutiniškas filmas, bet šiaip ne taip, labai pasistengus, jį žiūrėti galima. Šiaip ne taip.
Legion (2010) – angelas, iš kurio atimti sparnai, apokalipsė, šiuolaikinis Tvanas, dievo rūstybė. Tik viskas šiek tiek atvirkščiai ir ne taip, kaip būdavo iki šiol. Lyg ir būtų įdomu, originalu, bet… Baisi vaidyba, labai baisi vaidyba. Juokingai pateiktas siužetas. Eilinis vaizdas ekrane, kokių jau visi atsižiūrėję iki soties. Šis filmas niekuo neišsiskyrė, o jei kas nors išsiskiriančio ir galėtų būti – tai užgožia nuobodus šimtą kartų matytas vaizdas. Kažkas kažką šaudo, viskas baisu, labai sproginėja, dar kraujo šiek tiek ir keli didvyriai. Patiko nebent angelo sparnai, pjaustantys metalą ir apsaugantys nuo šovinių. Šiaip juokingas filmas. Žiūrėti per prievartą įmanoma, nes nors kiek profesionalumo pastatyme galima įžvelgti, nėra labai pigūs vaizdai. Bet apskritai… Vengčiau tokių filmų :) Ypač, kai tai filmas, kur moteris greitai purpteli iš savęs kūdikį, o po akimirkos jau apsirengusi su juo rankose laipioja po kalnus :)) Gerai skamba?
The Mist (2007) – muahaha. Haha. Čia tik juoktis galima. O man dar kažkas rekomendavo šitą siaubo-post-apokaliptinį filmą :)) Net nežinau kaip išsireikšti apie šį absurdą. Ant miesto užeina rūkas, jame gyvena kažkokie monstrai, o žmonės lieka užsidarę prekybos centre. Visiškai tragiška vaidyba, durnai sukeliamos dirbtinės situacijos, juoką keliantis aktorių „sustingimas pamačius pabaisą“ ir kitos nesąmonės. Nesuprantu, kaip toks filmas gavo visai neblogus vertinimus. Koks skirtumas, kad tai Stepheno Kingo knyga. Vidury filmo G. neištvėrė ir išėjo nebaigusi žiūrėti. Po 5 minučių, kai ta boba pradėjo šūkauti apie Jėzų Kristų, neištvėriau ir aš, ir prasukdamas pažiūrėjau pabaigą. Kuri žiauriai prajuokino. Košmaras, ne filmas. Jei kam nors patiko šis filmas, gal galit paaiškinti man, kas jame gero?
Gentlemen Broncos (2009) – šito filmo galima pažiūrėti 5 minutes ir 20 sekundžių. Vėliau prasideda visiškas mėšlas, nors filmo pradžia ir atrodė visai nieko. Jau tikėjausi, kad bus subtilaus humoro komedija, ale – tik subtilaus mėšlo komedija. Neverta gaišti laiko jokiais gyvenimo atvejais.
The Ink tikrai nuostabus filmas. Taip pat netikėtai radau ir tiesiog po 15 minučių buvau apstulbęs kaip mane prikaustė šis filmas. Dar garso takelis. kaip ir sakei viskas tiesiog labai puikiai suderinta.
priminei apie drawn together filmą. reiks artimiausiu metu peržiūrėti
O dėl The Mist – žiūrėjau jį dėl to kad kažkada buvau skaitęs knygą ir buvo įdomu kaip ekranizuos. Gal didelių pliusų filmas sulaukė dėl pabaigos ;)
Mane labai nustebino tamstos nuomonė apie Zero. Prisipažinsiu – filmo nemačiau, bet užteko treilerio, kad net nebandyčiau. Man keiksmažodžiai ir “gatviniai” yra šlykštu, kad ir kokia kalba tai būtų. Ir ne, aš neprisigeriu kiekvieną savaitgalį ir nešneku taip :) net kai labai pikta būnu.
“The Notebook” – taip, tai turbūt pati gražiausia mano matyta meilės istorija. Nors nesu jų gerbėja.
Už animacijos rekomendaciją ačiū – esu netradicinės animacijos mėgėja :) tuo pačiu, jei dar nematei, rekomenduoju “Persepolis” ir “Mary and Max”.
Bukoptimistas, bet Drawn Together rimtai nusiteik :) Nebent serialą mėgai, tada viskas OK :)
Aihara, Persepolį ir M&M jau nusižiūrėjęs. Tik niekaip neprisiruošiu :)
Dėl Zero 2 – man tai vienintelis įrodymas, kad šis filmas tikrai geras, įrodė mano motinos požiūris – ji nekenčia net paprasčiausių keiksmažodžių, tačiau šį filmą pažiūrėjo krizendama :) Man visas tas puikaus gatvinio žargono atvaizdavimas patiko labai – vien dėl to, kad kažkas jį atvaizduoja kaip meno rūšį. Čia tas pats kaip su sovietiniais filmais – gal kažkada ateityje žiūrėsim Zero filmus ir galvosim – o, kažkada ir taip buvo :))
Keistai čia. Zero, Men Who Stare At Goats ir Daybreakers mano skalėje yra kažkur žemiau nulio. Nieko nėra tuose filmuose, visiškai. Šlamštelis. Bet, kad tau Mist nepatiko tai čia keista. Gal tau su Kingu blogai, ar siaubų nemėgsti?
Na, gan tiksliai aprašiau, kuo man patiko Zero 2 :) Nebesikartosiu. O dėl The Mist… nu gi ne apie siaubiaką kalba. Ten komedija, ne siaubiakas :) Taip prastai ekranizuota knyga, kad net šiurpu. Vien vaidyba ten tokia tragiška… Kai negali žiūrėt filmo dėl vaidybos, reiškia kažkas ne taip :)
Oho, nemažai filmų. The Ink atrodė lyg ir nieko, bet žiūrėt nepabaigiau, gal kada kitą kartą. The Mist visai patiko dėl pabaigos, bet tos situacijos prekybos centre kėlė juoką ir pyktį vienu metu. Vakar peržiūrėjau “Accidents Happen” – rekomenduoju, tinka sekmadieniui, įdomiai sukaltas ir kažkuo kabinantis filmas.
Pasirodo, kažkas žiūri ir lietuviškus šedevrus. Aš pats nepernešdamas tautinės saviplakos kaip nacionalinio bruožo, esu labai ne kokios nuomonės apie mūsų sinematografą. Kelių filmų ištraukas mačiau – kažkokia nevykusi vaidyba – arba tonas toks nenatūraliai dramatiškas, arba matų srautas. Nei viena, nei kita neįtikina. Gyvenime žmonės kalba daug paprasčiau, ir, atrodo, kol kas mūsų aktoriai to nemoka perteikti. O siužetai, kiek suvokiau iš tų kelių girdėtų dialogų (šuoliuojant per tv kanalus), man pasirodė kažkoks meksikietiškos muilo operos ir rusiško bandickoje kino kokteilis. Lai kuria. Gal kada nors kas nors sukurs kažką vertingo. Jeigu visai nemėginti, tai tada garantuotai nėra jokių šansų sukurti kažką vertingesnio.
d., The Mist prekybos centras labiausiai ir nervino. Ypač veiksmas sandėliuose, kur jie pirmą kartą pamatė tuos čiuptuvus. Baisi, baisi vaidyba ir siužeto skylės.
Accidents Happen, tai čia kurių metų? Yra keli.
Evaldai, aš ir manau, kad po truputį bus sukuriama daug gilesnių ir vertingesnių darbų. Tuo tarpu, jei dabar lygintume Dievų mišką ir Zero 2 – Dievų miškas, mano nuomone, yra toks prastas darbas… Tie dirbtiniai įgarsinimai studijoje, teatrinė vaidyba, nuobodus ir tamsus siužeto pateikimas. Ne kinui skirta. Bet po truputį, po truputį sujungs stiprius kūrinius, kaip Dievų miškas, su stipriais techniškai darbais, kaip Zero 2 – ir atsigaus mūsų kinas :)
Beje, gyvenime žmonės nekalba paprasčiau. Tuo man tas filmas ir patiko – puikiai atspindėjo gatvės slengą, tokio socialinio lygio žmonės kalba būtent taip pat.
Galbūt. Konkrečiai šito nemačiau. Kita vertus, tas gausus matas filme, jeigu jis tikrai natūralus, kaip tu tvirtini, galėtų atlikti auklėjamąją funkciją. Galbūt žmonės pamatę save pačius kalbančius, pasibjaurės ir pagalvos kaip atsikratyti tos ydos. Nors galimas ir kitas scenarijus – po tokių filmų, ypač jeigu jie taptų populiarūs, matas galėtų tapti kaip ir įteisintas. Kaip amerikonų fuck – tas jau tapęs norminiu, imho.
Netapęs fuck norminiu. Užpypina dauguma televizijų ir už pražiopsojimą gauna dideles baudas :) Tačiau pritariu, jei tokių filmų būtų daug – tokie keiksmažodžiai taptų dar didesnio populiarumo ir vaikai net “iš krūtumo” pradėtų panašiai kalbėt. Gal todėl man ir patinka Zero – dėl to, kad jie vieninteliai tokie ir nemanau, kad bus panašių filmų – kadangi to paties nebepakartosi. Ir Zero kartais balansavo ant ribos, tad kitam filmui tikrai nepavyktų.
Mane labiausiai sužavėjo taip, kad paprastai tokia kalba, kaip filme, man yra bjauri (neneigiu, pats pasikeikiu, bet švelniau). Tačiau filme ji man skambėjo kaip muzika, nes puikiai atitiko realybę, o pasijuokimo iš tokio kalbos irgi galima buvo įžvelgti :)
Accidents happen – šitas http://www.imdb.com/title/tt1119123/
Skaitau Tavo tinklaraštį jau ilgą laiką ir juo džiaugiuosi, tačiau komentuoju itin retai-tik tada, kai būtina. Atleisk, bet privalau pasakyti, jog apie kiną rašyti nesugebi. Ir aš nekalbu apie mūsų nesutampantį skonį. Tai, kas kinematografe naudojama jau nuo šešto-septinto dešimtmečio pateiki kaip naujoves, labai dažnai neįsigilini į filmų prasmę, neiškoduoji metaforų, neįsigilini į filmą, vertini atmestinai, iki galo neargumentuodamas savo nuomonės, pateiki klaidingus ar iškreiptus faktus. Nesakau, kad turi mesti aprašinėti filmus-juk tai Tavo internetinė erdvė ir joje gali daryti ką tik tinkamas, bet jei sieki bent kiek objektyvumo, siūlyčiau atkreipti dėmesį į pastabas.
šuldubuldu, visa mano kinoteatro prasmė buvo matytų filmų žymėjimasis. Dabar tai šiek tiek išaugo ir tapo tokiomis ale pseudo-apžvalgėlėmis.
Šiaip, jei yra klaidingų ar iškreiptų faktų – parašyk komentarą. Tokių jau pasitaikė anksčiau, pataisiau. O dėl įsigilinimo į filmą – stengiuosi rašyti be spoilerių (atskleidžiamo turinio), tad sunku gilintis į filmą stengiantis to turinio neišduoti. Taip ir gaunasi sausos apžvalgėlės :)
Ačiū už komentarą :)
Jau aš geriau būsiu pavadinta ta “inteligentė”, kiekvieną savaitgalį nusiliuobanti kaip kiaulė ir besikeikianti kaip filme moka, nei pripažinsiu, kad Zero II yra apskritai ko nors vertas kaip filmas. Ne.
Regarding “šudubuldu” komentaras: tai matyt ne profesionalams rašo. Rašo tiems, kas skaito. Profesionalių (teisingų) recenzijų galima kitur pasiieškoti, neabejoju, tokių esama. Velnias, gal mane iš tikrųjų domina klaikiai neprofesionali buržujaus nuomonė ir įspūdis pažiūrėjus filmą, o ne teisingai iškoduotos metaforos? Aš suprantu, būna žmonių, kurie negali taikstytis su tuo, kas, jų manymu, yra neteisinga ir neprofesionalu. Kažkuriais atvejais aš pats toksai. Bet ne šiuo konkrečiu atveju. Manau, internetas yra pakankamai didelis, ir serveriuose turėtų pakakti vietos visokioms recenzijoms.
… O tą aktorių basa galva (Rudokas?) mačiau dviračio žiniose. Ten man jis pasirodė visai nevykęs. Nemalonu net žiūrėti į tą vargelį, kokį jis vargsta. Žmogus gauna vaidinti iš visų jėgų, kad kažką iš saves išspaustų, ir visvien gaunasi kažkoks zirziskienės gimtadienis, ne daugiau.
Evaldai, tikra tiesa (dėl recenzijų). Vien rottentomatoes.com tokių gilių recenzijų galima rasti, kad gera palieka :) Tuo tarpu aš taip rašyti nei moku, nei noriu.
Aš savo komentare ir rašiau, kad tau pačiam rinktis, kaip rašyti. Tikrai negaliu kažko drausti ar kontroliuoti, tačiau išsakyti pastabas taip pat turiu teisę (:
Buržujau, na, tavo pastaba apie operatorių Pilecką (kurio, beje, tai tik antras filmas, o zero 2 operatoriaus darbas nėra kažkuo labai ypatingas) kaip pirmąjį padorų lietuvių operatorių yra mažų mažiausiai juokinga. Gali skųstis kuo tik nori-scenaristais, gripais, režisieriais, garsistais, bet Lietuvoje yra gerų operatorių. Ir visad buvo. Vien ko vertas Radzevičius! O Mikutėnas, Digimas, Greičius? Tikrai manai, kad jų darbai, jų šviesos ir spalvų matymas nusileidžia zero 2?..
Yra lietuvių režisierių, kurie įdomūs ne tik mums patiems, bet ir pasauliui (dažnai užsieniečiams net labiau nei saviems). Bartas, Matelis, Stonys yra žinomi visoje Europoje. Nei kiek nejuokauju. Tik mums patiems jie kažkaip visai neįdomūs, neaktualūs. Gal dėl įsisenėjusio stereotipo, kad kinas Lietuvoje neegzistuoja? Bet juk ir jaunieji režisieriai turi daug potencialo. Buožytės, Šarutytės, Lužytės, Samulionytės debiutiniai filmai mane, asmeniškai, labai pradžiugino. Jau net nekalbu apie senesnį, tarybinį lietuvių kiną, kurio geriausi darbai išlieka nei kiek nepasenę. Todėl ir sakau, jog tau akivaizdžiai trūksta žinių ar noro sužinoti, nes kai kurie tavo komentarai tiesiog prasilenkia su realybe. Nebent sugebėsi paneigti mano argumentus.
Ir pardon, bet kaip galėjai pajusti “Anglo ligonio” dvasią, kaip galėjai įsijausti į filmą ir jo tėkmę, jei tuo pat metu marginai kiaušinius? Ar tikrai manai, kad taip žiūrėdamas filmą gali jį objektyviai įvertinti? Filmas nėra nei lėkštas, nei siaubingas lėtas, nei skirtas moterims (šito epiteto apskritai siūlyčiau vengti).
Indre, niekada nei gyvenime, nei kine nereikia iš karto lįsti į kraštutinumus. Kaip prieš keletą valandų pasakė mano dėstytoja: “Jei kine būtų vien tarkovskiai, būtų nesvietiškai nuobodu.” Neprisirišk prie vieno žanro ir pabandyk išmėginti kitus.Taip, keiksmažodžių daug, bet prie jų greit įprasi. O geras komercinis kinas nėra šėtonas, kurio mes neturėtume nei žiūrėti, nei vertinti. Pabandyk pažiūrėti bent pradžią. Bajeriukas su Europos kultūros sostine nerealus. Gal užsikabinsi ir patiks (:
Sveikas, gal galėtum savo el paštą parašyti turiu vieną klausimėlį nenoriu floodint komentaruose :]
šuldubuldu, štai tokių pastabų aš ir laukiau, nes pirminis tavo komentaras buvo labai nekonkretus.
Tiek apie lietuvišką kiną, kiek tu, tikrai nežinau. Dalis pavardžių man yra negirdėta. Dėl Pilecko, gal ne taip ir išsireiškiau (nors jo darbu Zero 2 žaviuosi ir jis man yra labai gražus), nes suprantu, jog yra ir kitų puikių lietuvių operatorių. Tas pats ir su Radzevičium (kurį tu ir paminėjai), pirmojo Zero operatorium, kuris susuko labai gerus vaizdus, ypač paskutinėje Zero 1 scenoje. Tačiau lyginant šiuos abu filmus, operatoriaus darbas antroje dalyje man patiko labiau.
Argumentų nepaneiginėsiu, gal tik vieną mano minimą labai dažnai – Zero filmai nuo daugelio lietuviškų filmų skiriasi vaidyba. Nuolatos visuose filmuose lietuvių aktoriai vaidina teatrui – o tai kas tinka teatro scenai, niekada netiks kino ekranui. Tuo Vėlyvio darbas ir yra kitoks ir profesionalus kino atžvilgiu – jo sukurti personažai nėra teatriniai ir juos atliekantys aktoriai nevaidina kaip teatro scenoje. Tikiuosi supranti, ką noriu pasakyti. Sovietiniame kine, o taip pat ir visokiuose Dievų miškuose – tik tokia vaidyba. Kur negali žiūrėti, nes ekrane tai atrodo taip nenatūralu ir dirbtina, tie visi jausmų išreiškimai kūnu, rėkimai, skeryčiojimasis, “griuvinėjimas gervės pozomis” (Nuodėmės užkalbėjimas apskritai suvimdė). Todėl manau, kad režisierius tikrai nėra toks geras, jei leidžia jo filme vaidinantiems aktoriams vaidinti ne kino ekranams. Ir tuo labiau, kai įrašo sceną ir tik studijoje ją įgarsina, net ne aktoriaus balsu (taip buvo Dievų miške). Tai neprofesionalu.
P.S.: Buožytės Kolekcionierės nemačiau, Samulionytės Nerutina – neįstrigo. Kai kurie Matelio filmai įspūdį paliko, tačiau žiūrėjau labai seniai, dar net šitas tinklaraštis neegzistavo :)
Anglas ligonis – filmą aš mačiau ir žiūrėjau, ir marginimas tam nesutrukdė. Nereikia taip pykti, jei man nepatiko tau patinkantis filmas :) Tiesiog nesuprantu, kas tame filme tokio ypatingo, jog jis yra vienas iš garsiųjų holivudo filmų. Man jis visiškai vidutiniškas. Man tikrai pasirodė visiškai lėkštas ir labai ištemptas, su kartais net juokingais siužeto vingiais. Ale, kaip ir rašiau – kaip kinematografijos darbas jis yra puikus.
O šiaip, ginu Vėlyvio Zero darbus, nes man juokinga, kai iš tokio žanro filmų visi reikalauja kažko gilaus. Juk tai keiksmažodžiais ir pasišaudymais paremti filmai, juose nieko ir neturi būti gilaus! O kadangi turim kultūrinį palikimą, tai Vėlyvis puikiai jį ir atvaizduoja – tik pridėdamas daugiau pasišaudymo. Man keista, negi žmonės aplink save nemato filmo antrininkų realiame gyvenime? :)
Mikai – mykolas (eta) kleckas.lt
opa nustebau, kad tau taip nepatiko Mist:) gal aš žiūrėjau su savo labai didele simpatija Kingo kūrybai (man apskritai visos jo knygų ekranizacijos patiko nors kai kurios ir buvo lėkššštos), bet net ir bandant nuo tos simpatijos atsiriboti, visvien bent man tai vienas geresnių siaubiakų. vien apie tą beprotę religinę bobą kalbant – mane irgi žiūrint suėmė baisu pyktis ant jos ir norėjau persukt, bet po to pagalvojau, kad gal kaip tik tai yra geros vaidybos pavyzdys? kai gali sukurti tokį personažą, kuris gali suerzint, kuomet jo tikslas ir yra suerzint? o ir pabaiga kaip tau galėjo būt juokinga, tai visai nesuprasiu, mane tai ji šokiravo;) labai netgi, nes visiškai tokios nesitikėjau, nes knygoj ji kitokia. nežinau, visi tie mega-vabalai aišku neša į komediją, bet nesusilaikiau šiek tiek nepagynus šito filmo, jei jau klausei, kas patiko žiūrėjusiem:)
o dėl Zero – įsimylėjau jau nuo pat pirmos scenos su kultūros sostine, ir dar labai patiko Jankauskaitės ir jos papų vaidmuo.
Pažiūrėk Kick-Ass, jei nematei. Arba palauk, gal rodys kine:) Man jaučiu geriausias filmas per kokius paskutinius porą metų:)
alkoholikairnieksai, Kingo knygos tai kūl. Bet tokios ekranizacijos… Jei tai būtų ne Kingo knygos ekranizacija, abejoju, ar būtų sulaukusi tiek gerbėjų. Man vaidyba ten baisi kaip pragaras. Ta scena, kur sandėlyje jie pirmą kartą susiduria su čiuptuvu – tas “tikrų vyrų” suakmenėjimas, šokčiojimas kaip mažų mergaičių būrelio, to jaunuolio drąsumas ir po to klykavimai, kai jį įtraukia į rūką… Tuomet visi tie “vyrai”, kurie nekreipia dėmesio į kitų šnekas, neigia, kad ten yra kažkas baisaus, pamatę nukirstą čiuptuvo galą net nereaguoja ir toliau didvyriškai daro nesąmones, bei eina į rūką. Ir dar parduotuvėj esantiems žmonėms nieko nepaaiškina, kad ką tik sandėlyje matė kažikokį čiuptuvą, kuris ištirpo ore :))) Ką jau kalbėti apie armijos vyrukus, kurie taip prastai vaidino, kad buvo panašūs į darželio prižiūrėtojus.
Tie vabalai tai išvis absurdas. Kai pirmasis vabalas atsitrenkė ir suskaldė stiklą, tai ten kažkokiam dėdulei net nekilo mintis bėgti nuo skylančio stiklo – jis įdėmiai prikišęs nosį žiūrėjo į tą padarą. Nu kamon, ar taip būtų realybėj? :)) Tada vabalų įsiveržimas ir kova su jais… Oh… Baisu. O dėl tos religingos bobos – ji tai viskas OK, bet man buvo juokinga, kaip per 3 filmo minutes jį surinko visą chebrą žmonių, kurie perėjo į jos pusę ir sumanė suvartoti vaiką ar kažką ten :))) Nei iš šio, nei iš to :) Ta visa vaidyba ir pateikimas yra toks baisus, kad Kingas turėtų spjaudytis :) Gaila, kad neturiu dabar to filmo po ranka – manau, kad galėčiau vardinti ir vardinti, kas ten baisaus, nes dabar jau primiršęs. Ir pati pabaiga – tokia netikroviška, tad ir juokiausi. Koks žmogus šaudytų visą savo šeimą ir šiaip žmones, prieš tai nepabandęs, kas yra už durų, gal už penkių metrų stovi mašina? :) Visiškai neatitinkantis realybės filmas.
Justai, Kick-Ass aš irgi labai laukiu :)
Na dėl paskutinės “Mist” scenos tai nesutinku:) Ką ten lįst į lauką ir žiūrėt, jei kelias valandas važiavus nė gyvos dvasios nesutikai:) Ir šiaip tokia totali depresinė būsena apėmus… Viskas ten gerai su ta scena:)
Bet šiaip filmas tai neypač, nesiginčysiu per daug:) Nors man visai pusėtinai susižiūrėjo.
Aš jaučiuosi tokia beširdė, bjauri ir lėkšta būtybė, nes Notebookas manęs absoliučiai neužkabino. Net ašaros nenubraukiau bežiūrint, kas man yra nebūdinga. O visi tiek giria, tiek giria. Vis dar nesuprantu kodėl, bet matyt pas mane kažkas ne taip galvoj dėstosi. :D Galbūt reikėtų dar kartą pažiūrėti ar ką…
Kitų nemačiau – reiškias yra ką žiūrėti :) Tie Zero filmai domina, bet kaip didelė lietuvių kalbos puoselėtoja ir mylėja, bijau likti per daug šokiruota :D
Vigi, mes su G. labai mėgstam ir garbinam lietuvių kalbą. G. netgi filologė :) Tačiau kalba filme – meno kūrinys, todėl tai ir reikia žiūrėti kaip į meną :) Juk kartais šokiruojantis menas daug geresnis už įprastą :)
O šiaip tai viskas yra skonio reikalas :)
Smagios tavo filmų “recenzijos”, matyt dėlto kad skoniai panašūs :) Dėkui už nuorodas, radau keletą nematytų. Atsidėkodamas parekomenduosiu, žinoma jei nematęs, Assassination of a High School President. Toks savotiškas, gali ir nepatikti:)
Vil, ačiū :) Tavo minėtą filmą esu nustūmęs toli toli į sąrašo galą :) Gal po kelių metų ir pažiūrėsiu, nes recenzijos ir atsiliepimai – nesudomino.
Esu matęs Million Dollar Baby, Traffic,
Dėl The English Patient visai suprantu buržujaus vertinimą, filmas išties estetiškai dailus, bet manęs baisiai giliai neužkabino. Istorija įdomi (gal dar dėl to, kad šiek tiek domiuosi karu; be to, kai žiūrėjau, kaip tik buvau susipažinęs su Lost – ir buvo įdomu pamatyti Sayid’o aktorių kitam vaidmeny), tačiau ne paliekanti be žado. Manyčiau, kad šito filmo dvasia geriausiai suprantama anglosaksiškai auditorijai, o kadangi ji turi vyraujančias pozicijas tokio pobūdžio Vakarų kine, ta nuomonę perima ir kiti (arba apsimeta, kad persiima).
Zero 2 smagus diskusijų prasme, nes yra iš tų filmų, apie kuriuos visi jaučia pareigą turėti nuomonę ir ją išsakyti (kaip apie gėjų eitynes ir pan.). Man jis patiko, nes žinojau, ką žiūrėsiu, nes matęs ir 1 dalį, ir jo pirmtakus iš AXX festivalio. Nemanau, kad nors vienas gyvenam tokioj sterilioj aplinkoj, kad tie filmo keiksmažodžiai mus baisiai suterštų. Tas filmas yra kaip koks matuoklis, parodo, kiek mes turim savy sugebėjimo į pasaulį žvelgti ironiškai ir atvirai, neapsimesdami, kad pasaulis susideda tik iš aukštų materijų. Tam filmui tik toks priekaištas, kad jis yra Ritchie/Tarantino kopija – vietomis netgi šimtaprocentinė.
Tekę matyti ir the Mist – žiūrėjau, nes iš vaikystės įsiminusi knyga. Filmas, išskyrus pabaigą, labai tikslus, tačiau tai kažkodėl nežavi. Knygoj viskas patiko labiau, nežinau, ar tai todėl, kad skaityta vaikystėj, ar todėl, kad čiuptuvų ekranizacija savaime negali būti gera. Dėl veikėjų tikroviškumo – manyčiau, jis pakankamas. JAV daug paprastų žmonių pakankamai “jautrūs” religijoms (visgi didžiausia pasaulyje krikščionių valstybė), ir staigus sektos susikūrimas tokiomis aplinkybėmis kaip filme visai nenustebina, priešingai, įdomu stebėti kaip piešiamas sociologinis minios portretas. Prisiminkim, kad laikai ne dabartiniai – filmas pagal knygą, o knyga parašyta prieš 30 m. Pabaigos scena mane irgi pakankamai įtikina – ko nusikalusiems herojams lįsti į lauką, jei prieš tai visą filmą matėm (ir jie matė), kas tam lauke dedasi, ir kas būna išlindus.
Dar esu matęs Traffic ir Million Dollar Baby, bet turbūt nieko naujo nepasakyčiau.
st_, tavo mintys puikiai tinka prie aprašymų :) Vien ko verta mintis apie Zero 2 matuoklį!
Ačiū.
Kalbant apie The Mist, man visai patiko ta religinga boba. Jos personažas, tarp žiūrovų, manau, abejingų nepaliko. Idomu buvo stebėti tą klaustrafobišką dramą, kurioje puikų vaidmenį ir atlieka minėtoji, kuri savo kalbomis ir viliojo į savo pusę žmones kaip kokia sekta. O tiems žmonėms tokioje situacijoje ir beliko tik tikėjimas ir viltis. 6.5\10
O dėl Zodiac, tai man visiškai nepatiko, ilgas, nuobodus, o filmo pabaiga kazkoks snipštas. 5/10
hmmm…burzujau siulau butinai paziureti filma “the pursuit of happiness”,nes kaip matau tau tokio zanro filmai patinka :)
biškį bandžiau googlint, ką Kingas mano apie Mist ekranizaciją, tai va ką yra pasakęs apie tą naują pabaigą: “Frank wrote a new ending that I loved. It is the most shocking ending ever and there should be a law passed stating that anybody who reveals the last 5 minutes of this film should be hung from their neck until dead.”
:) bet šiaip gerai kad filmas skirtingų nuomonių susilaukia, nėr čia ko:)
O čia nustebino :) Bandau žiūrėti į pabaigą iš kitos perspektyvos, bet kai prisimenu vaidybą… Niekaip negaliu rimtai pažvelgti :) Anyway, teisingai sakai – nuomonės skirtingos ir viskas čia OK :)
Aha, kai pažiūrėjau the Mist, persiskaičiau šitą Kingo nuomonę. Kingą šiaip visai tenkino ir kiti Darabont’o darbai – The Green Mile arba The Shawshank Redemption. O štai Kubricko The Shining Kingui tiek nepatiko (esą režisierius per daug pridėjo nuo savęs), kad galiausiai jis palaimino visai kitokio serialo tuo pačiu pavadinimu sukūrimą.