tingios savaitės Kroatijoje

• 

Vėlgi pasikartosiu – ne turistauti važiavau. Jei kalbėtume apie kelionės „įdomybes ir nuotykius“, tai tranzavimas pats tas įdomumas ir buvo. Važiavimo į Kroatiją tikslas buvo visai kitas – lėkti pas moterį, kuri jau pusantro mėnesio ten mokosi :) Kaip pastebėjote, ir įrašai pasirodė laaabai vėlai po kelionės. Todėl, kad paprasčiausiai nebuvo nė minutės laisvo laiko. O ir didelio noro rašyti nebuvo – visgi įspūdingiausia kelionės dalis buvo tranzavimas į Kroatiją. Įspūdžių iš pagyvenimo šalyje ir grįžimo – ne per daugiausiai. Nors gal tik man taip atrodo :)

Bet darosi juokinga, kai žmonės pradeda stebėtis ir keistai į mane žiūrėti, kai išgirsta, jog apsilankęs tokioje turistinėje šalyje, miegodavau iki 16 valandos ir niekur nebuvau nuvykęs ar panardęs kokioje pakrantėje. Ne to man visiškai reikėjo. Protingi žmonės turėtų suprasti :) Na, bet be besaikio miego ir tinginiavimo, pamačiau ir smagių dalykų bei turėjau progos šiek tiek pažinti šalį iš vidaus. Nes kaip nedaugelis turistų – turėjau progą daug bendrauti su vietiniais ir perprasti jų gyvenimo būdą. Susipažinau su vyndariu, alkoholiku, gėjais, kavinių savininku, kirpėju, fiziku ir įvairiausių subkultūrų atstovais. Be to, nepamirškite, kad buvau tik viename mieste – Rijekoje. Aplankęs vieną miestą, šalies nepažinsi. Tačiau nors Rijeka ir ne turistinis miestas, jį aplankyti būtina – dėl neformalaus klubo Palach. Bet apie jį vėliau.

Graži, ta Rijeka. Nuo Trsat pilies:

Kai tik atvažiavau į Rijeką, sužinojau, jog mus išdūrė. Buvom su viena moterimi sutarę kambarį dviem savaitėms už 100 eurų. Ta moteris tuomet staiga „dingo“. Puolėm ieškoti, kur gi apsigyventi, nes bendrabučio taisyklės draudė prašalaičius. Per nuomos puslapį M. rado skelbimą apie nuomojamą kambarį „tik studentams“. Ten nuvykę, supratom kodėl – pusė namo per du aukštus, viename kambary gyvena visą parą televizorių žiūrintis žolės mėgėjas, kitame – pradedantis DJ’us. Viskas purvina, smirda vyriškų kojų kvapu, o viena kambario siena pelija, nes stogas leidžia vandenį. 250 Lt už dvi savaites. Bet ką darysi, meilė reikalauja aukų :) Kentėti buvo galima. Gyvenau šiame name:

Taip, nuo uolų kartais krenta akmenys ir daužo stogą. Mačiau sandėliuką su visiškai sutrupintu stogu. Tačiau namo kiemas, jį sutvarkius, būtų nuostabi vakarėlių vieta. Iš tiesų norėčiau tokio būsto. Tik suremontuoti reiktų. Išėjus į lauką prieš akis atsiverdavo eilinis Rijekos vaizdas:

Antrą savaitę jis jau buvo man tikrai nebeįdomus :) Beje, žolės mėgėjas vieną naktį mus stipriai išgąsdino – kieme degino vogtus nupjaustytus laidus, kad galėtų priduoti juos į supirkimo punktą. Mes pagalvojom, kad kilo gaisras. Džiaugiausi, kad su jais gyvenu tik laikinai :) Buvo ir kitokių smagybių be purvo, triukšmo, kvapo, nepatogumų. Bet negaliu paprieštarauti vienam dalykui – visgi svetingi jie žmonės. Draugiški ir savaip įdomūs.

Buvom pasivaikščioti po Rijekos pakrantę-uostą-molą.

Tikrai nieko įspūdingo ten nerasite (išskyrus pagrindinį „auksinio jaunimo“ klubą, kur kartais ir pasimuša, ir pasišaudo). Jei norite gražių pakrančių – reikia važiuoti į Opatiją. Aišku, tų gražių pakrančių nenufotografavom, išskyrus šį mielą pilietį:

Pati Opatija yra tikrai gražus ir smagus miestelis. Šimtą kartų labiau turistinis, nei Rijeka. Opatija yra lyg atskiras miestelis, lyg Rijekos rajonas – miesto autobusai iki ten važiuoja. Visa miesto pakrantė pritaikyta žmonėms – visur žaidimų aikštelės, suoliukai, poilsio vietos, kavinės. Palengva einant specialiu taku palei jūrą, taip galima praleisti ir visą dieną :) Tą mes ir veikėme paskutinę mano dieną Kroatijoje. Taigi, nors vieną dieną apsimečiau tikru turistu.

Po kelionės pagrindinė mintis, pavirtusi į faktą, yra paprasta – Lietuvoje gyventi ne taip ir blogai. Netgi tikrai neblogai. Ar norėčiau keisti gyvenimą Lietuvoje į gyvenimą Kroatijoje? Tikrai ne. Mūsų šalis daug mielesnė ir lengviau sugyvenama. Pavyzdžiui, G. jau bloga nuo Kroatijos ir ji labai trokšta kuo greičiau grįžti. Ir aš ją suprantu. Todėl ir noriu pasidalinti tuo trupučio sužinotos informacijos. Gal kada pravers, o ir pačiam bus smagu prisiminti.

Politika. Pradėkim nuo baisiausio :) Jei manote, kad Lietuvos politikai korumpuoti ir vagia pinigus – nebuvote Kroatijoje. Lietuvių politikėliai prieš kroatų plėšikus atrodo kaip vaikučiai smėlio dėžėj. Joks Uspaskis neprilygs Kroatijos bosams. Pavyzdžiui, mūsuose su sirenomis važinėja tik premjeras ir prezidentas, ir visi turi trauktis iš kelio. Pats mačiau, kaip pralėkė juodas automobilis su švyturėliais, visi puolė trauktis, o kai pasidomėjau, kas čia – eilinis politikas, seimo narys. Uspaskichų ir Bosų kraštas. Ir apskritai, visi vietiniai skundėsi, o ir rodikliai rodo – Kroatijoje korupcija tragiškoje stadijoje. Įstatymų „prakišimas“ – dažnas dalykas.

Biurokratija. Apie ją jau prisiklausiau tiek, kad net nesuvokiu :) Trumpai situaciją gali apibūdinti M. ištarta frazė, kai aš svarsčiau, ar manęs nepasodins į kalėjimą už kito žmogaus naudojamą dokumentą (pažįstamas kroatas buvo paskolinęs savo nuolatinį bilietą): „Kol sutvarkys popierius, vis tiek jau būsi išvažiavęs.“ (Iki išvažiavimo buvo likusios 12 dienų). Tą akimirką tai skambėjo ypač juokingai, nors be konteksto bajeris nebe toks vykęs. Bet vis tiek – biurokratija ten kartais pasiekia absurdo lygį, kai kokios nors pažymos turi laukti kelias savaites. Šiek tiek apie tuos ypatumus galima paskaityti tame pačiame G. ir M. tinklaraštyje – kiek žinau, dalies dokumentų ar pažymų iki šiol dar negavo…

Kainos ir maistas.

Viskas, išskyrus alkoholį, dvigubai arba trigubai brangiau. Susigaudymui – Coca-Cola 2 l – 8,50 Lt; pigių čipsų pakelis – 6 Lt. Maisto kainų nepasakysiu – kai jas pamačiau, nusprendžiau, kad maitinsiuos „Fast-food’u“. Kuris, beje, mane labai nustebino. Įsivaizduokite, užsisakai mėsainį su sūriu ir tikiesi gauti „makdonaldinį“ šlamštą –  o tau prieš akis iškepa šviežutėlę mėsą, pakepa šviežias bandeles, prikrauna šviežių (ne sintetinių) daržovių ir viską užtepa skaniu padažu… Aš taip sveikai (ir žiauriai skaniai) net namie nevalgau! :) Apstu greito maisto kioskų, kuriuose sumuštiniai labai skanūs ir visai sveiki – normali mėsa/soja, daržovės, natūralios bandelės. Kartais valgydavom studentų valgyklose – nes su studento kortele kainos ten juokingai mažos. Taigi, jei norite sąlyginai pigiai maitintis – drąsiai valgykite jų greitą maistą, nes jei surasite gerą užeigėlę – kokybe nenusivilsite.

Švietimo sistema. O štai čia prasideda pavydas. Nors biurokratija ir baisi, tačiau spėju, kad vietiniai prie jos pripratę ir viskas jiems gerai. Tačiau privalumai… Jei turi studento pažymėjimą – viešuoju transportu važinėji, galima pasakyti, nemokamai. Kai palygini su įprastomis kainomis. Man pasisekė, nes vienas kroatas, gan panašus į mane, paskolino man savo nuolatinį bilietą (nuolatiniai pas juos su nuotraukomis ir įlaminuoti). Todėl važinėjau visai pigiai ir paskaičiavom, kad sutaupiau maždaug 150 litų. Pasisekė, o jis dovanų gavo Trejų devynerių butelaitį :) Tačiau pats smagumas yra Xica – studentų maitinimosi kortelė. Su ja pirkdamas maistą specialiose valgyklose, mokėsi 5-7 kartus mažesnę kainą. Taip, pamenu, kaip kartą už 8 litus dviese privalgėm tiek, kad desertas nebetilpo. Pavyzdžiui, pica tekainuodavo kelis litus. Su kortele maistą gali pirkti tik jos savininkas – tačiau mes, lietuviai, pasukčiaudavom, ir aš sėkmingai valgiau tą pigų, bet labai skanų maistą. Jei kartais atsidursite Kroatijoje ir neturėsite už ką pavalgyti, visi pataria eiti prie studentų valgyklų, pasigaut kokį studentą ir tiesiog paprašyt pavaišinti. Didelė tikimybė, kad puikiai pavalgysite :)

Toliau, pačios studijos – labiausiai mane sužavėjęs dalykas (na, daugiau apie paskaitas nieko ir nesužinojau) – sesija. Pas juos nėra tokio debiliško dalyko, kaip sesija. Jų „sesija“ trunka, jei gerai pamenu, nuo gegužės iki spalio. Susitari su dėstytoju, kada nori laikyti egzaminus, ir esi laimingas, nepersidirbęs ir išsimiegojęs. Tiesiog pavydu.

Jaunimas, Palach ir alkoholis.

Nuotraukoje aukščiau yra viena pagrindinių Rijekos aikščių. Čia didžiulio banko vestibiulis. Pilna kamerų. Tačiau jie visi čia geria :) Įstatymai pas juos panašūs, kaip ir pas mus. Tačiau ten visi labiau atsipalaidavę. Jei elgsiesi padoriai, neturėsi problemų.

Visos Rijekos didžiausia ypatybė – tolerancija. Vietiniai teigia, kad tai vienintelis toks tolerantiškas miestas Kroatijoje. Ir žinokite, man tai buvo kultūrinis šokas. Visas miesto jaunimas vadovaujasi viena mintimi: „Nesvarbu, kas esi, svarbu, koks esi“. O klubas „Palach“ yra ta vieta, kur susirenka visi. Pirmą kartą pamatęs pagalvojau, kad tai tiesiog eilinis underground’inis klubas, grojo punk-rock’as, aplinka panaši į „Greenclub’a“. Jei nori patekti į šį klubą, paklausk bet kurio žmogaus Rijekoje – visi jį žino. Ir kas labiausiai mane nustebino, tai publika. Niekada, pabrėžiu, niekada negalvojau, kad pamatysiu ne tik vienoje patalpoje, bet prie vieno stalo stovinčius juodaodį, metalistą, reperį ir fašistą – apsikabinusius, lėbaujančius kažką ir vienas kitą vaišinančius. Man tai buvo visiškas kultūrinis šokas. Niekada negalvojau, kad viename klube spaustis gali tokių skirtingų pažiūrų žmonės. Paskutinis lašas, po kurio jau niekas manęs nebenustebino, tai standartinės išvaizdos fašistas – tačiau su sportbačiais ir didžiuliu „Cannibal Corpse“ antsiuvu ant nugaros. Jeigu norite pajausti tikrą Rijekos dvasią – eikite į „Palachą“. Jei norite atsikratyti stereotipų nors kelioms dienoms – eikite į „Palachą“. Stereotipai Rijekoje – neegzistuoja. Debilai Rijekoje – neegzistuoja. Na gerai, durnių visur yra, tačiau debilų – tikrai ne visur. Nors Rijekoje labai daug „Italian boys“ – saldžių išsipuošusių ir išsikvėpinusių berniukų, kurie dideliu intelektu nepasižymi – tačiau atmosfera gan draugiška ir neįkyri. Jei Lietuvoje tokie berniukai užknisa savo išsišokimu ir nesąmonėmis, tai ten žmonės ramesni. Ir labiau atsipalaidavę. Ir daaaaaaug draugiškesni. Ir šiaip, girdėjau, kad muštynių tam miestelyje daug nebūna. Pasitaiko visko, tačiau kažko agresyvaus per visas savaites nepastebėjau.

Beje, jei Kroatijoje jus vaišina – atsisakyti labai nemandagu. Ypač ten smagu moterims – jas vaišina visi ir visur. Aš nors ir ne moteris, bet teko ir man paragauti vaišingumo, kai vietiniai norėjo, jog išbandyčiau visus vietinius jų gėrimus.

O gėrimų jie turi fantastiškų. Taip, alkoholis. Paprastai stiprių gėrimų negeriu, tačiau jų trauktinės ir likeriai… Borovnička ir Medica, mėlynių trauktinė ir medaus likeris – fantastiški gaminiai. Tai yra taip kvapnu ir taip skanu, kad tikriausiai niekada neatsiragausiu to malonumo. Gaila, kad negalėjau atsivežti pavyzdžių… :) Tačiau, jei būsite Kroatijoje – spjaukite į visas Šlyvovicas ir kitokį šlamštą – ragaukite Borovničką, Medicą, Rutą, Pelinkovicą (bjaurus daiktas) ir Brusnulicą. Fantastiški gaminiai. Be to, kartą pataikėm į jauno vyno (ten apstu vyndarių) šventinimą:

Tad jei kas abejoja kroatų humoro jausmu, šitie piliečiai turėtų viską pataisyti (ieškokite kavinės „Grinch“ :)) ). Patys iš kartono klijavo kostiumą ir, kaip ir kiekvieną vakarą, linksmino klientus. Smagūs vyrai.

P.S.: Kroatijoje – visur rūkoma. Teko ir man priprasti. Pasyviai prirūkiau kokiems dviems metams į priekį. Neseniai pas juos buvo uždraudę rūkyti viešose įstaigose (kaip pas mus), tačiau dėl žiauraus klientų sumažėjimo, rūkyti vėl leido. Taigi, jei nemėgstate rūkalų ir prirūkytų patalpų – stipriai tam nusiteikite :)

Meilė, seksas ir homoseksualai.

Nežinau, ko daugiau – ar meilės, ar sekso. Visiškas sekso miestas. Krūva penių ir krūva vaginų, ieškančių vieni kitų. Jei norėčiau sekso turizmo – dar vienas taikinys. Krūva merginų, kurios visomis savo kūno pastangomis rodo, kaip nori, kad kas nors jas šiandien parsivežtų namo. Bet ten tai yra normalu. Kroatija yra seksualiai aktyvių žmonių šalis. Kadangi man tai nebuvo labai aktualu – tai ir netrukdė ir nekėlė jokių jausmų.

Užsieniečiai ten – kaip magnetas. Viskas pasiekia tokį lygį, kad mano moterį pradeda kabinti tiesiai prie manęs :) Ale, smagu pažiūrėti. O moteriai buvo smagu žiūrėti, kaip biseksualus vyras kabino mane :)

Homofobai, nevažiuokite į Rijeką. Išvis gal niekur, be Lenkijos, nevažiuokite. Rijekoje homoseksualai viešai ir drąsiai gali pasakyti, kad jie tokie – ir niekada už tai nebus sumušti ar persekiojami. Apskritai Kroatija šiuo klausimu šiek tiek labiau pažengusi, nei mūsų katalikiškų dogmų šalis – homoseksualai, tiek vyrai, tiek moterys, ten gali deklaruoti savo jausmus, gali vaikščioti susikibę už rankų ir visiems jiems kartu, homo-hetero-bi seksualams, ten gerai gyventi. Niekas niekam neknisa proto savo tiesomis.

Teko „Palache“ ir man pabendrauti su biseksualiu žmogumi. Nepatinka man, kai mane kabina vyrai, nes lygiai taip pat nepatinka,  kai ir moterys lenda. O tas vyras ir vaišino mane, ir kalbėjo kažką – bet neilgai aš su juo užsibuvau :) Atsigėriau skaniųjų kroatų gėrimų ir moviau tolyn.

Religija.

Religijos paprastai nesijaučia, tačiau juos apėmęs „popsinis tikėjimas“. Juk italai šalia – italų kultūros įtaka Rijekoje jaučiama. Galite pamatyti prieš valgį besižegnojančius jaunuolius, galite išgirsti religinių temų ir rimtų tikinimų apie tikėjimą ir dievą. Visko gali būti, tačiau tai visiškai nereiškia, kad tie žmonės kažkuo tiki. Tas „dievobaimingumas“ ten labiau „dėl vaizdo“. Įdėjau šią nuotrauką, nes prisiminiau, kaip kiniško šlamšto parduotuvėj radau apyrankę su Jėzaus paveiksliukais. Aišku, nusipirkau ją ir jau džiaugiausi, kaip ją užsidėsiu. Ale, G. man paaiškino, kad nebus čia joks bajeris – visi galvos, kad aš rimtai. Nešioti apyrankę su Jėzumi ir panašų šlamštą – madinga, nes italų kultūra diktuoja religijos ir tikėjimo madą. Nors, pasakyčiau, „mados vaikymasis“ man atrodo daug priimtinesnis, negu psichopatiškas dogmų laikymasis ir valstybės valdymas pagal religinius nuostatus.

Keliai ir automobiliai.

Nuotraukoje puikiai matosi kroatų parkavimosi ypatumai. Paprastai vienas šaligatvis gatvėje yra skirtas automobiliams, kitas – pėstiesiems. Ir tai yra normalu. Ta pati problema, kaip ir pas mus – praeityje niekas nemąstė apie progresą ir didėsiantį automobilių skaičių. Rijeka toks mažas, tarp kalnų įsispraudęs miestas, jog ten tiesiog nėra kur statyti automobilių. Tad ir galioja tokia nerašyta taisyklė apie šaligatvius. Tačiau tai nereiškia, jog visi taip ir laikosi taisyklių. Kroatai, kaip jau minėjau anksčiau, vairuoja kaip psichai. Ir parkuojasi kaip asilai. Automobilių čia galite pamatyti tokiose vietose, kur net nepagalvotumėte :) Pasistatyti automobilį ant judrios perėjos – nieko čia tokio. Užblokuoti pusę gatvės – kas čia tokio. Visko ten būna.

Keliai Kroatijoje žiauriai brangūs. O gi vėl dėl politikos ir korupcijos – kelių mokėjimas buvo atiduotas valdyti vienai įmonei, kuri dabar tuo naudojasi. Kainos – didžiausios Europoje. Visuose keliuose stovi punktai, kurių niekaip neišvengsi, nebent važiuotum vietiniais keliukais, kurie tikrai nėra saugus keliavimo būdas. Beje, dar neblogas korupcijos požymis, kuo kroatai lenkia lietuvius visa galva (į blogąją pusę) – ta patį įmonė bandė prakišti įstatymą, draudžiantį sunkvežimiams važiuoti nemokamais keliais. Tiksliai negaliu tvirtinti, bet įstatymas, atrodo, priimtas. Taigi, nors keliai ir geri, tvarkingi, bet pasivažinėjimui po šalį porą šimtelių teks palikti.

Reziumė. Tuos pora šimtelių kada nors ateityje ir paliksiu. Tikrai planuoju kada nors, automobiliu, grįžti į šią puikią šalį. Smagūs ir atsipalaidavę žmonės, paprastas bendravimas. Gražios vietovės ir nematytos oro transformacijos. O dar pagalvojus, kad mačiau tik mažą mažą mažą Kroatijos dalį – juk visas Kroatijos grožis atsiskleidžia šalies pietuose. Tad veikti ten tikrai bus ką. Smagi kelionė. Prisiminimų ir nuotaikos vėl „pasikroviau“ ilgam.

•