pūvanti kovo 11-osios ideologija gatvėse

• 

Šiandien ypatingai įdomu stebėti savo tinklaraščio statistiką – tiesioginių atėjimų procentaliai dešimt kartų daugiau, nei paprastai. Reiškia, žmonės jau žino kur rasti jau pažįstamų pezalų apie tokius renginius kaip kovo 11-osios tautinio jaunimo sąjungos eisena ir pan. Kadangi renginiai šiandien buvo labai nykoki, oras bjaurus, labai sušalau, taigi buvau apsisprendęs šįkart nieko apie eisenas nerašyti. Fotoreportažui – nein. Džiaugiausi, kad šįkart nebereikės fašistuojantiems jaunuoliams grasinti „padaužyt to buržujaus, kad apsiramintų“, o visokie tolerastai nesidžiaugs, kad „tolerastas* buržujus palaiko kiekvieną jų provokaciją“.

Bet grįždamas namo dar kartą mintyse perkračiau tai, kas šiandien įvyko. Ir žodžiai patys pradėjo dėliotis.

Sudalyvavau ir „patriotinėse“ eitynėse, ir alternatyviame piliečių renginyje. Abu renginiai buvo labai prasti. Abu renginiai buvo nuobodūs. Svarstydamas, ką galima iš šiandien užrašyti ateičiai, tik pakartočiau daugelio žiniasklaidoje pasisakančių žmonių mintis: kodėl per visuotinę šalies šventę ieškome priešų ir skaldome Lietuvą į priešiškas dalis? Kas dėl to kaltas? Kiekviena pusė prišikinės savo, bet vienų kaltų niekada nebūna. Būna tik įvaizdis, parodantis kas kaltesnis. Tai tą įvaizdį ir panagrinėkime.

Prieš „patriotinę“ eiseną žmonių nuotaika buvo teigiama, atmosfera, rodos, buvo saugesnė nei pernai**. Dalyvius kaip aveles vaikė organizatoriai, kurie, nors ir propaguoja karinį rėžimą, nesugebėjo per 15 minučių sustatyti žmonių į padorią rikiuotę. Praeitų metų žvaigždės – grėsmingos išvaizdos naciai – dingę. Emigravo? Kiti – su kepurėmis, kai kurių tiesiog nebuvo. Jei buvo – organizatoriai rūpinosi įvaizdžiu ir nebeleido jų į pirmąsias gretas, todėl grupelė grėsmingesnių liko kažkur gale.

Pajudėjus eisenai pasimatė visas jos nykumas. Nors priekyje ėję besišypsantys dalyviai bandė rodyti, kokie jie visi linksmi ir kaip sveikina visus šios svarbios šventės proga, tačiau iškart už jų nugarų matėsi gėda. Tai, kas sukelia lietuviams gėdą prieš save pačius ir neo-nacizmo anomalijas sekančius užsienio gyventojus. Už jų nugarų plaukė pūvanti idėja, kurią eisenos dalyviai mėgsta vadinti „kova už tautos išsaugojimą“. Pažiūrėjus į realybę, ši idėja – tik paprasčiausia agresija ir noras pakenkti kitiems. Noras ištremti visus kitokius už šalies ribų ir tarp šių sienų palikti tik juos palaikančiuosius.

Nykiai šūkavę savo užstrigusią plokštelę „Lietuva lietuviams“ dalyviai daugiau nieko gero ir nepasakė. Kai tik eisenos šone atsirasdavo kokie provokatoriai, dalyviai įspūdingai ir galingai pradėdavo baubti tiesiog „Lietuva“. Ir viskas? Jūs taip paprastai pasisakote už savo idėjas? Iškart kyla klausimas, kodėl niekas nesukuria įdomesnių šūkių, neskanduoja idėjų ir neneša žinios? Atsakymas gan paprastas: nes nėra ką skanduoti, nėra ko nešti. Už viso judėjimo stovi tik neapykanta lenkui, neapykanta juodaodžiui, neapykanta kitaip mylinčiam ar neapykanta bet kam, kas pasisako prieš susiraukšlėjusią nacistinę idėją. Už visko stovi tik elementarus buduliškas agresoriaus pyktis, kuris prasiveržia kiekvieną kartą, kai susirinkusi raumenų masė pakankama kam nors padaužyti galvas.

Nesutinkate? Tuomet kas nors, pagaliau, po tiekos metų nesąmonių, paaiškinkite man, prieš ką ir už ką gi kovoja visa šita „patriotinė“ masė? Tik be pasakų apie „grėsmę Lietuvai“, nes ši „grėsmė“ yra tik Urniežiaus lygio išsigalvojimai.

Ta proga ir agresyvumo riziką pabandykite paneigti ir paaiškinkite, kodėl per nacių renginį reikia net 450 pareigūnų***, o per taikių piliečių – užtenka mažiau nei 100?

.
Du kompoziciškai panašūs kadrai (paspaudus dędęnasi): skirtumas, kiek policijos reikia nacių eisenai prižiūrėti ir kiek piliečių eisenai prižiūrėti. Nuotraukose dargi nesimato, kiek pareigūnų ėjo iš šonų ir gale (antroje eisenoje šonuose nėjo nei vienas).

„Patriotinėje“ eisenoje buvo įvairių žmonių. Vizualiai – tikrai gražesnė ir ramesnė eisena nei pernai. Tačiau liūdna, kad visi seni žmonės, visi nepilnamečiai ir įvairaus plauko kitokie ne nacistiniai dalyviai nesuprato, jog dalyvauja eisenoje, kuri jokiais atvejais nekovoja už Lietuvos tautiškumą ar valstybės išsaugojimą. Ši eisena, ir jos nešama žinia, tik skaldo visuomenę ir parodo, koks susiaurintas gali būti požiūris į sugyvenimą su besivystančiu pasauliu. Leiskite pasiūlyti palyginimą: neprisitaikydami prie kitų žmonių kabineto mastu – turėsime daug problemų darbovietėje; neprisitaikydami kaimynų mastu – turėsime daug problemų laiptinėje; neprisitaikydami miestų mastu – pyksimės kaip kvailiai tarpusavyje. Visi sutinkame, jog visais šiais atvejais reikia ieškoti kompromiso. Bet ar ši eisena nori ieškoti kompromiso, kai reikia prisitaikyti valstybiniu mastu? Kad neliktume laukinių babajų šalimi, nesugebančia vystytis ir neieškančia bendravimo būdų keičiantis ekonomikai ir apskritai visai civilizacijai – nes taip neleidžia „kažkokios tai tautinės vertybės“? Jokios ES siūlomos vertybės ar liberalios idėjos neturi tikslo sunaikinti lietuviškų tautinių vertybių. Tai tik kvailas nacistuojančių „patriotų“ išgalvotas kliedesys – išsigalvojimai, atsiradę dėl per didelio alkoholio kiekio ar nesugebėjimo pažvelgti toliau už savo kiemo tvoros. Tautinės vertybės neegzistuoja be tautos sąmonės, kurią šios eisenos nešama žinia tik menkina. Suabsoliutina iki idiotiško lygio „Lietuva tik mums, visi kiti eikit lauk arba išdaužysim snukius“. O taip dažniausiai elgiasi visokie buduliai, kai per daug prigeria ir nori prie kažko prikibti. Abejoju, ar eisenos dalyviai nori būti sulyginami su jais.

Paskutinį kantrybės lašą perpildė kažkoks eilinis „patriotas“ minioje: jam užkliuvo į mano palto atlapą įsegtas Krokodilo Genos ir Čiburaškos ženkliukas. Dėl tokio ženkliuko iškart tampu Lietuvos tautiškumo niekintoju? Ar tokiu siauraprotišku būdu „patriotinis-tautinis“ jaunimas kovoja už Lietuvos kultūros išsaugojimą? Vienas taip mąstys, antras, trečias, kol galų gale prieisim iki kovojimo prieš „rusiškus baubus“ deginant visą rusų autorių literatūrą.

Štai tokia pūvanti ideologija ištraukia žmones į gatves kovoti prieš sąmokslo teorijų mėgėjų išgalvotus neegzistuojančius baubus. Nors visi dalyviai šaukė ant provokatorių kvailo cirko (buvo ten tokių su plakatais ir gatvės blokavimais) ir iš jo juokėsi, tačiau nesuprato, jog yra lygiai toks pats žemo lygio cirkas. Vienas patriotinis senelis pasakojo žiniasklaidai, jog jis džiaugiasi čia esančiu jaunimu ir jam baisu, kad 16 valandą nuo Seimo „eis visokie gėjai ir iškrypėliai“. Suprantama, kad abi pusės kuria istorijas apie viena kitą, tačiau užtenka pasižiūrėti į realybę ir nereikia jokių istorijų: vaizdo įrašuose ir nuotraukose vienoje pusėje matoma pikta ir prieš visą pasaulį norinti kovoti žmonių masė; kitoje pusėje – paprastai nusiteikusi, nieko nemenkinanti ir ne ką mažiau tautiška paprastų žmonių masė. Ar jie mažiau verti būti Lietuvos piliečiais? Ar jie mažiau myli Lietuvą ir jos laisvę? Kur tie iškrypėliai? Ar Kaušpėdas, Lukošius, Nomeda, krūvelė politikų, jaunų šeimų ir jaunimo yra bent kažkiek panašu į iškrypėlius?

Minia baisių alternatyvios eisenos iškrypėlių susirinkę griauna valstybę

Žinote, aš daug mieliau pasirinksiu Kaušpėdo – žmogaus, kuris su muzika vedė Lietuvą Sąjūdžio laikais – pusę, negu diskriminuojančiais ir niekinančiais posakiais pagarsėjusio ir kol kas nieko doro Lietuvai nepadariusio (ir, matyt, nepadarysiančio) Čekučio pusę. (redaguoju: užbrauktą dalį, kaip ir žadėjau, atsiimu, nes neradęs informacijos suklydau: Čekutis yra stipriai prisidėjęs prie KGB dokumentų nagrinėjimo ir viešinimo visuomenei. Linkiu ir toliau tęsti šį svarbų darbą, o ne organizuoti naudos Lietuvai neduodančius renginius).

Aš daug mieliau pasirinksiu Nomedos pusę – socialinės aktyvistės, padėjusios daugybei vaikų – pusę, negu neapykantą kitoms socialinėms grupėms kurstančio ir nieko doro Lietuvos žmonėms nepadariusio Juliaus Pankos pusę.

Žmones skaidyti pagal jų poelgius ir nuveiktus darbus yra visiškai objektyvu ir teisinga. Puses rinktis yra gal ir neobjektyvu, bet aš tam turiu pilną teisę. Nes nenoriu prisidėti prie valstybę ribojančių ir ją menkinančių asmenų.

Kad ir koks patriotiškas būčiau, kad ir kaip norėčiau išsaugoti Lietuvos unikalumą bei išsaugoti nepaliestą kultūrinį paveldą, bet tikrai ne tokiais nykiais būdais. Tokie būdai, kuriuos pasirenka tautinio jaunimo sąjunga, skinhead’ai, visokie pseudo-blaivininkai ir kitos į nacizmą linkusios organizacijos, prie nieko neveda. Pasaulis, tame tarpe ir Lietuva, turi vystytis. Tik bėda, jog minėtos organizacijos nesugeba suvokti, kad vystymasis nėra lygu tautiškumo naikinimui. Tai net nesusiję dalykai, nes tas pats Europos Sąjūzas, kurio taip nemėgsta minėtos organizacijos, skatina išskirtinumą ir tautų kultūros bei tradicijų išsaugojimą. Bet naciai to nemato – jiems svarbiausia paprieštarauti kiekvienam, kuris įkiša čia pėdą, bet nemoka lietuviškai.

Aišku, aš esu už tai, kad visi šitie „patriotai“ žygiuotų ir kalbėtų kiek tik nori. Ir kuo daugiau – tuo geriau. Net neabejoju, kad tokių susibūrimų laukia tokia pati ateitis, kaip Murzos kompanijos. Juk kažkada Murzos šūkiai apie tai, jog iš Lietuvos reikia išvaryti visus ne lietuviško kraujo gyventojus, irgi atrodė iš dalies teisingi, normalūs, netgi sveikintini. Kažkada tokios kalbos dar sukeldavo kibirkštį žmonių smegenyse, surinkdavo į mitingus šimtus. O dabar, Lietuvai šiek tiek išsivysčius ir išbridus iš neandertaliečių protelio būsenos, tokie šūkiai atrodo kaip ligonių kliedesiai. Net neabejoju, jog praėjus penkiems, dešimčiai, blogiausiu atveju dvidešimčiai metų, lygiai taip pat žmonės pirštus prie smilkinio sukios girdėdami šūkius „Lietuva lietuviams“, „Be juodų, raudonų ir t.t.“ ir „Už tautą, už rasę, už bla bla“.

Kažkada ir viršutinis šūkis nemažam kiekiui žmonių atrodė labai normalus ar bent „nekenksmingas“

Tokie judėjimai yra pasmerkti žlugti, nes jie paremti tik gryna neapykanta kažkam. O neapykanta visuomenės netraukia. Lietuva, kaip ir absoliučiai visos kitos šalys, neišvengiamai taps dabar vadinamu „tautų židiniu“, nes valstybinių sienų nykimas yra visiškai neišvengiamas dalykas ir tik nuo realybės atitolęs žmogus gali to nepripažinti. Tikrų patriotų pareiga nėra bandyti laivu sustabdyti visą šios tautų upės tėkmę. Tikrų patriotų pareiga – plaukiant ta upe nepaskandinti savo laivo. Ir nuolat jį puoselėti.

Taškas. Nenoromis gavosi ilga beletristika ir nepasverti jausmai. Bet kaip tokios šventės proga, būdamas didis Lietuvos mylėtojas, leidau sau tai publikuoti. Nes gal nors vienas įsiskaitys ir atras šią paprastą Lietuvos puoselėjimo kryptį neužsidarant savo kiaute.

O kas apie draugišką, alternatyvią piliečių eiseną? Ogi nieko. Pirmą kartą daromas toks renginys buvo pusiau nepavykęs. Jokios tvarkos, jokio aiškumo. Kadangi už vairo nestovėjo jokie realūs žmonės – renginys buvo pusiau savaiminis – nebuvo galima tikėtis bent kažkokio koordinavimo. Kudirkos aikštėje žmonės susirinko, o kol Lukošius bendravo su žurnalistais – išsiskirstė. Iš Seimo pusės vėliavos siuvimas irgi buvo mažas nuobodokas bardakėlis. Šventę prie teatro ir muzikos akademijos pralinksmino tik Kaušpėdo sugalvoti šūkiai apie Lietuvos biopramonę ir „veikimą europietiškai, bet mąstymą – lietuviškai“. Apie šią eiseną smulkiai aprašė ir gražų video suklijavo Delfis.

Tačiau galima pasidžiaugti – be jokios organizacijos, be tvarkos, pirmą kartą toks renginys sutraukė nemažai žmonių. Gražiausia buvo žmonių įvairovė – nuo gerai Lietuvai žinomų inteligentų, iki Urniežiaus ir visokio plauko aktyvistų; nuo vos pakrutančių senukų iki rankutėmis susikabinusių paauglių. Žmonių kiekis nebuvo didelis – jeigu reiktų matuotis ilgį – nors ir neypač didele persvara, bet tikrai laimėtų „patriotinė“ eisena. Bet aš labiau matuočiau nuotaiką – čia jau laimėtų piliečių eisena, kadangi čia žmonės juokėsi, džiaugėsi, šoko ir tikrai šventė šventę. Yra viltis, kad tai išaugs į gerą dalyką. Didelę progą visiems, nepriklausomai nuo pažiūrų, švęsti Lietuvos laisvę. Vardan tos.

• •
Dar keli vaizdai iš eisenų:

Šiuos jaunuolius „patriotų“ eisena irgi nubaubė šūkiu „Lietuva“ (niekaip nesuprantu, kodėl prieštaravimo šūkiui buvo pasirinktas būtent toks žodis). Kai pamatė, ant ko baubia, susigėdo, nusijuokė. Kad tik pabaubt.

• •

Dar viena „didi grėsmė Lietuvos valstybingumui“ groja būgnais.  O žmonės aplink šoka ir trypia valstybingumo pamatus. Kokia gėda..!

• •

Be provokatorių cirko buvo ir ramusis cirkas. Kaip vadas Paleckiukas sakė savo gvardijai, „jeigu žiniasklaida kalbina, atsakinėja mūsų svečiai“ (suprask, iz Rossija). Bet svarbu, kad svečias už Lietuvą – laiko plakatą „Lietuva jos piliečiams“…

• •

Ta gaida ir užbaigsiu. Švęskime laisvę kiekvieną dieną, o ne nustatytą datą. O kitą kovo 11-ąją dalyvaukime ne pseudo-patriotinėje eisenoje, kurios pagrindinis tikslas yra pasisakyti „prieš kažką“ ir kažko nekęsti –  geriau dalyvaukime atsakingų piliečių eisenoje-šventėje, kurioje paprasčiausiai džiaugiamasi laisva ir suvienyta Lietuva. Ir pamėginkime atsiriboti nuo žmonių skaidymo į priešus ir draugus pagal jų tautą, rasę ar požiūrį – duodu šį patarimą sau, bet linkiu to kiekvienam, perskaičiusiam visą šią ilgą beletristiką.

– – – – – – – – – –
* Ypatingai mėgstu šį manęs užvadinimą (nepamenu, kas jį man prilipino). Man tai yra lyg komplimentas, įvertinimas visko, ką esu čia per savo gyvenimą rašęs.
** Pernai eisenoje jaučiausi žiauriai nejaukiai, net nelindau į eisenos vidų – grėsmingieji eisenos dalyviai žvilgsniais užmušt galėjo.
*** Girdėjau tokį pareiškimą (kuris mane labai prajuokino), kad dėl didelio pareigūnų skaičiaus kalti provokatoriai – tai dėl jų reikia tiek apsaugos. Tai negi „patriotai“ laiko save tokiais silpnučiais, kad juos reiktų ginti nuo tų 10 anarchistų? :))

•