Austrija: dviratininkų gyvenimas

• 

Na štai, vėl radau laiko prisėsti prie tinklaraščio. Jau net kaltę jaučiu, kad nieko nespėju ir jį apleidau. Prieš savaitę rašiau apie kelionę plačiau ir vaizdžiau. Šįkart – apie dviračius ir dviratininkų gyvenimą Austrijoje.

Sesuo ir motina iš manęs juokėsi, kai su skausminga išraiška ir pavydžia intonacija pasakojau apie dviračių takus Austrijoje. Sakė, kad nebuvau Olandijoj, Amsterdame – ten, kur dviratininkams rojus, o visas miestas gyvena tik dviračiais. Na taip, nebuvau, nemačiau, todėl Austrija man tokį įspūdį ir padarė – nes tai, kas yra ten, Lietuvoje dar bus labaaaai negreitai…

Pirmąjį kartą akis išsprogdinau Zalcburge – kai pamačiau dviratininką ir taką, kuriuo jis važiavo. Iš pradžių net nesupratau. Jokių dviračių takų palei šaligatvį. Palei šaligatvį – automobilių stovėjimo vietos, šalia dviračių takas, kuriuo turi teisę važiuoti tik dviračiai ir toliau automobiliams skirtos eismo juostos. Visas juostų nuostabumas yra tai, kad dviratininkui sukant į kairę, nereikia persirikiuoti „ant kitos linijos“, nereikia nardyti tarp mašinų, žvalgytis per petį ar persivesti dviračio per perėjas užvažiavus ant šaligatvio – juostų kryptis, šviesoforai ir (!) atsakingi automobilių vairuotojai jam nesudaro kliūties tvarkingai ir nerizikingai pasukti į kairę. Be to, dviratininkų ant šaligatvių ten nemačiau – jei nežinote, dabartinėse kelių eismo taisyklėse yra nurodyta, kad dviratininkams šaligatviu važiuoti draudžiama (kaip automobiliams draudžiama stovėti ant dviračių tako :) ).

Dviračių kiekis gal ir neįspūdingas, tačiau jų daug. Įspūdinga gal tai, kaip senamiestyje pasirūpinta dviračių stovėjimo vietomis ir kur jų tik nėra. Dviračiai Austrijoje – ne trukdžiai, kuriuos bandoma išvyti iš visų turistinių vietų. Stovėjimo vietų apstu palei lankomiausią Zalcburgo katedros sieną, šalia kavinių, aikščių pakraščiuose, visame Vienos centre ir senamiestyje ir dar bet kur, kur tik pažvelgsi.

Labiausiai sužavėjo austrų kelių sistema ir kruopščiai apgalvoti sprendimai. Austrai suvokia, kad kelias neturi būti skirtas tik automobilių ir dviračių eismui (tuo tarpu Lietuvos vyriausybės požiūris yra toks, kad kelias skirtas tik automobiliams) – jie supranta, kad automobilį reikia ir kažkur pasistatyti. Todėl beveik visi keliai, kur įmanoma, yra sudaryti iš juostų stovėjimui, juostų dviračių eismui ir juostų automobilių eismui. Aišku, Lietuvoje daug kur to padaryti būtų neįmanoma dėl gatvių projektavimo – gatvės siauros, namai suspausti vienas šalia kito. Bet juokingiausia, kad net praeitais metais tiesti keliai neturi stovėjimo juostų ar dviračių takų. Nes pas mus paprasčiausiai protingąja linkme nemąstoma.

Be to, Vienoje mačiau daugybę „Sustoti ir stovėti draudžiama“ ženklų. Jie statomi prieš kiekvienos parduotuvės ar įstaigos duris – kad netrukdytų žmonėms išeiti iš pastato, prie vietų, kur žmonės dažnai pereidinėja kelią, šalia dviračių ir automobilių juostų susikirtimų.

Gatvėse, kurios per siauros, kad tilptų ir dviračių takas, dviračių takai tiesiami prie šaligatvio arba šaligatvio dalyje. Sakydamas „tiesiami“ turiu omenyje tai, kad dviračių tako pagrindas yra lygus asfaltas, o ne kvadratinės kaladėlės ar netašyti akmenys. Ant tų takų kas 5-10 metrų yra didžiulis mėlynas ženklas „Dviračių takas“. Žymėjimui Austrijoje jie pinigų negaili. Pavyzdžiui, kur pėsčiųjų šaligatvis susikerta su dviračiu taku, ten ženklai ant žemės yra labai ryškus, netgi iškelti – padaryti tokie kalneliai, kad žmogus garantuotai pajaustų pagrindo skirtumą ir pažvelgtų žemyn. Pėsčiųjų ant dviračių takų nemačiau – išskyrus pavienes turistų grupeles, kurias labai greitai nuo takų nuvydavo didžiuliu greičiu lekiantys dviratininkai :)

O svarbiausia – per visas dienas nepamačiau nei vieno automobilio ant dviračių tako. Joks aptarnaujantis ir tuo labiau paprastas transportas nestoja ant dviračių tako. Jokių taksi automobilių ant dviračių tako. Kaip minėjau anksčiau, Austrijoje labai populiarus pilietinis skundimas – tikriausiai iškart būtų paskambinta policijai. Ir tikriausiai dar policijai nepasirodžius vairuotojas būtų užbadytas pirštais ir paprašytas pašalinti automobilį. Bet nemanau, kad jie neblokuoja takų dėl policijos – manau, kad gyventojų mentalitetas šiek tiek aukštesnio lygio, todėl žmonės pamąsto, ar netrukdys kitam.

Dar vienas stebuklas mano akims – šviesoforai. Kur prie sankryžos dviračių takas susilieja su pėsčiųjų taku, ten, užsidegus raudonai šviesai automobiliams, pirmiausia užsidega žalia šviesa dviračiams. Po penkių sekundžių užsidega žalia šviesa pėstiesiems. Ar kada nors bandėte važiuoti tarp minios pėsčiųjų? Aš kažkada pabandžiau, daugiau niekada taip nebedarysiu :) Į dviračius Austrijoje atsižvelgiama kaip į absoliučiai lygiavertę transporto priemonę automobiliams ir į lygiavertį „judėjimą“ kaip vaikščiojimas. Pas juos nėra „aukštesnės“ klasės – visi trys eismo dalyvių tipai yra lygiaverčiai. Taip turėtų būti ir pas mus – tačiau infrastruktūra ir, svarbiausia, žmonių mentalitetas to neleidžia. Ir iki to mums dar labai toli (bet aš esu labai optimistiškas :) ).

Apskritai austrų informaciniai ir nurodomieji ženklai mane sužavėjo :) Pėsčiųjų zoną žymi ne kokie nuobodūs siluetai, o kavalierius ir dama su suknele :) Yra pėsčiųjų zonų, kur dviračiams važiuoti neleidžiama – ten nemačiau nei vieno dviratininko. Ne tik automobilių vairuotojai turi laikytis taisyklių, o ir dviratininkai, ir jie Austrijoje tą daro sėkmingai.

Ir tikriausiai mano mėgstamiausias ženklas – pėsčiųjų tako – dėdė su skrybėle veda už rankos mažą mergaitę. Čia tau ne standartiniai žmonės iš pagaliukų.

Tai tiek gražių pasvajojimų ir skaudžios realybės suvokimo po kelionės. Dabar važinėjant dviračiu ir kiekvieną kartą rizikuojant gyvybe net liūdna – mūsų Lietuvėlėje dviratininkų gyvenimas yra visiškai varganas. Dviračių takų beveik nėra, jei jie nupiešti ant šaligatvio – pyksta pėstieji, jei nutiesti rajonuose – pristatyta automobilių, o jei bandai važiuoti keliu – tave atakuoja kas penktas automobilis ir rodo įvairius gestus pirštais. Liūdna, bet kaip nors išgyvensim :)

•